Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albinos Pupeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irmos Čuchraj, Giedrės Seselskytės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-04-06 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovei M. Č. dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo ginčų komisijos sprendimo dalies panaikinimo,

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ teismo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2015-12-01 sprendimo Nr. DGKS-5291 dalį, kuria nuspręsta išieškoti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ M. Č. 27,26 Eur (neatskaičius mokesčių) dalį darbo užmokesčio už darbo laikotarpį nuo 2015‑08-31 iki 2015-11-02, taip pat 70 Eur (atskaičius mokesčius) vidutinio darbo užmokesčio, uždelsus atsiskaityti darbo sutarties nutraukimo dieną, taip pat prašė priteisti iš atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad su atsakove 2015-08-28 sudarė darbo sutartį, atsakovė buvo įdarbinta floristės-pardavėjos pareigose, mėnesinė alga 533 Eur, darbo sutartis įsigaliojo 2015-08-31. M. Č. 2015-10-09 pateikė ieškovei prašymą dėl atleidimo iš einamų pareigų nuo 2015-10-28 arba bendru sutarimu nuo prašymo pateikimo dienos. Atsakovė laikotarpiu nuo 2015‑10-12 iki 2015-10-30 buvo laikinai nedarbinga dėl ligos. Darbo sutartis buvo nutraukta 2015-11-02, pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui, ir atsakovė buvo apie tai informuota, tačiau M. Č. 2015‑11‑05 kreipėsi į Darbo ginčų komisiją. Ieškovė sutinka su Darbo ginčų komisijos sprendimu išieškoti atsakovei 261,74 Eur darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, atskaičius mokesčius, už laikotarpį nuo 2015-08-31 iki 2015-11-02 ir šią sumą, gavus Darbo ginčų komisijos sprendimą, kuriame ir buvo nurodyta M. Č. atsiskaitomoji sąskaita, pervedė atsakovei. Ieškovė teigia, kad su atsakove negalėjo atsiskaityti jos atleidimo dieną, kaip numato DK 141 str. ir 206 str., nes neturėjo atsakovės atsiskaitomosios sąskaitos numerio, kadangi darbo užmokestis buvo mokamas grynais pinigais, be to, pati atsakovė į bendrovės buveinę neatvyko. Nesutinka su Darbo ginčų komisijos sprendimu išieškoti 70 Eur vidutinį darbo užmokestį uždelsus atsiskaityti darbo sutarties nutraukimo dieną, kadangi vėlavimas įvyko dėl atsakovės kaltės. Pažymėjo, jog Darbo ginčų komisija 2015-12-01 sprendime klaidingai apskaičiavo M. Č. 2015 m. rugsėjo mėn. darbo užmokestį, nurodydama, jog mokėtinas atlyginimas turėjo būti 533 Eur, o ieškovė apskaičiavo 505,74 Eur, todėl priteisė atsakovei iš ieškovės 27,26 Eur darbo užmokesčio. Ieškovės teigimu, Darbo ginčų komisija klaidingai vadovavosi darbo užmokesčio apskaičiavimo pažyma, neatliko apskaičiavimų bei nesivadovavo pateiktais duomenimis.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-04-06 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir panaikino Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus darbo ginčų komisijos 2015-12-01 sprendimo Nr. DGKS-5291 dalį, kuria nuspręsta išieškoti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakovei 27,26 Eur (neatskaičius mokesčių) dalį darbo užmokesčio už darbo laikotarpį nuo 2015-08-31 iki 2015-11-02, o kitą ieškinio dalį atmetė. Įvertinęs įrodymus byloje, teismas konstatavo, jog Darbo ginčų komisija klaidingai nurodė sprendime atsakovei apskaičiuotą darbo užmokestį už 2015 m. rugsėjo mėn. Ieškovė teisingai apskaičiavo darbo užmokestį už rugsėjo mėn., todėl šią ieškinio dalį teismas tenkino, panaikindamas Darbo ginčų komisijos 2015-12-01 sprendimo Nr. DGKS-5291 dalį, kuria nuspręsta išieškoti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakovei 27,26 Eur (neatskaičius mokesčių) dalį darbo užmokesčio už darbo laikotarpį nuo 2015-08-31 iki 2015-11-02. Nustatyta, jog tarp šalių yra įtempti ir konfliktiniai santykiai. Taip pat nustatyta, kad atsakovė M. Č. registruota pašto siunta bei elektroniniu paštu UAB „(duomenys neskelbtini)“ siuntė prašymą atleisti iš darbo ir pasiaiškinimą, kadangi prašymas dėl atleidimo iš darbo nebuvo įteiktas registruotu įmonės adresu, prašymas buvo išsiųstas faksograma. Atsakovė ieškovei elektroniniu paštu išsiuntė skenuotą prašymo dėl atleidimo iš darbo kopiją bei nurodė, jog dėl su darbo santykių nutraukimu susijusių dokumentų pasirašymo ir atsiskaitymo kreiptis nurodytu telefonu arba nurodytu elektroniniu paštu. Atsakovė tiek telefono skambučiais, tiek SMS žinutėmis kontaktavo su įmonės vadovais bei darbuotojais. Teismas darė išvadą, kad ieškovė elgėsi neatsakingai ir nerūpestingai, byloje nepateikta duomenų, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų susisiekusi su atsakove paštu, elektroniniu paštu ar telefonu, nors buvo žinomas gyvenamosios vietos adresas, kuris nurodytas darbo sutartyje, elektroninio pašto adresas ir telefono numeris. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog būtų imtasi kokių nors veiksmų, norint atsiskaityti su buvusia darbuotoja. Pažymėta ir tai, kad pradėjus ginčą nagrinėti Darbo ginčų komisijoje ieškovė taip pat nesiėmė jokių veiksmų susisiekti su atsakove tam, kad būtų įgyvendinta darbdavio pareiga, numatyta DK 141 str. ir 206 str. Teismas ieškovės reikalavimo panaikinti Darbo ginčų komisijos 2015-12-01 sprendimo Nr. DGKS-5291 dalį, kuria nuspręsta išieškoti 70 Eur (atskaičius mokesčius) vidutinio darbo užmokesčio uždelsus atsiskaityti darbo sutarties nutraukimo dieną, netenkino kaip nepagrįsto. Vadovaudamasis CPK 93 str. 4 d., teismas konstatavo, kad šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos vienai iš kitos neatlyginamos.

Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria ieškovės ieškinio reikalavimas panaikinti Darbo ginčų komisijos sprendimo Nr. DGKS-5291 dalį, kuria nuspręsta išieškoti iš ieškovės 70 Eur vidutinio darbo užmokesčio uždelsus atskaityti darbo sutarties nutraukimo dieną, atmestas ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti dėl visų pareikštų reikalavimų. Taip pat prašo CPK 93 str. 2 d. nustatyta tvarka perskirstyti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės priteisiant išlaidas proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Ieškovės nuomone, būtent atsakovė M. Č. vilkino darbo santykių su ieškove nutraukimo procedūras. Atsakovė nebuvo ieškovei pateikusi savo banko sąskaitos numerio. Ieškovė, 2015-11-02 nutraukdama darbo sutartį su atsakove, neturėjo jokios galimybės (atsakovei neatvykus į darbovietę atsiimti darbo užmokesčio ir kitų išmokų, atsakovei nepateikus duomenų apie banko sąskaitą) atlikti galutinį atsiskaitymą su atsakove. Teismas nepagrįstai nustatė, kad būtent darbdavė (ieškovė), pasibaigus darbo teisiniams santykiams, pažeidė savo pareigą ir uždelsė atsiskaityti su darbuotoja (atsakove), taip pat tai, kad dėl tokio uždelsimo darbuotoja nėra kalta, todėl darbdavei kyla DK 141 str. 3 d. nustatyti padariniai. Aplinkybė, jog pati ieškovė neskambino atsakovei, neįrodo fakto, kad ieškovė elgėsi neatsakingai ir nerūpestingai – ieškovei nebebuvo tikslo pačiai dar kartą skambinti atsakovei, kadangi atsakovė jau buvo informuota apie atleidimą ir atsiskaitymo priėmimą. Atsakovė, ir pateikdama Darbo ginčų komisijai 2015-11-05 prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo, taip pat nenurodė savo banko sąskaitos numerio. Teigia, kad dėl atsakovės kaltės negalėjo tinkamai įgyvendinti įstatyme numatytų reikalavimų bei patyrė papildomas bylinėjimosi išlaidas. Konstatavus darbuotojos (atsakovės) kaltę dėl darbdavės (ieškovės) negalėjimo tinkamai įgyvendinti įstatyme nustatytus reikalavimus, ieškovei dėl neatsiskaitymo laiku neigiami padariniai negali kilti. Taip pat mano, kad teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimu atsakovė M. Č. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsakovė nesutinka su visais apeliaciniame skunde nurodomais argumentais ir laikosi pozicijos, kad esminės aplinkybės teismo sprendime buvo konstatuotos ir įvertintos tinkamai. Nesutinka su prašymu perskirstyti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Vadovaujantis CPK 321 str. 1 d., apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 str., 322 str.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ su atsakove M. Č. 2015-08-28 sudarė darbo sutartį Nr. 13 ir atsakovė buvo įdarbinta eiti floristės-pardavėjos pareigas, darbo sutartis įsigaliojo ir darbuotoja pradėjo dirbti 2015-08-31. M. Č. 2015-10-09 pateikė darbdavei prašymą dėl atleidimo iš einamų pareigų nuo 2015-10-28 arba bendru sutarimu nuo prašymo pateikimo dienos. Atsakovei M. Č. nuo 2015‑10‑12 iki 2015-10-30 dėl ligos buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Su atsakove sudarytoje darbo sutartyje nurodyta, jog darbo sutartis nutraukta 2015-11-02, vadovaujantis DK 127 str. 1 d. Taip pat nustatyta, kad M. Č. 2015-11-05 prašymu kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos teritorinio skyriaus darbo ginčų komisiją, kuri 2015-12-01 priėmė sprendimą Nr. DGKS-5291.

Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas ieškinio reikalavimas panaikinti Darbo ginčų komisijos sprendimo Nr. DGKS-5291 dalį, kuria nuspręsta išieškoti 70 Eur vidutinio darbo užmokesčio uždelsus atskaityti darbo sutarties nutraukimo dieną iš ieškovės. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis apeliacine tvarka neapskųsta, dėl to teisėjų kolegija nagrinėja, vertina ir pasisako dėl apeliaciniu skundu apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumo bei pagrįstumo.

Įstatymas imperatyviai reglamentuoja atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarką, numatydamas, jog darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu DK ar kitais įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka (DK 141 str. 1 d.). Tuo atveju, jeigu uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui mokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką (DK 141 str. 3 d.). DK 141 str. 3 d. nuostatai taikyti būtina nustatyti aplinkybes: neatsiskaitymo laiku faktą ir faktą, kad dėl neatsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės. Taigi DK 141 str. 3 d. nustatyti padariniai tenka darbdaviui tuo atveju, jei jis neįvykdė ar netinkamai įvykdė DK 141 str. 1 d. įtvirtintą pareigą atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo iš darbo dieną. Darbdavio pareiga mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį minėtos nuostatos pagrindu neatsiranda tik darbuotojo kaltės konstatavimo atveju.

Apeliantė nesutinka, kad atsakovei DK 141 str. 3 d. pagrindu priklauso vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laikotarpį. Apeliantė UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikosi pozicijos, jog ieškovė uždelsė atsiskaityti su atsakove dėl atsakovės kaltės (jos neveikimo) ir pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog darbuotojo kaltei dėl pavėluoto atsiskaitymo taikomos bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės ir pareiga įrodyti minėtą aplinkybę tenka ginčo šaliai, kuri šia aplinkybe remiasi kaip savo atsikirtimų pagrindu, t. y. darbdaviui, o darbuotojo kaltės faktas teismo turi būti tiriamas ir nustatomas pagal bendrąsias įrodinėjimą reglamentuojančias CPK normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015‑06‑08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-469/2015). Taigi nagrinėjamu atveju ieškovei (darbdavei) teigiant, kad dėl pavėluoto atsiskaitymo yra darbuotojos (atsakovės) kaltė, ieškovei tenka pareiga įrodyti šias aplinkybes.

Ieškovė nurodo, kad ji, 2015-11-02 nutraukdama darbo sutartį su atsakove, neturėjo jokios galimybės atlikti galutinį atsiskaitymą su atsakove, kadangi darbo užmokestis pagal darbo sutarties sąlygas atsakovei būdavo mokamas tiesiogiai grynais pinigais, o atsakovė nebuvo ieškovei pateikusi savo banko sąskaitos numerio. Byloje esantys duomenys apie šalių bendravimo iki darbo sutarties nutraukimo turinį ir būdą sudaro pagrindą vertinti, kad šalių santykiai buvo įtempti. Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovė M. Č. prašymą atleisti ją iš darbo ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ siuntė registruota pašto siunta, faksograma bei elektroniniu paštu, apie savo nedarbingumą informavo SMS žinutėmis. Taip pat nustatyta, kad po atsakovės prašymo pateikimo ieškovė 2015-10-12 registruotu paštu siuntė atsakovei raštą dėl darbo drausmės, atsakovė 2015‑10‑21 registruotu paštu bei elektroniniu paštu išsiuntė ieškovei pasiaiškinimą. Atsakovė M. Č., 2015-10-09 elektroniniu paštu siųsdama ieškovei prašymo dėl atleidimo iš darbo kopiją, laiške taip pat nurodė savo kontaktinius duomenis (telefono numerį bei elektroninio pašto adresą) kreiptis dėl su darbo santykių nutraukimu susijusių dokumentų pasirašymo ir atsiskaitymo bei nurodė esanti suinteresuota susiklosčiusią situaciją spręsti bendru sutarimu. Atsakovė M. Č. byloje paaiškino, kad su darbdave susisiekti nuvykdama į darbovietę nebandė saugodama savo sveikatą, nes dėl iškilusio konflikto turėjo nedarbingumą. Byloje nenustatyta, kad ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl atsiskaitymo atleidžiant darbuotoją (atsakovę) būtų susisiekusi su atsakove paštu, telefonu ar elektroniniu paštu.

Apeliantė pažymi, kad aplinkybė, jog atsakovė M. Č. susisiekė su ieškove telefonu įrodo, kad ieškovė bendravo su atsakove, ir teigia, kad atsakovei M. Č. susisiekus su ieškove pokalbio telefonu metu ieškovė informavo atsakovę apie atleidimą bei paprašė atvykti priimti atsiskaitymą. Tačiau šių aplinkybių nepatvirtina byloje esantys duomenys, kadangi iš atsakovės byloje pateiktos informacijos apie telekomunikacijų bendrovės UAB „Tele2“ jai suteiktas apmokestintas paslaugas (išklotinės) duomenų nenustatyta, kad atsakovė skambino ieškovei po prašymo dėl atleidimo iš darbo pateikimo (t. y. po 2015-10-09), siųstos tik trumposios žinutės. Priešingų duomenų byloje ieškovė nepateikė.

Svarbu pažymėti, kad, kaip minėta anksčiau, darbo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos pareigą tinkamai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju numato būtent darbdavei. Atsakovė nurodė darbdavei savo kontaktinius duomenis, pažymėjo suinteresuotumą susiklosčiusią situaciją spręsti bendru sutarimu; ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ neneigia, jog jai buvo žinomi šie duomenys susisiekti su atsakove. Ieškovė, teigdama, kad jai nebuvo žinomas atsakovės sąskaitos numeris, nepateikė patvirtinančių įrodymų, jog teiravosi atsakovės banko sąskaitos rekvizitų ar tarėsi dėl kitų galimų būdų atsiskaityti, o atsakovė šių duomenų nesuteikė. Ieškovė taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos aktyvius veiksmus, suinteresuotumą bei siekį protingomis priemonėmis tinkamai įvykdyti jai, kaip darbdavei, įstatyme nustatytą pareigą atsiskaityti su darbuotoja (atsakove) atleidžiant šią iš darbo bei įrodymų, kad šios pareigos, būdama pakankamai rūpestinga, įvykdyti ieškovė negalėjo būtent dėl atsakovės neveikimo ir kaltės. Nėra duomenų, kad ieškovė tokių priemonių ėmėsi ir atsakovės pareiškimu pradėjus ginčą nagrinėti Darbo ginčų komisijoje. Ištyrus bylos medžiagą, teisėjų kolegijos vertinimu, esant byloje nustatytoms aplinkybėms nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovė įrodė buvus atsakovės, kaip darbuotojos, kaltę dėl neatsiskaitymo (CPK 176, 185 str.).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovei turi būti sumokamas vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką (DK 141 str. 3 d.) ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės ieškinio reikalavimą panaikinti Darbo ginčų komisijos sprendimo dalį dėl 70 Eur vidutinio darbo užmokesčio uždelsus atsiskaityti darbo sutarties nutraukimo dieną išieškojimo iš ieškovės.

Apeliantė taip pat nesutinka su bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo išsprendimu skundžiamame sprendime ir prašo perskirstyti jas CPK 93 str. 2 d. nustatyta tvarka. CPK 93 str. 2 d. numato, kad atvejais, kai ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Vadovaujantis 93 str. 4 d., teismas gali nukrypti nuo minėtoje nuostatoje nustatytos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos; šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

Ieškovė apeliaciniame skunde pažymi, kad sprendime nekonstatuota, jog ieškovės procesinis elgesys buvo netinkamas. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šiuo atveju, Darbo ginčų komisijos 2015-12-01 sprendimu Nr. DGKS-5291 buvo patenkinti visi atsakovės reikalavimai (išskyrus reikalavimą dėl darbo sutarties nutraukimo, kurio atsakovė atsisakė, sužinojusi, kad darbo sutartis nutraukta, ir dėl to ginčo tarp šalių byloje nekilo). Kreipdamasi į Darbo ginčų komisiją atsakovė nenurodė konkrečių sumų, o, atmetus ieškovės apeliacinio skundo materialinį reikalavimą, pirmosios instancijos teismo sprendimu pakeista tik dalis Darbo ginčų komisijos 2015-12-01 sprendimo dėl nustatytos 27,26 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio dalies. Be to, bylos duomenys nesudaro pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog tik dėl atsakovės nebendradarbiavimo su ieškove ši buvo priversta savo teises ginti teismo tvarka. Esant minėtų aplinkybių visumai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir motyvais, jog yra pagrindas nukrypti nuo bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės ir pagrįstai konstatuota, kad bylinėjimosi išlaidos tarp šalių nepaskirstytinos (CPK 93 str. 4 d.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė materialinės ir proceso teisės normas, skundžiama sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, dėl to skundžiamas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-04-06 sprendimas paliktintas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 str. 1, 3 d.). Atsakovė nepateikė duomenų, kad apeliacinės instancijos teisme turėjo bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-04-06 sprendimą palikti nepakeistą.