Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas aiškina, kad pagal išankstinį darbo grafiką 2018 m. kovo 14 d. jam buvo numatytas darbo laikas nuo 13 val. iki 22 val. IS „Vektra“ sistemoje buvo įrašyta, jog minėtą dieną vykdys UAB „(duomenys neskelbtini)“ (esančios (duomenys neskelbtini); toliau –Bendrovė) planinį patikrinimą kartu su kolega vyresn. inspektoriumi R. M.. Pasak pareiškėjo, 2018 m. kovo 13 d. jo tiesioginis vadovas R. V. paklausė, ar nenorėtų kitą dieną, t. y. 2018 m. kovo 14 d. neatvykti į darbo vietą Kauno mieste, bet nuvykti tiesiai į Marijampolę, kur lauks vyr. inspektorius A. S., ir kartu vykti tikrinti minėtą Bendrovę.

Neatvykimą į darbo vietą motyvavo tuo, kad tikrinamoji Bendrovė yra Marijampolės rajone, todėl važiuoti į Kauną, po to vėl grįžti į Marijampolę, yra netikslinga. Pareiškėjas sutiko, pasitikslino, kur Marijampolėje stovi tarnybinis automobilis, kadangi nuo 2018 m. kovo 1 d., kaip teigia pareiškėjas, darbo vieta šiame mieste panaikinta. Viršininkas patikslino, jog reikia nuvykti į buvusias darbo patalpas Marijampolės mieste, kur lauks A. S. su tarnybiniu automobiliu. Gavęs žodinį nurodymą, pareiškėjas iš karto nuvyko į Marijampolę. Viršininkas patvirtino, jog nereikės po to atvažiuoti į savo darbo vietą Kauno mieste.

Skunde pareiškėjas aiškina, kad 2018 m. kovo 14 d. 13 val. atvyko į savo buvusias tarnybines patalpas ir kartu su vyr. inspektoriumi A. S. išvažiavo į Bendrovę atlikti įmonės planinį patikrinimą. Grįžęs į buvusias tarnybines patalpas, įformino reikiamus dokumentus, nevyko į darbą Kauno mieste, bet pagal žodinį tiesioginio viršininko leidimą išvyko namo apie 18 val.

Apie 21 val. R. V. telefonu pasiteiravo, kur yra pareiškėjas, kodėl ne darbo vietoje. Pareiškėjas tvirtina, kad pats viršininkas jį išleido namo. Kitą dieną R. V. žodžiu, o po to raštu pareikalavo pasiaiškinti, kodėl pareiškėjas nebuvo darbo vietoje. Netrukus dėl šio galimai padaryto tarnybinio nusižengimo pradėta tarnybinės atsakomybės teisena.

Pareiškėjas tvirtina, kad ne vieną kartą yra gavęs tiesioginio vadovo leidimą baigti darbą ankščiau laiko ir tam niekada nereikėjo įstaigos vadovo leidimo.

Pranešimuose apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą, tarnybinio patikrinimo išvadoje bei įsakyme dėl nuobaudos paskyrimo, pasak pareiškėjo, matyti, kad jo veika kvalifikuota pagal bendro pobūdžio teisės aktus, nors ši įstatymo norma gali būti pažeista valstybės tarnautojui padarant tik konkrečiai apibrėžtą tarnybinį nusižengimą. Jam pateiktame kaltinime, tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje, įsakyme dėl nuobaudos paskyrimo nurodytos tik blanketinės teisės normos, nukreipiančios į kitų teisės aktų nustatytas pareigas ar pavedimus, kuriuos jis turėjo būti pripažintas pažeidęs, tačiau tokių teisės aktų nemini.

Pareiškėjas aiškina, kad pasitraukimas iš darbo vietos anksčiau laiko nėra jo ginčo objektas, nes buvo įsitikinęs, kad turi leidimą būti ne darbe. Tvirtina, kad tiesioginis viršininkas apgavo ir toliau panaudojo šią situaciją jam pakenkti.

Pareigūnas, atlikęs tarnybinį patikrinimą, pasiūlė paskirti tarnybinę nuobaudą – papeikimą, kadangi buvo nustatyta Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 30-1 straipsnio 2 dalies 3 punkte sunkinanti aplinkybė. Lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Pareiškėjas pažymi, kad pastaba, paskirta 2018 m. vasario 21 d. LTSA direktoriaus įsakymu Nr. 3BE-69, šiuo metu neįsiteisėjusi, nes apskųsta Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Pareiškėjas tvirtina pažeidimo nepadaręs, nes iš darbo vietos anksčiau laiko pasitraukė turėdamas tiesioginio vadovo leidimą.

Vertindama faktą, kad tiesioginis vadovas jau prašė pasiaiškinti apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą bei pirminis paaiškinimas yra tyrimo medžiagoje, tarnybinio nusižengimo tyrimą dėl pareiškėjo veiksmų buvo nuspręsta tęsti, siekiant apginti LTSA interesus. Pareiškėjo pirminis paaiškinimas yra tyrimo medžiagoje. Teikdamas skundą teismui, jis nepateikė naujų įrodymų, nenurodė aplinkybių, kurios nenumatytos pirminiame paaiškinime, todėl atsakovė mano, kad pareiškėjo procesinės teisės nebuvo apribotos.

Atsakovė atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas netinkamai interpretuoja teisės aktus. LTSA Vidaus tvarkos taisyklių 13 punktas aiškiai numato, kad „<...> norint išvykti iš darbo tarnybos tikslais, būtina informuoti tiesioginį vadovą, <...> o išvykstant iš darbo ne tarnybos tikslais, būtina gauti tiesioginio vadovo sutikimą“. Informavimui nereikia gauti kitos šalies (tiesioginio vadovo) valios išreiškimo, o išvykimui iš darbo ne tarnybos tikslais teisės aktai numato pareigą gauti tiesioginio vadovo sutikimą (turi būti išreikšta valia). Nagrinėjamoje byloje nėra reikšminga analizuoti, kokia forma turėjo būti išreikštas sutikimas, kadangi tiesioginio vadovo teigimu, nei žodinio, nei rašytinio sutikimo pareiškėjui išvykti namo nedavė, jis privalėjo dirbti pagal patvirtintą darbo grafiką.

Atsakovė taip pat atkreipia dėmesį, kad laikinas išvykimas ir pasišalinimas iš darbo yra skirtingai dalykai. Laikinas išvykimas reiškia, jog darbuotojas grįš į darbą, o pasišalinimas iš darbo traktuojamas kaip išvykimas iš darbo likusiai darbo dienai, todėl atitinkamai turėtų būti koreguojamas darbo grafikas.

Pareiškėjo argumentas, kad DK 137 straipsnio 3 dalyje numatyta darbdavio sąvoka atitinka tiesioginį vadovą yra nelogiška ir neteisėta. Pareiškėjo tiesioginis vadovas negali būti prilyginamas darbdaviui pagal DK.

Kadangi pareiškėjas iš darbo pasišalino nieko neinformavęs, darbo grafikas nebuvo pakeistas, būtų gavęs jam nepriklausantį darbo užmokestį bei šis pasišalinimas iš darbo neatitiktų DK 137 straipsnio 3 dalies nuostatos.

Atsakovė pažymi, kad pareiškėjas savavališkai pasišalino iš darbo, neturėdamas nei darbdavio, nei tiesioginio vadovo sutikimo, o prieš pasišalindamas iš darbo neteikė prašymo dėl patvirtinto darbo grafiko pakeitimo.

Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad praktika, kuomet tiesioginis vadovas leidžia palikti darbo vietą, yra įprasta ir taikoma daugelyje įstaigų ir tokia praktika naudojasi kiti LTSA darbuotojai. Nurodo, kad pareiškėjo tiesioginis vadovas paaiškino, kad D. P. iškreipia šią informaciją bei Marijampolės patalpose, iki kol jos nebuvo atiduotos VĮ Turto bankui, buvo leidžiama dirbti ir jam pačiam. Šią aplinkybę patvirtina ir S. S. savo paaiškinime, nurodydamas, kad pasikeitus darbo vietai, pareiškėjas ir toliau dirbo Marijampolės patalpose (pavyzdžiui, 2018 m. kovo 10 d.), tačiau dėl neaiškių priežasčių tądien savavališkai nepasišalino ir Marijampolės patalpų, o dirbo pagal patvirtintą darbo grafiką nuo 8 val. iki 20 val. Paaiškino, kad šiuo metu pastarosios patalpos perduotos VĮ Turto bankui ir galimybės dirbti jose neturi nė vienas LTSA darbuotojas. Administracijos darbuotojai dirba pagal patvirtintus darbo grafikus bei savavališkas pasitraukimas iš darbo nėra toleruojamas.

Atsakovė nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad tarnybinio tyrimo išvada yra nepagrįsta, grindžiama prielaidomis, kadangi neturėdamas darbdavio sutikimo ir pasišalinęs iš darbo, kaip pats nurodo savo paaiškinime, siekdamas tenkinti savo asmeninius poreikius, pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5 ir 6 punktų nuostatas. D. P. veiksmuose įžvelgiama kaltės forma – neatsargumas (aplaidumas). Pareiškėjui pasišalinus iš darbo vietos be darbdavio žinios, darbo grafikas nebuvo pakoreguotas iki tol, kol neišaiškėjo savavališko pasitraukimo faktas.

Remdamasi teisiniu reglamentavimu bei surinktais įrodymais, atsakovė priėjo prie išvados, kad tyrimo metu buvo nustatytos visos tarnybinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos, kurios įrodytos, todėl paskirta nuobauda yra teisėta ir pagrįsta.

Byloje ginčas kilo dėl Įsakymo, kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas 2018 m. kovo 16 d. pateikė paaiškinimą (1 t., b. l. 16), kuriame nurodė, kad 2018 m. kovo 13 d., t. y. diena anksčiau prieš patikrinimą, jam esant darbe, priėjo tiesioginis vadovas Kauno skyriaus viršininkas R. V. ir paklausė, ar pareiškėjas nenorėtų sekančią dieną, t. y. 2018 m. kovo 14 d., neatvykti į savo darbo vietą Kauno mieste (nurodė, kad pagal 2018 m. kovo 9 d. Lietuvos transporto saugos administracijos direktoriaus pranešimą Nr. 11B-617 buvusi darbo vieta (duomenys neskelbtini) panaikinta ir nuo 2018 m. kovo 1 d. perkeliama į Kauno skyriaus patalpas (duomenys neskelbtini), bet nuvykti tiesiai į Marijampolę, kur lauks vyr. inspektorius A. S., su kuriuo kartu vyks tikrinti Bendrovės. Viršininkas R. V. tokį neatvykimą į pareiškėjo dabartinę darbo vietą motyvavo tuo, kad įmonė, kurią reikės patikrinti, yra Marijampolės rajono ribose, todėl važiuoti į Kauną, po to vėl grįžti į Marijampolę, netikslinga. Pažymėjo, kad pokalbio metu viršininko pasiteiravo, ar jam sugrįžus iš įmonės, atlikus tikrinimą, nereikės atvažiuoti į savo darbo vietą Kauno mieste. Viršininkas patvirtino, kad nereikės. Įforminus reikiamus dokumentus, pareiškėjas nevyko į savo darbo vietą Kauno mieste, bet pagal žodinį tiesioginio viršininko leidimą išvyko namo apie 18.00 val., o apie 21.00 val. paskambino viršininkas R. V. ir pasiteiravo, kur yra pareiškėjas. Pareiškėjas, kaip teigė paaiškinime, tuo metu jau buvo namuose. Jis paaiškinime pabrėžė, kad Marijampolės mieste jo darbo vietos nėra ir pats viršininkas išleido namo anksčiau.

R. V. 2018 m. gegužės 3 d. paaiškinime nurodė, kad pareiškėjas skunde pripažįsta, kad 2018 m. kovo 14 d. jam leido nevykti į Kauną, o dirbti Marijampolės patalpose, kurios tuo metu dar nebuvo perduotos Turto bankui ir atitiko visus reikalavimus normaliam darbui. Kaip nurodė R. V., faktas, kad pareiškėjas pasišalino iš darbo patalpų Marijampolėje jo neįspėjęs, paaiškėjo tik todėl, kad į Administracijai priklausančias patalpas Marijampolėje atvyko Lenkijos vairuotojas, norėdamas susigrąžinti laikinai sulaikytų dokumentų ir, nieko neradęs, paskambino. Teigė, kad net ir norėdamas, negalėjo pareiškėjo išleisti namo, nes jis turėjo tikrinti ūkio subjektą ir, esant reikalui, grąžinti sulaikytus dokumentus vairuotojams.

Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2016 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 2BE-169, nustato Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos vidaus tvarką, kurios tikslas – daryti įtaką Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir atliekančių vidaus administravimą, elgesiui, kad gerėtų jų ir visuomenės santykiai. Tų pačių taisyklių 13 punkte įtvirtinta, kad valstybės tarnautojai ir darbuotojai, palikdami Valstybinės kelių transporto inspekciją prie Susisiekimo ministerijos tarnybos ar darbo tikslais, apie tai turi informuoti savo tiesioginį vadovą bei nurodyti išvykimo tikslą ir trukmę. Norėdami išvykti ne darbo tikslais, valstybės tarnautojai ir darbuotojai turi gauti tiesioginio vadovo sutikimą (1 t., b. l. 47–50).

Pareiškėjas skunde teigia, kad įstatymas nenumato, kad prašymas ir leidimas laisvo laiko suteikimui turi būti įformintas imperatyviai raštu, be to, tokio nurodymo iš viršininko negavo ir jo žodinis leidimas sudarė pareiškėjui pagrindą gauti laisvą laiką darbo metu asmeninių poreikių tenkinimui.

Tarnybinis nusižengimas yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, taigi jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai – objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Tik esant šių elementų visumai vienu metu, galima konstatuoti, kad yra tarnybinis nusižengimas, sukeliantis tarnybinę atsakomybę. Tarnybinio nusižengimo subjektu laikomas valstybės tarnautojas, turintis tarnybinį teisnumą ir veiksnumą. Tarnybinio pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta valstybės tarnybos tvarka. Tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys (tarnybos pareigų, nustatytų VTĮ, atitinkamų viešojo administravimo veiklos sričių valstybės tarnautojų pareigų, nustatytų specialiais įstatymais, detalizuotų pareigybių aprašymuose ir kituose aktuose, neatlikimas arba netinkamas atlikimas). Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčia, tiek neatsargumu (LVAT administracinėje byloje Nr. A520-2635/2012). Tarnybinė nuobauda gali būti skiriama tik esant visus tarnybinio nusižengimo elementus patvirtinantiems įrodymams, t. y. nesant įrodytoms aplinkybėms, patvirtinančioms bent vieną pažeidimo sudėties elementą, tarnybinė atsakomybė negali būti taikoma. LVAT praktikoje nagrinėjant bylas, susijusias su valstybės tarnybos santykiais, nuosekliai nurodoma, kad įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui (VTĮ 2 straipsnio 14 dalis). Tarnybos santykių specifika pasireiškia tuo, kad tarnautojas iš esmės yra silpnesnioji šalis, ypač dėl socialinių aspektų, todėl viešojo administravimo subjektas, kartu atliekantis ir darbdavio funkcijas, privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti tarnautojui drausminę atsakomybę.

Liudytojas R. V. teismo posėdyje pažymėjo, kad kovo 13 d. paklausė pareiškėjo, ar norėtų pradėti darbo dieną, t. y. kovo 14 d. Marijampolėje, nes Marijampolės apskrityje numatytas įmonės patikrinimas. Pareiškėjas neprieštaravo, pabrėžė, kad darbą galėjo atlikti Marijampolėje, nes tarnybinės patalpos dar nebuvo panaikintos. Darbo grafike buvo numatytas įmonės patikrinimas, darbo laikas – nuo 13 val. iki 22 val. Paaiškino, kad buvo sutarta tikrinimą pradėti įmonėje, o likusį laiką dirbti Marijampolėje, nes pareiškėjui arčiau grįžti namo. Vakare R. V. sulaukė skambučio iš Lenkijos piliečio, vairuotojo, kuris paklausė, ar galėtų atsiimti sulaikytus dokumentus. Paskambinus pareiškėjui į tarnybinį telefoną, jis neatsiliepė. Taip pat neatsiliepė ir asmeniniu telefonu. Pareiškėjas perskambinęs pasakė, kad yra namuose. R. V. patvirtino, jog nepasiūlė pareiškėjui, kad patikrinęs įmonę galėtų važiuoti namo. Nurodė, kad nebuvo tikslo išleisti pareiškėją namo, nes eismo įvykio metu vietoj jo būtų tekę vykti pačiam R. V..