Šiaulių apygardos teismo nutartis

2020-12-07 · Civilinė byla Nr. e2A-659-267/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-12-07
Bylos Nr.
e2A-659-267/2020
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Burbulienė, Rasa Bartašienė, Vilija Valantienė
Atsakovas
D. M.
Ieškovas
S. G.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-659-267/2020Teisminio proceso Nr. 2-70-3-00972-2020-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1.;2.6.10.5.2.17.;3.3.1.20. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gruodžio 7 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Danutės Burbulienės (pirmininkės ir pranešėjos), Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D. M. (D. M.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. birželio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. G. ieškinį atsakovui D. M. dėl žalos atlyginimo, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė S. G. ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo D. M. 2775,27 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – VSDFV Klaipėdos skyrius) pareiškimą, 2016 m. balandžio 13 d. nutartimi iškėlė uždarajai akcinei bendrovei (toliau UAB) „Uždavinys“ bankroto bylą. Bankroto administratoriumi paskirta S. G.. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartimi patvirtino kreditorių finansinius reikalavimus. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. kovo 23 d. nutartimi pripažino įmonę bankrutavusia ir paskelbė likviduojama. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. sausio 7 d. priėmė sprendimą dėl įmonės pabaigos. UAB „Uždavinys“ įsteigta 1997 m. lapkričio 10 d., D. M. nuo 2001 m. spalio 11 d. iki 2015 m. birželio 22 d. ėjo (duomenys neskelbtini) pareigas, o nuo 2001 m. rugsėjo 19 d. iki 2015 m. birželio 22 d. buvo vienintelis įmonės akcininkas. Nuo atsakovo atleidimo įmonė daugiau jokios veiklos nevykdė. Iškėlus įmonei bankroto bylą, paskutinis įmonės vadovas administratoriui jokio turto ir dokumentų neperdavė. Pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pateikė VSDFV Klaipėdos skyrius. Kaip matyti iš valstybės įmonės (toliau VĮ) Registrų centro duomenų bazės, pagal pateiktos 2014 m. finansinės atskaitomybės duomenis įmonės ilgalaikį turtą sudaro 4 460 Lt, bendrovė buvo patyrusi 94 815 Lt nuostolių, nuostoliai sudarė 385 760 Lt, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 1 487 999 Lt, per vienus metus mokėtinos sumos – 121 734 Lt, trumpalaikis turtas sudarė 1 147 779 Lt, per vienus metus gautinos sumos – 120 282 Lt.

Žemesnės instancijos teismas

3. Kreditorių susirinkimas patvirtino administratoriaus ataskaitą, administravimo išlaidų sąmatą nuo nutarties iškelti bankroto bylą dienos iki įmonės išregistravimo Juridinių asmenų registre – atlyginimas administratoriui 2280,00 Eur, kitos administravimo išlaidos – 720,00 Eur ir priemokos už įplaukas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Kreditorių susirinkimo sprendimas dėl administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo yra galiojantis ir nekvestionuojamas, todėl bankroto administratoriaus turi teisę gauti 2280,00 Eur sumą už įmonės bankroto administravimo paslaugas ir 495,57 Eur kitas administravimo išlaidas, iš viso: 2775,57 Eur.

4. Bankroto proceso metu gauta 58,00 Eur pajamų, kurios buvo skirtos iš dalies padengti patirtas 554,37 Eur administravimo išlaidas, liko nepadengta 495,57 Eur (sumokėta už statusų įregistravimą ir už turto kraustymo iš patalpų ir transportavimo paslaugas). Kadangi pajamų tiek negauta, sumokėti šią sumą pareiga tenka atsakovui. Tarp buvusio įmonės vadovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, nes būtent įmonės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas sąlygoja situaciją, kai įmonė negali įvykdyti įsipareigojimo sumokėti administratoriui jam priklausančio atlyginimo.

5. Papildomai nurodė, kad, nors po atsakovo įmonei buvo paskirti dar du vadovai, nė vienas iš jų nebuvo įdarbinti, nemokia įmonė tapo vadovaujant atsakovui, tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Be to, 2019-04-29 Šiaulių apylinkės teismo įsiteisėjęs sprendimas patvirtina, kad paskutinis įmonės vadovas D. G. nėra atsakingas už įmonės nemokumą.

6. Atsakovas D. M. sutiko su ieškovės prašoma priteisti žalos atlyginimo suma, tačiau, jo nuomone, jis nėra tinkamas atsakovas, nes tuomet, kai jis buvo įmonės vadovas ir akcininkas, įmonė buvo moki, todėl atsakovas, dar būdamas įmonės (duomenys neskelbtini), neprivalėjo inicijuoti įmonės bankroto. Tokia pareiga atsirado kitiems asmenims, ėjusiems UAB „Uždavinys“ vadovų pareigas, t. y. I. B. arba D. G.. (duomenys neskelbtini) pareigas atsakovas ėjo iki 2015-06-22. Tą pačią dieną jis atsisakė savo reikalavimo teisės į įmonę bei visas savo akcijas padovanojo UAB „Žarijų karštis“, taip pat tą pačią dieną naujai paskirtam šios bendrovės vadovui I. B. perdavė visus įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus. Visi nurodyti veiksmai įforminti raštu. Nuo 2015-06-22 iki 2015-08-05 bendrovės vadovo pareigas ėjo I. B., nuo 2015-08-05 iki bankroto bylos įmonei iškėlimo (2016-04-13) bendrovės vadovo pareigas ėjo D. G.. Klaipėdos apygardos teismas, 2016-04-13 nutartimi iškeldamas UAB „Uždavinys“ bankroto bylą, nenustatinėjo momento, nuo kada įmonė tapo nemokia. Klaipėdos apygardos teismas 2018-03-16 nutartimi, pripažindamas UAB „Uždavinys“ bankrotą tyčiniu, taip pat nenustatinėjo ir nenustatė momento, nuo kada įmonė tapo nemokia. Mano, kad atsakomybė dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu tenka vėlesniems įmonės vadovams I. B. ar D. G.. Ieškovas nepateikė jokių duomenų apie tai, kad UAB „Uždavinys“ iš viso turėjo kreditorinių įsiskolinimų 2015-06-22 dieną, tarp jų ir tokių, kurie sudarytų pagrindą įmonę pripažinti nemokia ar būtų lėmę bendrovės bankrotą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2020 m. birželio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė ieškovei S. G. iš atsakovo D. M. 2775,57 Eur žalos atlyginimą, 5 (penkių) procentų metines palūkanas nuo priteistos 2775,57 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020-02-21.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Priteisė iš atsakovo D. M. į valstybės biudžetą 62 Eur žyminį mokestį.

8. Teismas vertino, kad nuo atsakovo atleidimo įmonė daugiau jokios veiklos nevykdė, o paskutiniai du bendrovės vadovai, nors ir buvo paskirti, įdarbinti nebuvo. Iškėlus įmonei bankroto bylą, paskutinis įmonės vadovas administratoriui jokio turto ir dokumentų neperdavė. Klaipėdos apygardos teismas 2016-04-13 nutartyje konstatavo, kad UAB „Uždavinys“ yra nemoki, todėl jai iškelta bankroto byla. Bylos dėl tyčinio bankroto nagrinėjimo metu buvęs UAB „Uždavinys“ vadovas D. M. pateikė teismui 2015-06-12 Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau VMI) operatyvaus patikrinimo pažymą, kuri surašyta atsakovui esant įmonės vadovu. Teismas vertino, kad 2015-06-30 VMI priimtas sprendimas išieškoti 40 947,90 Eur mokestinę nepriemoką, praėjus kelioms dienoms nuo atsakovo atleidimo iš vadovo pareigų, nereiškia, kad minėta nepriemoka susidarė jau esant kitam vadovui, nes minėtų aplinkybių visuma parodo, kad įmonė buvo nemoki esant atsakovui vadovu. Atsakovas turėjo teisinį pagrindą pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bet nepateikė. Įmonė mokestinės prievolės nelikvidavo, nes nebeturėjo turto.

9. Teismas pripažino, kad atsakingas už įmonės veiklą asmuo buvo atsakovas. Jis, kaip įmonės vadovas, privalėjo suvokti ir žinoti, kad įmonei neatsiskaitant su kreditoriais, besiformuojantys įsiskolinimai tik didėja. Tačiau tai žinodamas, atsakovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Uždavinys“, tuo pažeisdamas Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, o tai vertintina kaip neteisėti atsakovo veiksmai. Nurodyta žala nebūtų susidariusi, jei atsakovas būtų laiku kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Todėl teismas konstatavo, kad šioje byloje yra nustatytos visos įmonės vadovo atsakomybei kilti būtinos sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų, o kaltė nagrinėjamu atveju yra preziumuojama. Taigi, teismas pripažino, kad tarp įmonės vadovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, nes būtent įmonės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas sąlygoja situaciją, kai įmonė negali įvykdyti įsipareigojimo sumokėti administratoriui jam priklausančio atlyginimo.

10. Teismas sprendė, kad bankroto administratorius yra kreditorius, kuris patyrė žalą ir ji turi būti jam atlyginta. Žala yra patirti nuostoliai ir negautos pajamos už pavedimo sutarties vykdymą. Įmonės bankroto byloje patvirtinta bendra administravimo išlaidų sąmata nuo bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos iki įmonės išregistravimo iš juridinių asmenų registro, iš viso 2775,57 Eur, kuri pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką laikoma įmonės vadovo padarytos žalos dydžiu. Taigi, administratorius turi galiojančią reikalavimo teisę į įmonę gauti teismo patvirtintą administravimo išlaidų sumą, o bankrutuojanti įmonė turi galiojantį ir teisėtą įsipareigojimą administratoriui šią sumą sumokėti Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nustatyta tvarka, kadangi tam neužtenka įmonės turto, savo esme yra įmonės nuostoliai. Kreditoriams, šiuo atveju administratoriui, padaryta žala yra laikoma išvestine iš įmonei padarytos žalos. Administratorius, įvykdęs įmonės bankroto procedūras, turi teisę gauti už tai atlyginimą ir išlaidų, turėtų atliekant įmonės bankroto administravimą, kompensavimą. Įvertinęs tai, teismas ieškinį tenkino visiškai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

11. Apeliaciniu skundu atsakovas D. M. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. birželio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes iš sprendimo nėra aišku, kokiu momentu ir dėl kokių priežasčių įmonė tapo nemoki bei kokie įrodymai tai patvirtina. Teismas neįtraukė į bylą kitų bankrutavusios įmonės akcininkų bei vadovų – UAB „Žarijų karštis“, I. B. bei D. G., tai sukliudė išsamiai išnagrinėti aplinkybes.

11.2. Teismas pažeidė CK 6.246–6.248 straipsnių nuostatas, nes nesant galimybės konstatuoti įmonės nemokumo atsiradimo datos bei priežasties, nebuvo galimybės nustatyti ir tuo laikotarpiu atsakingo asmens bei inkriminuoti jam konkrečių neteisėtų veiksmų, o kartu ir nustatyti jo kaltės bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos.

11.2. Teismo konstatuotos faktinės aplinkybės prieštarauja kitų teismų nustatytoms reikšmingoms teisinėms aplinkybėms, konkrečiai, Klaipėdos apylinkės teismo 2019-05-06 baudžiamajam įsakymui baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nustatyta, kad dėl bankrutavusios UAB „Uždavinys“ direktoriaus D. G. nusikalstamų veiksmų laikotarpiu nuo 2012-01-30 iki 2016-04-27 visiškai neįmanoma nustatyti UAB „Uždavinys“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Tai reiškia, kad skundžiamame teismo sprendime konstatuotos faktinės aplinkybės, jog UAB „Uždavinys“ tapo nemoki atsakovo D. M. buvimo įmonės vadovu laikotarpiu, yra visiškai nepagrįstos ir prieštaraujančios kitiems įrodymams, nustatytiems galiojančiais teismų sprendimais. Skundžiamas teismo sprendimas iš esmės prieštarauja ir Klaipėdos apygardos teismo 2018-03-16 nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-14-826/2018 nustatytoms aplinkybėms, dėl kurių įmonės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu.

11.4. Teismo išvada, kad VMI 2015-06-30 priimtas sprendimas dėl pridėtinės vertės mokesčio (toliau PVM) 40947,90 Eur sumos nepriemokų reiškia, jog atsakovas D. M. būdamas įmonės vadovu iki 2015-06-22 atliko neteisėtus veiksmus, nes neinicijavo įmonės bankroto, yra nepagrįsta. Aplinkybė, jog sandoriai, kurių pagrindu įmonei atsirado prievolė sumokėti nurodyto dydžio PVM, buvo sudaryti atsakovo buvimo įmonės vadovu laikotarpiu, visiškai nereiškia, jog šie sandoriai buvo neteisėti ar atsakovas atliko jam inkriminuotus veiksmus, t. y. pažeidė ĮBĮ 8 str. 1d. nuostatą, įmonei esant nemokiai, inicijuoti jos bankrotą. Apeliantas įsitikinęs, kad jis nėra ir negali būti atsakingas už naujo savininko ir jo paskirtų vadovų atliktus ar neatliktus veiksmus.

11.5. Teismas neatskleidė bylos esmės ne tik dėl įmonės nemokumo atsiradimo laikotarpio bei priežasčių, bet ir klaidingai konstatavo priežastinio ryšio su ieškinio dalyku buvimą. Nėra pagrindo konstatuoti atsakovą pažeidus ĮBĮ 8 str.1 d. įtvirtintą prievolę ar konstatuoti jo kaltę dėl tyčinio įmonės bankroto, o kartu ir priežastinį ryšį tarp kaltės ir ieškinio dalyko.

Atsiliepimas

12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė S. G. prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Nuo UAB „Žarijų karštis“ tapimo akcininku dienos, taip pat ir nuo I. B. ir D. G. tapimo vadovais dienos UAB „Uždavinys“ jokios veiklos nebevykdė. D. G., kaip paskutinio UAB „Uždavinys“ vadovo atsakomybės klausimas dėl to paties dalyko, t. y. administravimo išlaidų atlyginimo bankroto administratorei S. G., jau buvo spręstas Šiaulių apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-3065-251/2019, ieškinys buvo atmestas. Nesutiktina, kad Klaipėdos apygardos teismas nutartimi dėl tyčinio bankroto konstatavo paskutinio įmonės vadovo D. G. neteisėtus veiksmus.

12.2. Bankroto byla UAB „Uždavinys“ yra iškelta pagal 2014 metų finansinės atskaitomybės duomenis ir šioje byloje nekvestionuojamas bankroto bylos iškėlimo faktas. D. M. vadovo pareigas ėjo nuo 2001-10-11 iki 2015-06-22 d. ir nuo 2001-09-19 iki 2015-06-22 d. buvo vienintelis įmonės akcininkas. Būtent atsakovas D. M. buvo tas asmuo, kurio vadovaujamos įmonės veiklos rezultatas atitiko nemokumo būseną. Atsakovas jokio turto naujam vadovui neperdavė. Bankroto administratorei paskutinis vadovas taip pat jokio turto neperdavė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

14. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo iš įmonės vadovo priteistos bankroto administratorės patirtos išlaidos atliekant įmonės administravimą.

Dėl naujų įrodymų prie bylos pridėjimo

15. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu teikia Klaipėdos apylinkės teismo 2019-05-06 baudžiamąjį įsakymą baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir remiasi jame nustatyta faktine aplinkybe, kad dėl bankrutavusios UAB „Uždavinys“ direktoriaus D. G. nusikalstamų veiksmų laikotarpiu nuo 2012-01-30 iki 2016-04-27 visiškai neįmanoma nustatyti UAB „Uždavinys“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

16. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pažymėtina ir tai, kad įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Šis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2014).

17. Šiuo atveju apeliantas neargumentuoja, kodėl šis įrodymas nebuvo pateiktas pirmosios instancijos teismui. Be to, Klaipėdos apylinkės teismo 2019-05-06 baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje išspręstas D. G. baudžiamosios atsakomybės pagal LR Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį klausimas, todėl šis įrodymas nėra tiesiogiai susiję su šios konkrečios nagrinėjamos bylos dalyku. Dėl nurodytų aplinkybių konstatuotina, kad nėra pagrindo taikyti bendrosios taisyklės išimtį (CPK 314 straipsnis) ir atsakovo pateiktą įrodymą pridėti prie bylos.

18. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

Dėl administratorės teisės gauti teismo patvirtintą administravimo išlaidų sumą

19. ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje numatyta, jog kreditorius, įmokėjęs pagal šio įstatymo 10 dalies 1 punkto nuostatas numatytą sumą, ar prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti kreditoriui įmokėtą sumą ar administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo, savininko (savininkų) dėl to, kad šis (šie), įmonei tapus nemokia, nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.

20. ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nustatytas specialus pagrindas išsiieškoti administravimo išlaidas iš asmenų, kurie įmonei tapus nemokiai nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, taip dar labiau apsunkindami situaciją ir apribodami galimybę tinkamai likviduoti įmonę, taip pat nurodytas specialus subjektas, turintis pagrindą reikalauti administravimo išlaidų atlyginimo. Įmonės vadovas ar kitas asmuo pagal kompetenciją, pažeidęs pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies pagrindu tampa atsakingas kreditoriui, įmokėjusiam pagal šio straipsnio 10 dalies 1 punkto nuostatas nurodytą sumą administravimo išlaidoms padengti, arba bankroto administratoriui, kuris, įmonei neturint turto ar turint jo nepakankamai administravimo išlaidoms padengti, prisiėmė riziką administruoti įmonę savo lėšomis. Taigi tik šioje normoje įvardyti asmenys (kreditorius ir administratorius), kurių lėšomis vykdomas ar įvykdytas įmonės likvidavimas supaprastinto bankroto proceso metu, turi teisę išsiieškoti šias išlaidas iš asmenų, pažeidusių pareigą laiku kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Pažymėtina, kad ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nustatytas pagrindas išsiieškoti administravimo išlaidas iš asmenų, kurie įmonei tapus nemokiai nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, taikytinas ir tais atvejais, kai supaprastintą bankroto procedūrą nusprendžiama taikyti bankroto bylos nagrinėjimo metu.

21. Vadovaujantis kasacinio teismo formuojama praktika, priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą. Nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali būti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą išlieka, o šios pareigos pažeidimas gali lemti ją pažeidusio asmens civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).

22. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, net ir nesant Įmonių bankroto įstatyme nustatytos specialios normos dėl žalos, atsiradusios administracijos vadovui nevykdant pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo, už nurodytos pareigos nevykdymą įmonės administracijos vadovui kyla civilinė atsakomybė pagal bendrąsias civilinio kodekso (toliau CK) nuostatas, reglamentuojančias įmonės administracijos vadovo fiduciarinių pareigų nevykdymo padarinius. Sprendžiant klausimą dėl civilinės atsakomybės administracijos vadovui taikymo, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas. Įmonės administracijos vadovo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškinį pareiškęs asmuo neprivalo jos įrodinėti. Bendrovės vadovas gali šią prezumpciją paneigti, pateikdamas įrodymus, kurie patvirtintų, kad jo kaltės nėra. Įmonės administracijos vadovas privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais; atstovauti bendrovei, atsakyti už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus.

23. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams.

24. Pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškinį priteisė ieškovei S. G. iš atsakovo D. M. 2775,57 Eur žalos atlyginimą, 5 (penkių) procentų metines palūkanas nuo priteistos 2775,57 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020-02-21.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Atsakovas D. M. su minėtu teismo sprendimu nesutinka, motyvuodamas tuo, kad iš skundžiamo sprendimo nėra aišku, kokiu momentu ir dėl kokių priežasčių įmonė tapo nemoki, teismas neįtraukė į bylą kitų bankrutavusios įmonės akcininkų ir klaidingai konstatavo priežastinio ryšio su ieškinio dalyku buvimą. Šiuos apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.

Dėl bendrovės nemokumo momento ir vadovo atsakomybės

25. Pagal ĮBĮ nuostatas, galiojusias iki 2016 m. sausio 1 d., pareigą inicijuoti bankroto bylą, įmonei esant nemokiai, turėjo įmonės vadovas ir jos dalyviai. ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikti teismui turi teisę: 1) kreditorius (kreditoriai); 2) savininkas (savininkai); 3) įmonės vadovas. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

26. Kasacinio teismo ne kartą išaiškinta, kad pavėluotas bankroto bylos iškėlimas gali pažeisti tiek esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka. Žala kreditoriams dėl vėlavimo inicijuoti bankroto bylą atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014).

27. Kaip ne kartą pažymėta kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti, šios bylos atveju – įmonės nemokumo fakto atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).

Žemesnės instancijos teismas

28. Nors juridinis asmuo, vykdantis ūkinę komercinę veiklą, gali susidurti su įvairiais finansiniais sunkumais, dėl kurių jam gali būti apsunkinta galimybė vykdyti savo prievoles ir atsiskaityti su kreditoriais, juridinio asmens vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo yra siejama ne su bet kokiais įmonės finansiniais sunkumais, bet su įmonės nemokumu, kuris yra suprantamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).

29. Įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes.

30. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino, kad UAB „Uždavinys“ buvo nemoki esant atsakovui šios įmonės vadovu, todėl atsakovas turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė bendrovės nemokumo momentą. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka.

31. Nors bylą nagrinėjęs teismas skundžiamame sprendime konkrečiai neįvardijo UAB „Uždavinys“ nemokumo momento, tačiau sprendimo turinys patvirtina, kad buvo vadovautasi prejudiciniais faktais. Bylos duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2016-04-13 nutartyje konstatavo, kad atsakovės įsiskolinimas valstybės biudžetui yra 5 131,98 Eur, iš jų 4 982,86 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 149,12 Eur delspinigių. Įmokų VSDFV įmonė tinkamai nemokėjo nuo 2015 m. gegužės mėn. VĮ Registrų centras duomenų bazėje pagal pateiktus 2014 m. finansinės atskaitomybės duomenis įmonės ilgalaikį turtą sudaro 4 460 Lt, bendrovė buvo patyrusi 94 815 Lt nuostolių, nuostoliai sudarė 385 760 Lt, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 1 487 999 Lt, per vienus metus mokėtinos sumos 121 734 Lt, trumpalaikis turtas sudarė 1 147 779 Lt, per vienus metus gautinos sumos 120 282 Lt. Teismas sprendė, kad UAB „Uždavinys“ yra nemoki, todėl jai iškelta bankroto byla. Bylos dėl tyčinio bankroto nagrinėjimo metu buvęs UAB „Uždavinys“ vadovas D. M. pateikė teismui 2015-06-12 Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos operatyvaus patikrinimo pažymą, iš kurios matyti, kad operatyvaus patikrinimo metu buvo nustatyta, kad bendrovė pateikė apskaitos registrą „kompiuterinė, programinė ir kita įranga apyvartą nuo 2015-01-01 iki 2015-05-31. Pagal šį dokumentą nustatyta, kad minėtu laikotarpiu bendrovėje užpajamuota 94 vnt. įsigytų pardavimui skirtų prekių už 4130,56 E (14262 Lt), nurašyta 13 678 vnt. prekių už 195 020,88 E (673 368 Lt), parduoti skirtų prekių sąskaitoje 2014 m. apskaitytas likutis per penkis mėnesius sumažėjo 95 proc., 2015-05-31 data likutyje apskaityta 240 vnt. įvairių kodų parduoti skirtų prekių už 9172,40 E (31 670 Lt ) sumą. Įmonė 2015-06-15 pateikė 2015 m. gegužės mėn. PVM deklaraciją. Deklaracijoje nurodytas mokėtinas į biudžetą PVM – 40997,00 Eur. Teismas akcentavo, kad pažyma surašyta atsakovui esant įmonės vadovu. Teismas vertino, kad 2015-06-30 VMI priimtas sprendimas išieškoti 40 947,90 Eur mokestinę nepriemoką praėjus kelioms dienoms nuo atsakovo atleidimo iš vadovo pareigų ir akcijų perleidimo, nereiškia, kad minėta nepriemoka susidarė jau esant kitam vadovui, nes minėtų aplinkybių visuma parodo, kad įmonė buvo nemoki esant atsakovui vadovu. Taigi, VMI 2015-06-30 priimtas sprendimas dėl 40 947,90 Eur sumos PVM nepriemokų reiškia, jog atsakovas D. M. būdamas įmonės vadovu iki 2015-06-22 neinicijavo įmonės bankroto. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad UAB „Uždavinys“ jau 2014 m. buvo nemoki. Priešingai, nei teigia apeliantas, visuma nustatytų aplinkybių patvirtina, kad jau 2014 metais įmonė buvo nemoki ir pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo vadovui kilo dar 2014 metais. Taigi, tokios pareigos atsakovas, kaip įmonės vadovas, neįvykdė.

32. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip teisiškai nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad teismas neįtraukė į bylą kitų bankrutavusios įmonės akcininkų. Bylos duomenys patvirtina, kad UAB „Uždavinys“ (duomenys neskelbtini) nuo 2001-10-11 iki 2015-06-22 buvo apeliantas D. M. (duomenys neskelbtini) , nuo 2015-06-22 iki 2015-08-05 – I. B. (duomenys neskelbtini), nuo 2015-08-05 iki 2016-04-26 – D. G. (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nuo atsakovo atleidimo įmonė daugiau jokios veiklos nevykdė, paskutiniai bendrovės vadovai, buvo paskirti, bet nebuvo įdarbinti. Klaipėdos apygardos teismas 2018-03-16 nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-14-826/2018 pripažino UAB „Uždavinys“ bankrotą tyčiniu. Be kitų aplinkybių, teismas nustatė, kad 2015-06-22 buvęs UAB „Uždavinys“ akcininkas D. M. naujajam akcininkui UAB „Žarijos karštis“, atstovaujamai I. B., perdavė įmonės dokumentus, tačiau šių dokumentų I. B. naujam įmonės akcininkui ir (duomenys neskelbtini) D. G. neperdavė. Ši aplinkybė buvo pakankama pripažinti, kad neperdavus įmonės dokumentų yra lengviau nuslėpti atitinkamus sandorius, taigi yra pagrindas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu.

33. Tiek nuo UAB „Žarijų karštis“ tapimo UAB „Uždavinys“ akcininku dienos, tiek nuo I. B. ir D. G. tapimo vadovais dienos UAB „Uždavinys“ jokios veiklos nebevykdė, o D. G., kaip paskutinio UAB „Uždavinys“ vadovo atsakomybės klausimas dėl to paties dalyko, t. y. administravimo išlaidų atlyginimo bankroto administratorei S. G., jau buvo spręstas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. balandžio 29 d. sprendimu, kuriuo administratorės ieškinys buvo atmestas. Apeliacinės instancijos teismas 2019 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi šį teismo sprendimą paliko nepakeistą. Įvertinus tai, akivaizdu, kad būtent atsakovas D. M. buvo tas asmuo, kurio vadovaujamos įmonės veiklos rezultatas atitiko nemokumo būseną. Taigi, įmonės finansinė padėtis atitiko nemokumo kriterijų atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu.

34. ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalis nustato, kad bankroto administravimo išlaidas sudaro administratoriaus atlyginimas ir kitos išlaidos, skirtos administratoriaus patiriamoms išlaidoms, vykdant bankroto procedūras, apmokėti.

35. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad tiek tais atvejais, kai bankroto administratorius yra fizinis asmuo, tiek tais atvejais, kai juo paskiriamas juridinis asmuo, susiklosto administratoriaus ir administruojamos įmonės pavedimo teisiniai santykiai. Administratorius, kuris yra fizinis ar juridinis asmuo, yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas. Dėl to atlyginimo administratoriui mokėjimas yra civilinių teisinių santykių pagrindu mokamas atlygis verslo subjektui už jo teikiamas paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis UAB „Šilterma“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-486/2010).

36. Nagrinėjamu atveju bankroto administratorė yra kreditorė, kuri patyrė žalą dėl to, jog apmokėjo savo lėšomis administravimo išlaidas. Žala yra patirti nuostoliai ir negautos pajamos už pavedimo sutarties vykdymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, bankroto byloje administratorės apmokėtos administravimo išlaidos gali būti vertinamos kaip įmonės vadovo ar kitų asmenų administratorei padaryta žala. Administratorė turėjo galiojančią reikalavimo teisę į įmonę gauti teismo patvirtintą administravimo išlaidų sumą, o bankrutuojanti įmonė turėjo galiojantį ir teisėtą įsipareigojimą administratoriui šią sumą sumokėti ĮBĮ nustatyta tvarka.

37. Kadangi įmonė turto neturėjo, įmonės bankroto procedūros buvo vykdomos iš bankroto administratoriaus lėšų, todėl administravimo išlaidas turi atlyginti įmonės vadovas dėl to, kad šis, įmonei tapus nemokiai, nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos jai iškėlimo (ĮBĮ 10 straipsnio 11 punktas). Atsakovui įstatymo nustatyta tvarka nepaneigus patirtų administravimo išlaidų pagrįstumo, jos laikytinos įrodytomis (CPK 178 straipsnis). Šiuo atveju apeliantas apeliaciniu skundu neginčija teismo sprendimu priteisto administravimo išlaidų dydžio, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisako.

38. Įmonės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 str.). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą bei priežastinį ryšį (CPK 178 str.). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, turėtų atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G., byla Nr. 3K-3-130/2011). Konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus – jis laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylų įmonėms iškėlimo – jo kaltė preziumuojama. Akivaizdus ir atsakovo veiksmų ir administratoriui padarytos žalos priežastinis ryšis. Minėta, kad ieškovė patyrė žalą dėl to, jog apmokėjo savo lėšomis administravimo išlaidas. Taigi, atsakovo atsakomybė pagrįsta tiek ĮBĮ nustatytu teisiniu reglamentavimu, tiek bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais.

39. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo sprendimą tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

40. Ieškovė nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Rasa BartašienėDanutė BurbulienėVilija Valantienė