- Teismas
- Panevėžio apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-07-24
- Bylos Nr.
- e2-102-783/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-26-3-01248-2016-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Skaraitis
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“
- Atsakovas
- R. V.
- Advokatai
- Arvydas Budnikas
- Kategorijos
- 2.6.8.3Vartojimo sutartis
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ (toliau – UAB „Gelvora“) ieškinį atsakovui R. V. dėl skolos, netesybų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė UAB „Gelvora“ prašo iš atsakovo R. V. priteisti 377,13 Eur skolą, 478,00 Eur palūkanas, 307,34 Eur delspinigius, 5 % dydžio palūkanas už priteistą sumą (1162,47 Eur) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 15 % dydžio sutartines palūkanas pagal EGO kortelės su kredito limitu sutartį Nr. 05-030870-EG nuo pagrindinės skolos (377,13 Eur) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje ir dublike nurodė, jog „Swedbank“, AB (buvęs AB bankas „Hansabankas“) ir atsakovas R. V. 2005-05-23 sudarė EGO kortelės su kredito limitu sutartį Nr. 05-030870-EG, pagal kurią „Swedbank“, AB, suteikė atsakovui kreditą, kurį atsakovas įsipareigojo grąžinti bei mokėti palūkanas, delspinigius, kitas sutartyje numatytas sumas. Atsakovui netinkamai vykdant sutartį, „Swedbank“, AB, sutartį nutraukė ir įgijo teisę reikalauti iš atsakovo grąžinti visą likusį kreditą bei su kreditu susijusias palūkanas, delspinigius ir kitas sumas. 2008-08-14 „Swedbank“, AB ir ieškovė UAB „Gelvora“ sudarė Reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. 08-20-20, pagal kurią „Swedbank“, AB perleido visus reikalavimus atsakovo atžvilgiu. Ieškinyje nurodoma, jog ieškovas CK 6.109 straipsnyje nustatyta tvarka pranešė atsakovui apie reikalavimo perleidimą ir tuo pačiu pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus pagal su „Swedbank“, AB sudarytą sutartį, tačiau atsakovas pastarųjų reikalavimų neįvykdė. Dublike į atsakovo atsiliepimą ieškovė palaikė ieškinyje išdėstytus reikalavimus, nesutiko, jog jų prašomos priteisti palūkanos, atsižvelgus į kredito sutartyje su ieškovu sutartą metinę palūkanų normą (15 procentų), kredito grąžinimo normą (16,11 procentų), yra neprotingai didelės ar pažeidžiančios sąžiningumo principą, šie dydžiai yra daug mažesni, nei dabar galiojančiame Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta maksimali bendra vartojimo kredito kainą, atitinkanti Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatytų bendros vartojimo kainos principų. Ieškovė sutinka, jog sutartis, sudaryta tarp „Swedbank“, AB ir atsakovo, yra vartojimo kredito sutartis, atsakovas, kaip vartotojas, yra silpnesnioji sandorio šalis, tačiau ši aplinkybė nėra pagrindas mažinti sutartyje numatytas palūkanas, jeigu pats atsakovas naudojasi įstatymo jam suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdamas nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jeigu skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių ir pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (LAT 2014-11-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Taip pat ieškovė nurodo, jog nepagrįstas atsakovo teiginys, kad ieškovė nesiėmė priemonių išieškoti skolą bei sąmoningai delsė pateikti ieškinį, kadangi ieškovė atliko ikiteisminio skolos išieškojimo veiksmus, tai yra siuntė pranešimus dėl skolos apmokėjimo paskutiniais žinomais atsakovo gyvenamosios vietos adresais ((duomenys neskelbtini)), telefonu ragino apmokėti skolą. Akcentavo, jog Lietuvos Respublikos teisės aktai nenustato kreditoriui pareigos per tam tikrą terminą kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, dėl šios priežasties negalima teigti, jog tam tikras terminas, per kurį kreditorius kreipiasi dėl skolos priteisimo, laikytinas delsimu kreiptis į teismą. Būtent kreditorius turi išimtinę dispoziciją nuspręsti, kuomet pateikti teismui ieškinį dėl skolos priteisimo, o tokį sprendimą iš esmės riboja tik bendrasis ieškinio senaties terminas. Ieškovė nurodė, jog pats atsakovas itin ilgą laikotarpį neatliko absoliučiai jokių įmokų skolai dengti, kas jokiu būdu negali būti pateisinama atsakovo kaip vartotojo ar menkai išsilavinusio asmens statusu, nors atsiliepime iš esmės šiais argumentais ir siekiama mažinti ieškinio reikalavimus. Mano, kad esant ieškovės teisėtiems pareikštiems ir pagrįstiems reikalavimams, atsiliepime formuojama pozicija, kuomet bandoma išvengti piniginės prievolės prisidengiant vartotojo statusu bei teoriniais kaltinimais ieškovei, yra nesąžininga. Dublike taip pat nesutinka su atsakovo prašymu mažinti paskolos sutartyje sutartų delspinigių dydį (0,1 %), kadangi Vartojimo kredito įstatymas, kuriame įtvirtinta nuostata, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 % pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir jokios kitos netesybos ir mokesčiais už vartojimo kredito sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdymą kredito gavėjui negali būti taikomi (11 straipsnio 8 dalis), įsigaliojo nuo 2011-04-01, todėl nėra taikomas ginčijamai EGO kortelės su kredito limitu sutarčiai tarp „Swedbank“, AB, ir atsakovo. Ieškovė mano, jog atsakovas apie 2008-08-14 sudarytą Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 08-20-20 buvo informuotas tinkamai, jam pranešta CK 6.109 straipsnyje nustatyta tvarka, tai yra nusiunčiant atsakovui reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ir pranešimą dėl reikalavimo perleidimo. Nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pranešimu apie reikalavimo perleidimą laikomas reikalavimo perleidimo fakto įrodymo pateikimas skolininkui, tai yra skolininkui apie reikalavimo perleidimą gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujam kreditoriui (LAT 2010-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010) Kadangi pirmojo pranešimo apie reikalavimo perleidimą parengimo metu gyventojų registre duomenų apie deklaruotą gyvenamąją vietą nebuvo, pranešimas buvo nusiųstas paskutiniu žinomu gyvenamosios vietos adresu ((duomenys neskelbtini)), kuris buvo nurodytas EGO kortelės su kredito limito sutartyje Nr. 05-030870-EG. Vėliau šiuo adresu bei adresu (duomenys neskelbtini), kuris buvo nurodytas atsakovo asmens dokumento kopijoje, pateiktoje sudarant sutartį, buvo siunčiami visi kiti pranešimai dėl skolos apmokėjimo. Ieškovė pažymėjo, kad registruotų siuntų lydraščiai AB „Lietuvos paštas“ yra saugomi 6 mėnesius, todėl objektyviai neturi galimybės pateikti minėtų registruotų siuntų lydraštį. Be to, ieškovė pabrėžė, kad cesijos būdu įgytas reikalavimas, kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka, laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo perleidimą ir atitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas. Tai skolininko teisių nevaržo labiau negu apie cesiją skolininkas būtų informuotas atskiru pranešimu ar jam įteikiant cesijos sutartį iki ieškinio pareiškimo (LAT 2011-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011).
Atsiliepimas
Atsakovas R. V. pateikė atsiliepimą, kuriame su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti, taikyti ieškinio senatį prašomiems delspinigiams, sumažinti delspinigių normą nuo 0,1 procento iki 0,05 procento, jeigu ieškinys nebūtų atmestas, taip pat iki 50 Eur sumažinti palūkanas, jeigu ieškinys nebūtų atmestas, priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Mano, jog ieškovas kreipdamasis į teismą po 8 ½ metų dirbtinai padidino reikalavimus nuo 633,19 Eur iki 1162,47 Eur, tuo pažeidė CK 6.200, 6.206, 6.228, 6.259 straipsniuose nurodytus reikalavimus, Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje numatytą draudimą taikyti netesybas, didesnes kaip 0,05 procento pradelstos sumos už kiekvieną pradelstą dieną, kas yra pagrindu mažinti prašomas palūkanas, delspinigius, jeigu ieškinys būtų tenkinamas. Atsiliepime nurodė, jog sutartis tarp „Swedbank“, AB ir atsakovo turėtų būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis, joje draudžiama įtvirtinti nesąžiningas sąlygas, o jei tokios įtvirtintos, vartotojui neprivaloma jų laikytis. Pažymėjo, jog atsakovas kredito sutarties sudarymo metu neturėjo jokio išsilavinimo (vidurinį išsilavinimą įgijo tik 2011 metais suaugusiųjų mokykloje), todėl supratimo stoka apie palūkanas, delspinigius, jų dydžius ir kitas aplinkybes lėmė esminę šalių nelygybę. Atsakovas atsiliepime atkreipė dėmesį, jog nėra gavęs jokio pranešimo, kad ieškovas perėmė atsakovo skolą, taip pat negavo jokio skolos priminimo iš ieškovo, ieškovas tokių įrodymų ir nepateikė, kas yra CK 6.109 straipsnyje įtvirtinto reikalavimo perleidimo fakto panaudojimo prieš trečiuosius asmenis ir skolininką pažeidimas, todėl mano, jog ieškovas remtis pateiktais įrodymais negali. Reikalavimą taikyti 6 mėnesių senaties terminą delspinigiams bei palūkanoms grindžia CK 1.125 straipsnio nuostatomis. Atsiliepime atsakovas taip pat nurodė, jog mano, kad tiek ieškovas, vilkindamas skolos išieškojimą, tiek reikalavimą perleidęs „Swedbank“, AB, pasak atsakovo, neinformavęs jo apie galimai ypatingai nepalankias pasekmes, elgėsi nerūpestingai, neatidžiai, o ieškovė – ir neprofesionaliai, siekdama uždirbti delsė kreiptis su ieškiniu į teismą. Teigia, jog byloje susiklostė situacija, kai bankas ir vėliau ieškovė, kuriems taikomi padidinti rūpestingumo reikalavimai, elgėsi nerūpestingai: 1) bankas perleido reikalavimą be jokių garantijų, kad ieškovė tinkamai ir laiku atliks skolos išieškojimo veiksmus; 2) ieškovė nesiėmė jokių veiksmų tam, kad skola būtų išieškota. Triplike į ieškovės dubliką atsakovas R. V. nesutiko dėl ieškovės argumentų grindžiant reikalavimo perleidimą cesijos būdu bei iš jo atsirandančio reikalavimo ieškovei prieš atsakovą. Nurodė, jog CK 6.109 straipsnio 1 dalyje pažymėta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo faktą įrodymą. Pagal minėto straipsnio 7 dalį, skolininkas privalo įvykdyti prievolę naujajam kreditoriui tik tuo atveju, kai šis reikalaudamas pateikia ir reikalavimo perleidimo sutartį. Atsakovas pažymėjo, jog jokio pranešimo dėl reikalavimo perleidimo negavo, taip pat negavo ir reikalavimo perleidimo sutarties. Atkreipė dėmesį, jog atsakovas 2008-09-03 buvo įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų sąrašą Vilniaus rajone, o ieškovė 2008-09-12 išsiuntė atsakovui pranešimą dėl reikalavimo perleidimo, vadinasi atsakovas neturėjo galimybės susipažinti su išsiųstu dokumentu. Atsakovas triplike nurodė, jog ieškovė dublike ydingai interpretuoja LAT 2010-04-16 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010 nenurodydama, kad atsakovo informavimas apie reikalavimo teisės perleidimą atitinka CK nustatytą pranešimą skolininkui apie reikalavimo perleidimą reglamentavimą, taip savanaudiškais tikslais iškraipė LAT praktiką, sumenkino šio teismo išaiškinimo svarbą bei pažeidė imperatyvias CK nuostatas. Atsakovas pabrėžė, kad šioje minėtoje nutartyje LAT akcentuoja momentą, jog atsakovui prievolė kyla tik tuomet, kai ieškovo informavimas apie reikalavimo perleidimą atitinka CK pranešimo atsakovui nustatytą formą. Atsakovas teigia, jog pati ieškovė pripažino, kad neturi įrodymų, jog atsakovas gavo patvirtinantį dokumentą dėl reikalavimo perleidimo. Mano, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovas buvo tinkamai informuotas apie reikalavimo perleidimo faktą, todėl negali remtis reikalavimo teisių perleidimo sutartimi ir jo reikalavimas turėtų būti atmestas. Triplike atsakovas pakartojo atsiliepime išdėstytus argumentus dėl nesikreipimo į teismą 8 ½ metus, delspinigių dydžio, sutarties, sudarytos tarp atsakovo ir „Swedbank“, AB, pobūdžio. Apibendrindamas atsakovas nurodė, jog kadangi jis yra vartotojas, silpnesnė santykių su ieškove ir banku šalis, pati ieškovė savo neveikimu nulėmė neprotingo dydžio palūkanas ir delspinigius, dėl to, kad kredito sutarties sudarymo metu egzistavo esminė nelygybė (vartotojas atsakovas pasirašė sutartį dėl kredito suteikimo) ir turėjo bet kokiu atveju sutikti su jam primestomis itin didelėmis palūkanų ir delspinigių normomis, tai jos turėtų būti mažintinos.
Teismo posėdyje dalyvavęs atsakovo R. V. atstovas advokatas A. Budinkas prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Advokatas A. Budnikas patvirtino, jog apie reikalavimo perleidimą atsakovas sužinojo tik gavęs ieškinį priteisti skolą, pats atsakovas niekada nesutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, o ieškovė įrodymų, patvirtinančių atsakovo informavimą apie reikalavimo perleidimą, nepateikė. Ieškovė yra profesionali verslininkė, užsiimanti skolų perleidimu, todėl turėjo žinoti įstatymų reikalavimus, LAT praktiką, kad ieškinio padavimas nėra tolygus informavimui apie skolos perleidimą. Palaikė prašymą taikyti ieškinio senatį delspinigiams, palūkanoms, jeigu teismas pripažintų, jog atsakovas buvo tinkamai informuotas apie reikalavimo perleidimą, tačiau mano, jog ieškinys turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas dėl to, kad atsakovas nebuvo tinkamai informuotas apie reikalavimo perleidimą ir ieškovė neturi teisės reikalauti skolos iš atsakovo.
Ieškinys tenkinamas iš dalies. Iš pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, jog pradinis kreditorius „Swedbank“, AB (tuometinis AB bankas „Hansabankas“) ir atsakovas R. V. 2005-05-23 sudarė EGO kortelės su kredito limitu sutartį Nr. 05-030870-EG (toliau – Sutartis), pagal kurią „Swedbank“, AB, suteikė atsakovui R. V. kredito limitą 347,54 Eur sumai, atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą kreditą kas mėnesį mokėdamas 17,38 Eur įmokas (Sutarties 11.1 p.), mokėti 15 % dydžio palūkanas (Sutarties 10.1 p.), 0,1 Eur delspinigius (Sutarties 11.4 p.), kitas sutartyje numatytas sumas, atsakovas R. V. įsipareigojo kreditą grąžinti per 24 mėn. nuo sutarties sudarymo. Atsakovui netinkamai vykdant sutartį, „Swedbank“, AB, sutartį nutraukė ir 2008-08-20 sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 08-20-20, kurios pagrindu „Swedbank“, AB, perleido ieškovei UAB „Gelvora“ visas reikalavimo teises pagal Sutartį į atsakovą. Reikalavimo perdavimo metu atsakovo skola „Swedbank“, AB buvo 2186,27 Lt (633,19 Eur). Skolą sudarė 1302,17 Lt (377,13 Eur) kredito likutis, 864,58 Lt (250,40 Eur) delspinigiai, 19,51 Lt (5,65 Eur) palūkanos. Apie reikalavimo teisės perleidimą UAB „Gelvora“ ir susidariusį įsiskolinimą atsakovą R. V. informavo bei įteikė jam 2008-08-14 reikalavimo – perleidimo sutarties Nr. 08-20-20 kopiją per Kupiškio rajono apylinkės teismą 2016-12-28 kartu su procesiniais dokumentais.
Dėl reikalavimo perleidimo sutarties. Remiantis CK 6.101 straipsnio 1 dalimi, kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. Remiantis CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Šioje byloje nenustatyta, kad pradinis kreditorius „Swedbank“, AB, neturėjo teisės be sutikimo perleisti UAB „Gelvora“ turimą reikalavimą atsakovui R. V., apie šį reikalavimo perleidimą atsakovas buvo informuotas pateikiant jam ieškinį su procesiniais dokumentais, tarp kurių buvo ir reikalavimo perleidimo sutartis, todėl pripažįstama, jog atsakovas R. V. apie skolos perleidimą buvo informuotas tinkamai. Tokia nuostata atitinka teismų praktikoje suformuotą taisyklę, jog cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka, tai yra įteikiant skolininkui ieškinį su priedais, laikytinas tinkamu skolininko informavimu ir atitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas, nes nevaržo skolininko teisių labiau negu apie cesiją skolininkas būtų informuotas atskiru pranešimu ar jam įteikiant cesijos sutartį iki ieškinio pareiškimo (LAT 2011-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-3-105/2011). Teismas kaip įrodymus atmeta prie dubliko ieškovės pridėtus pranešimus atsakovui (2008-08-24, 2009-06-03 2010-05-07, 2011-09-07, 2012-06-04, 2013-05-06, 2014-06-05, 2015-05-04), lyg kaip ir įrodančius, jog atsakovas nustatyta tvarka buvo informuotas tinkamai anksčiau, iki paduodant teismui ieškinį. Pagal Sutarties su „Swedbank“, AB, 18.2 punkte sutarė, jog visi pranešimai ir kitas susirašinėjimas, vykdant Sutartį, įteikiami Sutarties šaliai pasirašytinai arba siunčiami paštu ar faksimiliniu raštu. Šalys susitarė, kad paštu išsiųsti pranešimai laikomi gautais praėjus 5 kalendorinėms dienoms nuo išsiuntimo paštu dienos, ir tie pranešimai kaip ir atitinka Sutarties reikalavimus. Tačiau su ieškiniu ieškovė pateikė iš esmės analogiško turinio pranešimą, datuotą 2008-09-12, tačiau šiame pranešime nurodytas adresas yra (duomenys neskelbtini). Tai yra, pranešimas, datuotas anksčiau, nei vėlesni pranešimai, bet jame yra nurodytas dabartinis atsakovo adresas, kuriuo atsakovui buvo siunčiami ir įteikti procesiniai dokumentai, nors byloje nėra duomenų, iš kur tas adresas ieškovei galėjo būti žinomas: pranešimo siuntimo metu atsakovo gyvenamoji vieta buvo deklaruota prie Vilniaus m. savivaldybės (atsakovo atsiliepime atšviesta 2008-10-09 pažyma, jog atsakovas gyvenamąją vietą prie Vilniaus m. savivaldybės deklaravo nuo 2008-09-03); patikrinus LITEKO duomenų bazėje nustatyta, jog tuo laikotarpiu (2009 metais ir 2011 metais) Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo išnagrinėtos dvi civilinės bylos dėl atsakovo santuokų nutraukimo, todėl mažai tikėtina, kad jo gyvenamoji vieta buvo čia, Kupiškio rajono savivaldybės teritorijoje. Kas duoda pagrindo abejoti visais pranešimais, susijusiais su atsakovo informavimu. Tačiau iš esmės ta aplinkybė, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovą tinkamai informavo iki ieškinio pateikimo teismui, pripažinus, kad atsakovas tinkamai informuotas įteikiant jam ieškinį su procesiniais dokumentais, labiau turi reikšmės sprendžiant klausimus dėl momento, nuo kurio reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš atsakovą, bet ne dėl paties reikalavimo. Pats atsakovas R. V. neginčija, kad buvo skolingas pradiniam kreditoriui „Swedbank“, AB pagal EGO kortelės su kredito limitu sutartį.
Dėl pagrindinės skolos priteisimo. Remiantis CK 6.881 straipsniu, kreditavimo sutartimi bankas ar kita įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Įstatymas įpareigoja prievoles vykdyti sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus bei draudžia vienašališkai atsisakyti vykdyti prievolę, pakeisti jos įvykdymo sąlygas (CK 6.38, 6.59, 6.200, 6.256 straipsniai). Nors skolos reikalavimo teisė sutartimi buvo perleista kitam asmeniui, reikalavimo įgijėjui pereina ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos teisės bei kitos papildomos teisės (CK 6.101 straipsnio 2 dalimi). Nustačius, jog atsakovui 2005-05-23 EGO kortelės su kredito limitu sutarties Nr. 05-030870-EG pagrindu buvo suteiktas kreditas, atsakovas R. V. iki šiol nėra grąžinęs 377,13 Eur skolos, ieškovės reikalavimas dėl pagrindinės skolos priteisimo yra pagrįstas, todėl iš atsakovo ieškovei priteisiama 377,13 Eur skola.
Dėl palūkanų priteisimo. Pradinis kreditorius „Swedbank“, AB, ir atsakovas R. V. minėta sutartimi taip pat susitarė, jog už naudojimąsi kreditu atsakovas R. V. kreditoriui mokės 15 % dydžio palūkanas. Ieškovė iš atsakovo prašo priteisti 478,00 Eur dydžio palūkanas, kurias sudaro 1,09 Eur palūkanų suma pagal reikalavimo perleidimo sutartį bei 476,91 Eur už laikotarpį nuo reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo 2008-08-14 iki 2016-12-05). Atsakovas R. V. atsiliepime prašė, jeigu ieškinys būtų tenkintas, sumažinti palūkanas iki 50 Eur, be to, palūkanoms prašė taikyti ieškinio senatį. Kadangi atsakovas R. V. atsiliepime prašė taikyti ieškinio senatį palūkanoms, teismas sutartoms palūkanoms taiko ieškinio senatį bei, atsižvelgęs į tai, jog sudaryta sutartis tarp banko ir fizinio asmens, kuris, kaip vartotojas, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, sutartų palūkanų dydis (15 %) tuo metu beveik tris kartus viršijo sutarties sudarymo metu (2005-05-23) komercinių bankų taikytą palūkanų normą (5,75 %), be to, įvertinęs tas aplinkybes, jog ieškovė, besispecializuojanti skolų išieškojime, yra savo srities profesionalas, perėmusi skolą iš pirminio kreditoriaus „Swedbank“, AB, dar 2008-08-14, į teismą kreipėsi ir atsakovą apie turimą reikalavimo teisę į skolą informavo tik 2016 m. gruodžio mėnesį, tai yra praėjus daugiau nei 8 metams, priteisiamų palūkanų dydį po ieškinio senaties taikymo palūkanoms sumažina dar 70 %, ir viso ieškovei iš atsakovo priteisia 84,85 Eur (377,13 Eur x 0,15 % : 360 d. x 1800 d. x 0,30 %), skaičiuojant, jog ieškinio senatis palūkanoms yra 5 m. (CK 1.125 straipsnio 9 dalis), pradinis kreditorius „Swedbank“, AB, ir atsakovas susitarė, jog skaičiuojant palūkanas laikoma, kad metuose yra 360 dienų (Sutarties 10.1 p.). Teismas priimdamas tokį sprendimą pripažįsta, jog toks elgesys, kai ieškovė, turėdama reikalavimo teisę į paskolą su tokio dydžio pelno palūkanomis (15 %), į teismą kreipiasi po 8 m. laikotarpio, negali būti pripažintas nei sąžiningu, nei teisingu. Ieškovė šia teise dėl susidariusios skolos priteisimo iš atsakovo galėjo pasinaudoti anksčiau bei operatyviau, taip nepažeidžiant šalių teisių ir pareigų pusiausvyros, o įrodymų, kad negalėjo kreiptis į teismą anksčiau dėl objektyvių priežasčių, ieškovė nepateikė. Taip pat teismas nustatęs, jog atsakovas R. V. ir iki šiol nėra grąžinęs pagrindinės skolos (377,13 Eur), priimdamas procesinį sprendimą priteisia iš jo ir 15 % dydžio palūkanas nuo 2016-12-28 (dienos, kada jam buvo įteikti procesiniai dokumentai ir jis sužinojo apie skolos perleidimą ieškovei) iki visiško sprendimo įvykdymo (CK 6.881 straipsnio 1 dalis, 2005-05-23 EGO kortelės su kredito limitu sutarties 17.1 punktas).
Dėl delspinigių priteisimo. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis). Pradinis kreditorius „Swedbank“, AB, ir atsakovas R. V. sudarydami 2005-05-23 EGO kortelės su kredito limitu sutartį Nr. 05-030870-EG susitarė, jog atsakovas R. V. mokės 0,1 % dydžio delspinigius nuo sumos, kurios mokėjimas yra praleistas (Sutarties 11.4 punktas). Ieškovė paskaičiavo, jog ieškinio pareiškimo dienai atsakovas R. V. ieškovei turi sumokėti 307,34 Eur delspinigius (239,46 Eur reikalavimo perleidimo sutartyje nurodytų delspinigių suma ir 67,88 Eur delspinigių suma už laikotarpį nuo 2016-06-08 iki 2016-12-05). Kadangi atsakovas R. V. atsiliepime prašė taikyti ieškinio senatį delspinigiams, teismas taiko ieškinio senatį reikalavimo perleidimo sutartyje nurodytiems delspinigiams bei, atsižvelgęs į tas pačias aplinkybes, jog sudaryta sutartis tarp banko ir fizinio asmens, kuris, kaip vartotojas, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, sutartų delspinigių dydis (0,1 %) šiuo metu dvigubai viršija leistiną maksimalią delspinigių sumą priteistiną iš skolininkų (Vartojimo kredito įstatymo, priimto 2010 m. gruodžio 23 d., 11 straipsnio 8 dalis), ir iš atsakovo priteisia 33,94 Eur (377,13 Eur x 0,05 % : 100 x 180 d.) už paskutiniuosius šešis mėnesius iki ieškinio dėl delspinigių išieškojimo pareiškimo (CK 6.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 1.126 straipsnio 2 dalis). Ieškovė nurodė, jog Vartojimo kredito įstatymas, imperatyviai ribojantis netesybų sumą, buvo priimtas po to, kada pradinis kreditorius ir atsakovas sudarė sutartį, kurios pagrindu reikalauja priteisti netesybas, šio įstatymo nuostatos neturėtų būti taikomos, tačiau teismas pažymi, jog ieškinys yra pareikštas Vartojimo kredito galiojimo laikotarpiu, delspinigiai už paskutinius šešis mėnesius taip pat buvo skaičiuoti šiuo metu, todėl teismas pripažįsta, jog delspinigių dydis yra aiškiai per didelis (CK 6.73 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų. Ieškovė iš atsakovo prašo priteisti 26 Eur dydžio žyminio mokesčio. Atsakovas pateikė įrodymus dėl 430,92 Eur atstovavimo išlaidų. Kadangi tenkinta 42,66 % reikalavimų, ieškovei iš atsakovo priklauso 11,09 Eur, atsakovui iš ieškovės – 247,09 Eur (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Įskaičius atsakovo reikalavimus atlyginti bylinėjimosi išlaidas į analogiškus ieškovės reikalavimus, atsakovui iš ieškovės priteisiama 236 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Valstybė dėl procesinių dokumentų įteikimo patyrė 1,06 Eur (2017-07-24 pažyma) išlaidų. Kadangi išlaidos yra mažesnės už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią priteisiamą išlaidų sumą (3 Eur), jos nepriteisiamos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis CPK 260, 265, 270, 279 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo R. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės UAB „Gelvora“, juridinio asmens kodas 125164834, naudai 377,13 Eur (tris šimtus septyniasdešimt septynis eurus 13 ct) skolą, 84,85 Eur (aštuoniasdešimt keturių eurų 85 ct) palūkanas, 33,94 Eur (trisdešimt tris eurus 94 ct) delspinigius, 15 % (penkiolikos procentų) dydžio metines palūkanas už negrąžinto kredito sumą (377,13 Eur) nuo 2016 m. gruodžio 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Likusioje dalyje ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės UAB „Gelvora“, juridinio asmens kodas 125164834, R. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 236 Eur (du šimtus trisdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismui, paduodant skundą per Kupiškio rajono apylinkės teismą.