Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, teisėjų Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-01-19 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1076-608/2016 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui UAB „Delintra“ dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo G. B.. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliaciniu skundu ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras teismo prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-01-19 sprendimą ir ieškinį patenkinti visiškai, taip pat prijungti prie bylos pridedamus dokumentus bei priteisti ieškovui iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis nepateikė įrodymų, pagrindžiančių atsakovo darbuotojo (trečiojo asmens) kaltę dėl 2013-09-13 Didžiojoje Britanijoje įvykusio eismo įvykio. Kadangi eismo įvykis įvyko Didžiojoje Britanijoje, Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatais (toliau – Bendradarbiavimo nuostatai), išmokėjo eismo įvykio metu nukentėjusiajam asmeniui draudimo išmoką bei pateikė ieškovui, kaip atsakingam subjektui už Lietuvos Respublikoje registruotomis ir neapdraustomis transporto priemonėmis padarytą žalą, reikalavimą atlyginti patirtą žalą. Ieškovas, atlyginęs žalą, pateikė reikalavimą grąžinti sumokėtą sumą atsakovui, kaip atsakingam už žalos padarymą asmeniui, t. y. kaip trečiojo asmens, kuris vairavo eismo įvykyje dalyvavusią transporto priemonę MERCEDES BENZ 1844, darbdaviui ir kaip asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti šios eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės, kuri jam priklauso, draudimo sutartį. Ieškovo teigimu, Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra suformavęs praktiką, kad tokio pobūdžio bylose civilinės atsakomybės sąlygų turinys yra nustatomas remiantis ne Lietuvos, o eismo įvykio šalies teisės normomis ir pagal eismo įvykio šalies teisę nustatytomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014). Šiuo atveju eismo įvykio valstybės – Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras, atsižvelgdamas į Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio 4 dalį, 2013-09-13 Didžiojoje Britanijoje įvykusio eismo įvykio metu padarytą žalą administravo visiškai savarankiškai, vadovaudamasis eismo įvykio šalyje (Didžiojoje Britanijoje) galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais privalomąjį draudimą, civilinę atsakomybę bei žalos atlyginimą nukentėjusiems asmenims. Būtent Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras buvo išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje galiojančių teisės aktų taikymu, civilinės atsakomybės nustatymu bei žalos administravimu (Direktyvos (2009/103/EB) 2 straipsnio a punktas; Komisijos sprendimu (2003/564/EB) patvirtintų Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio 4 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014 ir kt.). Tuo tarpu ieškovas neturi pareigos revizuoti Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biuro nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos pagrįstumo ir teisėtumo (Vilniaus apygardos teismo 2015-09-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2227-866/2015). Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biuro pateikti raštai bei dokumentai, susiję su Didžiojoje Britanijoje įvykusio eismo įvykio metu padarytos žalos administravimu, vertintini kaip oficialūs rašytiniai įrodymai – turintys didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis; Europos Sąjungos Teisingumo Teismo byla Nr. C-188/89; Kauno apygardos teismo 2015-03-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-472-221/2015). Ieškovas bei Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras, atsižvelgdami į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotas teisės aiškinimo taisykles analogiškose bylose (2014-11-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; 2014-03-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014; 2014-02-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2015-05-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-969/2015), pateikė teismui ieškovo reikalavimo faktinį pagrindą pagrindžiančius įrodymus. Nepaisant to, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog Didžiosios Britanijos kompetentingos institucijos atliko eismo įvykio tyrimą bei tinkamai nustatė atsakingą už eismo įvykį vairuotoją. Tokią nepagrįstą teismo išvadą, ieškovo nuomone, sąlygojo nesugebėjimas vertinant ieškovo pateiktus įrodymus atsiriboti nuo Lietuvos teisės normų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės sąlygų turinį – tokio pobūdžio bylose civilinės atsakomybės sąlygų turinys yra nustatomas remiantis ne Lietuvos, o eismo įvykio šalies teisės normomis ir pagal eismo įvykio šalies teisę nustatytomis aplinkybėmis. Ieškovo pateiktoje Žalų administravimo departamento išvadoje aiškiai nurodoma, kad „...atsakomybės klausimus dėl eismo įvykių Didžiojoje Britanijoje sprendžia draudimo bendrovės arba nacionaliniai draudikų biurai. Kviesti policiją į eismo įvykio vietą Didžiojoje Britanijoje neprivaloma. Labai dažnai pasitaiko, kad net iškvietus policiją, ši į eismo įvykio vietą neatvyksta ir nepildo oficialios ataskaitos apie įvykį. Policija į eismo įvykio vietą važiuoja tik išskirtiniais atvejais, t. y., jei eismo įvykio metu buvo itin sunkiai sužalotas asmuo arba dėl įvykio sutrikdomas transporto priemonių eismas. Tačiau net ir tuomet atvykę policijos pareigūnai Didžiojoje Britanijoje nepildo eismo įvykio protokolo, nebraižo schemos ir, nesant nusikalstamos veikos požymių, nevykdo įvykio tyrimo. Kitaip tariant, policija nesprendžia atsakomybės klausimų dėl eismo įvykių Didžiojoje Britanijoje. Kadangi atsakomybės klausimus dėl eismo įvykių Didžiojoje Britanijoje sprendžia draudimo bendrovės, eismo įvykio vietoje privaloma apsikeisti informacija apie eismo įvykio aplinkybes, dalyvius, liudininkus, transporto priemones bei draudimo bendroves <...>“. Taigi, šiuo atveju kompetentinga institucija, kuri nustatė eismo įvykio kaltininką ir žalos dydį, buvo būtent Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras. Ieškovas taip pat nurodo, kad teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp bylos šalių, dėl ko priėmė neteisėtą sprendimą. Atsakovas viso bylos nagrinėjimo metu buvo pasyvus ir savarankiškai užsienio teisės turinio nuostatų nerinko, teikė tik niekuo nepagrįstas abejones dėl ieškovo pateiktų ieškinio faktinį pagrindą pagrindžiančių įrodymų, t. y. vadovaudamasis Didžiosios Britanijos teisės aktų nuostatomis nepaneigė Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biuro konstatuotos transporto priemonės MERCEDES BENZ 1844 valdytojo (atsakovo) civilinės atsakomybės. Nepaisant to, teismas visą įrodinėjimo naštą perkėlė ieškovui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotose teisės aiškinimo taisyklėse tokio pobūdžio bylose yra labai aiškiai nustatytos ne tik įrodinėjimo naštos paskirstymo proporcijos, bet ir jo tvarka/eiliškumas (2014-02-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014-11-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; 2015-05-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-969/2015): ieškovas, teikdamas ieškinį arba jau pateikęs ieškinį teismui, nesant atsakovo prieštaravimų dėl pareikšto ieškinio, gali neteikti informacijos apie užsienio valstybės teisės turinį; atsakovui pareiškus prieštaravimus dėl ieškovo ieškinio, ieškovas turi būtinybę pateikti ieškinio faktinį pagrindą pagrindžiančią informaciją apie užsienio valstybės teisės turinį; ieškovui pateikus faktinį reikalavimo pagrindą pagrindžiančią informaciją apie užsienio valstybės teisės turinį, toliau jau atsakovas turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius kitokį užsienio teisės turinį, nei nurodė ieškovas. Tuo tarpu teismas, manydamas, kad byloje proceso šalių pateiktas užsienio teisės turinys yra prieštaringas, atsižvelgdamas į rungimosi principo nuostatas, turi pasiūlyti proceso šalims pateikti reikalavimą bei atsikirtimus į jį pagrindžiančius papildomus įrodymus. Šiuo atveju teismas arba ignoravo šias įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, arba jas suprato klaidingai – tik kaip išimtinę ieškovo būtinybę teikti ieškinį pagrindžiančius įrodymus, eliminuojant atsakovo būtinybę teikti pastarojo atsikirtimus apie tariamai kitokį užsienio valstybės teisės turinį pagrindžiančius įrodymus, taip akivaizdžiai pažeidžiant rungimosi principą. Ieškovas taip pat nurodo, kad tokio pobūdžio bylose teismai civilinės atsakomybės sąlygų nenustatinėja, o tik vertina, ar pakanka byloje pateiktų įrodymų apie eismo įvykio šalies civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinį, jų taikymo praktiką byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014). Šiuo atveju pats atsakovas turėjo tiek laikytis teisės aktų reikalavimų ir pasirūpinti, kad transporto priemonė būtų apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tiek turėjo pasidomėti padaryta žala, jos aplinkybėmis, esant prieštaravimams – teikti argumentuotus prašymus / paaiškinimus kompetentingoms Didžiosios Britanijos institucijoms. To atsakovas nepadarė. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad atsakingas už neapdrausta transporto priemone padarytą žalą asmuo privalo per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos apie žalos padarymą raštu pranešti Biurui, priešingu atveju žalos administravimo ir atlyginimo klausimas bus sprendžiamas jam nedalyvaujant. Atsakovas šios pareigos neįvykdė, dėl ko ieškovas iš viso neturėjo pareigos pranešti atsakovui apie pradėtą administruoti žalą. Nepaisant to, ieškovas išsiuntė atsakovui 2014-07-28 raštą Nr. S-8896-(5.10.), ką patvirtina jo registracija. Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras reikalavimą ieškovui pateikė tik 2014-09-05, t. y. gerokai vėliau, nei ieškovas išsiuntė 2014-07-28 raštą Nr. S-8896-(5.10.) atsakovu (t. I, b.l. 111-117).

Atsakovas UAB „Delintra“ atsiliepimu su ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo teismo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-01-19 sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovo atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, jog „ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, buvusių eismo įvykio priežastimi, todėl teismas daro išvadą, jog atsakovo veiksmuose nėra visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, o draudikų biurų susitarimas dėl žalos atlyginimo nėra privalomas atsakovui“ ir šiuo pagrindu ieškovo ieškinį atmetė kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad „nagrinėjamu atveju, būtent Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras buvo išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje galiojančių teisės aktų taikymu, civilinės atsakomybės nustatymu bei žalos administravimu <...>“; „Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biuro pateikti raštai bei dokumentai, susiję su Didžiojoje Britanijoje įvykusio eismo įvykio metu padarytos žalos administravimu, vertintini kaip oficialūs rašytiniai įrodymai <...>“; „šiuo atveju kompetentinga institucija, kuri nustatė eismo įvykio kaltininką ir žalos dydį, buvo būtent Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras“; kt. Nepaisant to, ieškovas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų spręsti dėl atsakovui priklausančią transporto priemonę vairavusio jo darbuotojo neteisėtų veiksmų ir kaltės dėl 2013-09-13 Didžiojoje Britanijoje įvykusio eismo įvykio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-02-13 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014 konstatavo, kad „nei Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo, nei Direktyvos 2009/103/EB nuostatose nenurodyta, kad, atlyginus kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui šio išmokėtą žalą, Biurui iš žalą padariusio asmens šios sumos būtų priteistos nevertinant jų pagrįstumo. Tokios teisės nesukuria ir tai, kad Biuras negali daryti įtakos kito nacionalinio biuro atliekamam tyrimui <...>“; „<...> draudikų biurų tarpusavio bendradarbiavimas, dėl kurio Biuras pasitiki kitos valstybės narės biuro atliktu žalos administravimu, jo atliktu eismo įvykio šalies teisės aktų taikymu ir dėl to automatiškai atlygina visas mokėtinas sumas, negali būti besąlygiškai išplėstas ir dėl trečiųjų asmenų, nedalyvaujančių biurų tarpusavio santykiuose“. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs 1) informacijos apie susidūrimą blanką, kuriame nurodomos eismo įvykio aplinkybės, bet nėra nurodomas už eismo įvykį atsakingas asmuo; 2) 2013-09-13 eismo įvykio dalyvių nubraižytą schemą; 3) 2013-09-13 eismo įvykio aplinkybes – atsakovo darbuotojo, vairavusio transporto priemonę MERCEDES BENZ 1844, važiavimo greitį, transporto priemonės MAN 24/440 matomumą, kt.; 4) aplinkybę, kad ieškovas nenurodė Didžiosios Britanijos teisės normų, numatančių transporto priemonės MAN 24/440 vairuotojo pirmenybės teisės prieš transporto priemonės MERCEDES BENZ 1844 vairuotoją eismo įvykio schemoje nurodytoje situacijoje; 5) aplinkybę, jog draudimo išmoka Didžiojoje Britanijoje gali būti išmokama ir ekonominiu pagrindu, nekonstatavus eismo įvykio dalyvių neteisėtų veiksmų ir kaltės dėl eismo įvykio; 6) aplinkybę, jog ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad Didžiosios Britanijos transporto priemonių draudikų biuras, tirdamas eismo įvykį, būtų nustatinėjęs ir konstatavęs atsakovo darbuotojo, vairavusio transporto priemonę MERCEDES BENZ 1844, neteisėtus veiksmus, sąlygojusius eismo įvykį, pagrįstai sprendė, kad ieškovas neįrodė neteisėtų atsakovo veiksmų, buvusių eismo įvykio priežastimi ir pagrįstai konstatavo, jog atsakovo veiksmuose nėra būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos bei šiuo pagrindu pagrįstai netenkino ieškovo ieškinio. Aplinkybę, kad Didžiosios Britanijos biuras nenustatinėjo atsakovo darbuotojo, vairavusio transporto priemonę MERCEDES BENZ 1844, neteisėtų veiksmų ir kaltės dėl 2013-09-13 eismo įvykio, patvirtina paties ieškovo parengta bei kartu su apeliaciniu skundu pateikta išvada dėl teismo argumentų atmetant ieškinį civilinėje byloje Nr. V-633-(5.10.). – „Eismo įvykio šalies teisės aktai neįpareigoja Didžiosios Britanijos biurą daryti atskirą tyrimą, nustatant vairuotojų atsakomybę. Didžiosios Britanijos vairuotojo pateiktas Informacijos apie susidūrimą blankas, kuriame aiškiai nurodomos įvykio aplinkybės, nubraižyta įvykio schema ir tai yra patvirtinta abiejų vairuotojų parašais yra pakankamas dokumentas nustatant vairuotojų atsakomybę, vadovaujantis eismo įvykio šalies teise“. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Informacijos apie susidūrimą blanke dėl 2013-09-13 eismo įvykio nėra nurodytas eismo įvykio kaltininkas, blanke įtvirtinta, kad „Pildant šį blanką neprisiimamą atsakomybė, o tik nurodomos aplinkybės“. Taigi, ieškovas nepateikė jokių duomenų, kurie pagrįstų atsakovo darbuotojo, vairavusio transporto priemonę MERCEDES BENZ 1844, veiksmų neteisėtumą bei kaltę dėl 2013-09-13 eismo įvykio Didžiojoje Britanijoje, dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (t. II, b.l. 6-8).

Trečiasis asmuo G. B. atsiliepimo į ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama, tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako juos priimti arba kai tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau, taip pat ir tais atvejais, kai tai būtina siekiant teisingo ir išsamaus bylos išnagrinėjimo. Teisėjų kolegija, siekdama teisingo ir išsamaus bylos išnagrinėjimo, prijungia prie bylos kartu su apeliaciniu skundu ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro teikiamus naujus įrodymus – Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biuro pateiktos apžvalgos kopiją ir ieškovo Žalų administravimo departamento išvadą (t. II, b.l. 118-232), kuriuos vertins pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Atsakovas UAB „Delintra“ prieštaravimų dėl šių įrodymų prijungimo prie bylos atsiliepime į apeliacinį skundą nepareiškė.

Dėl bylos esmės

Bylos medžiaga patvirtina, kad 2013-09-13 apie 6.10 val. Didžiojoje Britanijoje, M25 Chobham Services, įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojama trečiojo asmens G. B. ir nuosavybės teise priklausanti atsakovui UAB „Delintra“, bei Didžiojoje Britanijoje registruotai bendrovei „Wincanton“ nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė MAN TGS 24/440, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. I, b.l. 5-6, 9-14). Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu nekentėjusiam asmeniui padarytą žalą bei pateikė ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui reikalavimą 2.943,76 Eur sumai. Ieškovas, vadovaudamasis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalimi, šį reikalavimą įvykdė (t. I, b.l. 15-51). Atitinkamai 2015-01-21 ieškovas pateikė atsakovui pretenziją Nr. S-642-(4.11.), kuria, remdamasis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, pareikalavo atsakovo grąžinti Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus 2.943,76 Eur. Pretenzija buvo grindžiama tuo, kad eismo įvykio kaltininkas yra trečiasis asmuo G. B., kuris eismo įvykio metu buvo atsakovo darbuotojas ir vairavo atsakovui priklausančią transporto priemonę (t. I, b.l. 52). Kadangi atsakovas pretenzijoje keliamo reikalavimo neįvykdė, 2016-06-29 ieškovas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu, kuriuo teismo prašė priteisti iš atsakovo 2.943,76 Eur nuostolių (t. I, b.l. 2-4). Pirmosios instancijos teismas 2016-01-19 sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, konstatavęs, kad ieškovas neįrodė atsakovo darbuotojo neteisėtų veiksmų, buvusių eismo įvykio priežastimi, dėl to atsakovo veiksmuose nėra visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, o draudikų biurų susitarimas dėl besąlyginio žalos atlyginimo nėra privalomas atsakovui (t. I, b.l. 105-108). Ieškovas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, 2016-02-22 pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad būtent Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras buvo išimtinai kompetentingas tirti nurodytą eismo įvykį ir spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje galiojančių teisės aktų taikymu, civilinės atsakomybės nustatymu bei žalos administravimu. Tuo tarpu ieškovas neturėjo pareigos revizuoti Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biuro nukentėjusiam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos pagrįstumo ir teisėtumo. Ieškovo teigimu, kompetentinga institucija, kuri nustatė eismo įvykio kaltininką ir žalos dydį, buvo Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras, o atsakovas, vadovaudamasis Didžiosios Britanijos teisės aktų nuostatomis, nepaneigė šio biuro konstatuotos atsakovo darbuotojo atsakomybės dėl nurodyto eismo įvykio (t. I, b.l. 111-117).

Teisėjų kolegija su tokiu ieškovo vertinimu nesutinka.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tokio pobūdžio bylose yra išaiškinęs, kad pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta Europos Sąjungos valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras išmoką dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos išmoka žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui atsižvelgiant į Bendradarbiavimo nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalis). Taigi, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui įstatymu nustatyta pareiga išmokėti kitos Europos Sąjungos valstybės narės nacionaliniam draudikų biurui jo reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiajam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą, jei kaltininko, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalies 2 punktas). Vadovaujantis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jei ji išmokėta pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tokio pobūdžio bylose taip pat yra išaiškinęs, kad toks atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik nustačius, jog Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, reikalaujantis sumokėtos sumos grąžinimo, pagrįstai ją išmokėjo, remdamasis jo pareigą nustatančiais teisės aktais, taip pat kad asmuo, iš kurio reikalaujama sumokėtos sumos grąžinimo, pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę yra kaltas dėl įvykusio eismo įvykio, t. y. sukėlė eismo įvykį, bei įrodžius reikalaujamos sumokėtos sumos pagrįstumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tokio pobūdžio bylose taip pat yra išaiškinęs, kad iš teisės aktų nuostatų išplaukiantis draudikų biurų tarpusavio bendradarbiavimas, dėl kurio Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras pasitiki kitos Europos Sąjungos valstybės narės draudikų biuro atliktu žalos administravimu, jo atliktu eismo įvykio šalies teisės aktų taikymu ir dėl to automatiškai atlygina visas mokėtinas sumas, negali būti besąlygiškai išplėstas tretiesiems asmenims, nedalyvaujantiems biurų tarpusavio santykiuose ir neturintiems galimybės išdėstyti savo pozicijos dėl valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisės aktų taikymo. Dėl to kitos Europos Sąjungos valstybės narės draudikų biuro pateikti dokumentai gali būti nepakankami eismo įvykyje dalyvavusių asmenų civilinės atsakomybės sąlygoms nustatyti. Pareiga įrodyti eismo įvykyje dalyvavusių asmenų civilinės atsakomybės sąlygas tenka regresinį reikalavimą reiškiančiam Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui. Atsakovas, teigdamas, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui išmoką išmokėjo neatsižvelgdamas į Bendradarbiavimo nuostatus ir (ar) tos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, privalo nurodyti, kodėl, jo manymu, kitos valstybės nacionalinio draudikų biuro sprendimas dėl išmokos nukentėjusiam asmeniui išmokėjimo ir atitinkamas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro sprendimas dėl išmokos kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui sumokėjimo yra nepagrįstas. Atsakovo nesutikimo motyvai gali būti įvairūs: atsakovas gali gintis nuo pareikšto reikalavimo įrodinėdamas, kad tarp jo ir žalą patyrusio asmens apskritai nesusiklostė civilinės atsakomybės teisiniai santykiai (pvz., kad nenustatyta jo kaltė dėl eismo įvykio, kurio metu atsirado žala), kad iš jo priteistina mažesnė, nei reikalaujama, suma (pvz., kad užsienio valstybės atsakinga institucija, sureguliuodama žalą, ją neteisingai apskaičiavo), kad kitos valstybės nacionalinis draudikų biuras nesilaikė Bendradarbiavimo nuostatuose įtvirtintų žalos administravimo procedūrų ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-02-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014-03-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014; 2014-11-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; 2015-05-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-969/2015).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su nagrinėjamos bylos medžiaga, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą atmesti ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį, kadangi, kaip teisingai konstatavo teismas, byloje nėra įrodymų, jog 2013-09-13 eismo įvykis Didžiojoje Britanijoje kilo dėl atsakovo UAB „Delintra“ darbuotojo, vairavusio atsakovui priklausiusią transporto priemonę Mercedes Benz 1844, kuri nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, neteisėtų veiksmų.

Aplinkybę, kad nurodyto eismo įvykio kaltininkas yra atsakovo darbuotojas, vairavęs atsakovui priklausiusią transporto priemonę Mercedes Benz 1844, ieškovas įrodinėjo 2013-09-13 eismo įvykio dalyvių nubraižyta schema (deklaracija) „Informacijos apie susidūrimą blanku“, kuriame nurodyta, kad „Pildant šį blanką neprisiimama atsakomybė, o tik nurodomos aplinkybės“ (t. I, b.l. 10), taip pat kito eismo įvykio dalyvio ir liudytojo subjektyviais rašytiniais paaiškinimais, kurių nepatvirtina bylos medžiaga (t. I, b.l. 11-14). Byloje nėra įrodymų, kad eismo įvykio dalyviai būtų neginčijamai sutarę, kuris eismo įvykio dalyvis yra kaltas dėl eismo įvykio. Atsakovas nepripažįsta, kad jo darbuotojas sukėlė eismo įvykį, teigia, jog eismo įvykio kaltininkas yra transporto priemonės MAN TGS 24/440 vairuotojas. Policijos pareigūnai ar kita kompetentinga institucija nefiksavo eismo įvykio aplinkybių vietoje ir nenustatinėjo už eismo įvykį atsakingo asmens, dėl to į bylą nepateikta objektyvių (nešališkų) įrodymų apie eismo įvykio kaltininką. Žinoma tik tai, kad transporto priemonės MAN TGS 24/440 vairuotojas, judėdamas atbuline eiga, statė transporto priemonę automobilių stovėjimo aikštelėje, kai tuo metu transporto priemonės Mercedes Benz 1844 vairuotojas į jį atsitrenkė. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovas nenurodė Didžiosios Britanijos teisės normų, numatančių transporto priemonės MAN TGS 24/440 vairuotojo pirmenybės teisės prieš transporto priemonės Mercedes Benz 1844 vairuotoją šioje konkrečioje situacijoje. Ieškovas taip pat neįrodė, kad transporto priemonės Mercedes Benz 1844 vairuotojas turėjo ir galėjo pastebėti transporto priemonės MAN TGS 24/440 vairuotojo manevrą dar iki susidūrimo. Vien tai, kad Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras nusprendė, jog eismo įvykio kaltininkas yra atsakovo darbuotojas, vairavęs atsakovui priklausiusią transporto priemonę Mercedes Benz 1844, bei tai kad, anot ieškovo, Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras tinkamai ir kompetentingai įvertino visas eismo įvykio aplinkybes bei teisingai taikė Didžiosios Britanijos teisės aktų nuostatas, savaime nereiškia, jog taip ir yra, kadangi byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad dėl eismo įvykio kaltas būtent transporto priemonės Mercedes Benz 1844 vairuotojas, o ne transporto priemonės MAN TGS 24/440 vairuotojas. Tokių įrodymų ieškovas nepateikė ir su apeliaciniu skundu. Tuo tarpu Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biuro pozicija dėl transporto priemonės Mercedes Benz 1844 vairuotojo kaltės apskritai niekuo nemotyvuota.

CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Tai reiškia, kad teigiančioji šalis turi įrodyti savo teiginius. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. CPK 185 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2015-05-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; 2016-01-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-611/2016). Kaip minėta aukščiau, ieškovas, siekdamas savo ieškinio patenkinimo, turėjo pateikti į bylą pakankamai patikimų įrodymų, kurie patvirtintų, jog nurodyto eismo įvykio kaltininkas yra atsakovo darbuotojas, vairavęs atsakovui priklausiusią transporto priemonę Mercedes Benz 1844, juolab, kad atsakovas šio fakto niekada nepripažino. Kadangi tokių įrodymų ieškovas nepateikė, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių tokio pobūdžio bylose, pagrįstai sprendė, jog ieškovas neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų atsakovo atžvilgiu.

Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kiti ginčo šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai neturi esminės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui, todėl dėl jų teisėjų kolegija atskirai nepasisako.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-01-19 sprendimą palikti nepakeistą.