Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-93-407/2019

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-03-14
Bylos Nr.: e2A-93-407/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-02533-2017-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Romualda Janovičienė, Vigintas Višinskis, Egidijus Žironas
Atsakovas: Ž. P.
Ieškovas: J. G.

Kategorijos

2.4.4.5.5Kiti su hipoteka susiję klausimai

Civilinė byla Nr. e2A-93-407/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02533-2017-8Procesinio sprendimo kategorija 2.4.4.5.5 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. kovo 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Ž. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 27 d. galutinio sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės J. G. ieškinį atsakovui Ž. P. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. 2005 m. spalio 13 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovė J. G. nupirko 21883/100000 dalis, o atsakovas Ž. P. – 78117/100000 dalis buto su rūsiu, esančio S(duomenys neskelbtini). Pagal sutartį ieškovė už savo turto dalį turėjo sumokėti 182 083,12 Lt, o atsakovas – 650 000 Lt. Visą kainą pardavėjui pagal sutartį turėjo pervesti bankas AB ,,Swedbank“, remiantis su ieškove 2005 m. rugsėjo 14 d. sudaryta kredito sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), bei su atsakovu 2005 m. rugsėjo 14 d. sudaryta kredito sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovo prievolės pagal kredito sutartį, be kita ko, buvo užtikrintos šalių įsigyto buto, esančio (duomenys neskelbtini), hipoteka.

2. AB ,,Swedbank“ nutraukus su atsakovu kredito sutartį bei notarui 2013 m. vasario 6 d. išdavus vykdomąjį įrašą buvo pradėtas priverstinis išieškojimas iš įkeisto turto, esančio (duomenys neskelbtini). 2013 m. lapkričio 12 d. įvykusiose varžytinėse įkeistas butas parduotas už 760 010 Lt sumą; 2013 m. gruodžio 9 d. surašytas turto pardavimo iš varžytinių aktas. Ieškovės teigimu, ji prarado nuosavybės teisę į turtą (savo buto dalį) ir dėl atsakovo kaltų veiksmų patyrė 187 099,65 Lt (54 187,80 Eur) žalą. Žalos dydį ieškovė paskaičiavo pagal 2013 m. gegužės 31 d. turto vertintojo UAB „Centro kubas-Nekilnojamasis turtas“ atliktą buto įkainojimą (855 000 Lt; iš kurių ieškovei priklausančio turto dalies vertė – 187 099,65 Lt, t. y. 54 187,80 Eur). Šiuos nuostolius ieškovė prašė priteisti vadovaudamasi CK 4.195 straipsnio nuostatomis. Be to, ieškovė nurodė, kad jai priklausančio turto dalimi iš dalies buvo padengti atsakovo skoliniai įsipareigojimai bankui, o ieškovė turi grąžinti bankui jai suteiktą kreditą už turtą, kurio neturi, todėl už laikotarpį nuo 2013-12-10 iki ieškinio pateikimo dienos (2017 m. lapkričio 30 d.) prašė priteisti 5 proc. metinių palūkanų nuo 54 187,80 Eur sumos, t. y. 10 770,75 Eur.

Šalies argumentai

3. Dėl nurodytų aplinkybių ieškovė J. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu dokumentinio proceso tvarka, prašydama priteisti iš atsakovo Ž. P. 54 187,80 Eur prarastos turto vertės, 10 770,75 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

4. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 4 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino.

5. Dėl preliminaraus sprendimo atsakovas Ž. P. pateikė prieštaravimus, prašydamas panaikinti preliminarų sprendimą ir atmesti ieškinį. Atsakovas nurodė, jog butas varžytinėse buvo parduotas 2013 m. gruodžio 9 d. už 760 010 Lt, todėl ši kaina turėtų būti laikoma realia buto rinkos verte jo pardavimo metu. Atsakovas prašė vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-918-178/2016, taip pat nurodė, kad ieškovei priklausiusios buto 21883/100000 dalies vertė paėmus ją atskirai arba norint ją parduoti atskirai, būtų žymiai mažesnė nei skaičiuojant tos dalies vertę nuo nustatytos viso buto rinkos vertės. Atsakovas nesutiko ir su 10 770,75 Eur palūkanomis, paskaičiuotomis nuo 2013 m. gruodžio 9 d., nurodydamas, kad ieškovė iki kreipimosi į teismą nereikalavo nuostolių iš atsakovo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 27 d. galutiniu sprendimu paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 4 d. preliminarų sprendimą (2018 m. vasario 27 d. galutinio sprendimo rezoliucinėje dalyje per rašymo apsirikimą nurodyta 2017 m. vasario 8 d. preliminaraus sprendimo data).

7. Teismas nustatė, jog byloje nėra ginčo, kad ieškovė turi teisę į nuostolių dėl daikto praradimo atlyginimą, o tarp šalių kilęs ginčas dėl priteistino nuostolių dydžio. Atsakovo nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-918-178/2016, teismas nesirėmė, nurodydamas, kad šių bylų ratio decidendi nėra identiškos.

8. Teismas nustatė, kad ginčo turtas buvo įvertintas pagal antstolio R. V. užsakymą prieš pat turto pardavimą iš varžytinių; UAB „Centro kubas-Nekilnojamasis turtas“ ekspertizės akto išvadoje nurodoma, jog ginčo buto rinkos vertė 2013 m. gegužės 31 d. buvo 855 000 Lt (247 625,11 Eur). Turtas iš varžytinių buvo parduotas už 760 010 Lt (220 114,11 Eur).

9. Teismas nurodė, jog įstatymo leidėjas aiškiai apibrėžė, kad įkeisto daikto savininkas, jeigu jo daiktas buvo parduotas iš varžytinių, įgyja teisę reikalauti iš skolininko dėl daikto praradimo patirtų nuostolių (CK 4.195 str. 4 d.). Pasak teismo, tokių nuostolių dydis visų pirma siejamas su prarasto turto rinkos verte. Nors akivaizdu, jog ir atsakovui, ir ieškovei priklausiusių ginčo buto dalių atskirai, kaip tokių, vertė, nustatant ją tų dalių likvidumo ar realizavimo (atskirai) kontekste, būtų žymiai mažesnė, nei nustatant viso buto kaip vientiso objekto vertę, tačiau nagrinėjamu atveju prieš suteikiant atsakovui kreditą buvo įkeistas visas butas, kaip vientisas turto objektas, kaip vientisas turto objektas butas buvo įvertintas prieš jį parduodant iš varžytinių, taip pat kaip vientisas turto objektas buvo parduotas visas butas ir iš varžytinių. Todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo skaičiuojant turto dalių ir vertės proporcijas vadovautis deklaratyviais atsakovo samprotavimais apie vientiso turto objekto dalies vertinimą atsietai nuo viso turto objekto nustatytos vertės. Kita vertus, pasak teismo, tokiais samprotavimais atsakovas prieštarauja ir pats sau, nes pats prašo ieškovės patirtus nuostolius skaičiuoti nuo iš varžytinių parduoto turto kaip vientiso objekto, o ne turto dalies, kainos.

10. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog turtas buvo realizuojamas priverstinai, parduodant jį iš varžytinių dėl atsakovo prisiimtų prievolių netinkamo vykdymo. Turto priverstinio pardavimo specifika lemia, kad turtas parduodamas iš varžytinių žymiai mažesne nei nustatyta turto rinkos vertė. Tuo tarpu CK 4.195 straipsnio 4 dalies normos tikslas – kompensuoti įkeisto daikto savininkui jo patirtus dėl daikto praradimo nuostolius, t. y. visų pirma atkurti balansą tarp jo turėto, tačiau prarasto, turto ir jo ekvivalento pinigais. Pasak teismo, ieškovė turi būti grąžinta į padėtį, buvusią iki turto praradimo, todėl ieškovės patirtų prarasto turto nuostolių (atsiradusių dėl atsakovo kaltės) dydžio skaičiavimas nuo turto pardavimo varžytinėse kainos būtų ne tik nesąžiningas ieškovės atžvilgiu, bet ir prieštarautų paminėtoje teisės normoje įtvirtintiems tikslams.

11. Buto rinkos vertė buvo nustatyta 2013 m. gegužės 31 d., turtas iš varžytinių parduotas 2013 m. gruodžio 9 d., t. y. ieškovė 2013 m. gruodžio 9 d. prarado jai nuosavybės teise priklausantį turtą. Byloje kitų, paneigiančių turto vertintojų nustatytą turto rinkos vertę, duomenų nėra, todėl teismas sprendė, jog ieškovės reikalavimas priteisti 54 187,80 Eur dydžio nuostolius dėl prarasto daikto, skaičiuojant nuostolių dydį nuo nustatytos turto rinkos vertės, yra pagrįstas.

12. Kadangi 2013 m. gruodžio 9 d. pardavus iš varžytinių ieškovei priklausančią įkeisto turto dalį, ji įgijo į atsakovą atgręžtinio reikalavimo teisę, todėl teismas sprendė, jog ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas, paskaičiuotas nuo grąžintinos sumos iki ieškinio pateikimo, t. y. 10 770,75 Eur, yra pagrįstas ir tenkintinas. Atsakovo prievolė atlyginti ieškovei nuostolius yra piniginė; pareiga atlyginti ieškovei nuostolius atsakovui atsirado nuo turto praradimo, t. y. turto pardavimo iš varžytinių; įstatyme nėra nustatyta, kad atsiradus pareigai atlyginti nuostolius, palūkanos neskaičiuojamos. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog yra visos sąlygos CK 6.210 straipsnio 1 dalies taikymui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13. Apeliaciniame skunde atsakovas Ž. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 27 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 4 d. preliminarų sprendimą pakeisti – priteisti ieškovei iš atsakovo 48 167,57 Eur ir 5 proc. dydžio palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o kitą ieškinio dalį atmesti bei priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

13.1. Teismas nepagrįstai nesivadovavo aukštesnės instancijos teismo suformuotu teisės taikymo precedentu – Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-918-178/2016. Nesirėmimas teismo precedentu privalo būti motyvuotas, tačiau sprendime teismas nenurodė esminių bylų faktinių aplinkybių skirtumų. Šioje byloje nagrinėjama faktinė situacija, įskaitant ir reikalavimo teisinį pagrindą, bei Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-918-178/2016 nagrinėta faktinė situacija yra visiškai identiškos, skiriasi tik šalims asmeninės nuosavybės teise priklausiusio ir varžytinėse parduoto buto idealios dalys. Tačiau tik toks skirtumas nelaikytinas sudarančiu faktinį ir teisinį pagrindus teigti, esą bylų ratio decidendi yra skirtingos. Be to, minėta Lietuvos apeliacinio teismo nutartis yra priimta ne tik sprendžiant šioje byloje nagrinėjamai identišką faktinę situaciją, bet ir ieškovams reikalavimus grindžiant tapačiais įrodymais.

13.2. Teismas netinkamai nustatė ieškovės dėl atsakovo elgesio patirtų nuostolių dydį. Parduodant ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausiusią buto dalį atskirai nuo atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausiusios buto dalies, ieškovės buto dalies kaina būtų mažesnė, nei parduodant butą kaip vientisą turto objektą. Byloje nėra tiesioginio įrodymo pagrindžiančio būtent ieškovei nuosavybės teise priklausiusios buto dalies vertę, o kartu ir ieškovės patirtų nuostolių dydį. Ieškovei nuosavybės teise priklausiusios buto dalies rinkos kainos vertinimas nėra ir nebuvo atliktas. Ieškinio reikalavimai ir atsakovo atsikirtimai yra grindžiami tik fakultatyviais įrodymais: ekspertizės aktu bei turto pardavimo iš varžytynių aktu. Ieškovei priklausė tik dalis buto, todėl ji pati galėtų perleisti tik jai asmeninės nuosavybės priklausančią buto dalį bei galėtų tikėtis gauti tik šios dalies vertę. Todėl teismas visiškai nepagrįstai ir neteisėtai ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausiusios buto dalies rinkos vertę nustatinėjo remdamasis buto ekspertizės akte nustatyta buto, kaip vientiso daikto, rinkos verte. Ieškovės buto dalies pardavimas varžytynėse pats savaime nereiškia, jog varžytynių metu už ieškovės buto dalį gauta pinigų suma neatitiko ieškovės buto dalies rinkos vertės jos pardavimo metu. Ieškovė sutiko įkeisti jai nuosavybės teise priklausiusią buto dalį svetimos (atsakovo) prievolės užtikrinimui ir turėjo žinoti, kad jai priklausiusi buto dalis gali būti realizuota hipotekos kreditoriaus reikalavimu. Ieškovė taip pat turėjo galimybę buto dalį išpirkti, tačiau šia teise nepasinaudojo.

13.3. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos aiškinant ir taikant ikiteisminių kompensuojamųjų palūkanų apskaičiavimą reglamentuojančias teisės normas. Teismo išvada, jog pareiga atlyginti ieškovei jos patirtus nuostolius atsakovui atsirado nuo ieškovei nuosavybės teise priklausiusios buto dalies pardavimo varžytynėse momento neparemta jokia teisės norma ar teismų praktika. CK 4.195 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta skolininko prievolė atlyginti įkeisto daikto savininko patirtus nuostolius nėra apibrėžta konkrečius terminu, todėl ji pagal CK 6.53 straipsnio 2 dalį tampa privalomai vykdytina tik po pareikalavimo ją vykdyti. Ieškovė iki pat kreipimosi į teismą su ieškiniu ir civilinės bylos iškėlimo teisme dienos nebuvo pareiškusi atsakovui reikalavimo atlyginti ieškovei nuostolius, atsiradusius dėl ieškovei nuosavybės teise priklausiusios buto dalies pardavimo iš viešųjų varžytynių. Tai reiškia, kad terminas įvykdyti atsakovui prievolę atlyginti ieškovės patirtus nuostolius suėjo tik po ieškovės kreipimosi į teismą su ieškiniu dienos. Todėl teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei iš atsakovo priteista 10 770,75 Eur kompensuojamųjų palūkanų, yra neteisėta ir nepagrįsta.

Atsiliepimas

14. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė J. G. prašo jį atmesti ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

14.1. Teismo išvada, kad ieškovės patirti nuostoliai turi būti skaičiuojami ne nuo daikto pardavimo kainos, o nuo daikto įvertinimo sumos, yra pagrįsta. Toje pačioje atsakovo cituojamoje Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-918-178/2016, yra cituojama kasacinio teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2013, kurioje nurodoma, kad tokioje situacijoje turi būti atlyginama prarasto daikto vertė. Ieškovė pateiktu ieškiniu įrodinėjo, kad prarasto daikto vertė yra lygi 2013 m. gegužės 31 d. UAB ,,Centro kubas–Nekilnojamasis turtas“ atliktam turto įvertinimui, šis įvertinimas buvo užsakytas antstolio R. V. prašymu, kad būtų įvertintas turtas dėl pardavimo iš varžytinių. Ieškovė savo patirtus nuostolius grindė prarasto turto proporcinga verte, t. y. tokia vertės suma, kiek dalių jai priklausė buto. Ieškovės prašoma priteisti nuostolių suma yra lygi daikto vertei, tai yra objektyvus dydis, kuriuo ir rėmėsi ieškovė. Turto vertintojai, atliekantys turto vertinimą dėl turto pardavimo iš varžytinių, įvertina visą turtą ir tada išskaičiuoja atitinkamas dalis tuo atveju, jei varžytinėse turi būti parduodamas ne visas turtas. Turto pardavimo varžytinėse kainos negalima laikyti turto verte. Šios bylos ir atsakovo cituojamos bylos, kurioje priimta Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-918-178/2016 faktinės aplinkybės nėra identiškos.

14.2. Ieškovė turi teisę į 10 770,75 Eur palūkanas, apskaičiuotas nuo turto praradimo dienos iki ieškinio pateikimo dienos. Atsakovo argumentas, kad ieškovė neturi teisės į šias palūkanas, kadangi nebuvo pareiškusi reikalavimo įvykdyti prievolę, yra nepagrįstas. Atsakovas yra išsilavinęs asmuo ir jam turėjo būti žinoma, kad ieškovė gali bet kada kreiptis į teismą dėl nuostolių priteisimo. Atsakovas turėjo pateikti įrodymus, kad jis po 2013 m. gruodžio 9 d. (po turto pardavimo) kreipėsi į ieškovę ir prašė suteikti jam terminą sumokėti ieškovės patirtus nuostolius. Atsakovas remiasi CK 6.53 straipsnio 2 dalimi (kad ikiteisminės kompensuojamosios palūkanos gali būti skaičiuojamos tik po pareikalavimo įvykdyti prievolę), tačiau reikalavimas gali būti ir žodinis. Tarp šalių egzistuojant konfliktiniams santykiams, atsakovas turėjo įrodyti, kad ieškovė nebuvo pateikusi jokio pareikalavimo sumokėti jos patirtus nuostolius. Atsakovas, būdamas apdairus ir rūpestingas, jau 2013 m. gruodžio 9 d. turėjo suprasti, kad jam galbūt gali tekti kažkada atlyginti jos patirtus nuostolius dėl daikto priverstinio pardavimo. Todėl net vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principais, akivaizdu, kad ieškovė turi teisę gauti kompensuojamąsias palūkanas, kadangi daug metų atsakovas naudojasi jai priklausančiais pinigais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

2. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atsakovo apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Dėl nuostolių dydžio

3. Byloje nustatyta, kad 2005 m. spalio 13 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi šalys bendrosios dalinės nuosavybės teise įsigijo ginčo butą (ieškovė 21883/100000 buto dalis, o atsakovas Ž. P. 78117/100000 buto dalis). Visam butui, įskaitant ieškovei priklausančią 21883/100000 buto dalį, buvo nustatyta hipoteka skolininko Ž. P. (atsakovo) prievolėms pagal 2005 m. rugsėjo 14 d. kredito sutartį, sudarytą su AB ,,Swedbank“, įvykdyti. Atsakovui tinkamai nevykdant kredito sutarties, ji buvo nutraukta ir hipotekos kreditoriaus AB ,,Swedbank“ reikalavimas nukreiptas į ginčo butą. Pagal antstolio R. V. 2013 m. gegužės 29 d. patvarkymą dėl ekspertizės turto vertei nustatyti skyrimo UAB ,,Centro kubas-Nekilnojamasis turtas“ atliko ginčo buto vertinimą ir 2013 m. birželio 13 d. surašytu ekspertizės aktu nustatė, kad įkeisto buto vertė 2013 m. gegužės 31 d. datai sudarė 855 000 Lt, t. y. 247 625,12 Eur (buto rinkos vertė nustatyta taikant lyginamąjį metodą, kaip pagalbinis panaudotas pajamų metodas). 2013 m. lapkričio 12 d. vykusiose varžytinėse butas parduotas už 760 010 Lt (220 114,11 Eur) kainą (2013 m. gruodžio 9 d. turto pardavimo iš varžytinių aktas).

4. Nagrinėjamoje byloje ieškovė, vadovaudamasi CK 4.195 straipsnio 4 dalimi, prašė atgręžtinio reikalavimo tvarka priteisti iš atsakovo nuostolius, atsiradusius dėl jai priklausančio turto (21883/100000 buto dalies) praradimo. Šioje teisės normoje įtvirtinta, kad jeigu įkeisto daikto savininkas įvykdė skolininko įsipareigojimą arba jeigu jo daiktas buvo parduotas iš viešųjų varžytynių, jis įgyja į skolininką atgręžtinio reikalavimo teisę dėl sumokėtos sumos ar dėl daikto praradimo patirtų nuostolių atlyginimo.

5. Ieškovė prašė priteisti 54 187,80 Eur nuostolius, kuriuos apskaičiavo nuo UAB ,,Centro kubas-Nekilnojamasis turtas“ nustatytos buto rinkos vertės (247 625,12 Eur) proporcingai jai nuosavybės teise priklausiusiai buto daliai (21883/100000). Šį ieškovės reikalavimą pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu patenkino. Apeliaciniame skunde atsakovas neginčija savo pareigos atlyginti ieškovei nuostolius, kuriuos ji patyrė praradusi jai priklausančią buto dalį, įkeistą svetimo daikto hipoteka, tačiau nesutinka su priteistų nuostolių dydžiu. Atsakovas nurodo sutinkantis atlyginti ieškovei 48 167,57 Eur dydžio nuostolius, kuriuos paskaičiavo nuo buto pardavimo iš varžytinių kainos (220 114,11 Eur) proporcingai ieškovei nuosavybės teise priklausiusiai buto daliai.

6. Nesutikimą su pirmosios instancijos teismo ieškovei priteista nuostolių suma atsakovas grindžia dviem esminiais argumentais. Pirma, ieškovei priteistinų nuostolių dydis turėjo būti apskaičiuotas nuo buto kainos, už kurią jis parduotas varžytinėse, o ne nuo buto vertės, nustatytos UAB ,,Centro kubas-Nekilnojamasis turtas“ ekspertizės aktu (t. y. nuo 220 114,11 Eur, o ne nuo 247 625,12 Eur). Antra, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė patyrė nuostolius dėl jai priklausančios buto dalies praradimo, kurios vertė norint ją parduoti atskirai, būtų žymiai mažesnė nei skaičiuojant tos dalies vertę proporcingai nuo viso buto vertės. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliacinio skundo argumentai nepaneigia skundžiamo sprendimo dalies dėl 54 187,80 Eur dydžio nuostolių ieškovei priteisimo teisėtumo ir pagrįstumo.

7. Įrodinėdamas, kad ieškovei priteistini nuostoliai dėl jos buto dalies praradimo turi būti skaičiuojami proporcingai nuo sumos, už kurią realizuotas turtas viešųjų varžytinių būdu, atsakovas vadovaujasi Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-918-178/2016. Minėtoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo tos bylos ieškovei buvo priteisti nuostoliai, apskaičiuoti proporcingai jai priklausiusiai buto daliai nuo sumos, už kurią butas buvo parduotas viešųjų varžytinių būdu. Tačiau priešingai nei įrodinėja atsakovas, tai, kad atsakovo nurodytoje byloje teismai nusprendė, jog tos bylos ieškovė įrodė tokio dydžio nuostolius (paskaičiuotus nuo varžytinėse parduoto turto vertės), nereiškia, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartimi suformuluotas teisės taikymo precedentas, jog dėl viešosiose varžytinėse parduoto turto, įkeisto svetimo daikto hipoteka, praradimo, įkeisto daikto savininko nuostoliai lygūs sumai, už kurią tas turtas buvo parduotas varžytinėse.

8. Vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 str.). Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad jeigu skolininkui neįvykdžius svetimo turto hipoteka užtikrintos prievolės įkeistas daiktas parduodamas iš viešųjų varžytynių, įkaito davėjas įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę dėl daikto praradimo patirtų nuostolių atlyginimo, t. y. jis turi teisę reikalauti, kad skolininkas jam atlygintų daikto vertę, taip pat praradus daiktą patirtus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2013, 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130-687/2017).

9. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartyje, kuria remiasi atsakovas, taip pat yra cituojama pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2013, kurioje pateiktas pirmiau nurodytas išaiškinimas. Be to, pačioje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje, kuria kaip teisės taikymo precedentu šioje byloje siekia vadovautis atsakovas, nurodyta, kad: ,,ieškovė iš esmės teisi teigdama, jog jai turi būti atlyginta turėto turto vertė“. Tai, jog įvertinęs minėtoje byloje esančius įrodymus, Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. gruodžio 28 d nutartimi nusprendė, jog tos bylos ieškovė neįrodė, kad jos turėto turto vertė yra didesnė nei kaina, už kurią butas buvo parduotas viešųjų varžytinių būdu (proporcingai jai nuosavybės teise priklausiusio buto daliai), nereiškia, kad minėtoje byloje buvo suformuluotas teisės taikymo precedentas, jog realizavus iš viešųjų varžytinių svetimo daikto hipoteka įkeistą turtą, įkeisto daikto savininko nuostoliai dėl daikto praradimo visais atvejais atlygintini tik pagal kainą, už kurią šis turtas paduotas varžytinėse.

10. Šioje byloje ieškovė, įrodinėdama jai priklausiusio svetimo daikto hipoteka įkeisto ir prarasto turto vertę rėmėsi 2013 m. birželio 13 d. UAB ,,Centro kubas-Nekilnojamasis turtas“ ekspertizės aktu, kuriame nustatyta, kad viso buto rinkos vertė (nustatyta taikant lyginamąjį metodą, kaip pagalbinį panaudojus pajamų metodą) 2013 m. gegužės 31 d. datai sudarė 247 625,12 Eur. Šis buto vertės nustatymas atliktas vadovaujantis 2013 m. gegužės 29 d. antstolio R. V. patvarkymu dėl ekspertizės turto vertei nustatyti skyrimo.

11. Pagal bendrąją taisyklę išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto vykdomas pagal bendras vykdymo proceso taisykles (CPK 745 str. 1 d.), įskaitant tai, kad antstolis areštuoja įkaito davėjo turtą CPK XLVIII skyriaus nustatyta tvarka (CPK 746 str. 2 d.). Pagal įstatymą vykdymo procese areštuotas turtas turi būti įkainotas objektyviai, kaina, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto kainai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-54-611/2015). CPK 681 straipsnio, reglamentuojančio areštuoto turto įkainojimą, 4 dalyje įtvirtinta, kad jeigu šiame straipsnyje nustatyta tvarka turto vertę nustatė ekspertas, tai areštuoto turto vertė laikoma eksperto nustatyta turto vertė. Šiuo atveju, kaip minėta, antstolis patvarkymu paskyrė turto (buto) vertinimo ekspertizę, kurios metu nustatyta, kad ginčo buto rinkos vertė 2013 m. gegužės 31 d. datai sudarė 247 625,12 Eur. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų nesutikęs (ginčijęs) šio akto išvadas, t. y. nustatytą buto rinkos vertę (CPK 682 str.). Šiame ekspertizės akte nurodyta, kad buto vertė nustatyta darant prielaidą, kad turto atžvilgiu nėra jokių materialinių įsipareigojimų, kurie galėtų turėti įtakos vertinamojo turto ar jo dalies nustatytajai vertei ar prekinėms savybėms. Tai reiškia, kad ginčo buto vertė buvo nustatyta darant prielaidą, kad jis būtų pardavinėjamas laisvoje rinkoje.

12. Butas buvo realizuotas priverstinai, parduodant jį iš varžytinių dėl atsakovo prisiimtų prievolių hipotekos kreditoriui AB ,,Swedbank” netinkamo vykdymo. CPK 718 straipsnis numato jog pirmosiose varžytynėse parduodamo turto nustatoma pradinė kaina sudaro 80 procentų CPK 681 straipsnyje numatyta tvarka nustatytos turto kainos (t. y. nustatytos turto rinkos vertės). Tuo tarpu, kaip minėta anksčiau, ieškovė turi teisę reikalauti, kad atsakovas jai atlygintų daikto vertę, taip pat praradus daiktą patirtus nuostolius. Daikto (buto) vertė nustatyta 2013 m. birželio 13 d. UAB ,,Centro kubas-Nekilnojamasis turtas“ ekspertizės aktu. Tai, kad minėtas turtas dėl priverstinio pardavimo specifikos realizuotas už mažesnę kainą nei nustatyta reali jo rinkos vertė, nereiškia, kad ieškovės nuostoliai dėl daikto praradimo turi būti atitinkamai mažintini. Varžytinių metu įkeistas butas realizuotas už didesnę kainą (220 114,11 Eur) nei 80 proc. nuo nustatytos turto vertės (198 100 Eur). Ši aplinkybė papildomai patvirtina, kad UAB ,,Centro kubas-Nekilnojamasis turtas“ ekspertizės aktu buto kaina nustatyta objektyviai, atitiko realią tokio turto vertę.

13. Nesutikimą su pirmosios instancijos teismo ieškovei priteistų nuostolių dydžiu atsakovas grindžia ir tuo, jog ieškovei priklausiusios buto 21883/100000 buto dalies vertė paėmus ją atskirai arba norint ją parduoti atskirai, būtų žymiai mažesnė nei skaičiuojant tos dalies vertę nuo viso buto vertės. Šis apeliacinio skundo argumentas, kolegijos vertinimu, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatyto ieškovės nuostolių dėl prarasto turto dydžio.

14. Šalys įsigijo butą bendrosios dalinės nuosavybės teise – ieškovė 21883/100000 dalis buto, atsakovas 78117/100000 buto dalis. Šios dalys yra idealiosios bendrosios dalinės nuosavybės dalys, kurios neapibrėžia, kokia daikto (buto) dalis kuriam bendraturčiui priklauso, o apibūdinamos tik matematine išraiška. Duomenų, kad būtų nustatytos realios atsakovui ir ieškovei priklausančios buto dalys, byloje nėra. Atsakovo argumentas, jog pardavinėjant ieškovei priklausančią buto dalį atskirai, jos likvidumas ir vertė sumažėtų, yra pagrįstas tačiau tokiu atveju ir atsakovui priklausančios buto dalies likvidumas ir vertė sumažėtų. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, prieš suteikiant atsakovui kreditą buvo įkeistas visas butas kaip vientisas turto objektas; kaip vientisas turto objektas butas buvo įvertintas prieš jį parduodant iš varžytinių ir kaip vientisas turto objektas buvo parduotas visas butas ir iš varžytinių. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą priteisti nuostolius, apskaičiuotus nuo buto vertės, proporcingai ieškovės turimai bendrosios nuosavybės idealiajai daliai. Be to, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pats atsakovas, nors įrodinėja, kad byloje turėjo būti nustatyta konkrečiai ieškovei priklausančios buto dalies vertė, apeliaciniame skunde ieškovei atlygintinų nuostolių dydį apskaičiuoja nuo iš varžytinių parduoto turto kaip vientiso objekto kainos.

Dėl kompensuojamųjų palūkanų

15. Pateiktu ieškiniu ieškovė, be kita ko, prašė priteisti iš atsakovo 10 770,75 Eur dydžio kompensuojamąsias palūkanas, apskaičiuotas už ieškovei neatlygintus nuostolius dėl prarastos buto dalies vertės nuo 2013 m. gruodžio 9 d. (buto pardavimo iš varžytinių diena) iki 2017 m. lapkričio 30 d. (ieškinio padavimo diena). Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog yra pagrindas priteisti šias palūkanas, kadangi egzistuoja visos CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos, t. y. atsakovo prievolė atlyginti nuostolius yra piniginė; ši atsakovo pareiga atsirado nuo 2013 m. gruodžio 9 d. (turto pardavimo iš varžytinių dienos). Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas nepagrįstai priteisė šias palūkanas.

16. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Pagal kasacinio teismo praktiką tam, kad būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį, turi būti visos trys sąlygos: 1) neįvykdyta prievolė turi būti piniginė; 2) turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas; 3) įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2006). Nurodytos kompensuojamosios palūkanos gali būti priteisiamos, kai piniginė prievolė atsiranda ne tik iš sutarties, bet ir kitais pagrindais, pvz., dėl delikto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2012; 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015).

17. Tuo atveju, kai atsiradusi prievolė neapibrėžta konkrečiu terminu, ji pagal CK 6.53 straipsnio 2 dalį tampa privalomai vykdytina tik po pareikalavimo ją vykdyti. Ikiteisminės kompensuojamosios palūkanos pradedamos skaičiuoti už laikotarpį po pareikalavimo vykdyti prievolę iki ieškinio pareiškimo teisme dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015).

18. Ieškovė kompensuojamąsias palūkanas skaičiuoja nuo turto pardavimo iš varžytinių akto surašymo dienos (2013 m. gruodžio 9 d.), tačiau nagrinėjamu atveju atsakovui atsiradusi prievolė atlyginti daikto praradimo nuostolius neapibrėžta konkrečiu terminu, todėl pagal CK 6.53 straipsnio 2 dalį tampa privalomai vykdytina tik po pareikalavimo ją vykdyti.

19. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė, įgyvendindama CK 4.195 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą atgręžtinio reikalavimo teisę, iki ieškinio padavimo dienos būtų kreipusis į atsakovą su reikalavimu atlyginti jos patirtus nuostolius netekus buto dalies. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė nurodo, kad toks reikalavimas gali būti pateikiamas ir žodžiu, tačiau ieškovė neteisi teigdama, jog atsakovas turi pareigą įrodyti, kad jam nebuvo pareikštas toks reikalavimas. CPK 178 straipsnis įpareigoja bylos šalis įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, šiuo atveju, ieškovei tenka pareiga įrodyti, kad ji buvo pareikalavusi atsakovą atlyginti nuostolius, o ne atsakovui įrodyti, kad ieškovė jam tokio reikalavimo nebuvo pateikusi. Tokios aplinkybės ieškovė neįrodė ir iš esmės net neįrodinėjo, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodydama, jog ,,tikėtina, kad tokio pobūdžio reikalavimas galėjo būti pateiktas atsakovui“.

20. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog yra pagrindas priteisti ieškovei 10 770,75 Eur dydžio kompensuojamąsias ikiteismines palūkanas. Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad ji daug metų negalėjo naudotis jai priklausančiais pinigais (atsakovo neatlygintais nuostoliais), savaime nesudaro pagrindo priteisti jai ikiteisminių kompensuojamųjų palūkanų. Pati ieškovė, žinodama, kad jai priklausanti buto dalis parduota dar 2013 m. pabaigoje, į teismą dėl nuostolių atlyginimo kreipėsi tik 2017 m. lapkričio mėn., o iki kreipimosi į teismą reikalavimo atsakovui dėl nuostolių atlyginimo nereiškė. Nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos ieškovei priteistos procesinės 5 proc. dydžio metinės palūkanos (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str.), dėl kurių ginčo byloje nėra.

Dėl procesinės bylos baigties

21. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė CK 4.195 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisės normą ir teisingai nustatė ieškovei atlygintinų nuostolių dydį, tačiau nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo, todėl be pagrindo priteisė ieškovei iš atsakovo ikiteismines kompensuojamąsias palūkanas (10 770,75 Eur). Atsižvelgiant į tai, skundžiamas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 27 d. galutinis sprendimas, kuriuo paliktas nepakeistas 2017 m. gruodžio 4 d. preliminarus sprendimas, pakeičiamas ir ieškinys tenkinamas iš dalies – ieškovei iš atsakovo priteisiami 54 187,80 Eur nuostoliai ir 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atitinkamai pakeičiamas pirmosios instancijos teismo atliktas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

22. Pakeitus skundžiamą sprendimą ir ieškovės ieškinį patenkinus iš dalies, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai perskirstomos šalių pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.). Ieškovės ieškinys tenkintas 83 proc. (ieškiniu ieškovė prašė priteisti bendrą 64 958,55 Eur sumą; priteista 54 187,80 Eur), ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 1 288 Eur bylinėjimosi išlaidų, todėl ieškovei iš atsakovo proporcingai patenkintų reikalavimų daliai priteistina 1 069,04 Eur suma (1 288 Eur x 83 proc.) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms pirmosios instancijos teisme, atlyginti.

23. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovei iš atsakovo buvo priteista 64 958,55 Eur suma. Atsakovas apeliaciniame skunde prašė iš jo priteisti 48 167,57 Eur sumą, vadinasi, apeliaciniu skundu ginčijo 16 790,98 Eur sumą (64 958,55 Eur - 48 167,57 Eur). Todėl žyminis mokestis už apeliacinį skundą turėjo būti mokamas nuo ginčijamos sumos (16 790,98 Eur), kuris sudaro 504 Eur (16 790,98 Eur x 3 proc.) (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 4 d.). Kadangi atsakovas sumokėjo 638 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, 134 Eur (638 Eur - 504 Eur) žyminio mokesčio permoka atsakovui grąžinama (CPK 87 str. 1 d. 1 p.).

24. Atsakovo apeliacinį skundą tenkinus iš dalies (64 proc.), pagal šią proporciją paskirstytinos šalių bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme. Atsakovui iš ieškovės priteistina 322,56 Eur (504 Eur x 64 proc.) žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą. Ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, todėl proporcingai atmestų apeliacinio skundo reikalavimų daliai (36 proc.), jai priteistina 180 Eur (500 Eur x 36 proc.) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

25. Iš viso ieškovei iš atsakovo priteistina 1 249,04 Eur (1 069,04 Eur + 180 Eur) bylinėjimosi išlaidų, atsakovui iš ieškovės - 322,56 Eur bylinėjimosi išlaidų. Tarpusavyje įskaičius šalių reikalavimus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ieškovei iš atsakovo priteistina 926,48 Eur (1 249,04 Eur - 322,56 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 27 d. galutinį sprendimą pakeisti.

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 4 d. preliminarų sprendimą pakeisti – ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo Ž. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei J. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 54 187,80 Eur (penkiasdešimt keturis tūkstančius vieną šimtą aštuoniasdešimt septynis eurus ir 80 ct) nuostolių, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. gruodžio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 926,48 Eur (devynis šimtus dvidešimt šešis eurus 48 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Gražinti atsakovui Ž. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 134 Eur (vieną šimtą trisdešimt keturis eurus) žyminio mokesčio, sumokėto pagal 2018 m. kovo 29 d. kasos pajamų orderį.

Teisėjai Romualda Janovičienė Vigintas Višinskis Egidijus Žironas