Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. V. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Visi logistikos sprendimai“ dėl darbo užmokesčiui prilygintų išmokų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovė atsiliepimo į ieškinį nepateikė. 2017-09-08 Klaipėdos miesto apylinkės teisme gauti atsakovės rašytiniai paaiškinimai bei priedai susiję su ieškovo darbu pas atsakovę. Atsakovė rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad su ieškovu atsiskaitė visiškai iki paskutinės ieškovo darbo pas atsakovę dienos, todėl nėra jam skolinga.

Teismo posėdžio metu ieškovas palaikė ieškinio reikalavimus, papildomai paaiškino, kad pagal I darbo sutartį ieškovui tikrai buvo išmokėta 6370 Eur, nors iš pateiktų ieškinio priedų matyti tik dalis (3940 Eur) gautos sumos pervestos į banko sąskaitą. Dirbant pagal II darbo sutartį, atsakovė be darbo užmokesčio taip pat turėjo apmokėti ieškovo nuvykimo ir grįžimo iš komandiruotės išlaidas. Nurodo, kad bendraujant su atsakove dėl neišmokėtų sumų, ji vis atidėliojo mokėjimus. Teigia, kad prieš pasirašant darbo sutartis atsakovė žadėjo, kad ieškovas dirbdamas pas atsakovę gaus 70 Eur darbo užmokestį už vieną dieną, bet negavęs žadėtų sumų, ieškovas jas apskaičiavo remiantis ieškinyje nurodytais įstatymais, vairuotojų - ekspeditorių vedamu darbo laiko žurnalu bei taikant 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 96/71/EB. Taip pat pažymėjo, kad vienos iš komandiruočių metu, dirbant pagal II darbo sutartį, buvo patekęs į autoįvykį, kurio metu buvo nežymiai apgadinta darbo priemonė. Minėtą įvykį ieškovas užfiksavo ir iš karto pranešė atsakovei. Po įvykio atsakovė jokių sąskaitų už darbo priemonės remontą ieškovui nepateikė, kadangi, kaip ieškovas nurodo, darbo priemones draudžia ir už jas atsako pati atsakovė. Paaiškino, kad nutraukiant II darbo sutartį atsakovė užsiminė apie sąskaitas už darbo priemonės remontą, tačiau ieškovas atsisakė jas apmokėti, kadangi jam nepriklauso apmokėti minėtų sąskaitų.

Atsakovė į teismo posėdį neatvyko, neatvykimo priežasčių nenurodė, apie teismo posėdį informuota tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016-02-29 tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 073, pagal kurią ieškovas nuo 2016-02-29 iki 2016-06-29 dirbo vairuotoju-ekspeditoriumi. Pagal I darbo sutarties 3 ir 9 punktus šalys sutarė dėl apmokėjimo už darbą: ieškovui mokamas minimalus darbo užmokestis pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą, taikant 1,3 koeficientą, plius 1 Eur, iki sekančio mėnesio 16 dienos. Nustatyta, kad ieškovas pasirašydamas 2016-02-29 darbo sutartį Nr. 073 patvirtino, kad sutinka su sąlyga, kad „dienpinigiai gali būti mažinami ne mažiau, kaip 50 procentų dienpinigių sumos, apskaičiuotos pagal Komandiruočių sąnaudų atsiskaitymo iš pajamų taisyklių 3 ir 9 punktus“. Ieškovui dienpinigiai buvo skaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymą Nr. 116 (2014 m. rugsėjo 24 d. įsakymo Nr. 1K-293 redakcija) „Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų, vykstantiems į užsienio komandiruotes, patvirtinimo“. Ginčo dėl šalių sudarytos I darbo sutarties ir jos sąlygų tarp šalių nėra. Ginčo dėl I darbo sutarties nutraukimo tarp šalių nėra. Ieškovas atleistas atsakovo 2016-06-28 įsakymu „Dėl atleidimo iš darbo“ nuo 2016-06-29 pagal darbuotojo prašymą.

Taip pat, iš bylos duomenų nustatyta, kad 2016-11-07 tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 139, pagal kurią ieškovas nuo 2016-11-11 iki 2016-12-14 dirbo vairuotoju-ekspeditoriumi. Pagal II darbo sutarties 3 ir 9 punktus šalys sutarė dėl apmokėjimo už darbą: ieškovui mokamas minimalus darbo užmokestis pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą, taikant 1,3 koeficientą, plius 1 Eur, iki sekančio mėnesio 16 dienos. Nustatyta, kad ieškovas pasirašydamas 2016-11-07 darbo sutartį Nr. 139 patvirtino, kad sutinka su sąlyga, kad „dienpinigiai gali būti mažinami ne mažiau, kaip 50 procentų dienpinigių sumos, apskaičiuotos pagal Komandiruočių sąnaudų atsiskaitymo iš pajamų taisyklių 3 ir 9 punktus“. Ieškovui dienpinigiai buvo skaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymą Nr. 116 (2014 m. rugsėjo 24 d. įsakymo Nr. 1K-293 redakcija) „Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų, vykstantiems į užsienio komandiruotes, patvirtinimo“. Ginčo dėl šalių sudarytos II darbo sutarties ir jos sąlygų tarp šalių nėra. Ginčo dėl II darbo sutarties nutraukimo tarp šalių nėra. Ieškovas atleistas atsakovo 2016-12-14 įsakymu „Dėl atleidimo iš darbo“ nuo 2016-12-14 pagal darbuotojo prašymą.

Pagal byloje pateiktas darbo sutartis, konstatuotina, kad tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė darbo santykiai. Tarp šalių kilo ginčas ieškovui nesutinkant su paskaičiuoto ir išmokėto atlyginimo, dienpinigių ir kelionės išlaidų atlyginimo sumomis. Ieškovas mano, kad nutrūkus darbo santykiams su juo nebuvo pilnai atsiskaityta, kai tuo tarpu atsakovas rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad su ieškovu atsiskaitė pilnai, pateikia duomenis apie iš ieškovui priklausančio darbo užmokesčio išskaičiuotą baudą.

Pagal ieškovo asmeninės banko sąskaitos išrašą nustatyta, jog už laikotarpį nuo 2016-02-29 iki 2016-06-29 atsakovė į nurodytą ieškovo sąskaitą pervedė 3940 Eur avanso dienpinigiams, darbo užmokesčio, avanso kelionės išlaidoms. Ieškovas paaiškinimais patvirtino, kad atsakovė už laikotarpį nuo 2016-02-29 iki 2016-06-29 ieškovui pervedė 6370 Eur darbo užmokesčio ir kitų su darbo užmokesčiu susijusių išmokų (dalį su darbo užmokesčiu susijusių išmokų, t.y. 3940 Eur pervesdama į ieškovo banko sąskaitą (duomenys neskelbtini), likusios 2430 Eur sumos išmokėjimas rašytiniais įrodymais nepatvirtintas).

Pagal atsakovo pateiktus rašytinius buhalterinius duomenis ieškovui už 2016-02-29 - 2016-06-29 darbo laikotarpį atsakovas paskaičiavo 1555,56 Eur darbo užmokesčio atskaičius mokesčius: už 2016 m. vasario mėnesį 17,33 Eur, už 2016 m. kovo mėnesį 390 Eur (su priskaičiuotu 57,15 Eur priedu), už 2016 m. balandžio mėnesį 354 Eur (su priskaičiuotu 9,79 Eur priedu), už 2016 m. gegužės mėnesį 352 Eur (su priskaičiuotu 7,17 Eur priedu), už 2016 m. birželio mėnesį 442,23 Eur (su priskaičiuotu 147,59 Eur priedu už nepanaudotas kasmetines atostogas). Atsakovės 2016-02-29 įsakymu Nr. 59-K ieškovas komandiruotas nuo 2016-03-02 iki 2016-03-31 į Vokietiją. Atsakovo pateiktos buhalterinės pažymos duomenimis ieškovui paskaičiuoti 1740 Eur dienpinigiai (30 dienų x 58 Eur). Atsakovės 2016-03-30 įsakymu Nr. 103-K ieškovas komandiruotas nuo 2016-04-01 iki 2016-04-22 į Vokietiją. Atsakovo pateiktos buhalterinės pažymos duomenimis ieškovui paskaičiuoti 1276 Eur dienpinigiai (22 dienos x 58 Eur). Atsakovės 2016-05-02 įsakymu Nr. 177-K ieškovas komandiruotas nuo 2016-05-06 iki 2016-05-31 į Vokietiją. Atsakovo pateiktos buhalterinės pažymos duomenimis ieškovui paskaičiuoti 1508 Eur dienpinigiai (26 dienų x 58 Eur).

Pagal atsakovės pateiktą finansinę ataskaitą WB133 nustatyta, kad atsakovui už 2016-02-29 - 2016-06-29 darbo laikotarpį viso paskaičiuota 4631,77 Eur dienpinigių, dienpinigių avanso ir kelionės išlaidų atlyginimo. Iš viso pagal byloje esančius duomenis už 2016-02-29 - 2016-06-29 darbo laikotarpį atsakovas paskaičiavo ir ieškovui išmokėjo 6187,33 Eur darbo užmokesčio kartu su dienpinigiais ir kelionės išlaidom (1555,56 Eur + 4631,77 Eur). Įvertinus ieškovo paaiškinimus, kad už nurodytą laikotarpį jam išmokėta 6370 Eur darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų, konstatuotina, kad ieškovas už 2016-02-29 - 2016-06-29 darbo laikotarpį gavo 182,67 Eur daugiau (6370 Eur - 6187,33 Eur) negu paskaičiuota ir išmokėta pagal atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus, todėl teismas vertindamas tiek ieškovo, tiek atsakovo pateiktus įrodymus daro išvadą, jog su ieškovu už 2016-02-29 - 2016-06-29 darbo laikotarpį pagal I darbo sutartį yra atsiskaityta pilnai.

Iš byloje esančių ieškovo banko sąskaitos išrašų nustatyta, kad už laikotarpį nuo 2016-11-11 iki 2016-12-14 atsakovė į ieškovo banko sąskaitą (duomenys neskelbtini) pervedė 550 Eur avanso. Pagal atsakovo pateiktus rašytinius buhalterinius duomenis atsakovas už darbo laikotarpį nuo 2016-11-11 iki 2016-12-14 paskaičiavo darbo užmokestį už 2016 m. lapkričio mėnesį 250,78 Eur atskaičius mokesčius, už 2016 m. gruodžio mėnesį 200,94 Eur (su priskaičiuotu 28,69 Eur priedu už nepanaudotas kasmetines atostogas) atskaičius mokesčius.

Atsakovės 2016-11-11 įsakymu Nr. 515-K ieškovas komandiruotas nuo 2016-11-16 iki 2016-11-30 į Vokietiją. Atsakovo pateiktos buhalterinės pažymos duomenimis ieškovui paskaičiuoti 812 Eur dienpinigiai už 2016 m. lapkričio mėnesį (13 dienų x 58 Eur ir 2 dienos x 58 Eur taikant 50 proc.). Atsakovo pateiktos buhalterinės pažymos duomenimis ieškovui paskaičiuoti 406 Eur dienpinigiai už 2016 m. gruodžio mėnesį (7 dienos x 58 Eur).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad viso ieškovui už laikotarpį nuo 2016-11-11 iki 2016-12-14 turėjo būti išmokėta 1669,42 Eur darbo užmokesčio kartu su dienpinigiais (451,42 darbo užmokestis+812 Eur dienpinigiai+406 Eur dienpinigiai). Įvertinus visus į bylą pateiktus įrodymus nustatyta, kad ieškovui už laikotarpį nuo 2016-11-11 iki 2016-12-14 neišmokėta 1119,42 Eur (1669,42 Eur – 550 Eur pervesta suma į ieškovo sąskaitą) su darbo užmokesčiu susijusių išmokų.

Byloje nėra pateikta įrodymų, jog paskaičiuota 1119,42 Eur suma būtų sumokėta ieškovui, tą patvirtina ir ieškovo paaiškinimai teismo metu. Atsakovės pateikta 2016-12-14 buhalterinė pažyma „Dėl V. V. skolos įmonei“ nėra pagrįsta papildomais įrodymais, paaiškinančiais ieškovo „baudų“ kilmę, atsakovas nepagrindė aplinkybių, kodėl neišmokėjo numatytos su darbo užmokesčiu susijusios sumos ieškovui, nesikreipė į darbo ginčų komisiją dėl materialinės žalos įmonei atlyginimo. Be to iš ieškovo paaiškinimų nustatyta, kad įmonės turtui padaryti sugadinimai atlyginami atsakovo sąskaita, o ne darbuotojų asmeninėmis lėšomis, todėl pateikta buhalterinė pažyma teismo nevertintina kaip pagrindas neišmokėti ieškovui jam priklausančio darbo užmokesčio.

Byloje nėra pateikta įrodymų apie ieškovo patirtas kelionės išlaidas komandiruotės metu, todėl šios išlaidos iš atsakovo nepriteistinos.

Dėl ikiteisminės darbo ginčo nagrinėjimo procedūros laikymosi ir 31000 Eur vidutinio darbo užmokesčio priteisimo.

Byloje nustatyta, kad prieš kreipiantis į teismą, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus darbo ginčų komisijoje (toliau – Darbo ginčų komisija) 2017-04-25 gautas ieškovo prašymas, kuriuo jis prašė įpareigoti atsakovę išmokėti ieškovui 5552,47 Eur su darbo užmokesčiu susijusių išmokų, kurios susidarė atsakovei neteisingai paskaičiavus ieškovo darbo užmokestį, dienpinigius ir kitas komandiruočių išlaidas už darbo laikotarpius nuo 2016-02-29 iki 2016-06-29 bei nuo 2016-11-11 iki 2016-12-15.

Darbo ginčų komisija 2017-05-23 sprendimu Nr. DGKS-2499 atsisakė nagrinėti ieškovo prašymą ieškovui praleidus kreipimosi į Darbo ginčų komisiją 3 mėnesių terminą, taip pat neatnaujino kreipimosi į Darbo ginčų komisiją termino.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. IX-926 redakcija – toliau DK) 296 straipsnis nustato, kad, jeigu ginčo šalys nesutinka su darbo ginčų komisijos sprendimu, jos per mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos gali pareikšti ieškinį apylinkės teisme. Laikytina, kad terminas 2017-05-23 Darbo ginčų komisijos sprendimui apskųsti suėjo 2017-06-23. Ieškovas kreipėsi dėl minėto Darbo ginčo komisijos sprendimo apskundimo į teismą su ieškiniu 2017-06-23 pateikdamas teismui ieškinį elektroniniu paštu po teismo darbo valandų (penktadienį), todėl teismas ieškinį priėmė ir užregistravo kaip gautą 2017-06-26, tačiau pateiktą nepraleidus 1 mėnesio termino.

Pagal DK 287 straipsnio 1 dalį darbo ginčų komisija yra privalomas ikiteisminis organas, nagrinėjantis individualius darbo ginčus, jeigu DK ar kiti įstatymai nenustato kitokios individualaus darbo ginčo nagrinėjimo tvarkos. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Taigi įstatymas įtvirtina privalomą individualaus darbo ginčo nagrinėjimui išankstinę ginčų sprendimo ne teisme tvarką. Tik pasinaudojus nustatyta tvarka ir nepavykus išspręsti kilusio ginčo, šalims suteikiama teisė ginčo nagrinėjimą perkelti į teismą. DK 289 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad darbuotojas ar darbdavys rašytinį prašymą nagrinėti individualų darbo ginčą darbo ginčų komisijai gali pateikti per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti, kad pažeistos jo teisės; praleistas prašymo pateikimo terminas gali būti atnaujintas darbo ginčų komisijos sprendimu, jeigu prašyme nurodytas termino praleidimo priežastis darbo ginčų komisija pripažįsta svarbiomis.

Ieškovas 2017-04-25 kreipdamasis į Darbo ginčų komisiją bei 2017-06-23 pateikdamas teismui pradinį ieškinį prašė priteisti 5552,47 Eur darbo užmokesčiui prilygintas išmokas. 2017-07-17 teismui pateikdamas patikslintą ieškinį ieškovas papildė reikalavimus ir teismo prašė taip pat priteisti 31000 Eur vidutinį darbo užmokestį, nurodydamas, kad jo mėnesinis vidutinis darbo užmokestis ieškovo paskaičiavimais yra 2622 Eur, todėl nuo atleidimo iš darbo dienos 2016-06-29 iki kreipimosi į teismą dienos ieškovo vidutinis darbo užmokestis sudaro 31000 Eur. Byloje nėra pateikta duomenų dėl kokių priežasčių ieškovas nesikreipė anksčiau į darbdavį/ Darbo ginčų komisiją/ Teismą, ko pasėkoje susidarė ieškovo nurodoma 31000,00 Eur vidutinio darbo užmokesčio suma už uždelstą atsiskaityti su darbuotoju laiką. Vadovaujantis CPK 412 str. 1 d., jeigu asmuo kreipėsi į teismą nesilaikydamas ginčo išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos, teismas atsisako priimti ieškinį arba palieka jį nenagrinėtą ir išaiškina ieškovui teisę pasinaudoti ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka. Ieškovui išaiškintina, kad dėl patikslintame ieškinyje reiškiamo reikalavimo priteisti iš atsakovo 31000 Eur vidutinį darbo užmokestį, ieškovas pirmiausia turėjo kreiptis į darbo ginčų komisiją prie Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus, kurio teritorijoje yra darbuotojo darbovietė (šiuo atveju buvusi darbovietė). Atkreiptinas ieškovo dėmesys, kad DK 289 straipsnio 1 dalyje numatyto trijų mėnesių termino kreiptis į darbo ginčų komisiją praleidimas nereiškia, kad praleidęs šį terminą asmuo gali kreiptis tiesiogiai į teismą. Pažymėtina, kad praleistas prašymo pateikimo darbo ginčų komisijai terminas gali būti atnaujintas darbo ginčų komisijos sprendimu, jeigu prašyme nurodytas termino praleidimo priežastis darbo ginčų komisija pripažįsta svarbiomis (DK 289 str.). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas nesilaikė išankstinio klausimo nagrinėjimo procedūrų Darbo ginčų komisijoje dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo, ieškovo reikalavimas priteisti 31000 Eur vidutinį darbo užmokestį iš atsakovo už uždelstą atsiskaityti su ieškovu laiką atmestinas, nevertinant nurodytos sumos paskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl ikiteisminės darbo ginčo nagrinėjimo procedūros laikymosi ir paskaičiuotų darbo užmokesčiui prilygintų išmokų priteisimo už 2016-11-11 - 2016-12-14 darbo laikotarpį.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad Darbo ginčų komisijoje 2017-01-31 gautas ieškovo prašymas, kuriuo jis prašė įpareigoti atsakovę išmokėti atsakovui 1270 Eur darbo užmokesčio, kurio atsakovė ieškovui nesumokėjo už 2016-11-11 - 2016-12-14 darbo laikotarpį. Darbo ginčų komisija 2017-02-21 sprendimu Nr. DGKS-822 ieškovo prašymą atmetė vadovaudamasi Sodros išduota pažyma apie asmens valstybinį socialinį draudimą bei ieškovo pateiktais įrodymais. Pagal Sodros duomenis ieškovo draudžiamosios pajamos 2016 m. lapkričio – gruodžio mėn. laikotarpiais buvo: lapkričio mėn. – 329,98 Eur, gruodžio mėn. – 264,39 Eur neatskaičius mokesčių. Pagal ieškovo pateiktą paskaičiavimą nustatė, kad ieškovui išmokėta 550 Eur darbo užmokesčio atskaičius mokesčius. Todėl Darbo ginčų komisija, atsižvelgdama į darbo sutartyje aptartą darbo užmokesčio dydį, ieškovui išmokėtas sumas laikė išmokėtu darbo užmokesčiu. Darbo ginčų komisija negalėjo nustatyti, kokiu pagrindu ieškovas reikalauja išieškoti iš atsakovo už kiekvieną komandiruotės dieną po 70 Eur, Darbo ginčų komisijai nebuvo pateikti reikiami įrodymai ar paaiškinimas, kokią paskaičiavimo metodiką taikė ieškovas. Darbo ginčų komisija nusprendė ieškovo prašymą dėl su darbu susijusių išmokų išieškojimo atmesti. Nors Darbo ginčų komisija konstatavo, kad ieškovui nėra išmokėti dienpinigiai ir todėl ragino atsakovą išmokėti ieškovui priskaičiuotus dienpinigius, tačiau dėl nepakankamų įrodymų negalėjo paskaičiuoti konkrečios ir tikslios dienpinigių sumos.

Teismas atkreipia dėmesį, kad nors ieškovas į Darbo ginčų komisiją kreipėsi dėl 2016-11-11 - 2016-12-14 darbo laikotarpio du kartus su tuo pačiu reikalavimu, dėl to paties laikotarpio buvo priimti du Darbo ginčų komisijos sprendimai (2017-02-21 sprendimas Nr. DGKS-822 ir 2017-05-23 d. sprendimas Nr. DGKS-2499), tačiau ieškovo reikalavimas dėl su darbo užmokesčiu susijusių išmokų priteisimo (prašomi priteisti neišmokėti dienpinigiai) iš esmės nebuvo nagrinėtas, nebuvo vertinti bei iš šalių pareikalauti įrodymai, iš kurių būtų matyti ieškovui priklausančios bet neišmokėtos sumos iš darbdavio. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad byla teisme nagrinėjama iš esmės, teismas nėra saistomas sprendimo, kuris buvo priimtas darbo ginčų komisijos posėdyje. CPK 182 straipsnyje nenustatyta darbo ginčų komisijos sprendimo prejudicinė, ar didesnė įrodomoji galia. Darbo ginčo nagrinėjimas teisme vyksta pagal CPK nuostatas, o byloje pateikti įrodymai vertinami CPK 185 straipsnyje nustatyta tvarka. Nors DK 294 straipsnyje nustatyta, kad darbo ginčų komisijos sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, priimamas vadovaujantis posėdyje ištirtais įrodymais, kurie turi būti įvertinami, tačiau teismas nėra saistomas darbo ginčų komisijos išvadų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120-687/2015). Tuo vadovaudamasis teismas Darbo ginčų komisijos 2017-02-21 sprendimą Nr. DGKS-822 vertina su šios bylos įrodymais bendrame kontekste ir bylos nagrinėjimo metu ištyręs įrodymus, kurie nebuvo vertinti Darbo ginčų komisijoje ir išklausęs ieškovo paaiškinimus konstatuoja, kad dėl 2016-11-11 - 2016-12-14 darbo laikotarpio ieškovas kreipėsi pagrįstai, ieškovui priteistina neišmokėta 1119,42 Eur su darbo užmokesčiu susijusių išmokų suma.

Dėl komandiruojamiem darbuotojam taikomų garantijų.

Ieškovas ieškinyje nurodo ir pateikia paskaičiavimo metodiką, vadovaudamasis minimaliais komandiruojamo darbuotojo apsaugos standartais, įtvirtintais Direktyvoje 96/71/EB.

Darbuotojo komandiruotė – tai darbdavio nurodymu darbo sutartimi sulygto darbo funkcijos atlikimas ne nuolatinėje darbo vietoje. Tarnybine komandiruote nekvalifikuojamas darbuotojo atliekamas darbas kitoje vietovėje, negu įsikūręs ar nuolat veikia darbdavys, jeigu darbo sutartyje sulygta, kad darbo pobūdis bus kilnojamasis. Tokiais atvejais svarbu aiškinti darbo sutartį t. y. kokios darbo funkcijos ir kokia jų atlikimo vieta nustatyta šalių susitarimu. Kilnojamojo darbo pobūdis, kaip specifinis ir neretai nuolat išliekantis darbo santykiuose, turi būti nustatytas darbo sutartimi. Teismas atkreipia dėmesį, jog komandiravimas į užsienio valstybes gali būti skirtingo pobūdžio: paprastasis ir pagal paslaugų teikimo sutartį. Kadangi šiuo atveju ginčas yra kilęs dėl paprasto į užsienį komandiruoto darbuotojo teisių, todėl teismas pasisako dėl tokio darbuotojo teisių apsaugą reglamentuojančių teisės aktų aiškinimo ir taikymo. Kai darbuotojas komandiruojamas į ES valstybę narę (taip pat ir į Europos ekonominei erdvei priklausančią valstybę) atlikti paslaugų, darbuotojo atžvilgiu galioja imperatyvusis ES teisės aktų nustatytas minimalus komandiruoto darbuotojo apsaugos standartas, įtvirtintas 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (toliau – Direktyva 96/71/EB). Direktyvos 96/71/EB tikslas – nustatyti pagrindines minimalią apsaugą darbuotojams užtikrinančias teisės normas, kurių privalo laikytis darbdaviai, kai darbuotojas į kitą valstybę narę siunčiamas teikti toje valstybėje narėje paslaugas. 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvai įstojus į ES, į kitą ES valstybę narę teikti paslaugas komandiruoto darbuotojo teisių apsauga, garantuojama Lietuvos nacionalinės darbo teisės, buvo papildyta darbuotojo teise gauti darbo užmokesčio minimumą, kuris nustatytas komandiruotės valstybėje narėje. Direktyva 96/71/EB Lietuvoje įgyvendinta 2005 m. gegužės 12 d. Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymu Nr. X-199, kurio 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad į ES valstybę narę komandiruoto darbuotojo garantijos, susijusios su minimaliu darbo užmokesčiu, taikytinos tais atvejais, kai komandiruotės trukmė viršija 30 dienų. Taip pat pažymėtina, kad Direktyva 96/71/EB ir LR Garantijų komandiruotės įstatymo 3 str. nustato, kad komandiruotam darbuotojui taikomos tos valstybės, į kurios teritoriją darbuotojas siunčiamas laikinai dirbti, norminių teisės aktų nuostatos dėl minimalaus darbo užmokesčio garantijos. Šios nuostatos taikomos, kai darbuotojas siunčiamas laikinai dirbti kitos valstybės narės teritorijoje pagal sutartį dėl paslaugų teikimo ar darbų atlikimo, darbdavio sudarytą su toje valstybėje narėje veikiančiu užsakovu (LR Garantijų komandiruotės įstatymo 3 str. 1 d. 1 p.).

Esant aukščiau šiame sprendime nurodytam ginčo santykio teisiniam reglamentavimui ir esant nustatytoms aplinkybėms byloje, jog ieškovas buvo komandiruotas darbdavio atlikti darbines funkcijas Vokietijoje ne ilgiau kaip 30 dienų laikotarpiais: 2016 m. kovo 2 d. – 31 d. (30 dienų); 2016 m. balandžio 1 d. - 22 d. (22 dienos); 2016 m. gegužės 6 d. - 31 d. (26 dienos); 2016 m. lapkričio 16 d. - 30 d. (15 dienos); 2016 m. gruodžio 1 d. - 7 d. (7 dienos), bei į tai, kad tarp ieškovo ir atsakovo darbo sutartyse nebuvo aptartas specialus komandiruojamo darbuotojo statusas, šalys pasirašydamos darbo sutartį sulygo dėl minimalaus darbo užmokesčio pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą, taikant 1,3 koeficientą, plius 1 Eur bei atskirais darbdavio įsakymais buvo užtikrintas atlygis komandiruočių metu dienpinigių forma pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, spręstina, kad ieškovo ir atsakovo darbo santykiams nebuvo privalomas Direktyvos 96/71/EB nuostatų taikymas. Iš atsakovės pateiktų į bylą ieškovo darbo laiko apskaitos žiniaraščių ir ieškovo paaiškinimų nustatyta, kad ieškovas dirbo vairuotoju-ekspeditoriumi Lietuvos įmonėje UAB „Visi logistikos sprendimai“, ir esant būtinumui buvo siunčiamas į komandiruotes, kur vykdydavo atsakovo vadybininkų paskirtas užduotis. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje nepateikta duomenų, jog ieškovas būtų siųstas laikinai dirbti kitos valstybės narės teritorijoje pagal sutartį dėl paslaugų teikimo ar darbų atlikimo, pagal darbdavio sudarytą su toje valstybėje narėje veikiančiu užsakovu (LR Garantijų komandiruotės įstatymo 3 str. 1 d. 1 p.), todėl ieškovui pagrįstai buvo skaičiuojamas ir mokamas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus nustatytas ir darbo sutartyje sulygtas darbo užmokestis. Atsižvelgiant į aukščiau pateiktus įrodymus ir paaiškinimus, ieškovo reikalavimas dėl darbo užmokesčio perskaičiavimo taikant Vokietijos minimalų darbo užmokestį ieškovo komandiruočių metu atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo.

Ieškovas prašo priteisti 5 procentų metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Teismas sprendžia, kad šis ieškovo prašymas yra nepagrįstas.

Darbo kodekso nuostatomis yra reglamentuoti kompensavimo darbuotojams už piniginius praradimus dėl neteisėto atleidimo iš darbo, negauto darbo užmokesčio bei teismo sprendimų darbo bylose nevykdymo teisinių pasekmių klausimai. DK 300 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta pareiga darbdaviui išmokėti darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį už visą dėl neteisėto atleidimo iš darbo susidariusį priverstinės pravaikštos laiką. DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad darbdavys turi sumokėti jo vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės. DK 303 straipsnyje nustatyta, kad tais atvejais, kai darbdavys nevykdo darbo ginčų komisijos ar teismo sprendimo, darbuotojo prašymu teismas priima nutartį išieškoti darbuotojui darbo užmokestį už visą laiką nuo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos iki jo įvykdymo dienos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas ginčus dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir teismo sprendimo nevykdymo teisinių padarinių, yra išaiškinęs, kad CK 6.37 straipsnis netaikomas darbo bylose (siekiant skatinti teismų sprendimų vykdymą), nes yra taikomas specialaus pobūdžio DK 303 straipsnis. DK 303 straipsnis yra speciali darbo teisės norma, pagal kurią tais atvejais, kai darbdavys nevykdo teismo sprendimo, darbuotojo prašymu teismas priima nutartį išieškoti darbuotojui darbo užmokestį už visą laiką nuo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos iki jo įvykdymo dienos. Ši DK nuostata įstatymo leidėjo iš esmės yra skirta skatinti darbdavį vykdyti prievoles darbuotojų naudai, tokiu būdu darbuotojui suteikiant papildomą teisių ir teisėtų interesų teisminę gynybą. Kartu taikant tiek DK 303 straipsnį, tiek CK 6.37 straipsnį dėl procesinių palūkanų susidarytų netoleruotina dvigubų finansinių sankcijų taikymo situacija, todėl darbo santykiuose taikytinas tik DK 303 straipsnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. N. v. AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, bylos Nr. 3K-3-209-469/2015; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. S. v. VĮ Kėdainių miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-424/2010; 2012 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. UAB „Baltijos baldų prekyba“, bylos Nr. 3K-3-245/2012; 2016 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-193-248/2016).

Atsižvelgiant į teisminę praktiką, susijusią su ieškovo reikalavimu dėl 5 procentų metinių palūkanų priteisimo, bei į tai, kad ieškovas turėjo teisę pasinaudoti DK 303 straipsnyje įtvirtinta specialia darbo teisės norma, pagal kurią tais atvejais, kai darbdavys nevykdo teismo sprendimo, darbuotojo prašymu teismas priima nutartį išieškoti darbuotojui darbo užmokestį už visą laiką nuo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos iki jo įvykdymo dienos teismas ieškovo reikalavimus, tačiau ieškovas ja nepasinaudojo tinkamai, konstatuotina, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovo prašymą, todėl jis atmetamas.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir kitų procesinių klausimų.

CPK 144 straipsnyje numatyta, kad teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šių priemonių nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

2017-07-19 nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismas ieškovo prašymu taikė atsakovei UAB „Visi logistikos sprendimai“ laikinąsias pasaugos priemones, areštuojant atsakovo nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą 5552,47 Eur sumai, o šio turto nesant arba esant nepakankamai – atsakovo pinigines lėšas ir/ar turtines teises nurodytai sumai, tikslu užtikrinti galimo teismo sprendimo vykdymą.

Atsižvelgiant į bylos procesinę baigtį, sprendimui įsiteisėjus, 2017-07-19 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi ieškovo reikalavimų įvykdymo užtikrinimui byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių - atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Visi logistikos sprendimai“ turto arešto mąstas sumažintinas iki 1119,42 Eur.

Pažymima, kad priimdamas sprendimą teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas (CPK 265 straipsnio 1 dalis). Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Remiantis CPK 185 straipsniu teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, o jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus numatytas išimtis. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada pagal surinktus įrodymus po reikšmingų faktų išnagrinėjimo. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Vadovaujantis CPK 176 straipsnio 1 dalimi faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jei byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad toks faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Taigi, ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais.

Pagal CPK 178 straipsnio nuostatas šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Teismas sprendimą priėmė įvertinęs byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str.).

Ištyręs byloje esančius įrodymus – ieškovo paaiškinimus, bylos rašytinę medžiagą, teismas daro išvadą, kad ieškovo keliami reikalavimai pagrįsti iš dalies, ieškovui priteistina 1119,42 Eur su darbo užmokesčiu susijusių išmokų atskaičius mokesčius suma, todėl ieškinys tenkintinas iš dalies.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Byloje ieškovas nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės ieškovui nepriteisiamos.

Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas yra atleistas, išieškomos iš atsakovo įvalstybės biudžetą proporcingai patenkintai reikalavimų daliai (CPK 96 str. 1 d.). Iš atsakovo valstybei priteisiamas 34 Eur žyminis mokestis už priteistas ieškovui pinigines lėšas (1119,42 Eur x 3/100 proc.) (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 96 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 268-270 straipsniais

Teismas nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Visi logistikos sprendimai” 1119,42 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą devyniolika eurų 42 centus) darbo užmokesčiui prilygintų išmokų išskaičiavus privalomus mokesčius, ieškovui V. V..

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Visi logistikos sprendimai“ 34 Eur (trisdešimt keturių eurų) žyminį mokestį valstybei.

2017-07-19 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi ieškovo reikalavimų įvykdymo užtikrinimui byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių - atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Visi logistikos sprendimai“ (įmonės kodas 303144375, buveinė Verpėjų g. 2-303, Klaipėda) turto arešto mąstą, sprendimui įsiteisėjus, sumažinti iki 1119,42 Eur.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą Klaipėdos miesto apylinkės teisme.