Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Savinijaus Katausko ir Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant prokurorei Ingai Mačiulienei;

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. ir jo gynėjo advokato Donato Lengvino apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2022 m. vasario 22 d. nuosprendžio, kuriuo

A. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalį 120 MGL (6 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas ir nustatyta galutinė bausmė – 5 900 Eur dydžio bauda, kurią A. J. savanoriškai privalo sumokėti per 6 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. J. nuteistas už tai, kad 2021 m. rugpjūčio 4 d., 11.00–12.00 val., Jūrininkų sveikatos priežiūros centro Klaipėdos vakcinacijos centre, esančiame adresu Kretingos g. 36, Klaipėda, pasiūlė ir davė 50 Eur kyšį (duomenys neskelbtini) slaugytojai I. T. už pageidaujamą jos neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, kad ji neskiepytų jo, t. y. A. J., COVID-19 vakcina, tačiau medicininiuose dokumentuose padarytų įrašą apie vakcinos ,,Covid 19 Vaccine Moderna“ 1-os dozės suleidimą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nesutinkama su A. J. nuteisimu, teigiant, jog teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus, tiesioginių jo kaltės įrodymų byloje nėra, o esami yra nepakankami pagrįsti jo kaltę padarius nusikalstamą papirkimo veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje.

5. BPK 20 straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog A. J. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. Teismas, priešingai, nei teigia apeliantai, vertino byloje surinktų įrodymų visumą, nesuteikdamas vieniems įrodymams prioriteto prieš kitus, ir tinkamai pagrindė savo išvadas. Taigi, priimdamas skundžiamą nuosprendį, teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, dėl to abejoti jo objektyvumu bei teisėtumu teisinio pagrindo nėra.

6. Pagal BK 227 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pats ar per tarpininką pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Taigi papirkimas objektyviai pasireiškia bent vieno iš alternatyvių veiksmų padarymu: kyšio pasiūlymu, pažadu jį duoti, susitarimu duoti kyšį ar jo davimu. Kyšį žadama, siūloma duoti ar jis duodamas už pageidaujamą valstybės tarnautojo (jam prilyginto asmens) teisėtą arba neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. BK 227 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine jo forma – reikia aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu, taip pat nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius – būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius. Pažymėtina, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių-psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-321/2009, 2K-526/2011, 2K-406/2011).

7. Kartu, kaip pagrįstai argumentuoja apeliantai, nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad, pagal teismų praktiką, sprendžiant asmens kaltumo dėl papirkimo (BK 227 straipsnis) klausimą reikia įvertinti ne tik tai, kaip atitinkamus tokio asmens (papirkėjo) veiksmus suprato valstybės tarnautojas (jam prilygintas asmuo), bet ir nustatyti šio asmens ketinimą papirkti valstybės tarnautoją (jam prilygintą asmenį) – turi būti įrodyta, kad papirkėjas suvokia, jog jis valstybės tarnautojui neteisėtai siūlo, žada, susitaria duoti ar duoda pinigus ar kitas turtines vertybes už tai, kad šis veiktų (neveiktų) jo naudai, ir nori, kad valstybės tarnautojas priimtų kyšį bei patenkintų jo interesus (kasacinė nutartis Nr. 2K-540/2013). Konstatuojant kyšininkavimą reikia nustatyti būtiną kyšininkavimo požymį – kyšio davėjo pageidaujamą kyšio priėmėjo veikimą ar neveikimą, t. y. būtina išsiaiškinti, ko siekė kyšio davėjas, pasiūlydamas ar pažadėdamas duoti kyšį, koks yra (buvo) jo interesas (kasacinė nutartis Nr. 2K-536/2013). Suprantama, kad, atsižvelgiant į nusikalstamų veikų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams sampratą baudžiamajame įstatyme, normų, nustatančių atsakomybės pagrindus už tokių veikų padarymą, paskirtį, yra prielaidos išvadai, kad kyšiu laikytina tai, kuo siekiama kaltininkui reikšmingų, racionalių, logiškų padarinių (pvz., išvengti griežto nubaudimo, didelių turtinių nuostolių, išsaugoti gerą reputaciją).

8. Iš skundžiamame nuosprendyje išdėstytų teismo motyvų matyti, kad teismas, priešingai, nei teigia apeliantai, analizavo ir pasisakė apie A. J. tyčią, jos kryptingumą ir kartu tinkamai įvertino, jog I. T. pagrįstai suprato, jog jai siūlomas ir duodamas A. J. kyšis yra už tai, kad ji atliktų jo pageidaujamus neteisėtus veiksmus. A. J. inkriminuotus kyšio siūlymo ir davimo veiksmus teismas pagrįstai grindė nors ir netiesioginiais, tačiau patikimais, teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais ir jų visuma. Nuosprendyje greta teisme duotų liudytojų I. T., A. V., G. D., S. M., taip pat liudytojų O. K. (A. J. darbo vadovė, parodžiusi, kad tą dieną A. J. pasakė, jog važiuoja skiepytis), A. T. ir M. T. (A. J. pažįstami, draugai, parodę, kad nesutarė su A. J., nes jis netikėjo vakcinomis) parodymų nurodomi ir šių liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Todėl nėra pagrindo pritarti apeliantų teiginiui, kad kaltinamojo kaltę teismas grindė tik kaltinimui palankių liudytojų I. T., A. V., G. D., S. M. parodymais. Liudytojų parodymai, kaip tai nustatyta BPK 276–292 straipsniuose, buvo aprašyti nuosprendyje siekiant atskleisti jų parodymų kaitą ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme ir taip juos patikrinti bei išvengti jų vertinimo klaidų. Dėl to nėra pagrindo manyti, kad teismas nuosprendį pagrindė nepatikimais ar neinformatyviais liudytojų I. T., A. V., G. D., S. M. parodymais ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių, 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Teismas atsižvelgė į byloje surinktų įrodymų visumą ir nurodė tai nuosprendyje, lygindamas ir vertindamas apeliantų kvestionuojamus liudytojų I. T., A. V., G. D., S. M. parodymus kitų byloje surinktų įrodymų kontekste (ištirti daiktų apžiūros, kratos protokolai ir kt.).

9. Akcentuodami, jog A. J. nesiūlė ir neturėjo tyčios siūlyti ir duoti kyšį bendrosios praktikos slaugytojai I. T. už pageidaujamą jos neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, kad ji neskiepytų jo COVID-19 vakcina, tačiau medicininiuose dokumentuose padarytų įrašą apie vakcinos ,,Covid 19 Vaccine Moderna“ 1-os dozės suleidimą, apeliantai savaip interpretuoja tiek liudytojos I. T., tiek jos kolegų, dirbusių toje pačioje vakcinacijos vietoje, liudytojų A. V., G. D., S. M. parodymus. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos.

10. Šiuo atveju jokio pagrindo netikėti ar abejoti liudytojų I. T., A. V., G. D. ir S. M. duotų parodymų patikimumu nebuvo ir dabar nėra. Kaltinimui atskleisti teisiškai reikšmingą aplinkybę, t. y. kad I. T. siūlė ir davė kyšį būtent A. J., ir liudytojai A. V., G. D. ir S. M. suprato vienodai, o tai, kad nė vienas iš jų nematė ir (ar) negirdėjo kyšio siūlymo ir davimo veiksmų, nelemia mažesnio jų parodymų patikimumo. Jų parodymai patvirtina tiesiogiai kyšio siūlymo ir davimo procese dalyvavusios I. T. parodymus apie tai, kad 50 Eur kyšį siūlė ir davė A. J.. I. T. veiksmai – pinigų grąžinimas A. J., pranešimas dėl bandymo ją papirkti A. V. – vakcinacijos centro koordinatorei, vėliau – S. M. – registratorei vakcinacijos centre ir G. D. – vyriausiajam koordinatoriui Klaipėdos vakcinacijos centre, kaip teisingai motyvavo teismas, rodo, jog ji suprato, kad A. J. siūlo ir duoda jai kyšį už tai, kad ji realiai jo nepaskiepytų, tačiau padarytų įrašą medicininiuose dokumentuose, jog paskiepijo 1-ąja vakcinos doze. I. T. iš karto grąžino A. J. jo pasiūlytus, t. y. įdėtus į pasą, 50 Eur, o apie papirkimo faktą informavo už tai atsakingus darbuotojus.

11. Kaltinamojo A. J. versiją, kad pinigai pase atsidūrė atsitiktinai, apylinkės teismas pagrįstai atmetė ir vertino kaip paneigtą liudytojos S. M. parodymais. Kaip teisingai nustatė teismas, visų pirma, registruodama A. J. vakcinuoti, S. M. buvo paėmusi jo pasą, tačiau nematė jame jokių pinigų, o po to A. J. pateikus pasą I. T., ši iškart pamatė pase įdėtą perlenktą 50 Eur kupiūrą. I. T. parodymai, jog tada A. J. bandė susitarti dėl vakcinos nesuleidimo, o jai atsisakius atlikti prašomą paslaugą ir grąžinus pinigus, A. J. atsisakė skiepytis, jam pasidarė bloga, yra nuoseklūs ir atskleidžia logišką įvykio eigą. I. T. parodymus patvirtina ir akistatos su kaltinamuoju A. J. protokole užfiksuoti duomenys bei minėtų liudytojų A. V., S. M., S. D. parodymai. Teisėjų kolegija pažymi, jog visi šie liudytojai A. J. nepažinojo ir jokio pagrindo jį apkalbėti ar kitaip jam pakenkti neturėjo. Teismas pagrįstai įžvelgė, jog A. J. turi neigiamą požiūrį į skiepus, o tai sustiprina teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą, kad, jau važiuodamas skiepytis, A. J. turėjo apibrėžtą išankstinę tyčią išvengti skiepijimosi ir tai padaryti paperkant konkretų vakciną suleidžiantį medicinos darbuotoją. Patogi kyšio siūlymui, davimui vieta – vakcinacijos vietoje buvo tik slaugytoja I. T., A. J. pasirinktas „tylusis“ kyšio davimo metodas – įdedant pinigus į pasą ir tokiu būdu tikintis slaugytojos nesąžiningumo, atskleidžia A. J. sumanumą siekiant nusikalstamo tikslo realizavimo, tačiau tai nepaneigia apylinkės teismo išvados, jog jis veikė tiesiogine tyčia – siūlydamas ir duodamas 50 Eur kyšį I. T. suprato, kad veikia neteisėtai, ir norėjo taip elgtis. Pateikdamas pasą registracijai, A. J. jame neturėjo įdėjęs banknoto, o perlenktą 50 Eur kupiūrą įdėjo į pasą tik tada, kai pateikė jį konkrečioje asmenų vakcinacijos vietoje dirbusiai I. T.. Todėl kaip išgalvota ir neįtikinama vertinama apeliantų versija, kad A. J. tuo metu su savimi turėti pinigai savaime įsimaišė ar kitaip galėjo patekti į pasą, o I. T. radus 50 Eur pase, jis tik su ja juokavęs ir diskutavęs apie galimybę vakcinacijos centre „skiepytis“ už pinigus. Beje, apeliantų teiginys, jog A. J. tuo metu taip juokavo, leidžia suabejoti tuo, jog jo negalavimas vakcinacijos centre tuoj po nepavykusio papirkimo buvo tikras, o ne apsimestinis, siekiant švelninti, maskuoti nepavykusio papirkimo pasekmes ir išvengti pasiskiepijimo. Todėl A. J. įvykio dieną liko nepasiskiepijęs.

12. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytų aplinkybių visumą, konstatuoja, jog A. J. kaltė padarius BK 227 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą A. J. pripažinti kaltu pagal 227 straipsnio 1 dalį.

13. Bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta A. J. bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, atitinka protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus. BK 227 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta baudos arba arešto, arba laisvės atėmimo iki penkerių metų bausmė. Taigi A. J. skirta švelniausia baudos bausmė, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad anksčiau jis neteistas, administracine tvarka baustas, tačiau už kitokio pobūdžio pažeidimus, baudas sumoka, yra darbingo amžiaus, dirba, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra. Įvertinus A. J. asmenybę, jo padarytos veikos pobūdį, pavojingumą, bausmė nelaikytina aiškiai per griežta ar neadekvačia priemone pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.

14. Apibendrindama anksčiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliacinis skundas nepagrįstas, visos skunde minimos aplinkybės buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistojo veika pagal BK 227 straipsnio 2 dalį kvalifikuota teisingai. Tenkinti apeliacinį skundą ir panaikinti ar pakeisti apylinkės teismo nuosprendį remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. J. ir jo gynėjo advokato Donato Lengvino apeliacinį skundą atmesti.