Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-09-14 · Administracinė byla Nr. I-3585-331/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-09-14
Bylos Nr.
I-3585-331/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01522-2017-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
G. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3585-331/2017Proceso Nr. 3-61-3-01522-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugsėjo 14 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas,dalyvaujant pareiškėjui G. R.,

viešame teismo posėdyje (vaizdo konferencijos būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas G. R. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4) ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2002 m. rugpjūčio 7 d. iki 2015 m. kovo 1 d. pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), buvo draudžiamas susirašinėjimas laiškais tarp įkalinimo įstaigų. Todėl pareiškėjas nurodytu laikotarpiu negalėjo siųsti laiškų draugams ir pažįstamiems, esantiems kitose įkalinimo įstaigose. Tai prieštaravo Konstitucijos 22 straipsnio 2 dalies, 21 straipsnio 3 dalies, Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 ir 8 straipsnių nuostatoms. Pareiškėjas dėl to išgyveno, patyrė dvasines kančias ir sukrėtimus, nepilnavertiškumo jausmą, diskomfortą, emocinę depresiją, stresą, buvo pažemintas jo orumas.

Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytus argumentus.

Šalies argumentai

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime (b. l. 9–12) nurodė, kad dėl laikotarpio nuo 2012 m. rugpjūčio 7 d. iki 2015 m. kovo 1 d. pareiškėjas praleido Civilinio kodekso (toliau –ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą. Pareiškėjas pagal Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 99 straipsnio, redakciją, galiojusią iki 2015 m. rugsėjo 1 d., negalėjo susirašinėti su asmenimis, kurie nėra sutuoktiniai ar artimi giminaičiai. Pareiškėjas visada turėjo teisę ir galimybę susirašinėti su artimaisiais giminaičiais, kurie yra laisvėje. Vadovaujantis 2015 m. vasario 26 d. Konstitucinio Teismo nutarimu, pareiškėjo nurodytas susirašinėjimas Lukiškių TI-K yra galimas. Lukiškių TI-K pareigūnai atlieka darbo funkcijas vadovaudamiesi galiojančiais teisės aktais. Šiuo atveju nėra būtinos viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybės institucijos neteisėtų veiksmų arba neveikimo.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 str.).

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su pareikštu skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 28–30) paaiškino, kad pritaikius CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą, ginčas nagrinėtinas dėl laikotarpio nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2015 m. kovo 1 d. Pareiškėjas nepagrindė, kaip konkrečiai ribojimas susirašinėti pasireiškė (su kuo buvo draudžiama susirašinėti, kada ir kaip jam buvo taikomas draudimas), todėl nėra pagrindo Lukiškių TI-K veiksmų vertinti kaip neteisėtų. Dėl jam tariamai taikyto draudimo pareiškėjas į Kalėjimų departamentą nesikreipė, nereiškė pretenzijų pataisos įstaigos administracijai.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė, pasak pareiškėjo, dėl laikotarpiu nuo 2002 m. rugpjūčio 7 d. iki 2015 m. kovo 1 d. Lukiškių TI-K jam taikyto apribojimo susirašinėti su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose, kurie nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai.

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą (b. l. 9–12, 28–30).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 str. ir 1.131 str. 1 d., ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pagal CK 1.125 str. 8 d., reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 1 ir 5 dalys). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui paštu išsiuntė 2017 m. gegužės 5 d. (b. l. 5), todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo galėtų apimti laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 5 d. Kaip minėta, pareiškėjas skundo reikalavimą reiškia už laikotarpį nuo 2002 m. rugpjūčio 7 d. iki 2015 m. kovo 1 d., todėl į teismą kreipdamasis 2017 m. gegužės 5 d. praleido 3 metų ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Pareiškėjo teigimu, pažeidimai jo atžvilgiu prasidėjo nuo 2002 m. rugpjūčio 7 d., tačiau skundą teismui jis išsiuntė tik 2017 m. gegužės 5 d. Apie savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti šių pažeidimų pasireiškimo momentu, nuo tada ir skaičiuotinas senaties terminas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose pasisakoma, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujinamas bei nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, teismas pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams taip pat nenustatė.

Byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o atsakovas prašo ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (LVAT 2012 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-2256-12). Tuo remdamasis teismas laiko, kad šiuo atveju yra pagrindas tenkinti atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens prašymą ir pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2002 m. rugpjūčio 7 d. iki 2014 m. gegužės 4 d. taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2011-03-24 nutartį byloje Nr. A-261-1027/2011, 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2408-624/2015). Toliau teismas pasisakys dėl pareiškėjo skundo reikalavimo atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. kovo 1 d. pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

LVAT yra nurodęs, kad CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti būtinos trys civilinės atsakomybės sąlygos: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) asmens patirta žala (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejantis priežastinis ryšys (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015). Akcentuotina, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas (ieškovas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011).

Bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus nustato Lietuvos Respublikos 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994 patvirtintas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK). BVK 99 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) buvo nustatyta, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2015 m. vasario 26 d. priėmė nutarimą Nr. KT8-N4/2015, kuriame pripažino, kad BVK 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiame nutarime pažymėta, kad Konstitucijos 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į susirašinėjimo neliečiamumą nėra absoliuti; nuteistųjų teisę į susirašinėjimo neliečiamumą galima apriboti tik įstatymu, kuriame turi būti nurodyti tokio ribojimo pagrindai ir tvarka; ribojimas turi būti toks, kad tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo būtų protingas santykis. Konstituciją ribojantis nuteistųjų teisę susirašinėti teisinis reguliavimas inter alia turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos pakankamai individualizuoti šios nuteistųjų teisės ribojimus, įvertinus individualią jų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes. Nutarime konstatuota, kad teisiniu reguliavimu kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, yra draudžiama susirašinėti tarpusavyje, neatsižvelgiant nei į tai, ar dėl jų susirašinėjimo galėtų kilti grėsmė visuomenės saugumui, kardomojo kalinimo vietų, areštinių ir pataisos įstaigų vidaus tvarkai, kitų asmenų teisėms ir laisvėms, nei į jokias kitas reikšmingas aplinkybes.

BVK 99 straipsnio 2 dalis neteko galios 2015 m. birželio 23 d. įstatymu Nr. XII-1818 nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.

Rašytiniai bylos įrodymai (b. l. 14) patvirtina, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2002 m. rugpjūčio 14 d.; minėtoje įstaigoje iki Vilniaus apygardos teismo 2003 m. spalio 15 d. nuosprendžio įsiteisėjimo jis turėjo suimtojo statusą, nuo minėto nuosprendžio įsiteisėjimo – jo statusas iš suimtojo pasikeitė į nuteistojo kategoriją.

Pareiškėjas teigė, kad jis ginčui aktualiu laikotarpiu būdamas Lukiškių TI-K negalėjo siųsti laiškų draugams ir pažįstamiems, esantiems kitose įkalinimo įstaigose, tačiau nei skunde nenurodė, nei teismo posėdžio metu nepaaiškino, kokiems konkrečiai asmenims ir kada jis bandė išsiųsti laiškus ir kada bei kokiomis aplinkybėmis šie laiškai jam buvo grąžinti kaip neišsiųsti. Teismo posėdyje pareiškėjui uždavus klausimą, su kuo buvo ribojamas jo susirašinėjimas, jis į klausimą nepateikė konkretaus atsakymo.

Žemesnės instancijos teismas

Iš nuteistojo gaunamų ir siunčiamų laiškų apskaitos kortelės (b. l. 15–22) matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas laisvai galėjo susirašinėti su laisvėje esančiais asmenimis, taip pat su Pravieniškių pataisos namuose esančiu V. R., ir šia savo teise naudojosi.

Iš Lukiškių TI-K 2017 m. gegužės 26 d. tarnybinio pranešimo Nr. 24-3263 (b. l. 13) ir Kalėjimų departamento atsiliepimo (b. l. 28–30) matyti, kad pareiškėjas dėl jo laikymo sąlygų į nei į Lukiškių TI-K administraciją, nei į Kalėjimų departamentą nesikreipė.

Pagal LVAT praktiką, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Pagal LVAT praktiką, byloje, kurioje pareiškėjas nebuvo pateikęs jokių duomenų, kad jam būtų buvęs grąžintas kitam laisvės atėmimo vietoje laikomam asmeniui rašytas laiškas ir tuo sukliudyta pasinaudoti susirašinėjimo galimybe, kai pareiškėjas nenurodė adresato, kam jis būtų norėjęs rašyti, pareiškėjo argumentai dėl susirašinėjimo apribojimo taikymo buvo pripažinti nepagrįstais (žr. pvz., LVAT 2016 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1765-556/2016).

Teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas šioje byloje nepaaiškino ir nepagrindė, kaip konkrečiai ribojimas susirašinėti pasireiškė jo atžvilgiu, nepateikė jokių duomenų, kad jam būtų buvęs grąžintas kitam laisvės atėmimo vietoje laikomam asmeniui rašytas laiškas ir tuo sukliudyta pasinaudoti susirašinėjimo galimybe, dėl jo teigimu, jam taikyto susirašinėjimo ribojimo nesiskundė nei Lukiškių TI-K administracijai bei Kalėjimų departamentui. Taigi laikytina, kad pareiškėjas neįvykdė savo pareigos aiškiai nurodyti reikšmingas susirašinėjimo ribojimą apibūdinančias aplinkybes. Teismas pažymi, jog vien tik ta aplinkybė, jog Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančia Konstitucijai BVK 99 straipsnio 2 dalies nuostatą, negali būti pagrindu pripažinti Lukiškių TI-K veiksmus neteisėtais, nenustačius, kad šiuo konkrečiu atveju BVK 99 straipsnio 2 dalies draudimas buvo faktiškai taikomas pareiškėjo atžvilgiu ir sukėlė jam neigiamas pasekmes.

Kaip minėta, remiantis ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu, LVAT praktika, neįrodžius bent vienos iš trijų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas. Nagrinėjamu atveju teismui nenustačius pareiškėjo nurodytų Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų fakto, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir dėl to atmestinas.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinėse bylose: Nr. A261-3555/2011, Nr. A-556-1995/2013).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo G. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Henrikas Sadauskas