Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Jurgio Kiškio ir Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro Tomo Buškevičiaus apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2020 m. spalio 26 d. nuosprendžio, kuriuo E. N. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį išteisinta, jai nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. E. N. buvo kaltinama tuo, jog davė melagingus parodymus ir pateikė melagingą pareiškimą apie nusikalstamą veiką, o būtent: 2019 m. lapkričio 7 d., laikotarpiu nuo 20.11 val. iki 20.17 val. ir nuo 20.43 val. iki 20.46 val., (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiajame policijos komisariate, esančiame (duomenys neskelbtini), ikiteisminiame tyrime Nr. 03-2-00525-19 dėl antspaudo, spaudo ar dokumento pagrobimo arba pagrobtojo panaudojimo, būdama pasirašytinai įspėta dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, apklausiama liudytoja, tyčia davė melagingus parodymus teigdama, kad 2019 m. lapkričio 7 d., apie 19.00 val., (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtos, šalia ežero (duomenys neskelbtini) esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, konflikto metu M. P. iš jos piniginės paėmė asmens tapatybės kortelę ir grasino pridaryti didelių nemalonumų, nors M. P. jos dokumento nepagrobė ir negrasino.

2. Alytaus apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį E. N. atžvilgiu, konstatavo, kad byloje neįrodyta tiesioginė E. N. tyčia duoti melagingus parodymus. Teismas pažymėjo, kad byloje surinktais įrodymais nepaneigta, jog E. N. dėl emocionalios konfliktiškos situacijos, savo labai sujaudintos emocinės būsenos neteisingai suprato įvykio, dėl kurio davė parodymus kaip liudytoja, situaciją ir ikiteisminio tyrimo metu parodydama, jog M. P. pasiėmė jos asmens tapatybės kortelę, klydo, o ne tyčia siekė melagingai nurodyti tikrovės neatitinkančias aplinkybes. Skundžiamame nuosprendyje taip pat nurodoma, kad 2019 m. lapkričio 7 d., laikotarpiu nuo 20.17 val. iki 20.43 val., atliktoje E. N. kaip liudytojos apklausoje buvo nurodytos faktinės aplinkybės, kad M. P. norėjo jėga ją įsisodinti į automobilį, o, nepavykus įsodinti, iš piniginės pasiėmė jos asmens tapatybės kortelę ir pasakė, kad jai pridarys dar didesnių nemalonumų. Tačiau kaltinime būtent ši E. N. kaip liudytojos apklausa nenurodoma. Kaltinime nurodomos faktinės aplinkybės dėl E. N. kaip liudytojos apklausų laiko ir šių apklausų metu duotų parodymų turinio neatitinka teismo nustatytų faktinių aplinkybių, nes kaltinime nurodytų apklausų laikotarpiu E. N. nurodė kitas faktines aplinkybes, nei jai inkriminuotos.

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras apeliacinį skundą palaikė, prašė jį tenkinti. Išteisintosios gynėjas advokatas prašė prokuroro skundą atmesti.

5. Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro Tomo Buškevičiaus apeliacinis skundas atmestinas.

7. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, prokuroro apeliacinio skundo argumentais, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 ir 301 str.išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai E. N. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pagrindinius faktinius duomenis, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas E. N., pagrįstai ir teisingai konstatavo, kad byloje nėra neginčijamų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens kaltę, ir kad šios kaltė grindžiama tik tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas E. N. kaltės klausimą, išanalizavo visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintus įrodymus, argumentavo, kodėl jie nelaikytini išteisintosios kaltę patvirtinančiais įrodymais, ir pagrįstai išteisinamąjį nuosprendį grindė ne tik pačios išteisintosios parodymais, bet ir kitais byloje esančiais įrodymais, jų visuma ir logine seka. Taigi, išvadai, jog teismo nustatytos aplinkybės neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismo išvados dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimo yra motyvuotos, kategoriškos ir neprieštaringos.

8. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, atliekant ikiteisminį tyrimą medžiagoje Nr. 03-2-00525-19 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 302 straipsnio 1 dalyje, 2019 m. lapkričio 7 d. 20.11 val. – 20.17 val. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato vyresnysis tyrėjas T. K. priėmė pareiškimą iš E. N., pasirašytinai įspėtos pagal BK 236 straipsnį (1 t., b. l. 16). Minėtame pareiškime E. N. nurodė, kad jau apie pusę metų prie jos įkyriai kimba ir įvairiais būdais grasina susidorojimu pažįstamas M. P.. 2019 m. lapkričio 7 d. E. N. teisių ir pareigų liudytojui (nukentėjusiajam) išaiškinimo protokole pasirašytinai buvo supažindinta su teisėmis ir pareigomis bei įspėta dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą (1 t., b. l. 18). E. N. kaip liudytojos apklausa buvo atlikta 2019 m. lapkričio 7 d. 20.17 – 20.34 val., kuomet E. N. parodė, kad su M. P. susipažino prieš metus, todėl iš pradžių jis buvo jos vaikinas. Kartu negyveno ir bendro ūkio nevedė. Kurį laiką padraugavusi suprato, kad su šiuo žmogumi nenori turėti nieko bendro. Prieš pusę metų nusprendė nutraukti santykius. M. P. 2019 m. lapkričio 7 d. į telefoną vėl nuolat skambinėjo prašydamas susitikti. E. N., norėdama su juo galutinai išsiaiškinti, sutiko susitikti, tačiau, kai jie apie 19.00 val. susitiko automobilių stovėjimo aikštelėje prie (duomenys neskelbtini) ežero, jis norėjo jėga ją įsisodinti į automobilį, o, nepavykus įsodinti, iš piniginės pasiėmė jos asmens tapatybės kortelę ir pasakė, kad jai pridarys dar didesnių nemalonumų. Kadangi atsisakė grąžinti asmens tapatybės kortelę, ji atvyko į policiją (1 t., b. l. 11-13). E. N. proceso veiksmo protokolo specialiame priede pasirašė, kad perskaitė, surašyta teisingai (1 t., b. l. 15). Iš liudytojo papildomos apklausos protokolo matyti, kad vyresnysis tyrėjas T. K. 2020 m. lapkričio 7 d. 20.43-20.46 val. papildomai apklausė liudytoja E. N., kuri parodė, kad, jai atvykus į policijos komisariatą, M. P. taip pat atvyko kartu ir pareigūnams aiškino, kad dokumento neėmė, o, kai ji nuėjo rašyti pareiškimą, jis dokumentą atnešė policijos budėtojams motyvuodamas, kad dokumentą buvo palikusi jo automobilyje pati. Užtikrina, kad dokumentą buvo tikrai pasiėmęs jis pats. Šiuo metu dokumentas yra gražintas ir dėl to pretenzijų neturi (1 t., b. l. 22-23). E. N. proceso veiksmo protokolo specialiame priede pasirašė, kad surašyta teisingai (1 t., b. l. 24). Įsiteisėjusiu Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro Tomo Buškevičiaus 2020 m. sausio 6 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas medžiagoje Nr. 03-2-00525-19 M. P. atžvilgiu buvo nutrauktas, nustačius, kad nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 302 straipsnio 1 dalyje, požymių, ir pradėtas atskiras tyrimas E. N. atžvilgiu dėl melagingų parodymų davimo (1 t., b. l. 1-7). Minėto ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad M. P. asmens tapatybės kortelės tyčia neėmė, o konflikto metu kortelė iškrito jo automobilio salone, kur pats M. P. kortelę rado bei grąžino E. N.. Tuo tarpu E. N. parodymai buvo vertinti kaip nenuoseklūs, kadangi pirmose apklausose, tik po įvykio, E. N. nurodė, kad M. P. grasino ir iš jos piniginės pats pasiėmė asmens tapatybės kortelę bei nurodė, kad pridarys didesnių nemalonumų. Tuo tarpu papildomų apklausų metu E. N. pakeitė savo parodymus, nurodydama, kad kortelė galėjo iškristi iš rankinės prie automobilio. Sprendime nutraukti ikiteisminį tyrimą prokuroras nurodė, kad neatmestina galimybė, kad konflikto metu E. N. kortelę galėjo ir pamesti.

8.1. Teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo argumentams, kad kaltinime nurodomos faktinės aplinkybės dėl E. N. kaip liudytojos apklausų laiko ir šių apklausų metu duotų parodymų turinio neatitinka teismo nustatytų faktinių aplinkybių, nes kaltinime nurodytu apklausų laikotarpiu E. N. nurodė kitas faktines aplinkybes, nei jai inkriminuotos. Šiame kontekste pažymėtina, kad BPK 255 straipsnyje nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Konkrečias bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia kaltinamasis aktas, taip pat teisėjo nutartis bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. E. N. baudžiamoji byla kartu su kaltinamuoju aktu buvo perduota teismui kaltinant ją tuo, kad 2019 m. lapkričio 7 d., laike nuo 20.11 val. iki 20.17 val. ir nuo 20.43 val. iki 20.46 val., Alytaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate, apklausiama nukentėjusiąja, tyčia davė melagingus parodymus teigdama, kad konflikto metu M. P. iš jos piniginės paėmė asmens tapatybės kortelę ir grasino pridaryti didelių nemalonumų. Visgi, kaltinime nurodytų apklausų metu, t. y. 2019 m. lapkričio 7 d., laike nuo 20 val. 11 min. iki 20 val. 17 min. ir nuo 20 val. 43 min. iki 20 val. 46 min., E. N. jokių duomenų apie tai, kad M. P. grasino pridaryti jai didelių nemalonumų nenurodė. Kaip teisingai pastebėjo apylinkės teismas, aplinkybes, dėl M. P. grasinimo pridaryti didelių nemalonumų, išteisintoji parodė apklausoje, kuri vyko 2019 m. lapkričio 7 d. 20.17 – 20.34 val., tačiau ši apklausa kaltinamajame akte nurodyta nebuvo. Tokiu būdu, laikytina, kad E. N., duodama parodymus kaltinime nurodytu laiku, vienareikšmiškai nepatvirtino, kad M. P. grasino pridaryti jai didelių nemalonumų, todėl šiuo atveju tokie liudytojos parodymai negali būti vertinami kaip duoti tyčia melagingai. Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat nenurodo jokių argumentų, susijusių su šia kaltinimo dalimi, todėl laikyta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog E. N. 2019 m. lapkričio 7 d., laike nuo 20.11 val. iki 20.17 val. ir nuo 20.43 val. iki 20.46 val., nenurodė, jog M. P. grasino jai pridaryti didelių nemalonumų, t. y. kaltinimas šioje dalyje nepasitvirtino.

9. Tuo tarpu dėl E. N. parodymų, susijusių su asmens dokumento pagrobimu, pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. gruodžio 3 d. papildomai apklausta E. N. nurodė, kad įvykio dieną tarp jos ir M. P. kilo konfliktas. E. N. rankinėje turėjo M. P. buto raktus, kuriuos jis norėjo pasiimti. E. N. M. P. padavė rankinę, kad šis išsiimtų raktus, ir jam beimant raktus iškrito jos rankinė su daiktais, kaip vėliau paaiškėjo, iškrito ir jos asmens dokumentas. Ji iš karto to nepastebėjo, nes supykusi susirinko daiktus ir, įsėdusi į savo automobilį, išvažiavo. Prie namų E. N. pastebėjo, kad nėra asmens dokumento. Dar buvo labai emocionali, pamanė, kad jį paėmė M. P., todėl policijai ir pasakė, jog pasiėmė jos asmens tapatybės kortelę. Prieš važiuodama į komisariatą, M. P. pranešė, kad kreipsis į policiją. Atvykusi į komisariatą, parašė pareiškimą. Berašant pareiškimą, pareigūnai jai padavė asmens dokumentą, kurį pristatė pats M. P., radęs nukritusį šalia jo automobilio (1 t., b. l. 36-39). Esant šioms aplinkybėms, prokuroras apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad išteisintosios E. N. nurodytos aplinkybės, kad M. P. iš piniginės pasiėmė jos asmens tapatybės kortelę, neatitinka tikrovės, todėl E. N. veikoje iš tiesų egzistuoja objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, numatyti BK 235 straipsnio 1 dalyje. Tačiau, nežiūrint to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir detaliai analizavo išteisintosios E. N. tyčios turinį nurodant tikrovės neatitinkančias aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jog nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 235 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas, nors pripažino, kad objektyvieji nusikalstamos veikos, nurodytos BK 235 straipsnio 1 dalyje, požymiai E. N.veikoje nustatyti tinkamai, ją dėl melagingų parodymų davimo išteisino, konstatuodamas, kad byloje neįrodyta, jog ji veikė tiesiogine tyčia, t. y. duodamas pirmiau minėtus parodymus suprato, kad nurodo tikrovės neatitinkančius faktus, ir norėjo taip veikti. Su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais sutinka ir apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija.

10. Atmetant prokuroro apeliacinio skundo argumentus, vis tik paminėtina, kad BK 235 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pateikė melagingą skundą, pareiškimą, pranešimą apie nusikalstamą veiką arba davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas ar nukentėjęs asmuo, arba būdamas ekspertas ar specialistas pateikė melagingą išvadą ar paaiškinimą, arba būdamas vertėjas melagingai ar žinomai neteisingai išvertė ikiteisminio tyrimo metu ir (ar) teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje. Šios nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia. Lietuvos Aukščiausias Teismas savo teismų praktikoje yra pažymėjęs, kad BK 235 straipsnio prasme melagingais laikomi parodymai, kai jie visiškai ar iš dalies neatitinka tikrovės, ji iškraipoma arba neigiami realūs egzistuojantys faktai ir nurodomi išgalvoti. Melagingi parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, paprastai trukdo atlikti ikiteisminį tyrimą ir nustatyti tiesą baudžiamojoje byloje. Jie gali pakreipti tyrimą ir baudžiamosios bylos nagrinėjimą neteisinga kryptimi ir būti viena esminių prielaidų priimti nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį (ar nutartį). Tokiais kaltininko veiksmais sutrikdoma normali ikiteisminio tyrimo institucijos ar teismo veikla. BK 235 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji. Šis nusikaltimas laikomas baigtu nuo melagingų parodymų davimo momento nepriklausomai nuo to, ar tai sukėlė kokius nors padarinius. Duodamas melagingus parodymus kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius parodymus. Tai, kad kaltininkas suvokia pareigą duoti teisingus parodymus ir žino apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą, ikiteisminio tyrimo metu jis patvirtina savo parašu liudytojo apklausos protokole. Šiuo atveju kaltininko tiesioginė tyčia pasireiškia ir tuo, kad jis suvokia, jog duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta tai ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-335-895/2015, 2K-305-788/2015, 2K-566-895/2015).

11. Viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų, įtvirtintų BK 2 straipsnyje, yra ta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltę apibūdina psichinis asmens santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais ir situacija, kuriai esant padaryta nusikalstama veika. Kaltės turinį atskleidžiančių aplinkybių nustatymas yra svarbus pagrindžiant baudžiamosios atsakomybės taikymą, kvalifikuojant nusikalstamą veiką. Teisinės išvados dėl tokių aplinkybių buvimo ar nebuvimo daromos remiantis kaltininko parodymais apie tai, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, taip pat įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, siekiamą rezultatą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-242/2011, 2K-164-976/2015, 2K-397-895/2015, 2K-28-976/2018 ir kt.). Kaip minėta, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 235 straipsnio 1 dalį kilti nepakanka nustatyti vien objektyvios tikrovės neatitinkančių parodymų fakto; pvz., jeigu duodamas parodymus liudytojas pamiršo įvykio aplinkybes, neteisingai jas suprato ar dėl kitų priežasčių klydo ir dėl to negalima konstatuoti jo tiesioginės tyčios buvimo, pagrindo baudžiamajai atsakomybei už melagingų parodymų davimą nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2013, 2K-3-489/2016, 2K-57-788/2016).

12. Argumentus dėl E. N. kaltės, kad duodama kaip liudytojas tikrovės neatitinkančius parodymus ji veikė tiesiogine tyčia, prokuroras grindžia iš esmės pasiremdamas tik tais įrodymais, kurie patvirtina objektyviuosius nusikalstamos veikos, nustatytos BK 235 straipsnio 1 dalyje, požymius, apsiribojęs tuo, jog E. N. kelis kartus davė parodymus, kuriuos vėliau pakeitė, į policijos įstaigą vyko būtent dėl asmens tapatybės dokumento pagrobimo. Visgi, tai, kad prokuroras, priimdamas nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą M. P. atžvilgiu, kur E. N. davė parodymus apie pasisavintą asmens tapatybės kortelę, šiuos parodymus vertino kritiškai, negali būti neginčijamu pagrindu laikyti, kad E. N. tyčia davė melagingus parodymus, padarydama nusikalstamus veiksmus, kadangi byloje nepakanka įrodymų neginčijamai patvirtinančių jos kaltę. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, darydamas priešingą išvadą, kad byloje neįrodyta, jog E. N., duodamas kaltinime nurodytus parodymus, suprato, kad jie neatitinka tikrovės, ir norėjo taip veikti (veikė tiesiogine tyčia), ją pagrindė kruopščia visų bylos įrodymų bei jų pagrindu nustatytų aplinkybių analize, t. y. teismas aptarė ir įvertino E. N. parodymus, duotus tiek apklausiant ją kaip liudytoją ikiteisminio tyrimo dėl dokumentų pagrobimo, tiek jos parodymus, duotus nagrinėjamoje byloje apklausiant ją kaip įtariamąją, taip pat, teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų T. K., M. B. parodymus bei kitu baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai įvertinęs įrodymų visumą skundžiamame nuosprendyje argumentavo, kodėl E. N.kaltė – tiesioginė tyčia dėl melagingų parodymų davimo – neįrodyta. Be kita ko, skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija, darant išvadą dėl E. N. kaltės turinio, atsižvelgia į įvykio, kurio metu E. N. prarado asmens tapatybės kortelę ir apie kurį davė parodymus, situaciją, galimybes objektyviai suvokti, įsidėmėti ir tiksliai nurodyti visa tai, kas vyko. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad minėtas įvykis vyko tamsiu paros metu ir tai apsunkino matomumą, be to, pats įvykis (konfliktas tarp E. N. ir M. P.) buvo netikėtas, įvyko greitai, jo eigos tiksliai neatpasakojo ne tik E. N. bet ir liudytojas M. P., jų parodymai nesutapo. Kitų asmenų, kurie matė įvykio aplinkybes byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo nurodytiems motyvams, jog E. N.įvykį galėjo suvokti taip, kaip ji ir parodė. Iš Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiojo tyrėjo 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimo matyti, kad minėtame procesiniame dokumente, atsisakant pradėti ikiteisminį tyrimą pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, nurodyta, jog nagrinėjamu atveju grasinimai nebuvo realūs, tačiau ikiteisminio tyrimo subjektas kartu pripažino, kad buvo išsakyti įžeidžiamo pobūdžio pasisakymai. Todėl neatmestina galimybė, kad E. N. šiuos įžeidžiamo pobūdžio pasisakymus galėjo neteisingai teisiškai interpretuoti kaip grasinimus ir šios aplinkybės galėjo lemti jos didelį susijaudinimą. Liudytojai T. K. ir M. B. taip pat patvirtino, kad E. N. buvo susijaudinusi, moteris policijos pareigūnams pabrėžė, kad M. P. ji bijo. Liudytoja M. B. taip pat nurodė, kad E. N. iš pradžių rašė pareiškimą, o tik vėliau sutiko pasikalbėti su M. P.. E. N. papildomos apklausos metu taip pat nurodė, kad tik kitą dieną po įvykio ji sutiko pasikalbėti su M. P., kuris jai viską paaiškino. Tą pačią dieną, t. y. 2019 m. lapkričio 8 d., E. N. kreipėsi į policijos komisariatą ir nurodė, kad prašo ikiteisminio tyrimo nepradėti (1 t., b. l. 25). Nors prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad E. N., būdama pikta ir įsikarščiavusi, nurodė melagingas aplinkybes ją apklausiančiam policijos pareigūnui, kadangi galimai norėjo įskaudinti M. P. dėl asmeninių konfliktų, tačiau tokie apelianto teiginiai yra grindžiami paties apelianto menamomis prielaidomis ir subjektyvia nuomone. Priešingai, kaip matyti tiek iš E. N., tiek iš M. P. parodymų, būtent E. N. siekė nutraukti bendravimą su M. P..

13. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos, reglamentuojančios įrodinėjimą ir nuosprendžio priėmimą, suponuoja draudimą esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias teisingam sprendimui priimti aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.).

14. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas išnagrinėjo tiek kaltinančias, tiek teisinančias aplinkybes ir pagrįstai vadovavosi nekaltumo prezumpcijos principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Baudžiamojo proceso nuostatos suponuoja, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir priimtas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos asmens kaltumą patvirtinančios aplinkybės. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Išteisinamasis nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK XXIII skyriaus nuostatų, nes jame nurodytos aplinkybės bei įrodymai, taip pat motyvai, kuriais vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas rėmėsi priimdamas išteisinamąjį nuosprendį. Atsižvelgiant į tai, tenkinti Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinio skundo jame išdėstytais motyvais, pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro Tomo Buškevičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.