- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2020-05-18
- Bylos Nr.
- AN2-229-658/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 4-69-3-00425-2020-7
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Panaikinti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) administracinio nusižengimo byloje ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti
- Teisėjas
- Nerijus Meilutis (pirm.)
- Institucija
- Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
sekretoriaujant Rimantei Litvinavičiūtei, dalyvaujant apeliantui P. J. ir institucijos, surašiusios administracinio nusižengimo protokolą atstovei I. M. J.,
apeliacine tvarka žodiniame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal P. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 6 d. nutarimo P. J. administracinio nusižengimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 6 d. nutarimu konstatuota, jog P. J., turėdamas MAĮ 40 straipsnio 8 punkte numatytą pareigą nustatytu terminu pateikti reikalaujamus dokumentus ir būdamas informuotas pasirašytinai apie mokesčių administratoriaus nurodymus, šios pareigos nevykdė, t. y. nevykdė 2018 m. balandžio 6 d. mokesčių administratoriaus nurodymo Nr. (12.7) FR0706-2647. Todėl jis pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 505 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 300 Eur bauda.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde P. J. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 6 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti.
3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje nepašalintos abejonės dėl neįvykdyto Nurodymo teisėtumo, t. y. ANK 505 straipsnio 1 dalis pritaikyta nenustačius ir neįrodžius joje įtvirtinto administracinio nusižengimo sudėties. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas išimtinai rėmėsi blanketine MAĮ 40 straipsnio 8 punkto norma ir nesiaiškino, kokių dokumentų ir kokiais tikslais Nurodymu buvo reikalaujama iš apelianto. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad Nurodymas yra nemotyvuotas, iš jo turinio neįmanoma suprasti, kaip reikalaujami dokumentai susiję su kaltintojo funkcijų vykdymu ir kodėl jie būtini šioms funkcijoms įvykdyti. Pirmosios instancijos teismas sukūrė prielaidas aiškinti ir taikyti ANK 505 straipsnio 1 dalies, MAĮ 40 straipsnio normas taip, kad asmens patraukimui atsakomybėn pakaktų vien Nurodymo neįvykdymo fakto, o kitų nusižengimo požymių nereikėtų įrodinėti. Toks minėtų teisės normų aiškinimas paneigia bet kokias asmens gynybos galimybes ir MAĮ 36 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintą mokesčių mokėtojo teisę.
3.2. Skunde teigiama, jog Nurodymas neteisėtas ir dėl to, kad priimtas kaltintojo pareigūnams neturint įgaliojimų tokio veiksmo atlikimui ir veikiant ultra vires, o būtent pasibaigus apelianto vadovaujamos UAB „E.“ operatyvaus patikrinimo terminui (2018 m. sausio 10 d.) ir šio termino laiku nepratęsus (pratęstas tik 2018 m. sausio 11 d.). Pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę pripažino svarbia ir įrodyta, tačiau laikė ją procedūriniu ir mažareikšmiu pažeidimu, neturinčiu įtakos Nurodymo teisėtumui. Tokiu būdu teismas supainiojo administracinio ginčo teisenoje ir administracinės atsakomybės taikymo procese taikytinus principus, įskaitant ir in dubio pro reo principą. Kaltintojui priėmus Nurodymą neturint įgaliojimų, pareiga vykdyti tokį Nurodymą nekilo. Apeliantas pažymi, kad priešingai nei nurodyta Nutarime, Nurodymas nėra administracinis aktas ir būtent dėl to buvo atsisakyta priimti ir nagrinėti apelianto skundus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nustatyta tvarka. Tai parodo, kad pirmosios instancijos teismas nesuprato nei kokį aktą, nei pagal kokius kriterijus jis vertino.
3.3. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas kvalifikavo apelianto veiką kaip kliudymą Kauno AVMI pareigūnams vykdyti savo funkcijas, tačiau nesurinko įrodymų ir neišsiaiškino visų Nurodymo nevykdymo aplinkybių, nenustatė, ar iš tiesų dokumentų nepateikimo aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą kvalifikuoti veiką pagal ANK 505 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas posėdžio metu skyrė itin didelį dėmesį siekdamas išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių ir kokiomis aplinkybėmis Nurodymas nebuvo įvykdytas, bei ar nuo Nurodymo įteikimo apeliantui 2018 m. balandžio 11 d. iki jo įvykdymo termino 2018 m. balandžio 23 d. apeliantas kaip nors reagavo į Nurodymą kreipdamasis į Kauno AVMI. Apeliantas pirmosios instancijos teismui nurodė, jog minėtu laiku bandė aiškintis, kodėl ir kokiu tikslu jam duotas Nurodymas. Tuo tarpu kaltintojo atstovė klaidino pirmosios instancijos teismą nurodydama, kad per minėtą terminą apeliantas nesikreipė į Kauno AVMI dėl Nurodymo. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino, ar byloje pakanka duomenų, kad apeliantas nevykdė Nurodymo protokole nurodytomis aplinkybėmis. Su apeliaciniu skundu pateiktas 2018 m. balandžio 23 d. elektroninis laiškas, patvirtina, kad Nurodymo įvykdymo termino pabaigos dieną buvo raštu kreiptasi į Kauno AVMI dėl Nurodymo vykdymo. Dėl to nėra tiesioginės tyčios kliudyti Institucijos pareigūnams vykdyti jų funkcijas.
3.4. Apelianto teigimu, nors pirmosios instancijos teismas neįrodė, kad apeliantas pažeidė MAĮ 40 straipsnio 8 punkto normą, o net tai įrodžius, nebūtų pagrindo traukti jį atsakomybėn pagal ANK 505 straipsnio 1 dalį. Be to, skundžiamame nutarime nenurodyta, kad apeliantas būtų pažeidęs MAĮ 40 straipsnio 2 punkte numatytą pareigą bei nėra nei vieno motyvo apie tai, kad apelianto veiksmai būtų kliudę Kauno AVMI pareigūnams vykdyti savo funkcijas. Tai reiškia, kad teismas šios normos pažeidimo apelianto veiksmuose nenustatė ir neįrodė, todėl negalėjo pripažinti jo kaltu padarius inkriminuotą administracinį nusižengimą.
3.5. Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas šiurkščiai pažeidė apelianto teisę į objektyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Priimdamas Nutarimą pirmosios instancijos teismas ignoravo būtent šiai bylai taikytiną LVAT 2018 m. liepos 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-493-520/2018 pateiktą išaiškinimą. Teismas išaiškino, kad Nurodymo nuginčijimas (panaikinimas) ir tam taikomi administracinių teismų praktikoje suformuoti kriterijai nėra būtina sąlyga išspręsti administracinės atsakomybės taikymo / netaikymo už Nurodymo nevykdymą klausimą. Pažymima, kad 2020 m. vasario 25 d. teismo posėdžio metu apeliantas prašė taikyti in dubio pro reo principą, vadovaujantis gynybos iškeltomis pagrįstomis abejonėmis dėl Nurodymo teisėtumo. Tačiau teismas nepasisakė, kodėl netaiko šio principo, o ieškojo pagrindų pripažinti Nurodymo neteisėtumą, kaip tai darytų administracinis teismas nagrinėdamas ginčą dėl administracinio akto teisėtumo. Taigi, apylinkės teismas ėmėsi jam nebūdingų funkcijų – spręsti Nurodymo, kaip administracinio akto, teisėtumo klausimą. Apelianto nuomone, vertindamas, ar yra pakankamai duomenų konstatuoti Nurodymo neteisėtumą, pirmosios instancijos teismas išėjo už bylos dalyko ribų ir nepagrįstai pablogino atsakomybėn traukiamo asmens teisinę padėtį.
3.6. Skundžiamo nutarimo motyvai dėl Nurodymo teisėtumo apskritai neatitinka Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje apibrėžtos bendrosios kompetencijos teismų kompetencijos, kadangi teismui, nagrinėjančiam administracinio nusižengimo bylą, nenumatyta teisė nuspręsti ir dėl individualaus administracinio akto teisėtumo. Šiuo atveju Nurodymas yra ne administracinis aktas, o administracinis sprendimas, kurio pagrįstumą ir teisėtumą galėtų vertinti tik administraciniai teismai, o kadangi jie tą daryti atsisakė, pirmosios instancijos teismas juo labiau negalėjo to daryti. Tai tik patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas Nurodymo teisėtumą galėjo vertinti tik tiek, kiek tai būtina administracinės ir baudžiamosios atsakomybės principų vertinimo aspektu.
3.7. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo padarytas ANK 632 straipsnyje numatytos teismo posėdžio tvarkos pažeidimas, kas nulėmė atsakomybėn traukiamo asmens teisės į gynybą ir rungtyniškumo principo pažeidimus. 2020 m. vasario 25 d. vykusio teismo posėdžio metu apeliantui nebuvo išaiškinta teisė užduoti kaltintojui klausimus ir nesuteikta tokia galimybė, nors kaltintojo atskirai buvo pasiteirauta, ar turės klausimų atsakomybėn traukiamam asmeniui. Apeliantas baigiamojoje kalboje pasisakė, kad jam nebuvo leista užduoti klausimų kaltintojui, tačiau į tai nebuvo sureaguota. Tai patvirtina, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo užtikrintas lygiateisis ir rungtyniškas procesas, buvo pažeistos apelianto procesinės teisinės garantijos, galimybė gintis.
Atsiliepimas
4. Kauno AVMI atsiliepime į P. J. apeliacinį skundą prašo apelianto skundo netenkinti ir palikti Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 6 d. nutarimą nepakeistą.
4.1. Atsiliepime teigiama, kad P. J. kaltę, padarius ANK 505 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, įrodo administracinio nusižengimo protokolas bei kiti byloje surinkti įrodymai. Pažymima, kad Mokesčių administratoriaus Nurodymo nevykdymas, t. y. dokumentų, reikalingų Mokesčių administratoriaus funkcijoms atlikti, nepateikimas nuo 2018 m. sausio 3 d., yra pakankamas pagrindas P. J. veiksmus traktuoti kaip kliudymą įgaliotiems pareigūnams įgyvendinti jų veiklą, reglamentuojančiuose įstatymuose jiems nustatytas teises ar atlikti jiems pavestas pareigas.
4.2. Atsiliepime nurodoma, jog teismas nutarime pagrįstai konstatavo, kad P. J. turėjo pareigą nustatytu terminu pateikti reikalaujamus dokumentus. Dokumentų nepateikus, t. y. nevykdant pagal įstatymą šiam asmeniui atsirandančios pareigos, mokesčių administratorius įgyja teisę asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad neteisėto nurodymo nevykdys, nes nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, yra nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
4.3. Institucija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad Mokesčių administratoriaus 2018 m. balandžio 6 d. nurodymas būtų neteisėtas. Teismas pagrįstai pripažino, jog Mokesčių administratorius atliko jam teisės aktų pavestas funkcijas, veikė suteiktų įgaliojimų ribose mokesčių administravimo srityje. Bylos duomenys patvirtina, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo pasirašytinai buvo informuotas apie jo vadovaujamos įmonės vykdomą operatyvų patikrinimą ir priešpriešinės informacijos rinkimo tikslus. Todėl mokesčių mokėtojas turėjo pareigą pateikti prašomus dokumentus. Kauno AVMI nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą nutarimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
P. J. apeliacinis skundas tenkinamas.
5. ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde keliamas P. J., kaip UAB „E.“ vadovo, patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ANK 505 straipsnio 1 dalį pagrįstumo bei priimto pirmosios instancijos teismo nutarimo teisėtumo klausimai.
Dėl procesinės teisės pažeidimo
6. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė ANK 632 straipsnyje numatytą teismo posėdžio tvarką, kadangi 2020 m. vasario 25 d. vykusio teismo posėdžio metu P. J. nebuvo išaiškinta teisė užduoti kaltintojui klausimus ir nesuteikta tokia galimybė, nors kaltintojo atskirai buvo pasiteirauta, ar turės klausimų atsakomybėn traukiamam asmeniui. Apelianto nuomone, dėl to pirmosios instancijos teisme nebuvo užtikrintas lygiateisis ir rungtyniškas procesas, buvo pažeistos apelianto procesinės teisinės garantijos, galimybė gintis.
Žemesnės instancijos teismas
7. Apeliacinės instancijos teismas, iš 2020 m. vasario 25 d. pirmosios instancijos teisme vykusio teismo posėdžio garso įrašo nustatė, kad po administracinėn atsakomybėn patraukto P. J. paaiškinimų Kauno AVMI atstovės buvo pasiteirauta ar turi jam klausimų, tačiau po Institucijos atstovės paaiškinimų analogiška teisė P. J. nebuvo suteikta.
8. Atsakant į šį skundo argumentą pažymėtina, jog ANK 566 straipsnio pirmojoje dalyje tiesiogiai yra įtvirtinti tik nekaltumo prezumpcijos, lygybės prieš įstatymą, proporcingumo, teisingo proceso, operatyvumo, asmens padėties dėl jo paties paduoto skundo pabloginimo negalimumo (non reformatio in peius) principai. Rungimosi principo expressis verbis nurodyto tarp jų nėra. Taip pat ANK 577 straipsnio antrojoje dalyje tiesiogiai nėra įtvirtinta administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisė užduoti klausimus. Vis tik aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad ANK 632 penktojoje dalyje, reglamentuojančioje proceso eigą teisme, nurodoma, jog „pasisakiusiems asmenims klausimus pirmiausia užduoda teisėjas, paskui – priešinga šalis ir šios atstovai“. Todėl, sistemiškai aiškinant ANK nuostatas, bei atsižvelgiant ir į EŽTT praktiką, kurioje teisingo proceso principas aiškinamas ir tuo aspektu, kaip galimybė atsakomybėn traukiamam asmeniui be trukdžių pristatyti savo poziciją teisme, spręstina, kad P. J. turėjo teisę užduoti klausimus Institucijos atstovei, nes tik toks procesas atitiks „teisingo proceso“ sampratą. Todėl konstatuojamas pirmosios instancijos teismo pažeidimas, neužtikrinus atsakomybėn traukiamam asmeniui pasinaudoti teise užduoti klausimus Institucijos atstovui. Tačiau šis pažeidimas pašalinamas aukštesnės instancijos teismui 2020 m. balandžio 15 d. nutartimi administracinio nusižengimo bylą paskyrus nagrinėti žodinio proceso tvarka, o 2020 m. gegužės 4 d. teismo posėdyje nutarus atlikti įrodymų tyrimą, apeliantui suteikta teisė užduoti Institucijos atstovei klausimus ir išsakyti savo nuomonę dėl jos pateiktų atsakymų. Taigi, pirmosios instancijos teisme padarytas ANK 632 straipsnio 5 dalies pažeidimas buvo ištaisytas apeliacinės instancijos teisme.
Dėl mokesčių administratoriaus Nurodymo teisėtumo tikrinimo
9. Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pasisakė dėl Nurodymo teisėtumo apskritai, taikydamas administracinio akto panaikinimo kriterijus, nes bendrosios kompetencijos teismui, nagrinėjančiam administracinio nusižengimo bylą, nenumatyta teisė nuspręsti ir dėl individualaus administracinio akto teisėtumo. Šiuo atveju, jo teigimu, Nurodymas yra ne administracinis aktas, o administracinis sprendimas, kurio pagrįstumą ir teisėtumą galėtų vertinti tik administraciniai teismai. Apelianto nuomone, skundžiamame nutarime vertindamas, ar yra pakankamai duomenų konstatuoti Nurodymo neteisėtumą, pirmosios instancijos teismas išėjo už bylos dalyko ribų ir nepagrįstai pablogino atsakomybėn traukiamo asmens teisinę padėtį.
Žemesnės instancijos teismas
10. Nustatyta, jog P. J., kaip UAB „E.“ vadovas, skundė Kauno AVMI 2020 m. balandžio 6 d. nurodymą ABTĮ nustatyta tvarka teismui, tačiau Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. gegužės 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-4296-423/2018, kuri palikta nepakeista Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-493-520/2018, atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. liepos 17 d. nutartyje nurodė, kad administraciniam teismui neskundžiamais laikomi mokestinio patikrinimo, taip pat ir operatyvaus, ar mokestinio tyrimo metu tikrinamam mokesčių mokėtojui duodami nurodymai pateikti duomenis, dokumentus ar kitą informaciją, kadangi jie yra procedūriniai aktai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atkreipė dėmesį, kad bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėdami administracines bylas, kuriose asmenys yra pripažinti kaltais padarę nusižengimą, numatytą ANK 505 straipsnio 1 dalyje (pvz., dėl to, kad asmuo nevykdė mokesčių administratoriaus nurodymo pateikti dokumentus ir informaciją operatyviam patikrinimui atlikti iki nustatyto termino), aiškinasi aplinkybes, dėl kurių negalėjo būti vykdomas ar neturėjo būti vykdomas nurodymas.
11. Taigi, apeliacinį skundą nagrinėjantis apygardos teismas, nors ir sutikdamas su apeliantu, jog bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėjantis administracinio nusižengimo bylą, ir negali nuspręsti dėl individualaus administracinio akto teisėtumo, vis tik konstatuoja, jog bendrosios kompetencijos teismai visada privalo spręsti ir patikrinti ar yra objektyvieji ir subjektyvieji administracinio nusižengimo požymiai. Šiuo konkrečiu atveju privalu patikrinti ir tai, ar apeliantas privalėjo vykdyti Institucijos Nurodymą, ar vis tik galėjo jo nevykdyti vadovaudamasis MAĮ 36 straipsnio aštuntuoju punktu, leidžiančiu jam nevykdyti neteisėtų mokesčių administratoriaus nurodymų, įskaitant teisę atsisakyti pateikti informaciją, jei nurodymas pateikiamas dėl duomenų, kuriais mokesčių mokėtojas nedisponuoja ir pagal galiojančius teisės aktus kaupti neprivalo. Pasitvirtinus bent vienai iš šių aplinkybių reikštų, jog nėra objektyviosios pusės vieno iš požymių – priešingos teisei veikos. Tuo pačiu pažymėtina ir tai, kad specializuotiems teismams atsisakius vertinti Nurodymo teisėtumą ir pasisakius, jog tai procedūrinis aktas, bendrosios kompetencijos teismas ne tik gali, bet ir privalo patikrinti, ar Institucija, priimdama šį Nurodymą laikėsi procedūrų, nes priešingu atveju susidarys tokia situacija, kuomet administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo neturės jokios galimybės savo galimai pažeistų teisių ginti teisme, nes, kaip jau minėta, specializuoti teismai atsisakė Nurodymo teisėtumo klausimą atsietai nagrinėti administraciniuose teismuose, o bendrosios kompetencijos teismas negalės visapusiškai įvertinti visos bylos medžiagos ir aplinkybių (veikos ir jos motyvų), kodėl Nurodymas nebuvo įvykdytas. Todėl pripažįstami nepagrįstais apelianto argumentai toje dalyje, jog pirmosios instancijos teismas jokiu aspektu negalėjo vertinti Nurodymo, o tai atlikdamas išėjo už bylos dalyko ribų ir taip pablogino jo teisinę padėtį. Juo labiau, akcentuotina ir tai, kad pats apeliantas ginčija Mokesčių administratoriaus Nurodymo teisėtumą ir dėl to pateikė paaiškinimus tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje.
Dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 505 straipsnio 1 dalyje, padarymo
12. ANK 5 straipsnio 1 dalis numato, jog administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. ANK 567 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta administracinių nusižengimų bylas nagrinėjančių pareigūnų pareiga priimant sprendimą nustatyti, ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar asmuo trauktinas administracinėn atsakomybėn ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti.
Žemesnės instancijos teismas
13. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, byloje dalyvaujančių asmenų žodinius paaiškinimus, apylinkės teismo nutarimą ir kitą bylos medžiagą konstatuoja, kad administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo metu nebuvo išsiaiškintos visos P. J. inkriminuotos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pažeisdamas jų vertinimo taisykles ir neįvertino administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens argumentų ar jis apskritai privalėjo vykdyti Nurodymą, netinkamai aiškino MAĮ bei Operatyviojo patikrinimo atlikimą reglamentuojančias taisykles, o nutarimą priėmė remdamasis išimtinai tik Kauno AVMI pateikta pozicija dėl P. J. kaltės.
14. ANK 505 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už kliudymą įstatymų įgaliotiems pareigūnams įgyvendinti jų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose jiems nustatytas teises ar atlikti jiems pavestas pareigas, šių pareigūnų teisėtų nurodymų ir reikalavimų, taip pat valstybės pareigūnų ar kolegialių institucijų sprendimų (nutarimų) nevykdymą ar netinkamą vykdymą (pareigūnų neįleidimas į tikrinamas teritorijas, patalpas (išskyrus žmogaus būstą) ar kitus objektus, nepateikimas pareigūnams informacijos, duomenų ar dokumentų arba klaidingų ar tikrovės neatitinkančių informacijos ar duomenų pateikimas, atsisakymas paaiškinti ar suteikti duomenis, dokumentų nuslėpimas, vengimas atvykti ir duoti paaiškinimus ir kt.), išskyrus ANK 224 straipsnio 1 dalyje, 317, 318, 322, 506 straipsniuose nurodytus atvejus. Ši teisės norma yra blanketinė, todėl, traukiant administracinėn atsakomybėn už nusižengimo, įtvirtinto ANK 505 straipsnio 1 dalyje, padarymą, būtina nustatyti, kokie įstatymų, reglamentuojančių įgaliotų pareigūnų veiklą, reikalavimai buvo pažeisti arba nevykdomi.
15. Nustatyta, jog administracinio nusižengimo bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas P. J. pripažino kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 505 straipsnio 1 dalyje, už tai, kad šios nutarties 1 punkte nurodytu laiku ir aplinkybėmis, kaip UAB „E.“ direktorius, neįvykdė Kauno AVMI 2018 m. balandžio 6 d. nurodymo Nr. (12.7) FR0706-2647, kuriuo buvo įpareigotas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo nurodymo įteikimo dienos (iki 2018 m. balandžio 23 d.) pateikti nurodytus įmonės buhalterinius dokumentus, tokiu būdu pažeisdamas MAĮ 40 straipsnio 8 punkto reikalavimus. Kauno AVMI 2020 m. sausio 23 d. administracinio nusižengimo protokole Nr. VMI-02-ANR_P-25-2020 P. J. taip pat buvo inkriminuotas ir MAĮ 40 straipsnio 2 punkto reikalavimų pažeidimas. Tačiau iš skundžiamo nutarimo turinio matyti, kad P. J. buvo pripažintas kaltu pažeidęs tik MAĮ 40 straipsnio 8 punkto reikalavimus, kuriame nurodyta, kad mokesčių mokėtojas privalo pateikti mokesčių administratoriui visus patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus, kompiuteriu tvarkomos apskaitos duomenis bei kitą informaciją.
16. Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno AVMI 2018 m. sausio 19 d. nurodymu Nr. (12.7) FR0706-766 įpareigojo UAB „E.“ iki 2018 m. sausio 31 d. pateikti dokumentus (banko, kasos, sutartis, registrus ir kt.), kurių pagrindu UAB „E.“ vykdė UAB „T.“ akcijų pirkimą iš (duomenys neskelbtini) įmonių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), R. J. ir jų pardavimą P. J. ir A. J., o taip pat R. J. ir P. J. vykdė piniginių lėšų mokėjimus UAB „E.“ (1 t., b. l. 2). Institucija, negavusi reikalautų dokumentų, 2018 m. balandžio 6 d. surašė pakartotinį nurodymą Nr. (12.7) FR0706-2647, kuriuo buvo prašoma P. J., kaip UAB „E.“ akcininko ir vadovo, ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šio nurodymo įteikimo datos pateikti prašomus dokumentus (1 t., b. l. 3). Šis nurodymas P. J. įteiktas 2018 m. balandžio 11 d., todėl prašyti dokumentai turėjo būti pateikti iki 2018 m. balandžio 23 d. Taigi, nėra ginčo, kad P. J. neįvykdė Institucijos 2018 m. balandžio 6 d. nurodymo.
17. Tačiau apeliantas teigia, kad naudojosi MAĮ 36 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta teise nevykdyti neteisėto mokesčių administratoriaus nurodymo. Kaip vieną iš priežasčių, dėl kurių apeliantas laiko 2018 m. balandžio 6 d. nurodymą neteisėtu, nurodo tai, kad jis priimtas pasibaigus apelianto vadovaujamos UAB „E.“ Operatyvaus patikrinimo terminui (2018 m. sausio 10 d.) ir šio termino laiku nepratęsus (pratęstas tik 2018 m. sausio 11 d.). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su tokiais apelianto teiginiais.
18. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Kauno AVMI 2017 m. gruodžio 13 d. Operatyvaus patikrinimo pavedimu Nr. FR1043-7330 buvo nuspręsta atlikti UAB „E.“ operatyvų patikrinimą dėl priešpriešinės informacijos surinkimo, kurio pradžia 2018 m. sausio 3 d., pabaiga 2018 m. sausio 10 d. (1 t., b. l. 101). Taip pat iš Operatyvaus patikrinimo pavedimo Priedo, kuriame, beje, nurodyta data „2018 m. gruodžio 11 d.“, juo operatyvų patikrinimą nuspręsta pratęsti nuo 2018-01-11 iki 2018-01-19 (1 t., b. l. 102). Institucija teismo posėdyje pripažino, su kuo sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, kad buvo padaryta klaida nurodant ne tą minėto priedo mėnesį, t. y. vietoj gruodžio mėnesio turėjo būti įrašytas sausio mėnesis. Tačiau Kauno AVMI atstovė apeliacinės instancijos teisme taip pat pripažino, kad galėjo būti padarytas pažeidimas operatyvų patikrinimą pratęsus sekančią dieną po to, kai jis pasibaigė, t. y. šiuo atveju operatyvaus patikrinimo terminas pasibaigė 2018 m. sausio 10 d., o buvo pratęstas tik 2018 m. sausio 11 d. Ši aplinkybė nurodyta ir Institucijos 2018 m. kovo 14 d. administracinės procedūros sprendime dėl UAB „E.“ skundo Nr. P22-61, kuriuo nutarta atsakingų valstybės tarnautojų atžvilgiu inicijuoti galimo tarnybinio nusižengimo tyrimus (1 t., b. l. 38–42).
19. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada ir Institucijos teiginiais, kad šis operatyvaus patikrinimo pratęsimo pažeidimas yra tik formalus. Operatyvaus patikrinimo pavedimas Nr. FR1043-7330 pasibaigė 2018 m. sausio 10 d., o „Priedu“, esančiu (1 t., b. l. 102) jis negalėjo būti pratęsiamas, nes bendrieji teisės principai numato, jog pratęsti gali būti tik nepasibaigę terminai. Jokio kitokio terminų pratęsimo aiškinimo taisyklių nėra įtvirtinta nei MAĮ, nei teismų praktikoje. Mokesčių administratoriaus veiklą ir jo atliekamas procedūras reglamentuoja viešosios teisės normos, kurių principas – leidžiama tik tiek, kiek yra nustatyta teisės aktuose. Todėl ši valstybės institucija privalo užtikrinti, kad jos tarnautojai vykdytų savo funkcijas tikslai pagal įstatymą, o mokesčių administravimo srityje tikrinamam asmeniui patiriant suvaržymus ir esant galimybei taikyti sankcijas, kurios savo esme teismų praktikoje prilyginamos kriminalinėms, negali būti jokių abejonių dėl tikrinimo pagrindo, apimties, pradžios ir pabaigos. Šiuo atveju Patikrinimas jau buvo pasibaigęs, ir neteisėtai pratęstas, todėl buvo pažeistos procedūros, kas sukelia tas pasekmes, jog tolimesni veiksmai, o konkrečiai – Nurodymų, kurie iš esmės turi procesinių prievartos priemonių požymių, davimas neturi teisėto pagrindo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą pažymėjo, jog viešojoje teisėje galioja teisėtumo ir teisinio apibrėžtumo principai, kurie viešojo administravimo subjektus inter alia mokesčių administratorių įpareigoja veikti tik įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribose (intra vires). Tuo tarpu veikimas viršijant kompetencijos ribas (ultra vires) yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu. Viešojo administravimo subjektas turi tik tuos įgalinimus, kurie jam konkrečiai suteikti, plečiamas kompetencijos aiškinimas yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-1166/2005; 2011 m. sausio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556–100/2011 ir kt.). Kaip jau minėta, pasibaigęs terminas negali būti pratęstas. Dėl to Institucijai laiku nepratęsus UAB „E.“ Operatyvaus patikrinimo ir/ar neatnaujinus jo, bet laikantis pozicijos, kad jis pratęstas tinkamai, 2018 m. sausio 19 d. nurodymas ir su juo neatsiejamai susijęs 2018 m. balandžio 6 d. nurodymas laikytini surašytais po patikrinimo termino pabaigos. Todėl P. J. nekilo pareiga tokius Nurodymus vykdyti.
20. Teismas atkreipia dėmesį, kad tokia situacija, kai patikrinimo terminas pratęsiamas jam jau pasibaigus, priešingai nei teismo posėdžio metu teigė Institucijos atstovė, nėra vienetinis atvejis. Nors šioje byloje nėra sprendžiamas UAB „T.“ mokestinio patikrinimo teisėtumas, tačiau iš P. J. į bylą pateiktų dokumentų, kuriais buvo pratęsinėjamas šios įmonės patikrinimas, matyti, jog kelis kartus terminas taip pat buvo pratęstas jam jau pasibaigus (1 t., b. l. 140, 149). Šis pavyzdys rodo, kad nesavalaikis UAB „E.“ operatyvaus patikrinimo pratęsimas nėra pavienis ir mažareikšmis atvejis, o Institucija viršija įstatymo jai suteiktus įgaliojimus.
21. Tačiau apeliacinės instancijos teisme Institucijos atstovė nurodė, jog Nurodymą pateikti informaciją Mokesčių administratorius turi teisę duoti ir nevykdant Operatyvaus patikrinimo, todėl neturi jokios esmės Patikrinimo nepratęsimas. Ji paaiškino, kad tokią teisę Institucijai suteikia konkrečiai Operatyvių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir tvirtinimo taisyklių 16.6 punktas. Teismas tokius paaiškinimus vertina kaip nepagrįstus.
22. Pažymėtina, kad MAĮ 32 straipsnio trečiame punkte yra numatyta Mokesčių administratoriaus pareiga tiksliai laikytis mokesčių teisės aktų. Operatyvių patikrinimų atlikimo, rezultatų įforminimo ir patvirtinimo procedūras numato specialus teisės aktas – Operatyvių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir tvirtinimo taisyklės, patvirtintos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. VA-128 (toliau ir – Taisyklės). Todėl Institucijai atliekant UAB „E.“ patikrinimą, šių Taisyklių taip pat buvo privalu laikytis. Jų 16 punkte nurodoma (toliau išdėstant konkrečiai šio punkto papunkčiais) ką konkrečiai turi teisę atlikti pareigūnas operatyvaus patikrinimo metu. Institucijos atstovės minėtame 16.6 papunktyje nurodyta, jog mokesčių administratoriaus pareigūnas turi teisę duoti mokesčių mokėtojui, taip pat kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims (kai tai susiję su mokesčių administratoriaus teisių mokesčių mokėtojo atžvilgiu įgyvendinimu) privalomus vykdyti nurodymus. Tačiau teismas pažymi, jog ši norma (16.6 papunktis) nėra savarankiška. Ji yra Taisyklių 16 punkto sudėtinė dalis – vienas iš papunkčių, kas reiškia, jog taikoma tik esant šiame, pagrindiniame, punkte esančiai sąlygai – atliekant operatyvųjį patikrinimą.
23. Kitas esminis aspektas šioje byloje yra tai, jog bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo nustatyta, kad UAB „Technologija“ mokestinis patikrinimas vis tik buvo pabaigtas ir negavus iš UAB „E.“ reikalautų dokumentų. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu Institucijos atstovė patvirtino, kad mokesčių administratoriaus pareigūnai surinko reikalingą informaciją iš kitų įstaigų – bankų, Registrų centro ir kt. Todėl teismas daro išvadą, jog UAB „E.“ operatyvusis patikrinimas ir vėlesnis Nurodymų davimas pateikti informaciją buvo perteklinis, o tuo pačiu ir neproporcingas veiksmas. MAĮ 32 straipsnyje, nustatančiame mokesčių administratoriaus pareigas, nurodyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, privalo stengtis kuo mažiau trikdyti mokesčių mokėtojo veiklą (7 punktas). Aiškinant šią teisės normą spręstina, kad Mokesčių administratorius visų pirma turėtų surinkti patikrinimui reikalingą informaciją iš kitų šaltinių, netrukdydamas mokesčių mokėtojo, pvz. valstybinių registrų, institucijų, bankų (jeigu yra tokia galimybė), o tik po to spręsti ar būtina dokumentų reikalauti iš paties mokesčių mokėtojo. Nagrinėjamu atveju matyti, kad tokia galimybė buvo. Todėl Institucijai gavus reikalingą informaciją iš kitur, nėra pagrindo spręsti, kad P. J. nepateikus 2018 m. balandžio 6 d. nurodymu Nr. (12.7) FR0706-2647 reikalautų dokumentų buvo sukliudyta Mokesčių administratoriui atlikti jo funkcijas.
24. Be to iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad P. J. neatsisakė pateikti iš jo reikalautų UAB „E.“ dokumentų be jokių motyvų, bet kreipėsi į Kauno AVMI bandydamas išsiaiškinti Institucijos nurodymų teisėtumą (2 t., b. l. 76-77), o tai rodo, kad nebuvo ir jo tyčios.
25. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste pažymėtina, kad, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis nekaltumo prezumpcijos principu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini teisinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo) padarymo, o visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-3-1073/2019). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepašalino abejonių dėl nurodymo teisėtumo bei nepagrįstai sureikšmino Mokesčių administratoriaus teises ir suabsoliutino mokesčio mokėtojo pareigas, tokiu būdu pažeisdamas in dubio pro reo principą. Spręstina, kad tiek apeliaciniame skunde, tiek teismo posėdžio metu P. J. pagrįstai teigė, kad teisėtai naudojosi MAĮ 36 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta mokesčių mokėtojo teise nevykdyti neteisėto mokesčių administratoriaus nurodymo.
26. Apibendrindamas tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 6 d. nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas, o administracinio nusižengimo teisena P. J. atžvilgiu nutraukiama, nesant administracinio nusižengimo sudėties.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi,
nutaria:
P. J. apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 6 d. nutarimą dėl P. J. nubaudimo pagal ANK 505 straipsnio 1 dalį ir administracinio nusižengimo teiseną P. J. atžvilgiu nutraukti.
Šis nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną ir yra neskundžiamas.