- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-02-27
- Bylos Nr.
- 1A-131-1072/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-27191-2024-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Paulius Veršekys, Giedrė Telksnienė, Eglė Venckienė
- Nuteistasis
- L. B.
- Nukentėjusysis
- M. J., M. K.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Telksnienės, Eglės Venckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Pauliaus Veršekio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokuroro Manto Januškevičiaus (toliau – ir prokuroro) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio, kuriuo:
L. B. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 286 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;
L. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2025 m. vasario 1 d.) – 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 9 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmė subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2025 m. sausio 23 d. teismo baudžiamuoju įsakymu skirta bausme, ir L. B. paskirta galutinė – 7 (septynerių) metų 1 (vieno) mėnesio laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2024 m. liepos 16 d. 10.55 val. iki 2024 m. liepos 17 d. 09.42 val., t. y. vieną dieną, taip pat bausmė, atlikta pagal Kauno apylinkės teismo 2025 m. sausio 23 d. teismo baudžiamąjį įsakymą, bei juo įskaityti laikotarpiai.
Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.
Nukentėjusiųjų M. J. (M. J.) ir M. K. (M. K.) civiliniai ieškiniai atmesti.
Laikinas nuosavybės teisės apribojimas į L. B. pinigines lėšas – 1 008,60 Eur, saugomas Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Turto valdymo valdybos Paimtų daiktų valdymo sandėliavimo skyriuje, paliktas galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus – piniginės lėšos grąžintinos L. B..
Nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta sunaikinti po objektų tyrimo likusią narkotinę medžiagą – karfentanilį (bendras kiekis 3,148 g, grynos medžiagos kiekis 0,0012 g), po objektų tyrimo likusiu tyrimo objektus ir jų pakuotes.
Nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta grąžinti L. B. peilį, saugomą Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Turto valdymo valdybos Paimtų daiktų valdymo sandėlių skyriuje ir mobiliojo ryšio telefoną ,,Samsung“ su SIM kortele, mobiliojo ryšio telefoną „My phone“ su SIM kortelėmis, saugomus Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Turto valdymo valdybos Paimtų daiktų valdymo sandėlių skyriuje.
Nuosprendžiui įsiteisėjus, skaitmeninę laikmeną su nuskaityta informacija nuspręsta palikti saugoti byloje.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų nuspręsta nepriteisti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. L. B. buvo kaltinamas ir išteisintas pagal BK 286 straipsnį dėl to, kad jis, grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojams, o būtent: jis 2024 m. liepos 16 d. apie 10.55 val. miško masyvo teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad jis yra ieškomas policijos pareigūnų, vengdamas sulaikymo, pasipriešino policijos pareigūnams – (duomenys neskelbtini) vyresniajam tyrėjui M. J. ir (duomenys neskelbtini) tyrėjui M. K., rankoje laikydamas peilį nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų padėti peilį bei nesipriešinti sulaikymui, jis rankoje laikomu peiliu jį nukreipęs į pareigūnus juo mojavo ir taip grasino sužaloti policijos pareigūnus M. J. ir M. K. ir vengė sulaikymo, dėl ko jo atžvilgiu policijos pareigūnai M. J. ir M. K. panaudojo elektros impulsinį prietaisą ,,Taser“, kovinių imtynių veiksmus ir jį sulaikė, tokiais aktyviais veiksmais grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojams M. J. ir M. K..
2. L. B. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis neteisėtai laikė narkotines medžiagas neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, o būtent: jis nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos dienos iki 2024 m. liepos 16 d. miško masyvo teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikė 0,00126 g narkotinės medžiagos – karfentanilio, iki kol 2024 m. liepos 16 d. 10.55 val. policijos pareigūnai šias narkotines medžiagas rado ir paėmė.
II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu prokuroras Mantas Januškevičius prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio dalį dėl L. B. išteisinimo pagal BK 286 straipsnį ir priimti naują nuosprendį: pripažinti L. B. kaltu pagal BK 286 straipsnį ir skirti jam 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes, paskirtas pagal BK 286 straipsnį, BK 259 straipsnio 1 dalį subendrinti taikant dalinį bausmių sudėjimą ir paskirti 1 (vienerių) metų 1 (vieno) mėnesio laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 9 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtą bausmę subendrinti su Kauno apylinkės teismo 2025 m. sausio 23 d. teismo baudžiamuoju įsakymu skirta bausme, ir L. B. paskirti galutinę – 7 (septynerių) metų 1 (vieno) mėnesio laisvės atėmimo bausmė Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 9 dalimi, 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti laikiname sulaikyme išbūtą laiką nuo 2024 m. liepos 16 d. 10.55 val. iki 2024 m. liepos 17 d. 09.42 val., t. y. vieną dieną, taip pat bausmę, atliktą pagal Kauno apylinkės teismo 2025 m. sausio 23 d. teismo baudžiamąjį įsakymą, bei juo įskaitytus laikotarpius; 2) civilinių ieškovų M. J. ir M. K. civilinius ieškinius tenkinti iš dalies ir priteisti iš L. B. M. J. 500 Eur nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimui, M. K. – 500 Eur nusikaltimu padalytos neturtinės žalos atlyginimui; 3) nusikaltimo padarymo priemonę – peilį konfiskuoti; 4) laikiną nuosavybės teisės apribojimą į L. B. turtą – pinigus 1 008,60 Eur palikti galioti iki nuosprendžio įvykdymo neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems dalyje dienos; 5) kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
3.1. Prokuroras apeliaciniame skunde, dėstydamas pirmosios instancijos teismo motyvus dėl L. B. išteisinimo, nurodo, kad motyvai yra prieštaringi, pagrįsti neteisingu faktinių aplinkybių nustatymu, paviršutinišku įrodymų vertinimu bei klaidingu baudžiamojo įstatymo aiškinimu. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog L. B. nepadarė BK 286 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos, iš esmės grindžia tuo, kad policijos pareigūnai buvo apsirengę civiliais drabužiais, neva tinkamai neidentifikavo savęs kaip policijos pareigūnų, o L. B. dėl apsvaigimo galėjo nesuprasti situacijos ir neatpažinti prie jo priėjusių asmenų kaip valstybės tarnautojų. Tačiau, prokuroro teigimu, L. B. teisme patvirtino, kad vėliau atpažino M. J., kurį žinojo iš ankstesnių situacijų. Tuo tarpu pats M. J. nurodė, kad L. B. juos atpažino iš karto, o M. K. nurodė, jog L. B. atpažino M. J. iš darbo aplinkos. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino L. B. apsvaigimą, leidžiantį abejoti jo suvokimu. Nukentėjusysis M. J. nurodė, kad L. B. „atrodė kaip visada“, buvo adekvatus, nebuvo, kad nesuvoktų savo veiksmų, o tai nesuderinama su prielaida, kad apsvaigimas lėmė realios situacijos nesuvokimą. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad viskas vyko atviroje erdvėje ir pareigūnai turėjo galimybę pasitraukti, tačiau BK 286 straipsnio sudėtis siejama ne su nukentėjusiųjų pareiga trauktis, o su kaltinamojo elgesiu. M. J. aiškiai nurodė, kad L. B. buvo apie 10 metrų atstumu ir artėjo, o užsimojimo momentu buvo apie 2 metrų atstumu ir tai, kad visas veiksmas nuo grėsmės iki „Taser“ panaudojimo truko nuo 30 sekundžių iki 1 minutės. Tai paneigia galimybę pasitraukti, o priešingai – „Taser“ panaudojimas rodo reakciją į staiga kilusią pavojingą situaciją, o ne grėsmės nebuvimą.
3.2. Skunde nurodoma, kad pagal BK 286 straipsnį nereikalaujama, kad asmuo būtų susikoncentravęs į puolimą ar neturėtų jokių kitų daiktų. M. J. teisme nurodė, kad L. B. vienoje rankoje laikė foliją ir svarstykles, kitoje – peilį, ir pradėjo judėti pareigūnų link su peiliu, buvo liepta padėti peilį, tačiau jis užsimojo. M. K. nurodė, kad pamatė peilio geležtę, ir kad L. B. užsimojo su peiliu, todėl jie suprato, kad peilis buvo skirtas jiems. Šie duomenys atitinka grasinimą tuoj pat panaudoti smurtą, o išvada, kad tokios grėsmingos situacijos nenustatyta, prieštarauja situacijai ir veiksmų pobūdžiui. Be to, pirmosios instancijos teismas pripažįsta, kad mostas peiliu artinantis gali būti pagrįstai vertinamas kaip grasinimas sužaloti, tačiau vėliau pakeičia vertinimą į L. B. palankią prielaidą. Reikšmingos nukentėjusiųjų M. J. ir M. K. nurodytos aplinkybės apie girdimus dviejų vyriškių balsus, iš kurių vienas pabėgo, nes tai rodo, kad artėjant pareigūnams asmenys suprato, jog vyksta teisėsaugos veiksmai. Atsižvelgiant į tai, padaryta išvada, kad L. B. nesuvokė realios situacijos ir todėl nebuvo BK 286 straipsnyje numatytos veikos požymių, laikytina deklaratyvia. Prokuroro vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai eliminavo nukentėjusiųjų M. J. ir M. K. parodymus, prioritetinę reikšmę suteikdamas L. B. parodymams, nors šis pripažino buvęs apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų. Nėra jokio pagrindo abejoti nukentėjusiųjų tarpusavyje derančiomis ir nuosekliomis aplinkybėmis apie tai, kad L. B. vienoje rankoje laikė foliją ir svarstykles, o kitoje – peilį, jam buvo aiškiai sakoma „stok, policija“ ir reikalaujama padėti peilį, tačiau šių teisėtų reikalavimų jis nevykdė, ėmė judėti pareigūnų link ir užsimojo peiliu, dėl ko buvo panaudotas „Taser“. Pirmosios instancijos teismas pernelyg susikoncentravo į nukentėjusiųjų parodymų neatitikimą, susijusį su folijos ritinio ir svarstyklių numetimo momentu ir interpretavo kaip aplinkybę, paneigiančią L. B. agresyvų nusiteikimą. Nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi peilio turėjimas ir grasinimas juo, dėl kurio nukentėjusieji pateikė nuoseklius parodymus. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tik ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, o teisiamojo posėdžio metu gautus parodymus eliminavo, nors toks įrodymų vertinimas neatitinka įrodymų visumos vertinimo principo. Pats L. B. nurodė, jog po elektros impulso panaudojimo iškrito jo turėti daiktai, taip iš esmės patvirtindamas nukentėjusiųjų teisme duotus parodymus. Dėl to pirmosios instancijos padarė nepagrįstą išvadą, kad nukentėjusieji situaciją įvertino neteisingai ir kad realios grėsmės nebuvo.
3.3. Skunde taip pat nurodoma, kad argumentai, jog L. B. nebuvo agresyvus, neišsakė žodinių grasinimų, o po sulaikymo daugiau agresijos neparodė, neatitinka BK 286 straipsnio, kuris nereikalauja, kad grasinimas būtų išsakytas žodžiais ar kad agresyvus elgesys tęstųsi po sulaikymo, nes pakanka veiksmų, kurie objektyviai sukuria realią, tuoj pat įgyvendinamą fizinio smurto grėsmę. Aplinkybė, kad pareigūnai buvo priversti panaudoti elektros impulsinį prietaisą, per raciją iškviesti pagalbą pranešdami, jog yra puolami su peiliu, ir kad į įvykio vietą atvyko papildomi ekipažai, patvirtina realų, o ne tariamą grėsmės pobūdį. Vien tai, kad L. B., būdamas įspėtas padėti peilį ir nesipriešinti ir informuotas apie galimą „Taser“ panaudojimą, atsisakė vykdyti teisėtą pareigūnų reikalavimą, patvirtina aktyvų grasinimą pareigūnams. Prokuroro vertinimu, pirmosios instancijos teismas BK 286 straipsnio dispoziciją faktiškai prilygino tik realiam fizinio smurto panaudojimui ar ilgalaikiam pasipriešinimui, nors numatyta, kad atsakomybė kyla ir už grasinimą tuoj pat panaudoti smurtą. Pagal paties L. B. parodymus jis labai greitai suprato, kad su juo bendrauja policijos pareigūnai, žinojo esąs paieškomas, todėl, mojuodamas peiliu ir nevykdydamas teisėtų pareigūnų reikalavimų, negalėjo nesuvokti, kad tokiu elgesiu priešinasi valstybės tarnautojams ir siekia išvengti sulaikymo, atsižvelgiant į tai, kad pasipriešinimas vyko ir neteisėtai laikant narkotines medžiagas. Kaip ir pirmosios instancijos teismas klaidingai konstatavo, jog nukentėjusiųjų parodymai yra vieninteliai kaltinimą pagrindžiantys duomenys, nors juos patvirtina kitų policijos pareigūnų parodymai bei tarnybiniai pranešimai. Surinkti įrodymai yra pakankami pripažinti L. B. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje, todėl prokuroro vertinimu, šioje dalyje priimtinas apkaltinamasis nuosprendis.
3.4. Apeliaciniu skundu prokuroras, pasisakydamas dėl civilinių ieškinių, prašo juos tenkinti iš dalies ir nukentėjusiajam M. J. priteisti 500 Eur neturtinės žalos, atsižvelgiant į tai, kad nors jis patyrė realų išgąstį, stresą ir emocinę įtampą dėl grasinimo peiliu ir staigiai susiklosčiusios pavojingos situacijos, tačiau jam nebuvo padaryti kūno sužalojimai, nustatyti ilgalaikiai sveikatos ar psichikos sutrikimai ir jis nesikreipė dėl psichologinės pagalbos. Taip pat prašo M. K. priteisti 500 Eur, įvertinus tai, kad nors įvykis buvo trumpalaikis, intensyvus ir susijęs su realia grėsme sveikatai ir gyvybei, todėl patirti išgyvenimai ir emocinė įtampa yra konstatuotini, tačiau prašomas neturtinės žalos dydis mažintinas, atsižvelgiant į tai, kad fizinis smurtas nebuvo panaudotas ir nenustatyta ilgalaikių padarinių. Tuo tarpu nusikaltimo padarymo priemonę – peilį prašo konfiskuoti, nes jis buvo naudojamas grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą ir sudarė realią grėsmę nukentėjusiųjų sveikatai bei gyvybei, laikiną nuosavybės teisės apribojimą į L. B. turtą – 1 008,60 Eur pinigines lėšas – prašo palikti galioti iki nuosprendžio įvykdymo civilinių ieškinių dalyje, kad būtų užtikrintas realus priteistos neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiesiems.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą nuteistasis L. B. prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis L. B. nurodo, kad policijos pareigūnų sukurta istorija buvo tam, kad jį apkaltintų. Pasak nuteistojo, jeigu jis būtų atpažinęs policijos pareigūnus, jis taip pat būtų pabėgęs, kaip nurodytas su juo buvęs vyriškis. Patys policijos pareigūnai parodė, kad nebuvo vartojami necenzūriniai žodžiai, nebuvo jokio pykčio protrūkio, todėl jokio nusistatymo policijos pareigūnų atžvilgiu jis neturėjo. Jis tuo metu ruošėsi vartoti dozę, o iš krūmų išnirus dviem vyriškiams, apsirengusiems marškinėliais ir šortais, nebuvo laiko į juos įsižiūrėti. Minėti asmenys jam nėra matomi kasdien ar dažnai, kad juos galėtų atpažinti, o jie iš karto pradėjo naudoti „Taser“. Tik po to, kai gulėjo surakintas ant žemės, prisiminė vieną policijos pareigūną. Taigi, nuteistojo vertinimu, apeliaciniu skundu prašoma patikėti policijos pareigūnų, o ne jo, kaip narkomano, žodžiais. Prokuroras apeliaciniu skundu nepateikė jokių naujų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, o prokuroro įsitikinimu, pakanka vien policijos pareigūnų parodymų, kad jį nuteistų. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą pagal įstatymus ir priėmė nuosprendį, kuriuo abejoti nėra jokio pagrindo.
5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė tenkinti apeliacinį skundą, o nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.
6. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš prokuroro apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu išteisinti L. B. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, padarymo. Taigi prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas vertins skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
7. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
8. Nors prokuroras ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir nustatytas faktines bylos aplinkybes, teigdamas, kad L. B. buvo nepagrįstai išteisintas pagal BK 286 straipsnį, tačiau, apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai, visapusiškai, nešališkai, nepažeisdamas aukščiau aptartų BPK nuostatų, išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai L. B. pagal BK 286 straipsnį išteisino, šiam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Sprendžiant išteisintojo kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino tiek nukentėjusiųjų, tiek ir L. B. parodymus, byloje liudytojais apklaustų asmenų išdėstytas faktines nagrinėjamo įvykio aplinkybes, rašytinę medžiagą, sugretino šiuos įrodymus tarpusavyje ir jų visumoje pagrįstai sprendė, jog L. B. nepadarė veikos, turinčios BK 286 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo požymių. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija ir naikinti skundžiamą nuosprendį prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, teisinio pagrindo nėra. Šioje vietoje pažymėtina, kad teismai privalo tirti įrodymus, o ne proceso dalyvių, tame tarpe ir prokuroro, samprotavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-602/2014).
9. Sutinkant su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais visų pirma pažymėtina, kad BK 286 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Šio straipsnio dispozicijoje aiškiai nurodyti šio nusikaltimo padarymo būdai: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis, kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010, 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014, 2K-467/2014, 2K-441-976/2015, 2K-263-697/2017). Komentuojamas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-324/2013, 2K-263-697/2017).
10. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad vertinamu atveju kaltinimai L. B. buvo pareikšti dėl to, kad jis aktyviais veiksmais grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojams M. J. ir M. K.: bylai reikšmingu laiku ir vietoje, žinodamas, kad yra ieškomas policijos pareigūnų, vengdamas sulaikymo, pasipriešino policijos pareigūnams, rankoje laikydamas peilį nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų padėti peilį bei nesipriešinti sulaikymui, rankoje laikomu peiliu jį nukreipęs į pareigūnus juo mojavo ir taip grasino sužaloti policijos pareigūnus ir vengė sulaikymo, dėl ko jo atžvilgiu policijos pareigūnai panaudojo elektros impulsinį prietaisą ,,Taser“, kovinių imtynių veiksmus ir jį sulaikė. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, L. B. kategoriškai teigė, jog tuo metu, kai jis darėsi narkotikų dozę, jį pradėjo kratyti elektra ir jis nukrito į duobę, o pareigūnams panaudojus elektrošoką, narkotinės medžiagos iškrito ant žemės. Pasak L. B., tada pastebėjo, kad prie jo priėjo du vyrai, apsirengę šortais ir marškinėliais, ir jam uždėjo antrankius. Tada minėti vyrai prisistatė, kad yra policijos pareigūnai, iš kurių jis vieną pažino – M. J. iš kitos bylos (2 t., b. l. 41–43). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme L. B. taip pat tvirtino, kad jis sėdėjo pritūpęs prie krūmyno, darėsi dozę, peilis buvo kišenėje. Prie krūmyno vienas į kitą atsirėmę buvo pareigūnai, jie iškart į jį pradėjo „šaudyti“, pradėjo kratyti, jis krito į duobę. L. B. teigė, kad prašė jų baigti, jie net neprisistatė, kad yra policija, o kai baigė jį kratyti, uždėjo antrankius.
11. Visų pirma, pastebėtina, kad nuteistojo L. B. ir nukentėjusiųjų M. J. ir M. K. pozicijos dėl faktinių aplinkybių išsiskyrė. Esant tokiai situacijai, ypatingą reikšmę įgauna objektyvūs duomenys, tačiau tokių byloje nėra. Pastebėtina, kad M. J. nurodė, kad L. B. juos iš karto atpažino, nes ne vieną kartą su jais buvo susidūręs, taigi ne todėl, kad pareigūnai prisistatė, ir tik paklaustas pirmos instancijos teismo, ar buvo prisitatyta, nurodė, kad kaip visada, sakė „stok, policija”. Tokie nukentėjusiojo parodymai negali būti vertinami kaip neabejotinas įrodymas, kad L. B. iki pradedant bendrauti su juo, buvo aiškiai pasakyta, kad su juo bendrauja policijos pareigūnai. Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, nuteistasis buvo apsvaigęs. Teisėjų kolegija, vertindama baudžiamosios bylos duomenis aptariamu aspektu, sprendžia, jog nepakanka įrodymų vienareikšmiškai konstatuotuoti, kad L. B. iki prievartos priemonių jo atžvilgiu panaudojimo suvokė bendraujantis su policijos pareigūnais.
12. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog byloje pakanka duomenų vertinti, kad L. B. grasindamas panaudoti peilį pasipriešino policijos pareigūnams. Prokuroras skunde pažymi, jog vien tazerio panaudojimas leidžia daryti tokią išvadą, neva jis negalėjo būti panaudotas be reikalo. Teisėjų kolegija pažymi, jog tazerio panaudojimas negali būti vertinamas kaip įrodymas, kad sulaikomas asmuo priešinosi, bet sutinka, kad jis buvo panaudotas teisėtai, įvertinus situacijos pavojingumą. Išanalizavus nuteistojo ir nukentėjusiųjų parodymus, nekyla abejonių, jog nukentėjusiesiems, M. J. ir M. K., priėjus prie L. B. buvo pastebėta, kad jis rankoje turėjo peilį, buvo nuo jų per ištiestos rankos atstumą, apsvaigęs, taigi situacija buvo įvertinta kaip grėsminga ir panaudotas tazeris. Iškviesti kiti pareigūnai, kurie padėjo sulaikyti taip pat L. B. sugyventinę, atlikti kratą gyvenamojoje vietoje. L. B. pripažino, kad darė narkotikų dozę, turėjo su savimi folijos ruloną, svarstykles, tačiau pažymėjo, kad peilis, kai buvo kratomas elektra, buvo kišenėje. Tokius jo parodymus teisėjų kolegija vertina kritiškai, atsižvelgiant į įvykio vietos apžiūros protokolą, iš kurio matyti, kad ant pledo rasta: telefonas, folijos ritinys, elektroninės svarstyklės, tarp jų ir peilis (1 t., b. l. 14-16). Nors L. B. parodymai dėl peilio nesutampa su nukentėjusiųjų parodymais, teisėjų kolegija sprendžia, kad vien toks parodymų neatitikimas negali būti vertinamas kaip įrodymas, jog nuteistasis peiliu grasino pareigūnams, nes kaip minėta, objektyvių tai įrodančių duomenų byloje nėra, o vien peilio turėjimas rankoje, nėra grasinimas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į nukentėjusiaisiais pripažintų pareigūnų parodymų prieštaringumą. M. J. parodė, jog juos pamatęs L. B. buvo dešimt metrų atstumu, iš karto pradėjo judėti link jų su peiliu. Vėliau M. J. prieštaraudamas savo parodyymamas paaiškino, kad kai L. B. buvo užsimojęs peiliu, jis nuo jų buvo apie 2 metrų atstumu, po to paaiškino, kad saugus atstumas yra ištiesta ranka, tai per tokį atstumą jie ir pastebėjo peilį. Taigi momentas, kada buvo pastebėtas L. B. peilis vien M. J. nurodomas tris kartus skirtingai – nuo dešimt metrų, iki dviejų, galiausiai vieno – per rankos atstumą. Kritiškai vertintini M. J. parodymai ir dėl L. B. judėjimo. Tokie M. J. parodymai, kad L. B. judėjo link jų su peiliu nuo dešimt metrų atstumo, mažindamas jį link jų, bandant nurodyti kaip grasinimą, atrodo nelogiški, nes pats M. J. parodymų teisme pradžioje apibūdino L. B., kad jis buvo kažkiek apsvaigęs, bet nebuvo agresyvus. Šiuo aspektu svarbūs kito nukentėjusiojo M. K. parodymai, jog pastebėję, kad pasišalino asmuo, su kuriuo L. B. kalbėjo apie narkotines medžiagas, galimai pirkimą, jie priėjo prie L. B.. Taigi šio nukentėjusiojo paaiškinimai sutampa su L. B. parodymais, kad ne jis, o pareigūnai priėjo prie jo, kas taip pat patvirtina, kad L. B. veiksmai nebuvo agresyvūs, ir kad tik tuo metu, tai yra, priėję prie nuteistojo, pareigūnai pamatė L. B. rankoje peilį. Kad jis buvo naudojamas narkotikų dozei daryti, o ne grasinti pareigūnams, patvirtina ir tai, kad M. J. nurodė, jog panaudojus tazerį, L. B. iš rankų iškrito folija, narkotikai, svarstyklės. Nebūtų logiška, jei asmuo nusprendęs grasinti peiliu, laikytų rankoje, o ne mestų šalin svarstykles su folija. Dėl paties grasinimo M. J. parodymai taip pat prieštaringi: nukentėjusysis nurodo, jog L. B. „užsimojus jis būtų pataikęs į juos <...> jis buvo užsimojęs“. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokie nevienareikšmiški parodymai nepaneigia fakto, kad L. B. turėjo rankoje peilį, bet, kad jo rankos padėtis buvo tokia, kad galėtų būti įvertinta kaip užsimojimas, vienareikšmiškai tvirtinti negalima. Teisėjų kolegija pažymi, jog nuteistojo L. B. parodymus apie tai, kad jis nejudėjo agresyviai su peiliu link pareigūnų patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad visi daiktai – folija, sulakstomas peilis, svarstyklės yra rasti ant pledo, kaip parodė nukentėjusieji, iškritę ir L. B. rankų, panaudojus tazerį, kas patvirtina, kad L. B. niekur su peiliu nejudėjo, kaip teigė M. J.. M. J. ir M. K. apklausiami teisme nepateikė logiško paaiškinimo dėl savo parodymų neatitikimo. M. J. parodė: “peilis buvo ant žemės, jis iškrito L. B. iš rankos. Galimai buvo antras peilis”, M. K. parodė: „L. B. rankoje laikė kitą peilį<…> Jei protokole paminėtas vienas peilis, tai vadinasi, buvo vienas”. Nesant byloje objektyvių parodymų, nėra galimybės pašalinti prieštaravimų ne tik tarp nuteistojo L. B. ir nukentėjusiųjų M. J. ir M. K. pozicijų, bet ir pašalinti abejones tarp pačių nukentėjusiųjų nurodomų aplinkybių, o visos abejonės aiškinamos kaltinamojo, šiuo atveju, nuteistojo, naudai (in dubio pro reo). Taigi, įvertinus byloje esančias aplinkybes, kitų įrodymų nebuvimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad L. B. veiksmai neatitinka BK 286 straipsnyje įtvirtintų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių.
13. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad prokuroro apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl L. B. nekaltumo ir tėra savaip prokuroro pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi prokuroras, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Todėl prokuroro apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti bei atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad L. B. veiksmuose nėra visų būtinų BK 286 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių, dėl ko šioje dalyje jo atžvilgiu pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Išteisindamas L. B., apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalyje ir 4 dalyje nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokuroro Manto Januškevičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio atmesti.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.