Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Dalios Kačinskienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. K. ir atsakovo A. Z. (A. Z.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. K. ieškinį atsakovui A. Z. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas klausimas dėl atgręžtinio reikalavimo teisės į skolininką CK 4.195 straipsnio 4 dalies pagrindu. Ieškovė ieškinyje prašė priteisti iš atsakovo 48 750 Eur nuostolių, 5 proc. procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad ieškovė ir atsakovas 2008 m. birželio 30 d. pirkimo – pardavimo sutartimi (toliau – Sutartis) lygiomis dalimis asmeninės nuosavybės teise įsigijo nekilnojamąjį turtą – butą, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas). Sutarties 2 punkte aptartas apmokėjimo klausimas: ieškovė įsipareigojo už savo asmeninės nuosavybės teise įsigyjamą ½ dalį apmokėti 180 000 Lt, kitą įsigyjamo buto kainos dalį įsipareigojo sumokėti atsakovas, įvykdęs AB SEB bankas 2008 m. birželio 19 d. kredito sutarties (toliau – Kredito sutartis) sąlygas. Ieškovė Sutarties sąlygą dėl ½ įsigyjamo buto dalies įvykdė – sumokėjo 180 000 Lt. Po Sutarties sudarymo 2008 m. liepos 18 d. ieškovė pasirašė hipotekos lakštą, kuriuo įkeitė asmenine nuosavybe priklausančią ½ Buto dalį, taip užtikrinant atsakovo Kredito sutarties pagrindu prisiimtą įsipareigojimą grąžinti 360 000 Lt kreditą ir palūkanas pagal Kredito sutartyje numatytas sąlygas. Ieškovė nurodo, kad apie Kredito sutarties nevykdymą ji sužinojo tik gavusi antstolio procesinius dokumentus. Notaro išduoto 2015 m. vasario 24 d. vykdomojo rašto pagrindu antstolis 2015 m. kovo 12 d. priėmė patvarkymą išieškoti iš atsakovo 101 259,34 Eur įsiskolinimą, parduodant iš varžytynių įkeistą Butą. UAB „Centro kubas“, atlikęs turto vertinimą, 2015 m. kovo 20 d. nustatė, kad Buto kaina yra 97 500 Eur. Pirmosios Buto varžytynės, vykusios 2015 m. gegužės 5 d. – 2015 m. birželio 4 d. pripažintos neįvykusiomis, o antrųjų, vykusių 2015 m. birželio 19 d., metu Butas parduotas už 81 498 Eur. Atsakovui nevykdant Kredito sutartimi prisiimtų prievolių, buvo parduota įkeista ieškovei asmenine nuosavybe priklausiusi ½ Buto dalis, todėl ieškovė reiškia atsakovui reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo (CK 4.195 str. 4 d.). Ieškovė nurodo, kad nuostolius sudaro ½ varžytynių metu už įkeistą turtą sumokėta suma, t. y. 40 749 Eur bei ½ skirtumo tarp nustatytos vidutinės Buto rinkos kainos ir varžytynių metu sumokėtos sumos, t. y. 8 001 Eur (97 500-81 498=16 002:1/2=8001). Tokiu būdu bendrą ieškovės patirtų nuostolių sumą sudaro 48 750 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovo 40 749 Eur skolos atgręžtinio reikalavimo tvarka, 5 proc. procesines palūkanas, kitus ieškovės reikalavimus atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas, remiantis CK 4.195 straipsnio 4 dalimi, sprendė, kad ieškovės reikalavimas priteisti sumokėtos sumos dalį, proporcingą jos turėtos nuosavybės teisės daliai bendrame įkeistame daikte, yra pagrįstas, ir šį reikalavimą tenkino - priteisė 40 749 Eur skolos iš atsakovo (81 498 Eur/2) įgyvendinant atgręžtinio reikalavimo teisę.Teismas netenkino ieškovės reikalavimo priteisti 8 001 Eur nuostolių. Nesutiko su ieškovės argumentais, kad ji nuostolių patyrė vien dėl pardavimo būdo, t. y. dėl to, kad daiktas buvo parduotas iš varžytynių. Ieškovė sutiko įkeisti daiktą svetimos prievolės užtikrinimui ir turėjo žinoti, kad daiktas gali būti realizuotas kreditoriaus reikalavimu. Ji turėjo galimybę daiktą išpirkti. Be to, neįrodyti ieškovės teiginiai, jog daiktas buvo parduotas už mažesnę nei rinkos kainą. Ieškovė negali remtis turto vertintojo UAB „Centro kubas“ pateikta išvada, nes joje turtas įvertintas kaip visuma, t. y. visas daiktas, o ne ½ jo dalis. Turto vertintojas nevertino sandorių dėl ½ buto pardavimo ir nenustatinėjo daikto dalies rinkos kainos.Atsakovo argumentai, kuriais jis ginčija ieškovės atgręžtinio reikalavimo teisę, prieštarauja sudarytiems sandoriams: Sutarčiai, Kredito sutarčiai ir hipotekos sandoriui, kurie nėra nuginčyti. Pagal Sutartį Butas įgytas asmeninėn nuosavybėn nustatant konkrečias pirkėjų dalis. Iš Kredito sutarties matyti, kad kreditas suteiktas atsakovui kaip asmeninė jo prievolė, kurio paskirtis „pirkti ½ būsto“, t. y. įsigyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Iki santuokos atsakovas su ieškove nebuvo įregistravę partnerystės įstatymų nustatyta tvarka (CK 3.229 str.), todėl CK XV skyriaus nuostatos ginčo išsprendimui netaikytinos. Kita vertus, atsakovo nurodomos aplinkybės, t. y. bendro ūkio vedimas iki santuokos nei pagal įstatymą, nei pagal teismų praktiką nesukuria nei bendros jungtinės nuosavybės, nei partnerių (sugyventinių) solidarios atsakomybės prieš kreditorius. Atsakovo cituojama kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008, 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009) patvirtina, kad iš partnerystės (jungtinės veiklos) gali atsirasti bendroji dalinė nuosavybė. Tačiau šioje byloje ir neginčijama, kad šalys, veikdamos bendrai iki santuokos, įsigijo bendrą dalinę nuosavybę, t. y. nusipirko Butą su konkrečiomis asmeninės nuosavybės dalimis. Atsakovo paimtas kreditas asmeninei Buto daliai įsigyti nesudaro pagrindo vertinimams, kad toks kreditas yra bendras abiejų bendraturčių. Ieškovė nurodė, kad ketinimo įsigyti bendro turto ir prisiimti bendras prievoles iki santuokos nebuvo, Buto įsigijimo sąlygos buvo aptartos su atsakovu ir jam buvo žinoma esminė jos nuostata, jog ji, pardavusi savo butą, pirks dalį kito buto be kreditorinių įsipareigojimų, tokiu būdu ji siekė išsaugoti asmeninę nuosavybę, įgytą iki santuokos. Be to, sutuoktinių bendro turto ir bendrų prievolių padalinimo klausimai yra išspręsti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. sprendimu santuokos nutraukimo byloje, pagal kurį, ieškovė ir atsakovas po santuokos nutraukimo nei bendro turto, nei solidarių prievolių neturi.Atsakovas įrodinėjo, kad ieškovė buto pirkimui yra panaudojusi ne 180 000 Lt, bet 140 000 Lt, o 40 000 Lt pradinis įnašas buvo sumokėtas atsakovo lėšomis, gautomis iš V. Z.. Teismas pažymėjo, kad aplinkybės, susijusios su tuo, kaip buvo vykdyta Sutartis ir kitos aplinkybės, dėl kurių šalys mokėjo nevienodą kainą už įsigyjamą turto dalį bei kokias skolas užskaitė, objektyviai vertinant neturi reikšmės ieškovės reikalavimų tenkinimui. Tai, kad šalys nukrypo nuo lygių dalių principo, nėra imperatyvių normų pažeidimas ir nesudaro pagrindo perskirstyti bendros dalinės nuosavybės dalis tarp bendraturčių ar prievoles pripažinti solidariomis.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų teisiniai argumentai

Ieškovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas dėl 8 001 Eur nuostolių priteisimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – tenkinti šį reikalavimą, perskirstyti bylinėjimosi išlaidas bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl 8 001 Eur nuostolių priteisimo, kurie paskaičiuoti remiantis vidutine rinkos kaina ir faktiškai gauta suma varžytynių metu. UAB „Centro kubas“ ekspertizės aktu nustatyta vidutinė Buto rinkos kaina 97 500 Eur, šis turto vertinimas nebuvo ginčijamas, todėl nėra pagrindo šia kaina abejoti. Antstolio 2015 m. rugpjūčio 11 d. turto pardavimo iš varžytynių aktas patvirtina, kad Butas, lygiomis dalimis priklausęs šalims, buvo parduotas už 16 002 Eur mažesnę nei vidutinę rinkos kainą. Įvertinant ieškovės nuosavybės dalį į parduotą Butą, laikytina, kad jos nuostolių dalį sudaro 8 001 Eur. Nepagrįstas teismo argumentas, jog ieškovė negali remtis UAB „Centro kubas“ pateikta išvada, nes šiuo dokumentu nebuvo nustatinėjama konkreti ieškovės dalies vertė. Byloje buvo išsiaiškinta tikroji šalių valia, ketinimai ir hipotekos sąlygų suvokimas. Šalys suvokė/žinojo, kad nuosavybės teisės į Butą priklauso lygiomis dalimis, kad tų dalių vertės yra vienodos. 2008 m. liepos 18 d. Hipotekos lakšte nėra nurodyta/susitarta dėl to, kad šalims priklausančio ir įkeičiamo turto dalys yra skirtingų verčių, nenumatytos ir nekilnojamojo turto, konkrečių jo dalių, vertės sumažėjimo rizikos. Butas įregistruotas kaip vienas turtinis vienetas, jis kaip vienas turtinis vienetas buvo įkeistas visas, nenustatant atskirų turtinių vienetų ar jų dalių. Todėl UAB „Centro kubas“ vertino viso Buto vidutinę rinkos kainą, o ne jo dalių. Butas iš varžytynių taip pat buvo parduotas kaip vienas turtinis vienetas remiantis pradine UAB „Centro kubas“ nustatyta vidutine rinkos kaina. Dėl to teismo argumentas, kad ieškovė negalėjo remtis UAB „Centro kubo“ atliktu viso Buto vidutinės rinkos kaina, yra hipotetinis, neparemtas objektyviais bylos duomenimis, materialinėmis teisės normomis. Atsakovas neginčijo, jog ieškovė reikalauja nepagrįstai didelių (per didelių) nuostolių priteisimo, neįrodinėjo, jog jos patirti nuostoliai yra mažesni, nepateikė nuostolių paskaičiavimo. Atsakovas neteigė ir neįrodinėjo, kad ieškovės reikalaujami nuostoliai paskaičiuoti neteisingai. Nesant ginčo tarp šalių dėl nuostolių dydžio ir dėl jų apskaičiavimo, teismas neturėjo pagrindo peržengti bylos nagrinėjimo ribų ir savarankiškai nustatinėti ieškovės patirtų nuostolių dydį, apskaičiavimo būdą, nurodant, jog 8 001 Eur nuostolių dydis nėra įrodytas. Teismas pažeidė CPK 263 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes nesilaikė reikalavimo pagrįsti sprendimą tik tais įrodymais, atsikirtimais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje.Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, nes neatsižvelgė į tai, kad šalys, įgydamos Butą, veikė kaip jungtinės veiklos partneriai, dėl ko jų santykiams taikytinos CK 6. 974-6. 975 straipsnių nuostatos. Šalys faktiniuose šeimos santykiuose gyveno ir bendrą ūkį vedė nuo 2007 m. antros pusės, gyveno ieškovės paveldėtame bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Siekdamos įgyti bendrą būstą, šalys sutarė, jog ieškovė parduos jai priklausantį paveldėtą butą ir gautomis lėšomis padengs dalį Buto išlaidų, atsakovas paims kreditą likusiai būsto daliai įsigyti, ieškovė savo turto dalies įkeitimu užtikrins paimto kredito grąžinimą. Susitarimas, kad kreditą trūkstamai Buto daliai padengti ims atsakovas, tarp šalių sudarytas dėl to, kad ieškovė Buto įsigijimo metu turėjo finansinių problemų, nes iš jos turto nuo 2008 m. spalio 29 d. buvo vykdomas 11 314,75 Eur išieškojimas ir nuo 2009 m. lapkričio 27 d. – 9 130,66 Eur išieškojimas. Todėl turto įsigijimo ir jo įrengimo laikotarpiu šalys gyveno kartu, vykdė bendrą veiklą, jų tarpusavio santykiai buvo artimi šeiminiams. 2008 m. rugpjūčio 30 d. šalys sudarė santuoką, 2009 m. lapkričio 10 d. susilaukė sūnaus, kas patvirtina, kad Buto įsigijimas, kitų būtinų sandorių sudarymas bei Buto įrengimas buvo šalių bendras bei vieningas tikslas – įsigyti šeimos gyvenamąją patalpą. Teismas nepagrįstai tarp šalių susiklosčiusius santykius vertino atsietai nuo faktinės situacijos, todėl nepagrįstai konstatavo, kad šalys Butą įsigijo atskirai, kiekvieno asmeninėn nuosavybėn neva nesiekiant jokio bendro tikslo, atsakovo sudaryta Kredito sutartis yra išimtinai asmeninė jo prievolė, o ieškovės turto dalies hipoteka laikytina svetimo turto hipoteka. Įstatymas nedraudžia kuriant bendrą dalinę nuosavybę iš anksto sutarti dėl bendraturčių dalių (CK 4.73 str. 3 d.), o toks susitarimas nepaneigia ir negali paneigti jungtinės veiklos santykių egzistavimo, nes bendra dalinė nuosavybė yra jungtinės veiklos teisinių santykių tarp kartu gyvenančių asmenų pasekmė. Teismo išvados, kad atsakovo paimtas kreditas yra išimtinai asmeninio pobūdžio bei tai, jog ieškovė savo turtą įkeitė užtikrindama svetimą prievolę, prieštarauja CK 6.975 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai jungtinės veiklos partnerių atsakomybės prieš trečiuosius asmenis bendrumo nuostatai. Šalys, įsigydamos Butą, susitarė dėl dalių dydžio bendroje dalinėje nuosavybėje, todėl visos prievolės, susijusios su šalių bendros jungtinės veiklos rezultatu (Butu), yra bendros, o atsakomybė pagal prievoles yra dalinama perpus (CK 6.975 str. 1 d.). Neturi reikšmės aplinkybė, kad kreditą Butui įsigyti atsakovas ėmė savo vardu, nes partnerių veikla siekiant bendro tikslo sukuria teisines pasekmes bendrai visiems partneriams. Tai, kad kreditas buvo imtas abiejų ginčo šalių interesams – abiem Buto dalims įsigyti, patvirtina aplinkybė, jog ieškovė jai atitekusiai Buto daliai įsigyti neturėjo sumos, lygios pusei Buto vertės. Šios aplinkybės ieškovė neginčijo. Teismas privalėjo vertinti, kad kredito bendram būstui įsigyti paėmimas atsakovo vardu buvo jungtinės veiklos partnerių susitarimo esmė. Ieškovė, užtikrindama prisidėjimą prie bendros nuosavybės sukūrimo, įkeitė savo turto dalį. Todėl visų sandorių sudarymas privalėjo būti vertinamas kaip visuma teisinių veiksmų bendram tikslui pasiekti, t. y. įsigyti bendram turtui, kuris tapo partnerių šeimos turtu.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovės turto hipoteka yra svetimo turto hipoteka. Šalių kaip partnerių teisės ir pareigos, susijusios su Butu, buvo bendros, todėl ieškovės Buto dalies hipoteka nebuvo svetimo turto hipoteka, nes ieškovė savo turto dalies įkeitimu užtikrino bendros su atsakovu prievolės įvykdymą. Todėl CK 4.181 straipsnis negali būti taikomas. Ieškovė neturėjo pagrindo pasinaudoti CK 4.195 straipsnio 4 dalyje įtvirtintomis gynybos priemonėmis, nes ieškovės turto dalies hipoteka nebuvo svetimo turto hipoteka. Šalis siejo jungtinė veikla, todėl tiek įsipareigojimai pagal Kredito sutartį, tiek kitos su Butu susijusios prievolės, buvo bendros bei atitinkamai ieškovės turto dalies įkeitimas buvo susijęs su bendru partnerių tikslu ir bendra prievole (skola). Pagal CK 6.974 straipsnio 1 dalį bendrų nuostolių, susijusių su jungtine veikla, paskirstymas yra toks: kiekvienas partneris atsako už bendrus nuostolius proporcingai savo dalies dydžiui. Todėl bet kokie nuostoliai, jei tokie būtų įrodyti, privalo būti laikomi bendrais abiejų ginčo šalių nuostoliais, kurių dengimo klausimas spręstinas atsižvelgiant į abiejų šalių turto dalį.Ieškovė atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Teismas neturėjo pagrindo vertinti atsakovo nurodomas aplinkybes kaip patvirtinančias jungtinę šalių veiklą. Šalys iki Buto įsigijimo gyveno ieškovės asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute, todėl būtent atsakovui buvo poreikis įsigyti būstą. Atsakovo argumentus, kad ieškovės bloga finansinė padėtis lėmė, jog jis sudarė Kredito sutartį, paneigia byloje pateiktas rašytinis įrodymas -AB SEB banko 2008 m. birželio 5 d. kreditoriaus sutikimas, kuriame nurodyta, kad atsakovui kreditas bus suteiktas tik tokiu atveju, jeigu ieškovė sumokės ne mažiau kaip 200 000 Lt Buto pardavėjams. Ieškovė šią sąlygą įvykdė, nes 2008 m. birželio 8 d. pardavė jai asmenine nuosavybes teise priklausantį butą už 261 000 Lt.Kredito sutartį galėjo sudaryti ir ieškovė, tačiau ją sudarė tik atsakovas, todėl nėra pagrindo vertinti, jog nevykdant Kredito sutarties, teisinės pasekmės kyla ir ieškovei. Sudarydamas Kredito sutartį, atsakovas išreiškė savo valią ir pats asmeniškai prisiėmė įsipareigojimą ją vykdyti. Atsakovas neinicijavo Kredito sutarties pakeitimo, pats asmeniškai kurį laiką vykdė įsipareigojimus, nereikalavo iš ieškovės padengti dalies kredito įmokų. Todėl nepagrįstas atsakovo argumentas, kad vien tik faktinė aplinkybė, jog šalys iki Kredito sutarties sudarymo gyveno kartu, patvirtina solidarią prievolę pagal Kredito sutartį.Aplinkybė, kad šalys iki Sutarties sudarymo kartu gyveno, neįrodo, jog Butas buvo įgytas bendros jungtinės veiklos pagrindu, o iš atsakovo sudarytos Kredito sutarties kylančios prievolės yra bendros. Jungtinei veiklai būtina sąlyga – bendras susitarimas, šalių valia, tačiau šalys nebuvo išreiškę valios, kad pagal atsakovo sudarytą Kredito sutartį kredito gavėjais jie yra abu. Šios aplinkybės nepatvirtina Kredito sutarties ir Sutarties sudarymo aplinkybės bei jų turinys. Tiek iki Sutarties sudarymo, tiek jos sudarymo pas notarą metu šalims buvo suprantama, kad Butą įsigyja lygiomis dalimis asmenine nuosavybe, neatsižvelgiant į tai, kad už butą buvo mokama ne lygiomis dalimis. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad Sutarties sudarymo metu tarp šalių buvo susitarimas Butą įsigyti jungtinės veiklos pagrindu.Tik ieškovei pateikus ieškinį dėl nuostolių priteisimo, atsakovas iš Kredito sutarties kylančią prievolę pradėjo vertinti kaip solidarią. Santuokos nutraukimo byloje atsakovas šią prievolę vertino kaip asmeninę ir įsipareigojo ją įvykdyti asmeniškai. Tai patvirtina įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. N2-2053-614/2014.Teismas pagrįstai šalių santykius kvalifikavo kaip svetimo turto įkeitimą. Atsakovas nepateikė tarp šalių egzistavusią jungtinę veiklą patvirtinančių įrodymų. Kredito sutartis, hipotekos lakštas ir Sutartis patvirtina šalių valią, jog Butas įsigyjamas lygiomis dalimis. Be to, įkaito davėją (ieškovę) su banku siejo hipotekos santykiai, o skolininką (atsakovą) – kreditavimo sutartis. Atsakovas atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Teismas pagrįstai atsisakė ieškovei priteisti 8 001 Eur nuostolių. Turto rinkos vertės nustatymas pardavimo iš varžytynių metu nereiškia, kad už tokią vertę turtas ir bus parduotas. Todėl skirtumas tarp iš varžytynių parduoto turto kainos ir nustatytos vidutinės turto rinkos vertės negali būti laikomas ieškovės nuostoliais CK 4.195 straipsnio 4 dalies prasme.Ieškovė negali remtis UAB „Centro kubas“ turto vertinimo suma kaip kaina, už kurią turtas privalėjo būti parduotas, nes imperatyvios įstatymo normos, reglamentuojančios turto pardavimo iš varžytynių procesą, numato, kad jau pirmose varžytynėse turto pardavimo pradinė kaina negali būti nustatoma didesnė nei 80 proc. nustatytos turto vertės (CPK 718 str.). Šios teisės normos ieškovei buvo (turėjo būti) žinomos, todėl siekdama, kad jos turtas nebūtų parduotas iš varžytynių už mažesnę kainą nei nustatyta rinkos vertė, ieškovė turėjo teisę padengti skolą (CK 4.194¹ str. 1 d.) arba išpirkti iš varžytynių parduodamą turtą. Ieškovė neįrodė 8 001 Eur patirtų nuostolių atsiradimo fakto ir dydžio. UAB „Centro kubas“ nustatyta Buto vertė yra orientacinė turto kaina. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad egzistavo nors vienas pirkėjas, kuris Butą būtų nupirkęs už nustatytą kainą. Tai, kad pirmosios Buto varžytynės neįvyko (nedalyvavo nė vienas potencialus pirkėjas), rodo, kad turto vertintojų nustatyta turto rinkos vertė galimai buvo per didelė. Ieškovė neginčijo antstolio veiksmų įkainojant Butą, todėl negali jos kvestionuoti dabar, teigdama, kad dėl netinkamai nustatytos pardavimo kainos ji patyrė nuostolių. Ieškovė galėjo išvengti jos tariamai patirtų nuostolių, tačiau nesiėmė jokių veiksmų žalai sumažinti ar užkirsti kelią jos atsiradimui. Jei būtų laikoma, kad ieškovė patyrė nuostolius, tai dėl jų atsiradimo kaltė tenka pačiai ieškovei. Ieškovė sąmoningai veikė taip, kad jos veiksmai gali būti laikomi bet kokios rizikos dėl nuostolių atsiradimo prisiėmimu, nes atsakovas ieškovei ne kartą siūlė Butą parduoti laisvoje rinkoje už didžiausią įmanomą kainą ir padengti likusią skolą bankui, tokiu būdu išvengiant turto pardavimo iš varžytynių. Dėl to civilinė atsakomybė atsakovui negali būti taikoma (CK 6.253 str. 5 d.).Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad teismas, pasisakydamas dėl 8 001 Eur nuostolių peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Atsakovas visada palaikė poziciją, kad ieškovei jokių nuostolių išvis nekilo ir negalėjo kilti. Teismas nėra saistomas šalių pasisakymų, argumentų, nes sprendimą jis privalo priimti nešališkai, remdamasis tik įstatymais, teismų praktika bei pamatiniais teisės principais (Konstitucijos 109 str., CPK 3, 6 str.).

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Byloje nustatyta, kad 2008 m. birželio 30 d. pirkimo – pardavimo sutartimi šalys asmeninės nuosavybės teise lygiomis dalimis įsigijo Butą, už jį apmokėta ieškovės lėšomis (180 000 Lt) ir iš AB SEB banko 2008 m. birželio 19 d. Kredito sutartimi atsakovo gautomis lėšomis (360 000 Lt). Šalys 2008 m. liepos 18 d. pasirašė Hipotekos lakštą, kuriuo įkeitė jiems asmenine nuosavybes teise priklausančias po ½ Buto dalis, taip užtikrindami Kredito sutarties pagrindu prisiimtų įsipareigojimų vykdymą. Nevykdant Kredito sutarties, ji nutraukta ir hipotekos kreditoriaus reikalavimas nukreiptas į įkeistą daiktą. 2015 m. birželio 19 d. varžytynių metu Butas parduotas už 81 498 Eur. Ieškovės teigimu, dėl jai priklausančio turto pardavimo patyrė nuostolius, kuriuos sudaro ½ varžytynių metu už įkeistą Butą sumokėta suma, t. y. 40 749 Eur bei ½ skirtumo tarp nustatytos vidutinės Buto rinkos kainos ir varžytynių metu gautos sumos, t. y. 8 001 Eur. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, pripažino, kad ieškovė įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į 40 749 Eur skolą iš atsakovo, o reikalavimą dėl 8 001 Eur nuostolių priteisimo atmetė kaip neįrodytą. Ieškovė ir atsakovas, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinius skundus.Teisėjų kolegija CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė. Todėl jo teisėtumas ir pagrįstumas paduotų apeliacinių skundų faktinio ir teisinio pagrindo ribose (CPK 320 str. 2 d.). Apeliaciniai skundai netenkintini.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo

Ieškovės reikalavimai atsakovui kildinami CK 4.195 straipsnio 4 dalies pagrindu – svetimo daikto hipoteka įkeisto daikto patirtų nuostolių atlyginimas. Atsakovo teigimu, ieškovės turto dalies hipoteka nebuvo svetimo daikto hipoteka, šalis siejo jungtinė veikla, jų santykiams taikytinos CK 6.974–6.975 straipsnių nuostatos, todėl ieškovei jokių nuostolių nekilo ir negalėjo kilti, nes tiek įsipareigojimai pagal Kredito sutartį, tiek kitos su Butu susijusios prievolės buvo bendros. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovu.Iš tikrųjų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros praktikos, jog pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2015; 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016). Nagrinėjamu atveju neginčytina, kad šalys iki sudarant santuoką gyveno drauge, vedė bendrą ūkį ir buvo partneriai šeimos sukūrimo tikslu. Todėl iš esmės nėra pagrindo nesutikti su atsakovu, kad tarp šalių iki santuokos sudarymo buvę teisiniai santykiai gali būti kvalifikuotini kaip jungtinė veikla. Tačiau nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu. CK 6.971 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė. CK 6.970 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, preziumuojama, jog visų dalyvių įnašai yra lygūs. Dalių bendrosios nuosavybės teisėje dydis paprastai nustatomas bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo metu ir priklauso nuo bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016).Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad šalių, joms jau gyvenant kartu, tikslas buvo ne sukurti (įgyti) bendrą turtą, o įgyti turtinį vienetą, tačiau tik su apibrėžtomis asmeninės nuosavybės teise priklausančiomis dalimis už kiekvieno asmenines lėšas. Tai patvirtina ir jų kiekvieno indėlio (įnašo) vertinimas bei bendrų ir asmeninių įsipareigojimų atribojimas. Minėta, kad įnašai gali būti tiek piniginėmis lėšomis, tiek ir kitu turtu. Piniginiais įnašais laikytinos asmeninės lėšos, taip pat ir lėšos, gautos paskolos (kredito) sutarties pagrindu. Šiuo atveju Sutarties 2 punkte numatyti kiekvieno iš šalių įnašai: ieškovės – piniginės lėšos, o atsakovo – lėšos, gautos Kredito sutarties pagrindu. Sutartyje aptartos sąlygos, kuriose aiškiai nurodyta apmokėjimo už įsigyjamą Butą tvarka bei asmeninės nuosavybės teise šalims priklausančios perkamo Buto dalys – po ½ kiekvienam (Sutarties 1 p.). Sutiktina su atsakovu, kad atsakomybė tarp jungtinės veiklos partnerių gali būti dalinama proporcingai jų dalies dydžiui (CK 6.975 str. 1 d.). Tačiau pažymėtina, kad CK 6.974-6.975 straipsnių nuostatos reglamentuoja bendrų išlaidų ir bendrų nuostolių paskirstymą, susijusių su jungtine veikla, o nagrinėjamu atveju nėra bendrų išlaidų ir bendrų nuostolių, nes nei lėšos įgyjant asmeninės nuosavybėn po dalį Buto buvo bendros, nei įsipareigojimai pagal Kredito sutartį laikytini bendrais.Vertinant atsakovo įnašą, svarbu tai, kad dar prieš Sutarties sudarymą atsakovas su AB SEB bankas (toliau – Bankas) pasirašė Kredito sutartį, kurioje nurodyta kredito paskirtis – (būtent) ½ Buto pirkimas (Kredito sutarties 2 punktas). Šios sutarties pagrindu atsakovas įsipareigojo per Kredito sutartyje numatytą terminą įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus – grąžinti paskolą Bankui. Taigi, tarp atsakovo ir Banko buvo susiklostę kreditavimo teisiniai santykiai (CK 6.881 str.). Iš byloje esančio hipotekos lakšto matyti, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas įkeitė jiems priklausančias ½ Buto dalis Kredito sutarties įsipareigojimams užtikrinti, tačiau skolininkas – tik atsakovas. Todėl teisėjų kolegija nesutinka su atsakovu, kad Kredito sutartimi buvo prisiimta ne asmeninė, o solidari su ieškove prievolė Bankui, bei laiko nepagrįstais jo argumentus, kad ieškovė savo turto dalies įkeitimu užtikrino bendros su atsakovu prievolės įvykdymą. Nors atsakovas ir įrodinėja, kad ieškovė neturėjo sumos, lygios pusei Buto vertės, tačiau šios aplinkybės nagrinėjamu atveju nėra reikšmingos, nes Butą šalys įsigijo lygiomis dalimis, neatsižvelgiant į kiekvieno jų padarytų įnašų dydį. Šias aplinkybes patvirtina ir byloje esantis notarės V. S. – M. 2016 m. kovo 21 d. paaiškinimas, kad šalys Sutartyje išreiškė valią įsigyti Butą lygiomis dalimis - po ½ dalį asmeninės nuosavybės teise, Sutarties sąlygos su šalimis buvo aptartos ir pasekmės išaiškintos, jiems buvo išaiškinta galimybė pirkti Butą ne lygiomis dalimis, o proporcingai mokamai kainai, tačiau pirkėjai atsisakė. Šalys šių notarės nurodytų aplinkybių nekvestionuoja. Be to, Buto dalių nustatymas (pasidalinimas) nėra nagrinėjamos bylos dalyku, nes ieškinys CK 4.195 straipsnio pagrindu pareikštas dėl nuostolių atlyginimo realizavus ieškovei priklausiusį turtą – ½ dalį Buto. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tai, jog Kredito sutartimi atsakovo prisiimti įsipareigojimai yra asmeniniai, patvirtina ne tik šalių tuomet sudaryti sandoriai (Kredito sutartis, Sutartis bei hipotekos lakštas), bet ir vėlesnis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. sprendimas, kuriuo patvirtinta šalių santuokos nutraukimo pasekmių sutartis. Tiek minėtame sprendime, tiek santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje nurodyta, kad ieškovė ir atsakovas po santuokos nutraukimo nei bendro turto, nei solidarių prievolių neturi, t. y. išspręsti sutuoktinių (šalių) bendro turto ir bendrų prievolių padalinimo klausimai. Taigi, turėtus iki santuokos įregistravimo kreditorinius įsipareigojimus šalys ir po santuokos nutraukimo laikė asmeniniais to sutuoktinio kreditoriniais įsipareigojimais, kieno vardu jie buvo įgyti, atsakovas santuokos nutraukimo metu savo prievolę Bankui pripažino asmenine ir įsipareigojo ją vykdyti asmeniškai. Įsiteisėjęs teismo sprendimas draudžia byloje dalyvavusiems asmenims ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius kitoje byloje (CPK 279 str. 4 d.). Todėl ir dėl šių motyvų nepagrįsti atsakovo argumentai, kad vien tik faktinė aplinkybė, jog šalys iki Kredito sutarties sudarymo gyveno kartu, patvirtina jų bendrą prievolę pagal šią sutartį. Atsakovui nevykdant Kredito sutartimi numatytų įsipareigojimų, Bankas kaip hipotekos kreditorius kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo atlikimo (CK 4.192 str. 1 d.), kurio pagrindu pradėta priverstinio išieškojimo procedūra. Varžytynėse pardavus Butą (inter alia ir ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančią ½ dalį), laikytina, kad ieškovė įkeistu turtu įvykdė atsakovo prievolę kreditoriui – Bankui, nes už Butą gautos lėšos panaudotos atsakovo skolai dengti. Tai, kad ieškovė prarado savo turtą – ½ dalį Buto, lėmė atsakovo neteisėti veiksmai, hipoteka apsaugotos prievolės nevykdymas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į skolininką – atsakovą CK 4.195 straipsnio 4 dalyje numatytu pagrindu.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo

Ieškovės teigimu, jos patirtus 48 750 Eur nuostolius sudaro: ½ varžytynių metu už įkeistą turtą sumokėta suma (40 749 Eur) bei ½ skirtumo tarp nustatytos vidutinės Buto rinkos kainos ir varžytynių metu sumokėtos sumos (8 001 Eur).Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimo dėl 8 001 Eur priteisimo netenkino, nes laikė jį neįrodytu. Ieškovės teigimu, teismas minėtą reikalavimą atmetė nepagrįstai, nes (1) 8 001 Eur nuostolių suma paskaičiuota remiantis vidutine Buto rinkos kaina (97 500 Eur), nustatyta UAB „Centro kubas“ ekspertizės aktu, kuriuo teismas nepagrįstai nesirėmė, ir faktiškai gauta suma Butą pardavus varžytynių metu (81 498 Eur); (2) atsakovui neginčijant nuostolių paskaičiavimo, teismas neturėjo pagrindo peržengti bylos nagrinėjimo ribų ir savarankiškai nustatyti ieškovės patirtų nuostolių dydį. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, su ieškove nesutinka.Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad jeigu skolininkui neįvykdžius svetimo turto hipoteka užtikrintos prievolės įkeistas daiktas parduodamas iš viešųjų varžytynių, įkaito davėjas įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę dėl daikto praradimo patirtų nuostolių atlyginimo, t. y. jis turi teisę reikalauti, kad skolininkas jam atlygintų daikto vertę, taip pat praradus daiktą patirtus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2013). Taigi, ieškovė iš esmės teisi teigdama, jog jai turi būti atlyginta turėto turto vertė, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju tokio pobūdžio argumentai faktinių aplinkybių bei teiktų įrodymų kontekste savaime nėra pakankami paneigti pirmosios instancijos teismo išvadą. Byloje UAB „Centro kubas“ pateikė išvadą, kad Buto vidutinė rinkos vertė yra 97 500 Eur. Taigi, buvo įvertinta Buto - kaip visumos - vidutinė rinkos kaina, o nagrinėjamu atveju ieškovė patyrė nuostolius dėl būtent jai priklausančios ½ dalies Buto praradimo. Pusės buto rinkos vertės UAB „Centro kubas“ nenustatinėjo, kitų tokio pobūdžio įrodymų nėra, jų nepateikta ir su apeliaciniu skundu (t.y. jau žinant skundžiamo sprendimo motyvus). Ir be specialių žinių akivaizdu, kad nuosavybės teise turimos ½ buto dalies vertė realizavimo atveju nepriklausomai nuo realizavimo būdo bus mažesnė už pusę buto kaip turtinio vieneto vertės, juo labiau, kai šiuo atveju ieškovei priklausė pusė trijų kambarių Buto, kas daro šios dalies likvidumą dar menkesniu. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad jai priklausančios Buto dalies rinkos vertė būtų didesnė nei priteista suma (CPK 12, 178 str.). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ieškovė, prašydama priteisti nuostolius – skirtumą tarp pardavimo kainos ir rinkos kainos, negali remtis turto vertintojo UAB „Centro kubas“ pateiktu vertinimu. Šios išvados nepaneigia ieškovės argumentai, kad Butas įregistruotas kaip vienas turtinis vienetas, taip pat kaip vienas turtinis vienetas buvo įkeistas bei parduotas iš varžytynių, nes ieškovei priklausė tik ½ Buto dalis, taigi, bet kuriuo atveju ji pati galėtų perleisti tik savąją Buto dalį bei galėtų tikėtis gauti tik šios dalies vertę. Šiame kontekste paminėtina, kad ieškovė nepagrįstai remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-698/2011, nes tos bylos aplinkybės - buvo nagrinėjamas klausimas dėl viso buto pardavimo - nesutampa su nagrinėjamos bylos ratio decidendi. Kitokio pobūdžio nuostolių ieškovė neįrodinėjo.Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad dėl to, jog atsakovas pirmosios instancijos teisme neginčijo ieškovės nuostolių dydžio, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį tik iš dalies, peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Visų pirma, iš atsakovo procesinių dokumentų negalima daryti išvados, kad jis, kaip teigia ieškovė, sutiko su jos apskaičiuotu ar kokiu nors kitokiu nuostolių dydžiu, nes jo pozicija buvo tokia, kad ieškovei apskritai jokių nuostolių nekilo ir negalėjo kilti. Antra, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, o teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendžia dėl reiškiamų reikalavimų pagrįstumo ir priima sprendimą ieškinį tenkinti/tenkinti iš dalies/atmesti (CPK 178 str., 185 str., 270 str. 5 d. 1 p.). Teismas byloje nenagrinėjo jokių nepareikštų reikalavimų, o (tik) dalies reikalavimų pripažinimas nepagrįstais nelaikytinas bylos nagrinėjimo ribų peržengimu.Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė tiek materialines, tiek procesines teisės normas. Nesant pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą, jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Atmetus apeliacinius skundus, šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos jiems nepriteistinos. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, iš atsakovo į valstybės biudžetą priteistinas 828 Eur žyminis mokestis už paduotą apeliacinį skundą, kurio sumokėjimas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartimi buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo byloje priėmimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. Z. (A. Z., (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 828 Eur (aštuonis šimtus dvidešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.