Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019 m. rugpjūčio 22 d. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. S. skundą atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (minėta, toliau – ir atsakovė, VGTPT) Klaipėdos skyriaus 2019-05-27 sprendimo „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo” Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-1064-8753 (minėta, toliau – ir ginčijamas sprendimas; b. l. 2 – 3, 29 - 31) teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš rašytinės bylos medžiagos bei šalių paaiškinimų nustatyta, jog pareiškėja 2019-05-20 VGTPT pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl VGTPT Klaipėdos skyriaus 2019-02-19 sprendimo atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą teisėtumo ir pagrįstumo. VGTPT Klaipėdos skyrius ginčijamu sprendimu priimtą atsisakymą teikti antrinę teisinę pagalbą iš esmės motyvuoja tuo, kad pareiškėja prašo panaikinti VGTPT Klaipėdos skyriaus 2019-02-19 sprendimą, kuriuo jai atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl žalos priteisimo iš Lietuvos Respublikos, todėl VGTPT, svarstydama tokį pareiškėjo prašymą taip pat turi įvertinti pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą bei atstovavimo tokioje byloje perspektyvumą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau - ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 7 punktų prasme, t. y. iš esmės turėtų vertinti savo pačios priimtą sprendimą atsisakyti pareiškėjai teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje (ginčijamo sprendimo dalies „Antrinės teisinės pagalbos atsisakymo teikti pagrindai ir motyvai” 5 punktas). Ginčijamame sprendime taip padaryta išvada, jog nagrinėjant pareiškėjos prašymą dėl pačios VGTPT priimto sprendimo apskundimo, akivaizdžiai kyla pagrįstų abejonių dėl galimo VGTPT šališkumo (ginčijamo sprendimo dalies „Antrinės teisinės pagalbos atsisakymo teikti pagrindai ir motyvai” 6 punktas). Taip pat pažymėta, kad VGTPT nėra gavusi duomenų, kurie patvirtintų aplinkybę, jog pareiškėja yra sumokėjusi Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015-06-10 sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-880-243/2015 priteistas 983,94 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidas.

Apibendrinus atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą pagrindus ir motyvus, teismas sprendžia, jog nagrinėjamos bylos atveju svarbu įvertinti, ar atsakovė teisėtai ir pagrįstai atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl jos pačios sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tais pagrindais, kad: 1) nagrinėjant pareiškėjos 2019-05-20 prašymą dėl VGTPT sprendimo apskundimo kiltų pagrįstų abejonių dėl galimo VGTPT šališkumo (toliau – ir pirmasis atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą pagrindas); 2) pareiškėja nėra sumokėjusi įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistų antrinės teisinės pagalbos išlaidų (toliau – ir antrasis atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą pagrindas).

Ginčo teisinius santykius, susijusius su antrinės teisinės pagalbos skyrimu, reglamentuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2019-01-01).

Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kas turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą: 1) Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą; 2) Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, nurodyti šio įstatymo 12 straipsnyje; 3) kiti Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ir tiesiogiai taikomuose Europos Sąjungos teisės aktuose nurodyti asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą arba kurie nurodyti šio įstatymo 12 straipsnyje. Aptariamo straipsnio 7 dalyje įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kada antrinė teisinė pagalba neteikiama:1) pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti; 2) atstovavimas byloje yra neperspektyvus; 3) pareiškėjas kreipiasi dėl neturtinės žalos, susijusios su garbės ir orumo gynimu, tačiau jis nepatyrė turtinės žalos; 4) prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos; 5) pareiškėjas gali gauti reikiamas teisines paslaugas nesinaudodamas valstybės garantuojama teisine pagalba; 6) pareiškėjas kreipiasi ne dėl savo teisių pažeidimo, išskyrus atstovavimo pagal įstatymą atvejus; 7) reikalavimas, dėl kurio kreipiamasi antrinės teisinės pagalbos, buvo perleistas pareiškėjui siekiant gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą; 8) pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis ar procesinėmis teisėmis; 9) pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies; 10) iš esmės išnagrinėjus reikalavimą, nustatoma, kad antrinės teisinės pagalbos galimos išlaidos viršytų pareiškėjo turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį; 11) pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (minėta, toliau – ir LVAT), nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, taip pat yra konstatavęs, kad VGTPT, jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą, sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik VGTPT teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus (žr., pvz., LVAT 2010-09-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011-02-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010 ir kt.).

Dėl pirmojo atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą pagrindo

Tiek ginčijamame sprendime, tiek atsiliepime į skundą, atsakovė nurodo, jog Klaipėdos skyriui nagrinėjant pareiškėjos 2019-05-20 prašymą dėl paties Klaipėdos skyriaus sprendimo apskundimo, akivaizdžiai kiltų pagrįstų abejonių dėl galimo Klaipėdos skyriaus šališkumo, kas sudaro kliūtis spręsti klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo.

Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad privatūs interesai – asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, (ar jam artimo asmens) asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas. Viešieji interesai – visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai (Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis aptariamo straipsnio 4 dalimi interesų konfliktas – situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais.

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo institucijos vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą arba kolegialią valstybės ar savivaldybės instituciją, kurios nariu jis yra, ir asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, apie esamą interesų konfliktą, pareikšti apie nusišalinimą ir jokia forma nedalyvauti toliau rengiant, svarstant ar priimant sprendimą (Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 2 dalis). Pagal aptariamo straipsnio 6 dalį institucijos vadovas arba jo įgaliotas atstovas motyvuotu rašytiniu sprendimu nušalina valstybinėje tarnyboje dirbantį asmenį nuo konkretaus sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūros, kitų tarnybinių pareigų atlikimo, jeigu yra pakankamas pagrindas manyti, kad šio asmens dalyvavimas sukels interesų konfliktą.

Iš nurodytų Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų darytina išvada, kad esant interesų konfliktui valstybės tarnautojas privalo nusišalinti arba būti nušalintas nuo sprendimo priėmimo.

Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad pareiškėja prašymu kreipėsi į atsakovę dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ginčijant VGTPT Klaipėdos skyriaus 2019-02-19 sprendimą. Minėta, kad 2019-02-19 sprendimu atsakovė atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai civilinėje byloje dėl žalos priteisimo tuo pagrindu, jog pareiškėjai buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau ji iki nurodyto termino neapmokėjo įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Ginčas dėl VGTPT Klaipėdos skyriaus 2019-02-19 sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo išnagrinėtas administracinėje byloje Nr. I-4417-243/2019 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-00282-2019-9). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019-07-31 sprendimu pareiškėjos S. S. skundas atsakovei VGTPT dėl 2019-02-19 sprendimo panaikinimo atmestas. Sprendimas nėra įsiteisėjęs.

Šiuo atveju ginčijamo sprendimo dalies „Antrinės teisinės pagalbos atsisakymo teikti pagrindai ir motyvai” 5 punkte atsakovė nurodo, kad iš esmės turėtų vertinti savo pačios priimtą sprendimą nutraukti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą, bei daro išvadą, kad nagrinėjant pareiškėjo 2019-02-25 prašymą dėl VGTPT priimto sprendimo apskundimo kyla pagrįstų abejonių dėl galimo VGTPT šališkumo, todėl tai sudaro kliūtis spręsti klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjai. Pažymėtina, kad nors pati atsakovė minėtuose punktuose nurodo, kad negali spręsti klausimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjai pagal jos 2019-05-20 prašymą, tačiau tuo pačiu ginčijamu sprendimu nusprendžia atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai, ginčijant VGTPT Klaipėdos skyriaus 2019-02-19 sprendimą. Teismo vertinimu, kilus abejonių dėl galimo sprendimą priimančių asmenų šališkumo, tokie asmenys, vadovaujantis Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio nuostatomis, privalėjo nusišalinti arba būti nušalinti. Pažymėtina, kad VGTPT, be Klaipėdos skyriaus, sudaro Vilniaus, Kauno ir Šiaulių skyriai, kuriems kilus interesų konfliktui, galėtų būti perduotas prašymo nagrinėjimas. Šiuo atveju ginčijamas sprendimas yra prieštaringas, nes nors pati atsakovė abejoja savo nešališkumu nagrinėjant pareiškėjos prašymą, tačiau kita vertus, išnagrinėja šį prašymą ir jo netenkina. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaip jau buvo minėta, Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje yra įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kada antrinė teisinė pagalba neteikiama. Nurodytoje nuostatoje nėra įtvirtinta, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba neteikiama tais atvejais, kai prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą ginčijant VGTPT sprendimą.

Dėl anksčiau nurodytų priežasčių konstatuotina, kad ginčijamas sprendimas atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai dėl to, kad ji prašo antrinės teisinės pagalbos administracinėje byloje dėl VGTPT sprendimo teisėtumo, nėra pagrįstas teisės aktų nuostatomis.

Dėl antrojo atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą pagrindo

Ginčijamo sprendimo dalies „Antrinės teisinės pagalbos atsisakymo teikti pagrindai ir motyvai” 9 punkte nurodyta, kad VGTPT nėra gavusi duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja yra apmokėjusi įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistas antrinės teisinės pagalbos išlaidas, todėl antrinė teisinė pagalba vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, taip pat negali būti teikiama.

Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte įtvirtinta nuostata, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Aiškinant minėtą įstatymo nuostatą, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2016-02-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016 konstatavo, kad ši teisės norma aiškiai apibrėžia antrinės teisinės pagalbos teikimo apribojimo pagrindą, kuris gali būti taikomas esant dviem sąlygoms: pirma, pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje ir, antra, iki nurodyto termino jis neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.

Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia VGTPT prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančius dokumentus ir šio įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje nurodytą sutikimą, jeigu pageidauja, kad antrinę teisinę pagalbą teiktų advokatas, kuris neįtrauktas į šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nurodytus sąrašus. Pagal aptariamos straipsnio 14 dalį VGTPT turi teisę iš valstybės ir savivaldybių institucijų, taip pat valstybės registrų, kitų valstybės informacinių sistemų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti informaciją, duomenis (įskaitant specialių kategorijų asmens duomenis), reikalingus nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar pareiškėjų prašymuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys yra teisingi. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog jeigu nėra galimybės sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimti iš karto, šis sprendimas civilinėse, administracinėse ir administracinių nusižengimų bylose priimamas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų ir šio įstatymo 11 straipsnio 9 dalyje nurodytos advokato išvados arba šio straipsnio 14 dalyje nurodytos informacijos gavimo dienos. Jeigu pareiškėjas nepateikė visų šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų, reikalingų sprendimui dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimti, VGTPT ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą gavimo dienos praneša pareiškėjui apie būtinybę per tarnybos nustatytą terminą, kuris turi būti ne trumpesnis kaip 5 darbo dienos, pateikti trūkstamus dokumentus.

Ginčijamo sprendimo 9 dalies formuluotė („nėra gavusi duomenų”) suponuoja išvadą, kad sprendimo priėmimo metu pareiškėja neturėjo duomenų apie tai, ar 2019-05-20 prašymo pateikimo metu pareiškėja buvo sumokėjusi įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistą antrinės teisinės pagalbos skolą. Atsakovė į bylą yra pateikusi antstolės 2019-02-08 raštą „Dėl informacijos suteikimo” (b. l. 34), iš kurio turinio matyti, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteista 983,89 Eur skola nėra padengta, tačiau po pareiškėjos 2019-05-20 prašymo suteikti antinę teisinę pagalbą pateikimo dienos, VGTPT nepasinaudojo Įstatymo 18 straipsnio 2 ir 14 dalyse nustatyta teise. T. y., atsakovė, gavusi pareiškėjos prašymą, nesikreipė į antstolį ar kitas institucijas dėl prašymo teikimo metu esamų duomenų gavimo; taip pat nesudarė galimybės pareiškėjai pateikti duomenis, kurie patvirtintų (paneigtų), jog ji yra sumokėjusi įsiteisėjusiu sprendimu priteistas antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Teismo vertinimu, VGTPT ginčijame sprendime nurodydama, kad nėra gavusi duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėja sumokėjo priteistas antrinės teisinės pagalbos išlaidas, tik formaliai atliko jai, kaip viešojo administravimo subjektui, suteiktus įgaliojimus, įgyvendinant Įstatyme suteiktą teisę teikti antrinę teisinę pagalbą. Dėl nurodytų priežasčių darytina išvada, kad ginčijamas sprendimas neteikti antrinės teisinės pagalbos dėl to, jog atsakovei buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau ji iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, nėra motyvuotas, kadangi atsakovė, padarydama tokią išvadą, neįsitikino (nesiaiškino), ar sprendimo priėmimo metu įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistos antrinės teisinės pagalbos išlaidos buvo apmokėtos, t. y. atsakovė priimto sprendimo nepagrindė objektyviais duomenimis.

Dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

Bendrieji reikalavimai individualiam administraciniam aktui įtvirtinti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje, kurio 1 dalis nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. VAĮ įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, be kita ko, ir atsakovė, priimdama individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją. Reikalavimas viešojo administravimo subjektui motyvuoti priimamą sprendimą yra taikomas visose viešojo administravimo srityse (žr., pvz., LVAT 2013-07-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1334/2013, 2018-07-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018, ir kt.).

LVAT yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-06-27 sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2010-08-24 sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, 2010-11-15 sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, 2018-07-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018, ir kt.).

Pareiga vykdant viešojo administravimo veiklą laikytis teisėtumo principo apima tiek reikalavimą priimti administracinį sprendimą, kuris atitiktų tam teisiniam santykiui taikytiną konkrečią teisės normą (turinio požiūriu sprendimas turi būti pagrįstas tinkamu teisiniu pagrindu), tiek reikalavimą priimtame sprendime expressis verbis (liet. aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nurodyti teisinį pagrindą atitinkančią konkrečią teisės normą (žr., pvz., LVAT 2013-08-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-834/2013, 2018-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1240-556/2018 ir kt.).

Pažymėtina, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje, be kita ko, privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Atsakovė, atlikdama jai numatytas be galo svarbias funkcijas, be kita ko, turi vadovautis bendraisiais teisės principais, tame tarpe ir gero viešojo administravimo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais. Atsakingo valdymo (gero viešojo administravimo) principas reiškia, kad valdžios institucijos privalo užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, turi bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumą (žr., pvz., LVAT 2013-05-14 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-878/2013, 2014-03-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A552-385/2014 ir kt.).

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsniu, skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t.y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios už tikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Teismas nagrinėdamas bylą nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Teismas, visapusiškai įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pripažįsta, kad ginčijamas sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų. Konstatuotina, jog esant interesų konfliktui, atsakovė turėjo pareigą nusišalinti (būti nušalinta) nuo pareiškėjos prašymo nagrinėjimo, o ne išnagrinėti pareiškėjos prašymą ir priimti sprendimą neteikti antrinės teisinės pagalbos. Be kita ko, atsakovė priimdama ginčijamą sprendimą, nesiaiškino, ar sprendimo priėmimo metu įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistos antrinės teisinės pagalbos išlaidos yra apmokėtos, todėl tik formaliai atliko jai, kaip viešojo administravimo subjektui, suteiktus įgaliojimus. Įvertinęs pateiktų įrodymų visetą, teismas daro išvadą, kad atsakovė nepagrįstai ginčijamu sprendimu atsisakė pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą, neturėdama faktinio ir teisinio pagrindo motyvuoti atsisakymą tuo, jog yra šališka ir pareiškėja nėra apmokėjusi įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistos antrinės teisinės pagalbos skolos. VGTPT Klaipėdos skyrius netinkamai taikė Įstatymo normas bei nepagrindė objektyviais duomenimis sprendimo neteikti antrinės teisinės pagalbos pareiškėjai, todėl pareiškėjos reikalavimas panaikinti ginčijamą sprendimą tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėja

nusprendžia:

Pareiškėjos S. S. skundą atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo tenkinti.

Panaikinti atsakovės Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2019-05-27 sprendimą „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo” Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-1064-8753.

Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.