- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-21
- Bylos Nr.
- 2A-2209-259/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-13-3-00193-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Arvydas Žibas
- Ieškovas
- L. G.
- Atsakovas
- J. K.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arvydas Žibas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės L. G. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-636-90/2012 pagal ieškovės L. G. ieškinį atsakovui J. K. dėl žalos atlyginimo
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 1 100 Lt kompensaciją už pasisavintą ir dalimis parduotą jai priklausantį automobilį MITSUBISHI COLT Nr. (duomenys neskelbtini) ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2007-2009 m. gyveno su atsakovu jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiame name (duomenys neskelbtini). Gyvendama su atsakovu 2008-06-17 už savo asmenines lėšas įsigijo automobilį už 1 100 Lt, įregistravo savo vardu. 2009 m. liepos mėnesį dėl atsakovo girtuokliavimo ir grubaus elgesio ji su mažamete dukra persikėlė gyventi į kaimą pas motiną. Išvykdama automobilio nespėjo pasiimti, nes neturi teisės vairuoti transporto priemones. Nuvykusi pasiimti automobilio nerado, 2012-06-28 kreipėsi į Policijos komisariatą, kuris pasiūlė jai kreiptis į teismą civiline tvarka. Iš atsakovo sužinojo, kad automobilis išardytas ir parduotas dalimis.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Alytaus rajono apylinkės teismas 2013 m. liepos 8 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, jog šalys 2007-2009 metais gyveno kartu, vedė bendrą ūkį. 2008 m. birželio 17 d. pirktas automobilis MITSUBISHI COLT Nr. (duomenys neskelbtini) registruotas ieškovės vardu. 2011-06-29 ieškovė kreipėsi į teismą (civ. byla Nr. 2-3390-179/2011) prašydama padalinti bendrai įgytą su atsakovu turtą, tame tarpe ir ginčo automobilį 1 000 Lt vertės, ieškinys, nepašalinus trūkumų grąžintas ieškovei. 2011-09-14 kreipėsi į teismą (civ. byla Nr. 2-4555-292/2011), prašydama įpareigoti atsakovą grąžinti jai automobilį, nurodydama, kad už savo asmeninius pinigus 2 000 Lt (1 000 Lt davė motina S. G., 1 000 Lt turėjo savo) įsigijo automobilį, 2011 m. lapkričio 17 d. nutartimi ieškinys paliktas nenagrinėtas, nepašalinus trūkumų, nutartys įsiteisėjusios. 2012-06-28 Alytaus vyriausiojo policijos komisariate gautas ieškovės pareiškimas, kad atsakovas J. K. negrąžina automobilio, atlikus tyrimą, ieškovė nurodė, kad kartu įgytą automobilį pasiliko atsakovas, kuris paaiškino, kad sugedusį automobilį pardavė dalimis, gavo apie 700 – 800 Lt, kuriuos kartu išleido, PK 2012-07-03 nutarimu atsisakė pradėti iki teisminį tyrimą. Teismas darė išvadą, jog automobilis pirktas šalims gyvenant kartu, ieškovė nežino už kokią sumą jis pirktas, nes kiekvienoje byloje nurodo kitą jos kainą, ieškovė nepateikė įrodymų, kad turėjo asmeninių lėšų. Liudytoja apklausta ieškovės motina S. G. parodė, kad duodavo dukrai pinigų išlaidoms, bet nežino, kokią sumą davusi. Kadangi automobilis buvo pirktas ieškovei mokytis vairuoti, tikėtina, kad ji kaimo kelyje įvažiavo į griovį, jį apdaužė, automobilis buvo išardytas ir parduotas dalimis, pinigai išleisti bendroms reikmėms, tai paliudijo liudytojas Ž. J., kuris pirko automobilio detalių ir mokėjo pinigus kažkuriam iš šalių, nes jie gyveno kartu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovė L. G. apeliaciniu skundu prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog liudytoja S. G. negalėjo žinoti kur ieškovė leidžia pinigus, bet šalims gyvenant kartu liudytoja matė ieškovės automobilį. Liudytojas Ž. J. automobilio detales galėjo pirkti 2009 m. pabaigoje – 2010 metų pradžioje, kai ieškovė jau nebegyveno pas atsakovą. Liudytojas yra atsakovo draugas, todėl galėjo būti suinteresuotas liudyti atsakovo naudai. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodė, kad turėjo piniginių lėšų, kadangi ieškovė paaiškino, kad dalį pinigų buvo susitaupiusi, kitą dalį jai davė motina. Teismas nevertino aplinkybės, kad automobilis buvo įregistruotas ieškovės vardu. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė galėjo sukelti autoįvykį su ginčo automobiliu, kadangi tokių duomenų nėra policijos registruose.
Atsiliepimas
Atsakovas J. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą nurodo, jog tuo metu, kai buvo įsigytas automobilis (2008-06-17), ieškovė niekur nedirbo, piniginių santaupų neturėjo. Ieškovė išsikraustydama automobilį paliko atsakovo kieme, dėl grąžinimo kreipėsi tik po 3 metų. Ieškovė neįrodė, kad pati nusipirko automobilį, kadangi jį pirko atsakovas ieškovei mokytis vairuoti. Ieškovė sudaužė automobilį, todėl šalys sutarė, kad automobilį verčiau išardyti ir parduoti dalimis, nes remontas būtų kainavęs daugiau, nei pats automobilis. detales šalys pardavė kartu, o gautus pinigus ieškovė panaudojo savo poreikiams.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str. patikrinimas (CPK 320 str.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Apeliantė byloje kelia klausimą dėl netinkamo pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo.
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.).
Apeliantė skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodė aplinkybės, kad ginčo automobilį įsigijo už savo ir iš mamos skolintas lėšas. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutiktina. Kaip matyti iš bylos duomenų, liudytoja S. G. 2013-06-18 teismo posėdyje patvirtino, jog duodavo ieškovei pinigų pragyvenimui, tačiau kaip ir kokiomis aplinkybėmis buvo įsigytas ginčo automobilis, liudytoja paaiškinti negalėjo (b. l. 53). Ieškovė byloje laikėsi pozicijos, jog automobilį pirko iš savo piniginių lėšų, tačiau, kaip matyti, byloje nėra jokių duomenų, jog automobilio įsigijimo metu ieškovė būtų dirbusi ar turėjusi kokių kitų pajamų, iš kurių būtų galėjusi įsigyti automobilį. Atsakovas teismo posėdyje aiškino, jog automobilis buvo įsigytas ieškovei mokytis vairuoti. Kadangi jis buvo skirtas ieškovei, automobilis buvo užregistruotas būtent ieškovės vardu, nors 1 000 Lt už perkamą automobilį sumokėjo atsakovas (b. l. 40-41). Byloje nesant jokių duomenų, kad ieškovė automobilio įsigijimo metu disponavo piniginėmis lėšomis, nėra pagrindo pripažinti kad ji automobilį įsigijo iš savo lėšų. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, jog skirtingose bylose ieškovė laikosi skirtingos nuomonės dėl automobilio priklausomybės bei jo įsigijimo kainos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog 2011-06-29 ieškinyje civilinėje byloje Nr. 2-3390-179/2011 ieškovė prašė padalinti bendrai įgytą su atsakovu turtą, tame tarpe ir 1 000 Lt vertės ginčo automobilį, o jau 2011-09-14 ieškinyje civilinėje byloje Nr. 2-4555-292/2011 ieškovė prašė įpareigoti atsakovą grąžinti jai automobilį, nurodydama, kad automobilio vertė buvo 2 000 Lt. Tokios nustatytos aplinkybės leidžia abejoti ieškovės nurodytas argumentais, kad ieškovė už savo lėšas įsigijo ginčo automobilį, kadangi ieškovė nežino už kokią konkrečią kainą automobilis buvo įsigytas, taip pat ieškovė buvo išreiškusi poziciją, jog ginčo automobilis buvo įsigytas kartu su atsakovu. Be to, ir nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 1 100 Lt žalos atlyginimo už automobilį, kai tuo tarpu atsakovas paliudijo, kad už automobilį buvo sumokėta tik 1 000 Lt, kadangi pardavėjas padarė 100 Lt nuolaidą (b. l. 41). Atsižvelgiant į tokias nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė nepagrindė apeliacinio skundo argumentų, jog ginčo automobilį įsigijo už savo lėšas, kadangi nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų, o ieškovės pozicija dėl įsigyto automobilio vertės buvo nevienareikšmė (CPK 178 str.).
Atmestinas kaip nepagrįstas ir ieškovės skundo argumentas, kad byloje liudiję asmenys galėjo būti suinteresuoti bylos baigtimi, todėl liudiję ne ieškovės naudai. Kaip matyti iš 2013-05-14 teismo protokolo, liudytojui Ž. J. teismas išaiškino teises ir pareigas, numatytas LR CPK 191 straipsnyje ir atsakomybę už priesaikos sulaužymą pagal BK 235 straipsnį. Taigi, liudijęs asmuo buvo informuotas apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą. Kaip matyti iš bylos duomenų, Ž. J. paaiškino, jog automobilio detales iš atsakovo pirko prieš 3-4 metus, kai šalys dar gyveno kartu. Liudytojas patvirtino, jog 120 Lt už detales padavė būtent ieškovei (b. l. 42-43). Tokios nustatytos aplinkybės paneigia ieškovės argumentus, kad ginčo automobilį atsakovas išardė ir pardavė ieškovei nieko nežinant. Be to, ir pačios ieškovės elgesys, siekiant išsireikalauti jai priklausantį automobilį, vertintinas nevienareikšmiškai. Ieškovė ieškinyje nurodė, jog su atsakovu nebegyvena nuo 2009 metų liepos mėn. Į teismą su ieškiniais dėl turto išreikalavimo bei į policiją dėl negrąžinamo turto ieškovė kreipėsi praėjus 2-3 metams po išsikraustymo iš atsakovo namų, t.y. 2011-2012 metais. Tai rodo, jog ieškovė apie 2 metus vengė įgyvendinti savo, kaip turto savininkės, teises, nereikalavo iš atsakovo grąžinti jai priklausančio automobilio. Nors apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovės argumentais, jog byloje liko neįrodyta, kad ieškovė su ginčo automobiliu pateko į autoįvykį, tačiau tai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados, jog ieškovė neįrodė ieškinyje nurodytų aplinkybių dėl jai atsakovo veiksmais padarytos žalos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Tai reiškia, jog nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-601/2005, ir kt.). Ištirtų aplinkybių visumos pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad labiau tikėtina, jog būtent atsakovas pirko ginčo automobilį, o automobilis išardytas ir parduotas buvo dar šalims gyvenant kartu. Ieškovė byloje nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie leistų apeliacinės instancijos teismui daryti priešingą išvadą, todėl įvertinęs bylos medžiagą apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą nepažeidė įstatyminių įrodinėjimo taisyklių, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje teisingai taikė ir aiškinio materialinės ir procesines teisės normas, todėl naikinti teismo sprendimo nėra teisinio pagrindo. Dėl to, ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Šalys pateikė teismui prašymus priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Kadangi tiek ieškovė, tiek atsakovas buvo100 procentų atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, jiems suteikus antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, bylinėjimosi išlaidos valstybei nepriteistinos nei iš vienos šalies (b. l. 17, 64) (CPK 96 str. 4 d.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.