Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-03-07 · Civilinė byla Nr. 2A-1494-798/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-03-07
Bylos Nr.
2A-1494-798/2013
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-19639-2010-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Jūratė Varanauskaitė, Antanas Rudzinskas (pran.), Laima Gerasičkinienė
Ieškovas
J. N.
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybei, Nacionalinei žemės tarnybai prie žemės ūkio ministerijos
Kategorijos
  • 30.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1494-798/2013Teisminio proceso Nr. 2-01-3-19639-2010-7Procesinio sprendimo kategorija: 30.5;121.14;121.21
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. kovo 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Antano Rudzinsko (pranešėjas), kolegijos teisėjų Laimos Gerasičkinienės, Jūratės Varanauskaitės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. N. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei ir Nacionalinei žemės tarnybai prie žemės ūkio ministerijos dėl valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta.

Kolegija išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė J. N. prašė pripažinti faktiškai sudaryta jos ir Vilniaus miesto savivaldybės 1992-09-15 pirkimo - pardavimo sutartį dėl 2 697 kv. m ploto valstybinės žemės, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Nurodo, kad ši žemė iki 1940 m. priklausė jos seneliui S. B., o po jo mirties, jos tėvui P. B.. Minėtas žemės plotas, vadovaujantis LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymu, yra priskiriamas valstybės išperkamai žemei, o ieškovė buvo informuota, kad vadovaujantis LRV 1997-09-29 nutarimu Nr.1057 patvirtinta Įstatymo įgyvendinimo tvarka, už valstybės išperkamą žemę gali būti atlyginama suteikiant neatlygintinai naują žemės sklypą iki 0.2000 ha Vilniaus mieste, perduodant lygiavertį žemės sklypą kaimo vietovėje, panaikinant piniginę prievolę ar atlyginant vertybiniais popieriais. Ieškovė už perkamą sklypą sumokėjo visą reikiamą sumą pagal įkainojimo aktą, sandoris buvo sudarytas galiojančių įstatymų pagrindu. Pažymėtina, kad ieškovei įvykdžius mokestinę prievolę išperkant žemės sklypą, nebeliko ieškovės mokestinės prievolės mokėti nuomos mokestį. Nepaisant to savivaldos institucija pareiškė ieškinį dėl 6 153,17 Lt valstybinės žemės nuomos mokesčio priteisimo iš ieškovės.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė ieškinio nepripažino. Nurodė, kad ieškovė kaip esminiu argumentu dėl žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo rėmėsi mokestinės prievolės vykdymu, tačiau nepateikė įrodymų, kad buvo atvykusi į įgaliotą instituciją sudaryti žemės pirkimo - pardavimo sutarties, t.y. ieškovė neatliko LR Vyriausybės 1992-02-07 nutarimu Nr. 89 patvirtintose taisyklėse numatytų visų būtinų veiksmų. Atsakovas pripažino, kad vien kainos už sklypą sumokėjimas nėra pagrindas pripažinti sudaryta 1992-09-15 žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį. Taip pat pažymėjo, kad Savivaldybė yra netinkamas atsakovas, nes visos su valstybinės žemės fondo valdymu susijusios funkcijos buvo perduotos Apskrities valdytojui, kurio pareigybę panaikinus minėtos funkcijos buvo perduotos Nacionalinei žemės tarnybai. Prašė taikyti senatį ieškovės reikalavimui, nes ieškovė dar 1996 m. lapkričio mėn. iš Verkių seniūnijos sužinojo, kad ginčo žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartis nesudaryta, o ieškinį teismui pateikė 2010-10-21.

Šalies argumentai

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme 2010-05-21 buvo iškelta civilinė byla Nr. 2-2236-781/2011 pagal Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovei J. N. dėl 6153,17 skolos valstybinės žemės nuomos mokesčio 2003-2009 m. laikotarpiu už sklypą esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Toje byloje atsakovė buvo pateikusi priešieškinį su analogišku reikalavimu, kaip ir šioje byloje, tačiau 2010-10-05 nutartimi J. N. priešieškinį priimti buvo atsisakyta.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 5 d. sprendimu ieškinys atmestas. Iš ieškovės išieškota 100 Lt žyminio mokesčio ir 21 Lt pašto išlaidų į valstybės biudžetą.

Įvertinęs bylos aplinkybes ir ginčo šalių argumentus, teismas padarė išvadą, jog ieškovė po Verkių seniūnijos valdybos kvietimo (1996-11-12 raštas Nr. 832) turėjo atvykti dėl žemės sklypo privatizavimo. Teismas konstatavo, kad ieškovė dėl nežinomų priežasčių neatvyko sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties. Teismo vertinimu ieškovė kreipėsi į teismą praleidusi ieškinio senaties terminą, nes jo eiga, net laikant, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija savo veiksmais – 1999-09-09 žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties projekto parengimu nutraukė ieškininės senaties termino eigą (LR CK 1.130 str. 2d.), turi būti skaičiuojama ne vėliau, kaip nuo 1999-09-09, kai ieškovė neabejotinai turėjo žinoti apie parengtą žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties projektą. Kadangi ieškovė ieškinį pareiškė 2010-11-12 po to, kai iš jos buvo pareikalauta sumokėti žemės nuomos mokestį, teismas sprendė, kad ieškovė praleido 10 metų ieškininės senaties terminą, kurį Vilniaus miesto savivaldybė prašė taikyti atsiliepime į ieškinį.

Teismo nuomone, ieškovė siekdama sudaryti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį turėjo atvykti į suinteresuotą instituciją bei pateikti visus būtinus dokumentus. Todėl atmetė ieškovės argumentus, kad dėl minėtos sutarties nesudarymo kaltos valstybinės institucijos. Teismo vertinimu neatvykdama į suinteresuotą instituciją ieškovė pažeidė 1992-02-07 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ patvirtintų „Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių“ 10 ir 11 punktus, todėl šių sąlygų nesilaikymas ir svarbių priežasčių dėl ko nebuvo atvykta sudaryti pirkimo-pardavimo sutarties nenurodymas, atsižvelgiant į tai, kad ji sudaroma rašytine forma, tvirtinama notariškai ir per mėnesį turi būti įregistruota žemėtvarkos tarnyboje, daro ją negaliojančia. Teismas taip pat atsižvelgė į atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos atstovės paaiškinimą, kad iškilo neaiškumai dėl ieškovės žemės sklypo ploto ir ieškovė nepateikė būtinų žemės sklypo kadastrinių matavimų, sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių ieškovei atkūrimo į tą patį žemės sklypą kuomet, priklausomai nuo nuosavybės atkūrimo būdo gali būti užskaitytos ieškovės sumokėtos įmokos už sklypą.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas sprendė, kad ieškinys atmetamas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė J. N. (toliau – Apeliantė) apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-10-05 sprendimą. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog išpirkdama namų valdos žemės sklypą sumokėjo valstybės institucijų nurodytą pinigų sumą, kreipėsi į teismą ir prašė pripažinti sudaryta faktinį 1992-09-15 pirkimo-pardavimo sutarties tarp J. N. ir Vilniaus miesto savivaldybės dėl 2697 kv.m. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, sudarymą, tačiau teismas nepagrįstai ieškinį atmetė. Ieškovė pateikė teismui turimų dokumentų kopijas, bei prašė teismo išreikalauti iš atsakovų namų valdos žemės sklypo suformavimo ir privatizavimo bylą bei iš Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinę bylą Nr. I-654-11/2006, kurioje buvo dokumentai, patvirtinantys namų valdos privatizavimo procesą. Tačiau teismas prašymo netenkino ir civilinės bylos nagrinėjimo metu vadovavosi tik ieškovės pateiktais dokumentais ir nepasisakė dėl ieškovės prašymo išreikalauti dokumentus. Teigia, kad ieškovė valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą kildina iš 1992 metų faktiškai atliktų pirkimo-pardavimo procedūrų ir apie šios sutarties galiojimą turi būti sprendžiama taikant 1992 m. galiojusias teisės normas. Teigia, kad pagal pirkimo-pardavimo sutarties tipą ji yra laikoma konsensualine, dvišale, atlygintine. Šie požymiai taikytini ir valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarčiai. Konsensualinio sandorio atveju sandoris laikomas sudarytu nuo šalių suderintos valios pareiškimo momento, o valios pareiškimas fiksuojamas sandorį sudarant notarine forma ( 1964 m. CK 253-254 str.). Sandoris šiuo atveju notarine forma nefiksuotas, nors tokį reikalavimą norminiai aktai numatė. Pagal Taisyklių 10 p. Pirkėjas, gavęs miesto (rajono) valdybos pranešimą, iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo dienos sumoka pranešime nurodytą sklypo kainą (arba privalomąją jos dalį, jeigu žemės sklypas perkamas išsimokėtinai) ir su apmokėjimą patvirtinančiu banko įstaigos dokumentu atvyksta nustatytu laiku pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, ieškovės teigimu pagal byloje dokumentaliai nustatytas faktines aplinkybes, šalys buvo susitarusios dėl visų esminių sutarties sąlygų ir sutartis turi būti laikoma sudaryta. Atsižvelgiant į 1964 m. CK 58 str. 5 d. „ Jeigu viena iš šalių visiškai ar dalinai įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti, tai teismas, sandorį įvykdžiusios šalies reikalavimu, turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu.“ Apeliantės teigimu, nors atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba ir nurodė, jog žemėtvarkos skyriui perduotos dvi su ieškove susijusios bylos: nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. (duomenys neskelbtini) ir namų valdos (duomenys neskelbtini) byla, tačiau šių bylų ar dokumentų kopijų, teismui nepateikė, todėl laikė, kad atsakovo teiginys, kad ieškovė neįrodė, jog pateikė visus dokumentus, numatytus Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių 4 punkte buvo nepagrįstas. Jos manymu jei yra remiamasi įrodymais, esančiais kitose, teismų jau išnagrinėtose civilinėse, baudžiamosiose ar administracinėse bylose, teismas paprastai pats išreikalauja tokius įrodymus, prašydamas at­siųsti reikalingas bylas ar jų dalis. Tačiau teismas šiuo atveju jos prašymo netenkino ir dėl šio klausimo skundžiamame sprendime nepasisakė.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą Vilniaus miesto savivaldybė prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad priimdamas skundžiamą sprendimą teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir tinkamai taikė materialinės teisės normas reglamentuojančias ginčo dalyką. Taip pat pagrįstai sprendė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ieškiniui pareikšti.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957). Absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nustatyta, kad gyvenamasis namas tiek žemės sklypas esantys (duomenys neskelbtini), Vilniuje iki 1940 metų priklausė ieškovės seneliui S. B., o po jo mirties ieškovės seneliui P. B.. S. B. mirė 1943-03-19, o P. B. 1988 metais. Ieškovė 1992-03-17 kreipėsi į Vilniaus miesto Verkių seniūniją dėl nuosavybės teisių į namų valdos žemės sklypą, kadangi jai nuosavybės teise priklauso virš minėtas gyvenamasis namas. 1992-09-09 savivaldos institucijos pateikė ieškovei žemės sklypo įkainojimo aktą, mokėjimo pranešimą ir 1999-09-09 šalių pasirašytą namų valdos žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties projektą. 1996-09-14 taupomasis bankas nuo ieškovei priklausančios nebalansinės sąskaitos Nr. J-15946 už pagal namų valdos techninės apskaitos kortelę naudojamą 0,2697 ha namų valdos sklypą pagal įkainojimo aktą ir mokestinį pranešimą nurašė 28 800 investicinių rublių, nuo J. N. taupomojo banko nebalansinės sąskaitos Nr. J-4549 buvo nurašyti 59200 investicinių rublių. 1992-08-28 ir 1992-09-15 už namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje privatizacijos dokumentų įforminimą kiekvieną kartą buvo mokama po 300 rublių. Už žemės sklypą be mokėjimų investiciniais čekiais, buvo sumokėti 6043 Lt. Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme 2010-05-21 buvo iškelta civilinė byla Nr. 2-2236-781/2011 pagal Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovei J. N. dėl 6153,17 skolos valstybinės žemės nuomos mokesčio 2003-2009 m. laikotarpiu už sklypą esantį (duomenys nesklebtini), Vilniuje. Toje byloje atsakovė buvo pateikusi priešieškinį su analogišku reikalavimu, kaip ir šioje byloje, tačiau 2010-10-05 nutartimi J. N. priešieškinį priimti buvo atsisakyta (b.l.9-15). Ieškovė šiame ieškinyje rėmėsi tomis aplinkybėmis nurodydama, kad jai įvykdžius mokestinę prievolę, t.y. sumokėjus pagal žemės sklypo įkainojimo aktą visą reikalingą sumą (b.l.19-20), savivaldybė neturi teisės reikalauti nuomos mokesčio.

Žemės sandorio šalių – valstybės ir ieškovės – pirkimo-pardavimo santykiai susiklostė dar 1992 metais, kai ieškovė mokėjo pinigus už žemės sklypą. Todėl ginčo santykiui taikytinos tuo metu galiojusios CK, Žemės įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau –LRV) 1992-02-17 nutarimo Nr. 89 (toliau –Nutarimas (negalioja nuo 1993-07-28 )) nuostatos.

Teisėjų kolegija sutinka su Apeliantės aiškinimu dėl pirkimo-pardavimo sutarties tipo. Iš tikrųjų konsensualinio sandorio atveju, sandoris laikomas sudarytu nuo šalių suderintos valios pareiškimo momento, o valios pareiškimas fiksuojamas sandorį sudarant notarine forma (1964 m. CK 253-254 str.). Tuo tarpu įgijant valstybinę žemę sandoris notarine forma neįformintas, nors tokį reikalavimą norminiai aktai numatė.

Iš tikrųjų tuo metu galiojusio Žemės įstatymo redakcijos 14 straipsnyje buvo nustatyta, kad žemės sandoriai sudaromi raštu, o privačios žemės sandoriai tvirtinami notariškai. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti patvirtinta notariškai. Tačiau pažymėtina ir tai, kad valstybinės žemės pirkimas-pardavimas yra specifinė procedūra, kuri gali būti vykdoma tik teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis. Tuo metu galiojusio Žemės įstatymo 24 straipsnyje buvo nurodyta, kad valstybinę žemę parduoda ar kitaip perleidžia privatinėn nuosavybėn miestų (rajonų) valdybos įsakymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Todėl darytina išvada, kad ieškovė norėdama įsigyti valstybinę žemę turėjo laikyti imperatyvių įstatymo normų.

Taigi, tuo metu galiojęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau –LRV) 1992-02-17 nutarimo Nr. 89 (toliau –Nutarimas (negalioja nuo 1993-07-28 )) 4 punktas, kaip pagrįstai nurodė apylinkės teismas, nustatė, dokumentų sąrašą kurį asmuo ketindamas įsigyti valstybinės žemės sklypą privatinėn nuosavybėn turi pateikti miesto (rajono) žemėtvarkos tarnybai. Nutarimo 6 punkte nurodyta, kad gavusi asmens prašymą parduoti naudojamą žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba ne ilgiau kaip per mėnesį surašo sklypo įkainojimo akto bei jo pirkimo-pardavimo sutarties projektą ir supažindina su šiais dokumentais pirkėją <...>. Remiantis virš minėto Nutarimo 8 punktu, kuriame sakoma, kad supažindinusi pirkėją su žemės sklypo įkainojimo aktu ir pirkimo-pardavimo sutarties projektu, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba per 5 dienas pateikia šiuos dokumentus miesto (rajono) valdybai. Miesto (rajono) valdyba leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise tvirtina savo potvarkiu. Po paties nutarimo 10 punkte nurodoma, kad pirkėjas, gavęs miesto (rajono) valdybos pranešimą, iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo dienos sumoka pranešime nurodytą sklypo kainą (arba privalomąją jos dalį, jeigu žemės sklypas perkamas išsimokėtinai) ir su apmokėjimą patvirtinančiu banko įstaigos dokumentu atvyksta nustatytu laiku pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties. Jeigu pirkėjas per nustatytą laiką nesumoka pranešime nurodytos sumos ar be pateisinamų priežasčių neatvyksta pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, ši sutartis nesudaroma.

Atsižvelgiant į virš nurodytą teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis yra žemės sandoris ir ar iš jo atsirado civilinės teisės ir pareigos, sprendžiama pagal tai, ar šalys atliko veiksmus, nukreiptus civilinėms teisėms ir pareigoms sukurti, pakeisti ar panaikinti. Minėtame Nutarime yra aiškiai detalizuojama tvarka ir reikalavimai kurių buvo privalu laikytis asmenims siekiantiems sudaryti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis.

Tuo tarpu byloje esantys rašytiniai įrodymai: Vilniaus miesto Verkių seniūnijos valdybos 1996-11-12 raštas Nr. 832 tvirtina, kad ieškovė yra sumokėjusi ieškinyje nurodytas įmokas valstybei (19-20), kad ieškovė buvo kviečiama atvykti 1996 metų lapkričio pirmą ketvirtadienį dėl žemės sklypo privatizavimo. Su savimi buvo įpareigota turėti topografinį sklypo planą (b.l. 18) (CPK 177-178 str.). Tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad ji susipažino su žemės sklypo įkainojimu ir pirkimo-pardavimo sutarties projektu, bei įrodymų – potvarkio, apie miesto (rajono) valdybos leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, kas galėtų patvirtinti, kad sutarties šalių valia buvo nukreipta būtent į ginčo žemės sklypo perleidimą, nėra.

Atsižvelgiant į virš išvardinus ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus (CPK 177-178 str.,183 str., 185 str.) darytina išvada, kad valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis negalėjo būti sudaroma vien Apeliantei sumokėjus priklausančius mokesčius už ketinamą įsigyti žemę. Visų pirma, nuosavybės teise įgyjant valstybės žemę ir buvo įtvirtina pareiga notariškai tvirtinti sudaromą sandorį, tačiau jo sudarymui, laikantis virš paminėtos tvarkos be kitų nurodytų dokumentų pateikimo ir atvykimo jos pasirašyti (šios sąlygos, beje, ieškovė taip pat neįvykdė), buvo būtinas Miesto (rajono) valdybos leidimas–potvarkis, kuriuo įteisinamos naujojo savininko teisės ir jo pagrindu sandoris per vieną mėnesį turėjo būti registruojamas nekilnojamojo turto registre.

Kadangi ieškovė nepateikė įrodymų, kad turi visus būtinus dokumentus reikalingus valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui ir nebuvo atvykusi jos pasirašyti, po ko potvarkis būtų buvęs priimtas ir Apeliantė įgijusi nuosavybės teisę į valstybės žemę, darytina išvada, kad minėta pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta pagrįstai, nesant Nutarime nurodytų dokumentų visumos, t.y. atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus.

Minėta, kad tuo metu galiojusio Žemės įstatymo 14 straipsnyje buvo numatyta, jog žemės sandoriai sudaromi raštu, <...>. Taigi, pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis pagrįstai būtų buvusi pripažinta kaip sukurianti asmeniui civilines teises ir pareigas, tuo atveju, jeigu šalys atliko veiksmus valstybinei žemei parduoti: apibrėžė parduodamą žemės sklypą, parengė jo planą, priėmė sprendimą dėl jo pardavimo, kita šalis apmokėjo teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuotą žemės sklypo kainą ir žemės sklypą naudojo.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nors byloje ir yra įrodymai patvirtinantys, kad valstybinė institucija priėmė apmokėjimą, tačiau ieškovei nepateikus šalių pasirašytos valstybės žemės pirkimo-pardavimo sutarties projekto, minėto potvarkio, kadastrinės bylos, laikytina, kad ji nebuvo įvykdžiusi Nutarime nustatytų reikalavimų keliamų siekiant nuosavybės teise įgyti valstybės žemę. Todėl ieškovei pažeidus norminių teisės aktų reikalavimus dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, laikytina, kad jos prašymas negalėjo būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, tai pat sutinka su apylinkės teismo išvadomis, dėl praleisto ieškinio senaties termino ir sprendžia, kad apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą kreiptis dėl faktinio valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo pripažinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Apeliantė teigia, kad prašė teismo išreikalauti iš atsakovų namų valdos žemės sklypo suformavimo ir privatizavimo bylą bei Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinę bylą Nr. I-654-11/2006, kurioje buvo dokumentai patvirtinantys namų valdos privatizavimo procesą.

Pažymėtina, kad CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punkte ir CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad kiekviename dalyvaujančio asmens procesiniame dokumente (atitinkamai ieškinyje) turi būti aplinkybės, patvirtinančios procesinio dokumento dalyką ir įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes. CPK 114 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris procesinio dokumento turinį pagrindžia rašytiniais įrodymais, prideda jų originalus, arba kopijas (skaitmenines kopijas), patvirtintas teismo, notaro ar kito atlikti notarinius veiksmus įgalioto asmens), byloje dalyvaujančio advokato ar dokumentą išdavusio (gavusio) asmens. CPK 135 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad <...>, bei prašymai dėl įrodymų, kurių ieškovas pateikti negali, išreikalavimo, nurodant priežastis, dėl kurių negalima pateikti šių įrodymų.

Apeliantė proceso metu buvo atstovaujama profesionalaus teisininko – advokatės (b.l. 8), kuri atsižvelgiant į jos vykdomos profesinės veiklos pobūdį turėjo žinoti įstatyme keliamus reikalavimus pateikiamam ieškiniui. Be to net bylą nagrinėjant ar net išnagrinėjus Vilniaus apygardos administraciniame teisme, taip pat turimus dokumentus susijusius su ginčo dalyku pateikus suinteresuotom valstybinėm institucijoms, galėjo būti padaromi ir tinkamai patvirtinami šio ieškinio dalyką patvirtinantys įrodymai ir pateikiami su ieškiniu ar bylos nagrinėjimo metu. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu apylinkės teismas pagrįstai netenkino ieškovės prašymo dėl įrodymų išreikalavimo, nes nebuvo pateikti jokie įrodymai, kad ieškovė ir/ar jos atstovė negali reikiamų įrodymų gauti.

Nurodytų argumentų ir išvadų pagrindu ieškovės apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 5 dienos sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Laima GerasičkinienėJūratė VaranauskaitėAntanas Rudzinskas