Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Aušra Maškevičienė Civilinė byla Nr. 2A-1085-460/2014

Teisėjas Saulius Zajarskas (Proceso Nr. 2-06-3-01556-2013-4)

2014 m. liepos 29 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aušros Maškevičienės, kolegijos teisėjų Almanto Padvelskio, Albinos Pupeikienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-794-639/2014 pagal ieškovės J. L. ieškinį atsakovui A. (A.) L., dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, ir atsakovo A. L. priešieškinį ieškovei J. L., trečiasis asmuo akcinė bendrovė SEB bankas, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, vedybų sutarties pripažinimo negaliojančia, santuokos metu įgyto turto padalijimo, akcijų pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, ir atsakovo A. L. (apeliantas) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Atsakovas A. L. su ieškiniu sutiko iš dalies ir pareiškė priešieškinį. Atsakovas sutiko kad santuoka būtų nutraukta, tačiau ne dėl jo, bet dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Be to sutiko, kad nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su ieškove. Sutiko su ieškovės prašomu priteisti išlaikymo dydžiu (600 Lt). Priešieškiniu atsakovas prašė pripažinti šalių 2006-06-09 sudarytą vedybinę sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo dienos bei pripažinti ieškovės J. L. ir M. O. 2012-02-17 UAB „Velesas“ 100 procentų akcijų perleidimo sutartį Nr. 2012/01 negaliojančia nuo jos sudarymo dienos ir taikyti restituciją. Pripažinti santuokoje įgytą turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), su negyvenamąja patalpa – automobilio stovėjimo aikštele bendrąja jungtine nuosavybe ir padalyti juos lygiomis dalimis paskiriant J. L. ir A. L. po ½ dalį nurodyto turto. Pripažinti J. L. ir A. L. solidariąją prievolę AB SEB bankui pagal 2007-11-06 kredito sutartį. Priteisti ieškovei J. L. ir atsakovui A. L. po 50 vnt. 100 Lt nominalios vertės UAB „Veleksas“ akcijų bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b. l. 76–77). Nurodė, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Nesutinka, jog santuokos metu sutuoktiniai neįgijo jokio turto. Santuoka sudaryta 2003-12-27. Visą šalių bendro gyvenimo laikotarpį atsakovas dirbo, stengėsi sudaryti šeimai pakankamas turtines sąlygas normaliam gyvenimui. Atsakovas užsiimdavo metalo supirkimu bei transporto paslaugų verslu. Gyvenant santuokoje, sutuoktiniai įkūrė UAB „Velesas“, įgijo butą adresu (duomenys neskelbtini), pastatė namą sodo bendrijoje, adresu (duomenys neskelbtini). 2006-06-09 šalys sudarė povedybinę sutartį, kuria susitarė dėl tarpusavio turtinių teisių ir pareigų santuokos metu, taip pat po santuokos sudarymo. Anot atsakovo, povedybinė sutartis buvo sudaryta dėl akių, t. y. neketinant sukurti teisinių padarinių. 2004 - 2006 m. atsakovas aktyviai užsiimdavo metalo supirkimu, turėjo keletą įmonių Vilniuje ir Klaipėdoje. 2005 m. atsakovas papuolė į policijos akiratį dėl užimamų pareigų UAB „Blatkupta“ ir UAB „Litvimeta“. Klaipėdos apskrities VPK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo stambiu mastu ir dokumentų klastojimo. Siekdami išvengti galimo išieškojimo ar konfiskacijos, sutuoktiniai nusprendė padovanoti žemės sklypą su nebaigtais statyti statytiniais, adresu (duomenys neskelbtini), M. O. (J. L. motinai), o vėliau sudaryti povedybinę sutartį. Povedybine sutartimi šalys siekė išsaugoti esamą ir būsimą šeimos turtą nuo galimų išieškojimų, kilusių iš rizikingo atsakovo verslo. Šie sandoriai buvo tariami (fiktyvūs) ir laikytini negaliojančiais. Pagal vedybinės sutarties 3.2 punktą, t. y. nuo povedybinės sutarties sudarymo dienos kiekvieno sutuoktinio santuokos metu įgytas būsimas turtas yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Šiame punkte nustatytas sutartinis teisinis režimas bus taikomas visam ateityje įgytam kilnojamam ir nekilnojamam turtui. Anot atsakovo vertybinių popierių (akcijų) statusas nebuvo aptartas. Santuokos metu buvo įgyta UAB „Transtitus“, kuriai 2012-05-03 Klaipėdos apygardos teisme pradėta bankroto procedūra. 2011-11-21 buvo užbaigtas UAB „Transtitus“ reorganizavimas, ir iš jos buvo atskirta nauja įmonė – UAB „Velesas“, kurios akcininkė tapo ieškovė J. L.. Todėl atsakovas teigia, kad ieškovė be jo sutikimo 2012-02-17 UAB „Velesas“ akcijas perleido savo motinai M. O. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu už 10 000 Lt ir tokiu būdu pažeidė atsakovo A. L. turtines teises. Nurodė, kad atsakovas pradiniam įnašui už butą, adresu (duomenys neskelbtini), pasiskolino 40 000 Lt ir juos perdavė ieškovei. Taip pat atsakovas nuolat grynais pinigais bei banko pavedimais mokėjo AB SEB bankui už suteiktą kreditą. Pripažinus 2006-06-09 povedybinę sutartį negaliojančia, minėtas butas taps bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes yra įgytas santuokos metu.

2013 m. lapkričio 6 d. teismo posėdyje šalys sudarė taikos sutartį dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo jam priteisimo bei A. L. ir jo tėvų (M. L. senelių) O. L. ir A. L. bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo.

Apeliantas teismui pateikė apeliacinį skundą, juo prašo pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-03-20 sprendimą ir išdėstyti jį naują redakciją – ieškinį ir priešieškinį tenkinti iš dalies: nutraukti A. L. ir J. L. santuoką, įregistruotą Klaipėdos miesto Civilinės metrikacijos skyriuje 2003 m. gruodžio 27 d., įrašo Nr. 1151; pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės; nustatyti, kad ieškovei po santuokos nutraukimo paliekama pavardė „(duomenys neskelbtini)“ atsakovui „(duomenys neskelbtini)“; pripažinti vedybų sutartį, sudarytą 2006-06-09 negaliojančia nuo jos sudarymo dienos; pripažinti 2012-02-17 UAB „Velesas“ 100 akcijų perleidimo sutartį Nr. 2012/01 negaliojančia nuo jos sudarymo dienos , t. y. nuo 2012-02-17 ir taikyti restituciją; padalyti santuokoje įgytą turtą šia tvarka ir būdu: patalpą – automobilio stovėjimo aikštelę pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe ir padalyti juos lygomis dalimis paskiriant J. L. ir A. L. po ½ aprašyto turto; pripažinti J. L. ir A. L. solidariąją prievolę AE SEB bankui pagal 2DD7-11-D6 kredito sutartį Nr. l45D71SD15165-C3; ieškovei J. L. ir atsakovui A. L. asmenine nuosavybe priteisti po 50 vnt. 100 Lt nominalios vertės UAB „Velėsas“ akcijų; priteisti iš ieškovės J. L. atsakovui A. L. bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog ieškinio padavimo metu atsakovo teistumas išnyko. Kita vertus, ieškovė neneigė, kad su atsakovu gyveno iki 2012-02 mėn. ir 2010-01-07 gimė vaikas. Atsakovo teistumas sutuoktinių santykiams jokios įtakos neturėjo ir negalėjo sąlygoti jų santuokos iširimą. Teigia, kad ieškovų santuoka iširo dėl jų abiejų kaltės, nes santuoka grindžiama lojalumu, vienas kitą turi gerbti. Atsakovas prašė pripažinti vedybų sutartį negaliojančia dėl to, kad jl buvo sudaryta tik dėl akių (fiktyvi), jos sudarymo tikslas išvengti kreditorium išieškojimų. Formaliai tokia sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms, gerai moralei arba viešajai tvarkai (CK 3.105 str. 1 d. 1 p. ). Apeliantas (atsakovas) priešieškiniu nurodė, kad 2006-06-09 sutuoktiniai sudarė fiktyvų sandorį, nes siekė išsaugoti esamą ir būsimą šeimos turtą nuo galimų išieškojimų, kilusių iš rizikingo atsakovo A. L. verslo. Vedybų sutartis buvo sudaryta dėl akių, t. y. neketinant sukurti teisinių padarinių. Teismas rėmėsi kasacinio teismo praktika ir konkrečia byla, tačiau skirtingai negu šioje byloje, tarp šalių egzistavo ginčas dėl sutarties sudarymo aplinkybės, joje nebuvo pažeisti kreditoriaus interesai. Atsakovas nurodė, kad vedybų sutartimi akcijų teisinis režimas nebuvo aptartas, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai netenkino atsakovo reikalavimo dėl akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Byloje surinkti įrodymai patvirtina faktą, kad atsakovas prisidėjo prie nekilnojamojo turto įsigijimo ir įmokų pagal kredito sutartį mokėjimo. Šie įrodymai duoda pagrindą reikalauti pripažinti butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), bendrąja sutuoktinių jungtine nuosavybe. Teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (t. 5, b. l. 15–22).

Ieškovė teismui pateikė atsiliepimą, juo prašo apeliacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog atsakovas nepateikė nė vieno įrodymo, patvirtinančio ieškovės kaltę. Pažymi, kad nėra pagrindo teigti, kad vedybų sutartis pažeidė kreditorių interesus. Teigia, kad galiojant vedybų sutarčiai nėra pagrindo pripažinti negaliojančia akcijų pirkimo–pardavimo sutartį. Vedybų sutartyje nustatyta, jog butas yra asmeninė ieškovės nuosavybė, kaip ir prievolė AB SEB bankui. Tikina, kad priteistos bylinėjimosi išlaidos neviršija LR teisingumo ministro įsakyme nustatytų maksimalių dydžių (t. 5, b. l. 24–27).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Dėl santuokos nutraukimo dėl apelianto (atsakovo) kaltės

Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, jog pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį smurto šeimoje naudojimas reiškia prezumpciją, kad santuoka faktiškai iširo dėl sutuoktinio, smurtavusio prieš šeimos narius (kitą sutuoktinį, vaikus), kaltės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino apeliantą (atsakovą) kaltu dėl santuokos iširimo, kadangi jis smurtavo prieš savo sutuoktinę, sutrikdydamas jai sveikatą, tą patvirtina ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-04-16 baudžiamasis įsakymas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog ieškovė 2012-01-17 apklausta ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad „duodama parodymus buvo dar labai supykusi ant vyro, todėl tiesiog sutirštino spalvas; <... mes turime bendravimo problemų, galvojame su vyru eiti pas šeimos psichologą“. Nors ieškovė duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir bandė ginti ir teisinti sutuoktinį, tačiau tai jokiu būdu nepaneigia fakto, kad apeliantas (atsakovas) smurtavo prieš sutuoktinę, sukeldamas jai fizinį skausmą ir dvasinius išgyvenimus, kas, vadovaujantis CK 3.60 straipsnio 3 dalimi, leidžia preziumuoti, jog santuoka iširo dėl apelianto (atsakovo) kaltės.

Antra, CK 3.61 straipsnio 1 dalis numato, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės. Apeliantas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme bei apeliaciniame skunde nėra nurodęs nei vieno motyvo, argumento, pagrįsto įrodymais, kad ieškovė taip pat yra kalta dėl santuokos iširimo, o apelianto (atsakovo) motinos parodymai apylinkės teismo pagrįstai vertinti kaip subjektyvūs. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Apeliantui (atsakovui) nepateikus ieškovės kaltę dėl santuokos iširimo patvirtinančių įrodymų, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir. pagrįstą sprendimą pripažinti, kad santuoka iširo dėl apelianto kaltės.

Dėl vedybinės sutarties pripažinimo negaliojančia

Pirma. apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad sutuoktiniai sudarė tariamą vedybinę sutartį, jos tikslas – išsaugoti šeimos turtą nuo ateityje galimų išieškojimų. Kasacinis teismas ne vienoje nutartyje yra išaiškinęs, kad tariamas sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių, dėl ko esminis tokio sandorio požymis yra tas, kad jis realiai nėra vykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-01-18 nutartis c/byloje Nr.3K-3-47/2006). Bylose dėl sandorio pripažinimo tariamais būtina išsiaiškinti, ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas bei kokia buvo tikroji sandorio šalių valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-01-27 nutartis c/byloje Nr. 3K-3-28/2011). Vedybų sutartis yra sutuoktinių susitarimas, nustatantis jų turtines teises ir pareigas santuokos metu, taip pat po santuokos nutraukimo ar gyvenant skyrium (CK 3.101 straipsnis). Sutuoktiniai, pasirašydami vedybų sutartį, gera abiejų šalių valia susitaria dėl viso (ar dalies) santuokoje/iki santuokos įgyto turto pasidalijimo būdo. Šios sutarties sudarymas suponuoja prielaidą, kad sutuoktiniai tikslingai susitaria dėl turto padalijimo, bet nenumato, kokių motyvų ir faktinių aplinkybių pagrindu tokia sutartis gali būti pasirašoma. Sprendžiant dėl sandorio tariamumo neteisėtas sandorio tikslas turi įtakos vertinant šį tikslą visų faktinių aplinkybių, patvirtinančių sandorio tariamumą kontekste. Tačiau vien šio tikslo konstatavimas, kuomet sandoris realiai yra įvykdytas, nesudaro pagrindo tokio sandorio pripažinti tariamu (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-12-17 nutartis Nr. 2A-770/2012). Nagrinėjamoje byloje sutuoktinių sudaryta vedybų sutartis buvo realiai vykdoma nuo pat jos sudarymo 2006 m. birželio mėnesį momento, nes šalys ją pasirašė, siekdamos sutartyje numatytų pasekmių. Sutiktina su ieškove, jog po vedybų sutarties pasirašymo buvo atlikta eilė teisėtų veiksmų, pasirašyta sutarčių (pirkimo–pardavimo, dovanojimo, kredito sutartis), kurios per aštuonerius metus nė vienas sutuoktinių neginčijo.

Antra, CK 3.108 straipsnio 3 dalis numato, kad teisę reikalauti pripažinti vedybinę sutartį negaliojančia dėl jos fiktyvumo turi vieno ar abiejų sutuoktinių kreditoriai. Tokiu atveju įstatymų leidėjas įtvirtino būtent kreditoriams teisę ginti savo galimai pažeistas teises, kreiptis nustatyta tvarka į teismą su prašymu nustatyti tikruosius šalių ketinimus, ar buvo ketinama šios sutarties pagrindu sukurti realias civilines teises ir pareigas ir ar buvo ši sutartis realiai įvykdyta. Šiuo atveju nei vienas trečiasis asmuo nesikreipė dėl tarp šalių sudarytos vedybų sutarties pripažinimo negaliojančia dėl jos fiktyvumo. Kadangi nėra duomenų, kad kreditorių interesus kaip nors būtų pažeidusi vedybinė sutartis, apeliacinio skundo argumentai, kad teismas atsisakydamas ginti atsakovo interesus, tuo pačiu atsisakė ginti ir sąžiningų kreditorių interesus ir apgynė nesąžiningas sutarties šalies (ieškovės) interesus, atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia

Pirma, atsakovo (apelianto) reikalavimas dėl UAB „Velesas“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia yra išvestinis reikalavimas prašymo pripažinti šalių sudarytą vedybų sutartį negaliojančia. Tai reiškia, kad galiojant vedybų sutarčiai nėra pagrindo pripažinti akcijų pirkimo–pardavimo sutarties negaliojančia.

Antra, nuo vedybinės sutarties sudarymo dienos, kaip aptarta anksčiau, kiekvieno sutuoktinio santuokos metu įgytas būsimas turtas yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (vedybų sutarties 3.2 ?unktas). Sąvoka turtas reiškia daiktus, turtines teises ir turtines pareigas, pinigus. CK 1.97 straipsnyje nustatyta, kad civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas. Sistemiškai analizuojant CK normas, įstatymų leidėjas numatė, kad į sąvoką turtas įeina ne tik kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, pinigai, bet ir vertybiniai popieriai, t. y. akcijos, obligacijos, kt. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavęs šalių vedybinės sutarties nuostatas, teisės aktų normas pagrįstai nusprendė, kad vedybinėje sutartyje aiškiai apibrėžta, jog vedybų sutarties 3 straipsnis yra taikomas turtui, t. y. nekilnojamiems ir kilnojamiems daiktams, vertybiniams popieriams, pinigams. Apelianto (atsakovo) argumentai ginčijant akcijų pirkimo–pardavimo sutartį būtų pagrįsti, jei šalys vedybų sutartyje būtų susitarusios dėl daiktų, bet ne dėl turto pasidalijimo. Pagal CK 3.97 straipsnio 1 dalį turtu, kuris yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė, šis sutuoktinis naudojasi, jį valdo bei disponuoja savo nuožiūra be kito sutuoktinio žinios ir sutikimo. Taigi, apylinkės teismas teisėtai ir pagrįstai pripažino, kad ieškovė turėjo teisę disponuoti (parduoti) jai asmeninės nuosavybės teise priklausančiomis akcijomis.

Trečia, apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-11-23 nutartimi civilinėje byloje Nr. P2-8563-642/2009, kurioje nustatyta, kad sutuoktinių A. ir J. L. pajamos įgytos po vedybų sutarties sudarymo laikytinos bendrąja jungtine nuosavybe.

Šiuo aspektui svarbu tai, jog CK 3.88 straipsnyje numatyta, koks turtas laikomas bendrąja sutuoktinių nuosavybe. Bendrąja sutuoktinių nuosavybe pripažįstamos pajamos ir vaisiai, gauti iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto (CK 3.88 straipsnio. 1 dalies 2 ?unktas). Iš daikto gaunamomis pajamomis laikomi pinigai ir kitos materialinės vertybės, kurie gaunami naudojant pagrindinį daiktą civilinėje apyvartoje. Pajamomis taip pat gali būti laikomi visi daiktai, kurie gali būti gaunami visokeriopai naudojant pagrindinį daiktą (CK 4.18 straipsnis). Ieškovė lėšas gavo pardavusi akcijas, t. y. ne jas naudodama, o disponuodama, todėl šios lėšos pagrįstai laikomos jos asmenine nuosavybe, o ne bendrąja jungtine nuosavybe. Be to, apeliantas neprašė teismo priteisti iš ieškovės dalies pelno pardavus akcijas, o reikalavo pripažinti negaliojančia akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, todėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-11-23 nutartis civilinėje byloje Nr. P2-8563-642/2009 neturi jokios prejudicinės galios teismui priimant skundžiamą sprendimą, nes šioje teismo nutartyje nebuvo pasisakyta apie šalių turimą ar ateityje įsigyjamą turtą.

Dėl buto pripažinimo bendrąja sutuoktinių jungtine nuosavybe

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina faktą, kad atsakovas prisidėjo prie nekilnojamojo turto įsigijimo bei įmokų pagal kredito sutartį mokėjimo, tai duoda pagrindą pripažinti butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), bendrąja sutuoktinių jungtine nuosavybe. Šie apeliacinio skundo argumentai yra visiškai nepagrįsti.

Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepripažino vedybų sutarties negaliojančia, o remiantis 2006-06-09 sudarytos vedybų sutarties 3.2 punktu nuo povedybinės sutarties sudarymo dienos kiekvieno sutuoktinio santuokos metu įgytas būsimas turtas yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, tai nebuvo pagrindo tenkinti apelianto reikalavimo pripažinimo butą bendrąja jungtine nuosavybe. Aplinkybę, kad butą ieškovė įsigijo asmeninės nuosavybės teise ir prievoles pagal kredito sutartį taip pat prisiėmė ieškovė asmeniškai, patvirtino ir trečiasis asmuo AB SEB bankas atsiliepime į priešieškinį.

Aktualu tai, jog įsipareigojimai AB SEB bankui pagal 2007-11-06 kredito sutartį Nr. 1450718015165-C3 laikytini asmeniniais ieškovės įsipareigojimais, o kredito lėšomis įsigytas ir AB SEB bankui įkeistas butas laikytinas asmenine ieškovės nuosavybe, kadangi taip buvo susitarta tarp ieškovo ir atsakovės sudarytoje vedybų sutarties 3.2 punkte. Be to, apeliantas pasirašant kredito sutartį patvirtino, kad sutinka, jog butas ir jo įsigijimui prisiimta prievolė yra asmeninė ieškovės nuosavybė ir asmeniniai įsipareigojimai. Bankas, išduodamas paskolą, vertino tik ieškovės finansines galimybes mokėti paskolą.

Vertindamas skunde minimus piniginius pavedimus, atliktus ieškovei, teismas mano, kad nėra pagrindo nesutikti su ieškovės pozicija ir byloje esančiais duomenimis, kad apeliantas, vengdamas atsiskaityti su savo kreditoriais, darė įvairius pavedimus naudodamasis ieškovės sąskaita. Kaip taisyklė, šie pinigai būdavo išgryninami ir perduodami pačiam apeliantui arba jo nurodytiems asmenims (CPK 185 straipsnis). Šią aplinkybę patvirtina ir apelianto pozicija, jis šių lėšų netraktuoja kaip ieškovės skolos ir neprašo jų priteisti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines normas tenkindamas ieškovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Tokie apeliacinio skundo argumentai atmestini, nes priteistų išlaidų advokato pagalbai suma neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio rekomenduojamo priteisti užmokesčio, išlaidos išsamiai detalizuotos ir pateiktos tik už atstovavimą šioje byloje, o ne dėl bylos, kurioje buvo sudaryta dalinė taikos sutartis.

Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija mano, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.