- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-03-13
- Bylos Nr.
- 1A-44-360/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-00702-2023-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys, Savinijus Katauskas, Aurelija Sadauskaitė
- Nuteistasis
- V. B.
- Nukentėjusysis
- M. J.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aurelijos Sadauskaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2024-11-20 nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 metams 3 mėnesiams, įpareigojant dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, dalyvauti elgesio pataisos programose, neatlygintinai išdirbti 40 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, ir per 12 mėnesių atlyginti nukentėjusiajam neturtinę žalą.
Nuosprendžiu iš V. B. nukentėjusiajam M. J. priteista 5 500 Eur neturtinė žalos atlyginimo, Klaipėdos teritorinei ligonių kasai 2 456,33 Eur turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. V. B. nuteistas už tai, kad nesunkiai sužalojo žmogų: 2022-12-26 apie 22.15 val. (duomenys neskelbtini), savo namų kieme, apsvaigęs nuo alkoholio, du kartus sudavė M. J. į veido sritį, padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą atitinkantį sužalojimą – kairės pusės skruostikaulio bei šalia esančių veido kaulų skeveldrinį lūžį su kraujosruva akies vokuose, dėl kurio M. J. sirgo ilgiau kaip 10 dienų.
Šalies argumentai
2. Nuteistasis V. B. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir išteisinti, nepadarius nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio l dalyje, civilinius ieškinius atmesti, nurodo, kad nukentėjusysis sužalojimus patyrė kitomis aplinkybėmis, nei nustatyta nuosprendžiu, dėl ko jis, V. B., nepagrįstai pripažintas kaltu. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Teismas nepagrįstai atmetė apelianto parodymus, kad tik apstumdė nukentėjusįjį, tačiau nesudavė. Neneigė, jog turėjo konfliktą su nukentėjusiuoju, tačiau nepripažino sudavęs smūgį.
2.2. Byloje nėra duomenų apie daugumą telekomunikacijų įvykių, kurių pagalba būtų įmanoma nustatyti kuo tikslesnę įvykių nuo nukentėjusiojo išvykimo iš jo motinos V. J. namų prieš sužalojimą iki jo atvykimo pas uošvį R. V. (nukentėjusiojo sužalojimas įvyko tuo laikotarpiu) trukmę ir eigą, nebuvo apžiūrėtas nukentėjusiojo mobilus telefonas, kad būtų patikrintas skambučių registras, tik pasikliauta nukentėjusiojo parodymais jo apklausos metu, kad jis išvyko iš karto po to, kai sulaukė 22.08 val. skambučio iš J. J. - nėra patikimai nustatyta, kada nukentėjusysis išvyko iš savo motinos namų, kada jis atvyko prie apelianto namų, todėl nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusysis atvyko apie 22.15 val., o ne anksčiau. 22.44 val. BPC informacinėje sistemoje užfiksuotas R. V. pranešimas, kad pas jį atvyko sužalotas M. J., duomenų apie jokius iki tol buvusius telekomunikacijų įvykius byloje nėra. Objektyviai nėra nustatyta, kada nukentėjusysis atvyko pas R. V. apie 22.30 val., o ne vėliau. Laikotarpis, per kurį nukentėjusysis atvyko iš apelianto namų kiemo iki R. V., gali būti ilgesnis, nei nustatytas teismo.
2.3. Nukentėjusysis neprisimena, kaip buvo sužalotas, ir nėra nustatyta, kuriuo maršrutu jis iš atvyko pas R. V., ar buvo kur sustojęs, kontaktavęs su kokiais kitais asmenimis. Tačiau byloje liko teismo nevertintų duomenų, rodančių, kad po išvykimo iš mano namų kiemo nukentėjusysis galėjo sukonfliktuoti su nenustatytais asmenimis ir būti jų sužalotas. Nukentėjusysis nepamena didelės laiko atkarpos - nei kaip atvyko pas apeliantą, nei konflikto, nei kaip atvyko pas R. V.. Taigi jis nepamena, kokiomis aplinkybėmis buvo sužalotas. Aplinkybę, kad nukentėjusysis dėl sužalojimų gali neprisiminti įvykių, patvirtina ir teismo medicinos ekspertizės akto išvados.
2.4. Kaip minėta, 22.44 val. BPC informacinėje sistemoje užfiksuotas R. V. pranešimas dėl to, kad pas jį atvyko sužalotas nukentėjusysis M. J., kuris minėjo, kad važiavo tartis dėl darbo ir mieste jį sustabdė ir sumušė. Iš policijos pareigūnų, bendravusių su M. J. netrukus po iškvietimo įvykio vakarą, Body kamerų įrašų taip pat matyti, kad M. J. tvirtina ir pasakodamas yra nenuoseklus - aiškina, kad jį sumušė „(duomenys neskelbtini)“, kad buvo sumuštas lauke prie parduotuvės, kad gali parodyti vietą, ,,buvęs atsijungęs ten“, kad negali pasakyti, kas sumušė, tačiau taip pat aiškina ir tai, kad sumušė buvęs draugas. Taigi iš nukentėjusiojo bendravimo netrukus po įvykio su policijos pareigūnais turinio seka, kad nukentėjusysis nepamena įvykio, tačiau įvykio vietoje buvo „atsijungęs“ (netekęs sąmonės). Teismas šios aplinkybės tinkamai neįvertino kitų bylos duomenų kontekste - tokiu atveju, jei nukentėjusysis būtų tiek sumuštas apelianto namų kieme, kad dėl sumušimo „atsijungtų“, nėra įtikima, kad jis būtų sugebėjęs staiga tuojau pat pasišalinti iš ten vairuodamas automobilį.
2.5. Iš nukentėjusiojo patirtų sužalojimų pobūdžio bei liudytojo R. V. parodymų apie tai, kad atvykus pas jį nukentėjusiajam, ant jo veido buvo daug kraujo, kraujas lašėjo, automobilyje taip pat buvo kraujo, matyti, kad nukentėjusiajam dėl sužalojimo gausiai kraujavo. Tačiau teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad policijos pareigūnai, tą patį vakarą netrukus atvykę pas apeliantą į namus ir aiškindamiesi su juo kaip su potencialiai įtariamu nukentėjusiojo sumušimu asmeniu, suprasdami, kad tarp jo ir nukentėjusiojo prie namo vyko bent jau kažkoks konfliktas, apžiūrėjo namų kiemą, nors, kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo, jokių kraujo ar kitokių nusikaltimo pėdsakų, kurie turėjo likti esant tokiam gausiam kraujavimui, neaptiko.
2.6. Teismo medicinos ekspertizės aktu nustatyta, kad nukentėjusiajam padarytas minėtas skruostikaulio ir veido sužalojimas bei dešinės plaštakos III piršto srities sumušimas, o šiems sužalojimams pakako dviejų trauminių poveikių kietais bukais daiktais, tikėtina smūgio metu. Tačiau iš minėtų išvadų seka, kad traumos nuo smūgio kilmė yra pateikiama tik kaip tikėtina, t. y. tuo pat metu nepaneigiama galimybė ir galvos traumos nuo atsitrenkimą į kokį nors kietą buką aplinkos daiktą tuo atveju, jei nukentėjusysis pakeliui iš mano namų buvo išlipęs iš automobilio, griuvo ir atsitrenkė į kokį kietą, galimai atsikišusį paviršių, pvz., šaligatvio bortelį. Jokie bylos duomenys nepatvirtina to, kad būčiau galėjęs nukentėjusiajam padaryti dar ir rankos sužalojimą.
2.7. Teismas taip pat neįvertino ir to, kad nėra nustatytas laikas, kada liudytoja J. J. pirmą kartą kalbėjo telefonu su nukentėjusiuoju po to, kai šis išvyko po konflikto su apeliantu, todėl nėra įmanoma nustatyti, ar nukentėjusysis su ja negalėjo kalbėti po to, kai po išvykimo buvo dėl kurios nors nežinomos priežasties sustojęs, galimai ir prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), patyręs traumą ir pokalbio metu sunkiai orientavęsis aplinkoje. Pažymėtina, kad liudytoja J. J. apklausta teisme parodė, jog nors nukentėjusysis pokalbio metu jai ir tvirtino, kad jį sumušė, tačiau nei karto negalėjo paaiškinti, kas jį sumušė. Teismas neatsižvelgė, jog liudytojos parodymai dėl to, kuriuo momentu ji kalbėjosi su nukentėjusiuoju telefonu, yra prieštaringi ir nepatikimi - apklausiama teisme liudytoja J. J. parodė, kad iš nukentėjusiojo pokalbio telefonu metu apie tai, kad jam trenkė, išgirdo dar nukentėjusiajam esant kieme, kuomet klausė, kodėl jis taip ilgai ten stovi, po ko nukentėjusysis bekalbant dideliu greičiu išvažiavo iš kiemo, tačiau ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja tvirtino, kad su nukentėjusiuoju kalbėjo tik po to, kai jis jau buvo išvažiavęs.
2.8. Teismas nevertino ir to, kad vienintelis liudytojas, teigęs, jog jis, V. B., iš karto po nukentėjusiojo išvykimo nurodė, kad sudavė jam smūgius (spyrė) yra tik M. J.. Tokių M. J. parodymų davimo priežastis paaiškinama nebent šio liudytojo girtumu nagrinėjamo įvykio laiku, tačiau visų kitų liudytojų parodymai patvirtina būtent apelianto poziciją dėl įvykio, reiškiamą nuo pat pirmo bendravimo su policijos pareigūnais dar įvykio dieną- liudytojai L. I., S. I. ir net J. J. teigė, kad jis, V. B., iš karto po įvykio tvirtino, jog tik du kartus pastūmė nukentėjusįjį. Be to, apklausiamas teisme liudytojas M. J. taip pat davė nenuoseklius parodymus - nors ir patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus savo parodymus, tačiau parodė ir tai, kad apeliantas po susitikimo su nukentėjusiuoju kieme iš karto pasakė, kad stumtelėjo nukentėjusįjį ir šis pabėgo.
2.9. Neįvertinus minėtų bylos duomenų viseto, liko neatmesta galimybė, kad po konflikto su ir pasišalinimo iš apelianto kiemo nukentėjusysis kad ir trumpo, skaičiuojamo minutėmis, laiko bėgyje galėjo būti dėl kurių nors priežasčių sustojęs ar išlipęs iš automobilio ir sumuštas kito asmens ar asmenų, galimai ir pats patirti traumą griūdamas, dėl ko, kaip pats yra nurodęs, ,,atsijungė“ - prarado sąmonę ir neprisiminė, kas yra įvykę. Esant tokiai įvykių eigai, pirmojo telefoninio pokalbio metu J. J., iš nukentėjusiojo sužinojusi, kad šis yra sumuštas, tačiau negali paaiškinti, kas jį sumušė, žinodama, kad apeliantas buvo ką tik susitikęs su nukentėjusiuoju kieme, po ko šis staiga išvyko automobiliu, galėjo susidaryti įspūdi, jog jis, V. B., sumušė nukentėjusįjį, o šitą jos nuomonę sužalotas ir sunkiai besiorientuojantis nukentėjusysis galėjo užfiksuoti atmintyje ir pateikti kaip faktą tiek nerišliai pasakodamas apie sužalojimą liudytojui - uošviui R. V., tiek su juo bendravusiems pareigūnams ir medicininės pagalbos darbuotojams.
3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
4. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas sprendime privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes.
5. Nuteistojo V. B. apeliaciniame skunde nesutinkama su jo pripažinimu kaltu, įrodymų vertinimu, prašoma išteisinti. Tačiau apygardos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo V. B. kaltės, teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Vien tai, kad apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, manant, jog įrodymai turėjo būti įvertinti kitaip, nereiškia nuosprendžio nepagrįstumo ar neteisėtumo. Šiuo atveju kolegija sutinka su nuosprendyje išdėstytais argumentais bei motyvuotomis išvadomis ir sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo V. B. pripažintas kaltu pagrįstai, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, jo kaltę įrodo ne pavieniai duomenys, o būtent įrodymų visuma.
6. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti teismui padaryti sprendime išdėstytas išvadas.
7. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas laikėsi aptartų reikalavimų, išdėstė ištirtus įrodymus bei juos išsamiai išanalizavo, vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek visumą, nustatydamas jų tarpusavio ryšius, atkūrė logišką ir nuoseklią nusikaltimo aplinkybių grandinę.
8. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. B. nuteistas dėl to, kad byloje nustatytu laiku ir vietoje, apsvaigęs nuo alkoholio, du kartus sudavė M. J. į veido sritį, padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą atitinkantį sužalojimą – kairės pusės skruostikaulio bei šalia esančių veido kaulų skeveldrinį lūžį su kraujosruva akies vokuose.
9. Apeliaciniame skunde laikomasi pozicijos, kad nukentėjusysis sužalojimus patyrė kitomis aplinkybėmis, atkreipiamas dėmesys, jog nėra duomenų apie telekomunikacinius įvykius, galinčius padėti nustatyti nukentėjusiojo vykimo maršrutą, pats nukentėjusysis neprisimena, kaip buvo sužalotas, ką rodo ir pranešimas Bendrajam pagalbos centrui (toliau – BPC), apelianto kieme kraujo nebuvo rasta. Tokie apelianto argumentai atmetami kaip nepagrįsti ir neduoda pagrindo daryti kitokias išvadas nei skundžiamame nuosprendyje.
10. Byloje nėra ginčo, jog įvykio vakarą M. J. buvo atvažiavęs pas V. B. į namus (vieną kartą atvežė gaiviųjų gėrimų, kuriuos paėmė vaikas, antrą kartą taip pat atvežė gaiviųjų gėrimų, kuriuo paimti atėjo V. B.) ir tarp jų kieme įvyko konfliktas. V. B. pripažįsta, jog konfliktas su M. J. buvo, tačiau nukentėjusiajam esą netrenkė, tik pastūmė. Tokie apelianto argumentai vertinami kaip pasirinkta gynybinė pozicija siekiant išvengti atsakomybės, kurią paneigia byloje ištirtų įrodymų visuma.
11. Tiesioginių V. B. ir M. J. konflikto liudininkų byloje nenustatyta. M. J. apklausiamas apylinkės teismo posėdyje tikslių konfliktų detalių neatsiminė, nurodė, jog pamena, kad atvežė gėrimus į V. B. namus, jo pasitikti atėjo pats V. B. ir daugiau nebeatsimena. Sprendžiant iš ekspertizės akto bei specialisto paaiškinimų teisme, dėl padarytos traumos, kurią patyrė M. J., atminties sutrikimai galimi. Nepaisant to, ištirtų įrodymų visuma nekelia abejonių dėl nukentėjusiojo sužalojimų aplinkybių. Nors apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl nukentėjusiojo vykimo iš V. B. namų maršruto, kurį, kaip manoma, galėtų padėti atskleisti duomenys apie telekomunikacinius įvykius, tačiau, kaip matyti iš nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas analizavo nukentėjusiojo vykimo automobiliu maršrutą įvykio vakarą (išvykimą iš R. V. namų, susitikimą su potencialiu darbdaviu R. L., užvykimą pas mamą V. J., vykimą pas V. B., grįžimą pas R. V., kreipimąsi į BPC ir vėlesnį paties V. B. skambutį BPC), atsižvelgiant į vykimo vietas, atstumus, gretinant su byloje nustatytomis aplinkybėmis, nesama pagrindo abejoti, kad M. J. galėjo būti sužalotas kažkur kitur, neaišku kur ir kieno. Priešingai, M. J. netrukus po konflikto telefonu bendravo su J. J., tuo metu buvusia namuose pas V. B., ir nurodė, kad pastarasis jį sumušė. Apie tai apklausiama procese pasakojo J. J.. Apeliaciniame skunde abejojama liudytojos patikimumu, atkreipiamas dėmesys į tam tikrus jos parodymų neatitikimus (ikiteisminio tyrimo metu J. J. teigė, jog M. J. jai pasakė, jog sumušė V. B., apylinkės teisme liudytoja jau teigė, jog M. J. nepasakė, kas jam trenkė, tačiau tuo metu lauke buvo tik V. B.), ir tai pastebėjo bei nuosprendyje aptarė ir pirmosios instancijos teismas, kuris sprendė, jog patikimesni J. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Apygardos teismas nemato pagrindo nepritarti argumentuotoms nuosprendžio išvadoms. J. J. apklausiama apylinkės teisme nebebuvo konkreti, jos parodymai palankesni V. B., tačiau toks pokytis gali būti nulemtas gyvenimiškų aplinkybių (V. B., kaip nurodė pati J. J., jos buvęs klasiokas, su M. J. vyko skyrybų procesas), kita vertus, liudytoja nepaneigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, vertino, jog reikėtų remtis visais jos parodymais. Būtent ikiteisminio tyrimo metu J. J. duotus parodymus atitinka ir byloje nustatytų įvykių tolimesnė seka, kadangi J. J. nurodė ir tai patvirtino ir kiti apklausti liudytojai (S. I., L. I., M. J.), jog sužinojusi apie M. J. sumušimą, ji dėl to užsipuolė ir kaltino būtent V. B.. Ikiteisminio tyrimo metu duotus J. J. parodymus atitinka ir liudytojo R. V. (M. J. uošvio) parodymai. Bylos duomenimis M. J. išvykęs iš V. B. namų iškart nuvyko pas uošvį R. V.. Liudytojas apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, jog pas jį M. J. atvažiavo sumuštu veidu, kruvinas, detaliai paaiškinti, kas nutiko negalėjo, dėl ko skambindamas į Bendrąjį pagalbos centrą nežinojo tikslesnių sumušimo aplinkybių, tačiau nukentėjusysis, pasak liudytojo, vis kartojo V. vardą (tokią aplinkybę apklausiama nurodė ir liudytoja apklausta M. J. mama V. J.), tiek tyrimo metu, tiek teisme R. V. teigė, jog, laukiant greitosios, M. J. skambino ir susitikti, susitarti siūlė buvęs bendradarbis V. (pagal bylos aplinkybes V. B.).
12. Liudytoju byloje buvo apklaustas ir M. J., įvykio vakarą svečiavęsis apelianto namuose, ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad rūkydamas rūsyje, kai V. B. buvo išėjęs paimti nukentėjusiojo atvežtų gėrimų, išgirdo lauke triukšmą, panašų į klykimą (cypimą), išbėgęs iš rūsio pamatė ant laiptų sustatytus gėrimų butelius, iš kiemo neįprastai greitai išvažiuojantį M. ir nuo vartų pareinantį V. B., kuris pasakė, kad ką tik du kartus spyrė M. į galvą. Liudytojo M. J. parodymai teisme vėlgi nebe tokie aiškūs, jis palankiau V. B. teigė, jog pastarasis pasakęs, kad stumtelėjo M. J., tačiau taip pat nurodė, kad daug ko nebepamena, o ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus tvirtina. Nors apeliaciniame skunde menkinami liudytojo M. J. parodymai apie V. B. smurtinius veiksmus, teigiama, jog liudytojas buvo neblaivus, tačiau kolegija nemato pagrindo M. J. parodymus vertinti kaip nepatikimus, kadangi jie atitinka įrodymų visumą. Be to, V. B. turėjo motyvą pykti ant M. J. dėl tariamų apkalbų. Neilgai trukus po konflikto su V. B. M. J. buvo pristatytas į gydymo įstaigą, jo sužalojimų mastas nustatytas specialisto išvada, ekspertizės aktu.
13. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai pastebėjo kai kurių liudytojų (S. ir L. I., J. J.) parodymų pokyčius teisme ir lyginant juos su duotaisiais ikiteisminio tyrimo metu bei atkreipė dėmesį į jų tarpusavio ryšius, dėl ko liudytojai teisme galėjo stengtis balansuoti ir stengtis nepakenkti apeliantui, tačiau gretinant visus bylos įrodymus tarpusavyje, sprendžiama, jog iškart po konflikto su V. B. M. J. bendravo su J. J., nurodė, kad sumušė V. B., po ko netrukus J. J. užsipuolė ir apkaltino V. B., ką matė ir suprato ir kartu buvę kiti svečiai (S. ir L. I., M. J.). Nors M. J., parvykęs pas R. V. iš karto nuosekliai negalėjo paaiškinti, kas jį sužalojo, ką rodo R. V. pranešimas BPC, atvykusių pareigūnų E. L. ir J. P. parodymai, iš dalies Body kamerų įrašai, tačiau tiek R. V., tiek V. J. nurodė, kad nukentėjusysis tą patį vakarą minėjo, jog sumušė V. (B.), kaip aptarta, tam tikri atminties sutrikimai nukentėjusiajam dėl patirtų sužalojimų pobūdžio (smūgiuota į veido sritį, dėl ko lūžo kairės pusės veido kaulai), visiškai realūs. Kaip matyti iš pareigūnų Body kamerų įrašų, nors M. J. detaliai nepaaiškina, kaip buvo sumuštas, tačiau užsimena, jog jam sudavė (duomenys neskelbtini), du kartus, buvęs draugas (V. B. ir M. J. pažįstami iš anksčiau). V. B. elgesys po konflikto taip pat rodo, jog po J. J. užsipuolimo dėl M. J. sumušimo, gali kilti atsakomybė, dėl ko jis pats skambino į BPC ir garso įraše dar iki pradedant bendrauti su operatore, pasako frazę „Aš dabar durnių įjungęs paskambinsiu. Aš į mentūrą skambinsiu, durnių įjungsiu“, operatorei atsiliepus pasakoja, jog įvyko konfliktas, porą kartų pastūmė žmogų. Reaguodami į V. B. pranešimą, netrukus pas jį atvyko ir pareigūnai, kurių Body kamerų įrašuose viena vertus teigia, jog tik pastūmė, norėjo tik pagąsdinti, kita vertus pripažįsta, jog yra kaltas, pervertino pastūmimą, išėjo nedraugiškai. Nors apeliaciniame skunde pastebima, kad pareigūnai atvykę neužfiksavo kraujo apelianto kieme, tačiau, kaip matyti, įvykis vyko naktį, tuo metu ir pareigūnai aiškinosi įvykio aplinkybes, todėl natūralu, jog tamsoje detaliai užfiksuoti aplinkos detales sudėtinga.
14. Atsižvelgdamas į visą tai, kas išdėstyta, apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadoms, kad pašalinus visas protingas abejones, įrodymų visuma leidžia pagrįstai spręsti, jog ne kas kitas, o V. B. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Dėl to, kas aptarta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
15. Klaipėdos apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, prašoma valstybei priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 175 Eur dėl antrinės teisinės pagalbos V. B.. Nagrinėjamu atveju prašomos teisinės pagalbos išlaidos nepriteisiamos. Apygardos teisme būtiną gynėjo dalyvavimą numato įstatyminis reguliavimas, išnagrinėtas apeliacinis skundas atmetamas, posėdis apeliacinės instancijos teisme vyko trumpai, įrodymai netirti..
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.
Atmesti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų – 175 Eur priteisimo iš V. B..