Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

neatvykus trečiojo asmens VĮ Registrų centras Šiaulių filialas atstovei, gautas prašymas bylą nagrinėti jai nedalyvaujant,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvraka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. J. ieškinį atsakovui A. Ž. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu, dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir dėl įrašo viešame registre panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas A. Ž. ir jos tėvas J. M. Ž. yra mirusiosios O. Ž. sūnūs t. y. galėtų būti pirmosios eilės įpėdiniais. Tačiau ieškovės tėvas yra miręs anksčiau nei O. Ž., todėl ieškovė, sutinkamai su 1964 m. LR CK 573 str. 4 dalimi, turi teisę paveldėti savo senelės O. Ž. turtą atstovavimo teise.

Atsakovas A. Ž. kreipėsi į Šiaulių miesto 1 - ąjį notarų biurą, kur jam 2000-08-03 dieną buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į visą O. Ž. turtą.

Paveldėjimo teisės liudijimas nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke įregistruotas 2000-08-22 dieną.

Dėl palikimo priėmimo paveldimą turtą pradėjus faktiškai valdyti.

1964 m. LR CK 587 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad palikimui įgyti įpėdinis turi jį priimti; neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis; laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Ieškovė teigė, kad senelės O. Ž. palikimą priėmė pradėdama dalį paveldimo turto faktiškai valdyti. Ieškovė nurodė, kad šias aplinkybes teisme įrodinės liudytojų parodymais, kuriuos į teismo posėdį pasikvies pati. Į notarą pareiškimu apie palikimo priėmimą nesikreipė dėl objektyvių priežasčių: savo blogos sveikatos būklės, nuolatinio gydymosi ir sunkios materialinės padėties.

Todėl, tikslu gauti paveldėjimo teisės liudijimą į O. Ž. turtą, jai yra nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas, kad ieškovė J. J., priėmė mirusiosios O. Ž. palikimą, pradėjusi paveldimą turtą faktiškai valdyti.

Dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu.

2000-01-06 mirus O. Ž. ieškovė atstovavimo teise faktiniu valdymu paveldėjo tą palikimo dalį, kuri būtų atitekusi esant gyvam ieškovės tėvui J. M. Ž. Tačiau paveldėjimo teisės liudijimas į visą mirusiosios O. Ž. nekilnojamąjį turtą buvo išduotas atsakovui A. Ž. Tai yra notaras, išduodamas paveldėjimo teisės liudijimą neįvertino to, kad be Atsakovo yra daugiau įpėdinių turinčių paveldėjimo teisę ir priėmusių mirusiosios palikimą. Todėl 2000-08-03 dienos paveldėjimo teisės liudijimas, pagal kurį visą mirusiosios O. Ž. turtą paveldėjo Atsakovas A. Ž., yra pripažintinas negaliojančiu 1964 m. LR CK 47 str. pagrindu, kadangi neatitinka įstatymo reikalavimų.

Dėl nuosavybės teisės pripažinimo į 1/2 dalį O. Ž. turto.

2000-01-06 dienai mirus O. Ž. ieškovė ir Atsakovas buvo įpėdiniai, priėmę mirusiosios palikimą ir po jos mirties ieškovei ir Atsakovui turėjo atitekti po 1/2 dalį mirusiosios palikimo. Pripažinus 2000-08-03 dienos paveldėjimo teisės liudijimą negaliojančiu, ieškovei pripažintina nuosavybės teisė į 1/2 dalį O. Ž. turto – 1/2 dalį gyvenamojo namo u/n (duomenys neskelbtini) su priklausiniais adresu (duomenys neskelbtini).

Dėl įrašo viešajame registre panaikinimo.

Pripažintino negaliojančiu paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke palikimą priėmusio A. Ž. vardu (jo nuosavybės teise) yra registruotas turtas adresu (duomenys neskelbtini) - gyvenamasis namas u/n (duomenys neskelbtini) su priklausiniais - pastatu - garažu u/n (duomenys neskelbtini), pastatu - lauko virtuve u/n (duomenys neskelbtini), kiemo statiniais u/n (duomenys neskelbtini).

Teismui pripažinus negaliojančiais ginčijamą paveldėjimo teisės liudijimą, yra naikintina aukščiau nurodyto turto nuosavybės registracija atsakovo A. Ž. vardu.

Ieškovė remiantis aukščiau išdėstytu ir vadovaujantis 1964 m. LR CK 47, 573, 591 str. bei LR CPK144, 145 str. teismo prašė:

1. Pripažinti negaliojančiu 2000-08-03 dienos paveldėjimo teisės liudijimą į O. Ž., mirusios 2000-01-06 dieną, turtą išduotą Atsakovui A. Ž. Šiaulių miesto 1-ajame notarų biure;

2. Pripažinti Ieškovei J. J. nuosavybės teisę į 1/2 dalį O. Ž., mirusios 2000-01-06 dieną turto, esančio adresu Šatrijos g. 8a, Šiauliuose: gyvenamojo namo u/n (duomenys neskelbtini) su priklausiniais - pastatu - garažu u/n (duomenys neskelbtini), pastatu - lauko virtuve u/n (duomenys neskelbtini), kiemo statiniais u/n (duomenys neskelbtini);

3. Panaikinti gyvenamojo namo u/n (duomenys neskelbtini)su priklausiniais - pastatu - garažu u/n (duomenys neskelbtini), pastatu - lauko virtuve u/n (duomenys neskelbtini), kiemo statiniais u/n (duomenys neskelbtini), registraciją VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke Atsakovo A. Ž. vardu;

4. Priteisti Ieškovei J. J. iš Atsakovo A. Ž. visas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas;

5. Besirengiant teisminiam bylos nagrinėjimui iš Šiaulių miesto 1 - ojo notarų biuro išreikalauti paveldėjimo teisės liudijimus į O. Ž., mirusios 2000-01-06 dieną turtą, išduotus Atsakovui A. Ž.

Ieškovė savo reikalavimus atsakovui grindė rašytiniais ir šiais įrodymais:

- liudytoja S. D. nurodė, kad yra ieškovės kaimynė, gyvena tame pačiame name. Jeigu miršta kurio nors kaimyno artimieji, tuomet ji surenka pinigus vainikui ar gėlių krepšeliui. Parodė, kad Jūratei grįžus iš senelės laidotuvių, ji matė kaip pastaroji nešėsi daiktus, dėl to paklausė ką ji neša, o Jūratei jai paaiškino, kad tėvo tapytus paveikslus kaip gautą palikimą po senelės mirties. Tuo metu tai matė ne ji viena. J. parodė paveikslus, kuriuose buvo nutapyta gamta, jai dar įsiminė gražūs rėmai.

- Liudytojas S. K. parodė teismui, kad yra ieškovės draugas, jie draugauja jau 17 metų. Prisiminė, kad važiavo kartu su Jūrate į jos senelės laidotuves, po kurių J. su dėde A. ir juo nuėjo į senelės namo antrą aukštą. J. parodė dėdei du paveikslus, kuriuos Antanas nukabino ir jai atidavė, tuomet jie paveikslus parsivežė į J. namus. Nurodė, kad grįžus namo jie kieme susitiko namo kaimynę, kuri klausinėjo apie paveikslus, tuomet J. jai papasakojo, kad tuos paveikslus nutapė jos velionis tėvas ir buvo padovanojęs savo motinai. J. labai norėjo tuos paveikslus susigrąžinti ir dėdė A. jai juos atidavė. Paaiškino, kad konfliktų tarp J. ir dėdės nebuvo, A. tuos paveikslus atidavė gera valia. Prisiminė, kad dar 2000 m. pavasarį J. tvarkė reikalus dėl senelės palikimo, planavo toliau tvarkytis, nes suprato, kad jai kažkas priklauso, tačiau tuo metu ji ir sirgo.

- liudytoja J. Ž. papasakojo teismui, kad yra tolima A. Ž. giminaitė. Parodė, kad Jūratę, jos draugą S., po J. senelės laidotuvių vežė namo, tuomet J. parsivežė ir paveikslus, kuriuos jai atidavė dėdė A. Kiek jai žinoma tai J. santykiai su senele buvo normalūs, tuo metu kai ji irgi būdavo pas velionę O. Ž.. O. Ž. dar esant gyvai tuomet kalbos apie jos palikimą nebuvo. Nurodė, kad A. ir dukterėčios J. santykiai buvo neutralūs, konfliktų tarp jų nebuvo. Su A. apie jo motinos palikimą jie nekalbėjo. Prisiminė, kad klausė sutikusi J., ar ji susitvarkė senelės palikimą, tuomet pastaroji jai atsakė, kad tvarkosi. Dar J. jai sakiusi, kad jai kažkas priklauso.

Teismo posėdžio metu ieškovė ir jos atstovė pakartojo ieškinio motyvus ir prašė teismo ieškinį tenkinti bei priteisti ieškovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo.

Atskirai ieškovė nurodė, kad senelės name negyveno, per senelės laidotuves juto, jog ją dėdė ignoruoja ir nenori dalintis palikimo. Tuo pačiu pripažino, kad jokių veiksmų dėl namo priežiūros ar išlaikymo neatliko. Jos dėdės A. ir velionio jos tėvo santykiai nebuvo normalūs.

2000 m. sausio mėn. 6 d. mirė atsakovo motina O. Ž., a/k (duomenys neskelbtini) akto įrašo nr. 21, atsakovo tėvas J. Žv. mirė anksčiau 1996 m. sausio mėn. 2 d., akto įrašo nr. 10. Atsakovo tėvai testamento sudarę nebuvo. Po motinos O. Ž., mirties atsakovas kreipėsi į Šiaulių miesto 1-ąjį notarų biurą ir 2000 m. rugpjūčio 3 d. jam buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal kurį jis paveldėjo motinos turtą.

Ieškovė ieškinyje tvirtina, kad notaras išduodamas atsakovui paveldėjimo teisės liudijimą neįvertino to, kad be atsakovo yra daugiau įpėdinių, turinčių paveldėjimo teisę ir priėmusių mirusiosios palikimą. Atsakovas mano, kad notaras tinkamai įvertino visas aplinkybes, nes jos jam buvo žinomos ir jis notaro neklaidino. Ieškovė pati puikiai žinojo apie palikimo atsiradimą tačiau niekur nesikreipė, o dabar tvirtina, kad nesikreipė dėl blogos sveikatos ir sunkios materialinės padėties. Tačiau pareikšti pretenzijos dėl palikimo didelių sveikatos ir materialinių įdėjimų nereikia, be to yra advokatai kurie gali atstovauti jos interesus, o dabar po 10 metų ji reiškia pretenzijas į jo turtą. Ieškovė tvirtina, kad po senelės O. Ž. mirties paveldėjo senelės paveikslus, kuriuos savo tapytus jai buvo dovanojęs jos tėvas J. M. Ž. ir tokiu būdų, jos teigimu, palikimą priėmė pradėdama dalį paveldimo turto faktiškai valdyti. Be to, ieškovė ieškinyje nenurodo kaip, kokiomis aplinkybėmis ir kada ji palikimą priėmė ir pradėjo jį dalinai valdyti. Jokių daiktų ieškovė po atsakovo motinos mirties nepriėmė ir net neišreiškė noro. Visiškai neprisidėjo prie laidotuvių organizavimo, nei fiziškai, nei materialiai, į laidotuves atvyko kaip pašalinis asmuo, be to neprisidėjo prie paminklo pastatymo, nepadėjo ir nepadeda prižiūrėti kapo.

Atsakovas iki motinos mirties ja rūpinosi, prižiūrėjo, kai reikėjo slaugė, tuo tarpu ieškovė visiškai prie to neprisidėjo. Kai atsakovas pareidavo iš darbo pietų kartais ieškovę rasdavo namuose. Kaip motina jam po to sakydavo, kad ji buvo atėjusi prašyti pinigų, iš to galima daryti išvadą, kad senelę ji prisimindavo tik tada kai reikėjo pinigų. Ieškovės santykiai su senele nebuvo pagrįsti abipusiu supratimu, nuoširdumu, artimo meile, atviru bendravimu, o tik naudos ieškojimu. Po motinos mirties atsakovas liko gyventi jos name, toliau jį prižiūri, rūpinasi kuru, šildo, moka visus mokesčius, prižiūri aplinką ir daržus, kai reikia paremontuoja. Ieškovė jokio senelės turto po jos mirties nepriėmė, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ji priėmė palikimą, faktiškai pradedamą jį valdyti. Visą šį laiką ieškovė neprisidėjo prie turto išlaikymo, mokesčių mokėjimo, nesirūpino namu ir ūkiniais pastatais, tai paliudys liudytojai, kuriuos atsakovas pakvies į teismo posėdį.

Kadangi nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad ieškovė priėmė palikimą, faktiškai pradėdama jį valdyti, tai nėra pagrindo tenkinti ir kitus ieškovės keliamus reikalavimus, t.y. pripažinti negaliojančiu paveldėjimo teisės liudijimą, atsakovui išduotą 2000 m. rugpjūčio 3 d., pripažinti ieškovei nuosavybės teisę 1/2 dalį palikimo, bei taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi atsakovas parduoti žemės sklypo nesiruošia, o ieškovės teiginys, kad atsakovas internete pardavinėja sklypą yra melagingas, nes parduodamas sklypas atsakovui nepriklauso.

Be to, ieškovė J. J. yra praleidusi terminą ginčyti paveldėjimo teisės liudijimą, nes LR CK 5.8 str. numato, kad ginčyti paveldėjimo teisės liudijimą, galima per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. O šiuo atveju ieškovė jau daugiau kaip 10 metų žinojo apie palikimo atsiradimą ir, kad palikimą priėmė atsakovas, kas aiškiai matosi skaitant ieškovės ieškinį. Vadinasi ji šias aplinkybes žinojo daugiau negu prieš vienerius metus, o paveldėjimo teisės liudijimo neginčijo, o šiuo metu yra praleistas paveldėjimo teisės liudijimo ginčijimo terminas. Todėl įvertinus visus atsakovo išdėstytus faktus ir aplinkybes tikslinga ieškovės J. J. ieškinį atmesti.

Remdamasis anksčiau išdėstytu ir vadovaudamasis LR CPK XXV skirsniu atsakovas teismo prašė:

1. Ieškovės J. J. ieškinį dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu, nuosavybės teisės pripažinimo į 1/2 dalį palikimo ir laikinų priemonių taikymo, atmesti.

2. Priteisti iš ieškovės J. J. visas bylinėjimosi išlaidas.

Kaip konstatuoja Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. sausio 30 d. nutartyje, kasacinėje civilinėje byloje nr. 3K-3-210-2002: „kai asmuo negina savo pažeistos teisės, žinodamas arba turėdamas žinodamas apie pažeidimą, praėjus įstatyme nustatytam terminui jis netenka galimybės pažeistos teisės įgyvendinti teismine tvarka“. Todėl yra rimtas pagrindas ieškovės J. J. ieškiniui taikyti senatį, vadovaujantis LR CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d. nes ji nepateikė nė vienos rimtos priežasties dėl įstatymo numatyto termino praleidimo ir jis to pagrįstai reikalauja.

2. Kaip teigiama Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo, 2002 m. sausio 30 d. nutartyje, kasacinėje civilinėje byloje nr. 3k-3-1071/2003: „ LR Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio mėn. 20 d. nutarimo nr.39, 21 punktas nurodo, jog nustačius, kad praleista ieškinio senatis, kai ginčo šalis ieškinio senatį reikalauja taikyti, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Tokiu būdu teismas gali ieškinį atmesti, motyvuodamas vien senaties pasibaigimu“. LR Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 22 d. nutartyje, kasacinėje civilinėje byloje nr. 3k-3-107/2003, konstatuojama: „ Ieškinio senaties instituto paskirtis plačiąja prasme yra užtikrinti civilinių teisių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Per ieškinio senaties institutą yra garantuojama civilinių teisinių santykių dalyviams galimybė įgyvendinti jų subjektines teises tuo atveju, jeigu nėra praėjęs įstatymo numatytas terminas. Tuo atveju, jeigu suinteresuota šalis, žinodama arba turėdama žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą, kad būtų apginta pažeista teisė arba įstatymo saugomas interesas, tai priešinga šio teisinio santykio šalis gali tikėtis, jog suinteresuotoji šalis atsisako nuo savo teisės arba galvoja, jog jo teisė nepažeista“.

Remdamasis anksčiau išdėstytu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinių civilinių bylų nutarimų praktika ir vadovaudamasis LR CK 1.126 str. 2 d.; 5.8 str.; LR CPK 578 str. atsakovas teismo prašė Ieškovės J. J. ieškinį atmesti, nes akivaizdžiai praleistas ieškinio senaties terminas.

Atsakovas A. Ž. pateikė rašytinius ir šiuos įrodymus, pagrindžiančius jo atsikirtimus:

- liudytoja V. N. nurodė, kad yra atsakovo sugyventinė, kartu jie gyvena jau dešimt metų. Ieškovę yra mačiusi gal tik tris kartus. Ji su Antanu kartu ėjo pas notarę, sutvarkė paveldimo turto dokumentus, be kurių Antanas negalėjo gauti paveldėjimo teisės liudijimo. Parodė, kad J. J. dalyvavo senelės laidotuvėse, tačiau A. motinos kapą tvarko tik ji, o ne J.

- liudytoja O. A. B. papasakojo teismui, kad yra ne tik A. Ž. kaimynė, gyvena greta, bet ir kartu dirba sveikatos priežiūros įstaigoje. Ji padeda A. kartu su V., o kai kada A. jai padeda. Parodė, kad kaimynas A. po motinos mirties tvarkė namo vidų, po to tapetavo, pirko naujus baldus. J. mato pirmą kartą, nes nedalyvavo laidotuvėse, tuo metu dirbo, o apie paveldėjimo reikalus su A. nekalbėjo.

Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, vykdydamas jam įstatymu pavestas funkcijas, viešojo administravimo veiksmais nekuria, nekeičia ir nepanaikina tarp civilinių teisinių santykių subjektų susiklosčiusių teisinių santykių turinio. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas registruoja susiklosčiusius tarp atitinkamų subjektų civilinius teisinius santykius patvirtinančius juridinius faktus.

Informuojame, kad Nekilnojamojo turto registro 2010-08-23 centrinio duomenų banko duomenimis nekilnojamojo turto registre įregistruota atsakovo nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą unikalus numeris (duomenys neskelbtini), garažą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Juridinis pagrindas - 2000-08-03 paveldėjimo teisės liudijimas, Nr. 3-6963. 2010-08-17 NTR įregistruota žyma - draudimas perleisti nuosavybė teisę (c.b. Nr. 2-6909-772/2010) bei juridinis faktas, kad iškelta byla, susijusi su nekilnojamuoju daiktu.

Įmonė materialinio suinteresuotumo bylos baigtimi neturi, todėl ar tenkintinas J. J. ieškinys prašė spręsti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovės ieškinys atsakovui atmestinas.

Dėl teisės normų taikymo šalių ginčo santykiams.

Ieškovės ieškinys dėl palikimo priėmimo faktiniu valdymu, nagrinėtinas remiantis 1964 m. CK nuostatomis, nes pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 str. nuostatą, 2000 m. CK penktosios knygos ,,Paveldėjimo teisė“ normos taikomos paveldėjimo santykiams, tik tada kai palikimas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui, tai yra nuo 2001-07-01. Atskirai pažymėtina, kad to paties ĮĮ 38 straipsnio 2 dalis numato, kad 2000 m CK 5. 8 str. taikomas, tik tuomet, jeigu įsigaliojus šiam kodeksui, dar nebuvo pasibaigęs CK 5. 8 str. nustatytas vienerių metų terminas. Dėl to teismas bylą nagrinėja remdamasis aukščiau paminėtomis įstatymo nuostatomis.

Dėl teisės normų reguliuojančių paveldėjimo teisinių santykius.

Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia subjektinės teisės ar pareigos. Palikimo priėmimo (1964 m. CK 587 str. 2 d.) faktas teismo tvarka gali būti nustatytas, kai įpėdinis nėra ir nebuvo padavęs palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimo dėl palikimo priėmimo, bet faktiškai savo veiksmais jį priėmė.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatytini šie faktai. Pirma, kad atsakovas A. Ž. yra velionės O. Ž. mirusios 2000-01-06 (b. l. 10), sūnus (b.l.46), o ieškovė jo velionio brolio J. M. Ž., mirusio 1978-04-26 (b.l.9) dukra (b.l.6). Antra, remiantis Šiaulių m. 1- ajame notarų biuro sudaryta O. Ž. paveldėjimo bylos medžiaga, tik atsakovas A. Ž. 2000-05-11 kreipėsi į notarę dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo (b.l. 63). Todėl 2000-07-10 ir 2000-08-03 atsakovui buvo išduoti paveldėjimo teisės liudijimai pagal įstatymą į velionės motinos palikimą (b.l. 79-80). Trečia, J. M. Ž. mirus 1978-04-26 (b.l.9), jam priklausančią velionės motinos palikimo dalį įgijo teisę paveldėti jo dukra J. J. pagal atstovavimo teisę (1964 m. CK 573 str. 4d.) (b.l.6,8). Ketvirta, pagal teismui pateiktus trečiojo asmens dokumentus iš Nekilnojamo turto registro matyti, kad atsakovas A. Ž. nuosavybės teises į palikimą įregistravo 2000-08-03, tapdamas vieninteliu teisėtu velionės motinos turto ir turtinių teisių paveldėtoju (b.l. 45-47). Penkta, velionės O. Ž. vaikaitė ieškovė 2000-01-01 pastoviai gydėsi gydymo įstaigose, tačiau stacionare gydėsi tik nuo 2001-09-08 (b.l. 34). Visuma nurodytų faktų ir aplinkybių turi įtakos sprendžiant šalių ginčą dėl ieškovės ieškinio reikalavimų atsakovui, tai yra dėl ieškovės teisės į velionės O. Ž. palikimą. Todėl teismas žemiau pasisako ne tik dėl ieškovės prašymų, bet ir dėl atsakovo atsiliepime nurodytų motyvų.

Turto įgijimas nuosavybėn paveldėjimo tvarka yra vienas iš nuosavybės teisės atsiradimo būdų. Todėl paveldėto turto teisinis statusas nustatomas remiantis paveldėjimo ir nuosavybės santykius reguliuojančiomis normomis.

Paveldėjimo būdu nuosavybei įgyti įpėdinis turi priimti palikimą. Laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notarinei institucijai pareiškimą apie palikimo priėmimą ( 1964 m. CK 587 str.). Priimtas palikimas laikomas priklausančiu įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 587 str. 5 d.). Toks turtas įpėdiniui priklauso nuosavybės teise.

Pagal palikimo priėmimo teisinių santykių principus palikimui priimti įpėdinis turi išreikšti savo valią, o tai pagal 1964 m. CK nuostatas galėjo būti padaryta raštu - per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos paduodant pareiškimą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo palikimo atsiradimo vietos notarų biurui ar veiksmais - faktiškai pradedant paveldėtą turtą valdyti. Tik priimtas palikimas laikomas priklausančiu įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo laiko (CK 587 str. 5 d.). Iš to seka, kad savo esme palikimo priėmimas yra vienašalis sandoris, kuriuo siekiama sukurti tam tikras teisines pasekmes. Sandoriu, kaip tam tikru teisiniu veiksmu ir asmens valios aktu, sąmoningai siekiama tam tikro teisinio tikslo (1964 m. CK 40 str.). Kiekvieno žmogaus valios veiksmo priežastimi yra jo ūkiniai, buitiniai ar kiti poreikiai, jie lemia norą sudaryti sandorį. Vienok sandoriui sudaryti nepakanka tik asmens vidinės valios, o būtina asmens valią išreikšti įstatymo nustatyta forma ir terminais, kad jo valią žinotų kiti asmenys. Tik toks valios išreiškimas gali sukelti civilines teisines pasekmes.

Tokiu būdu, palikimo priėmimas - tai įpėdinio valios išreiškimas veiksmais, liudijančiais įpėdinio sutikimą įgyti visas teises į palikimą ir prisiimti visas pareigas kilusias ar galinčias kilti iš palikimo. Teismų praktikoje ir iki 2000 m. CK įsigaliojimo buvo laikomasi nuostatos, kad faktišku pradėjimu valdyti paveldėtą turtą, patvirtinančiu 1964 m. CK 587 straipsnio prasme palikimo priėmimą, suprantami bet kokie įpėdinio veiksmai valdant tą turtą, naudojantis juo, palaikant jį tinkamoje būklėje, t.y. faktiniu turto valdymu paprastai laikoma tai, kad įpėdinis gyvena paveldimame name, juo naudojasi, jį tvarko ir savo aktyviais veiksmais parodo, kad išreiškė savo valią siekdamas įgyti teises į atsiradusį palikimą ir faktiškai pradėjo jį valdyti ir juo naudotis. Kilus ginčui dėl palikimo priėmimo fakto, įpėdinis, kuris nėra raštu išreiškęs savo valios palikimą priimti, turi įrodyti, kad jis palikimą priėmė faktiškai pradėjęs paveldėtą turtą valdyti, o šiuos veiksmus atliko per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos.

Būtent pastarąjį, t.y. faktiško valdymo faktą, turėjo įrodyti ieškovė J. J.. Velionės O. Ž. palikimą sudarė: piniginis indėlis su priskaitomais procentais ir priklausančiomis kompensacijomis, medinių rąstų gyvenamasis namas, plytų mūro garažas ir medinio karkaso be užpildo lauko virtuvė (b.l. 79-80). Todėl ieškovė teigdama, kad priėmė velionės senelės palikimą turėjo įrodyti, kad po pastarosios mirties pradėjo faktiškai valdyti aukščiau paminėtą turtą (pavyzdžiui, pas ją liko taupomoji knygelę, jį po senelės mirties apsigyveno pastarosios gyvenamajame name, jį prižiūrėjo, tvarkė, mokėjo mokesčius ir pan.). Iš liudytojų parodymų seka, kad vaikaitė po senelės mirties paėmė tik jos irgi velionio tėvo tapytus ir senelei dovanotus du paveikslus. Daugiau jokių kitų įrodymų, kad paveldimasis turtas buvo priimtas pradedant jį faktiškai valdyti ieškovė nepateikė. Todėl ieškovės reikalavimas nustatyti tokį faktą, atmestinas atlikus šalių pateiktų įrodymų objektyvų ir visapusišką įvertinimą. Faktinį palikimo priėmimą leidžiama įrodinėti visomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str.). Įrodymų įvertinimo taisykles nustato CPK 185 straipsnis, o reikalavimas įvertinti įrodymus pagal vidinį teisėjo įsitikinimą yra teisėjo nepriklausomumo principo išraiška.

Dėl to teismas daro išvadą, jog ieškovė pasiimdama iš velionės senelės palikimo tik du paveikslus pastarosios palikimo faktiniu valdymu nepriėmė. Teismas iš esmės vadovaujasi liudytojų parodymais, pačios ieškovės ir atsakovo paaiškinimais. Vadovaujantis bylos medžiaga, teismas daro išvadą, jog vertindamas ieškovės įrodymus apie tai, kad ji irgi 2000 m. sausio mėnesį po senelės laidotuvių priėmė pastarosios palikimą, pagal pateiktus įrodymus nėra teisinio pagrindo.

Atskirai pažymėtina, kad 1964 m. CK 587 str. 2 d. nurodyta palikimo priėmimo faktiniu valdymu esmė – aktyvūs palikėjo veiksmai, nukreipti įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą. Palikimo priėmimas yra vienašalis sandoris, todėl tylėjimas negali būti pripažintas valios priimti palikimą išreiškimu (1964 m. CK 41 str. 3 d.). Tokia išvada yra padaryta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyse V. D. ir kt. v. G. P. Nr. 3K-3-800/99, kat. 13; E. J. ir kt. v. T. Š. Nr. 3K-3-7/2001, kat. 25.8.2 ir kt. Byloje nėra duomenų, kad J. J. faktiniu valdymu priėmė velionės senelės palikimą. Priešingai, ji pati nurodė, kad palikimo atsiradimo momentu norėjo tvarkyti reikalus susijusius su jo atsiradimu, tačiau dėl sveikatos, gydymosi ir sunkios finansinės būklės to nepadarė, o tuo pačiu ir jo nepriėmė. Kaip jau minėta mirus O. Ž. ieškovei atsirado teisė paveldėti tą senelės palikimo dalį, kurią būtų paveldėjęs jos velionis tėvas 1964 m. CK 573 str. 4d. (pagal atstovavimo teisę).

Paveldint pagal įstatymą, įprastinio namų apstatymo ir apyvokos reikmenys atitenka tiems įstatyminiams įpėdiniams (nepriklausomai nuo jų eilės ir paveldimos dalies), kurie gyveno kartu su palikėju iki jo mirties ne trumpiau kaip vienerius metus (1964 m. CK 574 str.). Įstatyme šie reikmenys nėra išvardinti, tačiau pagal teismų praktiką tokiais jais reikėtų laikyti baldus, patalynę, virtuvės reikmenis ir kt. daiktus, kuriais palikėjas naudojosi savo kasdieniniams poreikiams tenkinti. Prie namų apstatymo ir apyvokos reikmenų nepriskiriami vertingi meno kūriniai, istorinę reikšmę turinčios vertybės, antikvariniai daiktai, brangūs kilimai, vertingų paveikslų originalai ir kt. Duomenų, kad ieškovė būtų priėmusi istorinę reikšmę turinčią vertybę ar kitą antikvarinį daiktą byloje irgi nėra. Todėl nėra teisinio pagrindo ir išvadai, kad ieškovė faktiniu valdymu priėmė senelės palikimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, būtent atsakovas 2000-05-11 paduodamas pareiškimą vietos notaro biurui išreiškė valią priimti velionės motinos palikimą, o ieškovė šia teise nepasinaudojo.

Atskirai pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu Nr. I-459 1964 metų CK 573 straipsnis buvo pakeistas (pakeitimai įsigaliojo 1994 m. birželio 10 d.) mirusiojo asmens vaikaičius priskiriant prie antros eilės įpėdinių pagal įstatymą, paveldinčių lygiomis dalimis su kitais antros eilės įpėdiniais (1 dalies 2 punktas), bei nustatant, kad palikėjo vaikaičiai ir provaikaičiai, proseneliai ir prosenelės, sūnėnai ir dukterėčios bei pusbroliai ir pusseserės paveldi tą dalį, kuri būtų priklausiusi mirusiajam šaukiamos eilės įpėdiniui paveldint pagal įstatymus (4 dalis). Taigi, nagrinėjamoje byloje taikytiname palikimo atsiradimo dieną galiojusiame 1964 m. CK 573 straipsnyje buvo nustatytos dvejopos mirusio asmens vaikaičių paveldėjimo pagal įstatymą taisyklės, nes nebuvo panaikintas paveldėjimas pagal atstovavimo teisę, įtvirtintas šio straipsnio 4 dalyje. Tačiau teismui nustačius, kad ieškovė faktiniu valdymu nepriėmė senelės palikimo nėra teisinio pagrindo ir išvadai apie atstovavimo teisę, kuri atsiranda tik minėtu palikimo priėmimo atveju. Pripažintina, kad atsakovas pareiškime notarei nors ir nepagrįstai nurodė, jog kitų įpėdinių nėra, tačiau tokiu atveju pati ieškovė turėjo teisę patį kreiptis į vietos notarą. Kaip jau paminėta tuo metu galiojęs įstatymas suteikė ieškovei teisę į paveldėjimą pagal atstovavimo teisę, tik priėmus velionės senelės palikimą faktiniu valdymu ar padavus pareiškimą vietos notarų biurui, o to nepadarius, šį jos teisė galėjo būti realizuota tik tuomet, jeigu nebūtų buvę pirmos eilės įpėdinių.

Kaip jau minėta atsakovui notarė 2000-07-10 ir 2000-08-03 išdavė du paveldėjimo teisės liudijimus į velionės motinos palikimą. Tuo metu galiojęs CK šiam sandoriui (paveldėjimo teisės liudijimui) ginčyti irgi numatė bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą, tačiau ir tuomet iš pradžių asmuo (ginčo atveju ieškovė) turėjo teisę kreiptis į teismą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo ar prašyti teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji velionės palikimą priėmė pradėdamas jį faktiškai valdyti. Duomenų, kad ieškovė tuo metu būtų pasinaudojusi įstatymo suteiktomis teisėmis byloje irgi nėra. CK IĮ 38 str. 2 d. numatė, kad 2000 m. CK 5.8 str. 1 d. nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas tik tuomet, jeigu įsigaliojus šiam kodeksui pastarasis dar nėra pasibaigęs. Ginčo atveju šio termino pradžia reikia laikyti velionės O. Ž. mirties datą - 2000-01-06, kadangi ieškovė tuomet buvo informuota apie senelės mirtį (1964 m. CK 86 str.), o šio termino pabaiga 2001-01-07, tai yra dar iki 2000 m. Civilinio kodekso įsigaliojimo (2001-07-01). Dėl to ginčo atveju šis ieškinio senaties terminas neturi jokios įtakos šalių teisiniais santykiams ir juo remtis nėra teisinio pagrindo. Ieškovė reikalavimą atsakovui turėjo teisę reikšti per 1964 m. CK 84 str. 1d. nustatytą bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą. Tačiau ir šis terminas jau yra pasibaigęs, kas taip pat galėtų būti pagrindu savarankišku pagrindu ieškiniui atmesti.

Todėl kaip jau minėta tik teismui nustačius, kad ieškovė faktiniu valdymu priėmė velionės senelės palikimą, atsiranda teisinis pagrindas svarstyti jos reikalavimą dėl atsakovui išduoto (ų) paveldėjimo teisės liudijimo (ų) pripažinimo negaliojančiu (iais). Tačiau kadangi tokių duomenų byloje nėra, dėl to nėra ir teisinio pagrindo tenkinti jos prašymą dėl 2000-07-10 ir 2000-08-03 atsakovui išduotų paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais. Teismui atmetant ir šį ieškovės reikalavimą, tuo pačiu atmestinas ir iš to kylantis teisinis reikalavimas pripažinti ieškovei nuosavybės teises į 1/2 dalį senelės palikimo bei panaikinti atsakovo vardu atliktą nuosavybės teisės registraciją į velionės motinos palikimą. Atmestinas ir ieškovės motyvas atsakovo vardu priimtą palikimą (sandorį) pripažinti negaliojančiu, remiantis 1964 m. CK 47 str. pagrindu, kadangi bylos nagrinėjimo metu nenustatyta jokių įstatymo reikalavimus neatitinkančių pažeidimų. Tai, jog atsakovas prašyme notarei išduoti paveldėjimo teisės liudijimą nurodė, kad kitų įpėdinių nėra, nelaikytina esminių šio sandorio negaliojimo pagrindu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Teismas atmesdamas ieškovės ieškinį, o tuo pačiu spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atsakovui atlyginimo klausimą turi teisingai aiškinti ir taikyti CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalies bei CPK 98 straipsnio normas. Dėl to paskirstydamas šalims bylinėjimosi išlaidas, teismas negali formaliai vadovautis CPK 93 straipsnio 2 dalies bei CPK 98 straipsnio normomis, neatsižvelgdamas į ginčo esmę, atmestą ieškovės ieškinio reikalavimą, bylos sudėtingumą, į Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius, nesivadovauti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Teismo įsitikinimu kitoks teismo sprendimas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

Pažymėtina, kad atsakovo atstovavimo išlaidos yra 1700,00 Lt, o ieškovės tik 700,00 Lt. Dėl to teismas atsakovo turėtas atstovavimo išlaidas, viršijančias 700,00 Lt, nelaiko atitinkančiomis minėtų Rekomendacijų nuostatų, o pripažįsta jas išlaidavimu (LR CPK 98 str.).

Nors CPK nėra reglamentuota teismo galimybė dėl šalies materialinės padėties sumažinti kitai šaliai atlygintinų bylinėjimosi išlaidų dydį, tačiau CPK nėra normų, draudžiančių tai daryti. Todėl teismas mato galimybę svarstyti ir nepriteisti iš ieškovės atsakovui atitinkamai atlygintinų bylinėjimosi išlaidų dalies dėl ieškovės materialinės padėties teismui atmetus jos ieškinį. Be to toks mažinimas neprieštarauja CPK 88 str. 2 d., 98 str. 1 d. ir Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu patvirtintoms Rekomendacijoms dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar jo padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas ) maksimalaus dydžio, o tuo pačiu ir CPK 3 straipsnio nuostatoms. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirtis yra užtikrinti protingai įmanomą kitos šalies nuostolių atlyginimą, o ne dar labiau apsunkinti iš dalies pralaimėjusios šalies padėtį ar leisti jos sąskaita pasipelnyti. Atsižvelgiant į ieškovės materialinę padėtį atmetus jos ieškinį atsakovui, teismas mato būtinumą priteisti atsakovui tik dalį atlygintinų bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės.

Be to vienas iš ieškovės ieškinio reikalavimų yra susijęs su ypatingąja teisena. O ypatingosios teisenos bylose galioja taisyklė, kad kiekvienas byloje dalyvaujantis asmuo pats atsako už savo išlaidas ir jos nėra atlyginamos (CPK 443 str. 6 d.). Tačiau įstatymas numato ir išimtį, jog kai byloje dalyvaujančių asmenų interesas yra skirtingas arba priešingas, tuomet jos padalijamos proporcingai.

Teismas, spręsdamas byli­nėjimosi išlaidų (teismo pašto išlaidų) atlyginimo, priteisimo ir išieškojimo į valstybės biudžetą klausimą iš šalių, atsižvelgia į tai, jog iš pastarųjų priteistinos sumos dydis nesiekia 10 litų. Dėl to teismas daro išvadą, kad šių sumų išieškojimo sąnaudos keleriopai viršija finansinę naudą, kurią gautų valstybė. Tam, kad būtų išieškota bet kokia suma valstybei, turi būti išrašytas vykdomasis raštas, šis raštas nusiųstas vykdyti Valstybinei mo­kesčių inspekcijai ir perduotas vykdyti antstoliams, kuriems reikia mokė­ti vykdymo išlaidas. Akivaizdu, kad kai teismo procesinio sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei vykdymo išlaidos viršija pačią iš­ieškomą iš šalių sumą, teismui tokiu atveju būtų neracionalu priteisti bylinėjimosi išlaidų at­lyginimą valstybei ir imtis veiksmų dėl išieškojimo. Atliekant tokius veiks­mus valstybei daromas nuostolis. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo esmė yra šių išlaidų kompensavimas, o ne jas įpareigotos atlyginti šalies nubau­dimas. Todėl kai bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei reikalautų in­vesticijų, kurios būtų gerokai didesnės už galiausiai gaunamą kompensa­ciją, vadovaudamasis protingumo ir ekonomiškumo principais, teismas nusprendžia nepriteisti iš šalių itin mažų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dalies valstybei (CPK 3 str. 1 d., 7 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis LR CPK 259, 268-270, 448 str.

nusprendž i a:

Ieškovės J. J. ieškinį atsakovui A. Ž. atmesti.

Priteisti A. Ž. a/k (duomenys neskelbtini) iš J. J. a/k (duomenys neskelbtini) 700,00 Lt (septynis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimui įsiteisėjus panaikinti įrašą viešame registre, draudimą perleisti nuosavybę, padarytą kaip laikinąją apsaugos priemonę pagal Šiaulių m. apylinkės teismo 2010-08-16 nutartį.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per šį teismą.