Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Prano Kuconio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 4 d. nutarties, kuria atmestas Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinis skundas dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. D. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių;

K. R. D. išteisintas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių;

E. Ž. išteisinta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. D. buvo kaltinamas tuo, kad parengė tikro dokumento suklastojimo planą ir vadovavo realizuojant šį nusikalstamą sumanymą, K. R. D. ir E. Ž. – tuo, kad jie suklastojo tikrą dokumentą: nuo 2003 m. kovo 7 d. iki 2003 m. kovo 12 d., Vilniuje, V. D. sumanė suklastoti tikrą dokumentą – 2003 m. kovo 3 d. trišalę sutartį, sudarytą tarp Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) ministerijos, neva atstovaujamos laikinai einančio (duomenys neskelbtini) pareigas K. R. D., VšĮ (duomenys neskelbtini) ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl angiografinio aparato „Integris V 3000“ renovacijos darbų atlikimo, ir minėtu laiku Vilniuje paprašė K. R. D. šią žinomai melagingo turinio trišalę sutartį pasirašyti kaip asmenį, neva atstovavusį Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) ministerijai minėto sandorio sudarymo metu. K. R. D. sutikus su V. D. pasiūlymu, pastarasis 2003 m. kovo 12 d., Vilniuje pasiūlė E. Ž. parengti minėtą žinomai melagingo turinio sutartį ir ją pasirašyti kaip asmeniui, atstovavusiam UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandorio sudarymo metu, taip pat pateikti šią sutartį J. S. pasirašyti kaip asmeniui, minėto sandorio metu atstovavusiam VšĮ (duomenys neskelbtini).

2003 m. kovo 12 d. E. Ž., sutikusi su V. D. pasiūlymu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Vilniuje, parengė trišalės sutarties tarp Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) ministerijos, VšĮ (duomenys neskelbtini) ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl angiografinio aparato „Integris V 3000“ renovacijos darbų projektą, į kurį įrašė žinomai melagingas žinias, t. y. kad vienai iš šio sandorio šalių, (duomenys neskelbtini) ministerijai, sandorio sudarymo metu neva atstovavo laikinai einantis (duomenys neskelbtini) pareigas K. R. D. ir kad šis sandoris tarp (duomenys neskelbtini) ministerijos, neva atstovaujamos laikinai einančio (duomenys neskelbtini) pareigas K. R. D., VšĮ (duomenys neskelbtini), atstovaujamos (duomenys neskelbtini) J. S., ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos direktorės E. Ž., neva buvo sudarytas 2003 m. kovo 3 d.

Nuo 2003 m. kovo 12 d. iki 2003 m. kovo 13 d., E. Ž. paprašė J. S. pasirašyti minėtą sutartį ir savo parengtą šios sutarties projektą elektroniniu paštu nusiuntė J. S.

2003 m. kovo 13 d. VšĮ (duomenys neskelbtini), esančiose Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), J. S. pasirašė E. Ž. parengtą 2003 m. kovo 3 d. trišalę sutartį ir 2003 m. kovo 14 d. perdavė ją E. Ž.

2003 m. kovo 14 d., Vilniuje, E. Ž. pasirašė J. S. perduotą sutartį kaip asmuo, 2003 m. kovo 3 d. sandorio dėl angiografinio aparato „Integris V 3000“ renovacijos darbų atlikimo sudarymo metu atstovavęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ interesams, ir tą pačią dieną Vilniuje perdavė šią sutartį V. D.

2003 m. kovo 14 d., Vilniuje, V. D., įgijęs iš E. Ž. jos ir J. S. pasirašytą sutartį dėl angiografinio aparato „Integris V 3000“ renovacijos darbų atlikimo, tikrai žinodamas, kad 2003 m. kovo 3 d. sandoris tarp (duomenys neskelbtini) ministerijos, atstovaujamos laikinai einančio (duomenys neskelbtini) pareigas K. R. D., VšĮ (duomenys neskelbtini), atstovaujamos (duomenys neskelbtini) J. S., ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos direktorės E. Ž., dėl angiografinio aparato „Integris V 3000“ renovacijos darbų atlikimo sudarytas nebuvo ir kad nuo 2003 m. kovo 6 d. K. R. D. neteko teisės atstovauti Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) ministerijai, perdavė minėtą sutartį K. R. D. pasirašyti kaip asmeniui, neva sandorio sudarymo metu laikinai ėjusiam (duomenys neskelbtini) pareigas ir atstovavusiam Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) ministerijos interesams.

2003 m. kovo 14 d., Vilniuje, K. R. D. pasirašius minėtą V. D. pateiktą sutartį, E. Ž. ir K. R. D., veikdami kartu pagal V. D. parengtą nusikalstamos veikos planą, suklastojo šį tikrą dokumentą.

Motyvuojamoji dalis

Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas atmestinas.

Kasacinio skundo argumentai apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas pakartotinai ištirti kai kuriuos įrodymus, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatytus reikalavimus yra nepagrįsti. Apeliaciniu skundu prokuroras prašė panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį. Skunde buvo teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas. Kitaip sakant, apeliaciniame skunde buvo teigiama, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Skunde nebuvo teigiama, kad įrodymų tyrimas teisiamajame posėdyje buvo neišsamus.

BPK 324 straipsnio 6 dalyje, kurioje numatyta galimybė atlikti įrodymų tyrimą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, neišvardyti atvejai, kuomet toks tyrimas yra privalomas. Apie įrodymų tyrimo būtinumą sprendžia pats apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į įrodymų tyrimo ir įrodinėtinų aplinkybių nustatymo išsamumą pirmosios instancijos teismo posėdyje. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nereikėjo tirti naujų įrodymų ir nustatinėti kokių nors naujų aplinkybių. Aplinkybės, kurias apeliaciniu skundu buvo prašoma konstatuoti, turėjo būti nustatytos kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, įvertinus byloje išnagrinėtus įrodymus, todėl, atsisakydamas atlikti įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų nepažeidė.

Kasaciniame skunde BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų reikalavimų pažeidimas argumentuojamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas telefoninių pokalbių įrašus kaip įrodymus, apsiribojo formaliu pirmosios instancijos teismo išvadų patvirtinimu, netikrindamas šių išvadų pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra aiškiai pasisakyta dėl to, ar teisiamajame posėdyje ištirti telefoninių pokalbių įrašai yra įrodymais, ar ne: nuosprendyje išsakytos abejonės dėl jų patikimumo, tačiau čia pat teigiama, kad telefoninių pokalbių tarp V. D. ir A. S. įrašai nepaneigia K. R. D. parodymų apie sutarties pasirašymo datą, t. y. šie įrašai vertinami kaip įrodymai. Apeliacinės instancijos teismo nutarties išvados dėl telefoninių pokalbių taip pat nėra nuoseklios: pradžioje teigiama, kad telefoniniai pokalbiai negali būti įrodymais, nes, sprendžiant pagal nutartyje nurodytus motyvus, jie nepatikrinti BPK numatytais veiksmais, tačiau toliau tvirtinama, kad net ir nustačius pokalbių įrašų autentiškumą, juose užfiksuotų balsų priklausomumą išteisintiesiems, gautos išvados nesudarytų pakankamo pagrindo išvadai, kad pokalbiuose minima būtent ta sutartis, kurios suklastojimu buvo kaltinami išteisintieji, ir kad tai nepaneigtų K. R. D. parodymų apie sutarties pasirašymo datą. Be to, apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra nurodyti motyvai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo tinkamumo nuosprendyje vertinant įrodymus ir, be kita ko, konstatuota, kad byloje nėra nei vienos neginčijamai nustatytos aplinkybės dėl aptariamos sutarties suklastojimo, todėl ir atskirų aplinkybių tarpusavio sugretinimas negalėtų neginčijamai patvirtinti šio fakto.

Taigi tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyti prieštaringi motyvai dėl byloje esančių telefoninių pokalbių įrašų vertinimo: iš vienos pusės, telefoninių pokalbių įrašai nepripažįstami įrodymais, iš kitos pusės – šiuose įrašuose užfiksuoti pokalbiai yra vertinami ir teigiama, kad kaltinimo jie nepatvirtina. Tokia motyvacija nėra teisiškai nepriekaištinga, todėl procesiniuose dokumentuose neturėtų būti naudojama.

BPK 20 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia, ar gauti duomenys laikytini įrodymais. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teisėjas ar teismas nusprendžia, ar byloje esantys ir teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys yra įrodymais, ar tokiais nėra. Spręsdamas, ar gauti duomenys yra įrodymais, teisėjas ar teismas atsižvelgia į BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse numatytus reikalavimus. Nustatęs, kad išnagrinėti duomenys neatitinka kurio nors iš minėtų reikalavimų, teismas turi tai motyvuotai konstatuoti, nurodyti konkrečias priežastis, dėl kurių šie duomenys neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, ir toliau tokių duomenų nevertinti. Tuo atveju, jeigu abejonės dėl duomenų atitikimo įrodymams keliamiems reikalavimams nepasitvirtina, teismas tokias abejones turėtų paneigti, nurodydamas konkrečius motyvus, konstatuoti, kad šie duomenys yra įrodymais, juos vertinti ir arba konstatuoti, kad jais grindžiamos teismo išvados, arba atmesti, nurodant konkrečius motyvus.

Nutartyje jau minėta, kad iš nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties nėra aišku, ar byloje esantys telefoninių pokalbių įrašai pripažįstami įrodymais, ar ne, ir kad tokia praktika netoleruotina. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad tiek nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje šie įrašai yra vertinti, ir kad yra nurodyti motyvai, kuriais vadovaudamiesi teismai juos atmeta, negalima padaryti išvados, kad vertinant įrodymus buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyti reikalavimai. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje neanalizuojami konkretūs apeliaciniame skunde nurodytų telefoninių pokalbių įrašai, tačiau nutartyje nurodyti tokio elgesio motyvai, todėl negalima konstatuoti, kad buvo pažeisti BPK 332 straipsnio 3 dalyje numatyti reikalavimai, nes ši norma nereikalauja detalaus atsakymo į kiekvieną skundo argumentą.

Kasaciniame skunde BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų reikalavimų pažeidimas argumentuojamas ir tuo, kad apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo. Konstatavus, kad, atsisakydamas atlikti įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų nepažeidė, konstatuotina ir tai, kad tuo nebuvo pažeisti ir BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyti reikalavimai. Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje visi telefoninių pokalbių įrašai buvo išklausyti, išteisintieji dėl jų apklausti, liudytojas A. S. buvo apklaustas du kartus, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad teisėjų vidinis įsitikinimas, pagal kurį buvo vertinami įrodymai, nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.