- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-20
- Bylos Nr.
- 2S-1057-258/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rita Kisielienė
- Kreditorius
- UAB „Snoro lizingas“
- Skolininkas
- D. S.
- Kategorijos
- 125.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo UAB „Snoro lizingas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutarties byloje pagal kreditoriaus UAB „Snoro lizingas“ pareiškimą skolininkui D. S. dėl teismo įsakymo išdavimo skolos, delspinigių, palūkanų kreditoriaus naudai priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka kreditorius pateikė teismui pareiškimą, kuriuo prašo iš skolininko priteisti 793,37Lt skolos, 522,54 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas, 14 Lt bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 8d. nutartimi atsisakė priimti kreditoriaus pareiškimą skolininkui dėl teismo įsakymo išdavimo CPK 435 str. 2 d. pagrindu. Teismas nurodė, kad kreditorius be pagrindinės skolos 793,37Lt prašo priteisti 522,54 Lt dydžio delspinigius, beveik tokią pačią pagrindinės skolos sumą. Teismas tarp šalių susiklosčiusius santykius kvalifikavo vartojimo teisiniais santykiais. Kadangi kreditorius taiko 0,5 procentų dydžio delspinigius, nuo pradelstos sumos už kiekvieną pradelstą dieną, t.y. 183 procentus metinių delspinigių, teismas tokį reikalavimą laikydamas aiškiai nepagrįstu, pareiškimą atsisakė priimti ir grąžino pareiškimą padavusiam asmeniui (CPK 435 str. 2 d.).
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu kreditorius UAB „Snoro lizingas“ prašė panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį ir pareiškimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nesutinka su teismo vertinimu, kad pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Kreditorius pažymėjo, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8d. nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės nei 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną praleistą dieną, tačiau šio ginčo atveju minėta nuostata netaikytina, nes Vartojimo kredito įstatymas priimtas 2010m. gruodžio 23d., įsigaliojo nuo 2011-04-01. Įstatymo 41 str. aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos netaikomos kredito sutartims, sudarytoms iki 2001-04-1d. Sutartis su skolininku buvo sudaryta 2009m. liepos 27d. Apelianto nuomone teismas šiuo atveju neturi pareigos kontroliuoti netesybų normos, kadangi skolininkas turi teisę gintis pats, pareikšdamas prieštaravimus. Apelianto nuomone, teismas, atsisakydamas priimti pareiškimą, pažeidė procesinės teisės normas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinėje byloje keliamas klausimas dėl teisės kreiptis į teismą CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka realizavimo. Šis klausimas sprendžiamas neperžengiant skunde nustatytų ribų – skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimo (LR CPK 320 str. 1 d., 2 d., 338 str.). Šiuo atveju absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (LR CPK 329 str. 2 d.).
Vadovaujantis CPK 435 str. 2 d., teismas privalo atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. CPK 437 str. 2 d. 4 p. nuostata, jog, išdavęs teismo įsakymą, teismas informuoja skolininką, kad nebuvo tikrinamas kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumas, pati savaime nepaneigia įstatyminės galimybės atsisakyti priimti pareiškimą dėl aiškaus jo nepagrįstumo. Sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, jog, viena vertus, pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo įrodymų egzistavimo ar pakankamumo, taip pat sutartinių sąlygų sąžiningumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t.y. jų atitikimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Kita vertus, teismo įsakymo instituto specifika nulemia tai, jog tuo atveju, jeigu pareiškimo patenkinimas pilna apimtimi pažeistų teisės aktais įtvirtintą teisinį reguliavimą, o galimybės neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų nėra, toks pareiškimas nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo (CPK 435 str. 2 d.).
Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kuria atsisakyta priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį, dėl to skundžiama teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
Nutarė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.