- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-06-05
- Bylos Nr.
- e2-338-912/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00118-2025-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Tomas Venckus
- Atsakovas
- komanditinės ūkinės bendrijos „Agrosindikatas“
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
- 3.1.18.1.1.2Tikėtinas ieškinio pagrįstumas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės komanditinės ūkinės bendrijos „Agrosindikatas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 4 d. nutarties peržiūrėjimo, kuria patenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Rokiškio aliejinė“ ieškinį atsakovei komanditinei ūkinei bendrijai „Agrosindikatas“ dėl reikalavimų įskaitymo ir juridinio asmens perdavimo-priėmimo akto pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – LUAB) „Rokiškio aliejinė“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei komanditinei ūkinei bendrijai (toliau – KŪB) „Agrosindikatas“, kuriame prašo: 1) pripažinti niekiniu ir negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo momento) 2022 m. lapkričio 10 d. atsakovės atliktą vienašalį priešpriešinių reikalavimų įskaitymą; 2) pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 2022 m. lapkričio 10 d. juridinio asmens, kaip turtinio komplekso, perdavimo-priėmimo aktą ir taikyti restituciją; 3) priteisti iš atsakovės po 15 344,56 Eur grynojo pelno už kiekvieną dieną nuo 2022 m. lapkričio 10 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 4) priteisti ieškovės naudai iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovei sudaryti 2022 m. lapkričio 8 d. juridinio asmens kaip turtinio komplekso pirkimo-pardavimo sutartimi įsigyto ir 2022 m. lapkričio 10 d. priėmimo-perdavimo aktu priimto juridinio asmens, kaip turtinio komplekso, perleidimo sandorius, modifikuoti perduoto turto sudėtį, laikinąsias apsaugos priemones vykdyti skubiai.
3. Ieškovė pažymėjo, kad egzistuoja pirmoji ir antroji laikinųjų apsaugos priemonių sąlyga – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė gali bendrovės, kaip turtinio komplekso, turtą perleisti tretiesiems asmenims, jį įkeisti ar kitaip suvaržyti. Ieškinio patenkinimo atveju būtų iš esmės apsunkintas arba pasidarytų neįmanomas teismo sprendimo įvykdymas – restitucija, kurios pagrindu bendrovės, kaip turtinio komplekso, turtas grįžtų ieškovės nuosavybėn. Ieškovė pažymi, kad ginčo objektą, iki teismas išspręs šalių ginčą, būtina išsaugoti nepakitusį, jo neapsunkinant nei įkeitimu, nei kitomis prievolėmis, nemodifikuojant jo sudėties, nes gali atsirasti prielaidos restitucijos taikymui. Taikytinos laikinosios apsaugos priemonės uždraudžiant atsakovei disponuoti įsigytu turtu, modifikuoti jo sudėtį, tačiau nesuvaržant teisės šį turtą valdyti ir naudoti, atitinka proporcingumo principą, ginčo šalių interesų pusiausvyrą, todėl egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui ir būtinybė užtikrinti viešojo intereso apsaugą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. vasario 4 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino. Teismas nutarė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovei KŪB „Agrosindikatas“ sudaryti 2022 m. lapkričio 8 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. RI-8288 įsigyto juridinio asmens, kaip turtinio komplekso, LUAB „Rokiškio aliejinė“ perleidimo sandorius, modifikuoti šio turto sudėtį.
3. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškinyje aiškiai nurodyti reikalavimai (ieškinio dalykas), paaiškintos faktinės aplinkybės ir pridėti įrodymai (ieškinio pagrindas), ieškovės vertinimu, pagrindžiantys ieškinio reikalavimus. Iš ieškinio turinio matyti, kad jis atitinka įstatymo keliamus reikalavimus dėl pagrindinių ieškinio elementų (dalyko ir pagrindo) suformulavimo, jame nurodyti reikalavimai grindžiami atitinkamomis ieškovės nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, dėl to nėra pagrindo išvadai, kad ieškovės pasirinktas teisių gynimo būdas yra akivaizdžiai negalimas. Teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio reikalavimų pobūdį, ieškinio faktinio ir teisinio pagrindo turinį bei pridėtų rašytinių įrodymų visumą, nusprendė, jog nėra pagrindo manyti, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Išvados dėl ieškinio pagrįstumo turės būti padarytos išnagrinėjus byloje kilusį ginčą iš esmės ir išsamiai įvertinus visus byloje esančius įrodymus. Išvada dėl tikėtino reikalavimo (ne)pagrįstumo padaryta tik visų pirma (iš pirmo žvilgsnio) jį įvertinus, todėl neturi prejudicinės galios.
4. Vertindamas antrąją būtinąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą teismas nurodė, kad siekiant išlaikyti status quo (esamąją padėtį) ir užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą tuo atveju, jeigu, išnagrinėjus bylą iš esmės, ieškinys būtų patenkintas, yra pagrindas taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti atsakovei KŪB „Agrosindikatas“ sudaryti jai parduoto ir perduoto juridinio asmens, kaip turtinio komplekso, perleidimo sandorius, modifikuoti jo sudėtį iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
1. Atsakovė KŪB „Agrosindikatas“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 4 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1.1. Atsakovės įsitikinimu ieškovės nemokumo administratorius neįvykdė jam priskiriamos procesinės pareigos ir neįrodė tiek pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – būsimų ieškinio reikalavimų prima facie pagrįstumo; tiek antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – rizikos, kad nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomu.
1.2. Ieškovės ieškinys negali būti laikomas pagrįstu, kadangi ieškovės pažeistų teisių gynimo būdas vertintinas itin kritiškai. Ieškovė iš esmės kelia pirkimo-pardavimo sutarties įvykdymo klausimą, tačiau ieškinyje visiškai nereiškia atsakovei jokio materialinio reikalavimo, susijusio su likusios kainos dalies už parduotą juridinį asmenį, kuri, ieškovės manymu, nebuvo sumokėta, priteisimo ir / ar reikalavimo įpareigoti įvykdyti pirkimo pardavimo sutartį. Ieškovė ieškinį reiškia praėjus daugiau nei dvejiems metams po nuosavybės teisių į parduotą juridinį asmenį perleidimo atsakovei. Aplinkybių dėl kokių priežasčių tiek ilgai delsė ir kodėl pasirinko būtent tokį savo pažeistų teisių gynimo būdą ieškinyje nepaaiškina.
1.3. Atsižvelgiant į pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas ir faktines aplinkybes, akivaizdu, kad LUAB „Rokiškio aliejinė“ nemokumo administratorius, pasirašydamas juridinio asmens priėmimo-perdavimo aktą, vienareikšmiškai ir be išlygų patvirtino tinkamą atsakovės atsiskaitymą pagal pirkimo-pardavimo sutartį ir pretenzijų dėl atsiskaitymo niekada nereiškė.
1.4. Ypač svarbu paminėti, kad reikšdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių ieškovės LUAB „Rokiškio aliejinė“ nemokumo administratorius nutylėjo itin svarbią aplinkybę apie tai, jog pirkimo-pardavimo sutartimi perleistam turtui, kuriam skundžiama nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, hipoteka yra iki šiol neišregistruota.
1.5. Ieškovės LUAB „Rokiškio aliejinė“ nemokumo administratorius, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikia tik savo nuomonę, kad atsakovė privalės grąžinti turtą, tačiau niekaip nepagrindžia ir neįrodo egzistuojant atsakovės nesąžiningus ketinimus vengti vykdyti ieškovei palankų teismo sprendimą, ar kažkaip kitaip apsunkinti tokio galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą.
1.6. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neatlieka savo esminės funkcijos – neužtikrina būsimo hipotetiškai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo bei yra faktiškai neįgyvendinamos, prieštarauja proporcingumo ir ekonomiškumo principui.
1.7. Pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota, todėl neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 263 straipsnyje nustatytų reikalavimų.
Atsiliepimas
2. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė LUAB „Rokiškio aliejinė“, atstovaujama nemokumo administratoriaus M. B., prašo atskirąjį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Ieškinio prima facie nepagrįstumą atsakovė įrodinėja išimtinai teiginiais dėl ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, kas akivaizdžiai pagal nuoseklią teismų praktiką nesudaro ieškinio prima facie pagrįstumo vertinimo dalyko sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Visi atsakovės skunde pateikti argumentai yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, o ne klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo dalykas.
2.2. Atsakovė sąmoningai klaidina teismą nurodydama, kad dalies sutarties pagrindu perleistam turtui yra taikoma hipoteka ieškovės naudai. Nurodytas teiginys neatitinka tikrovės. Hipoteka turtui yra taikoma ne ieškovo naudai, o atsakovės, kaip įkeisto turto kreditorės, naudai ir bet kada gali būti išregistruota atsakovės iniciatyva.
2.3. Nagrinėjamo ginčo atveju yra sprendžiami klausimai, susiję su nuosavybės teisinio režimo, jo tolesnio statuso pasikeitimu, kadangi ieškovė pripažinus įskaitymą ir priėmimo-perdavimo aktą negaliojančiais ab initio, prašo taikyti restituciją, kurios sutarties pagrindu perleisto turto teisinis statusas pasikeistų ir būtų grąžintas ieškovei. Taigi, nagrinėjamu atveju atsakovės nesąžiningumas nėra būtina laikinosios apsaugos priemonės taikymo sąlyga.
2.4. Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad laikinosios apsaugos priemonės neatitinka proporcingumo ir ekonomiškumo principo, o pirmosios instancijos teismas apskųstos nutarties tinkamai nemotyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
1. Apeliacinio nagrinėjimo dalykas šioje byloje yra teismo nutarties, kuria patenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės turto atžvilgiu teisėtumo ir pagrįstumo patikra.
2. Nurodytą klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Teismas nusprendžia, kad byloje nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas ribas.
Dėl naujai pateikiamų dokumentų priėmimo
3. Kartu su atskiruoju skundu apeliantė pateikė liudijimą apie visišką atsiskaitymą; hipotekų (įkeitimų) sąrašą iš Nekilnojamojo turto registro ir sutarčių ir teisių suvaržymų registro; buhalterinę pažymą apie ilgalaikio turto pradėjimą eksploatuoti.
4. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
5. Aiškindamas naujų įrodymų apeliacijoje teikimo (priėmimo) draudimo išimtis, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktas; 2021 m. rugsėjo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2021 10 punktas). Pažymėtina ir tai, kad tam, jog apeliacinės instancijos teismui naujai teikiami įrodymai būtų priimti, jie turi ne tik atitikti CPK 314 straipsnyje įtvirtinto draudimo išimtis, tačiau privalo atitikti ir įrodymų sąsajumo kriterijų – teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
6. Apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pažymi tai, kad nagrinėjamoje byloje apeliantė nesuformulavo prašymo priimti į bylą pateikiamus dokumentus. Antra, susipažinus su jų turiniu nėra pagrindo teigti, kad jie turės įtakos sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo priimti atsakovės pateiktų dokumentų, todėl juos atsisakoma priimti.
Dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo
7. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (lot. prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje.
8. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas apskųsta nutartimi konstatavo, kad ieškovė pateiktame ieškinyje aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą ir dalyką, išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia ieškinio reikalavimus, bei teisinius argumentus, pateikė su ieškinio dalyku susijusius įrodymus. Atsakovė skunde teigia, kad, pirma, ieškovės ieškinys negali būti laikomas pagrįstu, nes ieškovės pažeistų teisių gynimo būdas vertintinas itin kritiškai. Antra, ieškovė iš esmės kelia pirkimo-pardavimo sutarties įvykdymo klausimą, tačiau ieškinyje nereiškia atsakovei materialinio reikalavimo, susijusio su likusios kainos dalies už parduotą juridinį asmenį, kuri, ieškovės manymu, nebuvo sumokėta, priteisimo ar reikalavimo įpareigoti įvykdyti pirkimo–pardavimo sutartį. Trečia, ieškovė ieškinį reiškia praėjus daugiau kaip dvejiems metams po nuosavybės teisių į parduotą juridinį asmenį perleidimo atsakovei. Aplinkybių, dėl kokių priežasčių tiek ilgai ieškovė delsė ir kodėl pasirinko būtent tokį savo tariamai pažeistų teisių gynimo būdą, ieškinyje nenurodyta.
9. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal prima facie (preliminaraus ieškinio pagrįstumo) doktriną atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1040/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013). Teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi pareigą patikrinti, ar ieškinio reikalavimas nėra akivaizdžiai nepagrįstas, ar ieškovas pasirinko leistiną ir aiškiai įmanomą civilinių teisių gynimo būdą, ar prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareikštas siekiant užtikrinti reikalavimą, kuris pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis. Tačiau teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014).
10. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismui pagrįstai susiformavo įsitikinimas, kad išnagrinėjus bylą iš esmės ieškovės naudai galėtų būti priimtas palankus teismo procesinis sprendimas. Ieškovė nagrinėjamoje byloje pasirinko leistiną gynimo būdą, ieškinio reikalavimus pagrindė faktiniais ir teisiniais argumentais bei įrodymais. Ieškinio reikalavimų materialinis teisinis pagrįstumas yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vertinti ar ieškovė pateikė pakankamai įrodymų savo reikalavimams pagrįsti, ar tinkamai suformulavo ieškinio pagrindą, ar ieškinį pateikė nepraleidusi ieškinio senaties termino, ir pan., nes tai yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, pagrįstai nusprendė, kad ieškinio argumentai bei su juo pateikti įrodymai yra pakankami manyti, jog ieškovės reikalavimai preliminariai pagrįsti. O šioje nutartyje nurodytas teisinis reglamentavimas ir pacituota teismų praktika paneigia apeliantės skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas šioje bylos stadijoje privalėjo išsamiai išanalizuoti, ar ieškovės pasirinktas gynybos būdas yra tinkamas.
Dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui
11. Kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, su kuria taip pat nesutinka apeliantė, yra susijusi su grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nustatymu. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika.
12. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti konkretaus ieškinio reikalavimų, kurie tikėtina gali būti patenkinti galutiniu teismo sprendimu, įvykdymą. Taigi, tiek sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo klausimą, tiek ir parenkant konkrečią taikytinos laikinosios apsaugos priemonės rūšį bei jos taikymo mastą, turi būti įvertintas byloje pareikštų ieškinio reikalavimų pobūdis ir materialinis santykis, kurio įvykdymą prašoma užtikrinti laikinosiomis apsaugos priemonėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-542-302/2017; 2018 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1537-516/2018). Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visais atvejais turi atidžiai tirti ir vertinti to prašančio asmens nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindžia tokių priemonių taikymo būtinumą, bei spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Priešingas vertinimas ir aiškinimas (t. y. pripažinimas, kad laikinosioms apsaugos priemonėms pritaikyti pakanka tik bet kokios teorinės galimybės, jog, jų nesiėmus, iškils pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui) neabejotinai iškreiptų laikinųjų apsaugos priemonių esmę bei jų taikymo prevencinį tikslą, pažeistų proporcingumo, teisingumo ir protingumo principus, nes tai reikštų, kad tokių priemonių turėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje.
13. Apeliantė, teigdama, kad nėra antrosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms pritaikyti, remiasi sąžiningumo prezumpcija ir tvirtina, kad pritaikytos priemonės neatitinka ekonomiškumo bei proporcingumo principų. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su nurodytais argumentais.
14. Pažymėtina, kad pagal tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo (esamą situaciją) išsaugojimą (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) reguliacinės priemonės, laikinai sureguliuojančios teisinius santykius, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 12 punktas).
15. Įvertinus ieškinyje keliamus reikalavimus ir bylos šalių nurodytas faktines aplinkybes, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog tikslinga yra taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios užtikrina padėties bylos nagrinėjimo metu stabilumą, status quo išsaugojimą. Toks laikinųjų apsaugos priemonių tikslas gali būti pasiektas uždraudus atsakovei imtis veiksmų, dėl kurių nekilnojamasis turtas gali būti ne tik perleistas, tačiau ir įkeistas.
16. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis atsakovės teisės naudotis ir valdyti ginčo turtą nėra suvaržytos, o tai reiškia, kad atsakovės teisės nėra suvaržomos labiau nei būtina ieškinio reikalavimams užtikrinti.
17. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, tai, kad prašomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra siekiama, jog ginčo turtas nebūtų perleidžiamas kitiems asmenims arba apsunkinamas įkeičiant už skolinius įsipareigojimus bei siekdamas užtikrinti ginčo šalių status quo, nusprendžia, kad yra pagrindas taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, taip užkertant kelią situacijai pakisti ar naujiems ginčams kilti.
18. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su atskirojo skundu argumentu, kad pirmosios instancijos teismo apskųsta nutartis yra nemotyvuota.
19. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018, 33 punktas; kt.). Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30). Visgi teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, serija A. Nr. 288, p. 20).
20. Atsižvelgęs į pirmiau nurodytą teismų praktiką bei išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė jas reglamentuojančias teisės normas ir teismų praktiką, todėl nagrinėjamoje byloje negalima remiantis atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti apskųstą nutartį.
21. Kiti apeliantės argumentai neturi esminės įtakos apskųstos nutarties pagrįstumui ir teisėtumui, todėl apeliacinės instancijos teismas išsamiau dėl jų nepasisako.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 4 d. nutartį palikti nepakeistą.