Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto K. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenančio (duomenys neskelbtini), skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 3-ojo policijos komisariato 2021 m. balandžio 23 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. 14-ANR_N-876-2021 panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 3-ojo policijos komisariato (toliau ir – Institucija) 2021 m. balandžio 23 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. 14-ANR_N-876-2021 (toliau ir – nutarimas) K. V. (toliau ir – pareiškėjas) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 45 straipsnio 4 dalį ir 45 straipsnio 4 dalį dėl to, kad jis (duomenys neskelbtini), 2021 m. vasario 16 d. 14.00 val., t. y. karantino, paskelbto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 ,,Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (toliau ir – Nutarimas) laikotarpiu nedėvėjo nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės bei nesilaikė ribojimo judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje tarp savivaldybių ir neturėdamas Nutarimo 2.1.7. papunktyje numatyto pagrindo vyko iš Kauno m. į Vilniaus m., tuo sukėlė pavojų išplisti COVID-19 ligai ir nesilaikė karantino, paskelbto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 ,,Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“, 2.1.5.2 ir 2.1.7. papunkčio reikalavimų. Jam paskirta galutinė subendrinta administracinė nuobauda – 500 Eur dydžio bauda (b. l. 1-2).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Iš skundo turinio matyti, kad K. V. iš esmės nesutinka su administracinio nusižengimo bylą nagrinėjusio ir nutarimą priėmusio pareigūno atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, mano, kad jo veiksmai neužtraukia administracinės atsakomybės ir prašo administracinio nusižengimo teiseną nutraukti.

Pagal ANK 617 straipsnio 1 dalies nuostatas, pareigūnas, nagrinėdamas administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka, privalo nustatyti, ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar šis asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar nėra šio kodekso 591 straipsnyje nurodytų aplinkybių, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padaryta turtinė žala, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. ANK 641 straipsnis numato, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio nusižengimo byla išnagrinėta ir nuobauda paskirta pagal įstatymus ir (ar) ją paskyrė institucija, turinti teisę spręsti tos kategorijos bylas, laikantis įstatymo nustatytos bylos nagrinėjimo ir administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos. Nutarimas laikomas pagrįstu, kai jame padarytos išvados dėl administracinio nusižengimo įvykio, traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens kaltumo, jam paskirtos nuobaudos ir kitų nutarime sprendžiamų klausimų pagrįstos ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2AT-14-139/2016). Administracinio nusižengimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

K. V. Institucijos nutarimu yra nubaustas už du nusižengimus, t. y. už nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės nedėvėjimo ir ribojimo judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje tarp savivaldybių nesilaikymą.

Teismas, patikrinęs byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad K. V. kaltė padarius du administracinius nusižengimus, numatytus ANK 45 straipsnio 4 dalyje, įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu – paties K. V. paaiškinimais, liudytojų A. V. ir A. K. parodymais bei rašytiniais byloje esančiais įrodymais. Vien tai, kad Institucijos nutarimą priėmęs pareigūnas įrodymus vertino ne taip, kaip to pageidauja K. V. ir priėmė jam nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą Institucijos nutarimą.

ANK 45 straipsnio 4 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už visuomenės sveikatos srities Europos Sąjungos reglamentų ar sprendimų, higienos norminių aktų ar kitų visuomenės sveikatos srities teisės aktų, Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pažeidimą, sukėlusį pavojų išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms, padarytą karo, nepaprastosios padėties, mobilizacijos, karantino, riboto karantino metu, taip pat susidarius ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, jeigu ekstremalioji situacija ar ekstremalusis įvykis kelia pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (redakcija, galiojusi administracinio nusižengimo padarymo metu) 2.1.5.2 straipsnyje nustatyta, kad vyresni nei 6 metų asmenys įpareigojami viešose vietose dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones (veido kaukes, respiratorius ar kitas priemones), kurios priglunda prie veido ir visiškai dengia nosį ir burną (toliau – kaukės). Šis reikalavimas netaikomas: asmenims, kai jie sportuoja; aukšto meistriškumo sporto pratybose ar varžybose dalyvaujantiems aukšto meistriškumo sporto ir fizinio aktyvumo specialistams, aukšto meistriškumo sporto ir fizinio aktyvumo instruktoriams ir teisėjams; paslaugos teikimo metu, kai paslaugos negalima suteikti paslaugos gavėjui būnant su kauke; neįgalumą turintiems asmenims, kurie dėl savo sveikatos būklės kaukių dėvėti negali ar jų dėvėjimas gali pakenkti asmens sveikatos būklei. Šiems asmenims rekomenduojama nešioti veido skydelį; už gyvenamosios vietovės (miestų, miestelių, kaimų, viensėdžių, sodininkų bendrijų) ribų ir kai šalia 20 metrų spinduliu nėra kitų asmenų, išskyrus šeimos narius (sutuoktinį arba asmenį, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, vaikus (įvaikius), įskaitant asmens ir jo sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus, tėvus (įtėvius), globėjus); vaikams, ugdomiems pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo programas, jiems esant ugdymo įstaigoje ir (ar) jos teritorijoje. Nutarimo 2.1.7 punkte nustatyta, kad nuo 2020 m. gruodžio 16 d. 00:00 val. iki 2021 m. vasario 28 d. 24:00 val. Lietuvos Respublikos teritorijoje ribojamas asmenų judėjimas tarp savivaldybių, išskyrus atvejus, kai vykstama: į savo gyvenamosios vietos savivaldybę; į kitą nei savo gyvenamosios vietos savivaldybę dėl artimųjų giminaičių mirties; į darbą (darbo reikalais), kai darbo vieta yra kitoje savivaldybėje; į aptarnaujančius tarptautinius keleivių maršrutus oro, jūrų uostus, autobusų stotis ar iš jų; dėl sveikatos priežiūros paslaugų; šio nutarimo 2.1.8.1.1 ir 2.1.8.1.2 papunkčiuose numatytais atvejais; dėl kitų objektyviai pagrįstų neatidėliotinų priežasčių, kai vykimas į kitą nei savo gyvenamosios vietos savivaldybę yra neišvengiamai būtinas. Šis ribojimas netaikomas asmenims – vienos šeimos ar vieno namų ūkio nariams, vykstantiems į kitą nei savo gyvenamosios vietos savivaldybę, kurioje turi nekilnojamojo turto, priklausančio vienam iš šeimos ar namų ūkio narių nuosavybės teise.

Šie įpareigojimai ir draudimai, galioję ir K. V. inkriminuotų administracinių nusižengimų padarymo dieną, t. y. 2021 m. vasario 16 d., buvo privalomi visiems Lietuvos Respublikoje gyvenantiems asmenims, tame tarpe ir K. V..

Kaip matyti iš nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje užfiksuotų faktinių aplinkybių, aukščiau aptarto reikalavimo dėvėti nosį ir burną dengiančią apsaugos priemonę K. V., būdamas viešoje vietoje, renginyje, protesto akcijoje, kur yra tam tikras žmonių sambūris, kad ir nedidelis, tačiau kur potencialiai dėl renginio susirenka ir gali praeiti, ateiti daugiau žmonių nei įprastai gatvėje, nevykdė. Pats K. V. nurodė, kad kaukę dėvėjo nedengdamas nosies, šie jo parodymai sutampa su liudytojo A. V. parodymais, kad matė, jog K. V. kaukė nedengė nosies ir burnos. Teismas neturi pagrindo netikėti šio liudytojo parodymais, jis su K. V. nėra susietas jokiais ryšiais, šis pareigūnas davė parodymus įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, duomenų, kad jis būtų suinteresuotas bylos baigtimi, nėra, todėl pagrindo teigti, jog šio liudytojo parodymai yra neteisingi, neatitinkantys tikrovės ir nepatikimi, nėra. Be to, šio liudytojo parodymai atitinka ir jo tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes. Teismas kritiškai vertina liudytojo A. K. parodymus, kadangi šis liudytojas nurodė, jog K. V. visą laiką buvo su kauke, taigi, akivaizdu, kad šis liudytojas yra suinteresuotas savo draugui padėti išvengti atsakomybės; juolab, kad ir pats K. V. teismo posėdžio metu buvo nurodęs, kad kaukės ant nosies nedėvėjo. Iš vaizdo įrašų taip pat matyti, kad pareigūnas K. V. informavo, jog jam bus skirtos nuobaudos už gatvės perėjimą ne tam skirtoje vietoje ir karantino taisyklių nesilaikymą – t. y. netinkamą kaukės dėvėjimą, taip pat pareigūnas paaiškino, kad kaukė privalo būti dėvima ne bet kaip, o dengiant nosį ir burną. K. V. taip pat nepatenka į Nutarime nurodytų išimčių sąrašą, dėl kurių jam būtų galima nedėvėti kaukės.

Tai, jog pareigūnai, matę, kad jis kaukę dėvi netinkamai ar jos nedėvi, privalėjo jį įspėti, ar tai, kad niekas jam pretenzijų dėl netinkamo kaukės dėvėjimo nepareiškė, nešalina K. V. administracinė atsakomybės. Pažymėtina, kad ANK 45 straipsnio 4 dalyje nurodyto pažeidimo padarymas nėra siejamas nei su privalomu pareigūnų įspėjimu dėl netinkamo kaukės dėvėjimo, nei su kitų asmenų reiškiamų pretenzijų ar skundų buvimu. ANK apibrėžiamos, kokios įstatymų uždraustos veikos yra administraciniai nusižengimai (ANK 1 straipsnio 2 dalį), o tam, kad asmuo būtų patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį nebūtina fiksuoti kitų asmenų skundo ar pretenzijų. Pažymėtina, kad policijos pareigūnai, pamatę pažeidimą, net ir nesant kitų asmenų skundų ar pretenzijų, privalo įgyvendinti savo ANK 589 straipsnyje numatytas pareigas, t. y. atlikti tyrimą, surašyti administracinio nusižengimo protokolą ir pagal kompetenciją priimti vienokį ar kitokį sprendimą asmens atžvilgiu. Tai šioje administracinio nusižengimo byloje ir padarė renginio metu patruliavęs pareigūnas, fiksuodamas pažeidimą, o Institucija išnagrinėjo pareigūnų surinktą medžiagą ir priėmė sprendimą.

Priešingos išvados teismui neleidžia daryti ir K. V. teiginiai, kad jokio realaus pavojaus tokiais savo veiksmais jis nekėlė, jis buvo persirgęs Covid. Pažymėtina, kad ANK 45 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto administracinio nusižengimo kvalifikavimui pakanka nustatyti faktą, kad asmuo nesilaikė reikalavimo dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones (veido kaukes, respiratorius ar kitas priemones), nepriklausomai nuo to, ar tai sukėlė kokias nors konkrečias pasekmes kitiems asmenims, t. y. ar asmuo užkrėtė kitus COVID-19, ar ne. Kaukės netinkamas dėvėjimas ar jos nedėvėjimas, jei asmuo yra persirgęs Covid, nepašalina jo atsakomybės pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį, kaip minėta nutarime, tai nėra nurodyta kaip viena iš išimčių, leidžiančių nedėvėti ar netinkamai dėvėti kaukę. Pažymėtina, jog K. V. buvo viešoje vietoje, renginyje, kur buvo tam tikras žmonių sambūris, kad ir nedidelis, tačiau kur potencialiai dėl renginio susirenka ir gali praeiti, ateiti daugiau žmonių nei įprastai gatvėje, ir toks jo elgesys, priešingai, sukėlė pavojų išplisti COVID-19 ligai. COVID-19 kelia itin didelį pavojų visuomenės sveikatai, tačiau dėl kai kurių asmenų lengvabūdiško elgesio, yra pažeidžiamos kovos su epidemijomis ar užkrečiamosiomis ligomis taisyklės, kas sukuria realias galimybes tolesniam aptariamos pavojingos užkrečiamos ligos plitimui visuomenėje. Taigi, toks neatsakingas elgesys, kai nesilaikoma reikalavimo dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones, sukelia pavojų išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms, įvertinus ir tai, kad visoje šalies teritorijoje yra paskelbtas karantinas ir siekiama kuo efektyviau sustabdyti greitai plintančią pavojingą užkrečiamą ligą, todėl šiuo konkrečiu atveju vien tik pats reikalavimo dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones nesilaikymo faktas nagrinėjamu atveju reiškia, kad yra keliamas pavojus išplisti pavojingai ligai ir yra pakankamas pagrindas ANK 45 straipsnio 4 dalyje numatyto administracinio nusižengimo inkriminavimui. Netinkamai dėvima apsaugos priemonė neatlieka savo tiesioginės apsaugos nuo užkrečiamos ligos funkcijos.

Dėl kito administracinio nusižengimo – draudimo kirsti savivaldybių sienų ribas, K. V. nurodė, kad jis neneigia kirtęs savivaldybių sienų ribas, tačiau tokiu būdu jis įgyvendino savo teisę į saviraiškos laisvę, teisę dalyvauti vasario 16 d. renginiuose, o tokia teisė gali būti ribojama tik įstatymu, o ne nutarimu. Šiame kontekste pažymėtina, jog pagal byloje nustatytas aplinkybes, K. V. pažeidė nutarimu paskelbtą draudimą kirsti savivaldybių sienų ribas, taip pat nepateko į nutarimu nurodytų išimčių sąrašą, leidžiančių savivaldybių ribas kirsti. Teismas nekartoja analogiškų jau nurodytų argumentų ir dėl Covid ligos persirgimo bei dėl to nesant galimybės sukelti pavojų kitiems. Nutarime nėra nurodyta kaip viena išimčių, kad savivaldybių ribas galima kirsti tiems, kas yra persirgęs Covid liga, todėl šie K. V. argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėjo nurodomos saviraiškos laisvės kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 25 straipsnį laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Kaip matyti, Lietuvos Respublikoje karantinas buvo paskelbtas būtent dėl nepalankios epideminės COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) situacijos, nes Covid-19 liga (koronaviruso infekcija) priskirtina ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2002 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 278 patvirtintas Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų, dėl kurių ligoniai, asmenys, įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, asmenys, turėję sąlytį, ar šių ligų sukėlėjų nešiotojai turi būti hospitalizuojami ir (ar) izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi privalomai, sąrašas). Priešingai nei teigia K. V., šis ribojimas buvo nustatytas įstatymu, t. y. Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymu (toliau – ir ŽULPKĮ). ŽULPKĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta fizinių asmenų pareiga pagal savo kompetenciją vykdyti užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemones. Pastarosios yra numatytos ŽULPKĮ 3 skyriuje, viena iš tokių priemonių yra 21 straipsnyje numatytas karantinas. Karantino tikslas – nustatyti specialias asmenų darbo, gyvenimo, poilsio, judėjimo sąlygas, apribojimus ir tvarką bei ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas, apribojimus ir tvarką, ir taip riboti užkrečiamųjų ligų plitimą (ŽULPKĮ 21 straipsnio 1 dalis). Šio įstatymo pagrindu buvo priimtas būtent Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimas Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“. Taigi, nėra pagrindo teigti, jog asmens saviraiškos laisvės buvo ribojamos ne įstatymu. Kita vertus, kaip minėta karantino metu K. V. turėjo susilaikyti nuo bet kokių draudžiamų veiksmu, kurie keltų pavojų išplisti Covid ligai ir tokie ribojimai yra pateisinami, saugant žmonių sveikatą, juolab, kai K. V. tokiu atveju saviraiškos teisę galėjo įgyvendinti ir pasirinkdamas kitą, tačiau teisėtą elgesio būdą, nekirsdamas savivaldybių ribų, t. y. vasario 16 d. renginiuose dalyvauti savo gyv. vietos mieste – Kaune.

Teismas taip pat neturi pagrindo vadovautis K. V. nurodyta teismų praktika – nutartimi Nr. II-68-277/2021. Teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi kitų teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, tuo tarpu K. V. nurodytos nutarties ir šios bylos faktinės aplinkybės skiriasi – nurodytoje nutartyje esminė aplinkybė yra tai, kad buvo nustatyta, jog asmuo, kirtęs savivaldybių ribas, neturėjo sąlyčio su jokiais asmenimis, išskyrus tik jį tikrinusį pareigūną; šioje byloje, kaip matyti, yra visiškai priešingai – K. V., būdamas viešoje vietoje ir dalyvaudamas renginyje, turėjo sąlytį su kitais asmenimis iš kitos savivaldybės teritorijos nei jis pats ir tai galėjo sukelti pavojų išplisti itin pavojingai Covid ligai.

Atsižvelgiant į išdėstytų aplinkybių visumą, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju Institucijos nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, nutraukti administracinio nusižengimo bylos teiseną pagal skunde išdėstytas aplinkybes, pagrindo nėra. Institucijos nutarimu K. V. paskirta už du administracinius nusižengimus subendrinta nuobauda, tinkamai įvertinus nusižengimo pobūdį bei jo padarymo aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 6 dalimi,

nutaria:

Netenkinti K. V. skundo ir palikti nepakeistą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 3-ojo policijos komisariato 2021 m. balandžio 23 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. 14-ANR_N-876-2021.

Nutartis per dvidešimt kalendorinių dienų nuo nutarties kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.