Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Mockevičiaus ir Irenos Stasiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. P. ir atsakovo A. P. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. P. ieškinį atsakovui A. P. dėl nekilnojamojo turto teisinio statuso pakeitimo, išvadą byloje teikianti institucija Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Ieškovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Byloje nustatyta, kad ieškovo M. P. tėvai A. P. ir A. P. (iki santuokos sudarymo A.) susituokė (duomenys neskelbtini). A. P. (duomenys neskelbtini) mirus, (duomenys neskelbtini) Šiaulių miesto VI-ojo notarų biuro notaras išdavė paveldėjimo teisės liudijimą testamentiniam ir įstatyminiam įpėdiniui ieškovui M. P.. Iš pateikto (duomenys neskelbtini) Šiaulių miesto 1-ojo notarų biuro notaro patvirtinto testamento matyti, kad A. P. jai nuosavybės teise priklausantį butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), paliko savo sūnui M. P.. 2013-05-22 testamentu A. P. jai nuosavybės teise priklausančią visą žemės sklypo dalį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), taip pat paliko sūnui M. P.. Būtent šiame žemės sklype yra įregistruoti ginčo pastatai.

Dėl dalies buto pripažinimo asmenine nuosavybe

Teismas pagrįstai nurodė, kad pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį, civilinio kodekso (toliau – CK) normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki CK įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra įstatyminis, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir SŠK 21 straipsnio 1, 3 dalyse. CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija gali būti paneigta. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą asmenine nuosavybe gali būti pripažintas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, iš kurių matyti, kad (duomenys neskelbtini) 1969-01-15 orderio pagrindu A. A. išduotas orderis gyventi (duomenys neskelbtini), nurodant, kad jos šeima susideda iš 1 asmens, pagal kooperatyvo Nr. (duomenys neskelbtini) pranešimą A. A. į statybos banko sąskaitą įnešė 40 procentų – 1593 rublius. Buto, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), kambarių skaičius – 2, gyvenamas plotas 31,15, naudingas plotas 44,51, kaina 3980,06 rubliai.Byloje nėra ginčo dėl to, kad minėtu laikotarpiu A. P. santuokos su A. P. nebuvo sudarę, kartu negyveno. Šią sumą, sudarančią 40 procentų visos buto vertės, A. P. sumokėjo iš savo asmeninių lėšų. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad A. P. 1969-03-28 buvo suteikta 2387,06 rublių paskola 15 metų laikotarpiui minėtam butui įsigyti. Paskola turėjo būti pradėta grąžinti 1969-04-01, kartu su paskolos grąžinimo įmokomis ji įsipareigojo sumokėti 0,5 procentų metines palūkanas už paskolą, o vėluojant mokėti įmokas – 3 procentų metines palūkanas, prisiėmė kitus įsipareigojimus. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad realiai buvo grąžinama ne kasmėnesinėmis įmokomis, o kasketvirtinėmis įmokomis (kas mėnesį mokėtina suma būtų 13,26 rublių, o kas ketvirtį – 39,78 rublių). Byloje nesant įrodymų, patvirtinančių ar paskola iki 1984-04-01 buvo grąžinta teismas pagrįstai sprendė, kad iki santuokos sudarymo (duomenys neskelbtini) tinkamai vykdė pareigą mokėti įmokas pagal paskolos sutartį, nes pareiga grąžinti paskolą A. P. atsirado nuo 1969-04-01, paskola turėjo būti mokama lygiomis dalimis, per 180 mėnesių, kas mėnesį sumokant po 13,26 rublių įmoką bei apskaičiuotas palūkanas.Teismas turėjo pagrindo preliminariai išvadai, kad per 32 mėnesius nuo (duomenys neskelbtini) iki santuokos sudarymo dienos (duomenys neskelbtini) A. P. turėjo sumokėti iš viso 424,32 rublius, iš viso 2017,32 rublių, kad sudaro apie 51 procentą visos tuo metu buvusios buto vertės (3980,06 rublių). Teisėjų kolegija laiko pagrįsta tokią išvadą, nes atsakovas konkrečios sumos, kuria galėjo prisidėti prie įmokų už butą mokėjimo iki santuokos sudarymo neįvardijo, aplinkybės, kad įmokos ar jų dalis buvo mokamos iš jo asmeninių lėšų, neįrodinėjo (CPK 178 str.). Kaip pagrįstai teigia ieškovas, dėl labai ilgo laiko tarpo, t. y. daugiau kaip 40 metų, visi mokėjimus patvirtinantys rašytiniai dokumentai galėjo neišlikti, todėl teismas vadovavosi preliminariu skaičiavimu ir teisingumo bei protingumo kriterijais, atsižvelgiant į galiojusį Santuokos ir šeimos kodeksą, kuriuo visos iki santuokos sudarymo gautos lėšos buvo laikomos asmenine nuosavybe (SŠK 22 straipsnis). Byloje esantys rašytiniai įrodymai, mokėjimo pranešimai, patvirtina, kad kooperatyvas A. P. mokėjimo pranešimus paskolos dengimui ir palūkanų mokėjimui pateikdavo ne kas mėnesį, o už ketvirtį (mokėjimo pranešimuose nurodytas ketvirtinis mokėjimas), o A. P. juos apmokėdavo. Taigi, šalių susitarimu, kurį patvirtina paskolos sutarties šalių (gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo Nr. (duomenys neskelbtini) ir A. P.) veiksmai, buvo pakeistas susitarimas dėl paskolos sutarties dalyko grąžinimo tvarkos, t. y. paskola buvo mokama kasketvirtinėmis įmokomis. Todėl nepagrįsti atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovas byloje neįrodė, kokio dydžio periodinės įmokos buvo mokamos iki santuokos sudarymo ir kokio dydžio pajinis įnašas buvo sumokėtas iki santuokos sudarymo. Teismas turėjo pagrindo pripažinti, kad A. P. iki santuokos sudarymo iš savo asmeninių lėšų buvo sumokėjusi 51 procentą ginčo buto vertės. Taip pat byloje nustatyta, kad jau po santuokos sudarymo buvo atliekami kiti mokėjimai už ginčo butą, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad nuosavybės teisė į butą, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo įregistruota A. P. vardu 1998-09-01 Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu nuo 1998-09-28. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad palūkanų mokėjimas padidina santuokoje sumokėto įnašo procentinę išraišką, kadangi palūkanos už suteiktą paskolą buvo mokamos ir iki atsakovo ir A. P. santuokos sudarymo ir šios palūkanos buvo priskaičiuojamos didesnės, atsižvelgiant į tai, jog palūkanos buvo skaičiuojamos nuo negrąžintos paskolos dalies, o mažėjant negrąžintos paskolos sumai, proporcingai mažėjo ir priskaičiuojamos palūkanos. Ieškovas pagrįstai nurodo, kad tokiu atvejų A. P., paskolos sutarties galiojimo pradžioje sumokėtos didesnės palūkanos, turėjo sudaryti didesnę asmeninės nuosavybės teise įgytą buto dalį.Teisėjų kolegija pripažįsta, kad faktinės aplinkybės - už ginčo butą pradėtas mokėti pajus iš asmeninių lėšų iki santuokos sudarymo, testamento turinys, kuriuo butas paliktas ieškovui, patvirtina buvusią A. P. valią ir siekį ginčo butą įgyti asmeninės nuosavybės teise. Taip pat teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniame skunde atsakovas remiasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2001), kurioje yra išaiškinta kooperatyvo narių ir pajinių įnašų dalyvių teisės nutraukiant santuoką, įgytas butas yra pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes, nutraukiant santuoką kitam sutuoktiniui išlieka teisė gyventi bute, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šioje byloje nagrinėjamų aplinkybių. Šioje byloje egzistuoja kitos faktinės aplinkybės, nes ginčo butas A. P. buvo suteiktas gerokai iki santuokos sudarymo, todėl didžioji dalis pajinio įnašo buvo sumokėta iki santuokos iš asmeninių A. P. lėšų.Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apelianto argumentą, kad butas buvo įgytas butą privatizuojant lengvatine tvarka, pagal Butų privatizavimo įstatymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad butas buvo suteiktas ne abiem sutuoktiniams, bet A. A., kuri santuokos tuo metu nebuvo sudariusi, kas ir buvo nurodoma buto orderyje, kad pajinio įnašo sumokėjimo metu jos šeimą sudaro 1 asmuo. 1990 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-680 ,,Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų” buvo pakeisti ir papildyti Pavyzdiniai gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų įstatai, papildytos tuo metu galiojusio Butų kodekso (netekusio galios 1998 m. birželio 16 d. įstatymu Nr. VIII-796) normos, reglamentavusios kooperatyvo narių teises. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, iki šių teisės normų priėmimo, kooperatyvo nario nuosavybė buvo pajiniai įnašai, o butas priklausė kooperatyvui (Įstatų 18, 26 punktai). Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys galėjo įgyti teisę tapti buto (gyvenamosios patalpos) savininku, kai visiškai išmokėjo pajų už butą. Teisės normos nereglamentavo nuosavybės teisės režimo (asmeninės ar bendrosios nuosavybės teisės) ir nuosavybės teisės rūšies (jungtinės ar dalinės bendrosios nuosavybės teisės). Kaip ir cituoja ieškovas, Butų kodekso 115 str. 1 d. numatė, kad priimtam į kooperatyvo narius asmeniui butas buvo suteikiamas, atsižvelgiant į šeimos narių skaičių, jo pajaus įmokos sumą, todėl iš asmeninių A. P. lėšų ne santuokoje pradėtas mokėti pajus rodo, kad butą siekta įgyti asmeninės nuosavybės teise. Tai, kad atsakovas po santuokos sudarymo prisidėjo prie pajinių įnašų mokėjimo už butą reiškia, kad buto dalis jungtinės nuosavybės teise priklausė abiem sutuoktiniams (CK 121 straipsnis, SŠK 21 straipsnio 3 dalis, 23 ir 24 straipsniai).Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad iki santuokos sudarymo A. P. su atsakovu gyveno kartu, vedė bendrą ūkį ir A. P. iki santuokos sudarymo sumokėti pajiniai įnašai buvo mokami iš bendrų lėšų. Kaip ir aukščiau minėta, tai, kad A. P. ir iki jų santuokos sudarymo negyveno kartu ir nevedė bendro ūkio patvirtina byloje esantis 1970 m. sausio 30 d. teismo nuosprendis, kuriame aiškiai įvardinama atsakovo gyvenamoji vieta, (duomenys neskelbtini). Atsakovas negalėjo gyventi kartu su A. P. jos bute tuo laikotarpiu, nes atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę. Išrašas iš griežtos atskaitomybės namų knygos, kurioje nurodoma, kad atsakovas buvo priregistruotas ir gavo teisę gyventi su A. P. nurodytame bute tik po santuokos sudarymo, taip pat patvirtina aplinkybę, kad iki santuokos sudarymo negyveno kartu. 1983 m. LR Ministrų tarybos nutarimu Nr. 75 „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ patvirtinti pavyzdiniai nuostatai numatė, kad prie kooperatyvo nario šeimos narių priskiriami: kooperatyvo nario sutuoktinis, jų vaikai (įvaikiai) ir tėvai (įtėviai). Kiti giminaičiai ir nedarbingi išlaikytiniai gali būti pripažįstami kooperatyvo nario šeimos nariais, jeigu jie kartu su kooperatyvo nariu gyvena ir veda su juo bendrą ūkį. Taigi, iki santuokos sudarymo atsakovas ir negalėjo būti pripažintas A. P. šeimos nariu ir į jį negalėjo būti atsižvelgta suteikiant A. P. teisę naudotis ginčo butu.Teisėjų kolegija pažymi, kad buto įregistravimas vieno iš sutuoktinių, t. y. A. P. vardu, taip pat gali reikšti buvus sutuoktinių susitarimą nelaikyti šio turto bendrąja jungtine nuosavybe. Teismas nustatęs, kad iki santuokos sudarymo A. P. buvo sumokėjusi pajinius įnašus, kurių bendra vertė siekė 51 procentą įsigyjamo buto vertės, turėjo teisinį pagrindą pripažinti, kad 51/100 dalis ginčo buto priklausė A. P. asmeninės nuosavybės teise, o bendru sutuoktiniams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančiu turtu pagal bylos duomenis laikytinos 49/100 buto dalys.

Dėl pastatų pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe

Byloje nustatyta, kad žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), įregistruoti ginčo pastatai, nuosavybės teise įregistruoti atsakovo A. P. vardu 1989-05-31 dovanojimo sutarties ir 1989-06-06 apylinkės (seniūnijos) pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. Antstolio A. L. 2014-04-16 faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad sklype, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), užfiksuotas plytinis vieno aukšto su mansarda gyvenamasis namas, plytinis ūkinis pastatas, medinė malkinė (prastos būklės) ir šulinys, faktinių aplinkybių konstatavimo metu padaryta 14 foto nuotraukų (1 t., 71-76 b. l.). 1990-11-16 Šiaulių rajono Šiaulių apylinkės (duomenys neskelbtini) kolūkio Visuotinio kolūkiečių įgaliotinių susirinkimo protokolo Nr. (duomenys neskelbtini) išraše nurodoma, kad buvo nutarta leisti A. P. statyti priestatą prie ūkinio pastato, nugriaunant seną gyvenamą namą. Byloje pateikta ieškovo M. P. užsakymu UAB „Imposta“ atliktų kadastrinių matavimų byla, iš kurios matyti, kad žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), yra gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos pradžios metai 1991, statybos pabaigos metai 2010, malkinė, statybos pradžios metai 1986, statybos pabaigos metai 1986, malkinė, statybos pradžios metai 1920, statybos pabaigos metai 1920, bei ūkinis pastatas, statybos pradžios metai 1991, statybos pabaigos metai 2010. Atsakovas A. P. pateikė į bylą Valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialo nekilnojamojo daikto – žemės sklypo su statiniais, adresu (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų bylą, kurioje nurodyta, kad pagrindinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra gyvenamas namas, statytas 1920 metais, pradėtas rekonstruoti 1991 metais ir baigtas rekonstruoti 2011 metais, pastatas – malkinė 1920 metų statybos, ir pastatas – ūkinis pastatas, statybos pradžia 1991 – metai, pabaiga – 2011 metai, o pastatas malkinė, 1986 metų statybos, nugriautas.Tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar žemės sklype esantys pastatai, gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas, buvo rekonstruoti, ar tai yra nauji statiniai. Byloje atlikta statybos techninės veiklos ekspertizė, gautos išvados, kad žemės sklype esančių statinių (gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) ir ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) statybos rūšis – naujo statinio statyba ir senų statinių elementų nėra išlikę. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad atsakovas teismo posėdžio metu ginčijo ekspertizės akte padarytų išvadų pagrįstumą, tačiau sugretinus eksperto išvadą su byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, byloje pateiktomis Nekilnojamojo turto kadastro duomenų bylomis, 1990-11-16 Šiaulių rajono Šiaulių apylinkės (duomenys neskelbtini) kolūkio Visuotinio kolūkiečių įgaliotinių susirinkimo protokolo Nr. (duomenys neskelbtini) išrašu, konstatavo, kad neturi pagrindo nesutikti su eksperto išvada. Teismas šia apimtimi nenagrinėjo ieškovo ieškinio iš esmės ir nurodė, kad atsižvelgdamas į tai, kad ginčo pastatai – gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kuriuos ieškovas siekia pripažinti bendrąja jungtine atsakovo M. P. ir jo mirusios sutuoktinės A. P. nuosavybe, nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre kaip nekilnojamieji daiktai, jų statyba yra neįteisinta, statyba yra savavališka, todėl ieškinio reikalavimą atmetė.Teismas nurodė, kad nustačius, jog gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas, dėl kurių vyksta ginčas, nėra suformuoti kaip nekilnojamieji daiktai, jie neįregistruoti teisės aktų nustatyta tvarka, šie pastatai negali būti pripažįstami teisėtai sukurtais nuosavybės objektais, joks asmuo negali būti laikomas įgijusi nuosavybės teises į šiuos pastatus. Iki A. P. mirties ginčo objektai nebuvo suformuoti ir įregistruoti, todėl atsakovas ir A. P. negalėjo tapti pastatyto statinio bendraturčiais ir dėl to ginčo teisiniams santykiams netaikomos bendraturčių tarpusavio teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai dėl šių normų taikymo. Ieškovas M. P., kaip A. P. turto paveldėtojas, neįgijo jokių teisių ir pareigų, susijusių su A. P. nuosavybės teisių į ginčo pastatus, įgyvendinimu. Paaiškėjus, kad buvo atliekama ne atsakovui A. P. dovanojimo sutarties pagrindu priklausančių pastatų rekonstrukcija, o atliekami naujų pastatų statybos darbai, sukurti nauji nekilnojamo turto objektai, kurių savininkai neįregistruoti, nuosavybės forma nenustatyta, reikalavimas dėl minėtų pastatų teisinio statuso pakeitimo negalėjo būti reiškiamas, ieškovas, pareikšdamas tokį reikalavimą, pasirinko netinkamą ieškinio pagrindą ir taikant netinkamą materialinės teisės normą. Dėl to ieškinys šioje dalyje laikytinas nepagrįstu ir atmestinas. Taip pat teismas nurodė, kad nustačius, jog byloje negali būti nagrinėjamas reikalavimas dėl nekilnojamojo turto teisinio režimo pakeitimo, teismas nevertina šalių paaiškinimų ir apklaustų liudytojų parodymų, susijusių su sutuoktinių gyvenimu kartu, jų turto tvarkymu ir dalyvavimu statybose, kaip neturinčių reikšmės teisingam byloje kilusio ginčo išsprendimui (CPK 185 straipsnis).Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu išnagrinėjo ne teismo priimtą patikslintą ieškovo reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o pradinį ieškinio reikalavimą, kuriame buvo pareikštas reikalavimas dėl turto teisinio statuso. Teigia, kad teismas dėl A. P. ir atsakovo gyvenimo kartu, bendro ūkio vedimo, bendrų lėšų panaudojimo statinių statybai, turėjo vadovautis ne tik šios bylos medžiaga, tačiau ir sprendimu kitoje civilinėje byloje Nr. 2-26-907/2016 tarp tų pačių šalių (LR CPK 179 str. 3 dalis). Šioje byloje atsakovas laikėsi priešingos pozicijos, kad jis su A. P. visą santuokos laikotarpį gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, jiems abiem buvo nešamos pensijos nurodytu adresu, jie kaupė bendras lėšas bei disponavo šiomis lėšomis bendru sutarimu, o A. P. gyveno ginčo statiniuose ir tik likus porai metų iki mirties dėl žymiai pablogėjusios sveikatos apsigyveno bute, adresu (duomenys neskelbtini).Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas A. P. teigia, kad statiniai buvo įgyti kaip asmeninė nuosavybė, santuokos metu sudarius dovanojimo sutartį. Nors teisme ir buvo atlikta ekspertizė dėl statinių statybos (rekonstruoti ar naujai pastatyti), kuria teismas nepagrįstai vadovavosi, tačiau šiuos duomenis paneigia prie apeliacinio skundo pridėti rašytiniai įrodymai, kurie buvo gauti išnagrinėjus civilinę bylą teisme. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos Šiaulių teritorinio planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus medžiagoje esanti eksplikacija patvirtina, kad prie statinio Nr. 2 yra projektuojamas priestatas, taigi visiškai yra paneigta byloje atlikta ekspertizė, kad gyvenamasis namas, kuris buvo rekonstruotas iš ūkinio pastato, yra naujas statinys. Taip pat po bylos išnagrinėjimo pateikė teismui nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą, žemės sklypo su statiniais, kuri yra įregistruota 2016-07-14 dieną VĮ Registrų centre, iš kurios matyti, kad pastatas, gyvenamas namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatas, ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra registruoti. Atsakovas teigia, kad ieškovui įrodžius ieškinį, priklausytų 228 Eur, kuriuos sutiktų įskaityti dalinant kitą paveldimą turtą, ar sumokėti. Taip pat nurodo, kad ieškovo reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. P. ir A. P. santuokos metu bendrame sklype pasistatė du naujus statinius, negali būti teismo tenkinamas, kadangi juridinis faktas teisme nustatomas tik tuo atveju, jei asmuo negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų (LR CPK 445 str.), pastatų pastatymo, rekonstravimo ir nuosavybės teisės nustatymas nenumatytas ir LR CPK 444 str., todėl teismas jo negalėjo nustatinėti.Teisėjų kolegija pažymi, kad statinys kaip nekilnojamasis daiktas sukuriamas statybos būdu ar kaip esamo daikto rekonstrukcija (CK 4.47 straipsnio 4, 12 punktai, Statybos įstatymas ir kiti statybą reglamentuojantys teisės aktai). Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas ir neatitinka CK 4.67 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Kasacinis teismas yra nurodęs, jei ginčo statiniai neatitinka įstatymo reikalavimų ir dėl to nėra galimybės į juos įgyti nuosavybės teisių, gali būti sprendžiama dėl įgijimo teisių į juos, kaip į statybines konstrukcijas, neturinčias nekilnojamojo daikto statuso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2009; 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-287-706/2016). Įregistravus 2016-07-14 VĮ nekilnojamojo turto Registre pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovo reikalavimo išsprendimas iš esmės yra galimas. Pirmosios instancijos teismui ginčo šia apimtimi nenagrinėjus iš esmės ir nurodžius, kad teismas nevertina šalių paaiškinimų ir apklaustų liudytojų parodymų, susijusių su sutuoktinių gyvenimu kartu, jų turto tvarkymu ir dalyvavimu statybose, kaip neturinčių reikšmės teisingam byloje kilusio ginčo išsprendimui, konstatuotina, kad neatskleista bylos esmė (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2punktas, 2 dalis).Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ieškovo reikalavimų dalyje dėl ginčo pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), teisinio statuso ir juridinio fakto nustatymo, pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas ir priėmė neteisingą procesinį sprendimą, kuris naikintinas perduodant bylą dalyje reikalavimų nagrinėti iš naujo. Iš byloje pateiktų ieškovo procesinių dokumentų akivaizdu, kad buvo pareikšti keli reikalavimai dėl ginčo pastatų - prašant pripažinti, kad A. P. būnant santuokoje su A. P. nuosavybės teise priklausė pusė visų naujos statybos pastatų – mūrinio namo bei mūrinio ūkinio pastato. Taip pat ieškovas pateikė patikslintą ieškinio reikalavimą ir prašė nustatyti juridinį faktą, kad A. P. būdama santuokoje su A. P. pasistatė naujos statybos pastatus-mūrinį namą bei mūrinį ūkinį pastatą. Kaip teisingai nurodo ieškovas, šis reikalavimas iš viso neišspręstas, nepriimtas procesinis sprendimas dėl jo, byloje nėra duomenų apie ieškovo atsisakymą nuo šio reikalavimo. Teismas turėjo išsiaiškinti ieškovo reikalavimų apimtį ir dėl jų priimti procesinį sprendimą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje sprendimo dalyje neatskleista bylos esmė, pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, dalis reikalavimo nenagrinėta ir šių trūkumų nėra galimybės pašalinti apeliacinėje instancijoje, nes abu reikalavimai dėl ginčo pastatų, prašant pripažinti, kad A. P. būnant santuokoje su A. P. nuosavybės teise priklausė pusė visų naujos statybos pastatų – mūrinio namo bei mūrinio ūkinio pastato, ir prašymas nustatyti juridinį faktą, kad A. P. būdama santuokoje su A. P. pasistatė naujos statybos pastatus-mūrinį namą bei mūrinį ūkinį pastatą, turi būti tikslinami ir nagrinėjami kartu.Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimas dalyje reikalavimo panaikinamas ir gražinamas nagrinėti iš naujo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Teismas panaikina teismo sprendimo dalį ir bylinėjimosi išlaidų dalyje, nes gražinant bylą dėl dalies reikalavimų nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų klausimas spręstinas tik išnagrinėjus bylą visų išnagrinėtų reikalavimų apimtyje, dėl dalies reikalavimų apeliacinėje instancijoje šis klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas iš dalies ir pripažinta, kad 51/100 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), A. P., a. k. (duomenys neskelbtini), mirusiai (duomenys neskelbtini), priklausė asmeninės nuosavybės teise, pripažinta, kad 49/100 dalys buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), A. P., a. k. (duomenys neskelbtini), mirusiai (duomenys neskelbtini), ir A. P., a. k. (duomenys neskelbtini), priklausė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, priteista iš atsakovo A. P., a. k. (duomenys neskelbtini), 41,71 Eur (keturiasdešimt vieno euro 71 cento) žyminio mokesčio ieškovui M. P., a. k. (duomenys neskelbtini), palikti nepakeistą.

Kitą sprendimo dalį dėl atmesto ieškovo reikalavimo pripažinti, kad A. P. būnant santuokoje su A. P. nuosavybės teise priklausė pusė visų naujos statybos pastatų – mūrinio namo bei mūrinio ūkinio pastato, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) – 50 procentų, esančių žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), ir patikslinto ieškinio reikalavimo nustatyti juridinį faktą, kad A. P. būdama santuokoje su A. P. pasistatė naujos statybos pastatus-mūrinį namą bei mūrinį ūkinį pastatą, adresu (duomenys neskelbtini) (b.l.16, civilinė byla Nr.2-4785-901/2014), panaikinti ir gražinti civilinę bylą Šiaulių apylinkės teismui šioje dalyje nagrinėti iš naujo.