- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-29
- Bylos Nr.
- 2A-380/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Danutė Milašienė, Donatas Šernas
- Ieškovas
- E. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Donato Šerno,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, priimto civilinėje byloje Nr. 2-210-357/2010 pagal ieškovės E. B. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam asmeniui atsakovo pusėje Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, dėl neturtinės žalos, padarytos neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais, atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas valstybės deliktinės civilinės atsakomybės klausimas dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro veiksmų, atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, taikant procesines poveikio priemones baudžiamosiose bylose Nr. 96-1-221-2008 ir 96-1-268-2008 (CK 6.272 str. 1 d.).
Šalies argumentai
Ieškovė E. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pagal CK 6.271 straipsnį priteisti iš Lietuvos valstybės 300 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; panaikinti iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir teistų asmenų žinybinio registro duomenis apie jai pareikštą įtarimą ir paskirtą kardomąją priemonę; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad 2008 m. balandžio 28 d. Šiaulių rajono policijos komisariato Viešosios policijos Bubių policijos nuovados apylinkės inspektorių veiklos grupės tyrėjas T. Š. pradėjo ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 96-1-221-2008 pagal nusikaltimo, numatyto BK 170 straipsnio 1 dalyje, požymius. 2008 m. gegužės 7 d. 17 val. 30 min. ieškovės gyvenamojoje vietoje tyrėjas R. P. atliko teismo nesankcionuotą kratą. 2008 m. gegužės 23 d. 7 val. 30 min. buvo atlikta pakartotinė krata. 2008 m. liepos 1 d. Šiaulių KP NTS tyrėjas A. B. įteikė ieškovei pranešimą apie įtarimą baudžiamojoje byloje Nr.96-1221-2008, kad ji 2008 m. gegužės 23 d. nuo 7 val. 30 min. iki 7 val. 50 min. savo namuose trukdė ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas, tai yra vengė įsileisti į namus Šiaulių rajono policijos komisariato pareigūnus, įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus A. U. , R. G. , V. L. , R. B. .
Ieškovė nurodė, kad jos ir jos dukters L. P. baudžiamasis persekiojimas buvo atliekamas šiurkščiai pažeidžiant asmens teises ir laisves, BPK 1 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, todėl ieškovė patyrė neturtinę žalą dėl šių pareigūnų neteisėtų veiksmų:
1) Baudžiamojoje byloje Nr.96-1221-08 ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pažeidžiant BPK 166 straipsnio 1 ir 3 dalies reikalavimus, nesant skundo ar pareiškimo, pagal Šiaulių rajono policijos komisariato Viešosios policijos Bubių policijos nuovados tyrėjo T. Š. tarnybinį pranešimą, neturint duomenų apie nustatytus nusikalstamos veikos požymius, nesant prokuroro sprendimo (rezoliucijos) pradėti ikiteisminį tyrimą, tyrėjui neturint tam įgaliojimų. Baudžiamojoje byloje nėra policijos pareigūno tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes patvirtinančio įvykio apžiūros protokolo ar aprašytų aplinkybių fiksavimo. Gavęs pareigūno pranešimą, prokuroras nepatikrino jo veiksmų, susijusių su tyrimo pradėjimu, pagrįstumo ir teisėtumo, kaip to reikalauja BPK 1 straipsnio 1 dalies ir 2 straipsnio nuostatos. 2008 m. rugpjūčio 7 d. nebuvo baudžiamosios bylos Nr.96-1-221-2008 dokumentų apyrašų, pareigūnai galėjo keisti, išimti dokumentus.
2) 2008 m. gegužės 7 d. tyrėjai (pareigūnas R. P. ) savo iniciatyva atliko nesankcionuotą kratą ieškovės gyvenamoje vietoje, nors būtinybės atlikti šį procesinį veiksmą kuo skubiausiai ir be teisėjo sankcijos nebuvo. Ikiteisminio tyrimo teisėja per tris dienas patvirtino kratos teisėtumą neišsireikalavusi visos medžiagos.
3) 2008 m. gegužės 23 d. kratą buvo leista atlikti nesant duomenų apie nusikaltimo įvykį, žalos dydį, asmenis. Jos metu buvo pažeista ieškovės teisė į privatų gyvenimą ir orumą. Teismo nutartį atlikti kratą L. P. gyvenamojoje vietoje pareigūnai pateikė ieškovei, tartum ji būtų L. P. . Neturėdami procesinio pagrindo, įėjo į užrakintą miegamąjį, padarė kratą ir paėmė daiktus. Teismo nutartyje nebuvo nurodyta atlikti kratą pas ieškovę ir paimti jos daiktus, o BPK nenumato kratos metu filmuoti asmenį nuo galvos iki kojų ir jo užimamas patalpas. Filmavimas nebuvo nutrauktas ir tuomet kai prasidėjo ieškovės reakcija į stresą, kurios metu ji nuvirto nesąmoningai instinktyviai apsinuogino iki pusės. Tokių vaizdų fiksavimas vaizdo kamera pažemino ieškovės orumą. Kaip vėliau tapo aišku, šią baisią sceną apžiūrinėjo daugelis pareigūnų. Ieškovei reikalaujant leisti susipažinti su filmuota kratos medžiaga, jai buvo atsakyta, kad ji, kaip liudytoja ikiteisminiame tyrime tokios teisės neturi. Prokurorai sąmoningai pažemino ieškovės orumą ir neužtikrino jos teisių.
4) Ieškovės baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas nepagrįstai, procesinės prievartos priemonės taikytos neadekvačios ir neproporcingos, įtariamosios teisinis statusas ieškovei paskelbtas nepagrįstai ir neteisėtai. Nei prieš vieną procesinės prievartos veiksmą ieškovei nebuvo išaiškintos jos teisės, neišaiškinta pareigūnų veiksmų apskundimo tvarka ir pagrindai, kaip to reikalauja BPK 45 straipsnis. Visa tai sukėlė ieškovei dideles neigiamas pasekmes. Baigus ikiteisminį tyrimą prokurorai neįstengė pasielgti sąžiningai ir padoriai – atsiprašyti už padarytas klaidas, nors to reikalauja Lietuvos prokurorų etikos Kodekso 5.2 straipsnio nuostatos. Pareigūnų veiksmų neproporcingumas pasireiškė ir tuo, kad procesiniams prievartos veiksmams nebuvo pasirinktas tinkamas laikas ir sąlygos. Kratos ieškovės gyvenamajame name buvo atliekamos 17 val. 30 min. ir 7 val. 30 min. Kratos metu buvo tikrinami net ieškovės mažamečio vaikaičio žaislai, stalo stalčiai, lova, nors vaikas tam prieštaravo ir nesuprato ko policijos pareigūnai ieško jo daiktuose. Į antrą kratą policijos pareigūnai atvyko trimis tarnybinėmis mašinomis, buvo įjungta triukšmą sukėlusi garsinė signalizacija. Policijos pareigūnų skaičius, jų nemandagus ir arogantiškas elgesys išgąsdino ieškovės vaikaitį, jis pergyveno, kai dėl pareigūnų veiksmų nugriuvo jo močiutė. Pareigūnai, neturėdami leidimo, filmavo net ant žemės gulinčią ieškovę neestetinėje pozoje, taip pažeisdami teisę į atvaizdą.
5) Ieškovei nepagrįstai pareikštas įtarimas pagal BK 231, 290 straipsnius ir neteisėtai paskirta kardomoji priemonė. Šiaulių apygardos prokuroras apie ieškovę rinko duomenis, nors baudžiamojoje byloje Nr.96-1-221-08 ji buvo tik liudytoja.
6) Pranešimas apie įtarimą ieškovei buvo pateiktas pažeidžiant BPK 187 straipsnio reikalavimus, pranešimas neatitiko BPK 44 straipsnio 7 dalies reikalavimų. Įteikiant ieškovei pranešimą apie įtarimą nebuvo užtikrinta teisė į gynybą, nes prieš šį veiksmą nebuvo išaiškintos konstitucinės teisės turėti advokatą (LR Konstitucijos 31 str. 6 d.) ir ikiteisminio tyrimo metu pažeistos teisės į gynybą. Ieškovei nebuvo užtikrinta reali teisė pasinaudoti gynėjo pagalba, nes į pirmąją apklausą joks gynėjas nebuvo pakviestas, ieškovė buvo klaidinama dėl gynėjo dalyvavimo būtinumo, tyrėjai netinkamai vykdė BPK 45 straipsnio imperatyvą. Susipažinti su visa baudžiamosios bylos medžiaga, pasidaryti jos kopijas ieškovei buvo leista tik pasirašius pranešimą apie įtarimą. Šia teise ir ir po to ji negalėjo realiai pasinaudoti, todėl pakartotinai skundė ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus. Tokiu būdu buvo vilkinamas susipažinimas su ikiteisminio tyrimo medžiaga.
Dėl neadekvačių ir nepamatuotų policijos pareigūnų veiksmų buvo sutrikdyta ieškovės sveikata, kratos metu ji buvo išvežta greitosios medicinos pagalbos automobiliu į gydymo įstaigą, hospitalizuota ir ligoninėje praleido daugiau kaip 10 dienų. Po viešai paskleistos informacijos apie galimus pronacistinius veiksmus, sumažėjo ieškovės bendravimo galimybės, nes ji tapo visiems įtartina ir nepatikima, iš ieškovės imta tikėtis grėsmės. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais yra padaryta didelė neturtinė žala, pažeminta garbė ir orumas, suvaržyta judėjimo laisvė, asmens neliečiamybė, buvo sukeltos beveik visos pasekmės, numatytos CK 6.250 str. 1 dalyje – reputacijos pablogėjimas ir pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas, dvasinis sukrėtimas ir išgyvenimai, nepatogumai ir emocinė depresija.
Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujančios Generalinė prokuratūra, Teisingumo ministerija, Policijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos ir trečiuoju asmeniu atsakovo pusėje dalyvaujanti LR Vidaus reikalų ministerija su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Nurodė, kad baudžiamojoje byloje Nr. 96-1-221-2008 nebuvo vykdomas ieškovės baudžiamasis persekiojimas, šioje byloje ji buvo apklausta kaip liudytoja, jos teisės ir įstatymų saugomi interesai nebuvo pažeisti, todėl ji negali būti suinteresuotu asmeniu ir neturi reikalavimo teisės (CPK 5 str.). Ieškovės baudžiamasis persekiojimas buvo vykdomas baudžiamojoje byloje Nr. 96-1-268-2008, dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 231 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 96-1-221-2008 buvo pradėtas 2008 m. balandžio 28 d. tarnybinio pranešimo pagrindu, patvirtintas ikiteisminio tyrimo įstaigos įgalioto asmens. Tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys apie tai, kad ant ieškovei priklausančio gyvenamojo namo antrajame aukšte esančio balkono durų stiklo iš vidinės pusės buvo pakabintas plakatas su jame pavaizduotu ženklu, panašiu į Antrojo pasaulinio karo metais Vokietijos nacių režimo naudotą svastiką, ir užrašu didelėmis spausdintomis raidėmis „HI HITLER“, buvo pakankamas pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 170 straipsnio 1 dalyje. Sprendimo pradėti ikiteisminį tyrimą formos yra ne vien tik rezoliucija, bet ir tarnybinis pranešimas, ir prokuroro reikalavimas, ir prokuroro nutarimas. Ieškovė remiasi nagrinėjamų veiksmų atlikimo metu negaliojančia BPK 166 straipsnio 3 dalies redakcija, todėl nėra pagrindo konstatuoti šios proceso normos pažeidimą. Gavus informaciją apie padarytą teisės pažeidimą, buvo organizuotas neatidėliotinas informacijos patikrinimas, penkis kartus vykta į įvykio vietą, tačiau gyvenamajame name neradus jo gyventojų, procesiniai veiksmai nebuvo atlikti. 2008 m. gegužės 7 d. krata gyvenamajame name ir pagalbinėse patalpose buvo atlikta remiantis ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu, siekiant rasti plakatą su jame pavaizduotu nacių simboliu – svastika, ir užrašytu šūkiu „HI HITLER“. Galimybė daryti kratą be ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties neatidėliotinais atvejais yra numatyta BPK 145 straipsnio 3 dalyje. Atlikdami kratą, pareigūnai siekė kuo greičiau ir operatyviau surasti nusikaltimo įkalčius (plakatą), nes nuo veikos padarymo jau buvo praėjęs kuris laikas, todėl buvo pakankamai didelė tikimybė, kad šis įkaltis gali būti sunaikintas. 2008 m. gegužės 23 d. krata buvo atlikta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties pagrindu, siekiant surasti ir paimti daiktus (fotonuotraukas fotoaparate, mobilaus ryšio telefono aparate, turinčiame fotografavimo ar filmavimo funkcijas, vaizdo kameroje, kompiuteryje arba tokiai informacijai skirtose laikyti laikmenose užfiksuotu plakatu), galinčius turėti reikšmės minėtai nusikalstamai veikai tirti. Ikiteisminio tyrimo veiksmų filmavimą leidžia įstatymas, tam teismo leidimas nereikalingas (BPK 179 str.). Kratoje dalyvavę asmenys pastabų dėl jos atlikimo nereiškė. Baudžiamojoje byloje yra įvertintas nutarčių dėl kratos atlikimo ir pačių kratų kaip procesinių veiksmų teisėtumas. Teismai pripažino, kad 2008 m. gegužės 23 d. krata buvo atlikta ir jos eiga filmuota teisėtai. Baudžiamosios bylos Nr. 96-1-268-2008 duomenys liudija, kad teisė turėti gynėją ieškovei buvo išaiškinta ir jos valia baudžiamojo proceso metu gintis pačiai yra užfiksuota tinkamai. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas išaiškino įtariamajai procesines teises ir sudarė realias sąlygas bei galimybes tomis teisėmis naudotis. Pranešimo apie įtarimą ieškovei turinys atitinka BPK 187 straipsnio reikalavimus. Nepagrįsti ieškovės argumentai dėl pranešimo apie įtarimą turinio. Apklausta įtariamąja ieškovė davė detalius parodymus dėl pareikšto įtarimo, tai rodo, kad ji įtarimo esmę suprato. Ieškovės supažindinimas su ikiteisminio tyrimo medžiaga nebuvo vilkinamas, prokuroras buvo sudaręs visas sąlygas ieškovei susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, tačiau dėl pačios įtariamosios veiksmų baudžiamoji byla Nr. 96-1-268-2008 nuo liepos 4 d. iki rugpjūčio 6 d. buvo įvairiose prokuratūros instancijose jos skundams nagrinėti, ikiteisminio tyrimo pareigūnams byla buvo pateikta tik 2008 m. rugpjūčio 7 d. Ikiteisminis tyrimas Nr. 96-1-268-2008 nutrauktas dėl ieškovės kaltės įrodymų nepakankamumo, kuris nesudaro pagrindo vertinti pareigūnų, atlikusių ikiteisminį tyrimą, veiksmų kaip neteisėtų. 2008 m. rugsėjo 5 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą E. B. veiksmai įvertinti kaip nepagarbūs kratą atlikusių pareigūnų atžvilgiu, tačiau iššaukti nervinio streso; BPK pažeidimai ar pareigūnų veiksmų neteisėtumas nekonstatuotas. Ieškovė neįrodė visų žalos atlyginimui būtinų sąlygų, jos reikalaujamas atlyginti neturtinės žalos dydis yra nepagrįstai didelis, neargumentuotas, neigiamų pasekmių egzistavimas nepagrįstas įrodymais.
Vidaus reikalų ministerija yra įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro tvarkytoja. Registro duomenys tvarkomi vadovaujantis LR Vidaus reikalų ministro 2005 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 1V-291 patvirtintais Įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro nuostatais, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo reikalavimais. Ieškovės duomenys registre tvarkomi nepažeidžiant jos teisių. Ieškovė nesikreipė į registro įstaigą dėl duomenų apie ją tvarkymo neteisėtumo, nors tokią teisę ji turi pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 25, 26 straipsnio bei minėtų Nuostatų 39.1 punkto nuostatas. Ieškovė nenurodė, kad registre kaupiami jos duomenys yra klaidingi ar netikslūs. Ginčų dėl registro duomenų nagrinėjimui yra nustatyta ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka, kuria ieškovė nepasinaudojo, todėl ieškinys šioje dalyje turėtų būti paliktas nenagrinėtas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2010 m. birželio 23 d. sprendimu E. B. ieškinį patenkino iš dalies – priteisė iš valstybės, atstovaujamos LR Teisingumo ministerijos, ieškovės naudai 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Teismas nustatė, kad 2008 m. balandžio 21 d. apie 11.25 val., Šiaulių rajono policijos komisariato VP Bubių policijos nuovados pareigūnai telefoninio pranešimo pagrindu nuvyko adresu Vėtrungės g.53, Gegužių km., Šiaulių r., ir foto-video techninėmis priemonėmis užfiksavo namo antro aukšto lange iš vidinės kambario pusės kabantį plakatą; Šiaulių rajono policijos komisariate 2008 m. balandžio 28 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 96-1-221-2008 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 170 straipsnio 1 dalyje (dėl kurstymo prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę) padarymo; 2008 m. gegužės 7 d. ir gegužės 23 d. buvo atliktos kratos gyvenamajame name ir pagalbinėse patalpose Vėtrungės g. 53, Gegužių km., Šiaulių raj., surasti ir paimti plakatą su jame pavaizduotu nacių simboliu svastika ir užrašytu šūkiu „HI HITLER“, fotonuotraukas su fotoaparate, mobilaus ryšio telefono aparate, turinčiame fotografavimo ar filmavimo funkcijas, vaizdo kameroje, kompiuteryje arba tokiai informacijai skirtose laikyti laikmenose užfiksuotu plakatu. 2008 m. gegužės 23 d. Šiaulių rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 96-1-268-2008 dėl E. B. trukdymo Šiaulių rajono policijos komisariato pareigūnams atlikti gyvenamajame name 2008 m. gegužės 23 d. kratą pagal 2008 m. gegužės 15 d. Šiaulių rajono apylinkės teismo nutartį ikiteisminiame tyrime Nr. 96-1-221-2008, t. y. požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 231 straipsnio 1 dalyje (dėl trukdymo teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno, advokato ar antstolio veiklai). 2008 m. birželio 3 d. ikiteisminis tyrimas Nr. 96-1-268-2008 tolimesniam jo atlikimo organizavimui buvo perduotas Šiaulių miesto apylinkės prokuratūrai ir pavestas atlikti Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato transporto policijos komisariatui. 2008 m. liepos 1 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas E. B. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 290 straipsnyje (valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas) padarymo, dėl to, kad 2008 m. gegužės 23 d. kratos gyvenamajame name metu E. B. įžeidė Šiaulių rajono policijos komisariato pareigūnus. 2008 m. liepos 1 d. E. B. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 231 straipsnio 1 dalyje, 290 straipsnyje, padarymo ir ji buvo apklausta įtariamąja. 2008 m. liepos 2 d. E. B. buvo paskirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti. 2008 m. rugsėjo 5 d. ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 96-1-268-2008 nutrauktas, kadangi nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vertindamas ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 96-1-221-08 pradėjimo ir joje atliktų policijos, prokuratūros ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų teisėtumą, teismas nustatė, kad tinkamai įformintame policijos pareigūnų tarnybiniame pranešime nurodyta aplinkybė apie 2008 m. balandžio 21 d. apie 11:25 val., Šiaulių rajono policijos komisariato VP Bubių policijos nuovados pareigūnų užfiksuotą neleistiną plakatą ieškovės gyvenamojo namo lange buvo pakankamas pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą. Teismas sprendė, kad faktas, jog prieš surašant tarnybinį pranešimą, 2008 m. balandžio 21 d.VP Bubių nuovados pareigūnai patikrino telefoninio pranešimo teisingumą, t. y. tikslindami informaciją nuvyko į vietą ir užfiksavo plakatą, įrodo, kad pareigūnai savo pareigas atliko tinkamai, įvykdė BPK 171 straipsnio 1 dalies imperatyvų reikalavimą. Teismas nustatė, kad šioje baudžiamojoje byloje ieškovė buvo apklausta kaip liudytoja ir pasinaudojusi BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatyta teise atsisakė duoti parodymus. Todėl, teismo vertinimu, jokie procesiniai veiksmai ieškovės atžvilgiu nebuvo atliekami. Valstybės civilinei atsakomybei kilti teismas laikė reikšmingu baudžiamosios bylos, iškeltos ieškovės dukrai, nutraukimo pagrindą. Ikiteisminis tyrimas ieškovės dukrai L. P. buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jos kaltę dėl nusikalstamos veikos, kas, teismo vertinimu, nereiškia baudžiamųjų procesinių veiksmų neteisėtumo ir nepanaikina faktinių veiksmų, kurių pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nes nutraukus tyrimą šie faktai (plakato iškabinimas) nėra paneigti. Dėl konstatuotų aplinkybių teismas sprendė, kad reikalauti žalos atlyginimo dėl baudžiamojo persekiojimo ieškovės dukrai pradėjimo ir su tuo susijusių pareigūnų veiksmų ieškovė neturi teisinio pagrindo, todėl ieškinio reikalavimą priteisti neturtinę žalą šioje dalyje teismas atmetė.
Pasisakydamas dėl kratų ieškovės, jos sutuoktinio ir dukterų gyvenamojoje vietoje ir jas atlikusių pareigūnų veiksmų teisėtumo, teismas nustatė, kad 2008 m. gegužės 7 d. krata buvo atlikta nors ir be ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, tačiau neatidėliotinai, iš karto po įvykio vietos apžiūros, ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu, kurį proceso įstatymo nustatytu terminu ikiteisminio tyrimo teisėjas sankcionavo, todėl sprendė, kad šis procesinis veiksmas atitiko BPK 145 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir buvo teisėtas. Ieškovės argumentus dėl netinkamo kratos sankcionavimo teismas atmetė kaip neįrodytus samprotavimus, motyvuodamas tuo, jog įstatymas suteikia ikiteisminio tyrimo teisėjui teisę spręsti, kokių dokumentų reikia sprendimui priimti. Teismas nustatė, kad 2008 m. gegužės 23 d. krata buvo atliekama Šiaulių rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 15 d. nutarties pagrindu; baudžiamojoje byloje yra teismo įvertintas nutarčių dėl kratos atlikimo ir pačių kratų kaip procesinių veiksmų teisėtumas, kratos eigos filmavimas pripažintas teisėtu. Iš kratos vaizdo įrašo teismas sprendė apie ją atlikusių pareigūnų veiksmų teisėtumą ir nenustatė pareigūnų veiksmų, kuriuos būtų galima pripažinti nepagarbiais, smurtiniais. Tačiau iš vaizdo įrašo spręsdamas apie ieškovės elgesį kratos metu teismas nustatė, kad ieškovė atvirai demonstravo priešiškumą policijos pareigūnams, vartojo nepagarbius išsireiškimus, šeimos nariai triukšmavo, fotografavo pareigūnus, dėl ko šiems teko kviesti papildomą policijos ekipažą. Sutrikus ieškovės sveikatai, policijos pareigūnai iškvietė medicininę pagalbą, kuri nedelsiant atvyko. Teismas analizavo Generalinio prokuroro pavaduotojo G. J. 2008 m. rugsėjo 5 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 96-1-268-2008 konstatuotas aplinkybes, susijusias su 2008 m. gegužės 23 d. kratos atlikimu, pareigūnų veiksmus paimant ieškovės daiktus susidariusioje įtemptoje situacijoje vertino kaip teisėtus. Taip pat teismas atsižvelgė į įrodymų, kad dėl šių daiktų paėmimo ieškovė patyrė konkrečią žalą, nebuvimą. Iš ikiteisminio tyrimo Nr. 96-1-268-2008 medžiagos ir vaizdo įrašo teismas nenustatė, kad kratos metu gulinti ant grindų ieškovė buvo specialiai stebima, filmuojama, todėl pareigūno buvimo kambaryje nepripažino ieškovės teisių ar laisvių pažeidimu, nelaikė priekabiavimu ar asmens įžeidimu. Pasisakydamas dėl pareigūnų veiksmų kratos metu teisėtumo, teismas rėmėsi nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 96-1-268-08, kuriame konstatuota, kad E. B. veiksmuose yra požymiai nusikalstamų veikų, numatytų BK 231 straipsnio 1 dalyje, 290 straipsnyje; nurodyta, kad policijos pareigūnų draudimas ieškovei palikti kratomas patalpas, reikalavimas pateikti daiktus, kaip nors galinčius turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti, buvo teisėti ir pagrįsti, o ieškovės veiksmai kratą atlikinėjusių policijos pareigūnų atžvilgiu įvertinti kaip nepagarbūs, tačiau pripažinti iššauktais netikėto emocinio susijaudinimo ir nervinio streso, todėl juose nenustatyta tyčia turint tikslą pažeminti pareigūnus ar juos įžeisti. Taip pat teismas vadovavosi ir Generalinio prokuroro pavaduotojo G. J. atsakyme ieškovei į jos raštą nurodytomis aplinkybėmis dėl visų ikiteisminio tyrimo veiksmų, įskaitant procesinės prievartos veiksmus - kratas, atitikties BPK reikalavimams. Remdamasis baudžiamojoje byloje esančių duomenų įvertinimu, teismas atmetė ieškovės argumentus dėl pareigūnų veiksmų, atliekant kratas, neteisėtumo ir reikalavimą priteisti jai neturtinę žalą pripažino nepagrįstu.
Teismas nustatė, kad kratą atlikusių pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodyti ieškovės veiksmai, leidžiantys juos vertinti kaip trukdymą ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti procesinius veiksmus baudžiamosios bylos tyrime, buvo pagrindas pradėti ieškovei ikiteisminį tyrimą pagal požymius nusikaltimo, numatyti BK 231 straipsnio 1 dalyje (baudžiamoji byla Nr. 96-1-268-2008). Teismas pripažino, kad ikiteisminio tyrimo nutraukimas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių ieškovės kaltę dėl nusikalstamos veikos, nereiškia baudžiamųjų procesinių veiksmų neteisėtumo ir nepanaikina faktinių veiksmų, kurių pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Vertindamas kardomosios priemonės ieškovei paskyrimo teisėtumą, teismas sprendė, kad ši procesinė prievartos priemonė ieškovei buvo skirta nepagrįstai, nes baudžiamojoje byloje nebuvo duomenų, kad ieškovė gali vengti ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme ar nuosprendžio įvykdymo, taip pat, kad gali daryti naujas nusikalstamas veikas. Kardomosios priemonės ieškovei paskyrimo nepagrįstumą konstatavo ir teismas 2008 m. rugpjūčio 22 d. nutartyje, kuria buvo panaikintas ieškovei skirtas rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Teismas pripažino prokuroro veiksmus skiriant ieškovei kardomąją priemonę neteisėtais ir neadekvačiais. Teismas nustatė, kad nors kardomoji priemonė ieškovei buvo taikyta neilgą laiką, tačiau vis tiek sukėlė ieškinyje įvardintus nepatogumus, neigiamas emocijas, nepasitenkinimą tokiu jos asmenybės vertinimu, kas turėjo įtakos jos sveikatos būklei, apribojo jos galimybę savo nuožiūra keliauti. Todėl teismas pripažino, kad dėl kardomosios priemonės nepagrįsto taikymo ieškovė įgijo CK 6.272 straipsnyje numatytą teisę į neturtinę žalą, kurią, remdamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais principais, teismų praktika analogiško pobūdžio bylose, teismas įvertino 5 000 Lt.
Teismas nustatė, kad pranešimas ieškovei apie įtarimą atitiko BPK 187 straipsnio reikalavimus, todėl šiuo aspektu ieškinio argumentus pripažino nepagrįstais ir juos atmetė.
Iš baudžiamosios bylos Nr. 96-1-268-2008 duomenų, liudytoju apklausto tyrėjo A. B. parodymų, teismas nustatė, kad ieškovei buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, kad pateikiant įtarimą ir apklausiant kaip įtariamąją ji atsisakė gynėjo ir tai patvirtino procesiniuose dokumentuose pačios padarytais įrašais ir parašu. Teismas nurodė, kad gynėjo atsisakymas pradinėje baudžiamosios bylos stadijoje neatėmė iš ieškovės teisės vėliau bet kuriuo proceso metu turėti gynėją. Iš baudžiamosios byloje duomenų teismas sprendė, kad pagal BPK 51 straipsnį ieškovei nebuvo būtinas gynėjo dalyvavimas. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad ieškovės nurodytų BPK 45 ir 50 straipsnio reikalavimų ikiteisminio tyrimo pareigūnai nepažeidė. Teismas pripažino, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas išaiškino įtariamajai procesines teises ir sudarė realias galimybes tomis teisėmis naudotis, o ieškovė išreiškė valią baudžiamojo proceso metu gintis pati.
Vertindamas ieškovės teiginius dėl trukdymo susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, teismas nustatė, kad 2008 m. liepos 1d. Šiaulių m. apylinkės prokuratūroje buvo gautas E. B. prašymas susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga; 2008 m. liepos 5 d. L. B. ir E. B. pateikė pakartotinį prašymą susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga; 2008 m. liepos 17 d. R. B. , L. B. , E. B. pateikė Šiaulių m. apylinkės vyriausiajam prokurorui skundą dėl judėjimo laisvės apibrėžimo, nevilkinti susipažinimo su tyrimo medžiaga, įvertinti pareigūnų veiksmus atliekant ikiteisminį tyrimą, įvertinti paskirtų procesinių prievartos priemonių teisėtumą; baudžiamoji byla Nr. 96-1-268-2008 iš Šiaulių apygardos prokuratūros po skundo išnagrinėjimo perduota Šiaulių miesto apylinkės prokuratūrai; 2008 m. liepos 22 d. E. B. kreipėsi su pakartotiniu skundu, kad negalinti susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga; 2008 m. rugpjūčio 6 d. baudžiamoji byla Nr. 96-1-268-2008 perduota Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai; 2008 m. rugpjūčio 7 d. ikiteisminiam tyrimui atlikti perduota tik bylos kopija; 2008 m. rugpjūčio 7 d. E. B. supažindinta su dalimi ikiteisminio tyrimo Nr. 96-1-268-2008 medžiagos. Teismas pripažino pagrįstais atsakovo argumentą, kad supažindinimas su ikiteisminio tyrimo medžiaga nebuvo vilkinamas, prokuroras buvo sudaręs visas sąlygas susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, tačiau pačios ieškovės veiksmais (teikiamais daugkartiniais skundais) buvo sudaryta situacija, kad baudžiamoji byla Nr. 96-1-268-2008 nuo liepos 4 d. iki rugpjūčio 6 d. buvo įvairiose prokuratūrose tikslu išnagrinėti šiuos skundus, ikiteisminio tyrimo pareigūnams byla buvo pateikta tik 2008 m. rugpjūčio 7 d., todėl ieškovės argumentus dėl vilkinimo teismas pripažino nepagrįstais.
Vertindamas ieškovės argumentus dėl neteisėto duomenų apie ją rinkimo, teismas analizavo duomenų apie įtariamąjį asmenį rinkimo teisinį reglamentavimą ir nagrinėjamu atveju jo pažeidimų nenustatė. Pasisakydamas dėl ieškovės argumentų apie baudžiamosios bylos Nr.96-1-221-2008 dokumentų apyrašo ilgą laiką nebuvimą ir jos nuogastavimų apie galimybes dėl to keisti dokumentus, teismas pažymėjo, kad ieškovė šioje byloje buvo liudytoja ir dokumentų buvimo faktas jai nesukėlė baudžiamojo proceso pasekmių, todėl ieškovės argumentų nedetalizavo.
Teismas nenustatė pagrindų, leidžiančių spręsti apie ilgą baudžiamosios bylos tyrimą, motyvuodamas tuo, kad pranešimas apie įtarimą ieškovei buvo įteiktas 2008 m. liepos 9 d., o ikiteisminis tyrimas dalyje dėl ieškovei pareikšto įtarimo nutrauktas 2008 m. rugsėjo 5 d. Teismas nustatė, kad per šį laikotarpį buvo gauti ir BPK nustatyta tvarka tiriami ir sprendžiami atitinkamose institucijose ieškovės ir jos šeimos narių skundai dėl ikiteisminio tyrimo veiksmų.
Spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės pagrindų nagrinėjamu atveju buvimo, teismas nustatė, kad ieškovė neįrodė didžiosios dalies jos įvardintų pareigūnų neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio, o taip pat nepateikė konkrečių kriterijų, kuriais vadovaudamasi ji paskaičiavo prašomo priteisti dydžio neturtinę žalą. Teismas nenustatė teisinio pagrindo atlyginti ieškinyje nurodytas kaip bylinėjimosi išlaidas 1 180 litų, nes ieškovė nedetalizuoja, kas šias išlaidas sudaro, ar jos yra baudžiamojo proceso, ar civilinio proceso eigoje, kaip jos susijusios su civiline byla. Ieškovės pateiktus kasos aparatų kvitus apie pirktus degalus teismo vertino kaip neįrodančiais sąsajų su pareigūnų veiksmais skiriant ieškovei kardomąją priemonę, kuriuos teismas pripažino neteisėtais.
Teismas atmetė ieškovės reikalavimą panaikinti jos duomenis apie kardomąją priemonę ir įtarimą iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir teistų asmenų žinybinio registro, motyvuodamas tuo, kad šie duomenys minėtame registre yra patalpinti nepažeidžiant LR vidaus reikalų ministro 2005 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 1V-291 patvirtintų Įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro nuostatų reikalavimų, o ieškovė nepateikė įrodymų, jog šiame registre esantys duomenys yra netikri ar klaidingi. Teismas sprendė, kad ieškovės duomenys registre tvarkomi nepažeidžiant jos teisių ir teisėtų interesų, ir padarė išvadą, kad teisėtai, pagal atitinkamus teisės aktus kaupiami ir saugomi duomenys negali būti panaikinti dėl to, kad ieškovė nenori, jog jie ten būtų.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Ieškovė E. B. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti ir priteisti iš valstybės ieškovei 300 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą (t. 2, b. l. 178-185). Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1) teismas buvo šališkas, nes neišnagrinėjo esminių ieškinio reikalavimų, vertino ir rėmėsi tik atstovų išdėstytomis aplinkybėmis, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškovės teisių ir laisvių gynimą;
2) teismas netinkamai įvertino ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 96-1-221-08 pradėjimo teisėtumą. Gavus 2008 m. balandžio 21 d. pranešimą, tyrimas buvo pradėtas tik praėjus savaitei, balandžio 28 d. Per tą laiką nebuvo atlikti jokie procesiniai veiksmai, kuriais būtų bandoma nustatyti ar tas plakatas atitinka baudžiamajai veikai. Tuo metu galiojusieji teisės aktai nenumatė atsakomybės už tokius spaudinius. Šiaulių rajono apylinkės vyr. prokuroras G. M. , duodamas interviu dienraščiui, teigė, kad nežino ką tai galėtų reikšti, todėl reikalingas tyrimas. Tačiau pradėjus tyrimą, nei prokuratūros, nei policijos pareigūnai nesiėmė priemonių pagrįsti menamo plakato nusikalstamos veikos požymių, bet ėmėsi prievartinių procesinių veiksmų – atliko kratas, rinko informaciją apie ieškovės darbinę veiklą, sveikatos būklę, kurie žemina ieškovės ir jos šeimos reputaciją, pažeidžia jos teisę į privatų gyvenimą. Teisėsaugos pareigūnai neveikė kaip reikalauja įstatymas, pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pirmieji procesiniai veiksmai buvo atlikti praėjus 16 dienų nuo tariamojo įvykio, per tą laiką nebuvo imtasi priemonių pagrįsti ar plakato ir jo atskirų dalių pobūdis yra kurstomasis, ar atitinka baudžiamojo įstatymo draudžiamas veikas, numatytas BK 170 straipsnio l dalyje. Tai rodo, kad policijos pareigūnų ir prokurorų neveikimas, kaip reikalauja įstatymas greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas, sudarė sąlygas grubiai pažeisti ieškovės teises ir pažeminti ją visuomenės akyse;
3) teismo teiginys, kad pareigūnai užfiksavo neleistiną plakatą, nepagrįsti argumentais, kaip tas neleistinumas atitinka tuo metu BK 170 straipsnio 1 dalyje reglamentuotai baudžiamajai veikai. Tokia teismo nuostata žeidžia ieškovės orumą ir žemina reputaciją;
4) teismo teiginys, kad “Bubių nuovados pareigūnai patikrino telefoninio pranešimo teisingumą»> «< nuvyko į vietą ir fiksavo plakatą įrodo, kad pareigūnai pareigas atliko tinkamai”, nepagrįstas, nes Policijos veiklos įstatymas aiškiai nusako kaip turi elgtis policijos pareigūnai nuvykę į įvykio vietą. Policijos pareigūnai nevykdė tinkamai savo pareigų, pažeidė įstatymą. Teismas nenagrinėjo ieškovės argumentų, kad policijos pareigūnai neįvykdė Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Šiaulių raj PK pareigūnas Drobenko CD diską pateikė tik 2008 m. spalio 3 d., iki to laiko niekam medžiagos nepateikė. Be to, duomenų bazėje nėra duomenų, kad Drobenko buvo išvykęs į Vėtrungės gatvę 2008 m. balandžio 21 d. Kyla klausimas iš ko sudaryta foto lentelė? Dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių, negalima patikrinti to plakato egzistavimo buvimo, nes procesiniai veiksmai nebuvo tinkamai atlikti, todėl ir tų aplinkybių patikrinti neįmanoma, kaip reikalauja BPK 20 straipsnio 4 dalis;
5) teismo teiginiai, kad ieškovės atžvilgiu nebuvo atliekami jokie procesiniai veiksmai, neteisingi, nes ieškovės filmavimas, kratų atlikimas jos patalpose, jos daiktų paėmimas, įvairios užklausos į atitinkamas įstaigas yra procesiniai veiksmai, kurie buvo atlikti pažeidžiant ieškovės teises, kurios nebuvo apribotos motyvuotu teismo sprendimu. Įstatymas taikomas tiksliai ir negalima vienu metu jį aiškinti kaip kam patogiau;
6) teismo teiginys, kad ikiteisminis tyrimas nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių ieškovės dukters kaltę dėl nusikalstamos veikos, neatitinka tikrovės. Visų pirma, ieškovės dukrai įtarimas pareikštas be jokių įrodymų, kad ji padarė tokia veiką. Tai tik pareigūnų neteisėtai priimtas sprendimas. Antra, ikiteisminis tyrimas nutrauktas prokuroro Timonio 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo požymių. Ši aplinkybė aiškiai parodo, kad teismas mato tai kas yra naudinga teisėsaugai ir tuo mane diskriminuoja įstatymo atžvilgiu;
7) teismo teiginys, kad plakato kabinimas nėra paneigti, yra šališkas. Ieškovė išdėstė aplinkybes, kuriomis nėra neginčijamai įrodyta, ar tas plakatas kabojo. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymais gali būti duomenys, kuriuos galima patikrinti. Tačiau baudžiamosios bylos medžiagoje nėra pateikta: 1) skaitmeninės fotografijos laikmenų; 2) nėra įvykio vietos protokolo, kuriame būtų fiksuotos reikšmingos detalės, t. y. laikas kada pareigūnai atvyko, kada išvyko, kokius veiksmus atliko, kokiu laiku tai darė, kokiomis priemonėmis. Neatlikti kiti veiksmai, kurie neginčijamai įrodytų apie plakato kabojimą. Prokurorė D. parengiamojo posėdžio metu prieštaravo operatyvinės informacijos išreikalavimui, o teismas tai patvirtino. Todėl operatyvinė medžiaga, kur teigiama, kad plakatas laikomas ieškovės name, nėra pateikta, tai sukelia abejonę ar tokia informacija išvis egzistuoja. Tai neatitinka rungtyniškumo ir šalių lygybės principų;
8) Teismas netinkamai vertina ženklą plakate, tai ne nacių simbolis, tai tik ženklas panašus į šį simbolį. BPK 145 straipsnio 3 dalyje nėra numatyta, kad pareigūnų neveikimas yra svarbi aplinkybė atlikti nesankcionuotą kratą. Neatidėliotinos kratos aplinkybės yra išvardytos LR Konstitucijos 24 straipsnyje. Ikiteisminio tyrimo teisėjas, tvirtindamas kratos teisėtumą, nesurašė nutarimo, kuriame būtų nurodytos kratos skubotumo aplinkybės. Todėl nėra galimybių įsitikinti 2008 m. gegužės 7 d. kratos skubotumo būtinybe. Šios aplinkybės teismas motyvuotai nepaneigė ir nepateikė argumentų, kad kratos teisėtumas patvirtintas nepažeidžiant teisės normų. Taip pat teismas nenagrinėjo ieškovės nurodytos aplinkybės, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui tvirtinant 2008 m. gegužės 7 d. kratos teisėtumą, nebuvo surašyta nutartis, kurioje būtų pateiktos neginčijamos aplinkybės, įrodančios tos kratos būtinumą. Teismo sprendimas turi būti suprantamas ir pagrįstas, turi nekelti abejonių dėl šališkumo, teisėtumo, objektyvumo ir t. t. Teismo teiginys, kad įstatymas suteikia teisėjui teisę spręsti, kokių dokumentų reikia sprendimui priimti, neįtikino ieškovės, o tik dar labiau sustiprino įsitikinimą, kad pažeidžiamas šalių lygiateisiškumo principas. Buvo teigiama, kad nėra surašyta motyvuota nutartis apie kratos būtinumą ir teisėtumą, todėl nebuvo galima įsitikinti tos kratos reikalingumu ir nuspręsti, ar ja nebuvo pažeistos ieškovės teisės. Vien kratos patvirtinimas, be motyvų, jos nedaro teisėta.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sprendime nutylėjo aplinkybę, kad ieškovė prašė pateikti įstatymą, kuris leistų daryti nesankcionuotą kratą, tačiau toks prašymas nebuvo patenkintas. Kratos metu buvo ieškoma plakato, neturint įrodymų ar tas plakatas yra nusikalstamo pobūdžio. Toks plakatas 2008 m. balandžio mėn. neatitiko jokiai draudžiamai veikai, tik vasaros viduryje Seimas priėmė įstatymą, kuris papildė ATPK ir numatė administracinę atsakomybę (iki 1 000 Lt baudą) už nacistinės simbolikos demonstravimą. Įvertinus šias aplinkybes krata buvo atlikta pažeidžiant įstatymą ir paminant ieškovės teises.
Teismas neturėjo pagrindo remtis L. P. skundu dėl kratos teisėtumo. Nagrinėjamoje byloje turi būti sprendžiamas ieškovės teisių, kurios nebuvo ribotos teismo sprendimu ir nutartyje daryti kratą ieškovė nebuvo paminėta, pažeidimo klausimas. Todėl ieškovę sulaikius už namo slenksčio buvo neteisėtai suvaržyta jos judėjimo laisvė. Pasekmes sukėlė tai, kad policijos pareigūnai eilinį kartą nevykdė įstatymo ir pažeidė žmogaus teises. Teismas nenagrinėjo aplinkybės, kad ieškovė prieš jos valią buvo sugrąžinta į patalpą. Tačiau pripažino kratos pradėjimą tinkamu laiku. Tai akivaizdus šalių lygybės principo pažeidimas ir ieškovės diskriminavimas įstatymo atžvilgiu.
Teismas netinkamai įvertino ieškovės argumentus dėl jos filmavimo kratos metu. Ieškovė nekėlė klausimo dėl kratos eigos filmavimo, tačiau savo teisių pažeidimą argumentavo tuo, kad policijos pareigūnai ją stebėjo ir filmavo neestetinėje padėtyje, apsinuoginusia krūtine gulinčią ant grindų. Šias faktines aplinkybes teismas įvertino netinkamai ir nepagrįstai konstatavo, kad policijos pareigūnai neatliko jokių veiksmų, kuriuos būtų galima pripažinti nepagarbiais ar ciniškais. Judėjimo laisvės suvaržymas, fizinės prievartos panaudojimas (čiupimas už rankos) neturint tam teisinio pagrindo, ieškovės neestetinėje padėtyje filmavimas, siūlymas kviesti psichiatrinę, nepranešimas apie medicininės pagalbos iškvietimą, nepagarbūs veiksmai su šeimos nariais, reiškia neteisėtą smurto, patyčių ir fizinės prievartos naudojimą. Pagal Pasaulinės Sveikatos Organizaciją, patyčios - lengviausia smurto forma;
9) Ikiteisminis tyrimas prieš ieškovę baudžiamojoje byloje Nr. 96-1-268-08 buvo pradėtas tik pagal policijos pareigūnų išdėstytą nuomonę, kad jiems buvo trukdoma atlikti pavestas pareigas. Tačiau nei tarnybiniuose pranešimuose, nei nagrinėjant ieškovės ieškinį teisme nebuvo nurodytos konkrečios objektyvios trukdymo aplinkybės. Nuomonės negalima patikrinti ir ji negali būti įrodymas. Įtarimas reiškiamas kai yra pakankamai duomenų, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką. Nėra nustatyta, kad ieškovė savo noru sugrįžo į patalpą, kad galėtų trukdyti pareigūnams. Priešingai, pažeidę ieškovės teises, policijos pareigūnai suvaržė jos laisves ir reikalavo atlikti veiksmus prieš savo valią, tam neturėdami teisės, nes ieškovės laisvės ir teisės nebuvo ribotos. Policijos pareigūnai tuo pademonstravo nepagarbą ieškovei. Ikiteisminis tyrimas prieš ieškovę nutrauktas todėl, kad nepadaryta nusikalstama veika. Teismas netinkamai įvertino šias aplinkybes ir padarė nepagrįstas išvadas;
Žemesnės instancijos teismas
10) Teismas netinkamai įvertino ieškovės pasisakymo dėl įtarimo suformulavimo ir įtarimo supratimo esmę. Ieškovės įsitikinimu, buvo pažeistos BPK 44 straipsnio 7 dalies, reglamentuojančios nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens teisę, nuostatos. Ieškovė nesutinka su teismo argumentais, kad ji suprato įtarimo esmę ir davė parodymus. Teismas neįvertino ieškovės argumentų, kad ji parodymų nedavė, o tik papasakojo to ryto įvykius. Įtarimas baudžiamojoje byloje Nr.96-1-268-08 ieškovei pareikštas nesant objektyvių ir subjektyvių požymių. Nesurinkus pakankamai objektyvių ikiteisminio tyrimo duomenų apie nusikalstamos veikos padarymą, nebuvo teisinio pagrindo pareikšti ieškovei įtarimą ir apklausti ją kaip įtariamąją. Generalinio prokuroro pavaduotojo nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą pažymėta, kad įtariamosios E. B. veiksmuose BK 231 straipsnio l dalyje ir 290 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų subjektyvinės pusės požymių konstatuoti nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Tyrimas buvo nutrauktas, kadangi nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl galima daryti išvadą, kad nebuvo galimybės suprasti įtarimo esmės;
11) teismas neteisingai nustatė, kad ieškovei buvo tinkamai išaiškinta teisė į gynybą. Įteikus pranešimą apie įtarimą ieškovei nebuvo iki galo išaiškintos jos teisės dėl gynėjo, jo svarbos, protokolas dėl gynėjo atsisakymo ieškovei buvo pateiktas pasirašyti iš karto po įtarimo pareiškimo. Tai liudija, kad nebuvo sudarytos sąlygos pasitarti su gynėju ir nuspręsti dėl jo dalyvavimo, taip buvo pažeistos BPK 44 straipsnio 7 dalyje, 45 straipsnyje įtvirtintos nuostatos. Kaip liudytojas teisme apklaustas tyrėjas A. B. pažymėjo, kad jis neprivalėjo detaliai išaiškinti, o aiškino kas parašyta blanke. BPK 45 straipsnis numato policijos pareigūnams pareigą ne tik išaiškinti procesines teises, bet ir sudaryti sąlygas jomis pasinaudoti. Ieškovės teigimu, ji negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisės į gynybą, nes po įtarimo įteikimo buvo iš karto apklausta;
12) Baudžiamosios bylos duomenys liudija, kad nebuvo sudarytos palankios sąlygos ieškovei susipažinti su bylos medžiaga. Aplinkybė, kad byla buvo ne pas tyrėją, bet prokuratūroje, nėra priežastimi neduoti su ją susipažinti. Tai tik nenoras sudaryti tam sąlygas;
Žemesnės instancijos teismas
13) Teismas konstatavo, kad BPK įpareigoja tyrimą atliekantį pareigūną surinkti duomenis apie asmenį, įtariamą padarius nusikalstamą veiką, jo giminystės ryšius, darbą, mokslą, sveikatos būklę, psichiatrinį sveikatos stovį, tačiau nenurodė be asmens sutikimo ar motyvuoto teismo sprendimo tai leidžiančių daryti kodekso straipsnių. Toks duomenų rinkimas pažeidžia ieškovės teises ir laisves. Nagrinėjant civilinę bylą prokurorė neteisėtai, neturėdama teismo leidimo, surinko duomenis apie ieškovės sveikatą (dalis tų duomenų suklastoti) ir pateikė teismui. Tai rodo prokurorų veiksmų ieškovės atžvilgiu neteisėtumą ir teismo proceso metu;
14) atmesdamas reikalavimą panaikinti duomenis apie kardomąją priemonę ir įtarimą iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir teistų asmenų žinybinio registro, teismas nepasisakė dėl ieškovės argumentų, kuriuos ji grindė LR Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo teiginiais dėl tos būsenos, kuri buvo iki įtarimo pareiškimo ir kardomosios priemonės paskyrimo, atkūrimo. Duomenų apie įtarimą ir kardomąją priemonę panaikinimas yra labai svarbus ieškovei, nes jos darbas susijęs su įvairių tautybių ir įsitikinimų žmonėmis; ateityje šie duomenys bus skelbiami internetiniame tinklalapyje (tokia praktika taikoma kitose šalyse). Ieškovės teigimu, tai ne jos noras, o konstitucinė teisė reikalauti, kad būtų atkurta ta būsena, kuri buvo iki įtarimo pareiškimo ir kardomosios priemonės paskyrimo. Tokiai būsenai atkurti reikia panaikinti duomenis apie kardomąją priemonę ir įtarimą iš specialaus registro;
15) ieškovės reikalaujama neturtinės žalos suma nėra ypatingai didelė ir atitinka teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principams. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė nepateikė konkrečių įrodymų ar bent kriterijų, kuriais vadovaudamasi paskaičiavo tokio dydžio moralinę žalą. Tokio skaičiavimo paprasčiausiai nėra, nes dvasinio skausmo niekas negali pamatuoti. Ieškovė įvardino kriterijus, kuriais rėmėsi paskaičiuodama moralinės žalos dydį ir juos savo kalboje išsamiai apibūdino. Ieškovė įrodė ir pagrindė teisėsaugos pareigūnų veiksmų neteisėtumą ir jų pasekmes, pateikė neturtinės žalos kriterijus, kuriuos teismas privalėjo įvertinti. Neturtinė žala atsirado dėl to, kad nuolatos buvo reikalingos konsultacijos, kelionės pas atitinkamus pareigūnus. Ieškovės pasirinkta prašoma priteisti neturtinės žalos suma yra juokingai maža, palyginus su advokato paslaugomis, kurių ieškovė atsisakė;
16) teismas nenagrinėjo šių policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų:
- dėl informacijos rinkimo ir pateikimo apie ieškovės gyvenimą ar buvimą adresu Kalinausko g. 41, kur nuolatos vyko sunkūs nusikaltimai. Tai ieškovė įvardija kaip dokumento suklastojimą ir jo pateikimą, nes tuo adresu ji negyveno ir ten nesilankė;
- civilinėje byloje esančio ir ieškovei pateikto teismo posėdžio protokolo kai kurie duomenys nesutampa, tai ji vertina, kaip dokumento klastojimą;
- teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė nepateikė konkrečių pareigūnų veiksmų dėl spaudoje pasirodžiusios informacijos. Byloje yra pateikti spaudoje publikuoti straipsniai ir ieškovė paaiškino dėl pareigūnų veiksmų, susijusių su ikiteisminio tyrimo duomenų viešinimu, neteisėtumo. Tai, kad vyr. prokuroras M. neatsakingai, prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, reiškė savo mintis, susiedamas su žydų tautos nekentimu, ir yra tie neteisėti veiksmai. Taip pat prokuroras išsakė ir kaltinimą, kad tas plakatas „kursto nesantaiką <...> nuteisti kaltininkus". Tokiu būdu pažeidė nekaltumo prezumpciją. Duodamas interviu, prokuroras privalėjo suvokti, kad šis straipsnis bus susietas su ieškovės šeima. Policijos pareigūno išsakytos mintys, kad Gegužių kaime moterys trukdė atlikti kratą, neatitinka tikrovės ir todėl yra neteisėti veiksmai. Teismas turėjo konstatuoti ieškovės įžeidimo faktą;
Žemesnės instancijos teismas
- Policijos pareigūnas Šiaulių raj. savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos tarnybai pateikė duomenis apie ieškovės privatų gyvenimą, t. y. gyvenamąją vietą, įvardijo ieškovę kaip asmenį, kuris savo veiksmais pažeidė mažamečio vaiko teises. Tai ieškovė vertina kaip ikiteisminio tyrimo duomenų viešinimą ir pasikėsinimą į jos nekaltumą. Tik teismas gali konstatuoti, ar ieškovė trukdė atlikti kratą ir ar pažeidė vaiko interesus;
- teismas neįvertino liudytojų parodymų.
Šalies argumentai
Lietuvos valstybei atstovaujanti Generalinė prokuratūra apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 174-176) prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimo dalį, kuria E. B. ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, ieškovei 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Skundžiamos teismo sprendimo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas yra grindžiamas netinkamu CK 6.272 straipsnio taikymu. Ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėti veiksmai CK 6.272 straipsnio 1 dalies, taip pat Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 3 straipsnio 4 dalies prasme yra suvokiami kaip atitinkamu įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, nuosprendžiu, nutartimi ir panašiai, ar kito kompetentingo pareigūno įstatymų nustatyta tvarka nustatyti BPK ar ATPK pažeidimai, kuriuos padarė atitinkamų institucijų pareigūnai, priimdami sprendimą sulaikyti, suimti, nuteisti asmenį ir panašiai, o pagrindas žalai atlyginti yra dėl šių neteisėtų veiksmų atsiradusi žala. Ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo kalti pareigūnai ar teismas, bet jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą. Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Apelianto teigimu, nagrinėjamu atveju nebuvo visų valstybės atsakomybei kilti sąlygų, nes nebuvo nustatytas priežastinis ryšys tarp kardomosios priemonės paskyrimo ir teismo nurodytų pasekmių atsiradimo, kad vietoje kelionės į užsienį ieškovė buvo priversta lankytis teisėsaugos institucijose, skųsti pareigūnų veiksmus ir panašiai. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2008 m. liepos 22 d. ieškovė ir jos šeimos nariai pateikė nemažai skundų teisėsaugos institucijoms įvairiais bylos klausimais, todėl nepriklausomai nuo kardomosios priemonės paskyrimo ar apskundimo ji vis tiek būtų priversta lankytis tose pačiose teisėsaugos institucijose. Ieškovė savo veiksmais sukūrė situaciją, dėl kurios patyrė neigiamus padarinius, kuriuos pati turi prisiimti. Ieškovei išvykti į užsienį sutrukdė ne kardomosios priemonės (rašytinio pasižadėjimo neišvykti) paskyrimas, o pačios ieškovės nepagrįstas neveikimas, jos nerūpestingumas. Ieškovė nepateikė jokių duomenų (kelionės bilietų kopijų, kvietimų, vizų ir panašiai), patvirtinančių ketinimus išvykti į užsienį, nors prokuroras tam buvo sudaręs sąlygas. Pagrįstai galima daryti išvadą, kad nėra priežastinio ryšio tarp kardomosios priemonės ir ketinimų neįgyvendinimo.
Taip pat byloje nebuvo įrodytas ir žalos padarymo faktas. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Iš civilinės bylos medžiagos matyti, kad ieškovė patyrė išgyvenimus dėl pradėto baudžiamojo persekiojimo ir atliktos kratos, o ne dėl taikytos kardomosios priemonės rašytinio pasižadėjimo neišvykti. Be to, iš Šiaulių VšĮ Dainų pirminės sveikatos priežiūros centro 2010 m. kovo 16 d. informacijos spręstina, kad ieškovei diagnozuotas sveikatos pablogėjimas dar iki paskiriant kardomąją priemonę, todėl šių išgyvenimų negalima vertinti kaip neturtinę žalą.
Šalies argumentai
Lietuvos valstybei atstovaujanti LR teisingumo ministerija apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 186-188) prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei iš valstybės priteista 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, ir joje priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti, likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1) teismas nepagrįstai konstatavo, jog dėl nepagrįsto kardomosios priemonės ieškovei skyrimo yra visos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti. Kardomosios priemonės - rašytinio pasižadėjimo neišvykti turinį apibrėžia BK 136 straipsnis. Įstatyme numatytas įtariamojo įsipareigojimas nėra absoliutus draudimas išvykti iš gyvenamosios vietos. Siekiant nustatyti, ar ieškovė iš tikrųjų patyrė tam tikrus suvaržymus, būtina išanalizuoti kelis aspektus: 1) ar ieškovė realiai ketino kur nors išvykti iš gyvenamosios vietos (buvo nusipirkusi bilietus ir pan.); 2) ar ji kreipėsi į prokurorą su prašymu leisti išvykti į kitą miestą ar šalį; 3) ar prokuroras tokio leidimo nesuteikė. Apie ieškovės teisių pažeidimus būtų galima kalbėti tik tuo atveju, jeigu ji tokius prašymus būtų teikusi ir prokuroras būtų be pagrindo tokius prašymus atmetęs. Pirmosios instancijos teismas tokios analizės neatliko, apsiribojo abstrakčiu aplinkybių vertinimu ir neįsigilino į jų esmę. Skundžiamame sprendime net nėra nurodyta, kokius konkrečius kelionės planus apribojo skirta kardomoji priemonė, taigi, teismas, darydamas minėtą išvadą, vadovavosi tik abstrakčiais ieškovės paaiškinimais, kurių nepagrindžia jokie kiti įrodymai;
2) nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovei neigiamas emocijas sukėlė tai, jog ji buvo priversta lankytis įvairiose teisėsaugos institucijose, skųsti pareigūnų veiksmus ir pan. Teismas, aptardamas tyrimo trukmę, pažymėjo, kad viso ikiteisminio tyrimo metu (nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 5 d.) iš ieškovės ir jos šeimos narių buvo gauta nemažai skundų, kurie buvo tiriami atitinkamose institucijose. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovė skundė ne tik kardomosios priemonės taikymą, bet ir kitus atliktus procesinius veiksmus, todėl nepriklausomai nuo kardomosios priemonės paskyrimo ar apskundimo ji vis tiek būtų priversta lankytis tose pačiose teisėsaugos institucijose. Taigi, tarp kardomosios priemonės paskyrimo ir teismo nurodytų pasekmių atsiradimo nėra priežastinio ryšio;
3) teismas, nurodydamas, kad kardomosios priemonės taikymas sukėlė ieškovei nepatogumų, pažymėjo, kad jie tik galėjo turėti įtakos jos bendrai sveikatos būklei ir nuotaikai, tačiau konkrečiai nenurodo neturtinės žalos pasireiškimo požymių. Be to, teismas nenurodė įrodymų, kuriais remdamasis padarė šią prielaidą. Šie argumentai apeliantui leidžia spręsti, kad žalos padarymo faktas taip pat yra neįrodytas, o teismas rėmėsi tik prielaidomis. Kaip galima spręsti iš ieškinyje nurodomų bei teismo konstatuotų aplinkybių, ieškovė patyrė neigiamus išgyvenimus dėl pradėto baudžiamojo persekiojimo ir atliktos kratos, o ne taikyto rašytinio pasižadėjimo neišvykti. Taigi, dėl šios kardomosios priemonės patirti išgyvenimai (jeigu tokių apskritai buvo) buvo mažareikšmiai, be to, sudarytos kliūtys buvo lengvai įveikiamos, todėl jų negalima vertinti kaip neturtinės žalos. Kadangi teismas nepagrįstai konstatavo žalos ir priežastinio ryšio egzistavimą, priimtas sprendimas skundžiamoje dalyje yra naikintinas, o ieškinys atmestinas visiškai;
4) apeliantas atkreipė dėmesį, kad tas pats teismas 2010 m. balandžio 15 d. priėmė sprendimą analogiškoje civilinėje byloje Nr. 2-221-154/2010 pagal ieškovės L. B. (ieškovės dukters) ieškinį. Teismas L. B. už tą patį pažeidimą (nepagrįstą kardomosios priemonės skyrimą) priteisė 2 000 Lt neturtinės žalos. LR Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime nurodė, kad teismas, spręsdamas bylas, turi atsižvelgti ne tik į kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus, bet ir į savo paties teisės taikymo praktiką. Šiuo atveju Šiaulių apygardos teismas dviejose analogiškose bylose ieškovėms priteisė skirtingas sumas neturtinei žalai atlyginti. Ši aplinkybė patvirtina skundžiamo teismo sprendimo nepagrįstumą.
Atsiliepimas
Ieškovė E. B. atsiliepimu į Generalinės prokuratūros ir Teisingumo ministerijos skundus (t. 3, b. l. 24-26) su jais nesutinka ir prašo juos atmesti. Neigia skundų argumentus dėl neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinio ryšio nebuvimo, nesutinka su nuostata dėl vadovavimosi neįsiteisėjusiu teismo sprendimu, priimtu byloje pagal jos dukters L. B. ieškinį valstybei.
Atsiliepimu į ieškovės ir Generalinės prokuratūros apeliacinius skundus Teisingumo ministerija (t. 3, b. l. 13-15) prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, o Generalinės prokuratūros patenkinti. Nurodoma, kad ieškovės apeliacinio skundo struktūra neatitinka CPK 306 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinto reikalavimo. Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad pareigūnų veiksmai ikiteisminiame tyrime Nr. 96-1-221-2008 pažeidė jos teises. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės argumentus dėl kratos neteistumo, nes šis procesinis veiksmas buvo teismo sankcionuotas. Teismas tinkamai įvertino Generalinio prokuroro pavaduotojo 2008 m. gruodžio 8 d. raštą. Nėra kompetentingų institucijų sprendimų, kuriais konstatuotas atliktų kratų neteisėtumas. Byloje nėra įrodymų, kad pareigūnai filmavo ne kratą, o ieškovę. Pareigūnai pagrįstai uždraudė ieškovei pasišalinti iš patalpų, kuriose atliekama krata. Apeliantės argumentus dėl jai nesudarytų sąlygų pasitarti su gynėju paneigia baudžiamosios bylos duomenys, liudijantys ieškovės atsisakymą gynėjo. Įtarimas ieškovei buvo pareikštas jai suprantama kalba, ji patvirtino pareikšto įtarimo esmę supratusi. Apeliantės argumentai dėl prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio vertinimo yra neprotingi ir nepagrįsti. Statistikos departamento duomenimis vidutinis statistinis darbo užmokestis šalyje per pirmą šių metų ketvirtį sudarė - 1 500 Lt. Ieškovės reikalaujama priteisti žala sudaro 200 mėnesių, t. y. beveik 17 metų, vidutinio darbo užmokesčio sumą. Apeliantė neįrodė, kad egzistuoja visos privalomos sąlygos deliktinei valstybės atsakomybei kilti, taip pat įrodymais nepagrindė tariamai patirtų neigiamų pasekmių.
Atsiliepimu į apeliacinius skundus Policijos departamentas prie LR vidaus reikalų ministerijos (t. 3, b. l. 16-17) prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, kitų apeliantų skundus patenkinti. Nurodo, kad sutinka su Generalinės prokuratūros ir Teisingumo ministerijos skundų motyvais, o ieškovės skundo argumentus laiko nepagrįstais. Teigia, kad Šiaulių apygardos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės teisių nepažeidė. Pažymi, kad pagal Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, biudžeto asignavimų, iš kurių atlyginama žala, atsiradusi dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno (kvotėjo, tardytojo), prokuroro, teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų (CK 6.272 str.), taip pat dėl kitų valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų) (CK 6.271 str.), valdytoja yra teisingumo ministerija.
Atsiliepimu į ieškovės ir Teisingumo ministerijos apeliacinius skundus Generalinė prokuratūra (t. 3, b. l. 3-11) prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, teisingumo ministerijos apeliacinį skundą patenkinti. Su Teisingumo ministerijos apeliacinio skundo argumentais sutinka. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą iš esmės dėstomi atsiliepimo į ieškinį argumentai, kuriais Generalinė prokuratūra atsikirto į ieškinio argumentus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Valstybei atstovaujančių atsakovų apeliaciniai skundai atmestini.
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
Nagrinėjamoje byloje pagal apeliacinių skundų suformuluotus pagrindus apeliacijos dalyką sudaro klausimai: dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo; dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų neteisėtumo; dėl valstybės civilinei atsakomybei kilti sąlygų egzistavimo; dėl neturtinės žalos dydžio.
Dėl teismo šališkumo
Apeliantė E. B. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes neišnagrinėjo esminių ieškinio reikalavimų, rėmėsi ir vertino tik atsakovų išdėstytas aplinkybes.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo šių argumentų vertinimo priklauso bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Tik pripažinus, kad procesas pirmosios instancijos teisme buvo teisėtas, teisėjų kolegija turėtų pagrindą patikrinti apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl ginčo esmės teisėtumą pagal apeliaciniuose skunduose nurodytus klausimus. Tuo tarpu pripažinus, kad byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo atsiranda CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kuris reiškia, kad byloje apskritai nebuvo tinkamo proceso, o tokiu atveju teismo sprendimas naikinamas ir byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 1 p.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad tam, jog būtų pasiekti CPK 2 straipsnyje nustatyti civilinio proceso tikslai, konkrečioje byloje turi būti įgyvendintas vienas svarbiausių civilinio proceso principų – teisės į tinkamą teismo procesą principas, kurio vienas iš šio turinio elementų yra vykdančių teisingumą teisėjų nepriklausomumas ir nešališkumas (CPK 21 str.). Konstitucijos 109 straipsnyje nustatyta, kad teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. Asmens teisė į nešališką teismą yra įtvirtinta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje.
Teismas gali teisingai taikyti materialinės teisės normas ir užtikrinti sąžiningą procesą, jeigu jam nedarys įtakos nei šalys, nei kiti asmenys ar valstybės institucijos. Teisėjų nepriklausomumas yra būtina sąlyga užtikrinant, kad bylą nagrinėtų nešališkas ir neutralus teisėjas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs teismų ir teisėjų nepriklausomumo sampratos dvejopą pobūdį. Pirma, nepriklausomumas reiškia funkcinį arba institucinį teismų sistemos nepriklausomumą nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių. Antra, šis principas reiškia asmeninį teisėjo nepriklausomumą sprendžiant ir nagrinėjant konkrečias bylas, t. y. teisėjo nepriklausomumas nuo bylos šalių, jų atstovų, kitų asmenų ar išorinių jėgų ir pan. Šiuo aspektu teismų ir teisėjų nepriklausomumas reiškia proceso sąžiningumą, kuris siejamas ir su teisėjų nešališkumu. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K., N. K. v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-283/2009).
Asmens konstitucinė teisė į jo bylos išnagrinėjimą nešališko teismo reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių; teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios kelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-519/2006).
Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą ir nagrinėjamas dviem aspektais: pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teismo narys neturi turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas; asmeninis nešališkumas preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų; antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę; teisėjas, dėl kurio nešališkumo egzistuoja pagrįsta abejonė, privalo nusišalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Š. v. V. Š., Nr. 3K-3-331/2009). Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Abplanalp Engineering“ v. UAB „Transtira“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-389/2007).
Teismo nešališkumas užtikrinamas procesinėmis priemonėmis – nušalinimo (nusišalinimo) institutu (CPK 64-66 str.). CPK 65 straipsnyje reglamentuoti teisėjo nušalinimo pagrindai. Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėjusiai teisėjai nušalinimas nebuvo reiškiamas, įstatyme numatytų teisėjo šališkumą reiškiančių aplinkybių nenustatyta ir ieškovė jų nenurodė. Kai teismas, ištyręs ir įvertinęs bylos aplinkybes, vienos iš bylos šalių argumentus pripažįsta pagrįstais, tai nėra pagrindas teismą laikyti šališku. Civilinės bylos nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, kuris reiškia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas analizavo, tyrė ir vertino visų bylos šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus, padarė išvadas, kuriomis vienus šalių argumentus atmetė, kitus pripažino pagrįstais, ir apeliantės ieškinį patenkino iš dalies.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo pažeista bylos šalių konstitucinė teisė į nešališką ir nepriklausomą teismą, todėl konstatuoja bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusios teismo sudėties neteisėtumo ir absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo nebuvimą.
Dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų teisėtumo
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas valstybės atsakomybės už ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo neteisėtais veiksmais padarytą žalą taikymo klausimas. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Aiškindamas šios normos taikymą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta valstybės pareiga atlyginti žalą yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis. Įstatymo nustatyta, kad valstybės atsakomybė atsiranda nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės; tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-364/2008; 2010 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R.P. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-200/2010).
Valstybės civilinę atsakomybę ieškovė kildina iš ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliktų veiksmų, taikytų procesinių poveikio priemonių dviejose ikiteisminio tyrimo baudžiamosiose bylose. Byloje nustatyta, kad tikrindami telefoninį pranešimą 2008 m. balandžio 21 d. apie 11.25 val. Šiaulių rajono policijos komisariato VP Bubių policijos nuovados pareigūnai foto-video techninėmis priemonėmis užfiksavo gyvenamojo namo, esančio Vėtrungės g. 53, Gegužių km., Šiaulių r., antro aukšto lange iš vidinės kambario pusės kabantį plakatą, kuriame pavaizduotas ženklas, panašus į II-o pasaulinio karo nacių simbolį svastiką, su šūkiu „HI HITLER“. Šiame gyvenamajame name gyvena ieškovė, jos sutuoktinis, dvi dukros ir mažametis vaikaitis. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 96-1-221-2008 buvo atliekamas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 170 straipsnio 1 dalyje (dėl kurstymo prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę) padarymo. Įtarimas šioje byloje pareikštas ieškovės dukrai L. P. . 2008 m. gegužės 7 ir 23 d. buvo atliktos kratos ieškovės ir jos šeimos narių gyvenamajame name, siekiant rasti ir paimti plakatą su jame pavaizduotu nacių simboliu svastika ir užrašytu šūkiu „HI HITLER“ bei fotonuotraukas su fotoaparate, mobilaus ryšio telefono aparate, turinčiame fotografavimo ar filmavimo funkcijas, vaizdo kameroje, kompiuteryje arba tokiai informacijai skirtose laikyti laikmenose užfiksuotu plakatu. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje, kurioje buvo pareikštas įtarimas ieškovės dukrai, buvo nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 96-1-268-2008 buvo atliekamas pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų BK 231 straipsnio 1 dalyje ir 290 straipsnyje, dėl to, kad ieškovė trukdė policijos pareigūnams atlikti 2008 m. gegužės 23 d. kratą ir įžeidė policijos pareigūnus. Ieškovei buvo pareikšti įtarimai nurodytų nusikalstamų veikų padarymu, paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 96-1-268-2008 nutrauktas, kadangi nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vertinant pareigūnų veiksmų neteisėtumą CK 6.272 straipsnio 1 dalies aspektu, neteisėtais veiksmais, su kuriais siejama valstybės prievolė atlyginti žalą, yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuoti baudžiamojo proceso normų. Tuo tarpu dėl šių veiksmų kylanti valstybės atsakomybė yra civilinės teisės institutas ir tai lemia teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų vertinimo civilinės teisės požiūriu netapatumą tų pačių veiksmų vertinimui baudžiamojo proceso teisės požiūriu. Civilinės atsakomybės požiūriu teisiamojo išteisinimas ne visais atvejais yra pagrindas pripažinti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat ir taikytos procesinės prievartos priemonės, buvo neteisėti. Asmens išteisinimo teisinis pagrindas yra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį klausimą, ar tam tikri procesiniai veiksmai baudžiamojoje byloje laikytini neteisėtais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-183/2006). Teismo procesinis sprendimas, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla, skiriasi nuo išteisinamojo nuosprendžio, nes tik išteisinamasis nuosprendis reiškia, kad asmuo yra nekaltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2008 m. sausio 15 d. nutartis, bylos Nr.2K-P-100/2008). Nagrinėjamoje byloje dėl ieškovės ir jos dukters nėra priimti išteisinamieji nuosprendžiai, bet ikiteisminiai tyrimai nutraukti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (baudžiamosios bylos Nr. 96-1-221-2008 t. 2, b. l. 307-311; baudžiamosios bylos Nr. 96-1-268-2008 t. 2, b. l. 62-64). Valstybė turi pareigą taikyti atitinkamas baudžiamojo persekiojimo ir procesinio poveikio priemones asmeniui, kuris yra pagrįstai įtariamas padaręs nusikaltimą. Baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nereiškia baudžiamojo persekiojimo ir procesinio poveikio priemonių taikymo neteisėtumo.
Dėl ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 96-1-221-08 pradėjimo ir su tuo susijusių pareigūnų veiksmų teisėtumo
Sprendžiant valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus klausimą, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; kaip įvertintas ikiteisminio tyrimo procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. T., UAB „Drevida“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-5/2009; 2008 m. balandžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. U. ir kt. v. Lietuvos valstybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-215/2008, ir kt.). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas policijos pareigūno 2008 m. balandžio 28 d. tarnybinio pranešimo, kuriame nurodytos įvykio aplinkybės, pagrindu, ir sprendė, kad šis procesinis dokumentas buvo pakankamas pagrindas pradėti nusikalstamos veikos, numatytos BK 170 straipsnio 1 dalyje, ikiteisminį tyrimą. Teisėjų kolegija nemato pagrindo nesutikti su tokia teismo išvada. Ieškovės apeliacinio skundo argumentai šių išvadų nepaneigia.
BPK IV dalyje reglamentuojami ikiteisminio tyrimo atlikimo pagrindai ir tvarka. Ikiteisminis tyrimas pradedamas, gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką, prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius (BPK 166 str. 1 d.). Pagal iki 2010 m. spalio 1 d. galiojusią BPK 168 straipsnio 1 dalį prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais - ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Taigi ikiteisminį tyrimą reglamentuojančios proceso teisės normos įpareigoja ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir/ar prokurorus pradėti ikiteisminį tyrimą, gavus duomenų apie galimai įvykdytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai šie duomenys yra akivaizdžiai neteisingi arba iš tų duomenų iš karto yra aišku, kad tokia veika neturi nusikalstamos veikos požymių. Nagrinėjamu atveju 2008 m. balandžio 21 d. ir 2008 m. balandžio 28 d. tarnybiniuose pranešimuose nurodytos faktinės aplinkybės, ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančios fotolentelės (baudžiamosios bylos Nr. 96-1-221-2008 t. 1, b. l. 3, 18-20) leidžia spręsti, kad viešas plakato su į svastiką panašiu ženklu bei užrašu „HI HITLER“ iškabinimas neatitinka nustatytų teisės ir moralės principų, o svastikos naudojimas sietinas su tam tikros visuomenės dalies niekinimu bei neapykantos skatinimu ir todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo pakankamą pagrindą pradėti nusikalstamos veikos ikiteisminį tyrimą. Ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrindo buvimas nepaneigtas ir nutarimu, kuriuo baudžiamoji byla ieškovės dukters atžvilgiu buvo nutraukta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ikiteisminio tyrimo nutraukimas nereiškia procesinių veiksmų neteisėtumo ir nepanaikina faktinių veiksmų, kurių pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Nagrinėjamu atveju nutraukus tyrimą plakato iškabinimo faktas nėra paneigtas, jo buvimas konstatuotas 2008 m. balandžio 21 d. tarnybiniu pranešimu ir fotolentele. Apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrindė plakato turinio atitikimo BK 170 straipsnio 1 dalies dispozicijai, nepaneigia teismo išvados, kad pareigūnai turėjo pakankamą pagrindą pradėti nusikalstamos veikos ikiteisminį tyrimą, nes tokios aplinkybės gali būti nustatomos tik atliekant ikiteisminį tyrimą, o ne nustatant pagrindą jam pradėti.
Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, kad ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas iš karto gavus pranešimą, o praėjus 7 dienoms po jo. Jos teiginius patvirtina jau aptarta baudžiamosios bylos medžiaga: plakato buvimas užfiksuotas 2008 m. balandžio 21 d. tarnybiniu pranešimu ir fotolentele, o ikiteisminis tyrimas pradėtas 2008 m. balandžio 28 d. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie analizuojamos aplinkybės (ikiteisminio pradėjimo laiko) sąsajas su neturtinės žalos ieškovei atsiradimu, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimo laikas sukėlė ieškovei žalingas pasekmes. Tokia išvada darytina ir dėl apeliantės argumentų, susijusių su Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 2 dalies pažeidimu.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad baudžiamojoje byloje Nr.96-1-221-08 ieškovė buvo apklausta kaip liudytoja, pasinaudojo teise atsisakyti duoti parodymus, tačiau nepagrįstai sprendė, kad jokie procesiniai veiksmai jos atžvilgiu nebuvo atliekami. Bylos duomenys liudija, kad ieškovės gyvenamojoje vietoje buvo atliekamos kratos, todėl negalima neigti jos suinteresuotumo šioje baudžiamojoje byloje ir kvestionuoti jos teisę ginčyti ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumą. Tačiau konstatavus ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumą, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti ieškovės žalos atlyginimo reikalavimo šioje dalyje nepagrįstumą ir ieškinį atmesti.
Dėl kratų ir jas atlikusių pareigūnų veiksmų teisėtumo, kratos fiksavimo
Ieškovė apeliaciniame skunde iš esmės neginčija pagrindų atlikti kratas buvimo, tačiau teigia, kad jos teisių pažeidimą sąlygojo teismo nesankcionuotos kratos atlikimas 2008 m. gegužės 7 d. ir vėlesnės kratos metu atlikti neteisėti policijos pareigūnų veiksmai jos atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas nekonstatavo kratų ir jų metu pareigūnų atliktų veiksmų neteisėtumo. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, kuriais kvestionuojamos teismo išvados aptariamu klausimu.
Žmogaus būsto neliečiamybę užtikrina LR Konstitucija, kurios 24 straipsnyje nustatyta, kad be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. Pagal BPK 145 straipsnio 1 dalį, krata gali būti daroma, kai yra pagrindas manyti, kad kokioje nors patalpoje ar kitokioje vietoje yra nusikalstamos veikos įrankių, nusikalstamu būdu gautų ar įgytų daiktų bei vertybių, taip pat daiktų ar dokumentų, galinčių turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti, arba kad koks nors asmuo jų turi. Krata daroma motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi. Neatidėliotinais atvejais krata gali būti daroma ir ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu, tačiau šiuo atveju per tris dienas nuo kratos atlikimo turi būti gaunamas ikiteisminio tyrimo teisėjo patvirtinimas dėl kratos darymo teisėtumo.
2008 m. gegužės 7 d. krata buvo atliekama ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu ieškovei ir jos sutuoktiniui nuosavybės teise priklausančiuose gyvenamajame būste ir pagalbinėse patalpose, siekiant surasti ir paimti plakatą su jame pavaizduotu nacių simboliu svastika ir užrašytu šūkiu „HI HITLER“ (baudžiamosios bylos Nr. 96-1-221-2008, t. 1, b. l. 12-14).
Apeliacinio skundo argumentai yra susiję su aplinkybe, kad, apeliantės teigimu, krata buvo atlikta, pažeidžiant įstatymą. Su tokiu teiginiu teisėjų kolegija iš dalies sutinka. Ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu krata gali būti daroma tik neatidėliotinais atvejais, kurie gali būti nustatomi tik tada, kai iš karto, neatidėliojant neatlikus kratos, gali būti paslėpti ar sunaikinti nusikalstamos veikos įrankių, nusikalstamu būdu gautų ar įgytų daiktų bei vertybių, taip pat daiktų ar dokumentų, galinčių turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti. Aptariamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pareigūnai turėjo pagrindą konstatuoti neatidėliotiną atvejį ir kratą atlikti be motyvuotos ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties.
Plakato iškabinimo faktą pareigūnai nustatė dar 2008 m. balandžio 21 d. Policijos pareigūnai į įvykio vietą (prie ieškovės ir jos dukters namų) buvo nuvykę ir 2008 balandžio 25, 29 ir 30 dienomis, tačiau krata nebuvo atlikta, nieko neradus namuose (baudžiamosios bylos Nr. 96-1-221-2008, t. 1, b.l. 21-23). Nutarimas atlikti kratą ieškovės ir jos sutuoktinio namuose buvo priimtas tik 2008 m. gegužės 6 d., o krata atlikta 2008 m. gegužės 7 d. Šios faktinės aplinkybės įrodo, kad pareigūnai atliko kratą praėjus daugiau negu dviems savaitėms po plakato su svastika iškabinimo fakto nustatymo, nesiėmė jokių priemonių ją atlikti neatidėliotinai, todėl turėjo pakankamai laiko kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl leidimo atlikti kratą. Šiuo atveju taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad buvo Konstitucijos 24 straipsnyje numatytos aplinkybės, leidžiančios patekti į būstą ir daryti kratą be gyventojo sutikimo ir teismo sprendimo. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad 2008 m. gegužės 7 d. pareigūnai neturėjo jokio faktinio pagrindo konstatuoti būtinumą atlikti kratą ieškovės namuose neatidėliotinai ir todėl neturėjo teisinio pagrindo priimti nutarimą atlikti kratą, nesant motyvuotos ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties. Nepaisant aplinkybės, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo rezoliucija 2008 m. gegužės 9 d. kratos teisėtumas buvo patvirtintas, tokius ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus yra pakankamas pagrindas pripažinti neteisėtais.
Tose pačiose ieškovei priklausančiose patalpose krata buvo daroma ir 2008 m. gegužės 23 d. Šiaulių rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2008 m. gegužės 15 d. nutarties, kuria leista daryti kratą pas L. P. (ieškovės dukrą), siekiant surasti ir paimti fotonuotraukas su fotoaparate, mobilaus ryšio telefono aparate, turinčiame fotografavimo ar filmavimo funkcijas, vaizdo kameroje, kompiuteryje arba tokiai informacijai skirtose laikyti laikmenose užfiksuotu plakatu, pagrindu (baudžiamosios bylos Nr. 96-1-221-2008, t. 1, b. l. 50-51, 55-56).
Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad teismo nutartyje nebuvo nurodyta daryti pas ją kratą, todėl pareigūnai neturėjo pagrindo drausti jai pasišalinti. Šiuos argumentus kolegija laiko nepagrįstais. BPK 149 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad pareigūnas turi teisę uždrausti patalpoje ar vietoje, kur daroma krata esantiems, taip pat į šią patalpą ateinantiems asmenims išeiti iš jos, susižinoti tarpusavyje arba su kitais asmenimis iki kratos pabaigos. Todėl, teismo vertinimu, policijos pareigūnų draudimas pasišalinti ieškovei iš gyvenamojo namo buvo teisėtas ir pagrįstas.
Kolegija atmeta ieškovės argumentus dėl kratos protokolo klastojimo. Ieškovė nurodė, kad kratos protokole įrašas apie tai, kad ieškovė ir kratoje dalyvavę jos šeimos nariai atsisakė pateikti ieškomus daiktus, padarytas vėliau. Tačiau ieškovė nenurodė, kad ji ar kiti kratoje dalyvavę asmenys neatsisakė pateikti tokių daiktų ir/ar juos pateikė. Kratos protokole užfiksuota, kad jos metu buvo paimti fotoaparatai, mobilaus ryšio telefonai bei kiti rasti daiktai, nurodyti teismo nutartyje, tačiau nėra jokio įrašo, kad šie daiktai pareigūnams būtų perduoti geranoriškai (baudžiamosios bylos Nr. 96-1-221-2008, t. 1, b. l. 55-56). Šis faktas patvirtina, kad minėtas įrašas protokole atitinka tikrovę. Todėl vėlesnis įrašo į protokolą įrašymas negali būti pripažįstamas dokumento klastojimu.
Apeliantė neginčija teismo išvadų, kad, atlikdami kratą, pareigūnai jos eigai fiksuoti naudojo techninę priemonę, numatytą BPK 179 straipsnyje, teisėtai, tačiau kvestionuoja policijos pareigūnų teisę vaizdo įrašu fiksuoti ją kratos metu dėl reakcijos į stresą nukritusią ant grindų ir gulinčią neestetinėje pozoje (apnuogintu pilvu ir krūtine). Teismų praktikoje pripažįstama, kad valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir dėl bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai nevykdymo (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartys, priimtos 2003 m. gegužės 8 d. civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003 ir 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-7-534/2009). 2008 m. gegužės 23 d. kratos vaizdo įrašas patvirtina, kad ieškovė buvo filmuojama jos nurodytoje padėtyje, dėl sutrikusios sveikatos jai buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba ir ji buvo išvežta į gydymo įstaigą (baudžiamosios bylos Nr. 96-1-221-08, t. 2, b. l. 186). Suprantama, kad kratos eigos vaizdo įraše gali būti fiksuojami joje dalyvaujantys asmenys, tačiau tokie veiksmai turi būti atliekami taip, kad nepažeistų kitų asmenų teisių ir nedarytų jiems žalos. Nagrinėjamu atveju baudžiamosios bylos medžiagoje - kratos vaizdo įraše, su kuriuo gali susipažinti tam tikras asmenų ratas, policijos pareigūnų ieškovė užfiksuota viešai apžiūrai neleistinoje pozoje. Todėl, kolegijos vertinimu, nors pareigūnų veiksmai ir atitiko kratos eigos fiksavimo vaizdo įrašu teisinį reglamentavimą, tačiau vykdydami šias pareigas jie privalėjo elgtis taip, kad nepažeistų kratoje dalyvavusios ieškovės teisės į privatumą ir nepažemintų jos orumo. Aptariamu atveju teisėjų kolegija pripažįsta esant pagrindą konstatuoti pareigūnų veiksmų neteisėtumą. Dėl kratos metu patirto sveikatos sutrikimo ieškovė buvo gydyta stacionare, kurį laiką buvo nedarbinga ir vėliau (t. 1, b. l. 163-169). Akivaizdu, kad nustatytos būsenos ieškovės fiksavimas baudžiamosios bylos medžiagoje – vaizdo įraše sukėlė jai dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, gėdos jausmą.
Dėl pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 96-I-268-2008
Minėta, kad ikiteisminį tyrimą reglamentuojančios proceso teisės normos įpareigoja ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir/ar prokurorus pradėti ikiteisminį tyrimą, gavus duomenų apie galimai įvykdytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai šie duomenys yra akivaizdžiai neteisingi arba iš tų duomenų iš karto yra aišku, kad tokia veika neturi nusikalstamos veikos požymių. Byloje nustatyta, kad Šiaulių rajono policijos komisariato kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjos 2008 m. gegužės 23 d. nutarimu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 231 straipsnio 1 dalyje, dėl trukdymo ikiteisminio tyrimo pareigūno veiklai, remiantis kratą atlikusių pareigūnų tarnybiniais pranešimais (baudžiamosios bylos Nr. 96-I-268-2008 t. 1, b. l. 6-15). Šių procesinių dokumentų turinys, kratos vaizdo įrašas pagrindžia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pranešimuose nurodyti ieškovės veiksmai leido juos vertinti kaip trukdymą pareigūnams atlikti kratą baudžiamosios bylos Nr. Nr. 96-1-221-2008 ikiteisminiame tyrime, todėl pareigūnai turėjo pakankamą pagrindą pradėti nusikalstamos veikos ikiteisminį tyrimą. Ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumas nėra paneigtas prokuroro nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą. Išdėstytos aplinkybės paneigia apeliantės argumentus, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal policijos pareigūnų pareikštą nuomonę.
Dėl pranešimo apie įtarimą formulavimo
Ieškovė kelia klausimą dėl pranešimo jai apie įtarimą turinio atitikties įstatymo reikalavimams. Pagal BPK 187 straipsnio 1 dalį pranešime apie įtarimą turi būti nurodyta nusikalstama veika (padarymo vieta, laikas, kitos aplinkybės) ir baudžiamasis įstatymas, numatantis tą nusikalstamą veiką, taip pat išvardintos įtariamojo teisės. Nusikalstamos veikos padarymu įtariamas asmuo turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto įtarimo pobūdį ir pagrindą (BPK 44 str. 7 d.). Pranešime apie įtarimą ieškovei nurodyti laikas; vieta; konkretūs ieškovės veiksmai, kurie įvertinti, kaip trukdantys policijos pareigūnams atlikti kratos veiksmus ir įžeidžiantys pareigūnus; baudžiamojo kodekso straipsniai, numatantys tą nusikalstamą veiką; įtariamojo teisės (baudžiamosios bylos Nr. Nr. 96-I-268-2008 t. 1, b. l. 33). Apklausta įtariamąja ieškovė davė išsamius parodymus apie aplinkybes, dėl kurių jai pareikštas įtarimas, tačiau įtarimo nepripažino (baudžiamosios bylos Nr. Nr. 96-I-268-2008 t. 1, b. l. 34-35). Išdėstytos aplinkybės pagrįstai teismui leido spręsti, kad pranešimas apie įtarimą atitiko įstatymo reikalavimus ir įtarimo esmę ieškovė suprato. Pirmosios instancijos teismo išsamūs argumentai, kuriais paneigti ieškovės teiginiai apie pranešimo apie įtarimą vertinimą, yra teisingi, kolegija su jais sutinka, todėl plačiau jų neanalizuoja. Naujų argumentų tuo klausimu ieškovės apeliaciniame skunde nenurodyta.
Dėl teisės į gynybą ir teisės susipažinti su tyrimo medžiaga pažeidimo
Žalos atlyginimo reikalavimą ieškovė kildina iš teisės į gynybą pažeidimo: įteikus pranešimą apie įtarimą, jai iki galo nebuvę išaiškintos teisės dėl gynėjo. Šiuos ieškovės teiginius pirmosios instancijos teismas pagrįstai paneigė baudžiamosios bylos duomenų, liudytoju apklausto tyrėjo parodymų analize, tinkamu teisės normų aiškinimu, ir tuo klausimu padarė teisingas išvadas. Įtarimas padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 231 straipsnio 1 dalyje ir 290 straipsnyje, ieškovei pareikštas 2008 m. birželio 30 d. Pagal BPK 44 straipsnio 8 dalį, kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o, neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti, turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Iš baudžiamojoje byloje esančio 2008 m. liepos 1 d. teisės turėti gynėją išaiškinimo protokolo (baudžiamosios bylos Nr. Nr. 96-I-268-2008 t. 1, b. l. 31) matyti, kad ši teisė apeliantei, kaip įtariamai padarius nusikalstamą veiką, buvo išaiškinta: šiame protokole išdėstytas minėtos proceso normos turinys, o ieškovė protokolą pasirašė, prieš tai jame pati padariusi įrašą: ,,išaiškinimą supratau“. Įtarimas nusikalstamos veikos padarymu apeliantei pareikštas 2008 m. birželio 30 d., teisė turėti gynėją išaiškinta 2008 m. liepos 1 d., todėl nėra pagrindo sutikti su ieškovės teiginiu, kad jai nebuvo sudarytos sąlygos pasitarti su gynėju ir nuspręsti dėl jo dalyvavimo. 2009 m. liepos 1 d. protokole dėl gynėjo atsisakymo ieškovė įrašė, kad apklausiant įtariamąja gynėjo atsisako, taip pat ir pateikiant įtarimą (baudžiamosios bylos Nr. Nr. 96-I-268-2008 t. 1, b. l. 32). Ieškovė neneigia šių procesinių dokumentų pasirašymo ir juose padarytų įrašų fakto. Duomenų, kad ieškovė būtų pakeitusi savo poziciją ir pareikalavusi gynėjo, byloje nėra. Todėl nepagrįstas apeliantės teigimas, kad jai nebuvo sudarytos sąlygos pasinaudoti teise turėti gynėją.
Teisėjų kolegija sutinka su baudžiamosios bylos duomenimis pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės negalėjimo susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga laikas, kai baudžiamoji byla ieškovės skundų nagrinėjimui buvo perduodama kompetentingoms institucijoms, buvo nulemtas aplinkybių, kurių pašalinti negalėjo baudžiamąją bylą tyrę pareigūnai.
Dėl duomenų apie ieškovę rinkimo
Ieškovė kvestionuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų teisę rinkti duomenis apie ją, kaip įtariamąją. Pirmosios instancijos teismas paneigė ieškovės faktinius ir teisinius argumentus šiuo klausimu. Apeliaciniu skundu ieškovė neginčija teismo išvadų, tik teigia, kad teismas nenurodė teisės normų, leidžiančių rinkti privataus pobūdžio informaciją be asmens sutikimo ar motyvuoto teismo sprendimo. Šie skundo argumentai yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas nurodė baudžiamojo proceso kodekso straipsnius, reglamentuojančius baudžiamosios bylos tyrimo ir nagrinėjimo veiksmus bei procesinius dokumentus, kuriems yra svarbūs įtariamojo asmens duomenys ir kuriuos privalo surinkti ikiteisminio tyrimo pareigūnas, tinkamam procesinių veiksmų atlikimui ir visapusiškam baudžiamosios bylos ištyrimui. Baudžiamojo proceso įstatyme nėra numatyta pareiga ikiteisminio tyrimo pareigūnams reikiamų duomenų apie įtariamą asmenį rinkimui gauti įtariamojo sutikimą ar teismo leidimą.
Ieškovės nurodytos į civilinę bylą šalies atstovės teikto rašytinio įrodymo, kuriuo pirmosios instancijos teismas nesirėmė, gavimo aplinkybės nėra nagrinėjamos bylos dalykas, todėl tuo klausimu kolegija plačiau nepasisako.
Dėl nevertintų aplinkybių
Ieškovė teigia, kad dėl dalies jos nurodytų pareigūnų veiksmų teisėtumo ar neteisėtumo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė. Su šiuo argumentu iš dalies sutiktina.
Pareigūnų veiksmų neteisėtumą ieškovė grindė ir tuo, kad laikraščiuose „Šiaulių teisėtvarka“ ir „Šiaulių naujienos“ publikuotuose straipsniuose išdėstyti prokuroro ir policijos pareigūno teiginiai neatitinka tikrovės ir jais pažeidžiama nekaltumo prezumpcija. Byloje esančių straipsnių „Policija tiria nacistinį sveikinimą Hitleriui“ ir „Moterys trukdė daryti kratą“ (t. 1, b. l. 22, 160) turinio analizė leidžia spręsti, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas neperdavė visuomenės informavimo priemonėms tokios informacijos, kuri negali būti skelbiama. Pareigūnų teiginių apie pradėtą tyrimą dėl viešai iškabinto plakato, apie plakato turinio vertinimą, apie trukdymą atlikti procesinius veiksmus negali būti pripažinti pažeidžiančiais ieškovės nekaltumo prezumpciją, nes duodami interviu laikraščiui, jokių duomenų apie ieškovę, kaip įtariamą nusikalstamos veikos padarymu asmenį, jie nepateikė, jos asmenybės neatskleidė ir jokių kaltinimų nereiškė. Tuo tarpu už neteisingų duomenų paskleidimą per masinės informacijos priemones valstybė nėra atsakinga.
Apeliantė pagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino policijos pareigūno pranešimo vaiko teisių apsaugos tarnybai teisėtumo. Šiuo pranešimu (t. 1, b.l. 155) pareigūnas Vaiko teisių apsaugos tarnybą informavo apie ieškovės dukrai, turinčiai mažametį sūnų, pareikštą įtarimą, jos atžvilgiu atliekamą tyrimą ir procesinį veiksmą – gyvenamajame name atliktą kratą, joje dalyvavusių kai kurių asmenų veiksmus. Šiuo raštu Vaiko teisių apsaugos tarnyba faktiškai buvo informuota apie vaiko teisių pažeidimų galimybę. Toks informavimas vertintinas kaip siekis užtikrinti mažamečio vaiko teisių apsaugą, o ne ieškovės, kaip šio vaikio senelės, teisių pažeidimas. Todėl šio veiksmo pripažinti neteisėtu kolegija nemato pagrindo. Iš baudžiamojoje byloje esančio Vaiko teisių apsaugos tarnybos atsakymo nėra pagrindo spręsti, kad ginčijamo pranešimo tarnybai duomenys sąlygojo neigiamą ieškovės vertinimą.
Dėl informacijos rinkimo kolegija pasisakė ankščiau. Patikrinti apeliantės teiginius dėl byloje esančio ir jai išduoto teismo posėdžio protokolo neatitikimo nėra galimybės, nes su apeliaciniu skundu nepateiktas ieškovei išduotas protokolas. Vieno liudytojo parodymus pirmosios instancijos teismas įvertino. Tuo tarpu apeliantė nenurodo, kad dėl kitų liudytojų parodymų neįvertinimo buvo netinkamai nustatytos faktinės aplinkybės, padarytos nepagrįstos išvados ir neteisingai išspręsta byla. Todėl apeliantės argumentų dėl liudytojų parodymų vertinimo kolegija nepripažįsta svariais, turinčiais įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Dėl priežastinio ryšio
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo išvados, kuria pripažinti neteisėtais pareigūnų veiksmai, skiriant ieškovei kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Lietuvos valstybei byloje atstovaujantys atsakovai ginčija teismo išvadas dėl priežastinio ryšio tarp šių neteisėtų veiksmų ir ieškovei atsiradusios neturtinės žalos egzistavimo. Baudžiamojoje byloje teismas panaikino ieškovei skirtą kardomąją priemonę, konstatavęs pagrindų jai skirti nebuvimą. Akivaizdu, kad teigiamai vertinamai, neteistai ieškovei tokios procesinės prievartos priemonės taikymas sukėlė neigiamus psichologinius padarinius, kuriuos tinkamai įvertino pirmosios instancijos teismas. Ieškovė nereikalauja išlaidų už neįvykusią kelionę atlyginimo, todėl apeliantų argumentai, kad ieškovė nesikreipė į prokurorą dėl leidimo išvykti, laikytini teisiškai nereikšmingais ir nepaneigia teismo nustatyto priežastinio ryšio egzistavimo.
Dėl neturtinės žalos
Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė priteisti iš valstybės 300 000 Lt neturtinei žalai dėl teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų atlyginti. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama CK 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį, tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Neturtinės žalos, atsirandančios dėl neturtinio pobūdžio praradimų, kai pakenkiama nematerialioms, tai yra ekonominės vertės neturinčioms, vertybėms, neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais, todėl šios žalos piniginė išraiška nustatoma vadovaujantis kriterijais, kurių nebaigtinis sąrašas įtvirtintas CK 6.250 straipsnyje. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 str.). Taigi teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo pinigais, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Kolegija pripažįsta, kad policijos pareigūnų užfiksuota neetiškoje padėtyje ieškovė išgyveno pažeminimo, gėdos, bejėgiškumo būseną. Nagrinėjamu atveju taip pat sprendžiama ir dėl neturtinės žalos padarymo fakto, kai pirmosios instancijos teismo konstatuota, jog ieškovei tam tikrą laiką buvo taikyta kardomoji priemonė neteisėtai. Įvertinus nurodytas aplinkybes, byloje nustatytus ieškovės veiksmus baudžiamųjų bylų tyrimo metu, sunkią valstybės turtinę padėtį ekonominiu sunkmečiu, nagrinėjamos bylos kontekste atsižvelgdama į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką, vadovaudamasi CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais principais, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimas padidintinas iki 10 000 Lt ir tai atitinka konstitucinį teisingo žalos atlyginimo principą (Konstitucijos 30 str. 2 d.) ir CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos nustatymo kriterijus. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
Dėl neturtinio pobūdžio reikalavimo
Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas jos reikalavimas panaikinti duomenis apie kardomąją priemonę ir įtarimą iš specialaus registro. Pirmosios instancijos teismo išvadas šiuo klausimu kolegija pripažįsta pagrįstomis ir su jomis sutinka. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir teistų asmenų žinybinio registro paskirtį, jo objektus, registro tvarkymo įstaigas, duomenų teikėjus, jų teises ir pareigas, registro duomenų tvarkymą, jo reorganizavimą ir likvidavimą reglamentuoja LR Vidaus reikalų ministro 2005 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 1V-291 patvirtinti nuostatai (toliau –Nuostatai). Registre kaupiami duomenys ne tik apie ikiteisminio tyrimo pradėjimą, kardomosios priemonės paskyrimą, bet ir apie ikiteisminio tyrimo nutraukimą, kardomosios priemonės panaikinimą. Registro duomenys teikiami tik tiems duomenų gavėjams, kurie turi įstatymų nustatytą teisę juos gauti (Nuostatų 50 p.). Reikalavimą panaikinti duomenis iš specialaus registro ieškovė nepagrįstai kildina iš LR Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 3dalies ir 7 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 7 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai". Šiame nutarime išaiškintas būtinumo atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą konstitucinis principas, tačiau jame nėra aiškinimo, kad būtina panaikinti tam tikrus įrašus iš atitinkamų registrų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad teisėtai kaupiami ir saugomi duomenys negali būti panaikinti tik todėl, kad asmuo nenori, jog jie ten būtų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškovė prašo priteisti jai kelionės lengvuoju automobiliu į teismą išlaidas, kurių dydį grindžia degalinės kasos čekiu, liudijančiu 32,100 ltr. degalų už 148,31 Lt pirkimą (t. 3, b. l. 84). Teismų praktika pripažįsta tokių išlaidų priskyrimą prie bylinėjimosi išlaidų, numatytų CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punkte. Ieškovė vyko į apeliacinės instancijos teismo posėdį Vilniuje iš Šiaulių. Įvertinus atstumą tarp šių miestų (210 km), vidutiniškas lengvojo automobilio degalų sąnaudas, spręstina, kad ieškovės nurodytos vykimo į teismą ir atgal išlaidos pripažintinos pagrįstomis, todėl, vadovaujantis CPK 3 straipsnio 7 dalyje įtvirtintais kriterijais, priteistinos (CPK 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gegužės 23 d. sprendimą pakeisti – iš Lietuvos valstybės ieškovei E. B. priteistą 5 000 Lt (penkių tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimą padidinti iki 10 000 Lt (dešimties tūkstančių litų).
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei E. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės 148,31 Lt (vieną šimtą keturiasdešimt aštuonis litus 31 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.