- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-09-23
- Bylos Nr.
- 2A-22-262/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10113-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Neringa Švedienė, Ona Gasiulytė
- Ieškovas
- E. S.
- Atsakovas
- VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“
- Trečiasis asmuo
- BAB bankas SNORAS
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Neringos Švedienės, Vytauto Zeliankos, kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo E. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. S. ieškinį atsakovui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl teisės į draudimo išmoką pripažinimo, trečiasis asmuo BAB bankas SNORAS,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas ieškiniu prašė: pripažinti ieškovui teisę į 5177,72 Lt (1499,57 Eur) draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui – iškėlus trečiajam asmeniui AB bankui Snoras bankroto bylą; pripažinti ieškovui teisę į 5177,72 Lt (1499,57 Eur) draudimo išmoką ir įpareigoti atsakovą ją išmokėti; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jis su AB bankas SNORAS sudarė 2011-11-09 Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111109V990013 (toliau - sutartis). Pagal sutarties 1.2. punktą ieškovas numatė įsigyti 15 vnt. obligacijų iš obligacijų emisijos Banko fiksuotų palūkanų obligacijos, išleistos pagal 500.000.000 Lt vidutinės trukmės obligacijų programą, 2011-06-15 patvirtintą Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijoje. Pagal sutarties 1.7. punktą už įsigyjamas obligacijas įmokėjo 1499,57 Eur, tačiau AB bankas SNORAS obligacijų neišleido, o ieškovas netapo obligacijų savininku. Kadangi obligacijų bankas neišleido ir ieškovui pinigų negrąžino, ieškovas įgijo teisę į draudimo išmoką pagal IĮIDĮ 9 straipsnio 3 dalies 2 punktą, kuriame nurodyta, kad draudimo išmokos dydis yra 100 procentų indėlio iki 100 000 eurų.
Atsiliepimas
2. Atsakovas atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškinys yra nepagrįstas. Ieškovas yra laikytinas ne indėlininku (IĮIDĮ 2 str. 3 d.), o investuotoju (IĮIDĮ 2 str. 11 d.), nes pagal sutartį perdavė draudėjui (trečiajam asmeniui) pinigus, norėdamas pasinaudoti draudėjo teikiama investicine paslauga (įsigyti obligacijų).
3. Trečiasis asmuo atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas apmokėjo už obligacijas Sutarties sudarymo dieną. Ieškovas IĮIDĮ prasme jis laikytinas investuotoju (IĮIDĮ 2 str. 11 d.), todėl jis neturi teisės į draudimo išmoką.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimu ieškinys atmestas, iš ieškovo valstybei priteista 23,82 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Teismas nurodė, kad ieškovas yra laikytinas ne indėlininku (Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 2 str. 3 d.), o investuotoju (IĮIDĮ 2 str. 11 d.), nes pagal Sutartį perdavė BAB Bankas Snoras pinigus, norėdamas pasinaudoti draudėjo teikiama investicine paslauga (įsigyti obligacijų). Atsižvelgiant į ieškovo statusą, ieškovui netaikytina indėlių draudimo teikiama apsauga ir ieškovas negali turėti teisės į indėlių draudimo išmoką pagal reikalavimus dėl lėšų, sumokėtų pagal sutartis. Pagal IĮIDĮ 3 str. 2 d. įsipareigojimai investuotojams pripažįstami draudimo objektu, tačiau pagal IĮIDĮ 3 str. 4 d. paties draudėjo (t. y. BAB bankas Snoras) išleisti skolos vertybiniai popieriai (LR Vertybinių popierių įstatymo (toliau - VPĮ) 2 str. 23 d.) nelaikomi draudimo objektu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
5. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismas nepakankamai išsamiai ištyrė ir įvertino visas bylos aplinkybes bei įrodymus, neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai taikė IĮIDĮ normas, reglamentuojančias indėlio ir įsipareigojimų investuotojams draudimo objektus, todėl nepagrįstai atmetė ieškinį. Teismas nevertino aplinkybės, patvirtinančios, jog ieškovo pinigus Bankas nurašė 2011-11-09, o obligacijos turėjo įsigalioti 2011-12-01. Pagal Obligacijų emisijos Prospektą, emisijų išleidimo data yra obligacijų įsigaliojimo data. Taigi, tik numatytą obligacijų įsigaliojimo dieną - 2011-12-01 obligacijos būtų išleistos ir apskaitytos vertybinių popierių sąskaitose. Obligacijų įsigaliojimo data reikšminga tuo, kad atsitikus draudžiamajam įvykiui, obligacijos nebuvo išleistos ir neegzistuoja Banko vertybiniai popieriai, kuriuos apmokėti sutarties 1.14 punkte buvo duotas ieškovo sutikimas. Darytina išvada, kad ieškovo lėšos buvo panaudotos ne pagal paskirtį - obligacijų platinimui, bet ne obligacijų apmokėjimui. Ieškovo pinigai banko sąskaitoje turi būti pripažinti indėliu. Ieškovo pinigų panaudojimas kitaip nei numatyta Obligacijų sutartyje neatitinka ieškovo valios, todėl ieškovas turi teisę į draudimo išmoką pagal IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalį. Teismas taip pat nepagrįstai nestabdė bylos, kol Lietuvos Aukščiausiame Teisme bus išnagrinėta c. b. Nr. 3K-7-559/2013, nors analogiškos bylos buvo sustabdytos.
Atsiliepimas
6. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad pagal šalių sutartį apmokėjo už obligacijas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nelaikė, kad ieškovo kaip investuotojo pinigai buvo panaudoti ne pagal paskirtį ir pagrįstai nepripažino apeliantui teisės į draudimo išmoką šiuo pagrindu.
7. Trečiasis asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad ieškovas apmokėjo už obligacijas. Lėšos iš ieškovo sąskaitos buvo nurašytos teisėtai. Nuosavybės teisė į šias lėšas perėjo banko nuosavybėn (CK 4.49 str. 1 d.). Ieškovas neturi teisės į draudimo išmoką (IĮIDĮ 2 str. 11, 12 d. 3 str. 2, 4 d., 9 str. 1 d.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
8. CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).
9. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis c.b. 3K-3-52/2011 ir kt.).
10. Vienas iš apeliacinio skundo argumentų yra tai, kad teismas nepagrįstai nestabdė bylos, kol Lietuvos Aukščiausiame Teisme bus išnagrinėta c. b. Nr. 3K-7-559/2013 (naujas Nr. Nr. 3K-7-602-684/2015). Kadangi apeliacinės instancijos teismas šiuo pagrindu bylą buvo sustabdęs, apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu nebeaktualūs, todėl teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako.
11. Ieškovas pripažįsta ir byloje nėra ginčo, kad 2011-11-09 sudarydamas su AB banku SNORAS obligacijų pasirašymo sutartį siekė įsigyti banko išleistas obligacijas. Iš bylos aplinkybių matyti, kad šalys pradėjo vykdyti sutartį. Vykdydamas savo įsipareigojimus pagal įsigaliojusią Obligacijų sutartį (1.14 p.) ieškovas sukaupė Obligacijų sutarties 1.9 punkte nurodytoje sąskaitoje pinigų sumą reikalingą obligacijoms įsigyti - 1499,57 Eur, o bankas šias lėšas nurašė, pervesdamas jas į surenkamąją sąskaitą, skirtą banko Snoras obligacijų platinimui. Ieškovas savo įsipareigojimus bankui įvykdė, t.y. obligacijos buvo apmokėtos. Banko teisė nurašyti lėšas iš ieškovo sąskaitos be atskiro pastarojo sutikimo yra numatyta Obligacijų sutarties 1.14 punkte. Pažymėtina, kad bankas turėjo teisę nurašyti lėšas tik vieninteliam tikslui - apmokėti obligacijas. Įrodymų, kad bankas turėjo kokių nors kitokių tikslų, į bylą nėra pateikta (CPK 178 str.). Akivaizdu, kad lėšų nurašymas iš ieškovo sąskaitos buvo apmokėjimo už obligacijas sandorio, kurio mechanizmą šalys nustatė sudarydami Obligacijų sutartį (1.8, 1.14, 1.20 p.), dalimi. Kitoks ieškovo sutartinių įsipareigojimų (obligacijų apmokėjimo) įvykdymo variantas net nebuvo įmanomas, nes pagal Obligacijų sutarties 1.20 p. ieškovui neįvykdžius sutarties 1.14 p. nurodyto įsipareigojimo Obligacijų sutartis būtų laikoma pasibaigusia. T. y., neapmokėjus obligacijų sutartyje nustatyta tvarka ir terminais ieškovas obligacijų apskritai negautų. Todėl šiuo atveju obligacijų išleidimo ir egzistavimo faktas, kurį nurodė ieškovas, nėra teisiškai reikšmingas.
12. Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, ištyręs visas bylos aplinkybes teisingai nustatė, kad ieškovas apmokėjo už banko obligacijas Obligacijų sutartyje nustatyta tvarka ir terminais, todėl apeliacinio skundo argumentas neva ieškovo lėšos buvo panaudotos ne pagal paskirtį, t. y. apmokėjimui neegzistuojančių obligacijų, atmestinas.
13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015-11-17 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 yra nurodyta kad:
„Indėlininkų direktyvos (1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB) 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais nelaikomos obligacijos, atitinkančios 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo, 22 straipsnio 4 dalies sąlygas. Taigi, nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, kad Banko išleistos obligacijos neatitiko indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina. <...>
Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad atsakovas negalėtų grąžinti ieškovui vertybinių popierių – jie tebėra ieškovo sąskaitoje ir atsakovo bankroto byloje yra patvirtintas finansinis ieškovo reikalavimas. Aplinkybė, kad bankrutuoja vertybinių popierių emitentas, neduoda pagrindo teigti, kad savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė. Tai, kad nagrinėjamoje byloje vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (AB bankas „Snoras“) sutapo, nėra teisiškai nereikšminga ir nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų apsaugos direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Ieškovas šiuo atveju nuostolių patyrė ne dėl to, kad jo įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, bet nuostoliai atsirado dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, todėl nagrinėjamu atveju direktyvoje nurodyta draudimo išmoka (kompensacija) nemokėtina.“
14. Šioje byloje yra nustatyta, jog ieškovas aiškiai išreiškė valią įsigyti AB bankas Snoras obligacijų, todėl jis laikytinas investuotoju, o ne indėlininku. Ieškovo sumokėtas lėšas bankas nusirašė, kaip apmokėjimą už obligacijas, o ieškovas neįrodė, kad jos būtų buvę panaudotos kokiems nors kitiems tikslams. Taigi, ieškovo bankui Snoras sumokėti pinigai, laikytini ne indėliu, o investicija. Todėl atsižvelgus į čia paminėtas aplinkybes ir Europos Teisingumo Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, darytina išvada, jog draudimo išmoka ieškovui nepriklauso.
15. Iš to, kas išdėstyta darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes ir tinkami taikė ginčui taikytinas teisės normas, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.