- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-27
- Bylos Nr.
- 2A-1631-553/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-01642-2011-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aldona Tilindienė (pran.), Andrius Ignotas, Liuda Uckienė
- Ieškovas
- A. M.
- Atsakovas
- Danske Bank A
- Trečiasis asmuo
- G. M.
- Kategorijos
- 63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-10-28 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovui Danske Bank A/S, veikiančiam per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir sutarties sąlygų keitimo, tretieji asmenys G. M., G. M. .
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su patikslintais reikalavimais: 1) pripažinti kredito sutarties nutraukimą neteisėtu; 2) pakeisti kredito sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra, nustatant, kad: a) kredito grąžinimas atidedamas laikotarpiui nuo 2009-01-05 iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos. Už atidėjimo laikotarpį Bankui kas mėnesį mokėtinos sutartyje numatyto dydžio palūkanos, apskaičiuotos nuo likusios negrąžintos kredito sumos, yra kapitalizuojamos, t. y. atidėjimo laikotarpio pabaigoje šia suma yra padidinama ieškovo bankui grąžintino kredito suma; b) galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dieną iš naujo fiksuojama ieškovo grąžintino kredito suma (likusi negrąžinta kredito suma plisuojama su atidėjimo laikotarpiu priskaičiuota palūkanų suma); c) ieškovas visą naujai užfiksuotą sumą grąžina vienu mokėjimu termino pabaigoje, t. y. 2015-08-01. Už naudojimąsi kredito lėšomis laikotarpiu nuo galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki 2015-08-01 ieškovas, kas mėnesį moka sutartyje nustatyto dydžio palūkanas, skaičiuojamas nuo visos naujai užfiksuotos kredito sumos, laikydamasis kitų kredito sutartyje numatytų sąlygų. Nurodė, kad ieškovas su atsakovu 2005-08-01 sudarė kreditavimo sutartį Nr. KVR0110050563 su vėlesniais pakeitimais (toliau – Kreditavimo sutartis). Pagal Kreditavimo sutartį atsakovas išdavė ieškovui 289 620 EUR dydžio kreditą. Kredito lėšos turėjo būti panaudotos iki 2006-02-01, o kredito suma turėjo būti grąžinama anuitetų metodu iki 2015-08-01. Už naudojimąsi kreditu ieškovas įsipareigojo mokėti palūkanas, kurias sudaro 6 mėn. EURIBOR kintamoji dalis bei 2,6 proc. metinių palūkanų dydžio banko marža. Kreditavimo sutarties įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas šis turtas: ieškovui priklausantis 4 kambarių butas, (duomenys neskelbtini); G. M. priklausantis 1,6700 ha sklypas, (duomenys neskelbtini); G. M. priklausantis 1,6700 ha ploto sklypas, (duomenys neskelbtini); G. M. priklausantis 1,6700 ha sklypas, (duomenys neskelbtini). Už ieškovo prievolių pagal Kreditavimo sutartį tinkamą įvykdymą laidavo jo sutuoktinė G. M.. Dėl objektyvių, nepalankiai susiklosčiusių ir nuo ieškovo valios nepriklausančių aplinkybių – valdžios institucijų nepateisinamo delsimo patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrąjį planą, pasaulinės ekonominės krizės sąlygoto nekilnojamojo turto rinkos sąstingio bei kardinalaus žemės sklypų bei kito nekilnojamojo turto paklausos sumažėjimo ieškovas ir jo šeimos nariai objektyviai negalėjo įgyvendinti numatytų sklypų išvystymo ir pardavimo projektų, negavo planuotų pajamų, ženkliai pablogėjo jų finansinė padėtis. Ieškovas kreipėsi į banką dėl kredito grąžinimo įmokų sumažinimo ir 2008-04-28 buvo pasirašytas papildomas susitarimas Nr. KVR0110050563-P-2, kuriuo šalys susitarė, kad ieškovas vienerius metus kreditą grąžins mokėdamas po 1 108,93 EUR. Ieškovas iš turimų resursų įsipareigojimus bankui vykdė tinkamai iki 2009 m. sausio mėn. Tačiau tuo metu Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos planas vis dar nebuvo patvirtintas ir nebuvo teisinių prielaidų pradėti sklypų detaliųjų planų rengimo procedūras. Kadangi turimos lėšos pastoviai mažėjo, o naujų dėl aukščiau išvardintų priežasčių neatsirado, ieškovas pakartotinai kreipėsi į banką prašydamas palengvinti Kreditavimo sutarties sąlygas. Nepaisant ieškovo pastangų susitarti su banku dėl Kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo, bankas 2009-05-14 raštu Nr. dnk0907274 nuo 2009-06-15 nutraukė Kreditavimo sutartį ir 2009-08-19 kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrių reikalaudamas pradėti priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto. Ieškovo nuomones, banko Kreditavimo sutarties nutraukimas laikytinas neteisėtu. Bankas pažeidė šalių bendradarbiavimo pareigą (b. l. 38-44).
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, nes reikalavimas dėl Kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu nenagrinėtinas teisme, kadangi šis reikalavimas neatitinka ieškinio dalykui keliamų reikalavimų, o jo tenkinimas negali sukurti jokių objektyvių teisinių padarinių. Antrasis reikalavimas negali būti įgyvendinamas ir laikomas tinkamu teisių gynimo būdu, kadangi negalima pakeisti Kreditavimo sutarties, kuri yra negaliojanti. Atsakovas teisę nutraukti sutartį turėjo tiek pagal pačią Kreditavimo sutartį, kuri numato, kad ieškovui vėluojant atlikti mokėjimus, bankas turi teisę pareikalauti atlikti mokėjimus prieš galutinį grąžinimo terminą. Ieškovui negrąžinus skolos po pareikalavimo, bankas pagal sutartį turi teisę nutraukti sutartį ir be atskiro įspėjimo. Teise nutraukti sutartį atsakovas pasinaudojo informuodamas apie tai ieškovą 2009-05-14 pranešimu Nr. Dnk0907274. Sutartinius įsipareigojimus teismas gali pakeisti tik ypatingais atvejais ir tik tuomet, kai tenkinamos visos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.204 straipsnio įtvirtintos sąlygos. Atsakovo manymu, sunki ekonominė situacija rinkoje nesudaro pagrindo pakeisti kredito sutartį. Atsakovas veikia taip pat Lietuvos rinkoje, todėl jis lygiai taip pat kaip ir kiti verslo dalyviai, įskaitant ieškovą, jaučia ekonominės situacijos įtaką savo verslui. Tokie atvejai, kai pasikeičia ekonominė situacija arba kai valstybėje pakeičiami įstatymai ar valstybės institucijos nevykdo savo įsipareigojimų yra ne atsakovo, o ieškovo kaip verslo subjekto rizika. Ieškovas, būdamas verslininkas, turi elgtis protingai, prisiimdamas ilgalaikes prievoles, tinkamai prognozuoti ir protingai vykdyti savo veiklą, numanydamas galimus neigiamus tokios veiklos scenarijus bei krizės valdymo priemones bei prisiimti visą neigiamų savo veiklos padarinių riziką. Už sutarties nevykdymą nesant kitos šalies kaltės verslininkas neatsakys tik tokiu atveju, kai prievolė neįvykdyta dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato kitaip. Atsakovas teismo prašė civilinę bylą dalyje dėl šalių sudarytos Kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu nutraukti. Teismui nusprendus nesivadovauti Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 293 straipsnio 1 dalies 1 punktu, prašė ieškinį atmesti (b. l. 54-60).
Trečiasis asmuo G. M. atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu sutinka, prašė jį tenkinti, kadangi atsakovas ignoravo ieškovo prašymus dėl kredito grąžinimo sąlygų palengvinimo ir pažeidė šalių bendradarbiavimo pareigą (b. l. 65).
Trečiasis asmuo G. M. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu sutinka ir prašo jį tenkinti visiškai (b. l. 66).
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-10-28 priėmė sprendimą (taisytas 2011-11-08 nutartimi) ieškinį atmesti (b. l. 100-104, 109-110). Teismas nustatė, kad ieškovo reikalavimas dėl Kreditavimo sutarties nutraukimo pagal CPK 3 straipsnio, 5 straipsnio 1 dalį gali būti nagrinėjamas civilinio proceso tvarka, todėl atsakovo prašymo dėl bylos nutraukimo netenkintino. Teismas pažymėjo, kad atsakovo ieškovui 2009-05-14 išsiųstame pranešime (b. l. 26) nurodytų faktinių aplinkybių dėl negrąžinto kredito, palūkanų ir delspinigių sumų bei terminų ieškovas neginčijo, t. y. su jomis sutiko (CPK 187 straipsnis), todėl teismas padarė išvadą, kad 2009-05-14 dieną buvo šalių Kreditavimo sutartyje numatytos sąlygos kredito sutarčiai nutraukti. Ieškovas nurodė, kad kreditas buvo paimtas šeimos verslui plėtoti (b .l. 38, CPK 186 str.), kuriuo jis užsiima nuo 1998 metų kartu su kitais verslo partneriais, su kuriais prekiavo nekilnojamuoju turtu, tai reiškia, kad ieškovas turi ne tik elementarius įgūdžius versle, todėl privalėjo suprasti, kokios pasekmės kyla asmeniui netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus, tuo pačiu turėjo teisę sutikti ar nesutikti su ginčo kredito sutarties sąlygų įrašymu. Tuo atveju, jei ieškovo netenkino atsakovo, kaip banko įstaigos, sąlygos, jis galėjo kreiptis į kitas kredito įstaigas dėl kredito gavimo palankesnėmis sąlygomis ar kredito refinansavimo. Ieškovui, kaip verslininkui, įvertinant finansinę situaciją, susiklosčiusią po 2009-01-05, kai jis nustojo vykdyti ir 2008-04-28 susitarimu pakeistas kredito grąžinimo sąlygas, galimai turėjo būti svarstytas klausimas dėl turto perleidimo. Ieškovas nepateikė jokių jo teiginius pagrindžiančių įrodymų, kad atsakovas sutartį nutraukė neteisėtai. Teismas pripažino, kad atsakovas, nutraukdamas su ieškovu kredito sutartį, nepažeidė sutarties nuostatų bei sutarties nutraukimui šalių sulygtų sąlygų, ir sutartį turėjo teisę nutraukti. Teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovo argumentą, kad sutarties nutraukimas turi būti laikoma neteisėtu vadovaujantis CK 6.253 straipsniu, kadangi ieškovas kaip verslininkas, panaudodamas atsakovo suteiktas lėšas įsigyjant naujus objektus verslui, turėdamas atitinkamos praktikos, turėjo įvertinti verslo plėtojimo galimybes ir tai jam nesudaro pagrindo naudotis CK 6.253 straipsnio 3 dalyje numatyta norma, kadangi ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių minėtoje normoje numatytų sąlygų egzistavimą (konkrečių privalomų ir nenumatytų valstybės institucijų veiksmų (aktų), dėl kurių atsakovo atžvilgiu prisiimtą prievolę ieškovui buvo neįmanoma įvykdyti ir kurių neturėjo teisės ginčyti). Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovas neteisėtai nutraukė Kreditavimo sutartį pagal jos 38.1 punkto sąlygas. Teismui pripažinus, kad Kreditavimo sutartis nutraukta teisėtai, reikalavimas dėl sutarties sąlygų pakeitimo CK 6.204 straipsnio pagrindu nesvarstytinas. Sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra išimtinė priemonė.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovas A. M. apeliaciniu skundu prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-10-28 sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; 2) nusprendus, kad pagal pateiktus įrodymus bylą galima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme, panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-10-28 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti; 3) priteisti ieškovo naudai iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismo sprendimo dalis, kurioje nusprendžiama, kad prašymas dėl Kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu gali būti nagrinėjamas civilinio proceso tvarka, yra teisėta ir galiojanti, todėl nekeistina. Dėl Kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo apeliantas pažymėjo, kad įvertinus šios sutarties 38.1 punkto sąlygas, galima daryti pagrįstą išvadą, kad bankui suteikiama visapusiška diskrecijos teisė nuspręsti, kada ir kokiomis sąlygomis nutraukti sutartį, t. y. bankas savo iniciatyva ir nuožiūra gali nuspręsti, kuomet atsiranda sąlyga sutartį nutraukti ir kokių priemonių jam imtis šiai sąlygai atsiradus. Apeliantas pažymi, kad sąlyga, jog kredito gavėjas „laiku negrąžina kredito ar jo dalies, nesumoka palūkanų ar kitų pagal sutartį mokėtinų sumų“ yra pakankamai neapibrėžta. Ši sąlyga vienašališkai nustatyta atsakovo ir yra įtraukta į jo parengtas standartines sutarties sąlygas. Minėtos sąlygos taikymas priklauso vien tik nuo atsakovo, kuris yra stipresnioji sutarties šalis, valios, todėl ši sąlyga turėtų būti aiškinama vadovaujantis CK 6.186 straipsnio 3 dalies, 6.187 straipsnio, 6.188 straipsnio 2 dalies 14 punkto, 6.193 straipsnio 4 dalies nuostatomis, kurios nagrinėjamos bylos atveju buvo pažeistos atsakovui nepagrįstai nusprendus, kad ieškovo atžvilgiu egzistuoja Kreditavimo sutarties nutraukimo sąlyga. Vienašališko sutarties nutraukimo institutu negali būti piktnaudžiaujama. Iš Kreditavimo sutarties 38.1 punkto sąlygos nėra aišku, kokio dydžio dalies kredito, palūkanų ar kitų mokėtinų sumų negrąžinimas suteikia bankui teisę nutraukti sutartį bei koks vėlavimas mokėjimuose yra vertinamas kaip „laiku negrąžina“. Pranešimo apie Kreditavimo sutarties nutraukimą išsiuntimo dienai negrąžintas kreditas sudarė vos daugiau nei 2 proc. plius palūkanos ir delspinigiai. Ieškovas tinkamai vykdė sutartį 3 metus. Neaišku, kodėl bankas pasirinko griežčiausią ir labiausiai ieškovo interesus varžančią priemonę, t. y. sutarties nutraukimą. Kredito grąžinimas buvo užtikrintas hipoteka ir laidavimu. 2009-03-16 prašyme buvo aiškiai ir konkrečiai išdėstyta, kada ir iš kokių lėšų ieškovas planuoja grąžinti kreditą. Pagrindo 2009-06-15 nutraukti Kreditavimo sutartį nebuvo. Bankas galėjo nutraukti sutartį tik tuo atveju, kai joje numatyta pažeidimas (t. y. nesavalaikis kredito ar jo dalies, palūkanų ar kitų mokėjimų grąžinimas) yra esminis sutarties pažeidimas. Nagrinėjamu atveju egzistuoja įstatyme ir pačioje Kreditavimo sutartyje nustatytos sąlygos, kurioms esant tarp ginčo šalių sudaryta Kreditavimo sutartis turėtų būti vertinama kaip vartojimo sutartis, teismas pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus turėjo ex officio įvertinti ne tik sutarties nutraukimo aplinkybes, bet ir pačią sutarties sąlygą, pagal kurią sutartis buvo nutraukta. Kreditavimo sutarties 38.1 punkto sąlyga turėjo būti pripažinta prieštaraujančia bendriesiems sąžiningumo kriterijams ir negaliojančia ab initio (CK 188 straipsnio 7 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neanalizavo nei Kreditavimo sutarties 38.1 punkto taikymo pagrindų, nei pranešimo apie sutarties nutraukimą išsiuntimo dieną buvusios padėties ir jos įtakos sutarties nutraukimui. Teismas neteisingai išaiškino Kreditavimo sutarties 38.1 punkto sąlygą, kaip leisiančią bankui bet kada ir bet kokiais atvejais, t. y. net esant nežymiam uždelsimui mokėjimuose (pradelsta suma sudarė vos 2 proc.), ignoruojant kitos šalies veiksmus siekiant išsaugoti sutartinius santykius, nutraukti sutartį. Pastebėjo, kad būtent ieškovas, praleidęs įmokos sumokėjimą ir atlikęs turto vertinimą, pats kreipėsi į atsakovą dar prieš 2 mėn. iki 2009-05-14 pranešimo išsiuntimo su išsamiu ir konstruktyviu pasiūlymu peržiūrėti Kreditavimo sutarties sąlygas. Į 2009-03-07 prašymą ieškovas negavo jokio atsakovo atsakymo. Ieškovas nesutinka su teismo išvada, kad Kreditavimo sutartis buvo nutraukta teisėtai, todėl patenkinus ieškinio reikalavimą ir pripažinus sutartį buvus nutraukta neteisėtai, reikalavimas dėl sutarties sąlygų pakeitimo svarstytinas iš naujo (b. l. 113-119).
Tretieji asmenys G. M. ir G. M. pateikė atsiliepimus į ieškovo apeliacinį skundą, kuriuose nurodė, kad su skundu sutinka ir prašo skundą tenkinti (b. l. 138, 140).
Atsakovas Danske Bank A/S, veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad CK įtvirtina sutarties šalies teisę vienašališkai nutraukti sutartį dėl esminių kitos sutarties šalies padarytų pažeidimų (CK 6.217 – 6.219 straipsniai). CK 6.217 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad įgyvendinant sutarties laisvės principą leidžiama sutarties šalims susitarti, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta ir kitais sutartyje nurodytais atvejais (Kreditavimo sutarties 38, 39 punktai). Pažymėjo, kad atsakovas net tris kartus ragino ir priminė ieškovui apie jo kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą prieš tai, kai ėmėsi veiksmų dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo. Tiek bylos procesiniuose dokumentuose, tiek žodinio nagrinėjimo metu buvo aptarta, kodėl šiuo atveju Kreditavimo sutartis nelaikytina vartojimo sutartimi. Pačioje sutartyje aiškiai apibrėžta, kad kreditas yra gautas komerciniais tikslais. Ieškovas pats patvirtino, kad nekilnojamojo turto vystymas yra šeimos verslas (b. l. 142 -144).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ieškovo apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Jai būdinga, kad šiame procese tikrinama tai, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienoje civilinėje byloje yra labai svarbu nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka teisingai paskirstyti šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktiniu duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).
Ieškovas prašė teismo pripažinti banko (atsakovo) vienašališką su ieškovu 2005-08-01 sudarytos Kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu ir, vadovaujantis CK 6.204 straipsniu, atitinkamai pakeisti šios sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą. Pirmosios instancijos teismas pripažino Kreditavimo sutarties vienašališką nutraukimą teisėtu, todėl ieškinį atmetė. Ieškovas ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo nei Kreditavimo sutarties 38.1 punkto taikymo pagrindų, nei pranešimo apie sutarties nutraukimą išsiuntimo dieną buvusios padėties ir jos įtakos sutarties nutraukimui. Teismas neteisingai išaiškino Kreditavimo sutarties 38.1 punkto sąlygą, kaip leisiančią bankui bet kada ir bet kokiais atvejais, t. y. net esant nežymiam uždelsimui mokėjimuose (pradelsta suma sudarė vos 2 proc.), ignoruojant kitos šalies veiksmus siekiant išsaugoti sutartinius santykius, nutraukti sutartį. Su minėtais apelianto argumentais pirmosios instancijos teismas nesutinka dėl žemiau nurodytų motyvų.
Sutarties nutraukimą reglamentuoja CK 6.217 straipsnis. Vienas iš minėtame straipsnyje nurodytų atvejų, kai šalis turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, yra kitos šalies padarytas esminis sutarties pažeidimas. CK 6.217 straipsnio ypatumas yra tas, kad nukentėjusiai šaliai leidžiama nutraukti sutartį nesikreipiant į teismą (CK 6.218 straipsnis). Tačiau tokiu atveju kita šalis turi teisę kreiptis į teismą ir ginčyti vienašališko sutarties nutraukimo pagrįstumą, įrodinėdama, kad sutarties pažeidimas nėra esminis. CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodyti kriterijai, kuriai remdamasis teismas nustato, ar sutarties pažeidimas yra esminis ar ne. CK 6.217 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Tai reiškia, kad įstatymas suteikia šalims teisę susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį net tais atvejais, kai sutarties pažeidimas nėra esminis. Pagal sutarties laisvės principą šalys gali susitarti dėl teisės vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, ir tai neprieštarauja CK 6.156 straipsnio 4 dalies nuostatai, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyvios teisės normos.
Nagrinėjamu atveju apeliantas (ieškovas) nepagrįstai save priskiria prie silpnesniosios teisinių santykių šalies, kaip vartotojo, nes šiuo atveju tarp šalių sudaryta Kreditavimo sutartis neatitinka vartojimo sutarties visų trijų būtinų požymių. Vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (CK 1.39 straipsnio 1 dalis; Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalis). Remiantis šia vartojimo sutarties samprata, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės–komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012-03-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; kt.). Patikslintame ieškinyje apeliantas aiškiai nurodė, kad atsakovo išduotos lėšos buvo naudojamos einamosioms apyvartinėms lėšoms, susijusioms su ieškovo šeimos narių vystomų nekilnojamojo turto prekybos projektų įgyvendinimu, įskaitant kitų paskolų refinansavimą, kredito palūkanų mokėjimą, dalies įsigyto turto apmokėjimą (b. l. 38). Tokiu būdu daryta išvada, kad tarp ieškovo (fizinio asmens) ir atsakovo (juridinio asmens) sudaryta Kreditavimo sutartis yra susijusi ne su ieškovo asmeniniais, šeimos, namų ūkio poreikiais, o su ieškovo kartu su savo šeimos nariais vykdomo verslo (nekilnojamojo turto prekybos) poreikiais. Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, atmestini apelianto argumentai, susiję su Kreditavimo sutarties nuostatų aiškinimu ieškovo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, naudai bei teismo pareiga šias nuostatas aiškinti ex officio. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovas, užsiimdamas nekilnojamojo turto prekyba, turėjo ne tik elementarius įgūdžius versle, todėl privalėjo suprasti, kokios pasekmės kyla asmeniui netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus, tuo pačiu turėjo teisę sutikti ar nesutikti su ginčo kredito sutarties sąlygų įrašymu. Tuo atveju, jei ieškovo netenkino atsakovo, kaip banko įstaigos, sąlygos, jis galėjo kreiptis į kitas kredito įstaigas dėl kredito gavimo palankesnėmis sąlygomis ar kredito refinansavimo.
Priešingai nei teigia apeliantas, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pranešimo apie sutarties nutraukimą išsiuntimo dieną buvusios padėties, skundžiame sprendime teismas nustatė, jog atsakovo ieškovui 2009-05-14 išsiųstame pranešime (b. l. 26) nurodytų faktinių aplinkybių dėl negrąžinto kredito, palūkanų ir delspinigių sumų bei terminų ieškovas neginčijo, t. y. su jomis sutiko (CPK 187 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas, fiksavęs įsipareigojimų nevykdymą nuo 2009-01-05, pranešimą apie sutarties nutraukimą išsiuntė tik po 4 mėnesių – 2009-05-14. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas, vykdydamas sau naudingą ekonominę veiklą ir 2009-03-16 išsiusdamas atsakovui prašymą „Dėl kredito sutarčių peržiūrėjimo“, siekė naudos dėl Kreditavimo sutarties pakeitimo. Tai savaime nereiškia, kad atsakovas, kaip kredito įstaiga, turėjo atsisakyti savo teisėtų lūkesčių ir sudaryti išskirtines sąlygas ieškovo ir jo šeimos narių ekonominei veiklai vykdyti, nes tai neatitiktų šalių interesų pusiausvyros, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė įrodinėjimo naštą tarp šalių pažymėdamas, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kuriuos būtų teikęs bankui ir kurių pagrindu bankas galėjo svarstyti klausimą dėl sutarties nenutraukimo po 2009-05-14 pranešimo išsiuntimo. Tokių įrodymų nebuvo pateikta ir teismui, įvertinant tai, kad nebuvo pateikti įrodymai ir dėl siūlomų keitimų sąlygų tinkamo įvykdymo galimumo. Byloje nėra įrodymų apie ieškovo vykdomus mokėjimus pagal atsakovo atžvilgiu prisiimtus įsipareigojimus nuo ieškovo ginčijamo Kreditavimo sutarties nutraukimo momento (2009-06-15) iki šios dienos. Todėl teisėjų kolegija objektyviai neturi galimybės spręsti, kad ieškovas yra suinteresuotas realiai atkurti šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą, o padėtis, kai nėra atliekami jokie mokėjimai bankui ir nėra vykdomi priverstinio vykdymo veiksmai dėl išieškojimo iš įkeisto turto, suponuoja atsakovo nepasitikėjimą, kad sutartis bus įvykdyta ateityje (CK 6.204 straipsnio 3 dalis, 6.186 straipsnio 3 dalis). Kreditavimo sutarties nutraukimui buvo įstatyminis ir faktinis pagrindas, o byloje nėra duomenų, kad ieškovas turi finansinių galimybių vykdyti įsipareigojimus pagal jo prašomos pakeisti Kreditavimo sutarties sąlygas ir yra atlikęs aktyvius veiksmus dėl tolimesnio veiklos projekto, susijusios su nekilnojamojo turto prekyba, vystymo.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Vadovaujantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apelianto A. M. apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Taigi, šiuo procesiniu sprendimu apeliacinis skundas dėl teismo sprendimo atmestinas.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Apelianto A. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-10-28 sprendimą palikti nepakeistą.