- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-18
- Bylos Nr.
- 2K-341/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-2-00113-2008-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Aidukas (pirm.), Valerijus Čiučiulka, Aldona Rakauskienė (pran.)
- Kaltinamasis
- A. S., A. P.
- Nukentėjusysis
- A. M.
- Advokatai
- Gintaras Ruseckas
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal laikinai einančio Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo – Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas Sergejaus Takvarelio (Sergej Takvareli) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 14 d. nutarties.
Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 22 d. nuosprendžiu A. P. ir A. S., kaltinami pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 236 straipsnio 1 dalį, išteisinti kaip nepadarę veikų, turinčių nusikaltimo požymių (BK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). A. M. civilis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 14 d. nutartimi Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro L. Kuprusevičiaus bei nukentėjusiojo A. M. apeliaciniai skundai atmesti. Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 22 d. nuosprendis pakeistas, A. M. civilinį ieškinį paliekant nenagrinėtą. Likusi nuosprendžio dalis nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokuroro ir nukentėjusiojo atstovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, išteisintųjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. P. pagal BK 236 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 2008 m. vasario 13 d. 9.05 val. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – STT) Vilniaus valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus patalpose, esančiose Vilniuje, A. Jakšto g. 6, būdamas įspėtas dėl atsakomybės už pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, tai patvirtino savo parašu, melagingai pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą, t. y. kad 2007 m. lapkričio 10 arba 11 d. prekybos centro (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) vestibiulyje A. M. pokalbio metu tiesiogiai iš jo, t. y. VšĮ (duomenys neskelbtini) dalininkės UAB „A“ direktoriaus A. P., ir VšĮ (duomenys neskelbtini) direktoriaus A. S. pareikalavo savo naudai 1 000 000 Lt kyšio už galimybę netrukdomai įgyvendinti VšĮ (duomenys neskelbtini) tikslus, nors A. M. 2007 m. lapkričio 10 ir 11 d. prekybos centro (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) vestibiulyje su A. S. ir A. P. susitikęs nebuvo ir kyšio nereikalavo.
A. S. pagal BK 236 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis 2008 m. sausio 29 d. 10.05 val. STT Vilniaus valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus patalpose, esančiose Vilniuje, A. Jakšto g. 6, būdamas įspėtas dėl atsakomybės už pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, tai patvirtino savo parašu, melagingai pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą, t. y. kad apytiksliai 2007 m. lapkričio 10 d. prekybos centro (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) vestibiulyje A. M. pokalbio metu tiesiogiai iš jo, t. y. VšĮ (duomenys neskelbtini) direktoriaus A. S., ir VšĮ (duomenys neskelbtini) dalininkės UAB „A“ direktoriaus A. P. pareikalavo savo naudai 1 000 000 Lt kyšio už galimybę netrukdomai įgyvendinti VšĮ (duomenys neskelbtini) tikslus, nors A. M. 2007 m. lapkričio 10 d. prekybos centro (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) vestibiulyje su A. S. ir A. P. susitikęs nebuvo ir kyšio nereikalavo.
Pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, konstatavęs, kad ir A. P., ir A. S. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas prokuroro bei nukentėjusiojo apeliacinius skundus, kuriais buvo prašoma panaikinti išteisinamąjį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, atmetė.
Kasaciniu skundu laikinai einantis Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo – ONKT skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas Sergejus Takvarelis prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 14 d. nutartį dėl esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Šalies argumentai
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, įrodymus vertino atskirai vienas nuo kito ir tai lėmė neteisėtos ir nepagrįstos nutarties priėmimą. Šis pažeidimas yra esminis, nes BPK 20 straipsnio reikalavimų nepaisymas sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Kasatoriaus nuomone, teismo išvados padarytos pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, nes išteisintųjų A. P., A. S., nukentėjusiojo A. M. ir liudytojo A. Me. parodymai įvertinti tik tarpusavyje, atskirai nuo kitų įrodymų, kai kurių įrodymų iš viso nevertinant, vieniems įrodymams suteikiant pranašumą prieš kitus įrodymus. Tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyti prieštaringi motyvai dėl liudytojo A. Me. parodymų vertinimo. Viena vertus, liudytojo A. Me. parodymai yra analizuojami ir vertinami kaip nepakankamai patvirtinantys kaltinimą, tačiau kartu teismas suabejoja jų patikimumu remdamasis vien ta aplinkybe, jog liudytojas A. Me. yra buvęs nukentėjusiojo A. M. pavaldinys. Tokia motyvacija nėra teisiškai nepriekaištinga, todėl procesiniuose dokumentuose neturėtų būti taikoma (kasacinė nutartis Nr. 2K-264/2006). Teismai nenurodė jokių motyvų, kodėl vien tik dėl ankstesnės savo darbovietės liudytojas turėtų duoti teismui neobjektyvius, taip pat ir melagingus parodymus. A. Me. parodymai atitinka ne tik nukentėjusiojo A. M. parodymus, bet ir kitus byloje surinktus įrodymus, todėl abejoti jų patikimumu ir liudytojo sąžiningumu nebuvo pagrindo. Juo labiau kad liudytojas A. Me. nedavė parodymų apie kyšio reikalavimo ar nereikalavimo faktą, o tik apie susitikimo prekybos centre (duomenys neskelbtini) su išteisintaisiais faktą. Liudytojas A. Me. parodė, kad tokio susitikimo apskritai nebuvo, jis negalėjo su pastaraisiais sveikintis, nes tuo laikotarpiu nei A. P., nei A. S. nepažinojo ir nebuvo matęs. Savo parodymus liudytojas A. Me. patvirtino ir akistatų metu. Tokius pačius parodymus viso proceso metu davė ir nukentėjusysis A. M. Pažymėtina ir tai, kad teismas rėmėsi išteisintųjų pareiškime partijos Etikos ir procedūrų komisijai ir kitiems adresatams nurodyta aplinkybe, jog neva šie yra reketuojami ir A. Me., nors teisme nei A. P., nei A. S. to nepatvirtino.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad be nukentėjusiojo A. M. ir liudytojo A. Me. parodymų nėra jokių kitų objektyvių įrodymų paneigti išteisintųjų teiginius apie susitikimo, kurio metu A. M. iš jų savo naudai reikalavo 1 000 000 Lt kyšio, buvimo faktą. Tačiau iš tokio teismo įrodymų vertinimo neaišku, kodėl paminėti nukentėjusiojo A. M. ir liudytojo A. Me. parodymai laikytini neobjektyviais ar nepakankamais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad nors asmens kaltė padarius nusikalstamą veiką yra pagrįsta vien tik vienintelio liudytojo parodymais, tačiau BPK 301 straipsnio prasme toks įrodymas yra leistinas. BPK 301 straipsnio normos draudžia pagrįsti nuosprendį vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jeigu jų nepatvirtina kiti įrodymai (kasacinė nutartis Nr. 2K-185/2006).
Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad kiti byloje apklausti liudytojai negalėjo nurodyti jokių konkrečių faktų apie aptariamą susitikimą, kad liudytojai nurodė aplinkybes, kurios nebuvo tiesiogiai susijusios su kaltinime nurodytais faktais, kad jie nebuvo tiriamo susitikimo liudytojai, todėl nepateikė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios paneigtų ar patvirtintų išteisintųjų kaltę pagal BK 236 straipsnio 1 dalį. Taip teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo reikalavimus, suteikė pranašumą tiesioginiams įrodymams prieš netiesioginius, nors ir vieni, ir kiti įrodymai yra įrodinėjimo proceso elementai ir negali turėti jokio pranašumo (kasacinė nutartis Nr. 2K-597/2005). Liudytojas R. A. parodė, kad jam sukėlė nuostabą išteisintųjų pareiškimas dėl neva A. M. iš jų reikalauto kyšio, nes praėjus maždaug mėnesiui nuo neva įvykusio susitikimo (duomenys neskelbtini), į jį kreipėsi S. L. ir prašė padėti suorganizuoti išteisintųjų susitikimą su A. M. Šie liudytojo R. A. parodymai tik patvirtina A. M. ir A. Me. parodymus, kad tokio susitikimo (duomenys neskelbtini) nebuvo. Liudytojas R. F. paneigė išteisintųjų parodymus apie tai, kad jis neva A. P. yra sakęs, jog A. M. pageidauja su jais susitikti „neformalioje“ aplinkoje. Šie liudytojo B. F. parodymai visiškai paneigia išteisintojo A. P. versiją, kad būtent po tokių B. F. žodžių jis su A. S. nutarė susitikti su A. M. ir dėl to nuvyko į prekybos centrą (duomenys neskelbtini). Taip pat šie liudytojo B. F. parodymai paneigia ir išteisintųjų pareiškime apie kyšio reikalavimą nurodytą aplinkybę, kad jie per (duomenys neskelbtini) darbuotojus gavo nedviprasmišką kvietimą susitikti ir aptarti VšĮ (duomenys neskelbtini) perspektyvas prekybos centre (duomenys neskelbtini). Be to, ir patys išteisintieji teisme nepatvirtino šių aplinkybių. Liudytojas P. Č. paneigė išteisintųjų parodymus apie tai, kad neva jis šiems minėjo, jog A. M. jam yra sakęs, kad A. P. su A. S. be reikalo tikisi vystyti VšĮ (duomenys neskelbtini) veiklą, nes į šį objektą pretenduoja kiti asmenys, tokie kaip K. ir panašiai. Liudytojas T. D. paneigė išteisintųjų pareiškime ir A. P. parodymuose nurodytas aplinkybes, jog jis patikino išteisintuosius, kad A. M. su A. Me. nusiteikę labai rimtai atimti iš jų objektą, kad neva T. D. jaučia akivaizdų šių dviejų asmenų suinteresuotumą. Šių liudytojo T. D. parodymų tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas visiškai neaptarė, neanalizavo ir nevertino. Liudytojai V. N., A. K., T. D., A. G. paneigė išteisintųjų pareiškime ir A. P. parodymuose nurodytas aplinkybes, kad 2007 m. gruodžio 7 d., apie 12.00 val., (duomenys neskelbtini) posėdžių salėje A. M. labai tyliai A. P. pakartojo kyšio reikalavimą, į tai A. P. garsiai, kad girdėtų visi susirinkę posėdžio dalyviai, atsakė, jog jokių kyšių nemokėjo ir nemokės. Visi apklausti liudytojai nurodė, kad A. P. pirmas atvyko į posėdžių salę, o A. M., visiems susirinkus, atėjo tiesiai iš savo kabineto pro kitą įėjimą, A. M. su A. P. asmeniškai nekalbėjo, A. P. apie jokius kyšius nieko nesakė.
Teismas neaptarė, neanalizavo bei neįvertino ir tos aplinkybės, kad išteisintieji A. P. ir A. S. nė karto net nebandė užsiregistruoti į priėmimą pas (duomenys neskelbtini) viršininku tuo metu buvusį A. M., nors savo vykimą į prekybos centrą (duomenys neskelbtini), tikintis ten susitikti pietaujantį A. M., grindė būtent tuo, kad pas A. M. į darbą nebuvo įmanoma patekti.
Teismas neanalizavo ir neįvertino byloje esančių bei teisme ištirtų ir kitų netiesioginių įrodymų, apsiribodamas tik deklaratyviu teiginiu, jog šie įrodymai nesusiję su pareikštu kaltinimu ir neturi įrodomosios reikšmės. Byloje esančia medžiaga nustatyta, kad Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės pareigūnai atliko VšĮ (duomenys neskelbtini) auditą, kurio metu nustatė nemažai trūkumų ir rekomendavo (duomenys neskelbtini) nutraukti bendradarbiavimo sutartį. Tokią pačią rekomendaciją pateikė ir (duomenys neskelbtini) 2007 m. lapkričio 14 d. įsakymu sudaryta komisija. Šie įrodymai patvirtina, kad sutartys su VšĮ (duomenys neskelbtini) dalininkais buvo nutrauktos dėl auditų ir patikrinimų metu nustatytų trūkumų bei pažeidimų ir rekomendacijų (duomenys neskelbtini) taip pasielgti, o ne dėl asmeninio A. M. ar kitų įtakingų asmenų suinteresuotumo, kaip bandė įtikinti išteisintieji. 2007 m. lapkričio 14 d. (duomenys neskelbtini) raštu VšĮ (duomenys neskelbtini) dalininkams buvo pranešta, kad nuo 2007 m. gruodžio 21 d. bendradarbiavimo sutartis nutraukiama dėl esminio sutarties sąlygų nevykdymo. Dėl nustatytų trūkumų ir pažeidimų (duomenys neskelbtini) nutraukė tiek bendradarbiavimo sutartį, tiek ir panaudos bei valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis. Būtent po šių (duomenys neskelbtini) veiksmų ir buvo paskleista melaginga informacija apie neva A. M. reikalautą kyšį, praktiškai praėjus daugiau kaip dviem mėnesiams nuo neva reikalauto kyšio.
Visi šie netiesioginiai įrodymai paneigia išteisintųjų A. P. ir A. S. pareiškimuose nurodytas aplinkybes apie A. M. bei A. Me. suinteresuotumą, jų ir kitų suinteresuotų asmenų siekį perimti VšĮ (duomenys neskelbtini) turtą, neteisėtą puolimą prieš VšĮ (duomenys neskelbtini) dalininkus, kitas aplinkybes, kuriomis išteisintieji bandė pagrįsti motyvus, kodėl A. M. galėjo iš jų reikalauti kyšio. Šie įrodymai, vertinant juos kartu su A. M. ir A. Me. parodymais, visiškai paneigia išteisintųjų A. P. bei A. S. pareiškimuose nurodytas aplinkybes. Atsižvelgiant į šiuos motyvus, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus tyrė ir vertino iš esmės pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nors prokuroro apeliaciniame skunde ir teigiama, jog išteisintieji ne kartą keitė savo parodymus, derino juos prie naujai sužinotų bylos aplinkybių, tačiau skunde nedetalizuota, kokias aplinkybes A. P. ir A. S. nurodydavo kitaip nei ankstesniuose savo parodymuose. Prokuroro apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad išteisintieji A. P. ir A. S., sužinoję, jog jų pareiškimuose nurodomu laiku, t. y. 2007 m. lapkričio 10–11 d., A. M. nebuvo Lietuvoje, pakeitė savo parodymus ir pradėjo tvirtinti, jog susitikimo datai jie jokios reikšmės neteikė, o susitikimas tikrai vyko prieš A. M. atostogas, maždaug spalio mėnesio pabaigoje, šiam būnant Lietuvoje. Išteisintasis A. P., sužinojęs liudytojų parodymus apie susitikimą (duomenys neskelbtini), pakeitė savo parodymus ir pradėjo tvirtinti, jog A. M. kyšio reikalavimą pakartojo ne posėdžių salėje prieš prasidedant posėdžiui, o koridoriuje prie savo kabineto dar iki posėdžio. Teisme išteisintasis A. P. pakeitė ir savo parodymus apie T. D. neva minėtą A. M. ir A. Me. suinteresuotumą VšĮ (duomenys neskelbtini) turtu, nusiteikimą tą objektą atimti iš išteisintųjų. Teisme duotuose išteisintųjų parodymuose nebeliko ir jų pareiškimuose minėtų aplinkybių apie per Juridinio skyriaus darbuotojus gautą A. M. kvietimą susitikti neformalioje aplinkoje, taip pat neva jie yra reketuojami ne tik A. M., bet ir A. Me. Be to, išteisintieji A. P. ir A. S. iki ikiteisminio tyrimo pagal BK 236 straipsnio 1 dalį pradėjimo aktyviai siekė, kad A. M. būtų pradėtas persekioti pagal jų pareiškimą. Tačiau, pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl jų pačių, pareiškė, kad nesiekė, jog A. M. būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, nesuprato, kad STT pasirašė protokolus – pareiškimus, neprisimena, kad buvo įspėti dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo prokuroro apeliacinį skundą.
Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl išteisintųjų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 236 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to padarė nepagrįstą išvadą, jog nebuvo padaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo požymių. Teismas nutartyje teisingai nurodė, kad melagingą pranešimą apie nebūtą nusikaltimą kaltininkas gali pateikti savo ar išgalvotu vardu, anonimiškai ar per kitus asmenis, pranešti žodžiu, raštu, pasinaudojant telefonu ar kitomis ryšio priemonėmis arba kitu būdu, kad jeigu asmuo pats pateikia melagingą pranešimą institucijoms, kompetentingoms pradėti baudžiamąjį persekiojimą, jis įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingą pranešimą, tačiau tai nėra būtina sąlyga taikyti BK 236 straipsnį. Tačiau toliau nutartyje teismas jau teigia priešingai, t. y. kad tuo atveju, jei melaginga informacija apie konkretaus asmens padarytą nebūtą nusikaltimą pateikiama kitiems asmenims, tokia veika negali būti vertinama kaip nusikalstama BK 236 straipsnio prasme. Teismas nurodė, kad išteisintieji ne patys kreipėsi į STT, bet buvo iškviesti telefonu, o melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą objektyvioji pusė pasireiškia aktyviais veiksmais, kuriais institucijoms, nurodytoms BK 236 straipsnyje, pranešama apie tariamai padarytą, rengiamą nusikaltimą arba apie pasikėsinimą jį padaryti. Tačiau teismas nemotyvavo, kuo remiantis tokiu atveju asmuo įgauna teisę nebaudžiamas pranešinėti institucijai, kompetentingai pradėti baudžiamąjį persekiojimą, melagingą informaciją apie nebūtą nusikaltimą. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išteisintųjų parodymais, konstatavo, kad jie neketino kreiptis į teisėsaugos institucijas, jų tikslas buvo tik atkreipti partijos kolegų dėmesį į bendrapartiečio A. M. elgesį. Šią aplinkybę neva patvirtino ir A. P. išsakytas teiginys žurnalistei, jog tai yra partijos vidaus reikalas. Tačiau nesuprantama, kodėl teismas, vertindamas iš konteksto ištrauktą vieną sakinį žurnalistei kaip įrodymą, jog išteisintieji neketino kreiptis į teisėsaugos institucijas, visiškai neaptarė, neanalizavo ir nevertino 2008 m. vasario 21 d. dienraštyje (duomenys neskelbtini) paskelbto straipsnio (duomenys neskelbtini), kuriame A. P. teigia, jog jie kreipėsi tiek į STT, tiek į Seimo antikorupcijos komisiją, taip pat veža raštą Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai. Taigi, praėjus vos savaitei po pareiškimo pateikimo STT, A. P. viešai patvirtino, jog jis su A. S. kreipėsi į STT. Byloje, be to, yra duomenys apie tai, kad išteisintųjų pareiškimas apie neva A. M. iš jų reikalautą kyšį 2008 m. vasario 28 d. buvo gautas Vyriausiojoje tarnybinės etikos komisijoje. Liudytojas R. O. parodė, kad A. P. ir A. S. į STT buvo iškviesti dėl jų pačių pareiškimo, kuriame vienu iš adresatų buvo nurodyta STT ir kuriame buvo pranešama apie neva įvykdytą sunkų nusikaltimą. Liudytojas R. O. taip pat parodė, kad išteisintieji buvo maloniai nustebinti, kaip greitai STT iš piliečių priima pareiškimus. Šios aplinkybės įrodo, kad A. P. ir A. S. pateikė teisėsaugos institucijai pranešimus apie tariamai padarytą nusikaltimą, tai suprato ir to siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Kad išteisintieji suprato, jog STT pateikė pareiškimus apie neva A. M. įvykdytą sunkų nusikaltimą, ir jog aktyviai siekė, kad A. M. būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, įrodo ir jų pačių 2008 m. vasario 25 d. raštas, adresuotas STT, Vilniaus apygardos prokuratūrai ir Seimo antikorupcijos komisijai, kuriuo jie išreiškė savo nepasitenkinimą STT priimtu nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą A. M. pagal jų pareiškimus. Šiame rašte išteisintieji A. P. ir A. S. dar kartą patvirtino, kad STT jie rašė pareiškimus. Be to, šiuo raštu, pateiktu teisėsaugos institucijoms, t. y. STT ir prokuratūrai, A. P. ir A. S. dar kartą pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą, t. y. pakartojo savo pareiškimuose nurodytas aplinkybes, kad neva A. M. reikalavo kyšio. Šios aplinkybės paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadą, jog išteisintieji patys aktyviais veiksmais nesikreipė į teisėsaugos institucijas, dėl to jų veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 236 straipsnyje, sudėties. Kita vertus, teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir dėl to, kad nustatęs, jog A. P. ir A. S. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 236 straipsnio 1 dalyje, sudėties dėl to, kad jie aktyviais veiksmais nesikreipė į teisėsaugos institucijas, nepasisakė ir neįvertino, ar išteisintųjų veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnyje, sudėties. Juk jeigu melaginga informacija apie konkretaus asmens nebūtą nusikaltimą pateikiama kitiems asmenims, žiniasklaidai ar pan. (kaip šiuo atveju partijos Etikos komisijai, Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai), tokioje veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnyje, požymių. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai nutartyje nurodė, jog šis prokuroro apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas, nes, vadovaujantis BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatomis, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau to paties BPK 255 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, jeigu šis numato sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Šiuo atveju nusikalstama veika, numatyta BK 154 straipsnyje, nėra sunkesnis nusikaltimas už BK 236 straipsnyje numatytą veiką. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai nurodė, jog pagal BK 154 straipsnyje numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Šiuo konkrečiu atveju būtent pagal nukentėjusiojo A. M. pareiškimą ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti ją ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka – nėra pagrindo.
Dėl BK 236 straipsnio taikymo
Pagal BK 236 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas melagingai įskundė įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį, kaip padariusį nusikalstamą veiką, jeigu dėl to šis asmuo pradėtas persekioti, arba pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą.
Taigi šiame straipsnyje numatytos dvi nusikaltimų sudėtys – melagingas įskundimas ir melagingas pranešimas apie nebūtą nusikaltimą.
A. S. ir A. P. buvo kaltinami tuo, kad A. S. 2008 m. sausio 29 d., o A. P. 2008 m. vasario 13 d. STT melagingai pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą – kad A. M. 2007 m. lapkričio 10–11 dienomis Vilniuje, prekybos centro (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) vestibiulyje, pareikalavo iš jų 1 000 000 Lt kyšio už galimybę netrukdomai įgyvendinti VšĮ (duomenys neskelbtini) tikslus, nors A. M. 2007 m. lapkričio 10 ir 11 dienomis šiame prekybos centre su jais susitikęs nebuvo ir kyšio nereikalavo.
Melagingas pranešimas apie nebūtą nusikaltimą yra aktyvūs veiksmai, kuriais institucijoms, nurodytoms BK 236 straipsnyje, pranešama apie tariamai padarytą, rengiamą nusikaltimą arba pasikėsinimą jį padaryti. Melagingo pranešimo formos, būdai (žodžiu, raštu, anonimiškai ir pan.) gali būti tokie patys, kaip ir kaltininkui melagingai įskundžiant įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, konkretų asmenį (ar asmenis) kaip padariusį nusikalstamą veiką. Melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą sudėtis yra baigta, kai BK 236 straipsnio 1 dalyje nurodytoms institucijoms bet kokia forma perduodama melaginga informacija apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Melagingas įskundimas yra baigtas, kai BK 236 straipsnio 1 dalyje nurodytoms institucijoms bet kokia forma perduodama melaginga informacija apie konkretaus asmens neva nusikalstamą veiką ir tos institucijos pradeda melagingai įskųsto asmens baudžiamąjį persekiojimą.
Byloje nustatyta, kad A. S. –VšĮ (duomenys neskelbtini) direktorius, A. P. – VšĮ (duomenys neskelbtini) dalininkės UAB „A“ direktorius ir S. L. (tiesiog kaip Socialdemokratų partijos narys) parašė pareiškimą, pirmuoju adresatu nurodę Socialdemokratų partijos Etikos komisiją bei kitus adresatus: Specialiųjų tyrimų tarnybą, Lietuvos Respublikos prezidentą, Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisiją, Lietuvos Respublikos Vyriausybę, kuriame nurodė priekaištus ir nusiskundimus dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų, susijusių su VšĮ (duomenys neskelbtini) (kurios steigėja buvo (duomenys neskelbtini), ir tai, kaip galima spręsti iš pareiškimo turinio, kad, siekiant pasikalbėti apie VšĮ (duomenys neskelbtini) problemas, likus savaitei iki (duomenys neskelbtini) viršininko A. M. atostogų, t. y. apie 2007 m. lapkričio 10 d., A. S. ir A. P. susitiko su juo prekybos centre (duomenys neskelbtini) ir pastarasis, pasakęs jiems, kad šiuo objektu domisi labai rimti žmonės, kad jie užsiima senelių priežiūros verslu ir būtent jie perims šį verslą ir VšĮ (duomenys neskelbtini) objektą, nurodė, kad yra viena galimybė – apskrities viršininko administracija gal ir baigs kabinėtis prie VšĮ (duomenys neskelbtini), jeigu per penkias dienas bus surinktas ir perduotas A. Me. vienas milijonas litų. A. S. ir A. P. kaltinami tuo, kad jie tyčia STT pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą – kyšio už galimybę netrukdomai įgyvendinti VšĮ (duomenys neskelbtini) tikslus pareikalavimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, o apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad šio teismo nustatytos aplinkybės yra pagrįstos byloje ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais, jog minėto pareiškimo A. S. ir A. P. kitiems adresatams, išskyrus partijos Etikos komisiją, neperdavė ir, kaip jie patys parodė, kreiptis į STT neketino, nes jų tikslas buvo tik atkreipti partijos kolegų dėmesį į bendrapartiečio A. M. elgesį. Nustatyta, kad jų pasirašytą pareiškimą Generalinei prokuratūrai 2008 m. sausio 17 d., kartu su savo pareiškimu, prašant atlikti ikiteisminį tyrimą siekiant nustatyti, ar A. S., A. P. bei S. L. veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnyje, požymių, perdavė pats A. M., Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro sprendimu 2008 m. sausio 22 d. A. M. pareiškimas su priedais (minėtu pareiškimu) buvo perduotas STT Vilniaus valdybai nurodant išnagrinėti pareiškimus ir priimti procesinius sprendimus dėl BK 225, 227 bei 228 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų požymių buvimo ar nebuvimo. Vykdant prokuroro nurodymą, A. S. ir A. P. buvo telefonu iškviesti į STT ir apklausti jų paaiškinimus atitinkamai užfiksuojant 2008 m. sausio 29 d. ir 2008 m. vasario 13 d. protokoluose-pareiškimuose.
Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, konstatuoti, kad būtent A. P. bei A. S. kreipėsi į STT ir pranešė apie tariamą nusikaltimą, kad teismai, darydami išvadą, jog jų veiksmų negalima laikyti aktyviais veiksmais padarytu melagingu pranešimu apie nebūtą nusikaltimą, netinkamai aiškino ir taikė BK 236 straipsnio nuostatas, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Be to, teismai, išnagrinėję A. P. ir A. S. parodymus, duomenis, užfiksuotus jų pareiškime ir protokoluose-pareiškimuose (pavyzdžiui, kad susitikimas vyko apie lapkričio 10–11 d., kad susitikimas įvyko prieš A. M. atostogas, kad susitikimas vyko pietų metu, kad tai buvo trečiadienis ar ketvirtadienis, nors 2007 m. lapkričio 10–11 dienos buvo šeštadienis ir sekmadienis), netgi neturėjo galimybės konstatuoti, ar apskritai toks susitikimas buvo ar nebuvo ir paneigti išteisintųjų versiją, kad susitikimo konkrečios bei tikslios datos jie nelaikė reikšminga aplinkybe. Pažymėtina, kad byloje esantys įrodymai patvirtina ir byloje yra nustatyta, kad A. M. su A. P. bei A. S. 2007 m. lapkričio 10–11 dienomis prekybos centre (duomenys neskelbtini) nebuvo susitikęs, nes tomis dienomis jo nebuvo Lietuvoje. Iš esmės remiantis šiuo faktu ir buvo priimtas nutarimas nepradėti ikiteisminio tyrimo dėl korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos, konstatuojant, kad A. P. bei A. S. nurodoma susitikimo su A. M. data rodo, kad faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi.
Kasatoriaus argumentai, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, nes apeliacinės instancijos teismas tirdamas ir vertindamas įrodymus iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, atmestini.
Pagal BPK 305 straipsnio 3 dalį išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymų vertinimo motyvai, teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis atitinka šio įstatymo reikalavimus, jame padarytos išvados pagrįstos teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis), tai, ką teismas nustatė, ir tai, kokių aplinkybių, išnaudojęs visas galimybes, šioje byloje apskritai negalėjo nustatyti ir vertinti kaltinamiesiems nepalankia linkme, yra išdėstyta ir motyvuotai pasisakyta. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumą, pripažino, kad teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos išvados dėl kaltinamųjų išteisinimo yra pagrįstos ir atitinkančios faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, nes kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal jas teismas įrodymus turi vertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šių taisyklių privalu laikytis ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismui. Pripažinti, kad nagrinėjamoje byloje šios taisyklės buvo esmingai pažeistos, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, priimtoje nutartyje į visus esminius apeliantų argumentus dėl įrodymų vertinimo ir BK 236 straipsnio taikymo motyvuotai atsakė. Pažymėtina, kad ir prokuroro kasaciniame skunde BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas neginčijamas.
Kasatorius teigia, kad teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą dar ir dėl to, kad, nustatęs, jog A. P. ir A. S. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 236 straipsnio 1 dalyje, sudėties, neįvertino ir nepasisakė, ar išteisintųjų veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnyje, sudėties. Kasatoriaus nuomone, sprendžiant šį klausimą, turėjo būti vadovaujamasi BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nes BK 154 straipsnyje numatytas nusikaltimas yra lengvesnis, be to, būtent pagal nukentėjusiojo A. M. pareiškimą ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 255 straipsnio 2 dalį kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Faktinių bylos aplinkybių pakeitimo procedūra numatyta BPK 256 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 4 dalį kaltinimo pakeitimo nuostatos netaikomos, kai kaltinime nurodyta veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės. BK 154 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos nagrinėjamos privataus kaltinimo tvarka (BPK 407 straipsnis). Perėjimą iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą reglamentuoja BPK 417 straipsnis. Pagal šio straipsnio 2 dalį bylą nagrinėjant teisme, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teisiamojo posėdžio pirmininkas iki įrodymų tyrimo pabaigos turi paklausti nukentėjusįjį, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota pagal šio kodekso 407 straipsnyje nurodytus BK straipsnius. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog, kai yra galimybė perkvalifikuoti nusikalstamą veiką ir nukentėjusysis reikalauja, kad kaltinamasis būtų nuteistas už nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teismas dėl šios veikos pasitarimų kambaryje priima nuosprendį, jei yra įstatymų numatytos kitos sąlygos. Pažymėtina, kad jeigu veika neperkvalifikuojama į privataus kaltinimo veiką, nors nukentėjusysis ir susitaikė su kaltinamuoju, teismas priima nuosprendį, vadovaudamasis BPK XXII skyriaus taisyklėmis. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutikti su kasatoriaus argumentais ir jais remiantis panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį bei bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka konstatuojant, kad šis teismas turėjo pagrindą ir galimybę pereiti iš valstybinio kaltinimo į privatų, juolab kad bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės nekito, neturi pagrindo.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Laikinai einančio Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo – Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas Sergejaus Takvarelio (Sergej Takvareli) kasacinį skundą atmesti.