Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „CENTRUM“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „CENTRUM“ dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Atsakovas Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 21R-815 ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „CENTRUM“ (toliau – ir pareiškėjas) skundą atmesti.

2. Atsakovas paaiškino, kad Komisija 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. 21R-815(AG-756/05-2021) (toliau – ir Sprendimas) iš dalies patenkino pareiškėjo UAB „CENTRUM“ skundą, t. y. panaikino Tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2021 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. VI(19.1)-4623 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonės dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gauti įgyvendinimo“ (toliau – ir Įsakymas) dalyje, kuria priimtas sprendimas neskirti subsidijos darbo užmokesčiui už 2021 m. rugpjūčio mėnesį prastovoje buvusius 21 darbuotoją: D. A., V. B., K. B., V. G., R. G., V. K., O. L., V. L., G. L., J. R., V. S., D. U., J. V., M. V., E. B., N. G., Z. P., R. S., A. V., R. Z. ir Ž. T..

3. Atsakovas nurodė, kad Komisijos argumentai, kuriais iš dalies panaikintas atsakovo sprendimas, vertintini kritiškai ir manė, kad prieštarauja teisiniam reglamentavimui, nurodytam teisės aktuose, nes pareiga pranešti Valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI, Inspekcija) apie paskelbtas prastovas, darbdaviams nėra nauja, šią tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 3 dalies 1 punktas, kuris galioja nuo 2020 m. balandžio 8 d., t. y. daugiau nei metus, o įgyvendinant šią Darbo kodekso nuostatą, Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus buvo patvirtintas VDI aprašas, kuris nustato konkrečius reikalavimus, susijusius su pranešimuose dėl darbuotojui ar darbuotojų grupei paskelbtos prastovos teikiamais duomenimis (be kita ko, keliamas reikalavimas nurodyti ir paskelbtos prastovos laikotarpį), kurie yra būtini prastovų kontrolei užtikrinti bei siekiant išvengti galimo piktnaudžiavimo paskelbtomis prastovomis Darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju ir valstybės mokamomis subsidijomis darbo užmokesčiui.

4. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 499 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 ,,Dėl karantino Lietuvos Respublikoje teritorijoje paskelbimo“ pripažinimo netekusiu galios“ panaikinus karantiną, visoje šalyje liko galioti valstybės lygio ekstremalioji situacija. Ginčui aktualus prastovos paskelbimo pagrindas yra nustatytas Darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Pagal minėto straipsnio 3 dalies 1 punktą paskelbus prastovą šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju ne vėliau kaip per vieną darbo dieną nuo prastovos paskelbimo darbdavys Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus nustatyta tvarka informuoja VDI apie prastovos paskelbimą darbuotojui. Pagal VDI aprašo 3 punktą darbdaviai VDI aprašo 1 punkte nurodytu atveju skelbiantys darbuotojui ar jų grupei prastovą, ne vėliau kaip per vieną darbo dieną nuo paskelbimo turi pranešti VDI apie šios prastovos paskelbimą, užpildant VDI interneto svetainėje patalpintą formą. Pagal Užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 51, 25, 35, 41, 42, 43 ir 481 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto (toliau – ir Aiškinamasis raštas) 1 dalies 3 punktą vienas iš šio įstatymo projekto uždavinių yra nustatyti subsidijos darbo užmokesčiui skyrimo ir mokėjimo darbdaviams, dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino paskelbtos prastovos metu išlaikantiems darbo vietas asmenims, kuriems Darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova, sąlygas. Aiškinamojo rašto 4 dalyje buvo nurodyta, jog keičiamos Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalies nuostatos, susijusios su subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimu darbdaviams, išlaikantiems darbo vietas asmenims, kuriems dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino Darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova ir siūloma nustatyti, kad subsidija darbo užmokesčiui prastovų laikotarpiu būtų mokama, kol tęsiasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbta ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas ir užimtam asmeniui Darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova, bet ne ilgiau kaip iki 2021 m. rugsėjo 30 d. Taip pat nustatoma būtina sąlyga, kad ši subsidija mokama darbdaviams, apie prastovos paskelbimą informavusiems VDI Darbo kodekso 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta tvarka.

5. Atsakovas teigė, kad sistemiškai vertinant nurodytas teisinio reglamentavimo bei Aiškinamojo rašto parengiamosios medžiagos nuostatas, darytina išvada, jog vis tik ne visi darbdaviai tinkamai vykdė Darbo kodekso 47 straipsnio 3 dalies 1 punkto reikalavimus ir įstatymo leidėjas, įtvirtindamas minėto straipsnio pakeitimus, siekė aiškiai nustatyti (sugriežtinti reikalavimus darbdaviams siekiantiems gauti subsidiją), jog teisę į subsidiją darbo užmokesčiui prastovų, paskelbtų dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino, laikotarpiu, įgyja asmuo (darbdavys), Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremalios situacijos ir (ar) karantino metu išlaikantis darbo vietą (Užimtumo įstatymo 25 str. 14 p.), nustatyta tvarka paskelbęs prastovą ir nuo 2021 m. liepos 1 d. kartu su prašymu dėl subsidijos už prastovą skyrimo pateikęs duomenis, įrodančius, jog asmuo apie paskelbtą prastovą teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais informavo VDI (Užimtumo įstatymo 41 str. 2¹ d.; Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašo, patvirtintas Lietuvos darbo biržos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2017 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-388 „Dėl Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 20⁸ p.).

6. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad įstatymų leidėjas nuo 2021 m. liepos 1 d. sugriežtino reikalavimus darbdaviams, siekiantiems gauti subsidiją, kad darbdaviai ne tik turi išlaikyti darbo vietas, bet ir per vieną darbo dieną nuo prastovos darbuotojams paskelbimo turi informuoti VDI. Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje ne tik nėra įtvirtinta galimybė jog subsidija būtų mokama, darbdaviui pavėluotai pateikus pranešimą VDI apie prastovos paskelbimą, tačiau nenumatyta ir tai, jog subsidija mokama nuo pranešimo apie prastovos paskelbimą pateikimo VDI dienos. Taigi, ši teisės norma nenumato pasirinkimo laisvės taikyti vieną iš sąlygų, o tai reiškia, jog darbdavys, siekiantis gauti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytą subsidiją, privalo išpildyti abi sąlygas, o institucija, teikianti minėtą subsidiją – užtikrinti imperatyvų abiejų sąlygų išpildymą. Taigi, Tarnyba, kaip viešojo administravimo subjektas yra saistoma teisės aktų reikalavimų todėl ir negali pasielgti kitaip nei numatyta galiojančiuose teisės aktuose.

7. Atsakovas akcentavo, jog civilinėje teisėje galioja principas „leidžiama viskas, kas neuždrausta“, tuo tarpu viešoje teisėje vadovaujamasi priešingu principu – „draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama“, todėl Užimtumo įstatyme ir Apraše nesant aiškiai įtvirtintos nuostatos dėl galimybės mokėti subsidiją darbo užmokesčiui, kai darbdavys pateikė VDI pranešimą daugiau kaip per vieną dieną nuo prastovos paskelbimo ar kad subsidija darbo užmokesčiui mokama nuo pranešimo VDI pateikimo dienos, Tarnyba, priimdama pareiškėjo pageidaujamą sprendimą, veiktų neteisėtai.

8. Pareiškėjas UAB „CENTRUM“ nesutiko su Tarnybos skundu, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Komisijos ginčijamą 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 21R-815.

9. Pareiškėjas paaiškino, kad tiek turinio viršenybės prieš formą principo prasme, kuris plačiai taikomas teisiniuose santykiuose, tiek vertinant pareiškėjo teiktus prašymus išmokėti subsidijas darbo užmokesčiui už darbuotojus buvo matyti, kad buvo ne skelbiama nauja prastova už 2021 m. rugpjūčio mėn. (dėl ko jau buvo priimtas vieną kartą sprendimas, kad pareiškėjas atitinka pagrindus ir kriterijus subsidijai gauti), bet tikslinami duomenys apie atitinkamų darbuotojų prastovos pratęsimą, atšaukimą, kitos informacijos apie prastovą teikimas, kas buvo nulemta objektyvių priežasčių, pavyzdžiui, jei darbuotojas buvo dalinėje (ar pilnoje) prastovoje ir atsirado poreikis darbui (atsirado daugiau svečių viešbutyje), tai darbuotojas buvo atšaukiamas iš prastovų kelioms dienoms (siunčiamas įsakymas).

10. Pareiškėjas pažymėjo, kad Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalis nustatė, jog darbdaviams, dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino paskelbtos prastovos metu išlaikantiems darbo vietas šio įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims ir apie prastovos paskelbimą informavusiems Darbo kodekso 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta tvarka, mokama subsidija darbo užmokesčiui nuo kiekvienam prastovoje esančiam užimtam asmeniui priskaičiuoto darbo užmokesčio. Taigi pasitelkus lingvistinį teisės normos aiškinimą pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalį nėra įtvirtinta taisyklė – pagrindas neskirti subsidijos pavėlavus pateikti pranešimą apie prastovas Inspekcijai.

11. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad sistemiškai vertinant ir Aprašo 20² punktą ir Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2020 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. EV-92 Dėl pranešimų apie paskelbtas prastovas teikimo valstybinei darbo inspekcijai tvarkos aprašo patvirtinimo 6 dalį. ne tik, kad nepaneigia materialiosios teisės į subsidiją, bet pagrindžia kaip teisėtą ir teisingą Komisijos priimtą Sprendimą, kad „šiuo atveju laikytina, jog pareiškėja prastovų už rugpjūčio mėnesį 21-am skundžiamame Įsakyme minimam darbuotojui tinkamą įforminimą atliko 2021 m. rugpjūčio 4 d. pranešusi apie prastovas Inspekcijai, o tai reiškia, jog šią dieną sąlygos subsidijai gauti (tame tarpe ir dėl pranešimo VDI Darbo kodekso 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta tvarka) buvo įvykdytos. Todėl už 21-ą prastovoje buvusį darbuotoją turi būti skiriama subsidija ne nuo 2021 m. rugpjūčio 1 d. ir nuo 2021 m. rugpjūčio 2 d., o nuo 2021 m. rugpjūčio 3 d. iki 2021 m. rugpjūčio 31 d., laikant, jog oficialiai, tinkamai įformintos prastovos prasidėjo diena anksčiau nei buvo pateiktas 2021 m. rugpjūčio 4 d. pranešimas Inspekcijai <...>“, t. y. pagrindas teisei į subsidiją nepasinaikina, pasikeičia tik teisės į subsidiją skaičiavimo pradžios momentas.

12. Pareiškėjas manė, kad priešingas aiškinimas būtų neproporcinga priemonė susidariusiai situacijai spręsti, paneigianti asmens teisę į subsidiją apskritai, įskaitant dėl tokio mažareikšmio termino praleidimo kaip neproporcingai formalus ir akivaizdžiai prieštaraujantis Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalies, 25 straipsnio 14 punkto paskirčiai.

II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 24 d. sprendimu atsakovo Tarnybos skundą patenkino, panaikino Komisijos 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 21R-815(AG-756/05-2021) ir atmetė pareiškėjo UAB „CENTRUM“ skundą. Taip pat teismas nepriteisė pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų.

14. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas faktines aplinkybes:

14.1. UAB „CENTRUM“ generalinis direktorius 2021 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 51-P-1 „Dėl dalinės prastovos paskelbimo“ nuo 2021 m. rugpjūčio 1 d. Darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbė prastovą šiems darbuotojams: A. V., A. V., J. R., R. S., J. V., V. S. ir M. V.. Prastovos pabaigos laikotarpis šiems darbuotojams nebuvo nurodytas, jis matomas VDI teiktuose pranešimuose apie prastovos paskelbimą.

14.2. UAB „CENTRUM“ generalinis direktorius 2021 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 56-P „Dėl prastovos paskelbimo ir apmokėjimo“ nuo 2021 m. rugpjūčio 1 d. paskelbė prastovą šiems darbuotojams: D. B., V. B., V. G., Ž. T., V. L., E. B., D. A., K. B. ir R. G., tačiau prastovos pabaigos laikotarpis minėtiems darbuotojams taip pat nebuvo nurodytas.

14.3. UAB „CENTRUM“ generalinis direktorius 2021 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 51-P-2 „Dėl dalinės prastovos paskelbimo“ nuo 2021 m. rugpjūčio 1 d. paskelbė prastovą šiems darbuotojams: G. L., R. Z., N. G., Z. P., V. K., O. L. ir D. U., R. K. ir R. R., tačiau prastovos pabaigos laikotarpis šiems darbuotojams nebuvo nurodytas.

14.4. Pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 20 d. pateikė Tarnybai 2021 m. rugsėjo 15 d. prašymus išmokėti subsidiją darbo užmokesčiui už 2021 m. rugpjūčio mėnesį prastovoje buvusius darbuotojus: D. A., V. B., K. B., V. G., R. G., V. K., R. K., O. L., V. L., G. L., J. R., V. S., D. U., J. V., M. V., E. B., N. G., Z. P., R. R., R. S., A. V., R. Z., Ž. T., D. B. ir A. V., kuriems paskelbta prastova, taip pat darbo užmokesčio išmokėjimo už 2021 m. rugpjūčio mėnesį kiekvienam darbuotojui pagrindžiančius dokumentus ir pranešimo dėl paskelbtų prastovų, gauto iš VDI kopiją. Dėl darbuotojų R. K. ir R. R. pranešimų pareiškėjas nepateikė.

14.5. Pareiškėjas apie prastovos paskelbimą darbuotojams G. L., V. K., N. G., D. U., Z. P., R. Z. ir O. L. informavo VDI 2021 m. rugpjūčio 4 d., o apie prastovos paskelbimą D. A., V. B., K. B., V. G., R. G., V. L., J. R., V. S., J. V., M. V., E. B., R. S., A. V., Ž. T., D. B. ir A. V. informavo VDI 2021 m. rugpjūčio 4 d. Apie prastovos paskelbimą R. K. ir R. R. pareiškėjas VDI neinformavo.

14.6. Tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktorius 2021 m. rugsėjo 28 d. priėmė įsakymą Nr. VI(19.1)-4623, kurio 1.2. papunkčio 2 priede priimtas sprendimas neskirti UAB „CENTRUM“ subsidijos darbo užmokesčiui už 2021 m. rugpjūčio mėnesį prastovoje buvusius darbuotojus: D. A., V. B., K. B., V. G., R. G., V. K., O. L., V. L., G. L., J. R., V. S., D. U., J. V., M. V., E. B., N. G., Z. P., R. S., A. V., R. Z., Ž. T., R. K. ir R. R..

14.7. Kartu su skundžiamu Įsakymu pareiškėjui buvo pateiktas Tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Vilniaus miesto 3-ojo skyriaus 2021 m. spalio 4 d. raštas, kuriame buvo nurodytas Įsakymo priėmimo teisinis pagrindas, išaiškinta jo apskundimo tvarka. Pareiškėjas informuotas, kad subsidija neskiriama, kadangi pareiškėjas neatitinka Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalies reikalavimų, nes pranešimus dėl paskelbtos prastovos paskelbimo VDI pateikė pavėluotai, t. y. 2021 m. rugpjūčio 4 d., nors turėjo pateikti ne vėliau kaip per vieną dieną nuo prastovos paskelbimo dienos.

14.8. Pareiškėjas, nesutikdamas su Įsakymu, pateikė skundą Lietuvos administracinių ginčų komisijai ir prašė panaikinti Įsakymo dalį dėl subsidijos neskyrimo dėl 21 (dvidešimt vieno) darbuotojo prastovos. Komisijai, be kita ko, patvirtino, jog VDI pranešimų apie R. K. ir R. R. paskelbtas prastovas nepateikė.

14.9. Komisija 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimu tenkino iš dalies pareiškėjo UAB „CENTRUM“ skundą, t. y. panaikino Įsakymo dalį, kuria nuo 2021 m. rugpjūčio 3 d. iki 2021 m. rugpjūčio 31 d. neskirta subsidija 21 (dvidešimt vienam) įmonės darbuotojui, dėl kurių prastovos buvo pavėluotai pateikti pranešimai VDI. Kitoje dalyje skundą atmetė. Komisija konstatavo, kad UAB „CENTRUM“, informuodamas VDI apie paskelbtas prastovas tik 2021 m. rugpjūčio 4 d., pavėlavo pateikti pranešimus dėl 2021 m. rugsėjo 28 d. įsakyme Nr.VI(19.1)-4623 minimų septynių darbuotojų prastovos dviem dienomis, o dėl keturiolikos darbuotojų – viena diena, t. y. tinkamai (laiku) neįvykdė Darbo kodekso 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo ne vėliau kaip per vieną darbo dieną nuo prastovos paskelbimo informuoti VDI. Tačiau Komisija vertino, jog nurodytas terminas savo esme yra procedūrinio pobūdžio, nes šį terminą praleidęs darbdavys nėra atleidžiamas nuo pareigos apie paskelbtą prastovą informuoti VDI. Komisijos vertinimu, negali reikšti, jog darbdaviui subsidija apskritai negali būti skiriama, o procedūrinio termino praleidimas negali visiškai paneigti materialiosios teisės į subsidiją. Todėl Komisija sprendė, jog už dvidešimt vieną prastovoje buvusį darbuotoją pareiškėjui turi būti mokama subsidija ne nuo 2021 m. rugpjūčio 1 d. ir nuo 2021 m. rugpjūčio 2 d., o nuo 2021 m. rugpjūčio 3 d. iki 2021 m. rugpjūčio 31 d.

15. Teismas vadovavosi Darbo kodeksu, Užimtumo įstatymu, Pranešimų apie paskelbtas prastovas teikimo Valstybinei darbo inspekcijai tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2020 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. EV-92 (toliau – ir VDI aprašas) pažymėjo, kad pranešimuose dėl prastovos paskelbimo 7 darbuotojams (G. L., V. K., N. G., D. U., Z. P., R. Z. ir O. L.) nurodyta prastovos pradžia – 2021 m. rugpjūčio 1 d., tačiau visiems kitiems darbuotojams, pranešimuose VDI nurodyta prastovos pradžia 2021 m. rugpjūčio 2 d., t. y. nesutampa su pareiškėjos direktoriaus įsakymuose nurodyta prastovos pradžia – 2021 m. rugpjūčio 1 d.

16. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas apie paskelbtas prastovas VDI informavo 2021 m. rugpjūčio 4 d. Tokiu būdu dvi dienas pavėlavo pranešti VDI apie prastovos paskelbimą 7 (septyniems) darbuotojams (G. L., V. K., N. G., D. U., Z. P., R. Z. ir O. L.), nes turėjo informuoti 2021 m. rugpjūčio 2 d. Dėl kitų 14 (keturiolikos) ginčo Įsakyme nurodytų darbuotojų pranešimas VDI pateiktas 1 (viena) diena per vėlai, nes informuoti turėjo 2021 m. rugpjūčio 3 d. Taigi, faktinės bylos aplinkybės patvirtino, kad pareiškėjas tinkamai (laiku) neįvykdė Darbo kodekso 47 straipsnio 3 dalies 1 punkto reikalavimo, ką savo Sprendime konstatavo ir Komisija.

17. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo nurodytą argumentą, kad buvo ne skelbiama nauja prastova už 2021 m. rugpjūčio mėn., bet tikslinami duomenys apie atitinkamų darbuotojų prastovos pratęsimą, atšaukimą, kitos informacijos apie prastovą teikimas. Pažymėjo, kad Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašo, patvirtinto Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2017 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-388 (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. liepos 1 d.) VI skyrius nustato darbdavių pasiūlymų įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui teikimo ir nagrinėjimo tvarką. Iš Apraše nustatyto teisinio reglamentavimo spręstina, kad darbdavių, pageidaujančių gauti subsidiją darbo užmokesčiui sąrašai sudaromi kiekvieną mėnesį, nepriklausomai nuo to, ar darbdavys dėl subsidijos darbo užmokesčiui gavimo kreipiasi pirmą kartą, ar ne. Abejais atvejais teikiami Aprašo 20⁸ punkte nurodyti dokumentai, be kita ko, ir pranešimas (-ai) dėl paskelbtos prastovos, gauto iš VDI, kiekvienam darbuotojui kopija (-jos) (Aprašo 20², 20⁵, 20⁶ ir 20⁸ p.).

18. Apibendrindamas, teismas pažymėjo, kad nuo 2021 m. liepos 1 d. įsigaliojusioje Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje darbdaviams, siekiantiems gauti subsidiją darbo užmokesčiui, yra nustatyta imperatyvi pareiga apie prastovos paskelbimą informuoti Darbo kodekso 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta tvarka. Darbdaviai, pažeidę šią nuostatą, nebeatitinka Užimtumo 41 straipsnio 2¹ dalies reikalavimų, todėl praranda teisę į darbo užmokesčio subsidiją.

19. Teismas akcentavo, kad civilinėje teisėje galioja principas „leidžiama viskas, kas neuždrausta“, tuo tarpu viešojoje teisėje (teisės sistemos dalis reguliuojanti viešąjį administravimą) vadovaujamasi principu „draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama“ (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-38-492/2018). Atsakovas gali elgtis tik taip, kaip leidžia įstatymas. Nagrinėjamu atveju, teismas negalėjo imperatyvių įstatymų normų aiškinti plečiamai. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad Užimtumo įstatyme ir Apraše nesant aiškiai įtvirtintos nuostatos dėl galimybės mokėti subsidiją darbo užmokesčiui, kai darbdavys pateikė VDI pranešimą daugiau kaip per vieną dieną nuo prastovos paskelbimo ar kad subsidija darbo užmokesčiui mokama nuo pranešimo VDI pateikimo dienos, Tarnyba, priimdama pareiškėjo pageidaujamą sprendimą, veiktų neteisėtai, tai yra, ultra vires (viršydama įgaliojimus).

20. Teismo vertinimu, Tarnyba tinkamai taikė ir aiškino ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą neskirti subsidijos darbo užmokesčiui pareiškėjo darbuotojams. Todėl remiantis išdėstytais argumentais, teismas vertino, kad Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl Tarnybos administracinio sprendimo, netinkamai vertino ginčo situaciją ir nepagrįstai nustatė, kad subsidijos už rugpjūčio mėnesio prastovas 21 darbuotojui neskyrimas akivaizdžiai prieštarautų minėtos Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalies paskirčiai bei protingumo ir proporcingumo principams, nepagrįstai paneigtų darbo rinkoje užimtų asmenų papildomo rėmimo garantijas (Užimtumo įstatymo 25 str. 14 p.). Teismo vertinimu, Komisija sprendime neatliko tinkamo individualaus pareiškėjo situacijos vertinimo ir netinkamai taikė teisės aktų normas, todėl Komisija nepagrįstai panaikino Tarnybos Įsakymo dalį. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad Komisijos 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimas Nr. 21R-815(AG-756/05-2021) yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas, pareiškėjo skundas dėl administracinio sprendimo panaikinimo atmestinas. Teismas skundžiamą Komisijos Sprendimą pripažino neteisėtu ir nepagrįstu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str.). Patenkinus Tarnybos skundą, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

21. Pareiškėjas UAB „CENTRUM“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

22. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatęs Darbo kodekso 47 straipsnio 3 dalies 1 punkto tikslus ir uždavinius, neteisingai išaiškino ir pritaikė jos nuostatas, dėl ko priėmė neteisingą sprendimą. Pareiškėjas pažymi, kad „<...> Lietuvos darbo teisėje galioja turinio prieš formą viršenybės principas. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad darbo sutarties sąlygos gali būti nustatytos ne tik rašytinėje darbo sutartyje, teisės aktuose, bet gali būti teismo nustatytos iš darbo sutarties šalių elgesio, atliekamų veiksmų, kitų reikšmingų aplinkybių apie faktinį sutarties vykdymą, kurie sudaro pagrindą spręsti, kad darbo teisinių santykių metu buvo šalių susitarimas atitinkamą elgesį, veiksmus ir kt. vertinti kaip vieną sutarties sąlygų“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021). Pareiškėjo nuomone, Darbo kodekso 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytas terminas skirtas darbdaviui informuoti Inspekciją apie prastovos paskelbimą, taigi šis terminas yra siejamas su veiksmų atlikimu neteisminėje institucijoje ir Komisijos buvo pagrįstai pripažintas procedūriniu terminu nurodant, kad „tai, jog įsakymas dėl prastovos priimtas anksčiau nei Inspekcijai pavėluotai pranešta apie prastovą, Komisijos vertinimu, negali reikšti, jog darbdaviui subsidija apskritai neturi būti skiriama. Procedūrinio termino praleidimas negali visiškai paneigti materialiosios teisės į subsidiją <...>“. Todėl faktiškai egzistuojant prastovai, aptariamo termino praleidimas negali būti vertinamas (aiškinamas) kaip sukeliantis subjektinės teisės išnykimą (pasibaigimą). Taigi Darbo kodekso 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte suformuluota teisės norma, reglamentuojanti vienos darbo dienos pranešimo terminą apie prastovos paskelbimą, galėjo būti aiškinama bei taikoma tik kaip norma, skirta informuoti apie prastovos paskelbimą ir nustatanti (formalizuojanti) prastovos pradžią (ne anksčiau kaip prieš vieną darbo dieną nuo prastovos informavimo), t. y. Darbo kodekse nėra nustatytas toksai reglamentavimas, kad jeigu darbdavys priėmęs įsakymą dėl prastovos paskelbimo ir apie jį per vieną dieną po įsakymo priėmimo neinformavo Inspekcijos, kad likusiu laikotarpiu (jau po Inspekcijos informavimo apie priimtą įsakymą) automatiškai reiškia apie bendrai prastovų nebuvimą (paskelbtos prastovos neteisėtumą), ir ši norma (priešingai nei išaiškino pirmosios instancijos teismas) negalėjo būti išaiškinta plečiamai paneigiant nurodytos teisės normos tikslus, uždavinius ir paskirtį. Pareiškėjo įsitikinimu, pavėluotas Inspekcijos informavimas apie prastovos paskelbimą, nepaneigia nei pačios prastovos fakto ir tokių aplinkybių buvimo, bet tik nustato prastovos skaičiavimo pradžios momentą, ir tai nepaneigia materialiosios teisės į subsidiją egzistuojant tokiai padėčiai.

23. Pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškinęs Darbo kodekso 47 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas, plečiamai išaiškino ir Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalies nuostatas, dėl ko priėmė neteisingą sprendimą. Teismas nukreipia į VDI aprašą, ir cituoja jo 3 bei 10 punktus bei padaro išvadą, kad „<...> Darbdaviai, pažeidžiantys šią tvarką, nebeatitinka nustatytų reikalavimų subsidijos darbo užmokesčiui gauti ir subsidija negali būti jiems mokama“. Tačiau, pareiškėjas akcentuoja, jog kur tai įstatyme įtvirtinta, kad dėl to subsidija visiškai neturi būti mokama, teismas nepateikia absoliučiai jokios nuorodos – nenurodo jokio juridinio pagrindo. Pažymi, jog viešojoje teisėje, jei taikomas baudimas, tai jis turi būti įtvirtintas įstatymo. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, jog teisės normų, susijusių su atsakomybės nustatymu ir taikymu bei nubaudimu, negalima aiškinti plečiamai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-2198/2011). Darbo kodekso 47 straipsnio 3 dalies 1 punktas numato, kad paskelbus prastovą DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatytu atveju, ne vėliau kaip per vieną darbo dieną nuo prastovos paskelbimo darbdavys Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus nustatyta tvarka informuoja VDI apie prastovos paskelbimą darbuotojui. Darbo kodekse numatyta pareiga pranešti tik apie prastovos paskelbimą, tačiau kodekse nėra numatyta, kad pavėluotai pateikus pranešimą apie prastovas, taikoma atsakomybė (nubaudimas) – subsidijos neskyrimas. Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalį taip pat nėra įtvirtinta taisyklė – įstatyminis pagrindas neskirti subsidijos vėliau Inspekciją informavus apie prastovas. Taigi, pareiškėjo nuomone, atsakomybė – nubaudimas subsidijos nemokėjimo forma turėtų būti įtvirtinama pirmiausia įstatymu, ko kaip matyti nėra; antra, tokia atsakomybė ne tik negali būti įtvirtinama poįstatyminiu teisės aktu, reglamentuojančiu pranešimo apie prastovas teikimo tvarką – VDI aprašu (kas taip pat nenustatyta), bet ir plečiamai tokias VDI aprašo nuostatas aiškinti. Poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, jie turi būti priimami remiantis įstatymais. Pareiškėjas nurodo, kad priešingas aiškinimas yra ne tik neproporcinga priemonė susidariusiai situacijai spręsti, paneigianti asmens teisę į subsidiją apskritai, įskaitant dėl tokio mažareikšmio procedūrinio termino praleidimo kaip neproporcingai formalus ir akivaizdžiai prieštaraujantis Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalies, 25 straipsnio 14 punkto paskirčiai, bet ir netinkamas teisės normų, susijusių su atsakomybės nustatymu ir taikymu bei nubaudimu, pritaikymas, dėl ko buvo priimtas neteisėtas teismo sprendimas.

24. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

25. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog ne Darbo kodeksas, o Užimtumo įstatymas (specialioji norma) reglamentuoja remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo tvarką. Nuo 2021 m. liepos 1 d. įsigaliojo Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalies pakeitimas (2021 m. gegužės 27 d. įstatymas Nr. XIV-351) ir darbdaviai, siekiantys gauti subsidiją darbo užmokesčiui nuo 2021 m. liepos 1 d. privalo atitikti ne vieną, o dvi sąlygas, t. y. prastovos metu ne tik išlaikyti darbo vietas, bet ir apie prastovos paskelbimą informuoti VDI Darbo kodekso 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta tvarka.

26. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo nuomone, jog teismas plečiamai aiškino Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalies nuostatas ir to pasėkoje priėmė neteisingą sprendimą. Atsakovas pažymi, jog teisės aktai, reglamentuojantys prastovų subsidijos skyrimą ir mokėjimą nenumato išimčių, kurioms esant subsidija darbo užmokesčiui gali būti mokama tais atvejais, kai darbdaviai vėliau kaip per vieną darbo dieną nuo prastovos paskelbimo informuoja VDI apie užimtam asmeniui paskelbtą prastovą, bet ir tai, jog subsidija mokama nuo pranešimo VDI apie prastovos paskelbimą pateikimo dienos, taigi, Užimtumo tarnyba, kaip viešojo administravimo subjektas yra saistoma teisės aktų reikalavimų todėl ir negali pasielgti kitaip nei numatyta galiojančiuose teisės aktuose.

27. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog Tarnyba tinkamai taikė ir aiškino ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą neskirti subsidijos darbo užmokesčiui UAB „CENTRUM“ už prastovoje buvusius darbuotojus, išsamiai išnagrinėjo visas sprendimo priėmimui reikšmingas aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos Įsakymo dalies, kuria pareiškėjui neskirta subsidija darbo užmokesčiui už 2021 m. rugpjūčio mėnesį už 21 iš 23 nurodytų darbuotojų, pagrįstumo ir teisėtumo.

29. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

30. Nagrinėjamos bylos, kontekste, visų pirma, pažymėtina, kad Tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktorius 2021 m. rugsėjo 28 d. priėmė įsakymą Nr. VI(19.1)-4623, kurio 1.2. papunkčio 2 priede priimtas sprendimas neskirti UAB „CENTRUM“ subsidijos darbo užmokesčiui už 2021 m. rugpjūčio mėnesį prastovoje buvusius darbuotojus: D. A., V. B., K. B., V. G., R. G., V. K., O. L., V. L., G. L., J. R., V. S., D. U., J. V., M. V., E. B., N. G., Z. P., R. S., A. V., R. Z., Ž. T., R. K. ir R. R.. Pareiškėjas dėl 2021 m. rugsėjo 28 d. Įsakymo panaikinimo kreipėsi į Komisiją. Komisija 2021 m. gruodžio 14 d. Sprendimu tenkino iš dalies pareiškėjo skundą, t. y. panaikino Įsakymo dalį, kuria nuo 2021 m. rugpjūčio 3 d. iki 2021 m. rugpjūčio 31 d. neskirta subsidija 21 įmonės darbuotojui, dėl kurių prastovos buvo pavėluotai pateikti pranešimai Inspekcijai. Kitoje dalyje skundą atmetė. Komisijos sprendimą teismui apskundė atsakovas Tarnyba ir pirmosios instancijos teismas atsakovo skundą tenkino, panaikino Komisijos 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimą.

31. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė pareiškėjas, teigdamas, jog teismas neteisingai nustatė Darbo kodekso 47 straipsnio 3 dalies 1 punkto tikslus ir uždavinius, neteisingai išaiškino ir pritaikė nuostatas, bei plečiamai išaiškino Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalies nuostatas, dėl ko priėmė neteisingą sprendimą.

32. Taigi, šios bylos ginčo ribas sudaro vertinimas, ar Komisijos Sprendimas, kuriuo yra tenkintas atsakovo skundas, t. y. panaikinta Tarnybos Įsakymo dalis neskirti subsidijos darbo užmokesčiui už 2021 m. rugpjūčio mėnesį prastovoje buvusiems darbuotojams yra teisėtas ir pagrįstas.

33. Komisija nustatė reikšmingas bylai faktines aplinkybes ir dėl jų tarp šalių iš esmės nėra ginčo – atsakovas 2021 m. rugsėjo 28 d. priėmė Įsakymą, kurio 1.2 papunkčiu patvirtino 2 priedą „Darbdavių, kuriems neskiriama subsidija darbo užmokesčiui prastovų laikotarpiu, sąrašas“ ir pareiškėjui neskyrė subsidijos darbo užmokesčiui už 21 iš 23 nurodytų darbuotojų. Kaip paaiškinta Įsakymo 2 priede ir detalizuota Tarnybos 2021 m. spalio 4 d. rašte Nr. SD(19.1), nuspręsta neskirti subsidijos pagal Tarnyboje 2021 m. rugsėjo 21 d. užregistruotą prašymą už rugpjūčio mėnesį prastovoje buvusius: 1) 21 darbuotoją dėl to, jog pareiškėjas Inspekcijai pranešimą dėl prastovų paskelbimo pateikė pavėluotai, t. y. 2021 m. rugpjūčio 4 d., nors turėjo pateikti ne vėliau kaip per vieną dieną nuo prastovos paskelbimo dienos; 2) 2 darbuotojus (R. K. ir R. R.) dėl to, jog pareiškėjas nepateikė pranešimo Inspekcijai apie darbuotojų prastovas. Pareiškėjas, atsakydama į Komisijos užklausimą, 2021 m. gruodžio 7 d. gautame rašte patvirtino, jog Inspekcijai pranešimų apie R. K. ir R. R. paskelbtas prastovas nepateikė, taip pat patikslino, jog skundžia ir prašo Komisijos panaikinti Įsakymo dalį tik dėl subsidijos neskyrimo dėl 21 darbuotojo prastovos.

34. Komisija konstatavo, kad UAB „CENTRUM“, informuodamas Inspekciją apie paskelbtas prastovas tik 2021 m. rugpjūčio 4 d., pavėlavo pateikti pranešimus dėl 2021 m. rugsėjo 28 d. įsakyme Nr.VI(19.1)-4623 minimų septynių darbuotojų prastovos dviem dienomis, o dėl keturiolikos darbuotojų – viena diena, t. y. tinkamai (laiku) neįvykdė Darbo kodekso 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo ne vėliau kaip per vieną darbo dieną nuo prastovos paskelbimo informuoti Inspekcijai. Tačiau Komisija vertino, jog nurodytas terminas savo esme yra procedūrinio pobūdžio, nes šį terminą praleidęs darbdavys nėra atleidžiamas nuo pareigos apie paskelbtą prastovą informuoti Inspekciją. Komisijos vertinimu, negali reikšti, jog darbdaviui subsidija apskritai negali būti skiriama, o procedūrinio termino praleidimas negali visiškai paneigti materialiosios teisės į subsidiją. Todėl Komisija sprendė, jog už dvidešimt vieną prastovoje buvusį darbuotoją pareiškėjui turi būti mokama subsidija ne nuo 2021 m. rugpjūčio 1 d. ir nuo 2021 m. rugpjūčio 2 d., o nuo 2021 m. rugpjūčio 3 d. iki 2021 m. rugpjūčio 31 d.

35. Ginčui spręsti aktualios teisės normos yra Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2021 m. gruodžio 28 d.) bei Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2017 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-388 „Dėl aktyvios darbo rinkos politikos priemonių tvarkos aprašo patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. rugpjūčio 28 d. iki 2022 m. vasario 1 d.

36. Vadovaujantis Darbo kodekso 47 straipsnio 2 dalimi, darbdavys gali paskelbti pastovą, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbia ekstremaliąją situaciją ir (ar) karantiną ir darbdavys dėl to negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo, nes dėl darbo organizavimo ypatumų nėra galimybės sulygto darbo dirbti nuotoliniu būdu, arba darbuotojas nesutinka dirbti kito jam pasiūlyto darbo. Darbdavys, paskelbęs prastovą minėtu pagrindu, ne vėliau kaip per vieną darbo dieną nuo prastovos paskelbimo Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus nustatyta tvarka informuoja Inspekciją apie prastovos paskelbimą darbuotojui (Darbo kodekso 47 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Darbo kodekso 47 straipsnio 2 dalies pagrindu prastovą paskelbęs darbdavys prastovos laikotarpiu darbuotojui moka darbo užmokestį, ne mažesnį kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga, kai jo darbo sutartyje sulygta visa darbo laiko norma. Darbdaviui, išskyrus darbdavį, kurio teisinė forma yra biudžetinė įstaiga, patirtų darbo užmokesčio už prastovą išlaidų dalis kompensuojama Užimtumo įstatyme nustatytu dydžiu ir tvarka (Darbo kodekso 47 str. 3 d. 3 p.).

37. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje buvo nustatyta, kad darbdaviams, dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino paskelbtos prastovos metu išlaikantiems darbo vietas šio įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims ir apie prastovos paskelbimą informavusiems Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta tvarka, mokama subsidija darbo užmokesčiui nuo kiekvienam prastovoje esančiam užimtam asmeniui priskaičiuoto darbo užmokesčio. Aptartas teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad darbdavys, siekdamas įgyti teisę į subsidiją, privalo įvykdyti dvi sąlygas, t. y. išlaikyti darbo vietas ir apie prastovos paskelbimą informuoti Inspekciją Darbo kodekso 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta tvarka.

38. Darbdavių pasiūlymų įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui teikimo ir nagrinėjimo tvarką reglamentuoja Aprašo V¹ skyrius. Vadovaujantis Aprašo nuostatomis, galutinį sprendimą dėl subsidijos, darbdaviui pateikus pasiūlymą ir prašymą bei patikrinus ar darbdavys atitinka Užimtumo įstatymo 35 straipsnio 4 dalies 1, 4 ir 5 punktuose, 35 straipsnio 6 dalyje ir 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytas sąlygas, priima Tarnybos Klientų aptarnavimo departamento direktorius (Aprašo 20¹, 20⁷ punktai, 20⁵.1, 20⁵.2 papunkčiai). Aprašo 20¹¹ punkte nustatyta, kad subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas nutraukiamas atsiradus bent vienam iš Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalyje nustatytų pagrindų apie tai raštu informuojant darbdavį. Nustačius, kad subsidija darbo užmokesčiui buvo išmokėta pagal neteisingai įformintus ar suklastotus dokumentus arba dėl žinomai neteisingos informacijos pateikimo arba jos nepateikimo, išmokėta subsidija darbo užmokesčiui išieškoma teisės aktų nustatyta tvarka (Aprašo 20¹² p.).

39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo ar kito teisės akto skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas ar kitas teisės aktas. Vien formalus įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų taikymas gali nulemti teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas, todėl turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai (žr., pvz., 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-798-502/2021).

40. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia (be kita ko)) 2007 m. spalio 24 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2017 m. gruodžio 1 d. nutarimai). Teismas, priimdamas sprendimą byloje, visuomet turi vadovautis įstatymais ir teise, inter alia iš Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo, sąžiningumo principais (2008 m. kovo 15 d., 2017 m. gruodžio 1 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai).

41. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju, atsižvelgus į nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, formalus Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalies taikymas, neįvertinus susiklosčiusios pareiškėjo individualios situacijos, prieštarautų teisingumo principui.

42. Byloje ginčo dėl to, kad pareiškėjas pranešimus apie 2021 m. rugpjūčio mėnesį darbuotojams paskelbtas prastovas Inspekcijai pranešė pavėluotai, nėra. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nors ir pavėluotai (pavėluota 1 ir 2 dienas), tačiau Inspekcijai pranešimus apie 2021 m. rugpjūčio mėnesį paskelbtas prastovas pateikė (2021 m. rugpjūčio 4 d.). Kolegijos vertinimu, teisės aktų pakeitimai dėl prastovos išviešinimo Inspekcijai turi aiškų tikslą: siekiama išvengti darbdavių piktnaudžiavimo, siekiant gauti subsidijas, pvz., formaliai surašant įsakymą dėl prastovos, tačiau faktiškai jos neskelbiant, darbuotojams dirbant, o darbdaviui papildomai gaunant ir subsidijas. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjui išviešinus duomenis apie darbuotojams 2021 m. rugpjūčio mėnesį paskelbtas prastovas buvo pasiektas Užimtumo įstatymo pakeitimų tikslas – sudaryti galimybes Inspekcijai tikrinti situaciją dėl pareiškėjo paskelbtų prastovų. Byloje nėra duomenų, kad paskelbtos prastovos buvo fiktyvios ar darbuotojai nebuvo prastovose. Duomenų, kad pareiškėjas būtų siekęs suklaidinti atsakovą ar teikęs tikrovės neatitinkančius duomenis, byloje taip pat nepateikta.

43. Teisėjų kolegija, pritardama Komisijos Sprendime padarytoms išvadoms, pažymi tai, kad sistemiškai vertinant aptartą teisinį reguliavimą ir byloje esančius rašytinius įrodymus darytina išvada, kad Darbo kodekso 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytas vienos darbo dienos terminas yra procedūrinio pobūdžio, tačiau jis nėra naikinamasis (Darbo kodekso 16 str. 3 d.). Šį terminą praleidęs darbdavys nėra atleidžiamas nuo pareigos apie paskelbtą prastovą informuoti Inspekcijai. Praleidus procedūrinio pobūdžio terminą, ištaisius neišviešinimo klaidą, nuo išviešinimo momento pareiškėjas atitiko teisės aktų reikalavimus (apie prastovą nustatyta tvarka pranešė Inspekcijai). Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad pareiškėjas nuo pranešimų pateikimo Inspekcijai atitiko sąlygas subsidijai gauti. Kitoks vertinimas (subsidijos už rugpjūčio mėnesį neskyrimas apskritai) šiuo atveju prieštarautų Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalies paskirčiai bei protingumo ir proporcingumo principams, nepagrįstai paneigtų darbo rinkoje užimtų asmenų papildomo rėmimo garantijas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo pateiktas teisės aktų nuostatų aiškinimas reikštų formalų požiūrį į viešąjį administravimą ir pažeistų Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintą proporcingumo principą (administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus).

44. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, konstatuotina, kad Tarnyba netinkamai taikė ir aiškino ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą Įsakymą neskirti subsidijos darbo užmokesčiui pareiškėjo 21 darbuotojui. Spręstina, jog Komisija atliko tinkamą individualaus pareiškėjo situacijos vertinimą ir tinkamai taikė teisės aktų normas, bei Komisija pagrįstai panaikino Tarnybos Įsakymo dalį.

45. Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino teisės normas, netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o nauju sprendimu atsakovo skundas atmetamas visiškai.

46. Pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nagrinėjamu atveju galutinis teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

47. Pirmosios instancijos teismo pareiškėjas 2021 m. sausio 12 d. prašymu, prašė priteisti 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų už pasirengimą ir atsiliepimo į skundą parengimą pirmosios instancijos teismui. Kartu su prašymu pateikė 2022 m. sausio 11 d. PVM sąskaitą faktūra serija APB-RS Nr. 00870 ir sumokėjimą patvirtinantį 2022 m. sausio 11 d. sąskaitos išrašą.

48. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (teisės akto redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacijos). Pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

49. Rekomendacijų 8.2 punkte nustatyta, kad už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį rekomenduojamas priteisti maksimalaus užmokesčio dydžio koeficientais yra 2,5. Pažymėtina, kad atsiliepimą į skundą pareiškėjas pateikė ir už suteiktas teisines paslaugas atsiskaitė 2022 m. I ketvirtį, todėl aktualus 2021 m. III ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio dydis, kuris buvo atitinkamai 1 598,1 Eur. Maksimali rekomenduojama priteisti užmokesčio suma už atsiliepimo į skundą parengimą yra 3 995,25 Eur. Atsižvelgiant į tai, taip pat į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, Rekomendacijų 7 punktą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, pareiškėjui iš atsakovo priteisiama 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

50. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad prašo priteisti patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ir prideda 2022 m. balandžio 21 d. sąskaitą faktūrą serija APB-RS Nr. 00879 ir sumokėjimą patvirtinantį 2022 m. balandžio 21 d. sąskaitos išrašą, iš kurių matyti, kad pareiškėjas patyrė ir advokatui sumokėjo 1 210 Eur už apeliacinio skundo parengimą.

51. Rekomendacijų 8.10 punkte numatyta, kad už apeliacinio skundo parengimą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, rekomenduojamas priteisti maksimalaus užmokesčio dydžio koeficientais yra 1,7. Pareiškėjas apeliacinį skundą pateikė ir už suteiktas teisines pasaugas atsiskaitė 2022 m. II ketvirtį, todėl aktualus 2021 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio dydis, kuris buvo 1 679,3 Eur. Maksimali rekomenduojama priteisti užmokesčio suma už apeliacinio skundo parengimą yra 2 854,81 Eur. Atsižvelgiant į tai, taip pat į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, Rekomendacijų 7 punktą, sumokėto žyminio mokesčio dydį, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, pareiškėjui iš atsakovo priteisiama 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

51. Apibendrinus nutarties 46–50 punktuose išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 2 420 (1 210 + 1 210) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „CENTRUM“ apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą atmesti.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „CENTRUM“ iš Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2 420 Eur (du tūkstančius keturis šimtus dvidešimt eurų) teismo išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Sprendimas neskundžiamas.