Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Virginijaus Kairevičiaus ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantų (atsakovo) uždarosios akcinės bendrovės „Gelsauga“ ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Sargėnų sveikatos centras“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovės Z. P. ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą ir su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Gelsauga“, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Sargėnų sveikatos centras“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė

Ginčo esmė

1. Apeliacinėje byloje sprendžiama dėl medicininių išvadų, kurių pagrindu ieškovė atleista iš darbo kaip negalinti atlikti jai pavestų darbo funkcijų, vertinimo.

3. Ieškovė įrodinėja, jog atsakovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Gelsauga“ nepagrįstai 2015 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. P-724 nutraukė su ja 2008-06-17 darbo sutartį Nr. DS-108 Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 136 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Nurodo tokias faktines aplinkybes:

3.1. 2015-05-13 atlikto periodinio sveikatos patikrinimo išvadoje ji buvo pripažinta tinkama darbui atsakovo įmonėje;

3.2. atsakovo pakartotinai 2015-08-05 nusiųsta pasitikrinti kitoje medicinos įstaigoje, ji taip pat pripažinta tinkama darbui, atleidžiant nuo fizinio pasirengimo pratimų (treniruočių);

3.3. atsakovo prašymu trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Sargėnų sveikatos centras“ du kartus tikslino 2015-08-05 išvadą, nurodydamas, jog ieškovė atleidžiama nuo fizinio pasirengimo pratimų (treniruočių) 2 mėnesiams ir ieškovei negalima dirbti darbo, susijusio su judėjimu, bėgimu, prievartos ir fizinės jėgos naudojimu. Nurodo, jog nė vienoje išvadoje nebuvo pažymėta, kad dėl savo sveikatos negali atlikti darbo funkcijų;

3.4. mano, jog trečiojo asmens UAB „Sargėnų sveikatos centras“ 2015-10-22 išvada, kad „po 2 mėnesių po Gydytojų konsultacinės komisijos posėdžio įvertinta darbuotojos R. K. ir Z. P. sveikatos būklė ir konstatuota, kad būklė nepagerėjo“ yra niekinė, kadangi ji nuo 2015-08-05 nesilankė UAB „Sargėnų sveikatos centras“, o išvada pateikta jos neapžiūrėjus, neištyrus ir jai nedalyvaujant;

3.5. trečiojo asmens UAB „Sargėnų sveikatos centras“ išaiškinime nepasisakyta dėl ieškovės susirgimo pobūdžio, t. y. nenustatyta, jis laikinas ar nuolatinis. Tuo atveju, jeigu susirgimas yra nuolatinis, ji turėjo būti siunčiama į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą (toliau – NDNT), ir darbdavys, remdamasis NDNT išvada, turėjo atlikti DK numatytus veiksmus (T. 1., b. l. 1-4).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas (atsakovas) UAB „Gelsauga“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimą ir ieškovės ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

11.1. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir materialinės teisės normas, klaidingai vertindamas, jog ieškovės atleidimas iš darbo yra neteisėtas. Mano, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu atleisti darbuotoją iš darbo gali ir tuo atveju, jeigu darbuotoja negali atlikti dalies darbo funkcijų, dėl kurių atlikimo su ja sudaryta darbo sutartis. Pažymėjo, jog ieškovė iš darbo buvo atleista remiantis dviem medicininiais dokumentais – 2015 m. rugpjūčio 5 d. išvada ir 2015 m. spalio 22 d. raštu, išduotais sveikatos priežiūros įstaigose, pagal kuriuos nustatyta, jog ieškovė negali atlikti tam tikrų sulygtų darbo funkcijų. Be to, teismas be pagrindo ir nemotyvuotai atmetė specialiųjų žinių turinčių gydytojų parodymus, netinkamai vertino kontraindikacijų sąrašą, taip pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles;

11.2. Mano, jog ieškovės darbo pobūdis neleido ieškovei dirbti sulygto darbo. Apelianto teigimu, teismas neįvertino, jog ieškovė neturi konkrečios ir vienintelės darbo vietos, neatsižvelgė į darbo sutartimi sulygtą ieškovės darbo vietą – struktūrinį padalinį „Kauno rinktinė“, kurį sudaro padalinio saugomi objektai su skirtinga darbo specifika bei fiziniu darbo krūviu. Be to, aplinkybę, jog vykdė ir su judėjimu susijusias funkcijas, pripažino ir pati ieškovė teismo posėdžio metu;

11.3. Teismas visiškai nevertino ieškovės darbo funkcijų, įtvirtintų ieškovės pareiginiuose nuostatuose, apsaugos darbuotojo darbo specifikos, pagrindžiančių aplinkybę, jog atliekant darbo funkcijas yra fizinio judėjimo poreikis. Mano, jog teismas ignoravo ir apsaugos darbuotojo darbo pavojingumą, nevertino aplinkybės, ar ieškovė gali saugiai dirbti su jai išduotu šaunamuoju ginklu;

11.4. Priimdamas ginčijamą sprendimą teismas pažeidė teisinės valstybės ir teisinio tikrumo principą, rungimosi principą, nukrypo nuo bylos dalyko. Už sveikatos tikrinimą atsakinga jį atliekanti medicininė įstaiga, todėl teismas nepagrįstai atsakovui perkėlė prievolę, kuri pagal teisės aktus jam nepriklauso ir kuri nenumatyta teisės aktuose atleidžiant darbuotoją dėl jo sveikatos. Pažymi, jog negali būti atsakingas už medicininės išvados turinį ir jo teisingumas/neteisingumas negali lemti to, ar darbdavys teisėtai atleido darbuotoją. Atkreipė dėmesį į tai, jog ginčo dalyku nebuvo medicininės išvados ar jų nuginčijimas, o teismas, pripažinęs trečiojo asmens medicininius dokumentus neteisėtais, nesudarė tinkamos galimybės apeliantui ir trečiajam asmeniui gintis bei viršijo ieškinio dalyką, trečiojo asmens nepagrįstai neįtraukęs atsakovu;

11.5. Teismas be pagrindo nurodė, jog apeliantas nulėmė medicinos įstaigos išvadų turinį. Pažymėjo, jog ieškovės sveikatos būklė, netinkama vykdyti visas sulygtas darbo funkcijas, jau buvo konstatuota ankstesnėse išvadose nei 2015 m,. spalio 22 d., be to, apeliantas siekė išsiaiškinti tikrąjį medicininės išvados turinį tam, jog ieškovė nebūtų skubotai atleista;

11.6. Ieškovei kita darbo vieta negalėjo būti pasiūlyta, o apeliantas dėjo maksimalias pastangas tam, jog galėtų ieškovei pasiūlyti kitą darbą (T. 2., b. l. 83-103).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė Z. P. nuo 2008-06-17 darbo sutarties Nr. DS-108 pagrindu dirbo UAB „Gelsauga“ šaulio pareigose (T. 1, b.l. 31-32). Darbo sutartis su ieškove 2015-11-03 buvo nutraukta darbdaviui (apeliantui UAB „Gelsauga“) nusprendus, kad ji dėl sveikatos būklės negali dirbti sulygto darbo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovės atleidimą iš darbo paveikė įrašas „dirbti negali“, kuris atsirado vienareikšmiškai darbdavio iniciatyva, apie tai neinformavus darbuotojos, bei jai nesiūlius nei pasitikrinti sveikatą kitoje medicinos įstaigoje ar Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyboje, nei siūlius užimti kitas pareigas, kaip tai nurodyta DK 273 straipsnyje. Apeliaciniais skundais apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, argumentuodami netinkamu įrodymu vertinimu ir tuo, kad teismas peržengė ginčo ribas, vertindamas medicininių dokumentų turinio pagrįstumą. Įrodinėjama, jog ieškovės sveikatos būklė netinkama dirbti darbo sutartimi sulygto darbo, kadangi ieškovė negali atlikti dalies darbo funkcijų.

Dėl įrodymų vertinimo

17. CPK 185 straipsnyje įtvirtintas visapusiško ir objektyvaus bylos įrodymų vertinimo principas, pagal kurį teismas išvadas dėl bylos aplinkybių turi daryti objektyviai įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, jų tarpusavio ryšį, kylančius prieštaravimus, joks įrodymas, išskyrus tuos, kurie tiesiogiai nurodyti įstatyme, teismui neturi prioritetinės, iš anksto nustatytos galios. CPK įtvirtintų įrodinėjimo taisyklių aiškinimo praktika yra nuosekliai išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Dovega“ v. UAB „Inometa“, bylos Nr. 3K-3-411-611/2015; 2015 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Visbalta“ v. N. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-399-701/2015). Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas dėl to plačiau nepasisako.

18. Iš į bylą pateiktų įrodymų matyti, kad 2015-11-03 nutraukiant darbo sutartį su ieškove pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą buvo remtasi UAB „Sargėnų sveikatos centras“ 2015-10-22 raštu Nr. 1-1351, kuris gautas darbdavio 2015-11-02 (T.1, b.l.5,52). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs UAB „Sargėnų sveikatos centras“ 2015-10-22 atsakymą atsakovui dėl Z. P. būklės, sprendė, kad juo remiantis ieškovė negalėjo būti atleista iš darbo. Teisėjų kolegija sutinka su tokia teismo išvada, atmesdama UAB „Gelsauga“ apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą (CPK 178, 185 straipsniai), jog teismas viršijo ieškinio dalyką, konstatuodamas UAB „Sargėnų sveikatos centras“ rašto nepakankamumą (T.2, b.l.91).

19. Darbuotojo netikimas dirbamam darbui turi būti objektyviai įrodytas darbdavio. Teismas privalo patikrinti darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumą, t.y. teisinį pagrindą ir procedūras (DK 300 straipsnio 3, 4 dalys). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2007, yra išaiškinta, jog CPK 417 straipsnyje, reglamentuojančiame teismo teisę viršyti ieškinio dalyką ir pagrindą, nustatyta, kad byloje pagal darbuotojo ieškinį pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti reikalavimus daugiau nei buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu. Ši kasacinio teismo praktika yra žinoma apeliantui UAB „Gelsauga“. Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgdama į formuojamą kasacinio teismo praktiką, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 176, 185 ir 417 straipsnių, tinkamai taikė įrodymų tyrimo ir įvertinimo taisykles, todėl teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes.

20. DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad darbo sutartis be įspėjimo turi būti nutraukiama, kai darbuotojas pagal medicinos ar Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvadą negali eiti šių pareigų ar dirbti šio darbo.

21. Iš įstatymo imperatyvios dispozicijos galima spręsti, kad negalėjimas toliau eiti darbinių pareigų dėl sveikatos, kuriuo būtų galima remtis taikant DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą, turi būti patvirtintas medicininiuose dokumentuose padaryta medicinine išvada, bet ne paprastos formos raštu, skirtu atsakyti į darbdavio (apelianto UAB „Gelsauga“) užklausimą dėl darbuotojų sveikatos (T.1, b.l.52). Išvados dėl darbo pobūdžio ir sąlygų forma, kuri patvirtinta, vadovaujantis Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179, pasižymi specialiais rekvizitais. Pažymėtina ir tai, kad Išvados dėl darbo pobūdžio ir sąlygų išdavimo pagrindas yra darbingumo lygio vertinimo aktas (2010 m. gruodžio 16 d. įsakymas Nr. V-116 „Dėl Išvados dėl darbo pobūdžio ir sąlygų formos patvirtinimo“).

22. Nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kad rengiant išvadą buvo vadovautasi darbingumo lygio vertinimo aktu. UAB „Sargėnų sveikatos centras“ 2015-10-22 raštas neturi rekvizitų, pagal kuriuos būtų galima aiškiai nustatyti rizikos veiksnius ir galėjimą dirbti. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nei liudytoja apklausta gydytoja R. V., nei trečiojo asmens direktorius R. L. (taip pat medikas) nepagrindė medicininiais įrašais ieškovės negalėjimo dirbti šaulės darbą, o pateikė tik žodinius išaiškinimus, be detalesnių diagnostinių tyrimų, kurių atlikimui ieškovė nebuvo siunčiama. Teismo nustatytą aplinkybę, jog dėl ieškovės sveikatos būklės įvertinimo rengiant UAB „Sargėnų sveikatos centras“ 2015-10-22 raštą nebuvo atliekami diagnostiniai tyrimai darbingumo lygiui ir tinkamumo darbui nustatyti, apeliantai nepaneigė (CPK 178 straipsnis).

23. Apeliantas UAB „Gelsauga“ įrodinėja, kad teismas nepagrįstai atmetė trečiojo asmens atstovo ir liudytojos paaiškinimus. Teisėjų kolegija nurodo, kad atsiliepimuose į apeliacinius skundus ieškovė teisingai nurodė, jog išvadoje dėl jos sveikatos būklės institucija nediagnozavo ligos, kurios kodas M77.1. Kartu su apeliaciniais skundais nėra pateikti įrodymai, galintys paneigti ieškovės nurodytą aplinkybę, jog jai nuo 2015-08-05 UAB „Sargėnų sveikatos centras“ nebuvo atliktos jokios procedūros, o 2015-10-15 ją buvo pakvietusi gydytoja tik pokalbiui (T.2, b.l.127). Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad atleidimo momentu gydytojos R. V. parodymais, išsakytais teismo posėdžio metu, UAB „Gelsauga“ negalėjo vadovautis, t.y. duomenų, kurių pagrindu darbdavys būtų galėjęs svarstyti dėl darbo santykių tęstinumo ar pabaigos neturėjo ir jų nevertino. Kaip jau nurodyta šios nutarties 15, 16 punktuose, įrodinėti negalėjimą eiti pareigas ir atleidimo iš darbo teisėtumą darbdavys gali remdamasis rašytiniais įrodymais, t.y. medicininiais dokumentais, bet ne liudytojų parodymais (DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

24. Taip pat apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog diagnozė, kurios kodas M77.1, nėra neabejotina kontraindikacija ieškovės darbui, nes ištyrus atitinkamas 2000 m. gegužės 31 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 301 „Dėl profilaktinių sveikatos tikrinimų sveikatos priežiūros įstaigose“ patvirtinto „Asmenų, dirbančių darbo aplinkoje, kurioje galima profesinė rizika (kenksmingų veiksnių poveikis ir (ar) pavojingas darbas), privalomo sveikatos tikrinimo tvarkos aprašo (toliau ir – Aprašas) (patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 301) lenteles, 13 priedą, tokia kontraindikacija nenustatyta. Minėto Aprašo III skyriaus („Ligų ir sveikatos problemų, dėl kurių draudžiama dirbti darbo aplinkoje profesinės rizikos (kenksmingų veiksnių poveikis ir (ar) pavojingas darbas) sąlygomis, sąrašas“) 20.3 punkte tarp bendrųjų kontraindikacijų paminėta „jungiamojo audinio ir skeleto–raumenų ligos (sąnarių, stuburo) su nuolatiniais, trukdančiais atlikti profesinius veiksmus, funkcijos sutrikimais (esant atramos judėjimo funkcijos sutrikimams, jei jie koreguojami specialiomis priemonėmis, individualiu atveju dėl galimybės dirbti sprendžia gydytojas ortopedas traumatologas), tačiau nei šiame skirsnyje, nei kituose, taip pat ir darbdavio nurodomoje 13 lentelėje, nėra kaip kontraindikacija nurodyta M77.1 kodo.

25. Apeliantas UAB „Sargėnų sveikatos centras“ nurodė, kad gydytoja R. V. 2015-10-01 pakartotinai įvertino ieškovės fizinę būklę (T. 2, b.l. 112). Tačiau, kad vertinimas atliktas taikant diagnostinius metodus, nėra pateikta įrodymų (CPK 12, 178 straipsnis). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, UAB „Gelsauga“ ir UAB „Sargėnų sveikatos centras“ sieja sutartiniai santykiai specialioje srityje, todėl UAB „Sargėnų sveikatos centras“ teikdamas išvadas, kurios yra privalomos pagal DK 265 straipsnio 2 dalį, turi turėti duomenis pagal kuriuos galėtų teikti išvadas. Byloje nustatyta, kad ieškovė 2015-05-13 atliko sveikatos patikrinimą bendra tvarka, medicininėje knygelėje buvo padarytas įrašas „pagal specialybę dirbti gali“ (T. 1, b.l.7), 2015-08-05 darbdaviui nurodžius, ji buvo pasiųsta pakartotinai pasitikrinti sveikatą kitoje medicinos įstaigoje. Šį kartą, įvertinus jos sveikatos būklę trečiojo asmens įstaigoje – UAB „Sargėnų sveikatos centras“, buvo padarytas įrašas, jog „pagal nurodytą specialybę dirbti gali, kitas patikrinimas 2017.08“, grafoje „Rekomendacijos sveikatai, darbui, gydytojo paskyrimai“ padarytas įrašas „Atleisti nuo fizinio pasirengimo pratimų“ (T.1, b.l.8). Įvertinant tai, kad UAB „Sargėnų sveikatos centras“ jokio papildomo Z. P. sveikatos ištyrimo ir būklės įvertinimo neatliko, tačiau 2015-10-22 parengė raštą, kuriuo padarė išvadą, jog ieškovė negali dirbti darbo, nenurodant veikiamų rizikos veiksnių, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog 2015-10-22 atsakymas darbdaviui negalėjo būti teisėtas pagrindas atleisti ieškovę iš darbo (CPK 185 straipsnis). Nors apeliantas UAB „Gelsauga“ nurodė, kad spręsdamas dėl ieškovės galimumo dirbti rėmėsi tiek 2015-08-05 sveikatos patikrinimo išvada, tiek 2015-10-22 raštu, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal 2015-08-05 įrašą darbo knygelėje ieškovė dirbti gali (T.1, b.l.47), o dėl 2015-10-22 rašto trūkumų jau pasisakyta, atkreipiant dėmesį, jog jame nėra įvardinta net rizikos veiksnių, pagal kuriuos būtent ir sprendžiama dėl galimumo dirbti šį ar kitą darbą, todėl šioje dalyje argumentai nekartojami.

26. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, jog nebuvo įrodytas atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą teisėtumas, aplinkybės dėl kito darbo siūlymo tampa teisiškai nereikšmingos, todėl dėl jų nepasisakoma. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad būtent faktinis ieškovės dirbamas darbas, o ne pareigybės aprašyme išvardintos pareiginės nuostatos, veikia išvados pagrįstumą dėl galėjimo dirbti darbą, ir tai sprendžiama pagal konkrečiai įvardintus rizikos veiksnius. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovei nėra tekę atlikti kovinius, tam tikros fizinės parengties reikalaujančius veiksmus, vykdant saugos darbuotojo pareigas. Byloje iš šalių paaiškinimų ir liudytojo A. P. parodymų teismo nustatyta, kad ieškovės darbas buvo susijęs su sėdėjimu konkrečioje darbo vietoje prie video terminalo, paaiškėjus, jog saugomoje teritorijoje reikalinga sulaikyti pašalinį ar įtartiną asmenį, ieškovė turėtų kviestis dar vieną asmenį. Byloje nėra paneigta, kad alkūnės sąnario uždegimas išsivystė darbo santykių su UAB „Gelsauga“ metu, o apeliantas UAB „Sargėnų sveikatos centras“, kaip sveikatos priežiūros paslaugas teikianti institucija, tame tarpe, turėjo įvertinti, ar tai nėra profesinės ligos atvejis. Kita vertus, pareiginių nuostatų reikalavimai turi būti adekvatūs realiai dirbamiems darbams (DK 35 straipsnio 1 dalis).

27. DK 273 straipsnis numato, jog pagal Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ar sveikatos priežiūros įstaigos išvadą dėl sveikatos būklės sprendžiama dėl galimumo dirbti sutartą darbą (eiti pareigas). Tokiu atveju apelianto argumentas, jog jis nėra subjektas, galintis darbuotoją įpareigoti pateikti tokią išvadą (T.2, b.l.98), yra deklaratyvus. Atsižvelgiant į tai, apelianto įrodinėjamos kaip būdingos darbo funkcijos (T.2, b.l.87-89), negali būti vertinamas kaip negalėjimas dirbti iki tol dirbto darbo, nepateikus į bylą Išvados, kuri atitiktų šios nutarties 15, 16 punktuose nurodytus reikalavimus. Kaip jau nurodyta, UAB „Sargėnų sveikatos centras“ 2015-10-22 rašte nėra įvardinti profesinės rizikos veiksniai. Tai reiškia, kad subjektyvus darbdavio vertinimas paveikė jo sprendimą, jog ieškovė negali pagal sveikatos būklę patruliuoti, daryti teritorijos apėjimus keliuose saugomuose objektuose. Tokiu atveju argumentas, kad teismas klaidingai įvertino ieškovės darbo pobūdį (T.2, b.l.87), tampa teisiškai nereikšmingu, o argumentas, kad teismas privalėjo nurodyti, kaip ieškovė naudosis šaunamuoju ginklu, deklaratyvus. Būtent dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas ir nurodė, kad apelianto vienašališkai inicijuotas darbo sutarties nutraukimas pagal UAB „Sargėnų sveikatos centras“ raštą buvo neteisėtas ir nepagrįstas. Nors apeliantas remiasi argumentu, jog neturi specialių medicininių žinių, todėl pasikliovė 2015-10-22 raštu (T.2, b.l.90), tačiau tiek reikalavimai išvadai, tiek atleidimo pagrindai griežtai numatyti teisės aktais, o ieškovė atsiliepime į apeliacinius skundus teisingai nurodė, kad minėta raštas parengtas darbdavio iniciatyva.

28. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantai, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas nebepasisako dėl pakartotinai apeliaciniuose skunduose nurodytų aplinkybių dėl ginčo esmės, pritardamas pateiktiems pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas taip pat gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., Helle v. Finland judgement of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60).

29. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, visapusiškai išaiškino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą ir sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Dėl rašytinių įrodymų prijungimo

30.Apelianto UAB „Gelsauga“ prašymas prijungti įrodymus: darbo knygelės ištraukų kopijas, prašymą dėl atleidimo iš darbo, įrodymus apie darbo santykių pasibaigimą, atmetamas. Teisėjų kolegija nurodo, kad teisminio nagrinėjimo dalyką apeliaciniame teisme lemia apeliacinio skundo ribos, o apskųsto teismo sprendimo teisėtumas tikrinamas remiantis byloje surinktais įrodymais (CPK 314 straipsnis, 320 straipsnio 1 dalis), apeliaciniame procese draudžiama remtis naujomis aplinkybėmis ir naujais įrodymais, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinis teismas nurodo, kad po bylos išnagrinėjimo atsiradusios naujos dėl kito darbuotojo, o ne ieškovės teisinių santykių, darbo aplinkybės negali būti vertinamos kaip teisiškai reikšmingos nagrinėjimai bylai (CPK 14 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

31. Nagrinėjamoje byloje apeliaciniai skundai yra atmesti, todėl bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Ieškovė patyrė už atsiliepimų į apeliacinius skundus surašymą 900 eurų išlaidų (T.2, b.l.130). Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr.1R-77 dėl 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo 8.11. punkte rekomenduojamų priteisti dydžių (756.9 EUR (2016-04-01 - 2016-06-30) užpraeito ketvirčio vidutinis darbo užmokestis x 1,3 (už atsiliepimą į apeliacinį skundą) = 983,97 eurų), todėl priteisiamos (CPK 98 straipsnis). Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei Z. P., a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo UAB „Gelsauga“, juridinio asmens kodas 125825125, 900 eurų bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.