Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-01-07 · Civilinė byla Nr. 2S-176-302/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-01-07
Bylos Nr.
2S-176-302/2014
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-32922-2013-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Romualda Janovičienė
Kreditorius
UAB „4Finance“
Skolininkas
Z. D.
Kategorijos
  • 125.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-176-302/2014Teisminio proceso Nr. 2-68-3-32922-2013-3Procesinio sprendimo kategorijos: 125.11.; 122.2.;122.3.;122.4. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. sausio 7 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo teisėja Romualda Janovičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus UAB „4Finance“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. nutarties, civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „4Finance“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkui Z. D., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kreditorius UAB „4Finance“ Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXIII skyriuje nustatyta tvarka kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš skolininko 1 250 Lt dydžio skolą, 1 508,10 Lt sutartines palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo įsakymo įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 8 d. nutartimi pareiškimą atsisakė priimti kaip aiškiai nepagrįstą. Nurodė, kad kreditoriaus pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo reikalavimai kildinami iš vartojimo kredito teisinių santykių, skolininkas (vartotojas) yra fizinis asmuo, dėl to teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, padarė išvadą, kad prašomos priteisti tokio dydžio palūkanos laikytinos aiškiai per didelėmis ir kreditoriaus papildomas reikalavimas dėl sutartinių palūkanų priteisimo yra aiškiai nepagrįstas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Apeliantas UAB „4Finance“ pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. nutarties ir prašo skundžiamą nutartį panaikinti bei priėmimo klausimą dėl teismo įsakymo išdavimo perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Nurodo, kad teismas neturi teisės pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo stadijoje, vertinti sutartinių netesybų dydžio pagrįstumo. Šis klausimas galėtų būti sprendžiamas skolininkui pareiškus prieštaravimus dėl kreditoriaus pareiškimo. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad bylose dėl teismo įsakymo išdavimo teismas tik formaliai patikrina ar pareiškimas atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus bei tikrina tik parengtų dokumentų turinį, kartu patvirtindamas, kad pareiškimas atitinka formalius įstatymo reikalavimus, todėl sprendžiant teismo įsakymo priėmimo klausimą, nepagrįstai buvo vertinamas kreditoriaus reikalaujamų priteisti palūkanų dydis. Bylos, nagrinėjamos CPK XXIII skirsnio tvarka nėra priskirtinos ginčo teisenai, nes neegzistuoja ginčas tarp pareiškėjo ir skolininko. Nesant ginčo, nėra tikslo atlikti visapusišką byloje esančių įrodymų tyrimą, teismas neturėtų reikalauti ir vertinti pareiškėjo įrodymų. Aktyvus teismo vaidmuo atsisakant priimti pareiškimą dėl per didelės palūkanų sumos traktuotinas kaip teisės ex officio mažinti palūkanas įgyvendinimas, tačiau teismas ne tik taikė ex officio teisę, bet ir gindamas vartotoją ex officio pripažino nuostatą dėl palūkanų dydžio nesąžininga ir neatitinkančia teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų. Apeliantas prieš sudarant sutartį su skolininku, suteikė jam išsamią informaciją apie teikiamas paslaugas, jų teikimo sąlygas, kainą, galimas pasekmes.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Byloje keliamas ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.

Vadovaujantis CPK 435 str. 2 d., viena iš priežasčių, dėl kurių teismas privalo atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, laikytinas aiškus pareiškime nurodytų reikalavimų nepagrįstumas. CPK 435 str. 3 d. numato, kad spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus teismas netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo. Sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, jog, viena vertus, pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo, įrodymų egzistavimo ar pakankamumo, taip pat sutartinių sąlygų sąžiningumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t. y. jų atitikimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Kita vertus, teismo įsakymo instituto specifika nulemia tai, jog tuo atveju, jeigu pareiškimo patenkinimas pilna apimtimi pažeistų teisės aktais įvirtintą teisinį reguliavimą, o galimybės neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų nėra, toks pareiškimas nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo (CPK 435 str. 2 d.).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas atsisakymą priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo motyvavo tuo, jog šiuo atveju skolininkas yra fizinis asmuo - vartotojas bei, kad kreditoriaus reikalavimai kildinami iš vartojimo kredito teisinių santykių, dėl to prašomos priteisti palūkanos laikytinos aiškiai per didelėmis.

Atskirajame skunde apeliantas nurodo, jog teismas neturi teisės, pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo stadijoje, vertinti sutartinių netesybų dydžio pagrįstumo, taip pat, kad šis klausimas galės būti sprendžiamas skolininkui CPK nustatyta tvarka pareiškus prieštaravimus dėl kreditoriaus pareiškimo. Pažymi, kad jo išvadas patvirtina ir apygardos teismų praktika.

Sutiktina su minėtais apelianto argumentais, tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog apeliantas nurodydamas, kad suformuota teismų praktika vadovaujasi 2012 metais išnagrinėtomis bylomis. Pažymėtina tai, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad negalima leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita, dėl šių priežasčių tuo atveju, kai yra pateikiamas prašymas išduoti teismo įsakymą, kuriame reikalaujama aiškiai per didelių netesybų (ar palūkanų), teismas, gavęs tokį prašymą, atsižvelgdamas į tai, kad teismo įsakymo skundimo teisė ribojama (CPK 436 straipsnio 7 dalis), bei į tai, kad teismas netesybas (ir palūkanas) gali mažinti tik ginčo teisenoje, turėtų atsisakyti priimti pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą. Tokia teismų pozicija ir suformuota vėlesnė teismų praktiką, negu apeliantas nurodė skunde ir teismas ja vadovaujasi (Vilniaus apygardos teismas civilinės bylos Nr. 2S-513-781/2013, Nr. 2S-1057-258/2013, Nr. 2S-1975-431/2013 ir kt.) .

Kitokio vertinimo nesuponuoja ir apelianto skunde nurodyta aplinkybė, kad ginčo šalių paskolos sutarties sudarymo metu sutartyje nustatyta palūkanų norma neviršijo Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. nustatytos palūkanų normos, kuriai esant taikoma prezumpcija, kad nustatyta palūkanų norma yra aiškiai neprotinga. Pažymėtina tai, kad šias aplinkybes teismas nagrinėja ne pareiškimo (ieškinio) priėmimo stadijoje, o nagrinėjant bylą iš esmės ieškininės teisenos tvarka. Teismas turi teisę vertinti atitinkamus susitarimus dėl palūkanų dydžio ir pasisakyti, ar toks susitarimas nepažeidė iš esmės šalių interesų pusiausvyros (CK 6.228 str.), ar jis neprieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams (CK 1.5 str., 6.37 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-10-22 nutartis c.b. Nr. 3K-3-908/2001; 2003-09-22 nutartis c.b. Nr. 3K-3-830/2003), ir tai turi daryti nagrinėjant bylą iš esmės. Be to, vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva ir nesant konkretaus šio asmens pareikšto reikalavimo, nes tokios kategorijos bylose teismas yra aktyvus. Vartotojų teisių apsauga ir gynimas vertinami kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis c. b. Nr. 3K-3-536/2008, 2009-12-01 nutartis c.b. Nr. 3K-3-541/2009).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o kreditoriaus atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti (CPK 320 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis LR Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Romualda Janovičienė