- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-01-12
- Bylos Nr.
- 1A-10-557-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-30-1-05006-1996-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Pauliukėnas (pirm.), Violeta Miliuvienė, Valentinas Janonis
- Nuteistasis
- P. K.
- Nukentėjusysis
- R. E., S. P., J. Š.
Teisėja D. Valošinaitė Teisminio proceso Nr. 1-30-1-05006-1996-1
Procesinio sprendimo kategrija: 1.1.8.1.1; 1.1.8.6.2.;
1.1.10.4.; 1.2.14.5.2.; 2.1.15.1.2.; 2.4.6.3.1.
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUOSPRENDIS
2012 m. sausio 12 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Valentino Janonio ir Violetos Miliuvienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistojo P. K. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 11 d. nuosprendžio, kuriuo P. K. nuteistas pagal BK 182 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo faktinio sulaikymo.
Nuosprendžiu iš P. K. priteista 17200 Lt nukentėjusiajai S. P., 13378,60 Lt nukentėjusiajai J. Š., 5000 Lt neturinės žalos bei 2000 Lt atstovavimo išlaidų nukentėjusiajam R. E..
Aprašomoji dalis
nustatė:
P. K. nuteistas už tai, kad 1996 m. lapkričio 12 d. Klaipėdos miesto 1-ajame notaro biure, adresu Herkaus Manto g. 38, Klaipėda, S. P., J. Š. ir notarei A. K. prisistatęs R. E. bei pateikęs suklastotą R. E. pasą, kuriame buvo įklijuota P. K. nuotrauka, R. E. vardu sudarė paskolos sutartis, pagal kurias iš S. P. pasiskolino 4000 JAV dolerių (16000 Lt), iš J. Š. – 3200 JAV dolerių (12800 Lt), kurie jam buvo sumokėti tą pačią dieną, bei įkeitimo sutartis, pagal kurias paskolai užtikrinti įkeitė R. E. priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini).
Apeliaciniu skundu prokuroras prašo nuosprendį pakeisti dėl neteisingai paskirtos bausmės, ir P. K. paskirti 4 metų laisvės atėmimo bausmę. Nurodo, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė į tai, kad P. K. padarė sunkų tyčinį nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia ir savanaudiškais tikslais, kad nusikaltimas buvo baigtas ir juo buvo padaryta didelė turtinė žala, taip pat atsižvelgė į neigiamai charakterizuotiną P. K. asmenybę ir jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Tačiau atsižvelgdamas į šias aplinkybes bei siekdamas įgyvendinti bausmės paskirtį – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo ir teisingai nubausti sunkų tyčinį nusikaltimą padariusį asmenį, teismas turėjo paskirti žymiai griežtesnę nei 2 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri daugiau kaip 2 metais mažesnė už sankcijoje numatytą vidurkį ir artimesnė minimaliam bausmės dydžiui. Skirdamas bausmę, teismas taip pat turėjo atsižvelgti ir įvertinti tai, jog P. K. apgaule užvaldyti 28800 Lt nusikaltimo padarymo metu žymiai viršijo 250 MGL dydžio sumą, be to, ši pinigų suma yra labai didelė ir šiuo metu. P. K. apgaule ne tik užvaldė nukentėjusių senyvo amžiaus moterų pinigus, bet ir įkeitė R. E. priklausantį butą, dėl to butas buvo areštuotas, R. E. negalėjo disponuoti nuosavu turtu, buvo priverstas bylinėtis civiline tvarka ir patirti dideles bylinėjimosi išlaidas. P. K. savo kaltę pripažino tik ikiteisminio tyrimo pradžioje ir tik iš dalies, dėl padaryto nusikaltimo nė kiek nesigailėjo viso baudžiamojo proceso metu ir net nebandė atsiprašyti nukentėjusiųjų ar atlyginti bent dalį jiems padarytos didelės turtinės žalos. Nors pagal teismo nuosprendį P. K. švelnesnė bausmė turėtų būti paskirta dėl to, kad nuo nusikaltimo padarymo iki baudžiamosios bylos perdavimo teismui praėjo labai ilgas laikotarpis, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminis tyrimas užsitęsė labiausiai dėl to, kad P. K. iš karto po nusikaltimo padarymo pasislėpė ir slapstėsi ilgiau nei 7 m., o jį suradus, dauguma nukentėjusiųjų ir liudytojų buvo pakeitę savo gyvenamąsias vietas, išvykę į užsienį, užtrukdavo jų paieškos, dėl praėjusio ilgo laikotarpio nukentėjusieji ir liudytojai sunkiai atsiminė įvykio aplinkybes, be to, P. K. kelis kartus be svarbių priežasčių neatvyko į teismo posėdžius. Taigi būtent dėl P. K. kaltės buvo apsunkintas ir ikiteisminis tyrimas, ir bylos nagrinėjimas teisme, todėl nuo nusikaltimo padarymo praėjęs ilgas laikotarpis negali būti pagrindu P. K. skirti švelnesnę bausmę, o nesant kitų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, P. K. turėjo būti paskirta laisvės atėmimo bausmė, artima straipsnio sankcijoje numatytam vidurkiui.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis P. K. prašo nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas ir turi būti panaikintas, nes jį priimant, buvo pažeistos procesinės ir materialinės teisės normos. Apeliantas teigia, kad teismas pažeidė BPK 296 str. nuostatas. Baigus nagrinėti baudžiamąją bylą, 2011-09-22 posėdyje buvo paskelbta, kad teismas išeina priimti nuosprendžio ir jis bus skelbiamas 2011-10-20. Tačiau dėl nežinomų priežasčių Klaipėdos rajono policijos komisariato darbuotojai 2011-10-07 į namus jam atvežė šaukimą į teismą 2011-10-11. Minėtą dieną atvykti į teismo posėdį jis negalėjo, nes gulėjo ligoninėje ir apie tai pranešė teismui. Apie tai, kad perkeltas nuosprendžio paskelbimas, nebuvo informuota ir advokatė. Nors buvo parašęs prašymą atidėti teismo posėdį, teismas paskelbė nuosprendį 2011-10-11 nedalyvaujant nei jam, nei gynėjai. Tokiais veiksmais teismas pažeidė jo teises į objektyvų ir nešališką bylos išnagrinėjimą, ir tai yra pagrindas nuosprendžiui panaikinti. Bylos nagrinėjimo metu buvo pažeista jo teisė į gynybą, nes jam pateiktas kaltinimas nebuvo tikslus. Jis kaltinamas įvykdęs nusikalstamą veiką 1996-11-12. Tuo metu galiojo 1961 m. BK, kurio 274 str. redakcija (1995-06-08 įstatymas Nr. I-962), numatė baudžiamąją atsakomybę už svetimo turto užvaldymą arba teisės į turtą įgijimą apgaule (sukčiavimas). Inkriminuojama nusikalstama veika - kad jis „apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą“. Tokia įstatymo redakcija įsigaliojo tik nuo 2003-05-01. Tokiu būdu iš esmės skiriasi įrodinėjimo aplinkybės, o pripažįstant jį kaltu, turėjo būti įrodyta, kad jis užvaldė svetimą turtą arba įgijo teisę į turtą. Nuosprendyje yra nurodyta, kad jis savo ar kitų asmenų naudai įgijo didelės vertės turtą, tačiau aprašomojoje nuosprendžio dalyje nenurodyta, kokių kitų asmenų naudai tai buvo padaryta. Teismas privalėjo nutraukti baudžiamąją bylą pagal BPK 3 str. l d. 2 p., t. y. suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Nuosprendyje yra nurodyta, kad patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas tiek pagal 1961 m. BK redakciją, tiek ir pagal 2000 m. BK yra 10 metų. Teismo nuomone, šis terminas sustojo dėl slapstymosi nuo tyrimo, siekiant išvengti bausmės, tačiau daugiau tai nedetalizuota, nors patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis turėjo baigtis 2006-11-12. Iš nuosprendžio sunku nustatyti, kokį laikotarpį teismas vertina kaip slapstymosi nuo teisėsaugos laiką, kuris nutraukia senatį. Apeliantas teigia, kad jo paieška šioje byloje buvo tik formali, nes jis nebuvo išvykęs nei į kitą valstybę, nei kur nors pasislėpęs, kad jo būtų neįmanoma surasti septynerius metus. Sužinojęs apie paiešką, jis pats 2004 metais atvyko į Klaipėdos m. VPK, tačiau buvo paleistas nusprendus, kad nėra jokios paieškos. Ikiteisminis tyrimas jam atvykus vėl vyko daugiau kaip šešerius metus, ir jo kaltės tikrai nėra, todėl teismas privalėjo įvertinti, ar tikrai yra teisinis pagrindas pripažinti, kad jis slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Suėjus baudžiamosios atsakomybės (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo) senaties terminui, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Teismas nuosprendyje nepasisakė dėl senaties termino skaičiavimo teisingumo ir pagrįstumo.
P. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad tam, jog neabejotinai būtų galima konstatuoti jo kaltę, teismas privalėjo patenkinti prašymą dėl rašysenos ekspertizės paskyrimo šioje byloje. Jis kaltinamas, kad pateikė suklastotą pasą ir sudarė paskolos bei įkeitimo sutartis su J. Š. ir S. P.. Tačiau suklastoto paso byloje nėra, taip pat nenustatyta, kas pasirašė notarinių veiksmų registracijos knygoje, t. y. jis ar kitas asmuo. Teismas atsisakė nustatyti šias aplinkybes, motyvuodamas, kad ekspertizės atlikimas užtruks tam tikrą laiką. Tačiau objektyvios tiesos nustatymas byloje yra pagrindinis teismo uždavinys, įtvirtintas BPK l str. l d. Jokių pinigų iš nukentėjusiųjų jis negavo ir jokių notarinių sutarčių su jomis taip pat nesudarė. Atpažinimas buvo atliktas tik iš nuotraukų. Nukentėjusioji S. P. teisiamajame posėdyje, nurodė, kad be jo, pas notarą dar buvo ir pats nukentėjusysis R. E. bei dar du asmenys. Po tokių nukentėjusiosios parodymų R. E. daugiau į teismo posėdžius nebeatvyko. Kita nukentėjusioji J. Š. teisme net nebuvo apklausta, su ja ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikta akistata ir atpažinimas gyvai. Teismas nesiekė nustatyti, kaip dingo nukentėjusiojo E. E. buto dokumentai, t. y. kas juos pasisavino, nes pagal ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus E. E. tvirtino, kad dokumentus paliko pas V. E., o vėliau iš pastarojo jų negalėjo atgauti. Liudytoja E. E. taip pat patvirtino, kad E. E. keletą kartų buvo atėjęs pas V. E. ir ieškojo dokumentų. Pats V. E. aiškino, kad E. E. išėjo namo ir išsinešė polietileninį maišelį. Teismas taip pat nenustatė, kas užsakė ir paėmė pažymą iš Registrų centro, kuri buvo pateikta notarui sandorių įforminimui. Šių aplinkybių nustatymas turi svarbią reikšmę byloje vertinant, ar P. K. iš tikrųjų kaltas pagal pateiktus kaltinimus. Vien liudytojų parodymų nepakanka priimti apkaltinamajam nuosprendžiui. Be to, nesuprantama, kodėl nuosprendyje nurodyta, kad teisiamajame posėdyje jis teigė, kad nusikalstamą veiką įvykdė verčiamas V. E. (nuosprendžio 5 lapas). Tokių parodymų teisme jis nedavė ir tai akivaizdu iš teismo posėdžio protokolo. Dėl tokių neatitikimų teismo nuosprendyje kyla abejonių, ar teismas pilnai ir visapusiškai išanalizavo byloje surinktus įrodymus.
Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, esant abejotiniems įrodymams, pripažino jį kaltu ir paskyrė realią dvejų metų laisvės atėmimo bausmę. Esant tokioms bylos aplinkybėms, tokios bausmės rūšies paskyrimas prieštarauja formuojamai teismų praktikai. LAT baudž. byloje Nr. 2K-7-45/2007 yra nurodęs, kad Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog tais atvejais, kai pripažįstama, kad byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisminės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti, o nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies – sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę, esant pagrindui taikyti amnestijos įstatymą ir panaikinti nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos priteisimo R. E.. Nurodė, kad atsisako apeliacinio skundo argumentų, kuriais ginčijama kaltė, apeliuojama į proceso įstatymo pažeidimus bei prašoma nutraukti bylą, suėjus senaties terminui. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir patenkinti prokuroro apeliacinį skundą. Nukentėjusysis R. E. prašė patenkinti prokuroro apeliacinį skundą, o dėl nuteistojo apeliacinio skundo priimti sprendimą teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas. Prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.
Apklaustas atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, nuteistasis P. K. parodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė jo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, jis pilnai pripažįsta savo kaltę ir patvirtina ikiteisminio tyrimo metu duotus savo parodymus, o apylinkės teisme savo kaltę neigė, patartas tuo metu jį gynusios gynėjos. Notarinių veiksmų registracijos knygoje pasirašė jis, todėl skirti papildomą rašysenos ekspertizę nėra prasmės.
Nors pirmosios instancijos teisme P. K. ir neigė savo kaltę dėl veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo, apeliacinės instancijos teisme jis visiškai pripažino savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, ir davė parodymus, kuriais patvirtino savo kaltę, bei atsisakė apeliacinio skundo reikalavimų dalies, kuria ginčijo savo kaltę. Atsižvelgiant į tokią nuteistojo poziciją bei jo apeliacinės instancijos teisme duotus parodymus, apeliacine tvarka nagrinėjami tik apeliaciniame skunde išdėstyti bei apeliacinės instancijos teisme išsakyti apelianto ir jo gynėjo prašymai dėl bausmės švelninimo (atitinkamai prokuroro reikalavimai dėl bausmės griežtinimo), amnestijos taikymo ir neturtinės žalos atlyginimo. Pažymėtina, kad nuteistojo kaltė, be jo prisipažinimo, įrodyta ir kitais įrodymais, kurie ištirti ir išanalizuoti skundžiamame nuosprendyje. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme, P. K. paneigė savo apeliacinio skundo argumentus dėl jam priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo ir taip padėjo teismui sprendžiant kaltės klausimą. Nuteistojo P. K. parodymai, kuriais jis patvirtino tikrąjį savo tyčios turinį įforminant sandorius su nukentėjusiosiomis, palengvino nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes ir išaiškinti nusikalstamą veiką bei greičiau užbaigti užsitęsusį procesą mažesnėmis darbo laiko ir materialinėmis sąnaudomis – nebeskiriant papildomos rašysenos ekspertizės, ir nebeieškant galimai užsienyje esančių teisme neapklaustų proceso dalyvių. Nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teisme P. K. prisipažino, prispirtas įrodymų, kadangi nuteistajam ir toliau ginčijant kaltę, jo argumentams kaltės klausimu patvirtinti ar paneigti neabejotinai būtų tekę rinkti ir tirti papildomus įrodymus. Todėl darytina išvada, kad nors tokie P. K. parodymai duoti tik apeliacinės instancijos teisme, jam pripažintina atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir padėjimas ją išaiškinti. Toks kaltės pripažinimo vertinimas turi parodyti, kad net ir ne pirminėje baudžiamojo proceso stadijoje įvykęs padėjimas nustatyti bylos aplinkybes, kuriuo išaiškinamas ir įtvirtinamas parodymus duodančio asmens kaltumas, yra laikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kuri turi palankią įtaką kaltininkui skiriamos bausmės dydžiui (teismų praktikoje laikomasi tokių pat nuostatų, vertinant nuteistųjų parodymus analogiškose situacijose, pvz., Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-390/2009). Todėl, nors šios aplinkybės priimant skundžiamą nuosprendį pirmosios instancijos teisme ir nebuvo žinomos, pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeičiamas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 punktas) ir nuteistajam pripažintina atsakomybę už padarymą veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, lengvinanti aplinkybė – tai kad jis pripažino baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo ją išaiškinti. Pažymėtina, kad P. K. kaltės pripažinimą patvirtina ir jo užimta pozicija pradėti mokėti nukentėjusiosioms skundžiamu nuosprendžiu priteistą žalos atlyginimą. Kita vertus, sumokėta žalos atlyginimo dalis viso priteisto žalos atlyginimo kontekste yra tokia menka, kad pripažinti dalinį žalos atlyginimą nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nėra pamatuoto pagrindo.
Tačiau, net ir pripažinus atsakomybę lengvinančią aplinkybę kolegija nemano, jog P. K. skirta bausmė būtų aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni, todėl nėra pagrindo tenkinti nei prokuratūros apeliacinio skundo, kuriuo prašoma sugriežtinti bausmę, nei nuteistojo bei jo gynėjo prašymo skirti švelnesnę bausmę. P. K. padarė sunkų, tyčinį, savanaudišką nusikaltimą, už kurį įstatymas numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Nuteistajam skirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė yra žymiai švelnesnė nei straipsnio sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis, yra pakankamai atsižvelgiama į nusikaltimų pavojingumo laipsnį ir pobūdį, savanaudiškus nusikaltimo motyvus, į nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, teigiamas P. K. charakteristikas bei kitas BK 54 str. 2 d. numatytas reikšmingas, tame tarpe ir galinčias turėti įtakos nuteistojo padėties švelninimui bylos aplinkybes. Taip pat pakankamai įvertinama ir tai, jog baudžiamasis procesas yra ilgai užsitęsęs, nors prie ilgos proceso trukmės ženkliai prisidėjo ir pats P. K., kuris eilę metų slapstėsi nuo tyrimo, tačiau galiausiai pats atvyko į teisėsaugos institucijas. Kita vertus, naujai nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, apeliacinės instancijos teismui pateikti nuteistąjį iš esmės teigiamai charakterizuojantys duomenys apie jo darbinę ir visuomeninę veiklą, duomenų apie kokius nors naujus nuteistojo padarytus teisės pažeidimus nebuvimas iš esmės nusveria prokuroro apeliacinio skundo argumentus, kuriais, apeliuojant į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir neigiamą nuteistojo charakteristiką, nuteistajam reikalaujama griežtesnės bausmės. Tuo būdu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nuteistajam yra paskirta teisinga bausmė, atitinkanti padaryto nusikaltimo pobūdį bei nuteistojo asmenybę ir savo dydžiu pakankamai kompensuojanti nuteistojo nepatogumus dėl pernelyg ilgo proceso toje dalyje, kiek tai nesusiję su proceso trukmei turėjusiais įtakos tyčiniais paties nuteistojo veiksmais, todėl švelninti bausmę P. K. ar ją griežtinti prokuroro apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė taikyti amnestiją. Pagal BK 78 str. nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo visos ar dalies bausmės atlikimo Seimo priimtu amnestijos aktu, amnestijos pagrindus, sąlygas ir tvarką nustato amnestijos aktas. 2002 m. lapkričio 7 d. Įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 10 str. 1 d. nustatyta, kad asmenims, kuriems Įstatymo įsigaliojimo dieną dar nėra įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, amnestija taikoma, jei nusikaltimas yra padarytas iki 2002 m. spalio 25 d. įskaitytinai. P. K. padarytas nusikaltimas, už kurį jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarytas iki 2002 m. spalio 25 d. Įstatymo 4 str. 2 d. 1 p. nustatyta, kad pirmą kartą už tyčinius nusikaltimus nuteistiems asmenims neatliktoji laisvės atėmimo bausmė už tyčinius nusikaltimus, numatytus šio Įstatymo 7 straipsnyje, sumažinama vienu penktadaliu – nuteistiems iki 5 metų. Nors P. K. praeityje teistas, tačiau teistumai yra išnykę, todėl jis laikomas neteistu (BK 97 str. 6 d.). Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam skirta dviejų metų laisvės atėmimo bausmė, todėl, vadovaujantis Įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 str. 2 d. 1 p., P. K. skirta bausmė mažintina vienu penktadaliu.
Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis ir jo gynėjas taip pat prašė panaikinti nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajam R. E.. Toks prašymas yra pagrįstas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nukentėjusiojo R. E. civilinis ieškinys buvo tenkintas iš dalies ir iš P. K. R. E. buvo priteista 5000 Lt neturtinės žalos bei 2000 Lt atstovavimo išlaidų atlyginimo. Nusikaltimo padarymo metu galiojo 1964 m. Civilinis kodeksas, kuris moralinės (neturtinės) žalos atlyginimą numatė tik dviem atvejais: pirma, kai ji padaryta pažeminant asmens garbę ir orumą (7¹ straipsnis); antra, kai ji padaryta neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais (486 straipsnis). R. E. civiliniame ieškinyje nurodoma, kad neturtinę žalą sukėlė P. K. sukčiavimas, t. y. turtinio pobūdžio nusikaltimas. Iš bylos duomenų matyti, kad tyčinį nusikaltimą nuosavybei nuteistasis padarė 1996-11-12, t. y. galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui, kuris prievolės atlyginti neturtinę žalą tokiu atveju dar nenumatė. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas R. E. ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo tenkinti iš dalies yra nepagrįstas. Dabar galiojančio 2000 m. Civilinio kodekso nuostatos dėl nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo aptariamiems ginčo santykiams negali būti taikomos. Tai visiškai atitinka 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 11 straipsnio turinį, kur nurodoma, kad kodekse nustatytos taisyklės dėl neturtinės žalos atlyginimo taikomos tiems civiliniams teisiniams santykiams, kurių faktinis pagrindas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Tai reiškia, kad aptariamos normos grįžtamosios galios neturi. Tokių nuostatų laikomasi ir teismų praktikoje (kasacinė byla Nr. 2K-722/2007).
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p. ir 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p. ir 4 p., 330 str., 331 str.,
nusprendžia:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 11 d. nuosprendį pakeisti:
Nuteistojo P. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis pripažino padaręs BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką ir padėjo ją išaiškinti.
Pritaikius 2002-11-07 Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 str. 2 d. 1 p., P. K. paskirtą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę sumažinti vienu penktadaliu.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistojo P. K. nukentėjusiajam R. E. priteista 5000 litų neturtinės žalos atlyginimo, ir nukentėjusiojo R. E. civilinį ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.