Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Boleslovo Kalainio, Vidmanto Mylės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. ir jo gynėjo advokato Arvydo Aranausko apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punktu, V. P. įpareigotas visą bausmės atlikimo laiką dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. V. P. nuteistas už tai, kad nežymiai sužalojo K. S., o būtent: 2019 m. rugpjūčio 9 d., apie 11.30 val., vagonėlyje, esančiame kieme, adresu: (duomenys neskelbtini), tyčia paėmė nukentėjusiajam K. S. už abiejų rankų ir jėga stumdamas pro vagonėlio patalpų duris į durų staktą nubrozdino abi rankas, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajam K. S. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus – poodines kraujosruvas kairiame žaste ir kairiame dilbyje, poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus dešiniojo žasto vidiniame paviršiuje ir dešiniojo žasto užpakaliniame paviršiuje, odos nubrozdinimą dešiniojo žasto vidiniame paviršiuje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. P. ir jo gynėjas advokatas A. Aranauskas prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – V. P. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti.

2.1. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, iš esmės vadovavosi tik selektyviai atrinktais ir kaltinimui palankiais prieštaringais baudžiamosios bylos duomenimis, apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė prielaidų pobūdžio teiginiais, nepagrįstai nesirėmė in dubio pro reo principu, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

2.1. Skunde nuteistasis ir jo gynėjas nurodo, kad nukentėjusiojo parodymai yra nenuoseklūs, iš 2019 m. rugsėjo 6 d. akistatos protokolo matyti, kad nukentėjusysis keičia savo parodymus, teigdamas, kad ėjo su nuteistuoju ne kartu, o šiam iš paskos, neprovokavo nuteistojo, nefiksavo įvykio mobiliuoju telefonu, vėliau į klausimą, ar į vagonėlį ėjo kartu, ar atskirai, sau prieštaraudamas visgi teigia, kad ėjo kartu, kalbėjosi, kartu su nuteistuoju įėjo į vagonėlį. Be to, papildomos apklausos, vykusios 2019 m. rugsėjo 9 d., metu, po nuteistojo ir nukentėjusiojo akistatos, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kurias tiesiogiai nukentėjusiajam nurodė nuteistasis, nukentėjusysis pakeitė savo parodymus ir tvirtino įvykio metu vis dėl to daręs garso įrašą, tačiau supanikavęs šį įrašą panaikino, patvirtino sakęs nuteistajam žodžius „gavau viską, ko norėjau“, patvirtino, kad tokiu elgesiu siekė nuteistąjį išprovokuoti. Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusiam nurodžius naujas aplinkybes apie darytą garso įrašą, kurio metu, kaip teigė nukentėjusysis, buvo užfiksuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, pareigūnai nesiėmė jokių veiksmų, siekdami atkurti įrašą, nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, trukdžiusių šį įrašą atkurti. Mano, kad aplinkybė, jog nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu nutylėjo apie darytą garso įrašą, o pradėjus ikiteisminį tyrimą nuteistojo atžvilgiu, šį įrašą ištrynė, kelia pagrįstas abejones dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo.

2.3. Apeliantai atkreipia dėmesį, kad liudytojas V. K. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, jog 2019 m. rugpjūčio 19 d. po pokalbio serviso patalpose nuteistasis ir nukentėjusysis išėjo į lauką, o teismo posėdžio metu patikslino, kad į lauką pirmasis išėjo nuteistasis, o nukentėjusysis išėjo paskui jį, nuteistasis ėjo priekyje. Pasak nuteistojo ir jo gynėjo, neaišku, kodėl teismas šį epizodą, kurį teismo posėdžio metu patvirtino pats nukentėjusysis, liudytojas V. K. ir nuteistasis, laiko pagrindu konstatuoti nuteistojo parodymų neobjektyvumą. Pažymi, kad įvertinus bylos duomenis darytina išvada, jog minėtų asmenų parodymai vienas kitam neprieštarauja ir paneigia nukentėjusiojo nurodytą aplinkybę, neva šis ėjo kartu su nuteistuoju, kartu pateko į vagonėlį. Teigia, kad būtent šia, neteisingai įvertinta aplinkybe, teismas sprendė dėl nuteistojo parodymų nepagrįstumo, nors nuteistojo parodymai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu buvo nuoseklūs. Be to, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad po įvykio nukentėjusysis, kreipęsis bendruoju pagalbos skambučiu, nurodė, kad jam medikų pagalbos nereikia, o vėliau jau teigė jautęs stiprų suspaudimą, skausmą, nors pats nukentėjusysis buvo nurodęs, kad nebuvo trunkamojo veiksmo – laikymo.

2.4. Pasak apeliantų, nukentėjusysis, būdamas nepatenkintas automobilio remonto paslaugų kokybe, o tai patvirtina nukentėjusiojo parodymai, kad jis dėl to kreipėsi į advokatą, vartotojų teises ginančią instituciją, galėjo būti suinteresuotas apkaltinti nuteistąjį nebūtu nusikaltimu, taip pastarajam keršydamas, taigi nukentėjusiojo parodymai turi būti vertinami itin atidžiai. Pažymi, kad liudytojų parodymai, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, atspindi ne jų stebėto įvykio aplinkybės, o iš esmės tik atkartoja nukentėjusiojo parodymus.

2.5. Skunde taip pat nurodoma, kad, nors nuosprendyje daromos išvados gali būti grindžiamos ir netiesioginiais įrodymais, tačiau kaip liudytoja apklaustos nukentėjusiojo sutuoktinės parodymai neturi įrodomosios reikšmės, nes jie nepatvirtina, kad nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą padarė nuteistasis. Nukentėjusiojo sutuoktinės parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai, nes ji, būdama nukentėjusiojo sutuoktinė, yra subjektyvi, šališka. Be to, atsižvelgiant į tai, kad parodymus, susijusius su jos sutuoktinio sužalojimu, ši liudytoja pateikė tik teismo posėdyje, t. y. praėjus ilgam laiko tarpui po įvykio, neatmetama, kad sutuoktiniai turėjo pakankamai laiko ir galėjo suderinti savo parodymus bei laikytis bendros pozicijos (pvz., kad sužalojimų iki įvykio nebuvo). Apeliantų teigimu, teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojos policijos pareigūnės S. J. parodymais, kuri ne tik nematė įvykio aplinkybių, apie įvykį sužinojo iš kito pareigūno pranešimo, bet ir buvo šališka bei neobjektyvi. Nurodo, kad teismui pateikti telefoninio pokalbio įrašai patvirtina nuteistojo nurodytų aplinkybių teisingumą ir paneigia liudytojos S. J. parodymus, kad jai paskambinus nuteistajam, pastarasis jos atžvilgiu vartojo keiksmažodžius. Pažymi, kad byloje esančio 2019 m. lapkričio 25 d. kitų objektų apžiūros protokolo teismas nevertino ir dėl šio rašytinio įrodymo bei dėl pokalbio garso įrašų nepasisakė. Be to, apeliantų vertinimu, teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo policijos pareigūno R. U. parodymais, nes pastarasis įvykio nematė, apie įvykį sužinojo iš nukentėjusiojo. Pasak apeliantų, byloje nėra tiesioginių, objektyvių įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo parodymus apie jo atžvilgiu nuteistojo panaudotą fizinį smurtą.

2.6. Nuteistojo V. P. ir jo gynėjo teigimu, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tinkamai atlikta įvykio vietos apžiūra. Mano, kad siekiant patikrinti nukentėjusiojo teiginius, jog jis buvo suimtas už rankų, stumiamas pro patalpos duris ir tokiu būdu jam padaryti rankų nubrozdinimai, itin svarbu buvo nustatyti faktinius patalpos bei patalpos durų parametrus, tačiau patalpos apžiūrėtos paviršutiniškai, patalpų apžiūros protokolas yra neišsamus, nes ikiteisminio tyrimo metu neatlikti durų matavimai (aukštis, plotis), nenustatytas patalpos vidaus išplanavimas, vidaus matmenys bei matmenys, buvę tarp darbastalio ir durų. Pažymi, kad visiškai neapžiūrėtos ir netirtos pačios patalpos durys, įskaitant durų staktą, kaip byloje teigiama, su kurių paviršiumi kontaktuojant nukentėjusysis patyrė sužalojimus, nenustatytas durų staktos paviršius. Apžiūros protokolo priedo fotolentelėje pateikta informacija taip pat neišsami, ji nepapildo, nedetalizuoja jokių kitų patalpos parametrų, o tik iš dalies vizualiai atvaizduoja patalpą.

2.7. Be to, anot apeliantų, specialisto paaiškinimų vertinimas atliktas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, jis neatitinka teismų praktikos, kurioje išaiškinta, kad specialisto (ekspertų) išvados įrodinėjant bylai reikšmingas aplinkybes yra tik vienas iš įrodymų, kuris vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-129-495/2020). Atkreipia dėmesį, kad ekspertas teismo posėdžio metu pateikė specialisto išvadoje nurodytų trauminių poveikių padarymo versijas, tačiau nei specialisto išvadoje, nei posėdžio metu nenurodė nei kraujosruvų, nei nubrozdinimo mechanizmo, teigdamas, tačiau ne konstatuodamas, kad nubrozdinimas gali būti padaromas esant pakankamam spaudimui. Palyginus šią eksperto nurodytą aplinkybę su nurodyta specialisto išvadoje, matyti, kad apie pirštų spaudimo žymes neužsiminta, priešingai, teigiama, kad sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais. Mano, kad atsižvelgiant į tai, kaip nurodyta ir apkaltinamajame nuosprendyje, kad patalpos durų stakta padaryta iš metalinės konstrukcijos, akivaizdu, jog vizualiai apžiūrėjus, lietimo būdu galima nustatyti, kad patalpos durų stakta yra lygaus paviršiaus, taigi abejotina, ar esant odos sąlyčiui su tokiu paviršiumi, nesant trinties su ne šiurkščiu paviršiumi, galėjo atsirasti nubrozdinimai. Teigia, kad iš nukentėjusiojo parodymų neaišku, kaip jis patyrė sužalojimus aukščiau alkūnių, arčiau pažastų, neaišku, kur nukentėjusiajam įėjus į vagonėlį tuo metu buvo nuteistasis, kokiomis aplinkybėmis jis jį sugriebė už rankų, bei kur konkrečiai jie tuo metu buvo vagonėlyje, ar nukentėjusysis priešinosi ir kaip nuteistasis, būdamas žymiai smulkesnis, fiziškai silpnesnis sugebėjo nukentėjusįjį nustumti iki vagonėlio durų (galimai apsukti vagonėlyje) ir jį išstumti. Pažymi, kad, kaip matyti iš teismui pateikto vaizdo įrašo, nukentėjusiajam duodant parodymus parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu, ekspertas T. Šavyrovas nedalyvavo, jis buvo lauke, ir tik vėliau užėjęs nukentėjusiojo paprašė parodyti, kaip jį išstūmė, tačiau iš to, ką jam parodė nukentėjusysis, ekspertas neturėjo pakankamai duomenų patvirtinti, kad nukentėjusiojo sužalojimai patirti jo nurodytomis aplinkybėmis.

2.8. Nuteistasis ir jo gynėjas pažymi, kad, nors specialisto išvadoje ir konstatuotas nukentėjusiajam padarytas sužalojimas, tačiau specialistas kategoriškai nenurodė, kad sužeidimas yra nukentėjusiojo suėmimo rankomis, stūmimo, sąlyčio su durų stakta pasekmė. Specialisto padaryta išvada tik nurodo, kad sužalojimo priežastis galėjo būti kontaktuojant su kietais bukais daiktais. Pasak apeliantų, akivaizdu, kad teismas, nagrinėdamas bylą, nesirėmė jokiais kitais įrodymais, besąlygiškai leidžiančiais konstatuoti V. P. neteisėtą veikimą prieš nukentėjusįjį, be to, ne tik nepašalino byloje kilusių abejonių ir prieštaravimų, neatliko įrodymų tyrimo, bet ir nesurinko naujų ir (ar) neginčijamų naujų įrodymų, patvirtinančių nuteistojo V. P. kaltę, nemotyvavo, kodėl nuteistojo parodymus dėl įvykio atmetė kaip nepagrįstus ir neteisingus.

2.9. Apeliantų manymu, iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, neatskleidė įrodymų tarpusavio ryšio, nenurodė, kuriais konkrečiai įrodymais grindžiamos teismo išvados. Byloje surinkti įrodymai, iš jų kiekvienas atskirai, nepatvirtina, kad V. P. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė ir 305 straipsnio 1 dalies nuostatas bei ir in dubia pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principą, nes savo sprendimą grindė prielaidomis, taikė skirtingus kriterijus kaltinantiems ir teisinantiems duomenų šaltiniams, būdamas nemotyvuotas ir nepagrįstai kritiškas teisinantiems duomenims, tačiau nuolankus kaltinantiems duomenims (nukentėjusiojo parodymams), nukentėjusiojo parodymus laikydamas nuosekliais bei teisingais ir dėl to teikdamas jiems prioritetą, nors nukentėjusiojo statusas byloje nėra neutralus, nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo ir kasacinės instancijos teismo formuojamos praktikos dėl duomenų pripažinimo įrodymais ir asmenų, kurie nėra procesiškai neutralūs, parodymų vertinimo (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. liepos 24 d. sprendimas Romanovas prieš Rusiją, peticijos Nr. 41461/02, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015).

3. Apygardos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

4. Nuteistojo V. P. ir jo gynėjo advokato A. Aranausko apeliacinis skundas tenkinamas.

5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl to padarė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad nagrinėjamoje byloje įrodyta, jog V. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir V. P. priimamas naujas – išteisinamasis – nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

6. BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, o šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

7. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Nors nusikalstamos veikos motyvas ir nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos būtinasis požymis, tačiau ją kvalifikuojant yra svarbus, aiškinantis tyčios kryptingumą. Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018). Pagal teismų praktiką kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimu, jo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016). Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos matyti, kad nagrinėjant situaciją, kurią galimai reikėtų kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, būtina vertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situaciją, kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017).

8. V. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2019 m. rugpjūčio 9 d. jam buvo nedarbo diena, tačiau jis buvo atvažiavęs į jam priklausančias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Įmonė vadinasi MB „V.“, šioje įmonėje jis dirba kasininku, mažosios bendrijos vadovas yra jo sūnus. Jis pats (V. P.) remonto darbų neatlieka, negali dirbti dėl sveikatos problemų – širdies ligų. Pamena, kad tąkart į serviso patalpas atėjo aukštas stambus vyras (parodė į posėdžių salėje esantį nukentėjusįjį) ir pasakė: „duok man kvitą“. Jis vyriškiui atsakė, kad kvito neduos, nieko nerašys, paliko vyrą serviso patalpose ir išėjo į lauką. Jam (V. P.) nuėjus į teritorijos kieme esantį vagonėlį, atsirakinus duris, jas uždarius ir atsisėdus, pamanius, kad „viskas tuo ir pasibaigė“, netrukus atėjo tas pats vyras ir vėl ėmė reikalauti kvito. Jam atsakius, kad kvito neduos, vyriškis, tiesdamas rankas į kasos aparatą, pasakė: „Duok man kasos aparatą, aš pats tą kvitą išsimušiu“. Tuomet jis (V. P.) vyrui pasakė eiti lauk. Vyriškis jo neklausė, iš patalpos neišėjo. Tuomet jis dar kartą paprašė vyro išeiti, tačiau pastarasis nėjo, pradėjo save filmuoti, šaukė: „Už ką tu mane skriaudi?“, po to pasakė, kad „viską dabar pasidariau, viską, ko man reikia, turiu“, ir išėjo. Vyriškis, atėjęs į įmonės patalpas, kurį laiką filmavo, įrašinėjo, jį provokavo. Provokacija buvo psichologinė, kartu kartojant žodžius „duok kvitą“. Nurodė, kad jokio smurto prieš nukentėjusįjį nevartojo, kontakto tarp jų nebuvo, nes tam nebuvo jokios priežasties, jų abiejų elgesys buvo „normalus“ (3 t., b. l. 43–44).

9. Nors, V. P. teigimu, jis jokių veiksmų K. S. atžvilgiu neatliko, konflikto tarp jų nebuvo, nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tarp V. P. ir K. S. visgi kilo konfliktas. Nukentėjusysis K. S. teisiamajame posėdyje nurodė, kad 2019 m. rugpjūčio 8 d. jam atvažiavus į autoservisą, esantį (duomenys neskelbtini), priešais „T.“ piceriją, ir ten buvusio V. P. paprašius išduoti kvitą su įmonės rekvizitais, patvirtinantį, kad būtent šiame servise buvo remontuojamas jo automobilis, V. P. pasakė, kad kvito neduos, sakė, kad ne jis remontavo automobilį, teigė, kad nemoka spausdinti. Jis (K. S.) darė pokalbio garso įrašą, tačiau vėliau jį ištrynė, manydamas, kad įrašo darymas yra neteisėtas, taip elgtis negalima. Jis (K. S.) pasisiūlė V. P. pats atspausdinti kvitą, paaiškino, kad jis pats dirba su kasos aparatu, tačiau V. P. su tuo nesutiko. Pokalbis tarp jo ir V. P. pradžioje vyko pačiame servise, prie jame dirbusių darbininkų. Po šio pokalbio V. P. iš serviso patalpų išėjo į kitas patalpas – į kieme esantį vagonėlį. Jis (K. S.) ėjo V. P. iš paskos. V. P. įėjus į vagonėlį, jis taip pat į jį įėjo ir vėl prašė kvito. V. P. sakė, kad jo (K. S.) nepažįsta, nervinosi, kad jis neina lauk. V. P. išėjo iš vagonėlio, o jį užrakino, sakydamas: „Eik lauk, jeigu neini lauk, tada pabūk čia“. Išėjęs V. P. labai greitai sugrįžo, atsistojo priešais jį (K. S.), pasakė: „Eik lauk, eik lauk“, suėmė jam už rankų, suko ir išstūmė pro duris lauk. Jis labiau viena ranka atsitrenkė į durų staktą. Stūmimo pro duris metu jis išplėtė rankas, kad išlaikytų pusiausvyrą. Nuo stipraus suspaudimo jam ant rankų liko mėlynės, be to, stumiant jį pro duris, į staktą buvo nubrozdintos rankos. Sužalojimai jam buvo padaryti nuo suspaudimų ir nubrozdinimų nuo durų staktų. Viskas įvyko ekspromtu, akimirksniu, nebuvo taip, kad V. P. jį laikė. V. P. paklausė jo: „Eini lauk? Neini?“ ir išstūmė lauk pro duris. Gali būti, kad tame vagonėlyje durų tarpas tarp staktų yra tik 70 cm, nes ten labai nedaug vietos. Po įvykio jam rankas kažkiek skaudėjo, tačiau skausmas nebuvo nepakeliamas. Tik sėsdamas į automobilį jis pajuto skausmą, pamatė nubrozdinimą. Po įvykio jis pirmiausia paskambino žmonai, po to – advokatui, ir paklausė, kaip jam šiuo atveju elgtis. Gavęs patarimą kreiptis į policiją, jis taip ir padarė. Skausmą juto apie savaitę, jokių vaistų nevartojo. Policijos pareigūnai nufotografavo jo sužalojimus. Į kaltinamojo gynėjo klausimus nukentėjusysis atsakė negalintis paaiškinti, kodėl persekiojo V. P., pastarajam atsisakius išduoti kvitą, nurodė, kad provokacija galėjo pasireikšti jo neišėjimu iš įmonės patalpų, kai jis pirmą kartą buvo paprašytas išeiti lauk, tačiau nėjo, taip pat telefono rodymas darant garso įrašą (3 t., b. l. 44–49). K. S. 2019 m. rugpjūčio 9 d. protokole-pareiškime nurodyta, kad V. P., atsisakęs išduoti kvitą, patvirtinantį įmonėje atliktus automobilio remonto darbus, paėmęs už abiejų rankų ir stumdamas pro įmonės patalpų duris, į durų staktą nubrozdino jam abi rankas, taip sukeldamas fizinį skausmą (1 t., b. l. 7). Suvestas į akistatą su V. P., K. S. nurodė, kad po to, kai V. P. jam nedavė kvito garažo patalpose, ir jis nuėjęs paskui V. P. į vagonėlį vėl paprašė išduoti kvitą, o V. P. pasakė, kad kvito neduos, nes jo nepažįsta, sakė, kad neturi laiko, prašė išeiti lauk, tačiau jis (K. S.) nėjo, toliau prašė kvito, V. P. suėmė jį už rankų ir išstūmė pro duris. Stumiant V. P. nubrozdino jam rankas į durų staktą (1 t., b. l. 140–144). Iš BIRT ataskaitų žiūryklės duomenų matyti, kad 2019 m. rugpjūčio 9 d. 12.05 val. K. S. policijai pranešė, jog jam atvykus į MB „V.“, adresu: (duomenys neskelbtini), ir paprašius kvito už įmonės atliktus darbus, darbuotojas V. P. kvito nedavė ir, panaudodamas fizinę jėgą, išstūmė jį iš įmonės patalpų, sukeldamas jam fizinį skausmą (1 t., b. l. 15). Bendrojo pagalbos centro (duomenys neskelbtini) skyriaus pateiktos skambučio skaitmeninės garso įrašo kopijos apžiūros protokole užfiksuota, kad 2019 m. rugpjūčio 9 d. paskambinęs Bendrajam pagalbos centrui K. S. pranešė, kad autoremonto įmonėje, esančioje (duomenys neskelbtini), priešais „T.“ piceriją, prieš jį buvo pavartotas smurtas, jis buvo išmestas iš patalpų ir sužalotas, medikų pagalbos nereikia (1 t., b. l. 185–186). Parodymų patikrinimo vietoje metu K. S. parodė, kaip V. P. suėmė jį už abiejų rankų žastų, stūmė pro patalpos duris, parodė, kad jo (K. S.) rankos buvo sulenktos per alkūnes, stumiant rėmėsi į metalinę durų staktą (1 t., b. l. 198–199; 2 t., b. l. 1–8).

10. Iš nukentėjusiojo K. S. parodymų matyti, kad jie dėl esminių aplinkybių yra nuoseklūs, o aplinkybė, ar K. S. į vagonėlį ėjo V. P. iš paskos, ar į vagonėlį atėjo jau V. P. į jį įėjus ir atsisėdus, reikšmės vertinant V. P. parodymus ir sprendžiant jo kaltės klausimą neturi. Be to, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, K. S. neneigė, kad jis darė garso įrašą ir savo veiksmais galimai provokavo V. P., paaiškino, kad taip jis siekė gauti iš V. P. jam reikalingą automobilio remontą MB „V.“ patvirtinantį kvitą. Atsižvelgiant į K. S. parodymus, kad V. P. provokavimas galėjo pasireikšti ne tik neinant iš patalpos, bet ir telefono rodymu darant garso įrašą, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, kad tai, jog nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu nepasakė apie darytą garso įrašą, pradėjus ikiteisminį tyrimą šį įrašą ištrynė ir nebuvo siekiama jį atkurti, kelia abejonių nukentėjusiojo parodymų patikimumu.

11. Liudytojas V. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2119 m. rugpjūčio mėnesį, penktadienį, autoservise „V.“, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), kur jis dirbo autošaltkalviu, įvyko įvykis. Į autoserviso patalpas atėjęs aukštas vaikinukas (parodė į posėdžių salėje esantį nukentėjusįjį) paklausė, ar yra viršininkas, prašė išduoti kasos aparatu atspausdintą prieš pusę metų remontuoto automobilio kvitą. Tuo metu įmonės vadovo M. P. nebuvo, todėl vyriškis bendravo su V. P.. Vyriškis čekio prašė serviso patalpose, rodė V. P. kažkokius lapus. Po to V. P. ir vyriškis išėjo į lauką. Vėliau jis išgirdo apie konfliktą, kad kažkas susistumdė, tačiau šiuo įvykiu nesidomėjo (3 t., b. l. 8–9).

12. Liudytojas M. P. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad jis yra įmonės savininkas ir direktorius, o jo tėvas V. P. įmonėje dirba priėmėju-meistru. 2019 m. rugpjūčio 9 d. MB „V.“ jis (M. P.) nebuvo, apie įvykusį konfliktą sužinojo iš darbuotojų, paskambinus darbuotojui V., pastarasis pasakė, kad įvyko kažkoks konfliktas, kurio jis (V.) nematė, sakė, kad kažkoks žmogus, atėjęs į servisą, jo tėvui V. P. reiškė priekaištus. M. P. taip pat nurodė, kad dar iki įvykio vyriškis buvo atėjęs į įmonę, rodė lapus ir reiškė pretenzijas dėl blogai suremontuoto automobilio. Paaiškino, kad įmonės teritorijoje esančio namelio, kuriame tariamai įvyko įvykis, durys yra neaukštos, siauros, aukštesnis, platesnių pečių žmogus gali už jų kliūti (3 t., b. l. 4–6).

13. Liudytoja D. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad po to, kai jos vyras nuvažiavo į autoservisą paprašyti čekio, patvirtinančio, kad jų automobilis buvo remontuotas šioje įmonėje, po kurio laiko jis paskambinęs pasakė, kad čekio geruoju negavo, jį išmetė. Ji patarė paskambinti advokatui ir pasitarti, ką tokiu atveju daryti, advokatas patarė kviesti policiją. Po įvykio vyras jai pasakojo, kad jį suėmė ir išmetė – išstūmė iš konteinerio. Matė sužalojimus ant vyro rankų, prieš tai šių sužalojimų nebuvo. Vyras sakė, kad skauda rankas, į medikus nesikreipė, sužalojimus nustatė ekspertai. Ji iš vyro pasakojimo suprato, kad V. P. galėjo supykti dėl to, jog vyras dar kartą paprašė čekio, nėjo lauk, todėl jį tiesiog išmetė (3 t., b. l. 9–10).

14. Liudytojas R. U. teisiamajame posėdyje patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kai jis nurodė, kad 2019 m. rugpjūčio 9 d., apie 12.05 val., gavus pranešimą ir atvykus prie kavinės „T. p.“, pranešėjas K. S. paaiškino, kad atvyko į MB „V.“ paprašyti mokėjimo kvito už anksčiau atliktus automobilio remonto darbus, tačiau darbuotojas V. P. šio kvito nedavė, panaudodamas fizinę jėgą, išstūmė jį iš įmonės teritorijoje esančio vagonėlio, ant K. S. rankų matėsi nubrozdinimai, paraudimai, jie buvo nufotografuoti (1 t., b. l. 121–124). Teisiamajame posėdyje liudytojas R. U. dar kartą patvirtino, kad atvykus pagal iškvietimą prie „T. p.“ kavinės, nukentėjusysis parodė rankas, matėsi, kad yra paraudimai, nubrozdinimai, taip pat nurodė, kad nukentėjusysis buvo šoke, išsigandęs, pasimetęs. Telefonu buvo padarytos nukentėjusiojo sužalojimų nuotraukos (3 t., b. l. 6–7).

15. Liudytoja S. J. teisiamojo posėdžio metu perskaičius jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino, kad jos parodymai yra teisingi. Ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja parodė, kad 2019 m. rugpjūčio 9 d. atvykus į MB „V.“ teritoriją pagal gautą nukentėjusiojo K. S. pareiškimą, jog tarp jo ir įmonės darbuotojo įvyko konfliktas, įmonės teritorijos vartai buvo užrakinti, jai paskambinus V. P., pastarasis kalbėjo nemandagiai, pokalbį nutraukė (1 t., b. l. 126–130). Teisiamajame posėdyje S. J. taip pat patvirtino, kad jai paskambinus V. P. ir prisistačius, pastarasis su ja nebendravo, elgėsi nemandagiai (3 t., b. l. 7).

16. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Pirmojo veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo R. U. 2019 m. rugpjūčio 9 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad nuvykus pagal pranešimą prie kavinės „T. p.“, esančios (duomenys neskelbtini), pranešėjas K. S. paaiškino, kad jam atvykus į MB „V.“, esančią adresu: (duomenys neskelbtini), paprašyti mokėjimo kvito už atliktus darbus, įmonės darbuotojas V. P. kvito jam nedavė, panaudodamas fizinę jėgą, išstūmė jį iš įmonės patalpų, sukeldamas jam (K. S.) fizinį skausmą. Ant K. S. kairės rankos dilbio vidinėje pusėje matėsi nubrozdinimas – kraujosruva, ant dešinės rankos žasto vidinėje pusėje taip pat matėsi kraujosruva, įbrėžimas. Nukentėjusysis nurodė, kad visus šiuos sužalojimus padarė V. P.. Nukentėjusiojo kūne esantys sužalojimai užfiksuoti juos nufotografuojant, nuotraukos pridėtos prie tarnybinio pranešimo (1 t., b. l. 19, 22–25).

17. Iš patalpų apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėtas vagonėlis, esantis adresu: (duomenys neskelbtini). Apžiūros metu reikšmingų tyrimui objektų nerasta, be kitų vagonėlyje buvusių daiktų ir baldų, rastas aparatas, skirtas susimokėti banko kortele už suteiktą paslaugą (1 t., b. l. 79–80, 82–86).

18. 2019 m. rugpjūčio 12 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad K. S. nustatytos poodinės kraujosruvos kairiame žaste ir kairiame dilbyje, poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimas dešiniojo žasto vidiniame paviršiuje ir dešiniojo žasto užpakaliniame paviršiuje, odos nubrozdinimas dešiniojo žasto vidiniame paviršiuje. K. S. nustatyti sužalojimai padaryti prieš 3–5 paras iki apžiūros, jie padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais, 5 trauminių poveikių metu. K. S. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 57).

19. Specialisto T. Šavyrovo paaiškinime nurodyta, kad jis 2019 m. rugsėjo 24 d. dalyvavo atliekant K. S. parodymų patikrinimą vietoje, siekiant išsiaiškinti, ar pagal pastarojo parodymus galėjo būti padaryti 2019 m. rugpjūčio 12 d. apžiūros metu nustatyti sužalojimai, nurodyti specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat nurodyta, kad įvertinus visas aplinkybes, K. S. parodymus įvykio vietoje, kaip įtariamasis jį paėmė už abiejų rankų ir išstūmė pro duris, K. S. parodymus, kaip stūmimo metu jis laikė rankas, kurias nusibrozdino į durų staktą, tai, kad durų stakta padaryta iš metalinės konstrukcijos, darytina išvada, jog sužalojimai, nurodyti specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), galėjo būti padaryti ir 2019 m. rugsėjo 24 d. K. S. parodymų patikrinimo vietoje metu nurodytomis aplinkybėmis, t. y. suimant jam už abiejų žastų ir suspaudžiant, bei, po pastūmimo jam abejomis rankomis atsitrenkiant į minėtą durų staktą (2 t., b. l. 15–17).

20. Teisiamajame posėdyje ekspertas T. Šavyrovas patvirtino savo pateiktą specialisto išvadą, paaiškinimų protokolą ir nurodė, kad teismas gali jais remtis. Į pateiktus klausimus atsakė, kad sužalojimai K. S. buvo padaryti penkiais trauminiais poveikiais, kuriuos galima grupuoti į vieną trauminį veiksmą. Paaiškino, kad vieno veiksmo metu gali būti padaromi trys trauminiai sužalojimai, pavyzdžiui, suėmus ranką trimis skirtingais pirštais skirtingose vietose. Taip pat nurodė, kad suspaudimas ir sudavimas yra tas pats veiksmas, jis palieka tokius pačius sužalojimus. Ar stipriai suspausi, ar suduosi į tą pačią vietą, sužalojimas bus tas pats. Į V. P. gynėjo advokato padėjėjo V. M. klausimą dėl dalyvavimo parodymo patikrinimų vietoje metu, ekspertas atsakė, kad jis parodymo patikrinimų vietoje metu buvo šalia nukentėjusiojo, stebėjo, ką aiškina ir rodo nukentėjusysis, buvo namelyje, apžiūrinėjo įvykio vietą. Pažymėjo, kad stebėti galima ir iš šalies, jeigu viskas gerai matosi, galima būti ir visiškai prie pat, ir 10 cm atstumu (3 t., b. l. 42–43).

21. Įvertinus visumą byloje surinktų įrodymų, įskaitant ir V. P. gynėjo pateiktą teismo medicinos konsultacinę specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), sprendžiama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, jog V. P., paimdamas K. S. už abiejų rankų ir jėga stumdamas pro vagonėlio patalpų duris, į durų staktą nubrozdino K. S. abi rankas ir padarė sužalojimus – poodines kraujosruvas kairiame žaste ir kairiame dilbyje, poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus dešiniojo žasto vidiniame paviršiuje ir dešiniojo žasto užpakaliniame paviršiuje, odos nubrozdinimą dešiniojo žasto vidiniame paviršiuje. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusysis, kreipęsis telefonų į Bendrąjį pagalbos centrą, nurodė, jog jam medikų pagalbos nereikia, o vėliau jau teigė jautęs stiprų skausmą, nors pats nurodė, kad nebuvo trunkamojo veiksmo – laikymo, nereiškia, kad tarp V. P. ir K. S. įvykusio konflikto metu pastarajam nebuvo padaryti kaltinime nurodyti sužalojimai. Skundo argumentas, kad nukentėjusysis, būdamas nepatenkintas automobilio remonto paslaugų kokybe, galėjo nepagrįstai apkaltinti V. P., taip pastarajam keršydamas, vertinamas kaip deklaratyvius ir atmetamas, nes jo nepatvirtina jokie bylos duomenys.

22. Atsakant į skundo argumentą, kad liudytojų, t. y. D. S., V. U., parodymai atspindi ne jų stebėto įvykio aplinkybės, o iš esmės tik atkartoja nukentėjusiojo parodymus, nes šie liudytojai įvykio nematė, pažymima, kad BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013). Be to, nors liudytojai D. S. ir R. U. paties įvykio nematė, tačiau liudytoja D. S., be kita ko, nurodė, kad vyrui grįžus į namus, ji ant pastarojo rankų pamatė sužalojimus, kurių prieš tai nebuvo, o liudytojas R. U. parodė, kad jis atvykęs į įvykio vietą matė ant K. S. rankų paraudimus, nubrozdinimus, K. S. buvo išsigandęs, pasimetęs.

23. Liudytojos policijos pareigūnės S. J. nurodyta aplinkybė, kad jai paskambinus V. P., pastarasis kalbėjo nemandagiai, reikšmės sprendžiant V. P. kaltės klausimą taip pat neturi, taigi teismui nebuvo jokio pagrindo byloje esantį 2019 m. lapkričio 25 d. kitų objektų apžiūros protokolą laikyti įrodymu ir juo remtis.

24. Nors įvykio vietos apžiūros protokole (1 t., b. l. 79–86) ir nenurodyti vagonėlio durų išmatavimai, nenustatytas durų staktos paviršius, įvertinus visumą byloje surinktų įrodymų, įskaitant ir liudytojo MB „V.“ direktoriaus M. P. parodymus, kad namelio, kuriame tariamai įvyko įvykis, durys yra neaukštos, siauros, aukštesnis, platesnių pečių žmogus gali už jų kliūti, bei V. P. gynėjo pateiktas fotonuotraukas (3 t., b. l. 29–39), nekyla abejonių, kad K. S. nustatyti sužalojimai buvo padaryti suėmus jį už rankų ir stumiant pro metalines vagonėlio patalpų duris.

25. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas specialisto išvadą ir eksperto paaiškinimus vertino visumoje su kitais bylos įrodymais, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad specialisto paaiškinimų vertinimas atliktas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, atmetamas kaip nepagrįstas. Atsakant į skundo argumentą, kad iš to, ką jam parodymų patikrinimų vietoje metu parodė nukentėjusysis, ekspertas neturėjo pakankamai duomenų patvirtinti, kad nukentėjusiojo sužalojimai patirti būtent jo nurodytomis aplinkybėmis, atkreipiamas dėmesys, kad ekspertas T. Šavyrovas teisiamajame posėdyje atsakydamas į jam pateiktus klausimus nurodė, kad parodymo patikrinimų vietoje metu jis buvo šalia nukentėjusiojo, stebėjo, ką nukentėjusysis aiškina ir rodo, buvo namelyje, apžiūrinėjo įvykio vietą. Akcentavo, kad tuo atveju, jeigu viskas gerai matosi, galima stebėti ir iš šalies, tai nebūtina daryti būnant „visiškai prie pat“.

26. Remiantis tuo, kad išdėstyta, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog tarp V. P. ir K. S. buvo fizinis kontaktas – V. P., paimdamas K. S. už abiejų rankų ir jėga stumdamas jį pro vagonėlio patalpų duris, į durų staktą nubrozdino K. S. abi rankas ir padarė jam nustatytus sužalojimus. Tačiau įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą nėra pagrindo daryti išvadą, kad V. P. turėjo tyčią (tiesioginę ar netiesioginę) savo veiksmais sužaloti K. S.. Kaip minėta, V. P. nurodė, kad jis, autoserviso patalpose pasakęs, jog K. S. kvito neduos, išėjo iš serviso patalpų, nuėjo į įmonės teritorijoje esantį vagonėlį, atsisėdo ir pamanė, kad „viskas tuo ir pasibaigė“, tačiau netrukus atėjęs K. S. vėl ėmė reikalauti kvito. Jam atsakius, kad kvito neduos, K. S. ėmė tiesti rankas į kasos aparatą, sakydamas, kad pats tą kvitą „išsimuš“. Jam paprašius K. S. išeiti, pastarasis vis tiek nėjo iš patalpos, jį provokavo, nuolat kartodamas žodžius „duok kvitą“. Be to, K. S. kurį laiką telefonu filmavo, įrašinėjo, t. y. provokavo jį ir tokiu būdu. Atkreipiamas dėmesys, kad K. S. teisiamajame posėdyje neneigė, jog V. P. daug kartų prašė jo išeiti iš įmonės patalpų, sakydamas: „Eik lauk, eik lauk“, sakė, kad jo nepažįsta, nervinosi, kad jis neina lauk, tačiau jis vis tiek nėjo, toliau prašė kvito, netgi pats pasisiūlė atspausdinti kvitą. Nurodė, kad V. P. netgi buvo jį trumpam užrakinęs vagonėlyje, manydamas, kad po to jis iš patalpų išeis, tačiau ir tuomet jis iš patalpos nėjo. Tada V. P., sakydamas jam eiti lauk, suėmė už rankų ir išstūmė jį pro vagonėlio duris. Akivaizdu, kad šiuos veiksmus V. P. atliko dėl to, kad K. S. nereagavo į jo prašymą išeiti iš patalpos, nors jam buvo kelis kartus paaiškinta, jog kvitas nebus išduotas, gražiuoju iš patalpos nėjo ir vis kartojo: „Duok kvitą“. Taigi, V. P. paėmė K. S. už rankų ir pastarąjį stūmė pro duris ne norėdamas jį sužaloti, o siekdamas, kad K. S. nebebūtų patalpoje. Akcentuotina, kad V. P. smūgio K. S. nesudavė, pats nukentėjusysis nurodė, kad viskas įvyko ekspromtu, akimirksniu, nebuvo taip, kad V. P. jį laikė. V. P. tik paklausė jo: „Eini lauk? Neini?“ ir išstūmė lauk pro duris. Be to, K. S. nurodė negalintis paaiškinti, kodėl persekiojo V. P. pastarajam atsisakius išduoti kvitą, nurodė, kad provokacija galėjo pasireikšti jo neišėjimu iš įmonės patalpų, kai jis pirmą kartą buvo paprašytas išeiti lauk, tačiau nėjo, taip pat telefono rodymu darant garso įrašą. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusysis teisiamajame posėdyje parodė, jog rankos jam buvo nubrozdintos, kai stūmimo pro duris, kurių staktos metalinės, metu jis išplėtė rankas, kad išlaikytų pusiausvyrą. Parodymų patikrinimo vietoje metu K. S. parodė, kaip V. P. suėmė jį už abiejų rankų žastų, stūmė pro palapos duris, parodė, kad jo (K. S.) rankos buvo sulenktos per alkūnes, stumiant rėmėsi į metalinę durų staktą. Be to, iš prie parodymų patikrinimo vietoje esančios fotolentelės matyti, kad K. S. rankos pro duris į vagonėlio vidų buvo įkištos ir sulenktomis per alkūnes, rankomis pastarasis į metalinę durų staktą rėmėsi pats jau būdamas ne vagonėlio viduje, o lauke prie durų (2 t., b. l. 6). Dėl to kyla abejonių, ar K. S., jau būnant lauke už durų, buvo būtina kišti į vidų rankas ir jas sulenkti atsiremiant į durų staktą, siekiant, kaip jis pats nurodė, stūmimo metu išlaikyti pusiausvyrą, kad neiškristų pro duris. Neatmetama, kad tuo atveju, jeigu K. S., nesant tam jokio pagrindo, jau būdamas lauke nebūtų kišęs rankų pro duris į vidų, jis nebūtų patyręs jokių sužalojimų.

27. Esant visumai nurodytų aplinkybių sprendžiama, kad byloje nėra objektyvių, patikimų ir neginčijamų įrodymų, jog V. P. tyčia padarė K. S. nustatytus sužalojimus. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad V. P. kėsinosi į K. S. sveikatą, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį. Teisėjų kolegija, remdamasi in dubio pro reo principu, konstatuoja, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau nesurinkus neginčijamų įrodymų, kad nuteistojo V. P. veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėtį, visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami kaltinamojo naudai. Įvertinus byloje surinktus įrodymus tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, konstatuojama, kad jie neginčijamai nepatvirtina V. P. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Dėl to V. P. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, išteisintinas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

28. V. P. paskirta kardomoji priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (2 t., b. l.85–86) panaikintina.

29. Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – 3 kompaktiniai diskai ir USB laikmena – paliktini prie baudžiamosios bylos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

V. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti V. P. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – 3 kompaktinius diskus ir USB laikmeną – palikti prie baudžiamosios bylos.