Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-02-27 · Civilinė byla Nr. 2S-443-653/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-02-27
Bylos Nr.
2S-443-653/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Jelena Šiškina
Kreditorius
A. Š.
Skolininkas
R. R., D. R.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-443-653/2013Teisminio proceso Nr. 2-01-3-11345-2012-5Procesinio sprendimo kategorija 110.1;122.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. vasario 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jelena Šiškina, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apelianto kreditoriaus A. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutarties, kuria prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestas civilinėje byloje Nr. L2-14808-866/2012 pagal kreditoriaus A. Š. pareiškimą dėl skolos priteisimo iš skolininkų R. R. ir D. R.,

Aprašomoji dalis

nustatė

kreditorius A. Š. pareiškė pareiškimą dėl 132 000 Lt skolos, 1 056 Lt delspinigių, 0,08 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo bei 1 316 Lt bylinėjimosi išlaidų, priteisimo iš skolininkų R. R. ir D. R.. Reiškiamo reikalavimo užtikrinimui, kreditorius prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininkų turtą ir pinigines lėšas. Kreditorius nurodė, kad skolininkai ilgą laiką nevykdo savo prievolių, reiškiamas reikalavimas laikytinas dideliu, skolininkai turi kitų skolinių įsipareigojimų.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi kreditoriaus A. Š. prašymą taikyti skolininkams R. R., D. R. laikinąsias apsaugos priemones atmetė (b.l.2).

Teismas nurodė, jog kreditorius, kreipdamasis į teismą ir prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalo tokį prašymą motyvuoti bei pagrįsti įrodymais (CPK 178 straipsnis). Šiuo atveju kreditorius nenurodė faktų ir aplinkybių, patvirtinančių, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo įsakymo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas. Teismas vadovavosi CPK 433 str. 1 d. 5 p., kuriame nurodyta, kad pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo turi būti nurodytas motyvuotas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu tam yra pagrindas, bei duomenys apie skolininko turtą. Teismas konstatavo, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones privalo atitikti šiame punkte prašymui keliamus reikalavimus, t. y. būti motyvuotas, turi būti pateikti duomenys apie skolininko turtą. Pareiškime kreditorius savo argumentams pagrįsti nepateikė duomenų apie skolininkui priklausantį turtą, nenurodė, dėl kokių priežasčių jis negalėjo pateikti tokių duomenų.

Šalies argumentai

Kreditorius pateikė atskirąjį skundą (b.l.3-7), kuriuo prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir priimti naują nutartį – kreditoriaus prašymą tenkinti ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones skolininkų turtui 133.056 Lt sumai, skolininkų turtą pavedant surasti ir parašyti kreditoriaus pasirinktam antstoliui. Nurodo, jog prašoma priteisti suma yra didelė, dėl to kyla grėsmė teismo įsakymo vykdymui. Teigia, jog teismui pakanka įsitikinti, jog grėsmė teismo įsakymo vykdymui yra galima, o ne tuo, kad grėsmė neabejotinai kils. Vadovaujasi Lietuvos apeliacinio teismo praktika – Lietuvos apeliacinis teismas 2012-03-24 nutartyje civ. byloje Nr. 2-325/2011 nurodė, jog tai, kad reikalavimo suma yra didelė, o byloje nėra duomenų apie skolininko turtinę padėtį, yra reikšmingos aplinkybės, vertinant grėsmę būsimam teismo sprendimui įvykdyti. Kreditorius pabrėžia, jog skolininkai vengia grąžinti skolą, nepaiso kreditoriaus raginimų, kreditoriaus žiniomis skolininkų finansinė padėtis yra bloga. Mano, jog teismas netinkamai šalims paskirstė įrodinėjimo naštą, nes pagal teismų praktiką, turtinę padėtį įrodyti lengviau šaliai, dėl kurios turtinės padėties byloje kilęs ginčas, šiuo atveju atsakovui, kuris galės pateikti į bylą tokius duomenis (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-11-24 nutartis civ. byloje Nr. 2-2550/2011). Mano, jog teismas turėjo apginti kreditoriaus interesus, nes ir skolininkams yra suteikta galimybė būti išklausytiems. Mano, jog kreditorius neturi pareigos pateikti įrodymus apie skolininko turtą, nes tokios informacijos rinkimas užtruktų labai ilgai, o laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis lemia jų taikymą operatyviai.

Atsiliepimas

Skolininkai atsiliepimu (b.l.16-18) prašo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, jog kreditorius pasirinko savo teisių gynimo būdą, pateikdamas pareiškimą dėl teismo įsakymo priėmimo. CPK 433 str. 1 d. 6 p., nurodyta, kad pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo turi būti nurodytas motyvuotas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu tam yra pagrindas, bei duomenys apie skolininko turtą. Taigi, įrodinėjimo našta yra imperatyviai paskirstyta įstatymu, nurodant, kad teikdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kreditorius privalo nurodyti duomenis apie skolininko turtą. Todėl mano, jog šiuo atveju neturi būti vadovaujamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2012-11-24 nutartimi, priimtoje civ. byloje Nr. 2-2550/2011, kaip precedentu, nes apeliacinio teismo nagrinėtos bylos ratio decidendi visiškai skiriasi nuo šios bylos ratio decidendi – apeliaciniame teisme spręsta byla ginčo teisena, o nagrinėjamoje byloje procesą lemia bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumai.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Kreditorius A. Š. kreipėsi į teismą su pareiškimu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXIII skyriaus nustatyta tvarka. Sutinkamai su CPK 432 straipsniu, jeigu šiame skyriuje tam tikrų procesinių veiksmų atlikimas nereglamentuojamas, taikomos bylų nagrinėjimo ginčo teisena taisyklės. Viena iš tokių taisyklių yra CPK XI skyriaus 5 skirsnyje numatytas laikinųjų apsaugos priemonių reglamentavimas

CPK 6 straipsnyje įtvirtintas teisingumo principas reiškia, kad pažeista ar ginčijama subjektinė teisė bus apginta tik tada, kai teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys, bus pilnai įvykdytas. Tuo tikslu įstatymų leidėjas CPK 144-152 straipsniuose įtvirtino laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tokiu būdu įstatymo leidėjas ne tik numatė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, bet ir šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą - laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įvertinama reali grėsmė, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas, ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos, siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, todėl jos turi atitikti ieškovo pareikšto reikalavimo esmę ir būti susijusios su galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymu. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės taikomos atsižvelgiant į bylos pobūdį, ieškinio reikalavimą, atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Dėl šios priežasties prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių visada turi būti pagrįstas ir motyvuotas (CPK 144 str.).

Iš byloje esančio kreditoriaus A. Š. pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo matyti, kad jis, prašydamas iš skolininkų R. R. ir D. R. išieškoti 132.000 Lt skolos, 1.056 Lt delspinigių, 0,08 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo bei 1.316 Lt bylinėjimosi išlaidų, prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – areštuoti skolininkų turtą, lėšas ir turtines teises, priklausančius skolininkui ir esančius pas skolininką ar trečiuosius asmenis, 133.056 Lt sumai. Tačiau šis kreditoriaus prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nebuvo nei motyvuotas, nei pagrįstas kokiais nors įrodymais: iš esmės vienintelis argumentas, kuriuo rėmėsi kreditorius – kad reikalavimas yra turtinio pobūdžio ir jo suma didelė. Dėl to pirmosios instancijos teismui, nesant jokių duomenų apie skolininko turtinę padėtį bei įrodymų, patvirtinančių grėsmę kreditoriaus turtiniams interesams, nebuvo pakankamo pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju yra reali grėsmė, jog teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Atskirajame skunde kreditorius (apeliantas) taip pat nurodo, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turėjo būti patenkintas, nes skolininkas prievolės ilgą laiką nevykdo. Tačiau vien apelianto nurodytos aplinkybės pačios savaime negali būti pakankamu pagrindu konstatuoti, jog yra reali grėsmė, kad būsimo teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, nesant kitų konstatuotų aplinkybių. Byloje nėra duomenų apie skolininko pajamas, turimą turtą ir kitas aplinkybes, kas leistų daryti pagrįstą išvadą, jog prašoma priteisti suma skolininkui yra ženkli ar jis kokiais nors būdais vengtų ją sumokėti, esant įsiteisėjusiam teismo įsakymui. Kreditoriaus atskirasis skundas apie sunkią skolininko finansinę padėtį yra grindžiamas tik paties kreditoriaus samprotavimais ir prielaidomis, kuriomis teismas remtis negali. Kreditoriaus prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taip pat nebuvo pagrįstas jokiais įrodymais, kurie patvirtintų, kad skolininkas realiai ėmėsi kokių nors veiksmų, siekdamas perleisti turimą turtą kitiems asmenims ar kitaip sumažinti savo galimybes vykdyti prievolinius įsipareigojimus ar įsiteisėjusį teismo įsakymą. Todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pakankamo pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju yra reali grėsmė, jog teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Įrodymų, tvirtinančių priešingai, apeliantas taip pat nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui, o tik pakartotinai atskirajame skunde nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, kad skolininkas ilgą laiką neatsiskaito su kreditoriumi, o reikalavimo suma yra didelė.

Taip pat apeliantas atskirajame skunde nurodo, jog teismas netinkamai šalims paskirstė įrodinėjimo naštą, nes pagal teismų praktiką, turtinę padėtį įrodyti lengviau šaliai, dėl kurios turtinės padėties byloje kilęs ginčas, šiuo atveju atsakovui, kuris galės pateikti į bylą tokius duomenis (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-11-24 nutartis civ. byloje Nr. 2-2550/2011).

Kaip minėta, kreditorius pasirinko savo pažeistų teisių gynimo būdą, kreipdamasis į teismą su pareiškimu LR CPK XXIII skyriaus nustatyta tvarka. LR CPK XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo nagrinėjimo ypatumus ginčo teisenos atžvilgiu. CPK 433 str. 1 d. 6 p. nurodyta, kad pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo turi būti nurodytas motyvuotas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu tam yra pagrindas, bei duomenys apie skolininko turtą. Taigi, įrodinėjimo našta yra paskirstyta įstatymu ir ji tenka būtent kreditoriui, bet ne skolininkui. Iš apelianto nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo 2012-11-24 nutarties civ. byloje Nr. 2-2550/2011 matyti, jog ši byla nagrinėta ginčo teisena, todėl CPK 433 str. 1 d. 6 p. taikymas toje byloje nebuvo aktualus. Todėl šiuo atveju apelianto nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo 2012-11-24 nutartis civ. byloje Nr. 2-2550/2011 negali būti precedentine nagrinėjamu atveju.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, netaikęs laikinųjų apsaugos priemonių, nepažeidė nei šalių interesų pusiausvyros, nei proporcingumo principų, nei viešojo intereso, nenukrypo nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslų ir teismų praktikos. Be to, iš LITEKO duomenų matyti, kad 2012-11-09 nutartimi nagrinėjamoje byloje teismo įsakymas buvo panaikintas, teismui priėmus ieškinį.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o kreditoriaus atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti (CPK 320 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Jelena Šiškina