Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI2-11277-1064/2023

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2023-09-25
Bylos Nr.: eI2-11277-1064/2023
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03833-2023-7
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Jūratė Bliznikaitė-Povilanskienė, Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Sigita Fomičiova
Pareiškėjas: A. S.
Atsakovas: Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI2-11277-1064/2023Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03833-2023-7Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.2 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. rugsėjo 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Sigitos Fomičiovos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Martai Ribinskienei,

dalyvaujant vertėjai O. V.

pareiškėjui A. S. (A. S.) ir jo atstovei advokatei A. A.,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei A. U.,

nuotoliniu būdu organizuotame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. 23S112952 atsisakyti pakeisti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo; panaikinti Migracijos departamento 2023 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. 23S113671 dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, vadovavosi VSD rašte pateikta informacija, o iš sprendimų turinio matyti, kad tiek Migracijos departamentas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui sieja su aplinkybe, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje.

Pareiškėjas paaiškina, kad jis (duomenys neskelbtini) buvo pakviestas atlikti karinę privalomąją tarnybą; nuo (duomenys neskelbtini) tarnavo Ukrainoje; nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) metų tarnavo Baltarusijos kariuomenėje ((duomenys neskelbtini)), tada (duomenys neskelbtini) metais išėjo į pensiją; nuo (duomenys neskelbtini) m. dirba Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjo teigimu, vien tai, kad jis tarnavo kariuomenėje, nerodo nei jo politinių įsitikinimų, nei jo lojalumo valdžiai ar jo vykdomai politikai, ypač, kai paskutinius aštuonerius metus asmuo dirba privačiose įmonėse.

Pareiškėjo vertinimu, sprendimuose nėra absoliučiai jokios informacijos apie jo ankstesnius veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjo veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant ginčijamą Nenustačius konkrečių pareiškėjo veiksmų, ar asmens darbinės profesinės veiklos, kuri galėtų būti pripažinta pati savaime kaip kelianti pavojų visuomenės ar valstybės saugumui, ar asmens ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui, laikytina formalia ir nepagrįsta.

Pareiškėjas pažymi, kad klausimyne, atsakydamas į klausimus dėl Rusijos vykdomos karinės agresijos, išreiškė nepritarimą Ukrainoje vykdomiems veiksmams, bei nurodė, kad Krymas priklauso Ukrainai, ir šios aplinkybės turėjo būti analizuojama jo individualios situacijos aplinkybių kontekste, vertinant jo grėsmės nacionaliniam saugumui pagrįstumą, tačiau to nebuvo padaryta.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamentas nepagrįstai teigia, jog darbo laikotarpis nelaikytinas ryšiu su Lietuva, atsveriančiu grėsmės valstybės saugumui svarbą, asmuo gyvena ir dirba Lietuvos Respublikoje nuo (duomenys neskelbtini) metų, tačiau iki šiol nesiekė gauti leidimo nuolat gyventi, o tai rodo, jog jis nėra pakankamai integravęsis į Lietuvos visuomenę, nes jis leidimą laikinai gyventi turi nuo 2019 m. liepos 9 d., todėl kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi būtų galėjęs tik 2024 metais.

Pareiškėjas pažymi, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus dėl asmens grėsmės valstybės saugumui, neturėtų Valstybės saugumo departamento išvados tiesiog perkelti į sprendimus, o privalo padaryti savarankišką išvadą, ar yra pagrindas atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi. Be to, Migracijos departamentui kaip viešojo administravimo subjektui taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo vertinimu, nebuvo įvertinta duomenų visuma bei atsižvelgta į proporcingumo principą, todėl sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė ketindamas dirbti (duomenys neskelbtini). Jis, atsakydamas į klausimyno 2 klausimą („Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietė pavadinimas, pareigos“) nurodė, kad (duomenys neskelbtini) m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje.

Vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, buvo nustatyta, kad jam buvo išduotos nacionalinės vizos, galiojusios nuo 2018 m. gegužės 22 d. iki 2019 m. rugsėjo 16 d; jis nuo 2019 m. liepos 9 d. Lietuvoje gyvena su leidimais laikinai gyventi, paskutinis leidimas laikinai gyventi galiojo iki 2023 m. liepos 9 d.; jis nuo 2018 m. gegužės 24 d. iki 2023 m. liepos 9 d. dirbo Lietuvoje. Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra.

Atsiliepimas

Atsakovo teigimu, VSD 2023 m. liepos 12 d. išvadoje Nr. 18-7701 (toliau – ir VSD išvada) nurodoma, jog VSD vertinimu, pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

Atsižvelgdamas į tai, kad, VSD vertinimu, pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumu ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, Migracijos departamentas priėmė ginčijamus sprendimus pareiškėjui atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus).

Motyvuojamoji dalis

Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Įstatymo 133 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatyta, kad Nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš Nacionalinio sąrašo Šengeno informacinė sistema teikia, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas nustatyta tvarka.

Kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, ir jų vertinimo tvarką apibrėžia Kriterijų vertinimo tvarka. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau - ir Tvarka) 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ir esamus užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

Įvertinus tai, kad VSD prašo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkeriems metams, o šio užsieniečio šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, taip pat nustatyta, kad esami socialiniai bei ekonominiai ryšiai nuo 2018 m., tačiau jie negali būti svarbesni už valstybės saugumą, ir atsižvelgus į Tvarkos 5, 37 ir 38.3 punktus, pareiškėjui nustatomas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatomas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, pasirinkdamas tarnybą Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, žinojo, jog kariškiams keliami itin griežti reikalavimai, o kariuomenės politika nėra autonomiška – ją formuoja aukščiausia Baltarusijos valdžia, t. y. jis privalo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą politiką. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad kaip teigia pats pareiškėjas, jis tarnavo nuo (duomenys neskelbtini) m., t. y. ne tik atliko privalomąją karo tarnybą, bet ir pasirašė kontraktą tolimesnei ilgalaikei tarnybai.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentu, kad ginčijamuose sprendimuose turi būti nurodyti konkretūs veiksmai ir duomenys, pagrindžiantys jo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą, nes pagal suformuotą teismų praktiką grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus, o pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Antra, toks reikalavimas yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui. Trečia, buvo įvertinti ir pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai. Iš jų matyti, kad pareiškėją su Lietuva iš esmės siejo tik ekonominiai ryšiai, kurie nenusveria jo grėsmės valstybės saugumui, įvertinus tai, kad siekiama apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką.

Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjui uždrausta tik atvykti į Lietuvą, bet nėra įtrauktas draudimas atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje.

Atsakovo teigimu, ginčijami sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VSD nuomone, skundžiami Migracijos departamento sprendimai yra priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

VSD nurodė, kad vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 3 ir 4 dalimis, įpareigojančiomis VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, VSD 2023 m. liepos 12 d. raštu Nr. 18-7701 pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjas, nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) m. tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės teisėsaugos tarnybose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

VSD paaiškino, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujas žvalgybines galimybes – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Baltarusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.).

Posėdžio metu pareiškėjas, jo atstovė ir atsakovo atstovė palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytas pozicijas.

Pareiškėjas papildomai nurodė, kad karinę tarnybą pasirinko ir joje liko dėl šeimos tradicijų, nes jo tėvas taip pat buvo karininkas, tai buvo kaip tam tikra dinastija. Pareiškėjo teigimu, jo laipsnis tarnybos pabaigoje buvo (duomenys neskelbtini). Aukštesniam kariniam laipsniui įgyti buvo reikalingas aukštasis išsilavinimas, kurio pareiškėjas neturėjo. Tarnybą pareiškėjas nurodė palikęs, kai sukako stažas, reikalingas pensijai gauti; pareiškėjas patvirtino gaunantis pensiją Baltarusijoje. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jo šeima ((duomenys neskelbtini)) gyvena Baltarusijoje.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Ginčas kilo dėl Migracijos 2023 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 23S112952 atsisakyti pakeisti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo ir 2023 m. liepos 21 d. sprendimo Nr. 23S113671 dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką.

Dėl Sprendimo atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Migracijos departamentas 2023 m. liepos 20 d. priėmė sprendimą Nr. 23S112952, kuriuo atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė darbo pagrindu, ketindamas dirbti (duomenys neskelbtini). Atsakydamas į Klausimyno antrą klausimą pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje.

Sprendime taip pat nurodyta, kad 2023 m. liepos 12 d. VSD pateikė išvadą Nr. 18-7701, kurioje nurodyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes jis tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Sprendime pažymėta, kad aplinkybė, jog pareiškėjas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje tarnavo iki (duomenys neskelbtini) m., ypač atsižvelgiant į ilgą tarnybos laikotarpį, nepaneigia grėsmės valstybės saugumui. Valstybės saugumo departamento surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą pieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. Pareiškėjo darbo laikotarpis nelaikytinas ryšiu su Lietuva, atsveriančiu grėsmės valstybės saugumui svarbą, asmuo gyvena ir dirba Lietuvos Respublikoje nuo (duomenys neskelbtini) metų, tačiau iki šiol nesiekė gauti leidimo nuolat gyventi, o tai rodo, jog jis nėra pakankamai integravęsis į Lietuvos visuomenę.

Sprendime konstatuota, kad įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, Valstybės saugumo departamento atliktą vertinimą, laikytina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, todėl atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes.

Aptariamo sprendimo pagrindu ir analogiškais motyvais Migracijos departamentas priėmė ir 2023 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. 23S113671 dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių.

Ginčo santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, to paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Taigi, Įstatyme įtvirtinta, kad išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia Valstybės saugumo departamentas. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Šioje dalyje nurodytos išvados pateikiamos ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos. Tuo atveju, jeigu dėl svarbių priežasčių Valstybės saugumo departamentas ir policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba negali pateikti šiame straipsnyje nurodytų išvadų per nustatytą terminą, jie apie tai informuoja Migracijos departamentą. Bendras išvadų pateikimo terminas negali viršyti 28 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 6 dalį, VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi ar kitas Įstatymo nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Nagrinėjamu atveju Įstatyme nurodytas pagrindas – grėsmė valstybės saugumui buvo konstatuota atsižvelgiant į VSD išvadą, kad pareiškėjo tarnavimas Baltarusijos kariuomenėje (duomenys neskelbtini) metais suponuoja jo galimą pažeidžiamumą ir iš to galinčią kilti grėsmę.

Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. Lietuvos vyriausias administracinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014).

EŽTT praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

Lietuvos vyriausias administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.

EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę.

Tokiose bylose būtina įvertint individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).

Nors Migracijos departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų, ir jis nėra Įstatymo įpareigotas prieš priimdamas tokio pobūdžio sprendimą gauti papildomus pareiškėjo paaiškinimus, tačiau teismui atliekant Migracijos priimto sprendimo teisminę kontrolę teismas vertina tiek Migracijos departamento sprendimo, tiek VSD išvados, kuriuos pagrindu buvo priimtas sprendimas, teisėtumą ir pagrįstumą.

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, yra svarbios aplinkybės, kad iš esmės pareiškėjas visą savo suaugusio asmens gyvenimą (t. y. nuo (duomenys neskelbtini) m. iki (duomenys neskelbtini) m.) buvo susijęs su tarnyba kariuomenėje, ją paliko ne dėl ideologinių priežasčių, o sukakus stažui, kuris reikalingas pensijai gauti. Pareiškėjo turėtas karinis laipsnis – (duomenys neskelbtini), kuris buvo įmanomas aukščiausias laipsnis pagal pareiškėjo turimą išsilavinimą, taip pat ir praėjęs sąlyginai neilgas laikas nuo tarnybos kariuomenėje pabaigos, nesudaro pagrindo paneigti VSD ir Migracijos departamento padarytas išvadas dėl galimos pareiškėjo grėsmės.

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas ir vien faktas, jog nuo pareiškėjo tarnybos praėjo daug laiko, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi (LVAT 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje eA-2117-1188/2023).

Nagrinėjamu atveju laiko tarpas, praėjęs nuo pareiškėjo tarnybos kariuomenėje pabaigos, nėra didelis, todėl grėsmė dėl jo per ilgus tarnybos metus susiklosčiusių ryšių ir galimo poveikio jam, nėra išnykusi.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas bylose, kuriose buvo vertinama asmenų galima grėsmė, kai jie tarnybą baigė panašiu metu, kaip ir pareiškėjas, nurodoma, jog asmeniui nepateikus konkrečių įrodymų ir byloje nesant duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad asmuo, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai, Migracijos departamento sprendimuose yra pagrįstai konstatuota, jog asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui (žr., pvz., 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023). LVAT šioje byloje taip pat pažymėjo, kad asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui dėl jo tarnavimo profesionalioje kariuomenėje vertinimui itin svarbus susiklostęs geopolitinis kontekstas, be kita ko, susijęs su besitęsiančia Rusijos Federacijos ir Baltarusijos karine agresija prieš Ukrainą, o asmens nurodoma aplinkybė, jog jo tarnybos metais Lietuva nelaikė Baltarusijos priešiška valstybe, nėra reikšminga.

Atsižvelgus į LVAT praktikoje pateikiamus išaiškinimus, ir įvertinus Migracijos departamento 2023 m. liepos 20 d. sprendimo turinį konstatuotina, kad jis yra grindžiamas aktualiu teisiniu reglamentavimu, jame įvertintas pareiškėjo socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje, pobūdis ir konstatuota, kad pareiškėjo buvimo ir darbo laikotarpis nelaikytinas ilgalaikiu ryšiu su Lietuva ir neatsveria galimos grėsmės valstybės saugumui svarbos.

Sprendime konstatuota, kad nėra duomenų apie pareiškėjo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, šių aplinkybių nepaneigė ir pareiškėjas, todėl darytina išvada, kad Migracijos departamento 2023 m. liepos 20 d. sprendimas yra pakankamai konkretizuotas, motyvuotas ir individualizuotas, todėl atitinka VAĮ reikalavimus.

Dėl Sprendimo uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką

Pareiškėjas Migracijos departamento 2023 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. 23S113671 dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ginčijo pateikdamas analogiškus argumentus, susijusius su grėsmės valstybės saugumui nebuvimu.

Nagrinėjamoje byloje teismui konstatavus, kad Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra teisėta ir pagrįsta, vertinant sprendimo dėl uždraudimo atvykti teisėtumą pirmiau nurodyti argumentai nekartojami.

Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

Nagrinėjamu atveju faktinis pagrindas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką buvo jo keliama grėsmė valstybės saugumui, todėl Migracijos departamentas, nustatydamas 60 mėnesių draudimo atvykti laikotarpį Įstatymo 133 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė, nes, kaip minėta, tokiu atveju gali būti nustatymas ir ilgesnis nei 5 metai draudimo laikotarpis.

Įstatymo 133 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką šio straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais užsienio reikalų ministro siūlymu priima vidaus reikalų ministras. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtinta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 1 punkte nurodyta, kad ji reguliuoja pavyzdinius kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant užsieniečio duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, sąrašą ir jų vertinimo tvarką, taip pat apibrėžia šių kriterijų įtaką priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio.

Tvarkos 5 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.

Tvarkos devintasis skirsnis (37-41 punktai) reguliuoja atvejus, kai draudimas atvykti nustatomas užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

Tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į: kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (37.1 punktas); užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (37.2 punktas).

Nagrinėjamu atveju VSD siūlė uždrausti pareiškėjui penkerius metus atvykti į Lietuvos Respubliką, atsakovas analogišką terminą nustatė ir ginčijamame 2023 m. liepos 21 d. sprendime Nr. 23S113671. Pareiškėjas neįrodinėjo, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pažeistų jo teises į šeiminius ryšius, priešingai, jis patvirtino, kad jo šeima ((duomenys neskelbtini)) gyvena Baltarusijoje.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija konstatuota, kad pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo abejoti Migracijos departamento 2023 m. liepos 21 d. sprendimo Nr. 23S113671 teisėtumu ir pagrįstumu.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teisėjų kolegija jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Netenkinus pareiškėjo skundo, jis neįgijo teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą atmesti.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Asta Adamonytė-ŠipkauskienėJūratė Bliznikaitė-PovilanskienėSigita Fomičiova