Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Martyno Galvičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nerijaus Masiulio ir Audriaus Sadausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų Kelmėje 2025-03-06 nuosprendžio, kuriuo M. V. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje ir jam skirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė, uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas, įpareigojant atlyginti nusikalstama veika padarytą 320 Eur turtinę ir neturtinę žalą, nustatant 3 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos terminą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsniu, 66 straipsniu ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 140 straipsnio 13 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikotarpis nuo 2024-06-03 iki 2024-07-03 ( 31 d. ), prilyginant jį šešiasdešimt dviem dienoms laisvės apribojimo. M. V. skirtas kardomąsias priemones - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, dokumentų paėmimą ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje nuspręsta palikti galioti, o nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti. Nukentėjusiojo R. M. civilinis ieškinys tenkintas ir iš M. V. R. M. naudai priteista 20 Eur turtinės žalos ir 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Iš M. V. nukentėjusiojo R. M. naudai priteista 400 Eur išlaidų atstovės advokatės paslaugoms apmokėti.

Nuosprendžiu taip pat išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

6. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, dar kartą įvertinusi pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad M. V. kaltė padarius BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl M. V. pripažinimo kaltu pagal BK 284 straipsnį.

7. Dėl konkrečios baudžiamosios bylos įrodymų vertinimo paminėtina tai, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota BPK 20 straipsnio 5 dalyje, kur nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pakankamai atsižvelgė į byloje esančių faktinių duomenų visetą, išdėstė kaltinančius M. V. bylos duomenis, pašalino byloje esamus prieštaravimus, tinkamai išanalizavo visas įvykusio incidento aplinkybes ir, įvertinęs byloje esamų įrodymų patikimumą ir pakankamumą, motyvuotai atmetė nuteistojo keltą versiją, neva ne jis buvo muštynių iniciatorius, jį patį užpuolė ir jis tik gynėsi suduodamas vieną smūgį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojų, buvusių kompanijose su nuteistuoju M. V. ir nukentėjusiuoju R. M., parodymais nesivadovavo, konstatuodamas, jog jie yra nepatikimi, tačiau vadovavosi objektyviai byloje nustatytomis įvykio aplinkybėmis, dėl to, teisingai konstatavo, kad M. V. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

8. Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-42-942/2016). Dėl to, šiuo atveju, nuteistajam M. V. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar rodančios, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.

9. Vieninteliai argumentai, kuriais nuteistasis neigia kaltę, iš esmės yra tie patys, kuriais buvo remtasi ir pirmosios instancijos teisme, t. y. jog jis tik draugiškai nukentėjusiojo paprašė pinigų, nukentėjusysis jam trenkė, o gindamasis trenkė nukentėjusiajam atgal, tai jis buvo užpultas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir jos pagrindu padarė pagrįstas išvadas dėl M. V. kaltės tyčia viešoje vietoje kumščiu sudavus R. M. į veidą ir sukėlus jam nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. sutrikdžius visuomenės rimtį ir tvarką.

10. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai byloje surinktus įrodymus suvedė į logišką įvykio aplinkybių vertinimą, t. y. pagrįstai konstatavo, jog nukentėjusiojo R. M. kompanija pirma atvyko į „tašką“ nusipirkti alkoholio, laukdamas brolio A. K., išėjusio nupirkti alkoholio, nukentėjusysis R. M. rūkė. Vėliau su kompanija atvykęs M. V., nuėjęs pirkti alkoholio ir pritrūkęs pinigų, pats iniciavo pokalbį su nukentėjusiuoju, prašydamas jo pinigų. Nors kaltinamasis teigia, jog prašė draugiškai, turint omenyje, jog visi asmenys (išskyrus vairuotojus) buvo pakankamai neblaivūs, todėl draugiško ar nedraugiško tono vertinimas tiek iš nuteistojo, tiek ir iš nukentėjusiojo pusės galėjo būti netikslus. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nuteistasis M. V. ne tik buvo konfliktu pasibaigusio pokalbio iniciatorius, bet ir objektyviai liko juo nepatenkintas, kadangi pinigų negavo, nukentėjusiajam R. M. atsakius „ar 100 nenori?“. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, jog pats buvo užpultas, tačiau teisėjų kolegija šią jo versiją laiko gynybine, kadangi iš aptartų aplinkybių akivaizdu, jog jis pats priėjo prie mikroautobuso ir prie jo stovėjusio nukentėjusiojo R. M., pats prašė pinigų, ir sudavė nukentėjusiajam tokio stiprumo smūgį, jog šis net prarado sąmonę.

11. Apeliaciniu skundu nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė tuo, kad jei nuteistasis nepasidarė sužalojimų ekspertizės, vadinasi jų ir nebuvo. Po įvykio jis buvo apžiūrėtas Kelmės medikų ir dėl padarytų sužalojimų buvo nuspręsta išvežti jį į Šiaulių ligoninę. Atsakant į šį skundo argumentą, pažymėtina, kad priešingai, nei teigiama skunde, byloje yra nustatyti ne tik nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, bet pateikta specialisto išvada dėl nuteistojo M. V. sužalojimų. Minėtoje specialisto išvadoje Nr. G623/2024(04) nurodyta, kad pateiktuose medicininiuose dokumentuose M. V. kūne objektyvių sužalojimo žymių neužfiksuota. Galvos paviršinio sužalojimo, sumušimo diagnozė nepagrįsta objektyviais medicininiais duomenimis. Greitosios med. pagalbos nustatyti veido ir kojų sumušimai sužalojimais nevertinami, nes žodis „sumušimas“ neteikia realios informacijos apie sužalojimų pobūdį (pvz., odos nubrozdinimas, poodinė kraujosruva ir pan.). Smūgio(-ių) sudavimo fakto nustatymas yra teisėsaugos institucijų kompetencija. Nustačius šį faktą, gali būti spręstina fizinio skausmo sukėlimo jam galimybė. Papildomai med. dokumentuose nurodyta, jog ligoninėje jam užfiksuotas kairiojo skruosto patinimas (t. 2, b. l. 167-168). Tuo tarpu specialisto išvadoje Nr. G 436/2024(04) nurodyta, kad nukentėjusiajam R. M. padarytas sužalojimas: poodinė kraujosruva dešinės akies vokuose, pereinanti į nosies nugarėlę ir skruostą. Sužalojimas galėjo būti padarytas vieno trauminio poveikio metu. Tikėtina, kad sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodyto įvykio aplinkybės ir laiku. Tikėtina, kad sužalojimas padarytas tiesioginio trauminio poveikio metu kietu buku daiktu. R. M. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas; tikėtina, kad dėl patirto sužalojimo jam buvo sukeltas fizinis skausmas (t. 1, b. l. 166). Iš byloje esančių visų liudytojų parodymų, įskaitant ir nuteistojo M. V. kompanijoje kartu buvusius liudytojus, matyti, jog visi jie kažkuriuo įvykio metu matė ant žolės gulintį asmenį be sąmonės, t. y. R. M.. Nors pats nuteistasis M. V. teigė, jog gindamasis trenkė R. M. ir kad šis nukristų – nematė, tačiau ši aplinkybė paneigta D. K., L. V., R. K., R. L., E. Ž., E. P., T. G. parodymais. Pažymėtina, jog nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė šių asmenų parodymais nesivadovauti, tačiau dalis šių asmenų buvo iš nuteistojo M. V. kompanijos, o kita dalis – iš nukentėjusiojo R. M. kompanijos, todėl akivaizdu, jog nukentėjusysis R. M. išties po smūgio krito ir gulėjo ant žolės be sąmonės.

12. Iš paminėtų aplinkybių darytina pagrįsta išvada, jog būtent nukentėjusysis R. M. patyrė didesnius sužalojimus, o nuteistajam M. V., nustačius, jog buvo smūgiuota, būtų galima spręsti tik dėl fizinio skausmo sukėlimo. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės 2024-11-26 nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, kuris buvo pradėtas R. M. atžvilgiu pagal M. V. pareiškimą, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, t. y. nesant įrodymų, kad buvo padaryta nusikalstama veika (t. 3, b. l. 42-54). Šis prokurorės nutarimas M. V. išsiųstas el. paštu, kurią jis pripažino gavęs (t. 3, b. l. 69), ir yra įsiteisėjęs, todėl minėtas sprendimas pirmosios instancijos teismo pagrįstai laikytas kaip turintis prejudicinę galią, taigi įrodantis, jog nukentėjusysis R. M. nuteistajam M. V. netrenkė. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl būtinosios ginties sąlygų nebuvimo nuteistojo veiksmuose, vertino ne tik nurodytu įsiteisėjusiu nutarimu konstatuotas aptariamo įvykio aplinkybes, tačiau ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumą, ir visų šių duomenų pagrindu priėjo pagrįstą išvadą, kad nuteistojo M. V. veiksmai negali laikomi kaip padaryti esanti būtinajai ginčiai, kadangi jis pats buvo visos situacijos iniciatorius.

13. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog anksčiau aptarti bylos duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl apelianto padarytų nusikalstamų veikų, todėl apylinkės teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas apie tai, kad nuteistojo M. V. veiksmuose pasireiškė visi nagrinėjamos nusikalstamos veikos požymiai. Įvertinus aptartus įrodymus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad M. V. kaltei dėl jam inkriminuoto nusikaltimo patvirtinti duomenų pakanka ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnį.

Dėl nuteistajam M. V. paskirtos bausmės

14. Apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį M. V. išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės.

15. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

16. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas M. V. už šios nusikalstamos veikos padarymą nubaudė 1 metų laisvės apribojimo bausme. Skirdamas bausmę M. V., pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra į tai, kad M. V. padarė vieną nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), nors teistumas nusikaltimo metu buvo išnykęs, jis nusikalto būdamas anksčiau 10 kartų teistas (t. 3, b. l. 66-74), tris kartus iš jų – už analogiškus nusikaltimus, taip pat teistas užsienyje (t. 3, b. l. 74-79), taip pat baustas administracine tvarka už kelių eismo taisyklių pažeidimus (t. 3, b. l. 85-86), nedirba. Pirmos instancijos teismas nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, tačiau atsakomybę sunkinančia aplinkybe atžvilgiu pripažino tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

17. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo M. V. atžvilgiu bus pasiekti jam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, paskyrus straipsnio sankcijoje numatytą laisvės apribojimo bausmę, jos dydį nustatant mažesnį už sankcijos vidurkį ir paskiriant tarpusavyje suderintas baudžiamojo poveikio priemones.

18. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam M. V. už nusikalstamą veiką paskirta laisvės apribojimo bausmė per griežta ar aiškiai neteisinga, mažinti ją ar paskirti švelnesnę kitos rūšies bausmę nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam M. V. už nusikalstamą veiką paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį.

19. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo BK 65 straipsnio, reglamentuojančio bausmių sudėjimo ir keitimo taisykles, pakeitimai, priimti 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573, kurie šiuo atveju lengvina nuteistojo M. V. teisinę padėtį, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį šioje dalyje keičia. Pagal BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija), viena laisvės atėmimo diena prilyginama trims laisvės apribojimo dienoms (1:3). Taigi, viena laikino sulaikymo diena prilyginama trims, o ne dviem laisvės apribojimo dienoms, kaip tai nurodyta skundžiamame nuosprendyje. Esant šiai aplinkybei Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų Kelmėje 2025-03-06 nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

nutaria:

Nuteistojo M. V. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų Kelmėje 2025-03-06 nuosprendį pakeisti:

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija), BK 66 straipsnio 2 dalimi (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija), Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų Kelmėje 2025-03-06 nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyti, kad į bausmės laiką M. V. įskaityti sulaikymo ir suėmimo laikotarpį nuo 2024 m. birželio 3 d. iki 2024 m. liepos 3 d. ( 31 d. ), prilyginant jį devyniasdešimt trims dienoms (93 d.) laisvės apribojimo.

Šis Šiaulių apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.