Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-446-227/2017

Birutė Mėlinauskienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-07392-2016-3

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 20 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Margaritos Dzelzienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Zinos Mickevičiūtės, Nijolės Danguolės Smetonienės,

Dalyvaujant ieškovui R. S. ir jo atstovui advokatui S. B.

Atsakovei ir jos atstovui advokatui A. C.

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-169-223/2017 pagal ieškovo R. S. ieškinį atsakovei D. M. dėl sutarties pripažinimo galiojančia,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas ieškovo apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).Ieškovas su apeliaciniu skundu pateikė 1993 metų valstiečių ūkio sodybos sklypo parinkimo aktą, pagal kurį tiksliai atitinka pastatytos sodybos vieta, taip pat savo tėvo V. S. mirties liudijimą. Prašo šiuos rašytinius įrodymus priimti. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 314 straipsnio nuostatos numato, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui. Šiuo atveju įvertintina, kad su skundu pateiktas 1993 metų valstiečių ūkio sodybos sklypo parinkimo aktas buvo ištirtas kitoje civilinėje byloje, kurioje nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę sprendžiant šalių ginčą, todėl pakartotinis šio rašytinio įrodymo tyrimas nereikalingas. Tuo tarpu ieškovo tėvo mirties liudijimas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui. Todėl šių įrodymų apeliacinės instancijos teismas nevertina. Byloje ginčijamas sprendimo, kuriuo teismas netenkino ieškovo reikalavimo pripažinti 1993 m. liepos 26 d. sandorį, sudarytą tarp K. S. ir V. S. bei M. S. galiojančiu, teisėtumas ir pagrįstumas. Apeliantas laikosi pozicijos, kad teismas netinkamai vertino šalių paaiškinimus, sutarties raštelio turinį, ignoravo kitoje civilinėje byloje nustatytus prejudicinius faktus, nepagrįstai vadovavosi teisės aktais, reglamentuojančiais valstybinės žemės pardavimą, bei darė nepagrįstas išvadas, kad byloje neįrodytos sandorio įvykdymo aplinkybės, vengimas įforminti sandorį, taip pat, kad žemės sklypas negalėjo būti pirkimo-pardavimo objektas. Teisėjų kolegija pažymi, kad Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 18 d. įsiteisėjusiu daliniu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-224-755/2016, kurioje dalyvavo tos pačios šalys, yra nustatytos aplinkybės, turinčios prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje (CPK 182 str. 2 p.). Šiuo daliniu sprendimu nustatyta, kad 1992 m. kovo 16 d. K. S. vaikai sūnūs K. S., V. S. (ieškovo tėvas), Z. S., duktė B. K. susitarė, kad nuosavybės teisės į tėvo 14,32 ha žemės sklypą bus atkurtos taip: K. S. atitenka 7,15 ha žemės plotas, V. S., Z. S. ir B. K. atitenka po 2,39 ha žemės ploto. 1993 m. sausio 29 d. Panevėžio rajono žemėtvarkos tarnyba sprendimu Nr.21-493-4749 dėl nuosavybės teisių atstatymo V. S. atstatė nuosavybės teisės į turėtą žemę 2,39 ha, (duomenys neskelbtini). 1993 m. balandžio 23 d. sklypas buvo įregistruotas Valstybinio žemės kadastro duomenų laikinajame registre, registracijos Nr.66/746. Komisija, dalyvaujant žemės sklypo savininkui V. S., apžiūrėjusi vietoje sklypą, parinko vietą sodybai (8 metrai nuo keliuko ir 18 m. nuo aukštos įtampos elektros perdavimo linijos). 1993-06-24 buvo išduotas statybos leidimas statyti gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, kuris suderintas, ir buvo pastatytas namas, ūkinis pastatas, pasodinti medžiai, vaismedžiai, vaiskrūmiai, įrengti gėlynai, akmenimis grįstas baseinas. Darbai atlikti V. S. ir jo šeimos, todėl jie priklauso ieškovui paveldėjimo teisės pagrindu. V. S. nuosavybės teise atitekusiame 2,39 ha žemės sklype, Valstiečių ūkio sklypo parinkimo aktu 1993 metais komisija parinko vietą sodybai statyti, jos pastatymo vieta pažymėta 1993-06-23 plane. Šalia 2,39 ha V. S. žemės sklypo buvo suformuotas ir VĮ RC įregistruotas 7,15 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantis K. S.. (duomenys neskelbtini) K. S. mirė ir savo turtą, tame tarpe ir 7,15 ha žemės sklypą, testamentu paliko G. R. ir O. S.. (duomenys neskelbtini) mirė O. S., kuri dalį valdomo 7,15 ha žemės sklypo paliko atsakovės motinai B. K.. (duomenys neskelbtini) ši mirė, dalį 7,15 ha žemės sklypo paliko atsakovei. (duomenys neskelbtini) mirė ir G. R., kuri turėtą dalį 7,15 ha žemės sklypo testamentu paliko atsakovei. Nuo 2006 m. birželio 20 d. visą 7,15 ha visą žemės sklypą nuosavybės teisėmis valdo atsakovė. Šio žemės sklypo kadastro duomenys buvo pakeisti Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriaus vedėjo 2012-05-28 sprendimu Nr. 23SK-(14.23.110.)-244, kuriuo buvo suformuoti du atskiri žemės sklypai: 2,8896 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 4,1668 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). V. S. 2,39 ha žemės sklypas performuotas nebuvo ir jo ribos nesikeitė nuo pat 1993 m. V. S. mirė (duomenys neskelbtini) Panevėžio miesto 3-iasis notaro biuras išdavė liudijimą, kuris patvirtina, jog po V. S. mirties paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas išduotas sutuoktinei M. S.- ieškovo motinai. Pastaroji mirė (duomenys neskelbtini) Panevėžio miesto 3-iasis notaro biuras išdavė liudijimą, kad po M. S. mirties palikimą priėmė sūnus R. S., t.y. ieškovas. Teismas byloje nustatė, kad atsakovės 4,1668 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra ginčo statiniai. Minėtu daliniu sprendimu teismas, atsižvelgęs į tai, jog statiniai pradėti statyti po to, kai 1993-06-24 buvo išduotas statybos leidimas, nesant įrodymų, jog sklypo savininkas V. S., o po pastarojo mirties 2002 metais jo įpėdiniai (M. S.) iki mirties 2007 metais būtų reiškusi pretenzijas dėl statybų ne vietoje ir be leidimo (sutikimo), žalos atlyginimo ar pan., K. ir V. S., vėlesni savininkai yra artimi giminaičiai (broliai ir sesuo), darė išvadą, jog labiausia tikėtina, kad tarp K. ir V. S. buvo susitarimas, kad pastarasis gali statyti brolio K. žemėje ir jo buvo laikytasi. Nors tokio susitarimo rašytinis tekstas teismui nepateiktas, apie jį konkrečių įrodymų nepateikta, tas nepaneigia jo egzistavimo, nes apie sutarčių sudarymą galima spręsti ir iš jos šalių konkliudentinių veiksmų. Priešingai vertinant nėra logiško paaiškinimo, kodėl daugiau nei 20 metų tokia tvarka buvo priimtina. Teismas pažymėjo, kad esant sutarčiai (susitarimui) dėl statinių statybos vietos, jie savaime netapo žemės savininko nuosavybe. Pripažinta, kad atsakovė nėra statinių savininke, ji ir nepretenduoja į statinių bei kito ieškovo turto užvaldymą, jais naudojasi tik ieškovas, kuris gali keisti šio turto fizinę būseną, buvimo vietą.Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė ieškinį dėl sutarties pripažinimo galiojančia ir pateikė teismui 1993 metų liepos 26 d. sutarties kopiją (originalas dingęs), kuriame nurodyta, jog K. S. savo broliui V. S. atidavė 75 arus savo žemės, ant kurios jis pradėjo statyti savo trobesius, o V. S. ir jo žmona M. S. sumokėjo 950 Jungtinių Amerikos dolerių. Tokiu reikalavimu ieškovas siekia įregistruoti nuosavybės teisę į 75 arus atsakovės 4,1668 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kur yra pastatyti ieškovui priklausantys statiniai. Ieškovas savo ieškinį įrodinėjo savo paaiškinimais, sutarties kopija, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra įrodytos aplinkybės, jog jo tėvai sumokėjo pinigus už perkamą turtą ir tinkamai įvykdė pirkėjų pareigas pagal pirkimo – pardavimo sutartį, taip pat, kad K. S. vengė įforminti ginčo sandorį. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad vertinant šalių paaiškinimus turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu, tuo tarpu pats ieškovas nepatvirtino tiesiogiai matęs, kaip jo tėvai V. S. ir M. S. mokėjo pinigus už perkamą nekilnojamąjį turtą, be to, jis yra tiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateiktų jokių kitų pinigų už žemę sumokėjimą patvirtinančių įrodymų, nors tuo pačiu vėliau motyvuojamoje dalyje dviprasmiškai pasisakė dėl sutartyje nurodytų aplinkybių apie 950 Jungtinių Amerikos dolerių sumokėjimą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka sau apeliantu, kad jo parodymai turėjo būti vertinami visų įrodymų kontekste, o šiuo atveju, turėjo būti vertinami visų įrodymų kontekste, kartu su pačia rašytine sutartimi. Pastebėtina, kad, nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad į bylą nepateiktas sutarties originalas ir dėl to neįmanoma skirti rašytinės ekspertizės, tačiau sutarties kopiją kaip įrodymą teismas priėmė ir jį vertino. Konstatavo, jog šis įrodymas patvirtina buvus dvišalę sutartį. Todėl teisėjų kolegija, nesant atsakovės apeliacinio skundo bei jai neginčijant sutarties kopijos, kaip įrodymo patikimumo, tik nurodant kad sutarties kopijoje K. S. parašas nesutampa su jos turimuose dokumentuose esančiais autentiškais parašais , neturi pagrindo spręsti, kad sutarties kopija nėra tinkamas įrodymas byloje. Pažymėtina, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą žodine proceso tvarka ieškovo atstovas advokatas patvirtino, kad jis pats matė sutarties originalą ir jo pagrindu patvirtino kopiją, kuri pridėta prie bylos, ieškovas nurodė aplinkybę- vagystę iš automobilio, dėl kurios jis prarado originalą. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad šis rašytinis įrodymas turi esminę reikšmę sprendžiant šalių ginčą, kuris vertinamas kartu su kitais rašytiniais įrodymais ir išvada apie ieškinio pagrįstumą ar nepagrįstumą darytina iš įrodymų viseto.Iš ieškovo pateiktos 1993 metų liepos 26 d. sutarties kopijos (b.l. 20) matyti, kad K. S. savo broliui V. S. atidavė 75 arus savo žemės, ant kurios „.. jis pradėjo statyti savo trobesius...“, sutartyje yra pažymėta, kad V. S. ir jo žmona M. S. sumokėjo 950 Jungtinių Amerikos dolerių. Esminės pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos, dėl kurių būtina susitarti įstatymo reikalaujama forma, nustatytos 1964 metų CK 253 straipsnyje, kuriame numatyta, jog pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti turtą pirkėjui nuosavybėn, o pirkėjas įsipareigoja priimti turtą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą. Daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas yra pirkimo–pardavimo sudėties elementai. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad sutartyje sąvokos “pirkimas-pardavimas” , “nuosavybės teise” nėra minimos, o vartojama sąvoka” atidaviau” dėl kurios neaišku, ar žemės sklypo dalis, jeigu ji buvo perduota, tai ar perduota nuosavybėn ar kitais pagrindais. Teismas atkreipė dėmesį, kad vien piniginės sumos (950 JAV dolerių) ginčo sutartyje nurodymas dar nereiškia, kad žemė buvo perduota nuosavybės teise, nes žemė galėjo būti perduota ir kitu pagrindu, pvz. nuomos ir pan. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime yra prieštaravimų. Vienu metu pripažįstama įrodytu bei neginčijama, kad ginčo žemės sklypo dalis ieškovo tėvams V. S. ir M. S. buvo perduota ir šie ant žemės sklypo dar 1993 metais ėmėsi statyti sodybą ir kuri yra iki šiol. Vėliau teigiama, kad nėra aišku, ar žemės sklypo dalis buvo perduota. Taip pat teismas dviprasmiškai pasisako dėl to, ar byloje įrodytas pinigų gavimo faktas. Vertinant ieškovo įrodymus sprendime nurodoma, kad jokių pinigų sumokėjimą patvirtinančių įrodymų jis nepateikė, o vėliau teigiama, kad vien 950 JAV dolerių nurodymas sutartyje nepatvirtina žemės sklypo dalies perdavimo nuosavybės teisėn. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 18 d. įsiteisėjusiu daliniu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-224-755/2016 konstatuota, kad tarp K. ir V. S. buvo susitarimas, jog pastarasis gali statyti brolio K. žemėje ir jo buvo laikytasi, atsakovės 4,1668 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra ieškovo paveldėti ir jam priklausantys statiniai. Tokiu atveju yra įrodyta aplinkybė, kad K. S. esant susitarimui perdavė ieškovo tėvams valdyti 75 arų žemės sklypą, ant kurio šie buvo pradėję statyti savo trobesius. Sprendžiant, ar 75 arų žemės sklypo dalis buvo perduota nuosavybėn ar kitais pagrindais, pažymėtina, kad nors toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, tačiau jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotą terminologiją, gramatinės išraiškos formas. Įvertinus tai, kad sutartyje yra naudojama sąvoka „atidaviau“, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad žemės sklypo dalis perduota ieškovo tėvų nuosavybėn. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad tam, jog sutartį būtų galima pripažinti įvykdyta, raštelyje ar kitame dokumente turi būti aiškiai, nedviprasmiškai ir (ar) neabejotinai tiksliai užfiksuotas pinigų perdavimo momentas. Paprastai dokumentuose turėtų būti atskirai padarant atitinkamą įrašą užfiksuotas pinigų perdavimo faktas (pavyzdžiui, „ pinigus gavau“, „ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju tas ir buvo padaryta, nes sutartyje naudojamas žodis „sumokėjo 950 jungtinių amerikos dolerių“. Todėl pripažintina, kad byloje esantys įrodymai bei pirmiau nurodytos faktinės aplinkybės bei pačios atsakovės paaiškinimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kad namas pastatytas buvusioje namo vietoje, t.y. iš esmės atstatytas į kurį ji nepretenduoja, t.y ant žemės sklypo, kurios savininke ji tapo nuo 2006 metų per eilę paveldėjimų, patvirtina, jog labiau tikėtina, jog ieškovo tėvai sumokėjo pinigus už perkamą turtą (0,75 ha žemės sklypą) ir tinkamai įvykdė pirkėjų pareigas pagal pirkimo – pardavimo sutartį. Kritiškai vertintini pirmosios instancijos teismo teiginiai dėl to, kad K. S. laikė save viso 7,15 ha žemės sklypo savininku, nes testamentu jis paliko įpėdinėms visą sklypą, o byloje nenustatyta, koks buvo testamento turinys. Manytina, kad dėl to, kad nebuvo tinkamai įforminta pirkimo -pardavimo sutartis (nesudaryta notarine tvarka, neįregistruota VĮ Registrų centre), liko nepakitęs jo nuosavybės teise valdomo žemės sklypo plotas. Todėl paveldėjimo klausimas buvo sprendžiamas pagal viešojo registro duomenis apie palikėjo turimą turtą (žemės sklypo plotą). Ta aplinkybė, jog nei K. S., nei visa eilė jo turto paveldėtojų nekėlė ginčo dėl statybos ne vietoje ir be leidimo, dėl namo nugriovimo, dėl žemės nuomos mokesčio, ar kt. klausimų, susijusių su ieškovo paveldėtais trobesiais, esančiais atsakovės paveldėtame žemės sklype, daugiau kaip 20 metų niekas nepretendavo į trobesius ir, kaip patvirtino atsakovė, ji niekada nesinaudojo ir ta dalimi žemės sklypo, duoda pagrindo manyti, kad visiems buvo žinomas brolių susitarimas dėl paveldėtos iš tėvų žemės dalies pardavimo. Pažymėtina, kad šalims nesant sutarties šalimis, joms teigiant priešingai, teisėjų kolegija vadovaujasi byloje esančiais įrodymais ir iš jų viseto sprendžia apie ieškinio pagrįstumą.Kolegijos vertinimu, teismas netinkamai vertino ir sprendė, kokia yra ir ar yra šiuo atveju įstatyme nustatyta sąlyga - kita sandorio šalis vengė įforminti sandorį notarine tvarka. Įstatymas neatskleidžia sąvokos „kita šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka“ turinio. Kolegijos vertinimu, teismas be pakankamo pagrindo konstatavo šios sąlygos nesant, neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką aiškinant šią normą ar tai darė netinkamai. Pastebima, jog pirkimo-pardavimo sandorį,, kaip sutartį reglamentuojančios įstatymo nuostatos nenustatė, kieno iniciatyva turi būti sudaroma notariškai tvirtinama sutartis. Pardavėjo pareiga yra perduoti parduodamą daiktą, o pirkėjo jį priimti ir už jį sumokėti sutartą kainą ( 1964 m. CK 253 str., CK 6.305 str.). Iš to seka, jog esant sutarčiai dvišaliai, abi šalys turi išreikšti valią ir atlikti veiksmus sutarties įforminimui. Kasacinio teismo praktikoje yra aiškinta, jog sandorio neįforminus notarine forma, gali būti pripažįstamas vengimu jį sudaryti ir tada, kai sandoris neįformintas ne tik dėl pirkėjo, bet ir nuo šalių nepriklausančių priežasčių ar net dėl ieškovo (pirkėjo) savybių, pvz.ligos, nes notarinio įforminimo pareigą turi ir pardavėjas ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2006). Pats sutarties notarinio neįforminimo faktas po to, kai šalys akivaizdžiai išreiškė valią sudaryti ginčo sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, o nustatęs sutarties kainą pardavėjas išreiškė pritarimą tam, kad kainą sumokėtų pirkėjas, vertinamas vengimu sandorį įforminti ir nesieja vengimo su šalies piktavališkumu. Kai sutarties šalys faktiškai įvykdo sandorį, kuriam reikalingas notaro patvirtinimas, o pardavėjas neįformino sandorio notarine tvarka, bylą nagrinėję teismai yra pagrindas pripažinti tokį sandorį galiojančiu CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2006). Kolegijos vertinimu, šių kasacinių bylų faktinės aplinkybės artimos nagrinėjamai bylai ir šio ginčo atveju teismo nutartys galėjo būti vertintos ir pritaikytos.Šiuo atveju situacija specifinė tuo, kad daikto pardavėjas ir pirkėjai mirę, todėl tikrųjų sandorio neįforminimo priežasčių nustatymas yra itin apsunkintas. Tačiau bendrosios įrodinėjimo taisyklės leidžia daryti išvadą dėl ieškinio įrodytumo. Nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė aplinkybės, jog K. S. vengė įforminti sutartį notariškai, tačiau teisėjų kolegija įvertina, kad sandorio šalys sandorio sudarymo metu buvo garbaus amžiaus, duomenų, kad jie turėtų aukštąjį išsilavinimą, nėra, sandorio šalys faktiškai įvykdė sandorį, nes buvo perduota ieškovo tėvams nuosavybėn žemės sklypo dalis, o pirkėjai su K. S. atsiskaitė, sandorio šalys artimi giminaičiai, kas leidžia daryti išvadą, jog notarinis sandoris įforminimas neįvyko tiek dėl ieškovo tėvų, tiek ir dėl su pardavėju susijusių faktorių (objektyvių ir tikėtina subjektyvių). Atsižvelgiant ir į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, abipusės pareigos įforminti sandorį notariškai neįvykdymas iš abiejų sandorio pusių gali būti vertinamas ir kaip abiejų, taigi ir pardavėjo, vengimu tą padaryti, kas yra teisiniu pagrindu pirkėjų įpėdiniui reikalauti jo patvirtinimo teismine tvarka.Taip pat nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismu, kad pagal tuometinį reglamentavimą nebuvo galima sudaryti žemės sklypo dalies pardavimo sandorio. Nors 1964 metų CK 109 straipsnis nenustatė, kad asmenine nuosavybe gali būti žemė, tačiau kiti teisės aktai numatė, jog žemė yra privačios nuosavybės objektas. Sutiktina su apeliantu, kad sandorio sudarymo metu Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalies nurodė, jog žemė nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei, Taip pat, sandorio sudarymo metu pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostatas buvusiems savininkams, jų įpėdiniams buvo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos“, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 (redakcija nuo 1993 05 29) 17 punktas, anksčiau numatęs draudimą 5 metus perleisti nuosavybėn grąžintus žemės sklypus, buvo pakeistas ir tokio draudimo sandorio sudarymo metu nebebuvo. Iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 424 „Dėl žemės nuosavybės teisės dokumentų formų, jų išdavimo, privačios žemės nuomos ir pardavimo tvarkos“ 4 punkto 1 papunktis nustatė, kad žemės sklypo savininkas žemę ar mišką gali parduoti, išnuomoti arba kitaip perleisti, kai nuosavybės teises įrodantys dokumentai įregistruoti rajono (miesto) Valstybinio žemės kadastro duomenų registre. Iš Panevėžio apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-224-755/2016 duomenų nustatyta, kad 1993 m. sausio 29 d. Panevėžio rajono žemėtvarkos tarnyba sprendimu Nr.21-496-4752 dėl nuosavybės teisių atstatymo K. S. atstatė nuosavybės teisės į turėtą žemę 7,15 ha, (duomenys neskelbtini) (civilinės bylos Nr. 2-224-755/2016 t.1, b.l. 72). 1993 m. balandžio 23 d. sklypas buvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre (civilinės bylos Nr. 2-224-755/2016 t.1, b.l. 113-114). Tokiu būdu pripažintina, kad sandorio sudarymo metu 7,15 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė K. S. ir žemės sklypo dalis galėjo būti sandorio objektu pagal tuometinį teisinį reglamentavimą. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi teisės aktų, reglamentuojančių valstybinės žemės pirkimo-pardavimo santykius, nuostatomis ir dėl to nepagrįstai pripažino, kad žemės sklypas negalėjo būti pirkimo-pardavimo sutarties dalyku, nes tai prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad tokio 75 arų ploto žemės sklypo, kaip daiktinės teisės objekto, sandorio sudarymo metu nebuvo, nes K. S. priklausė vientisas 7,15 ha žemės sklypas, kurį jis įgijo iš valstybės nuosavybės teisių atkūrimo pagrindu, 75 arų ploto žemės sklypas nebuvo sukurtas ir identifikuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, nebuvo aiški jo vieta, koordinatės, jis nebuvo atidalintas iš bendro sklypo ir pan.. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, galima konstatuoti, kad sandoriu buvo perleista 75/715 žemės sklypo dalis, kaip pagrįstai nurodo apeliantas. Kaip jau minėta, 7,15 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandorio sudarymo metu buvo suformuotas ir įregistruotas viešame registre kaip daiktinės teisės objektas. Aplinkybės, kad prie sutarties nėra žemės sklypo plano, kad žemės sklypas nebuvo atidalintas negali būti laikomos kliūtimi sutarties pripažinimui, kadangi žemės sklypo dalies atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ar naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo klausimai tarp šalių, joms nesusitarus, gali būti sprendžiami teismine tvarka ateityje.Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad 7,15 ha žemės sklypo kadastro duomenys po sandorio sudarymo buvo pakeisti Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriaus vedėjo 2012-05-28 sprendimu Nr. 23SK-(14.23.110.)-244, kuriuo buvo suformuoti du atskiri žemės sklypai: 2,8896 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 4,1668 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 18 d. įsiteisėjusiu daliniu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-224-755/2016 nustatytas prejudicinis faktas, jog atsakovės 4,1668 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra pastatyti ieškovui priklausantys statiniai, o sutartyje nurodyta konkretizuota vieta – „atidaviau 75 arus savo žemės, ant kurios jis pradėjo statyti savo trobesius“. Todėl šalims ateityje sprendžiant kylančius klausimus dėl naudojimosi žemės sklypu ar atidalijimo įvertintina, jog sutartimi buvo perleisti ieškovo tėvų nuosavybės teisėn 75 arai iš šiuo metu suformuoto kaip atskiro 4,1668 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovo nurodytu sutarties sudarymo metu (1993 metai) galiojo 1964 metų CK 44 straipsnis, 58 straipsnio 3 dalis ir 255 straipsnis, kuriuose nekilnojamojo daikto pirkimui-pardavimui nustatyta privaloma notarinė forma, o šio reikalavimo nesilaikymo pasekmė- sandorio negaliojimas. To paties 1964 metų CK 58 straipsnio 5 dalis nustatė, kad tuo atveju, jeigu viena iš šalių visiškai ar dalinai įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti, tai teismas, įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu, turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorį po to notariškai įforminti nebereikia. Pažymėtina, jog analogiška nuostata yra numatyta ir šiuo metu galiojančio CK 1.93 straipsnio 4 dalyje. Sprendžiant klausimą, ar vadovaujantis minėtomis įstatymo normomis sandoris laikytinas galiojančiu, reikia išsiaiškinti, ar toks sandoris neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir buvo įgyvendintos teisės aktuose numatytos procedūros susijusios su pirkimu – pardavimu. Be to tam, kad aukščiau nurodyta išimtis galėtų būti taikoma, turi būti trys sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nesant bent vienos sąlygos, nėra pagrindo sandorį pripažinti galiojančiu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje yra nustatytos visos sąlygos sandorio pripažinimui. Esant nurodytoms aplinkybėms teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados padarytos neteisingai įvertinus byloje esančius įrodymus, netinkamai pritaikius materialinės teisės normas, dėl ko buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad yra nustatytos visos sąlygos sandorio pripažinimui pirmosios instancijos sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys dėl sandorio pripažinimo tenkintinas. Patenkinus ieškinį iš atsakovės priteistinos ieškovo pirmosios instancijos teisme patirtos išlaidos – 41 Eur žyminis mokesti, taip pat procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei. Patenkinus apeliacinį skundą iš atsakovės priteistinas ieškovo patirtos apeliacinėje instancijoje išlaidos: 41 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą ir 250 € atstovavimo išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą- ieškinį patenkinti.

Pripažinti 1993 m. liepos 26 d. pirkimo- pardavimo sutartį, sudarytą tarp pardavėjo K. S., a. k. (duomenys neskelbtini) mirusio (duomenys neskelbtini) 1, ir pirkėjų V. S., a. k. (duomenys neskelbtini) mirusio (duomenys neskelbtini), M. S., a. k. (duomenys neskelbtini) mirusios (duomenys neskelbtini), dėl 75/715 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), galiojančia.

82 Eur žyminio mokesčio ir 250 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme ieškovui R. S., a.k. (duomenys neskelbtini)

8,20 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei, pinigus pervedant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM, įm. k. 188659752, atsisk. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), AB „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.