Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-295/2010

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2010-07-10
Bylos Nr.: 2A-295/2010
Bylos rūšis: civilinė byla
Rezultatas: (nepasirinktas)

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Donatas Šernas, Virginija Čekanauskaitė
Ieškovas: A. Z.
Atsakovas: S. K., M. K.
Trečiasis asmuo: V. P., uždaroji akcinė bendrovė VAKARŲ BALTIJOS KORPORACIJA
Advokatai: Zigmas Pečiulis, Linas Žukauskas, Mindaugas Banelis

Kategorijos

21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-295/2010Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.1.1.; 21.4.1.2.; 21.4.1.4.; 37.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. liepos 10 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno,

Sekretoriaujant Vaidai Stepanavičiūtei,Dalyvaujant ieškovui A. Z. , jo atstovui advokatui Mindaugui Baneliui,atsakovui S. K. , jo atstovui advokatui Zigmui Pečiuliui,atsakovo M. K. atstovui advokatui Linui Žukauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Z. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-185-159/2009 pagal ieškovo A. Z. ieškinį atsakovams bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų prekyba“ administratoriui uždarajai akcinei bendrovei „K. ir ko“, S. K. ir M. K. , tretieji asmenys V. P. ir uždaroji akcinė bendrovė VAKARŲ BALTIJOS KORPORACIJA, dėl reikalavimo teisės pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo niekine.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas A. Z. 2008 m. kovo 17 d. kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs, prašė pagal CK 1.80, 1.81 ir 1.87 straipsnius pripažinti niekine ir negaliojančia 2007 m. kovo 9 d. reikalavimo teisės pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų bankrutavusios UAB „Vakarų prekyba“, kurią atstovavo bankroto administratoriaus UAB „K. ir ko“ įgaliotas asmuo S. K. , ir M. K. (toliau – ginčo sutartis) (t. 1, b. l. 3-6; t. 2, b. l. 73-77). Nurodė, kad BUAB „Vakarų prekyba“ ginčo sutartimi perleido M. K. teisę reikalauti iš ieškovo 904 805,61 Lt nuostolių ir 725 627,24 Lt nuostolių už 360 000 Lt. Ginčo sutartis, kaip pažeidžianti imperatyvias teisės normas, prieštaraujanti viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.80-1.81 str), yra niekinė ir negalioja, o restitucija netaikytina. Sudarydamas ginčo sutartį bankroto administratorius UAB „K. ir ko“ nesiekė surinkti kuo daugiau lėšų, turėjo tikslą sudaryti V. P. galimybę išvengti skolos mokėjimo ieškovui. 2003 m. vasario 19 d. UAB „Vakarų prekyba“ perleido V. P. 1 712 209,79 Lt dydžio reikalavimo teisę į ieškovą (t. 1, b. l. 122-123), bet teismai reikalavimo teisės perleidimo sutartį pripažino negaliojančia (t. 1, b. l. 124-133). Tada UAB „Vakarų prekyba“ sudarė ginčo sutartį su M. K. . M. K. nebuvo finansiškai pajėgus sumokėti pardavėjui 360 000 Lt, todėl jis su UAB „Vakarų Baltijos korporacija“, kurios generalinis direktorius yra V. P. , pasirašė preliminarią buto pirkimo-pardavimo sutartį ir avansu gautus 275 000 Lt pervedė BUAB „Vakarų prekyba“ (t. 2, b. l. 26-27). Akivaizdu, kad M. K. yra statytinis, o tikroji sandorio šalis – V. P. (CK 1.87 str.).

Be to, pardavėjas negalėjo perleisti pirkėjui reikalavimo teisės, nes: 1) ieškovas yra BUAB „Vakarų prekyba“ kreditorius, t. y. juos sieja dvišalė prievolė; reikalavimo teisės perleidimas kartu reiškia ir skolos perkėlimą, vadinasi, reikia ieškovo sutikimo (CK 6.101 str. 1 d., 6.115-6.122 str.), 2) pirkėjas perėmė iš pardavėjo tik reikalavimo teisę į ieškovą, bet ne pardavėjo skolą ieškovui, todėl naujas kreditorius įgijo daugiau teisių už pradinį, o ieškovas neteko galimybės įvykdyti dalį prievolės įskaitymu (CK 6.101 str. 5 d., 6.102 str. 3 d.), 3) reikalavimo teisė atlyginti 904 805,61 Lt nuostolių neegzistuoja (CK 6.102 str. 1 d.).

Atsiliepimas

Atsakovas M. K. atsiliepimu į ieškinį (t. 1, b. l. 41-46) su ieškiniu nesutiko ir prašė jo netenkinti. Teigė, kad reikalavimo teisę į ieškovą, kurios pagrįstumas buvo sprendžiamas teisme (CK 6.101 str. 3 d.), nusprendė įsigyti pastebėjęs pasikartojančius skelbimus laikraštyje ir įvertinęs dokumentus, taip pat su tuo susijusią riziką. Ieškovas nepagrįstai tvirtina, kad perleista reikalavimo teisė neatsiejamai susijusi su kreditoriaus asmeniu. Ieškovas įgijo reikalavimo teisę į pardavėją, panaikinus jo su trečiaisiais asmenimis sudarytus neteisėtus sandorius. Tuo metu UAB „Vakarų prekyba“ jau bankrutavo, todėl tarpusavio prievolių pasibaigimas įskaitymu negalimas. Ginčo sutarties pripažinimas niekine pažeistų pirkėjo interesus, nes pardavėjas nebeegzistuoja ir nebūtų iš ko susigrąžinti sumokėtus pinigus.

Atsakovai S. K. ir UAB „K. ir ko“ atsiliepimais į ieškinį (t. 1, b. l. 36-40, 48-49) ieškinio nepripažino ir prašė ieškinį jų atžvilgiu atmesti, kadangi jie nėra tinkami atsakovai šioje byloje, t. y. kaip fiziniai ar juridiniai asmenys nedalyvavo ginčo materialiniuose santykiuose. Pažymėjo, kad sprendimą dėl BUAB „Vakarų prekyba“ reikalavimo teisių į ieškovą pardavimo priėmė bankrutuojančios įmonės kreditorių komitetas. Susidomėjusiųjų preke atsirado tik ženkliai sumažinus kainą. Didesnė dalis iš 360 000 Lt atiteko įkaito turėtojui, kita dalis – administratoriui.

Tretysis asmuo V. P. atsiliepimu į ieškinį (t. 1, b. l. 191-193) ieškinį laikė nepagrįstu ir prašė jo netenkinti. Pasak trečiojo asmens, jis, kaip BUAB „Vakarų prekyba“ 3 eilės kreditorius, neturėjo galių paveikti įmonės kreditorių komitetą, kad šis nubalsuotų jam palankia linkme, iš ginčo sutarties negavo jokios naudos. V. P. bylinėjasi su A. Z. dėl pareigos grąžinti 1,55 mln. Lt ir ginčo sutartis negali padėti jam išvengti šios prievolės, jeigu ją pripažins teismas.

Tretysis asmuo UAB VAKARŲ BALTIJOS KORPORACIJA atsiliepimu į ieškinį (t. 2, b. l. 84-90) su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Trečiojo asmens tvirtinimu, jei ginčo sutartis būtų pripažinta apsimestiniu sandoriu (CK 1.87 str.), tai teisės ir pareigos iš šios sutarties turėtų atsirasti tikrajai sandorio šaliai. Ieškovo nuomone, tikroji sandorio šalis yra UAB VAKARŲ BALTIJOS KORPORACIJA, bet neaišku, koks ieškovui skirtumas, kam jis turės įvykdyti prievolę: M. K. ar UAB VAKARŲ BALTIJOS KORPORACIJA. Ginčydamas reikalavimo teisės perleidimo sutartį ieškovas siekia išvengti pareigos mokėti didžiulę skolą, kai UAB „Vėjoras“, susijusiai su A. Z. , nepavyko nupirkti reikalavimo teisės už pasiūlytą 300 000 Lt kainą.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu (t. 3, b. l. 27-34) ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2003 m kovo 18 d. nutartimi UAB Vakarų prekyba“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „K. ir ko“. 2008 m. kovo 18 d. įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu BUAB „Vakarų prekyba“ ieškinys A. Z. buvo patenkintas iš dalies ir priteista iš A. Z. bendrovei 566 819,34 Lt be pagrindo įgyto turto ir 5 % metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo 2002 m. spalio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (t. 2, b. l. 130–133, 154–160). Nors ginčo sutarties sudarymo metu BUAB „Vakarų prekyba“ ieškinys A. Z. dėl 904 805,61 Lt nuostolių atlyginimo priteisimo buvo atmestas, bet pastarąją bylą iš naujo nagrinėja Klaipėdos apygardos teismas (byla sustabdyta iki tol, kol bus išnagrinėta ši byla). Teismas nustatė, kad BUAB „Vakarų prekyba“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „K. ir ko“ įgalioto asmens S. K. , vadovaudamasi BUAB „Vakarų prekyba“ kreditorių 2007 m. vasario 26 d. nutarimu, 2007 m. kovo 9 d. už 360 000 Lt pardavė atsakovui M. K. teisę reikalauti iš ieškovo 904 805,61 Lt nuostolių, padarytų be pagrindo pagerinant svetimą nekilnojamąjį turtą, vykdant žinomai nuostolingus nuomos sandorius, be pagrindo mokant nuomos mokestį ir sugadinant svetimą nekilnojamąjį daiktą, atlyginimo, procesinių palūkanų nuo šios sumos ir bylinėjimosi išlaidų, taip pat teisę reikalauti iš ieškovo 725 627,24 nuostolių, padarytų dėl pinigų paėmimo iš pardavėjo be teisėto pagrindo, atlyginimo ir palūkanų bei delspinigių nuo be pagrindo paimtų pinigų mokėjimo bankui atlyginimo, procesinių palūkanų nuo šios sumos ir bylinėjimosi išlaidų. Įvertinęs reikalavimo teisės perleidimo aplinkybes (apie parduodamą reikalavimo teisę per 4 mėn. buvo skelbta 13 kartų įvairiuose laikraščiuose, dvejos varžytynės paskelbtos neįvykusiomis, nutarimą dėl reikalavimo teisės kainos sumažinimo priėmė BUAB „Vakarų prekyba“ kreditorių komitetas), pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo S. K. nepažeidė Įmonių bankroto įstatymo, reikalavimo teisės žymiai mažesne kaina nepardavė, nesielgė nesąžiningai. Teismas sprendė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog kreditoriaus asmuo jam turi esminės reikšmės (CK 6.101 str. 5 d.). Reikalavimas grąžinti be pagrindo įgytą turtą nėra neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu, todėl perleista reikalavimo teisė nepriskirtina CK 6.102 straipsnio 3 dalyje nurodytiems perleidžiamų reikalavimų draudimams. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo sutartimi yra perleistas tokio pobūdžio reikalavimas, dėl kurio negalimas išieškojimas (CK 6.102 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškovas buvo trečios eilės BUAB „Vakarų prekyba“ kreditorius, o net įkaito turėtojo AB banko SNORAS reikalavimai buvo patenkinti tik iš dalies, tai nesant ginčo sutarties ieškovo prievolė pradiniam kreditoriui dėl įskaitymo vis tiek nebūtų sumažėjusi, nes taikyti įskaitymą, kai juridiniam asmeniui iškelta bankroto byla, draudžia Įmonių bankroto įstatymas. Pinigų gavimo ir sumokėjimo už abi reikalavimo teises aplinkybes teismas laikė teisiškai nereikšmingomis ir jų nenagrinėjo (CK 1.87 str.), nes ieškovas neprašė ginčo sutarties tikrąja šalimi (pirkėju) pripažinti tretįjį asmenį UAB VAKARŲ BALTIJOS KORPORACIJOS. Teismas taip pat nenustatė, kad ginčo sutartis prieštarautų viešajai tvarkai, gerai moralei, imperatyvioms normoms.

Šalies argumentai

Ieškovas A. Z. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti (t. 3, b. l. 36-39). Apeliacinį skundą grindžia tuo, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo procese tikimybių pusiausvyros principą ir bylos nesprendė vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, ginčo sutartį aiškino pažodžiui, nesigilindamas į M. K. valią. M. K. turi didelių skolų bankams ir draudimo bendrovei. Neįtikėtina, kad solidžią pinigų sumą (360 000 Lt) turėtų jis pats arba jo tėvai, draugai, pažįstami ir galėtų paskolinti. Kadangi atsakovas M. K. buvo viso labo tik statytinis, pinigus už įsigyjamas reikalavimo teises per M. K. pervedė UAB VAKARŲ BALTIJOS KORPORACIJA – tikroji ginčo sandorio šalis. Ginčo sutartis yra neatsiejamai susijusi su A. Z. , nes A. Z. Klaipėdos apygardos teisme pareiškė ieškinį (civilinė byla Nr. 2-750-524/2007) dėl 1 439 876,71 Lt skolos priteisimo solidariai iš V. P., J. P. ir UAB VAKARŲ BALTIJOS KORPORACIJA. Teismams patenkinus abu ieškinius, ieškovo prievolė iš dalies pasibaigtų įskaitymu. Sudarydamas ginčo sutartį, įgaliotas asmuo S. K. siekė, kad V. P. nereikėtų grąžinti skolos ieškovui. Teismas, nustatęs, kad sandoris yra apsimestinis, ex officio konstatuoja niekinio sandorio faktą ir jo teisines pasekmes (CK 1.78 str. 5 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006), todėl ieškovas neprivalo atskirai prašyti teismo pripažinti, kad ginčo sutartis buvo sudaryta su UAB VAKARŲ BALTIJOS KORPORACIJA.

2. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl ieškovo argumento, kad ginčo sutartis buvo pateikta viešai tik tuomet, kai bankrutuojanti bendrovė nustojo egzistuoti.

3. Teisiniai santykiai tarp ieškovo ir atsakovų negali būti savarankiškas civilinių santykių objektas, kadangi prievolė dvišalė, t. y. pradinis ginčo sutarties kreditorius yra ieškovo skolininkas, tad reikalavimo perleidimas reiškia ir skolos perkėlimą, vadinasi, reikia priešingos šalies (ieškovo) sutikimo (CK 6.101 str. 1 d.).

4. Skundžiamame sprendime nebuvo atskleistos visos aplinkybės, kurios charakterizuoja atsakovą ir jo sąžiningumą. Įgaliotas asmuo S. K., sudarydamas ginčo sutartį, žinojo, kad ginčo sandoris gali sukelti neigiamų pasekmių. M. K., sudarydamas sutartį, privalėjo suvokti, jog pažeidžia kitų asmenų teises. Taigi pirmosios instancijos teismas be pagrindo netaikė CK 1.81 straipsnio ir nekonstatavo, kad ginčo sandoris buvo sudarytas siekiant savanaudiškų paskatų, kai šalys elgiasi nesąžiningai, pamina kreditorių teises ir visuomenėje nusistovėjusias moralės normas.

5. Pirmosios instancijos teismas S. K. dalyvavimą buvo pripažinęs būtinu, bet jis posėdžiuose nedalyvavo ir teismas išnagrinėjo bylą be jo. Taigi ieškovas negalėjo užduoti įgaliotam asmeniui klausimų apie sandorio sudarymo aplinkybes – į klausimus atsakinėjo S. K. atstovas Z. P., kuris kartu yra trečiųjų asmenų V. P. ir UAB VAKARŲ BALTIJOS KORPORACIJOS atstovas. Ši situacija sudaro prielaidas manyti, jog byloje nebuvo nustatyta tiesa.

6. Ginčo sutartis užbaigta ir nuosavybės teisė pirkėjui perėjo BUAB „Vakarų prekyba“ likvidavimo stadijoje, kai likvidacinė komisija patvirtino kreditoriams paskirstytinas sumas, gautas iš parduoto įmonės turto. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-484/2004) sakoma, kad bankrutuojančios įmonės turtas parduodamos ir gautos lėšos paskirstomos kreditoriams bendra tvarka tik atlikus įstatyme nurodytas bankroto procedūras, pirmiausia aukštesnės eilės kreditorių reikalavimams tenkinti. Dėl to negalimas vienašalis bet kurio kreditoriaus reikalavimų tenkinimas, įskaitant tarpusavio reikalavimų įskaitymus, iki to momento, kai įmonės likvidacinė komisija patvirtina paskirstytinas kreditoriams sumas, gautas iš parduoto įmonės turto. Bet niekas nekliudo įskaityti reikalavimus po to.

Atsiliepimas

Atsakovas M. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 62-68) skundo nepripažįsta ir prašo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nustatė, jog ieškovas nepateikė įrodymų, kad kreditoriaus asmuo jam turi esminės reikšmės (CK 6.101 str. 1 d., 6.102 str. 3 d.). Nepriklausomai nuo to, kas – M. K. ar UAB VAKARŲ BALTIJOS KORPORACIJA – būtų perėmę iš BUAB „Vakarų prekyba“ reikalavimo teises į ieškovą, ieškovas dėl Įmonių bankroto įstatymo apribojimų nebūtų galėjęs sumažinti dalį savo prievolių įskaitymu. 275 000 Lt, kuriuos M. K. gavo iš UAB VAKARŲ BALTIJOS KORPORACIJA, sudarė tik dalį reikalavimo teisių kainos, likusią dalį pinigų atsakovas gavo iš kitų šaltinių, taip pat panaudojo asmenines santaupas. Nesudarius pagrindinės buto pirkimo-pardavimo sutarties, M. K. grąžino avansą trečiajam asmeniui. M. K. 360 000 Lt investicija į reikalavimo teises atsipirko su kaupu. Vienoje iš bylų įsiteisėjusiu sprendimu jo naudai priteista iš ieškovo 640 269,29 Lt (vietoj 725 627,24 Lt) skola ir 5 % metinių palūkanų nuo priteistos sumos. Pastebėjo, kad ieškovo pozicija labai prieštaringa: viena vertus, jis nurodo, kad ginčo sutartis iš pardavėjo pusės galioja, neteisingai nurodytas tik pirkėjas; kita vertus, tvirtina, kad ginčo sutartis jokiomis aplinkybėmis negalioja, nes esą prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Pirmosios instancijos teismas nuosekliai ir detaliai išvardino aplinkybes, kodėl ginčo sandorio nelaiko apsimestiniu (CK 1.87 str.), o ieškovas šių argumentų skunde nepaneigė. Nėra pagrindo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 3K-3-484/2004). M. K. sumokėjo paskutinę kainos dalį 2007 m. rugsėjo 14 d., o po savaitės buvo pasirašytas reikalavimo teisių perdavimo-priėmimo aktas. Tuo tarpu Klaipėdos apygardos teismas priėmė sprendimą, kuriuo patvirtino nepatenkintų BUAB „Vakarų prekyba“ kreditorių reikalavimų sąrašą, 2007 m. spalio 29 d. (t. 1, b. l. 19-28).

Prašo skirti ieškovui 20 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pareiškiat akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį ir apeliacinį skundą.

Atsakovas S. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą su skundu nesutinka ir prašo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą (t. 3, b. l. 42-47). Pabrėžia, kad CK 6.102 straipsnio 3 dalyje nurodytas prievolės ryšys su kreditoriaus asmeniu (pvz., reikalavimas išlaikyti, atlyginti žalą, padarytą sveikatos sužalojimu, gyvybės atėmimu) yra kitokio pobūdžio nei ginčo sutartis. Pirmosios instancijos teismas neturėjo aiškintis pinigų sumokėjimo už reikalavimo teises aplinkybių esant taip suformuluotam ieškinio dalykui. Ieškovas prieštarauja pats sau, teigdamas, kad, viena vertus, ginčo sutartis negalėjo būti sudaryta su jokiu trečiuoju asmeniu (CK 1.80-1.81 str., 6.101 str. 1 d.), nes, kaip minėta, neatsiejamai susijusi su kreditoriaus BUAB „Vakarų prekyba“ asmeniu, kita vertus, kad tikroji ginčijamo sandorio šalis yra UAB VAKARŲ BALTIJOS KORPORACIJA ir/ar V. P. , o turtinė prievolė iš dalies turi baigtis tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymu. M. K. aiškiai išdėstė ginčo sandorio tikslą – jis manė, jog tai bus gera investicija, iš kurios ateityje būtų galima uždirbti dvigubai. S. K. dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, išskyrus paskutinį, nes tuo pat metu vyko posėdis kitoje byloje, kurioje atsakovas kaip administratorius irgi privalėjo dalyvauti. Nei proceso pirmosios instancijos metu, nei apeliaciniame skunde ieškovas nenurodė, į kokius jo klausimus liko neatsakyta.

Tretysis asmuo V. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 48-54) skundą laiko nepagrįstu ir prašo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Akcentuoja, kad jei administratoriui nebūtų pavykę parduoti reikalavimo teisių, jos būtų perduotos kreditoriams, todėl jokio vienarūšių reikalavimų įskaitymo ieškovas vis tiek nebūtų galėjęs atlikti. Nei V. P. kaip fizinis asmuo, nei jo vadovaujama UAB VAKARŲ BALTIJOS KORPORACIJA ginčo sutartimi nepažeidė imperatyvių normų, viešosios tvarkos ar geros moralės. Atvirkščiai, tai ieškovas visais būdais stengiasi vilkinti procesą šioje ir kitose bylose, už ką jam turėtų būti skirta bauda (CPK 95 str. 2 d.).

Tretysis asmuo UAB VAKARŲ BALTIJOS KORPORACIJA atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 55-60) skundo nepripažįsta ir prašo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Trečiojo asmens įsitikinimu, tarp ieškovo ir BUAB „Vakarų prekyba“ nebuvo susiklostę ypatingi santykiai, dėl ko būtų negalima perleisti reikalavimo teisę (CK 6.102 str. 3 d.). Ieškovą, kuris buvo BUAB „Vakarų prekyba“ skolininkas pagal vieną iš prievolių, ir BUAB „Vakarų prekyba“, kuris buvo ieškovo skolininkas pagal kitą prievolę, siejo du savarankiški teisiniai santykiai, todėl BUAB „Vakarų prekyba“ galėjo perleisti savo reikalavimo teisę pagal vieną iš prievolių be ieškovo sutikimo ir neperkelti naujam subjektui (šiuo atveju – M. K. ) savo skolos ieškovo atžvilgiu (CK 6.101 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ginčo sutartimi ieškovo teisė įskaityti priešpriešinius reikalavimus nebuvo pažeista, nes net BUAB „Vakarų prekyba“ įkaito turėtojo reikalavimai nepatenkinti visa apimtimi, o ieškovas buvo įtrauktas į 3 eilės BUAB „Vakarų prekyba“ kreditorių sąrašą. Pripažinus sandorį apsimestiniu sandoriui taikomos tos sandorio taisyklės, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje (CK 1.87 str. 1 d.), bet ieškovas ieškiniu neprašė reikalavimo teisių pirkėjo teises ir pareigas perkelti UAB VAKARŲ BALTIJOS KORPORACIJAI. Administratorius UAB „K. ir ko“ bankroto procese veikė sąžiningai ir teisėtai, laikydamasis Įmonių bankroto įstatyme numatytų procedūrų ir tvarkos, atstovavo visų kreditorių interesams. Ieškovas taip pat nenurodė faktinių aplinkybių, kuo pasireiškė ginčo sutarties prieštaravimas viešajai tvarkai ar gerai moralei.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde (atsiliepimuose į apeliacinį skundą) nurodytus argumentus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2003 m. kovo 18 d. nutartimi UAB „Vakarų prekyba“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „K. ir ko“; 2005 m. birželio 17 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir paskelbta likviduojama dėl bankroto. Bankroto byloje trečios eilės kreditoriais patvirtinti ieškovas ir tretieji asmenys V. P. ir UAB VAKARŲ BALTIJOS KORPORACIJA, atitinkamai su 122 803,25 Lt, 1 802 854,88 Lt ir 4 684 284,75 Lt reikalavimais (t. 1, b. l. 19-28).

Dar iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Vakarų prekyba“ Klaipėdos apygardos teisme inicijavo dvi civilines bylas, kuriose buvusiam įmonės vadovui A. Z. reiškė 904 805,61 Lt ir 725 657,24 Lt žalos atlyginimo reikalavimus. 904 805,61 Lt nuostolių atlyginimo byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai 2006 m. gegužės 3 d. ir 2006 m. gruodžio 12 d. procesiniais sprendimais ieškinį atmetė, kasacinės instancijos teismas 2007 m. liepos 27 d. nutartimi šiuos sprendimus panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui, kuris 2008 m. balandžio 2 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė (t. 1, b. l. 134-142, 143-152, 155-158; t. 2, b. l. 140-150, 161-164). 725 657,24 Lt sumos be pagrindo įgyto turto grąžinimo ir žalos atlyginimo ieškinys 2008 m. kovo 17 d. įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu buvo patenkintas iš dalies – priteista iš A. Z. bendrovei „Vakarų prekyba“ 566 819,34 Lt neteisėtai paimtų lėšų, 73 449,95 Lt žalai atlyginti, 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo 2002 m. spalio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (t. 1, b. l. 160-161, 162-165; 1. 2, b. l. 130-133).

2007 m. kovo 9 d. reikalavimo teisės pirkimo-pardavimo sutartimi bankrutavusi UAB “Vakarų prekyba” už 360 000 Lt pardavė atsakovui M. K. 904 805,61 Lt ir 725 657,24 Lt nuostolių atlyginimo reikalavimo iš ieškovo A. Z. teisę (t. 1, b. l. 10-13). Sutartyje šalys numatė kainos sumokėjimą dalimis per tris kartus nustatytais terminais (Sutarties 2. 1. punktas). Papildomais susitarimais šalys nustatė kitus paskutinio 10 000 Lt mokėjimo terminus (t. 1, b. l. 14-15). Pirkėjui M. K. sumokėjus visą pirkimo objekto kainą, pagal sutarties 2.2. punkto sąlygą nuo 2007 m. rugsėjo 21 d. perdavimo-priėmimo akto pasirašymo jis įgijo nupirktų reikalavimo teisių nuosavybę (t. 1, b. l. 16-17, 166-169). Iš turtinių teisių pradavimo gautos lėšos buvo panaudotos atsiskaityti su įmonės kreditoriais (hipotekos kreditoriui AB bankui “Snoras” pervesti 229 270 Lt), likusi suma panaudota administravimo išlaidų įsiskolinimui ir išlaidoms iki 2007 m. gegužės 1 d. padengti (t. 1, b. l. 172-173).

2007 m. kovo 9 d. reikalavimo teisės pirkimo-pardavimo sandorį ieškovas prašė pripažinti niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento CK 1.80, 1.81 ir 1.87 straipsniuose numatytais pagrindais. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Ieškovas ginčija teismo sprendimą, motyvuodamas materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sandorių negaliojimą ir reikalavimo teisės perleidimą, netinkamu taikymu ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo procesą, pažeidimu.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (CPK 185 straipsnis).Vertinant įrodymus, turi būti įvertinta kiekvieno įrodymo įrodomoji reikšmė ir iš įrodymų viseto duomenų padaryta išvada. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikras faktas egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/ 2006;2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civiinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008; 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009 ir kt.). Įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylai aplinkybes. Vertindamas įrodymus, teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiomis įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių taikymo nuostatomis iš esmės rėmėsi pirmosios instancijos teismas šioje byloje, darydamas išvadas apie ieškinio nepagrįstumą įrodymų visumos įvertinimo pagrindu.

Dėl CK 1.87 straipsnio taikymo ginčo sandoriui. Prašydamas pripažinti reikalavimo teisių pirkimo-pardavimo sutartį apsimestine, ieškovas ginčija sutarties ydingumą sandorio sudarymo su netikrąja šalimi (pirkėju) aspektu, teigdamas, kad faktiniu reikalavimo teisės pirkėju yra tretieji asmenys ieškovo skolininkas V. P. arba jo vadovaujama UAB VAKARŲ BALTIJOS KORPORACIJA, o ne sutartyje įvardintas atsakovas M. K., kuris buvo tik statytinis, nes didžiausią kainos dalį M. K. sumokėjo iš trečiojo asmens gautais pinigais, o likusios sumokėtos pinigų sumos kilmė nėra atskleista.

Sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti, yra apsimestinis, jam taikomos taisyklės, taikytinos šalių turėtam galvoje sandoriui (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė kuri nors iš sandorio šalių. Sandoris vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai. Norint pripažinti pripažinti sandorį apsimestiniu būtina nustatyti sandorio šalių, o ne trečiųjų asmenų, valią ir ketinimus pridengti vieną sandorį kitu (pvz., žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-445/2001; 2001 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje D. R. v. O. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1351/2001; 2002 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje J. B. v. F. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-571/2002; 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje R. D. v. O. D., bylos Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje V. R. v. M. B., bylos Nr. 3K-3-228/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje R. Š. v. A. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-72/2010). Pareiga įrodyti sandorio apsimestinumo faktą tenka asmeniui, prašančiam sandorį pripažinti negaliojančiu (CPK 178 straipsnis).

Ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu kildinamas ne iš sutarties pagrindo, t. y. teisinio rezultato, kurio siekė šalys (reikalavimo teisių pirkimas-pardavimas neginčijamas), bet dėl sutarties šalies, pirkėju nurodyto asmens, atitikties tikrajam šio teisinio santykio subjektui. Vertinant tikrąją ginčo teisinio santykio subjektinę sudėtį, būtina aiškintis, kas faktiškai derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo ir vykdė pirkėjo teises bei pareigas (atsiskaitė su pardavėju; priėmė sutarties objektą, jį valdė ir naudojo). Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė (statytinė) šalis, derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo bei vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį.

Teisėjų kolegija laiko pagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir nevertino, tik konstatavo, kad ginčo sandoris galiotų ir jo šalimi (pirkėju) pripažinus trečiąjį asmenį, kuris įgytų nuostolių atlyginimo reikalavimo teisę iš A. Z. . Ieškovui nepareiškus reikalavimo trečiąjį asmenį pripažinti tikrąja ginčo šalimi ir perkelti jam pirkėjo teises, pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovo nurodytų faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sandorio pripažinimo apsimestiniu reikalavimas.

Sprendžiant dėl sandorį sudariusių šalių valios, išreikštos išorine forma, atitikties jų vidinės valios (tikrųjų ketinimų) turiniui, būtina vadovautis CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, kurios reikalauja sutartį aiškinti sąžiningai, vadovaujantis teisingumo bei protingumo principais, remtis ne sutarties pažodiniu tekstu, bet aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, vertinti sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, šalių elgesį po sutarties sudarymo.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dėl turimos turtinės teisės – nuostolių atlyginimo reikalavimų teisės iš A. Z. pardavimo sprendė bankrutavusios bendrovės kreditorių komitetas (t. 1, b. l. 80-83). Ginčo reikalavimo teisės buvo pardavinėjamos iš varžytynių už kreditorių nustatytą 800 000 Lt kainą pirmosiose ir 560 000 Lt kainą antrosiose varžytynėse, kurioms neįvykus, 2006 m. lapkričio 14 d. nutarimu kreditorių komitetas įpareigojo administratorių tęsti reikalavimo teisės pardavimą be varžytynių už ne mažesnę kaip 448 000 Lt kainą, apie pardavimą skelbiant spaudoje. 2007 m. vasario 2 d. pasiūlymą pirkti reikalavimo teises už 300 000 Lt bankrutavusiai bendrovei pateikė UAB „Vejoras“ (t. 1, b. l. 55). Tuomet kreditorių komitetas priėmė sprendimą nuo 2007 m. vasario 26 d. iki kovo 15 d. reikalavimo teisių pardavimą toliau vykdyti be varžytynių, skelbiant spaudoje, už iki 360 000 Lt sumažintą kainą; iki nurodytos datos turtinės teisės nepardavus už nustatytą kainą, ją sumažinti iki didžiausios pasiūlytos kainos, bet ne mažiau kaip 300 000 Lt (t. 1, b. l. 83). Bankrutavusios įmonės administratorius tinkamai vykdė kreditorių komiteto įpareigojimus apie pardavimus skelbti spaudoje (t. 1, b. l. 56-62). Reikalavimo teises už 2007 m. vasario 26 d. kreditorių komiteto posėdyje nustatytą 360 000 Lt nupirko atsakovas M. K. Remiantis šio atsakovo ir apeliacinės instancijos teisme duotais buvusio likviduotos dėl bankroto UAB “Vakarų prekyba” bankroto administratoriaus S. K. paaiškinimais (t. 3, b. l. 13-16, 134-135), ginčo sutartimi bei ją lydinčiais susitarimais ir aktu, kainos mokėjimų dokumentais, teismuose nagrinėjamose civilinėje byloje teismų priimtais procesiniais sprendimais nustatyta, kad apie parduodamas reikalavimo teises M. K. sužinojo iš daugkartinių skelbimų spaudoje, jis pats asmeniškai vedė derybas su administratoriumi dėl kreditorių nustatytos pirkimo kainos mokėjimo sąlygų, kainą sumokėjo, perėmė reikalavimo teises ir jas patvirtinančius dokumentus, įgyvendina BUAB “Vakarų prekyba” teisių perėmėjo pagal ginčo sutartį teises ir pareigas teisminiuose ginčuose ir vykdymo procese. Nustatytos aplinkybės duoda pagrindą išvadai, kad sutartyje pirkėju nurodytas M. K. derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo ir vykdė pirkėjo teises bei pareigas. Tai, kad didžiausią pirkimo objekto kainos dalį M. K. sumokėjo iš trečiojo asmens pagal preliminarią buto pirkimo-pardavimo sutartį gauto avanso (t. 1, b. l. 185; t. 2, b. l. 26-27) nesudaro pagrindo spręsti, kad tikrąja ginčo sandorio šalimi (pirkėju) yra tretieji asmenys, o sutartyje pirkėju nurodytas M. K. yra statytinis ir sandorio šalys siekė pridengti tikrąją sandorio šalį. Juolab, kad nesudarius pagrindinės buto pirkimo-pardavimo sutarties, M. K. grąžino avansą (t. 2, b. l. 28, 32). Preliminarios buto pirkimo-pardavimo sutarties pateikimas į bylą ne su pradiniais procesiniais dokumentais neduoda pagrindo taikyti atsakovui M. K. apelianto nurodytą contra spoliatorem principą, nes atsakovas nenuslėpė, nesunaikino ir neatsisakė pateikti įrodymo, patvirtinančio pinigų gavimo šaltinį. Byloje esantys duomenys apie M. K. pajamas ir pinigines prievoles (t. 1, b. l. 104-119, 153, 184-189) neįrodo, kad likusi ginčo sandorio kaina sumokėta trečiųjų asmenų V. P. ar UAB VAKARŲ BALTIJOS KORPORACIJA lėšomis, ir neleidžia konstatuoti sandorio ydingumo dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi. Dalies piniginių lėšų turėjimą atsakovas M. K. grindė ir iš motinos dovanų gautais pinigais, šios įgytais pardavus nekilnojamąjį turtą (t. 2, b. l. 29-31). Šiuo aspektu pareikštos apelianto abejonės nėra paremtos jokiais bylos duomenimis ir yra grindžiamos bendro pobūdžio samprotavimais ir spėjimais, kurie nepaneigia atsakovo M. K. nurodytų aplinkybių apie už nupirktą reikalavimo teisę sumokėtų pinigų kilmę.

Poziciją, kad sandoris sudarytas su netikrąją šalimi, apeliantas grindžia ir tuo, jog ankstesne teismo pripažinta negaliojančia 2003 m. vasario 19 d. sutartimi UAB “Vakarų prekyba“ buvo perleidusi V. P. tą pačią reikalavimo teisę (t. 1, b. l. 122-133). Ši aplinkybė, kolegijos vertinimu, nepaneigia byloje nustatytų faktų, kad dėl ginčo sutarties sąlygų derėjosi, įgijo ir vykdė pirkėjo teises bei pareigas M. K. , todėl nesudaro pagrindo spręsti, kad tikroji sandorio šalis yra V. P. .

Nepripažinus ginčo reikalavimo teisės pirkimo-pardavimo sutarties apsimestine, apeliacinio skundo argumentai dėl prarastos ieškovo galimybės įskaityti jo, V. P. , J. P. ir UAB VAKARŲ BALTIJOS KORPORACIJOS vienarūšius priešpriešinius reikalavimus yra teisiškai nereikšmingi, todėl kolegija dėl jų nepasisako.

Skundu apeliuojama į tai, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė atsakovų M. K. ir S. K. nesąžiningumo. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija. Siekiantis ją paneigti asmuo turi įrodyti nesąžiningumo faktą (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovas neįrodė minėtų atsakovų nesąžiningumo. Tokia išvada grįstina tokiais argumentais. Nesant duomenų apie kitokius atsakovo M. K. santykius su trečiaisiais asmenimis, pagal preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį iš trečiojo asmens gauto avanso panaudojimas atsiskaitymui pagal ginčo sandorį nesudaro pagrindo M. K. laikyti elgusis nesąžiningai. Bankrutavusios bendrovės administratoriaus S. K. veiksmai, atlikti vykdant kreditorių sprendimus dėl reikalavimo teisės pardavimo, kuriuos atlikus buvo iš dalies patenkintas įmonės kreditoriaus reikalavimas, nepažeidė ĮBĮ reglamentuotos administratoriaus pareigos veikti įmonės ir jos kreditorių interesais. Bylos duomenys neleidžia spręsti apie tai, kad sudarydamas su M. K. reikalavimo teisių perleidimo sutartį administratorius veikė priešingai įmonės kreditorių ar konkrečiai ieškovo interesais, piktnaudžiavo suteiktais įgalinimais ir pažeidė ieškovo teises.

Pirmosios instancijos teismas buvo pripažinęs atsakovo S. K. dalyvavimą bylos nagrinėjime būtinu. Atsakovui neatvykus į posėdį, teismas, siekdamas proceso ekonomiškumo ir koncentracijos, bylą iš esmės išnagrinėjo be jo (t. 3, b. l. 6-26). Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo patenkintas atskirai, ne su apeliaciniu skundu pareikštas ieškovo prašymas pripažinti atsakovo S. K. dalyvavimą būtinu; šiam asmeniui atvykus, ieškovas turėjo galimybę užduoti jam klausimus ir išsiaiškinti svarbias bylai aplinkybes. Tokiu būdu apeliaciniame skunde nurodyti pirmosios instancijos teismo padaryti civilinio proceso principų pažeidimai apeliacinės instancijos teismo buvo ištaisyti, todėl šiuo aspektu naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo (CPK 328 straipsnis).

Dėl CK 1.80 straipsnio taikymo ginčo sandoriui. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar reikalavimo perleidimą reglamentuojančios teisės normos, kurioms ieškovo teigimu, prieštarauja ginčo sandoris, yra imperatyvios, ar ginčo sandoris sudarytas pažeidžiant šiose normose įsakmų reikalavimą arba draudimą ir ar šio pažeidimas lemia būtent sandorio negaliojimą.

Kreditoriaus teisę perduoti savo reikalavimo teisę kitam asmeniui, t. y. naujajam kreditoriui, pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį, reglamentuoja CK 6.101-6.110 straipsniai. Pagal CK 6.101 straipsnio 1 dalį, teisę perleisti savo reikalavimą kitam asmeniui be skolininko sutikimo kreditorius gali įgyvendinti, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.102 straipsnio 1-2 dalys) ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu (CK 6.102 straipsnio 3 dalis). Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. Pagal CK 6.101 straipsnio 5 dalį be skolininko sutikimo kreditoriui draudžiama perleisti reikalavimą, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino, kad CK 6.101 straipsnio 1 ir 5 dalių, 6.102 straipsnio 1 - 3 dalies normos, reglamentuojančios reikalavimo teisės perleidimą, yra imperatyvios, tačiau nenustatė, kad ginčo reikalavimo teisės pirkimo-pardavimo sutartis pažeidžia jose įtvirtintus įsakmius reikalavimus ar draudimus. Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija sutinka, o apeliacinio skundo argumentai jų nepaneigia.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo sandoris neprieštarauja CK 6.102 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam draudimui. Ši teismo išvada yra pagrįsta. Pagal CK 6.101 straipsnio 1 dalyje ir 6.102 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus imperatyvus, draudžiama perleisti reikalavimą, kuris neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu (reikalavimą išlaikyti, reikalavimą atlyginti žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo ir t. t.). Šis draudimas reiškia, kad negalima perleisti grynai asmeninės reikalavimo teisės, t. y. tokios, kuri priklauso tik konkrečiam asmeniui. Tik su kreditoriaus asmeniu yra susiję reikalavimai dėl asmeninių neturtinių teisių ir asmeninių neturtinių vertybių, reikalavimai susiję su naryste įvairiose organizacijose, reikalavimai, kylantys iš asmeninių paslaugų sutarčių ir pan. Nuspręsti, ar perleidžiamas reikalavimas yra neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu, reikia įvertinti prievolę, iš kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalyku. Iš byloje esančių teismų procesinių sprendimų, priimtų civilinėse bylose pagal UAB „Vakarų prekyba“ reikalavimus A. Z. nuostoliams atlyginti, turinio matyti, kad kreditoriaus teisė yra kilusi iš delikto - bendrovė reikalauja buvusio administracijos vadovo atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą, grąžinti nepagrįstai įgytas lėšas. Šis reikalavimas nėra asmeninio pobūdžio ir negali būti vertinamas kaip neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu, todėl tokio reikalavimo perleidimui CK 6.102 straipsnio 3 dalyje numatytas draudimas netaikytinas. Nagrinėjamu aspektu nėra teisiškai reikšmingi ieškovo ir trečiųjų asmenų paskoliniai teisiniai santykiai.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino faktinės aplinkybės, jog ieškovą ir reikalavimo teisės pardavėją BUAB “Vakarų prekyba” sieja dvišalė prievolė – ieškovas yra reikalavimo teisės pardavėjo ir skolininkas, ir kreditorius, ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovo (skolininko) sutikimas perleisti reikalavimo teises kitam asmeniui nebuvo reikalingas. Teisės doktrinoje laikomasi nuostatos, kad be skolininko sutikimo kreditorius gali perleisti reikalavimo teisę kitam asmeniui tik vienašalės prievolės atveju (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė. Vilnius: 2003, 140 p.). Apeliantas teisus, kad esant dvišalei prievolei reikalavimo teisės perleidimas reiškia ir skolos perkėlimą, todėl reikia kitos šalies sutikimo ir reikalavimo teisė gali būti perleista tik laikantis CK 6.115-6.122 straipsnių reikalavimų. Tačiau esant dvišalei prievolei, kai ir skolininkas, ir kreditorius yra bankrutuojanti įmonė, tai savo reikalavimo teisės (turtinės teisės) perleidimo atveju bankrutuojanti įmonė negali perkelti kitam asmeniui ir turimos skolos, nes būtų pažeista ĮBĮ reglamentuota kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka (ĮBĮ 34, 35 straipsniai). Pagal ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalį kiti įstatymai bankroto procese taikomi tiek, kiek jie neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms, todėl, kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju bankrutavusi įmonė neturėjo pareigos perkelti M. K. savo skolos A. Z. ir dėl to gauti šio sutikimą reikalavimo perleidimui. Kita gi vertus, nagrinėjamoje byloje reikalavimo teisė perleista kreditorių komiteto, kuris nesvarstė įmonės skolos A. Z. perkėlimo kitam asmeniui, sprendimu; ieškovui toks sprendimas buvo žinomas, jis jo neginčijo.

Apeliantas teigia, kad kreditoriaus BUAB “Vakarų prekyba” asmuo jam yra svarbus, todėl reikalavimo perleidimui kreditorius turėjo gauti ieškovo sutikimą. Pirmosios instacijos teismas padarė priešingą išvadą. Apeliantas šios išvados nepaneigė. CK 6.101 straipsnio 5 dalyje numatytas draudimas perleisti reikalavimą be skolininko sutikimo, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės. Ši norma numato išimtį iš CK 6.101 straipsnio 1 dalyje numatytos taisyklės, kad reikalavimo teisei perleisti nereikia skolininko sutikimo. Kreditoriaus asmens reikšmė skolininkui pripažįstama esmine tuomet, kai prievolė kyla iš sutarties, kurioje yra sąlyga, kad skolininkas sudaro sutartį būtent su tam tikru kreditoriumi ir kreditoriaus asmuo tokiu atveju yra esminė sutarties sąlyga. Tokia sąlyga gali būti ne tik aiškiai išreikšta sutartyje, bet ir numanoma pagal sutarties sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius ir pan. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje ieškovo prievolė kreditoriui UAB “Vakarų prekyba” kilusi ne iš sutartinių santykių, o iš delikto ir žalos atlyginimo reikalavimas grindžiamas neteisėtais ieškovo veiksmais, padarytais einant jam šios bendrovės vadovo pareigas. Tokia prievolės kilmė neduoda pagrindo pripažinti, kad kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės. Ši išvada daroma įvertinus byloje esančius teismų procesinius sprendimus, priimtus civilinėse bylose dėl perleistų nuostolių atlyginimo reikalavimų.

Ieškovas prašė apeliacinės instancijos teismo išreikalauti šias civilines bylas kreditoriaus asmens reikšmei skolininkui nustatyti. Teismas šį prašymą atmetė, nes sprendė, kad byloje esantys teismų procesiniai dokumentai yra pakankami analizuojamai aplinkybei nustatyti. Be to, ieškovas nenurodė prašomose išreikalauti civilinėse bylose esančių konkrečių duomenų, kurių įvertinimas leistų spręsti priešingai, nei šiuo klausimu nustatė pirmosios instacijos teismas. Įvertintina ir tai, kad prašymas išreikalauti bylas su apeliaciniu skundu nebuvo pareikštas, o tokio prašymo būtinybė neatsirado vėliau, todėl jo patenkinimas užvilkintų bylos nagrinėjimą.

Kolegija sutinka su skundo argumentu, kad pirmosios instacijos teismas neįvertino aplinkybių, susijusių su pranešimu ieškovui apie reikalavimo perleidimą. Bylos duomenys liudija, kad apie ginčo reikalavimo perleidimo sutartį ieškovui buvo pranešta ir sutarties su priedais kopijos jam įteiktos 2007 m. spalio 26 d., t. y. po to, kai sutarties šalys pagal jos sąlygas pasirašė reikalavimo teisės perdavimo-priėmimo aktą ir teisių perėmėjas įgijo nuosavybės teisę į perimtus reikalavimus, kai už parduotas turtines teises gautos lėšos buvo paskirstytos kreditorių reikalavimams patenkinti, tačiau iki sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo (t. 1, b. l. 18). Toks pranešimas apie reikalavimo perleidimą skolininkui neįrodo ginčo sandorio šalių nesąžiningumo. Pranešimo skolininkui apie reikalavimo perleidimą momentas perleidimo sandorio teisėtumui neturi reikšmės, tačiau jis yra svarbus naujajam kreditoriui, nes tik nuo pranešimo momento naujasis kreditorius gali panaudoti prieš skolininką reikalavimo perleidimo faktą (CK 6.109 straipsnis). Todėl aplinkybių, susijusių su pranešimu skolininkui apie reikalavimo perleidimą, neįvertinimas neturi įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Kitų pirmosios instancijos teismo išvadų, kuriomis nekonstatuotas kitų reikalavimo perleidimą reglamentuojančių imperatyvių teisės normų pažeidimas, ieškovas apeliaciniu skundu neginčija, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Byloje neįrodyta, kad ginčo sandorio šalys elgėsi nesąžiningai, pamynė bankrutavusios bendrovės kreditorių teises ir visuomenėje nusistovėjusias moralės normas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo prašymą pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu CK 1.81 straipsnio pagrindu, kaip prieštaraujantį viešajai tvarkai ir gerai moralei. Jokių faktinių aplinkybių, paneigiančių tokias teismo išvadas, apeliacinės instancijos teisme ieškovas nenurodė.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo remtis apelianto nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Klaipėdos apskrities VMI v. LAB “Agrovegas”, bylos Nr. 3K-3-484/2004, pateiktu vienašalio kreditoriaus reikalavimų tenkinimo tarpusavio reikalavimų įskaitymo būdu išaiškinimu, nes šios civilinės bylos ir nagrinėjamos civilinės bylos ratio decidenti skiriasi.

Trečiasis asmuo V. P. prašo skirti ieškovui 20 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Teisė į teisminę gynybą yra asmens konstitucinė teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis). Šis konstitucinis principas įtvirtintas CPK 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teisę į teisminę gynybą turi asmuo, kurio teisė ar teisėtas interesas yra pažeistas ar ginčijamas. Pagal šią teisės normą suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą ne bet kokia, o būtent įstatymo nustatyta tvarka (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2000; 2003 m. gegužės 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2003; 2006 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2006 ir kt.). Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje tiesiogiai neįtvirtinta asmens teisės į teismą, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, aiškinant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, ne kartą nurodyta, kad vienas iš teisės į teisingą bylos nagrinėjimą aspektų – kiekvieno asmens galimybė kreiptis į teismą dėl civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimo išnagrinėjimo. Aptartų teisės normų nuostatos garantuoja kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, teisminės gynybos prieinamumą. Procesinės šalių teisės kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įgyvendinamos nepažeidžiant CPK 2 straipsnyje įtvirtintų proceso tikslų ir jomis turi būti naudojamasi pagal paskirtį. Šių reikalavimų nesilaikanti šalis gali patirti CPK 95 straipsnio 1 dalyje numatytas pasekmes. Šalis, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį, kasacinį skundą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti įpareigota atlyginti kitai šaliai dėl to patirtus nuostolius arba jai gali būti skirta teismo bauda (CPK 95 straipsnis). Ši norma įtvirtina du savarankiškus atsakomybės taikymo pagrindus: 1) nesąžiningas nepagrįsto ieškinio (skundo) pareiškimas ir 2) sąmoningas veikimas prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Trečiojo asmens prašymas grindžiamas nepagrįsto ieškinio ir apeliacinio skundo pareiškimu. Todėl būtina nustatyti dvi sąlygas: šalies nesąžiningumą ir pareikšto ieškinio (skundo) nepagrįstumą. Nagrinėjamoje byloje ieškovui manant, kad reikalavimo perleidime jo, kaip cesento skolininko ir kreditoriaus, teisė yra pažeidžiama, jis turi teisę ją ginti teismine tvarka. Vien pareikšto ieškinio nepagrįstumo konstatavimas nesudaro pagrindo skirti ieškovui baudą pagal CPK 95 straipsnį. Trečiojo asmens nurodytos aplinkybės, kolegijos vertinimu, neleidžia spręsti, kad ieškovas, reikšdamas ieškinį ir apeliacinį skundą, būtų elgęsis nesąžiningai, todėl CPK 95 straipsnyje numatyta sankcija ieškovui netaikytina.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas įpareigojo ieškovą sumokėti sumažinto dydžio žyminį mokestį už apeliacinį skundą, įpareigojimą apeliantas įvykdė (t. 3, b. l. 72-73, 121-122, 124), todėl bylą pralaimėjęs ieškovas neturi pareigos mokėti likusią žyminio mokesčio dalį valstybei, tačiau jam išlieka pareiga sumokėti kitas bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu abiejų instancijų teismuose (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis) (t. 1, b. l. 2; t. 3, b. l. 70).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. Z. 70,40 Lt (septyniasdešimt litų 40 ct) bylinėjimosi išlaidų, suisjusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, valstybei.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėDanutė GasiūnienėDonatas Šernas