Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjai D. B. ir P. B. B. (toliau – ir pareiškėjai) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) 2016 m. sausio 18 d. sprendimą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. B.“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas, sprendimas).Pareiškėjai skunde nurodė ir teismo posėdyje pareiškėjas D. B. bei pareiškėjos P. B. B. atstovas advokatas paaiškino, kad pareiškėjai yra A. B. įpėdiniai. Atsakovas skundžiamu sprendimu nusprendė atkurti nuosavybės teises į piliečiui A. B. tenkančią 0,1174 ha žemės dalį, atlyginant pinigais ir už 0,1174 ha žemės išmokėti 451 Eur. Teigia, kad atsakovas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo priimti ginčijamą sprendimą. Paaiškino, kad A. B. 1991 m. lapkričio 16 d. prašyme dėl nuosavybės teisės atkūrimo į B. B. iki 1940 m. (duomenys neskelbtini), turėtą žemės sklypą buvo išreikšta valia – teisių atkūrimas ekvivalentine natūra. Atsakovo manymu, toks būdas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Įstatymas, Atkūrimo įstatymas) nenumatytas, todėl buvo taikytos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostata, t. y., tuo atveju, kai piliečiu prašymuose nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas įstatyme, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Pareiškėjai teigė, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostata šiuo nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikoma, kadangi nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys duomenys sudaro pagrindą priešingai išvadai, kad pareiškėjų prašomas taikyti nuosavybės teisių atkūrimo A. B. būdas Atkūrimo įstatyme buvo numatytas. Teigė, kad aiškinti, kokius teisių atkūrimo būdus įstatymų leidėjas nustatė teisės akte, reikėtų pagal teisės aiškinimo ir taikymo taisykles. Nes, pasak pareiškėjų, 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygose (toliau – Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymas), galiojusiosiose prašymo pateikimo metu, „ekvivalentinė natūra“ reiškė, kad nuosavybės teisės šiuo būdu yra atkuriamos perduodant asmeniui ne konkrečiai tą turtą, kuris buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas, ir ne išmokant išmoką už šį turtą, tačiau perduodant asmeniui tokios pat rūšies ar vertės turtą. Todėl darė išvadą, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdas – ekvivalentine natūra buvo įtvirtintas Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatyme. Taip pat atkreipė dėmesys į tai, kad nors Atkūrimo įstatyme nebėra vartojama sąvoka „ekvivalentine natūra“, tačiau šio įstatymo tam tikrose normose yra nurodyta, kad tam tikrais atvejais vietoje turėto turto grąžinimo natūra yra taikomas nuosavybės teisių atkūrimo būdas, kai asmenims vietoje jų turėto daikto yra perduodamas kitas tokios pačios rūšies, lygiavertis daiktas, pavyzdžiui, lygiavertis turėtajam žemės sklypas kitoje kadastrinėje vietovėje, naujas sklypas individualiai statybai ir pan. Nurodė, jog pareiškėjai buvo išreiškę valią, kad jiems nuosavybės teisės į B. B. iki 1940 m. (duomenys neskelbtini), turėtą žemės sklypą būtų atkurtos perduodant jiems neatlygintinai naują žemės sklypą Kauno mieste. Kauno apskrities viršininkas 1998 m. birželio 22 d. priėmė įsakymą Nr. 01-3688, kuriuo remiantis A. B. buvo įtrauktas į piliečių, kuriems nauji žemės sklypai individualiai statybai ar kitai paskirčiai perduodami neatlygintinai pagal jų prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo datą, eilę. Kauno apskrities viršininkas 2010 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 02-01-2517 atkūrė nuosavybės teises A. B. (mirusiam) perduodant pareiškėjams neatlygintinai naują 0,0893 ha ploto žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovas 2014 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.7.)-7019 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ informavo pareiškėjus apie Atkūrimo įstatymo pasikeitimą bei galimybę pakeisti valią ir prašyti, jog už likusią negrąžintą žemę būtų atlyginta lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, nurodant pasirinktos vietovės rajoną ir kadastro vietovę, kurioje pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą. Pareiškėjai tvirtino, kad jie buvo pasirinkę nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra būdą – perduodant jiems neatlygintinai naują žemės sklypą Kauno mieste ir nepageidavo šio Atkūrimo įstatyme nurodyto būdo keisti, todėl ir nepasinaudojo atsakovo 2014 m. lapkričio 12 d. rašte Nr. 8SD-(14.8.7.)-7019 ir 2012 m. vasario 14 d. pranešime Nr. 8SD-(14.8.94.)-543 pateiktais pasiūlymais pakeisti anksčiau pareikštą valią. Kauno apskrities viršininko 2010 m. kovo 20 d. įsakyme Nr. 02-01-2517 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno m.)“, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės A. B., nurodyta, kad į likusią 0,1174 ha dalį A. B. (mirusiam) priklausiusios sklypo dalies nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau. Pareiškėjai suprato, kad atsakovas, vadovaudamasis jų išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, jau pradėjo ir iš dalies įvykdė teisių atkūrimo procedūrą, nes nenustatė jokių faktinių ir/ar teisinių kliūčių jai vykdyti. Teigė, kad atsakovo veiksmai patvirtino, kad nuosavybės teisių į likusią 0,1174 ha dalį iš 0,2067 ha dydžio A. B. (mirusiam) priklausiusios sklypo dalies atkūrimui nereikėjo jokio pareiškėjų valios dėl teisių atkūrimo būdo pakeitimo į kitokį būdą, o reikėjo tik kad atsakovas toliau tęstų pradėtą teisių atkūrimo procedūrą pagal pareiškėjų valią, kuria pats atsakovas vadovavosi priimdamas Kauno apskrities viršininko 2010 m. kovo 20 d. įsakymą Nr. 02-01-2517. Nurodė, kad nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo teigti, kad pareiškėjai tinkamai nebuvo pasirinkę Atkūrimo įstatyme numatyto nuosavybės teisių atkūrimo budo, todėl ir Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies normas taikyti nebuvo pagrindo. Atkreipė dėmesį, jog Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje nurodyti atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdai yra alternatyvūs vienas kitam ir įstatymų leidėjas nenustatė jų taikymo eiliškumo, kas pareiškėjų manymu reiškė, kad atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdas parenkamas tik pagal pareiškėjo valią. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 8 punkte nustatyta, kad būtent pinigais atlyginama tiems piliečiams, kurie atsisakė jiems perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai miestuose. Pabrėžė, kad pareiškėjai neatsisakė jiems perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai miestuose. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nesutiko su pareiškėjų skundu ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė ir jo atstovas teismo posėdyje paaiškino, jog valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, mišką ir vandens telkinius klausimus, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų” (toliau – Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka), ir kitais nuosavybės teisių į iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančiais teisės aktais. Nurodė, jog iš nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1157 pateiktų dokumentų, buvo nustatyta, kad B. B. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 0,62 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) Prašymus atkurti nuosavybės teises į minėtą žemę pateikė I. O. P., P. L. T. ir A. B.. I. O. P. ir P. L. T. nuosavybės teisės atkurtos. A. B. 1991 m. lapkričio 16 d. prašymu pageidavo, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų atkurtos ekvivalentine natūra. A. B. priklauso atkurti nuosavybės teises į B. B. turėto 0,62 ha žemės sklypo dalį, t. y. į 0,2067 ha. 2000 m. birželio 27 d. A. B. mirus, pagal 2001 m. sausio 12 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, patvirtintą Vilniaus m. 4-tojo notarų biuro notarės G. O. Š., registro Nr. 1-606, 1/3 (vienos trečiosios) jo turto dalies paveldėtojas yra mirusiojo sūnus D. B. ir 2/3 (dviejų trečiųjų) turto dalių paveldėtoja yra mirusiojo sutuoktinė P. B. B.. Pareiškėjai 2007 m. balandžio 4 d. pateikė prašymą, nurodydami jog pageidauja, kad atkuriant B. B. nuosavybės teise į išlikusį nekilnojamąjį turtą, jos įpėdiniams būtų neatlygintinai perduoti šioje teritorijoje naujai suformuoti žemės sklypai. Paaiškino, kad Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyrius, vadovaudamasis Kauno apskrities viršininko 2006 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. V-67 patvirtinta naujų sklypų perdavimo piliečiams neatlygintinai Kauno mieste tvarka, atsižvelgiant į Kauno apskrities viršininko 2009 m. rugpjūčio 7 d. įsakymų Nr. 02-01-8066 patvirtintą naujų žemės sklypų suteikimo eilę, kurioje A. B. eilės numeris 303, pasiūlė pareiškėjams pasirinkti naują žemės sklypą (iki 0,2 ha) pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus detaliuosius planus. Kauno apskrities viršininko 2010 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 02-01-2517 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno m.)“ ir Kauno apskrities viršininko 2010 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 19-10219 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste piliečiui A. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) miręs)“, buvo atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,0893 ha žemės sklypą Nr. 83 pagal teritorijos prie (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) detalųjį planą, Kaune. Atkreipė dėmesį, kad nuosavybės teisės A. B. atkurtos į 0,0893 ha žemės, liko neatkurtos nuosavybės teisės į 0,1174 ha. Todėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario 14 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-543 „Dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę“ informavo pareiškėjus apie galimybę, jeigu pageidauja pasinaudoti Atkūrimo įstatyme numatyta galimybe pakeisti valią ir už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti pinigais, Kauno miesto skyriaus 2014 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-7019 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ informavo pareiškėjus apie Atkūrimo įstatymo pakeitimus, t. y., apie Atkūrimo įstatyme įtvirtintą papildomą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., būdą – atlyginimą lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Paaiškino, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje numatyta nuostata minėti piliečiai nepasinaudojo ir Kauno miesto skyriui iki 2015 m. kovo 1 d. nepateikė prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Kauno miesto skyrius 2015 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. 8SD-6686-(l 4.8.94.) pareiškėjus pakvietė atvykti iki 2015 m. gruodžio 23 d. ir susipažinti su skundžiamo sprendimo projektu. Nurodė, jog Kauno miesto skyriui pareiškėjai 2015 m. gruodžio 22 d. pateikė prašymą, kuriuo nesutiko, kad nuosavybės teisės A. B. (mirusiam) būtų atkurtos už 0,1174 ha atlyginant pinigais ir pažymėjo, jog pareiškėjų pasirinktas ir pageidaujamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas yra perdavimas neatlygintinai nuosavybėn naujo Vyriausybės nustatyta tvarka įrengto arba neįrengto žemės sklypo tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė ir pabrėžė, kad nuo pat 1991 m. lapkričio 16 d. laikėsi nuoseklios pozicijos dėl atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdo pasirinkimo ir savo pasirinkimo nekeitė. Paaiškino, kad dėl aukščiau įvardintų aplinkybių Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. sausio 18 d. priėmė sprendimą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. B.“, kuriuo, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalį, nusprendė atkurti nuosavybės teises į A. B. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,1174 ha žemės atlyginant pinigais. Paaiškino, kad Atkūrimo įstatymo nuostatos nebenumato atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo – ekvivalentinė natūra. Toks nuosavybės teisių atkūrimo būdas buvo numatytas iki 1997 metų galiojusiame įstatyme Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų. Kadangi 1997 m. liepos 1 d. priimtas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas nuosavybės teisių atkūrimo būdo ekvivalentine natūra nebenumatė, todėl piliečiai Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo numatytais terminais privalėjo tikslinti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 metų gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1435/2009).

Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. sprendimą administracinėje byloje ir priimti naują sprendimą – panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos 2016 m. sausio 18 d. sprendimą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. B.“.Pareiškėjai mano, kad teismas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes turėjo pagrindą teisės normas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, aiškinti ir taikyti kitaip ir priimti priešingą sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.Teigia, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostata šiuo nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikoma, kadangi nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys duomenys ir atsakovo konkliudentiniai veiksmai sudaro pagrindą priešingai išvadai, o būtent, kad pareiškėjų prašomas taikyti nuosavybės teisių atkūrimo A. B. būdas Atkūrimo įstatyme buvo numatytas sprendimo priėmimo metu ir atsakovas turėjo paisyti Pareiškėjų išreikštos valios ir atkurti nuosavybės teises jų pageidaujamu būdu.Dėl Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo, pareiškėjai teigia, kad byloje nustatytas aplinkybes teismas vertino netinkamai, todėl netinkamai pritaikė teisės normas ir nepagrįstai nusprendė, kad atkuriant nuosavybės teises į dalį B. B. turėtos žemės Kauno mieste pareiškėjams negali būti perduodamas neatlygintinai daugiau nei vienas žemės sklypas Kauno mieste. Nurodo, kad iš teismo motyvacijos nėra aišku, dėl kokių konkrečiai priežasčių nuosavybės teisių atkūrimas neatlygintinai nuosavybėn pareiškėjams perduodant lygiavertį B. B. turėto žemės sklypo 0,1174 ha daliai naują žemės sklypą individualiai statybai yra negalimas – ar dėl to, kad, atkuriant nuosavybės teises į dalį B. B. turėtos žemės Kauno mieste, pareiškėjams jau yra perduotas vienas sklypas, ar, kad jeigu jiems būtų perduotas dar vienas sklypas atkuriant nuosavybės teises į turėto sklypo 0,1174 ha dalį, bendras abiejų perduotų sklypų plotas viršytų maksimalų leistiną pagal Atkūrimo įstatymą 0,2 ha plotą.Tvirtina, kad teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnis numato, jog nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos tik į vieną neatlygintinai piliečiui perduodamą naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą individualiai statybai, kadangi Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte nėra nurodyta, kad atkuriant nuosavybės teises gali būti perduodamas tik vienas sklypas. Atkreipia dėmesį, kad Įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje aiškiai nurodyta, kad jeigu piliečiui sugrąžintas ar perduodamas neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo plotas miesto teritorijai priskirtoje žemėje yra mažesnis už žemės sklypo plotą, į kurį jam atkuriamos nuosavybės teisės, tai už likusį žemės sklypo plotą jam atlyginama pagal Įstatymo 16 straipsnio nuostatas.Pareiškėjai tvirtina, kad Įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje nurodyti atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdai yra alternatyvūs vienas kitam ir įstatymų leidėjas nenustatė jų taikymo eiliškumo, kas reiškia, kad atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdas parenkamas tik pagal pareiškėjo valią. Teigia, kad Įstatyme nėra nustatyta, kad konkrečiai Įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje numatytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas negali būti taikomas tuo atveju, jei piliečiui jau buvo perduotas vienas naujas sklypas atkuriant jam nuosavybės teises į dalį turėtos žemės. Pareiškėjų nuomone, sprendžiant šį byloje kilusį ginčiją, teisės normos aiškintinos ir taikytinos laikantis principo „kas neuždrausta, tas leistina“.Nurodo, kad aplinkybė, jog A. B. atkurtinos nuosavybės teisės į jam tenkančią B. B. turėto žemės sklypo dalį – 0,2067 ha, nėra jokia kliūtis pareiškėjams perduoti dar vieną naują sklypą individualiai statybai Kauno mieste, nors jiems jau yra perduotas 0,0893 ha ploto sklypas. Neginčija, kad pareiškėjams negalėtų būti perduodami nauji sklypai individualiai statybai Kauno mieste, kurių bendras plotas viršytų 0,2 ha. Todėl teigia, kad pareiškėjų teisės nebus pažeistos, jei nuosavybės teisės į B. B. turėto žemės sklypo dalį, viršijančią 0,2 ha, t.y. sudarančią 0,0067 ha, bus atlyginta ne jų nurodytu būdu, o pinigais.Pareiškėjai mano, kad atsižvelgiant į tai, jog jiems liko neatkurtos nuosavybės teisės į 0,1107 ha, jiems galėtų būti perduoti dar du nauji sklypai, priklausomai nuo ploto.Pabrėžia, kad jiems skiriamas kompensavimas turi būti ne minimaliai, o maksimaliai išnaudojant teisės aktų nustatytas sąlygas, t. y. kaip galima labiau priartinant kompensavimo rezultatą prie tos padėties, kuri būtų nuosavybės teises atkuriant turtą grąžinus natūra, nes tik toks kompensavimas būtų teisingas. Teigia, kad atsakovo elgesys ir skundžiamame teismo sprendime nurodyti motyvai sudaro pagrindą išvadai, kad už valstybės išperkamą B. B. žemę nėra kompensuojama teisingai.Atsakovas nesutinka su pareiškėjų apeliaciniu skundu, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.Atkreipia dėmesį, jog Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2009 m. spalio 1 d. raštu Nr. S1-1628(1.10) „Dėl informacijos pateikimo“ pareiškėjams buvo pateiktas pasiūlymas pasirinkti naują žemės sklypą iki 0,2 ha ploto. Pareiškėjams buvo suteikta teisė pasirinkti norimo dydžio naują žemės sklypą iš pateikto sąrašo arba vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 38 punktu, atsisakius siūlomo žemės sklypo piliečiui išlieka pirmumo teisė ne daugiau kaip du kartus rinktis žemės sklypą kitoje vietoje. Pilietis, kuris iš viso 3 kartus atsisako siūlomo žemės sklypo, įrašomas į eilę paskutiniuoju. Nurodo, jog atsižvelgiant į tai, pareiškėjai turėjo visas galimybes įgyvendinti subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gaunant naują žemės sklypą miesto vietovėje visa apimtimi, t. y. pasirinkti ne 0,0893 ha naują žemės sklypą, o 0,2 ha žemės sklypą, tačiau tokia teise nepasinaudojo.Nurodo, jog Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, kaip valstybinė institucija įgyvendindama viešojo administravimo funkcijas, veikia pagal jai suteiktus įgaliojimus, ginčo santykiams taikytina administracinė teisės normos, kurios yra imperatyvios. Kauno apskrities viršininko 2009 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 02-01-8066 patvirtintoje piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai pagal jų prašymų padavimo datą, eilėje A. B. buvo įrašytas Nr. 303 (Kauno apskrities viršininko 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. 02- 01-1090 patvirtintoje eilėje Nr. 244), atsižvelgiant į sisteminį ir lingvistinį nuosavybės teisių atkūrimo normų viseto aiškinimą, daro išvadą, kad įstatymų leidėjas nenumato, jog piliečiui gali būti perduodamas neatlygintinai nuosavybėn daugiau kaip vienas naujas žemės sklypo plotas miesto teritorijai priskirtoje žemėje. Paaiškina, kad priešingas šių normų aiškinimas ir pareiškėjams, įrašytiems eilėje neatlygintinai gauti naujam žemės sklypui, suteikus daugiau negu vieną žemės sklypą pažeistų kitų eilėje įrašytų piliečių teises, suteiktų nepagrįstą pranašumą prieš kitus eilėje įrašytus piliečius, nepagrįstai apsunkintų ir užvilkintų nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, prieštarautų protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principams.