Alytaus apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos R. P. patikslintą pareiškimą suinteresuotiems asmenims A. S., E. V. dėl juridinio fakto nustatymo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjos atstovė advokatė R. A. pareiškimą palaikė, pagrindė teisiniais argumentais ir prašė jį tenkinti.

Liudytojas G. K. parodė, kad naudojasi 5 ha žemės sklypu, kuriuo naudotis žodžiu nuo 2010 m. leido R. P.. 2010 metais ten buvo pieva, o jis žemę aria, sėja javus. Jam atėjus ūkininkauti į tą žemės sklypą, pieva nebuvo labai apleista, buvo nenušienauta, gal ir buvo koks medelis. R. P. domėjosi, kas vyksta žemės sklype.

Liudytojas A. N. parodė, kad nuo 2003 m. iki 2015 m. buvo Pakuonio seniūnijos seniūnu. Pagal pareigybę domisi, ar prižiūrimi žemės sklypai, ar nėra apleisti. Kaimynystėje prie ginčo sklypo globojo šeimą, todėl ten gana dažnai užsukdavo. Jei žemė būna neprižiūrėta, yra rašomi raštai, nustatomi didesni mokesčiai, šiuo atveju žemė buvo prižiūrėta. Žemė buvo deklaruojama. Deklaravimas prasidėjo įstojus į ES – nuo 2004 metų. Jokių sankcijų už žemės nepriežiūrą, nei įspėjimų žodžiu ar raštu nebuvo. Seniūnijoje negauta jokių pretenzijų iš kitų asmenų, kad žemę deklaravo R. P.. Jei sklypas būna apleistas, prašoma duomenų apie savininką iš Registrų centro, Testamentų registro, bet šiuo atveju jokia atsakomybė nebuvo taikyta, todėl nebuvo ieškoma ir savininko.

Liudytoja O. L. parodė, kad yra pareiškėjos šeimos draugė, bendravo ir su pareiškėjos tėvais. Nuolat dalyvaudavo J. S. šeimos šventėse, tačiau jo brolį matė tik laidotuvėse. J. S. turėjo žemės, tačiau prieš mirtį jau sunkiai sirgo, todėl žeme rūpinosi R. šeima – dirbo joje patys, arba ieškodavo, kas dirbs. J. kalbėjo ir ji girdėjo, kad paliks žemę žmonos dukroms. Po J. S. mirties tas žemės sklypas buvo pieva, o vėliau ariama. R. P. žeme naudojosi ūkininkas K., o vėliau – K.. Žemė nebuvo apleista, P. ja rūpinosi dar J. S. sergant.

Liudytoja B. A. parodė, kad iš jos sodybos matosi J. S. žemė. Kai J. numirė, žemės niekas nedirbo, augo krūmai. F. P., nes rašė knygutę ir nuotraukoje matosi, kad auga krūmai, ganosi karvė. Ji savo žemę pradėjo nuomoti 2009 metais, o J. S. žemėje tada dar niekas nevyko, todėl ji pagalvojo, kam mergaitėms reikia žemės. Buvo girdėjusi, kad testamentu palikta žemė, nes taip sakė jų mama. Iki mirties J. ir M. šienaudavo, ten buvo pieva. L. K. vienais metais buvo užginęs karves.

Liudytojas K. S. parodė, kad yra suinteresuoto asmens A. S. sūnus, sklypas nebuvo dirbamas iki 2010 metų. Jis pats patarė pirkti sklypo galiuką šone ir tėvas paskambino R. P. dėl sklypo pirkimo, nes numanė, kad palikta vaikams. Tik po to skambučio R. P. pradėjo žemę nuomoti, ja rūpintis, nuo 2010 metų jis ten gyveno ir matė. Iki 2010 metų sklypu niekaip nebuvo rūpinamasi.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Paveldėjimas – tai mirusiojo asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba testamentą. Paveldimi materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), palikėjo turtinės teisės ir turtinės prievolės, įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.1 straipsnio 1 dalis ir 2 dalis). Įpėdinio nuosavybės teisės į palikimą atsiradimo pagrindas yra vienašalis įpėdinio sandoris – palikimo priėmimas, o ne paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas ar jo įregistravimas viešajame registre. Įstatymas leidžia įpėdiniui priimti palikimą faktiškai pradedant valdyti paveldimą turtą.

Palikimas atsiranda palikėjui mirus arba paskelbus jį mirusiu, ir palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas (CK 5.3 straipsnio 1 dalis). Priimtas palikimas laikomas priklausančiu įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Tam, kad įpėdinis įgytų palikimą, jis turi jį priimti (CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Palikimo priėmimo faktas nustatomas, kai įpėdinis nėra ir nebuvo padavęs palikimo atsiradimo vietos notarų biurui pareiškimo dėl palikimo priėmimo, bet faktiškai pradėjo palikimą valdyti (CK 5.50 straipsnio 2 dalis).

Pagal kasacinio teismo praktiką pagrindinis kriterijus, pagal kurį sprendžiama, priėmė asmuo palikimą, pradėdamas faktiškai valdyti paveldimą turtą, ar ne, yra įpėdinio elgesys dėl paveldimo turto, t. y. ar įpėdinis elgėsi kaip paveldimo turto savininkas (bendraturtis), ar kaip asmuo, neturintis teisių į palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje E. K. v. J. A. V., bylos Nr. 3K-3-152/2006).

Bylos duomenimis nustatyta, kad palikėjui J. S. priklauso 502/1083 dalys 10,83 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), likusi 581/1083 dalis šio žemės sklypo priklauso pareiškėjui A. S. (b.l. 19-21). 2003-12-03 Testamentu J. S. jam priklausančią 502/1083 žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį, lygiomis dalimis po ½ paliko savo sutuoktinės M. S. dukterims R. P. ir E. V. (b.l. 15-16). Iš 2014-06-13 notarės R. D. liudijimo matyti, kad J. S. mirė (duomenys neskelbtini), paveldėjimo byla po jo mirties nebuvo užvesta (b.l. 17). Iš (duomenys neskelbtini) Santuokos sudarymo įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad pareiškėjos mama M. S. buvo J. S. sutuoktinė (b.l. 18). Prienų rajono savivaldybės administracijos Pakuonio seniūnijos seniūno rašte nurodyta, kad mirusiam J. S. tenkančią žemės sklypo dalį 2005-2009 m. naudojo ir deklaravo pasėlius joje R. P., o nuo 2010 metų R. P. pavedimu minėtą sklypo dalį dirba ir pasėlius deklaruoja ūkininkas G. K.. Sklypai prižiūrėti tinkamai, nepatenka į apleistų nenaudojamų žemės sklypų apskaitą (b.l. 104). Paraiškos tiesioginėms išmokoms už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus 2005 – 2009 m. gauti patvirtina, kad R. P. nuo 2005 metų deklaravo ginčo žemės sklypą (b.l. 105-119).

Paveldėjimo esmė yra tai, kad mirusio fizinio asmens turtas nuosavybės teise pereina jo įstatyminiams arba testamentiniams įpėdiniams, o jų nesant – valstybei. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų palikimas atsirado po J. S. mirties, t.y. (duomenys neskelbtini), momentu (CK 5.3 straipsnio 1 dalis, b.l. 17). Palikėjas po savo mirties paliko testamentą, kuriuo jam priklausančią 502/1083 žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį, lygiomis dalimis po ½ paliko savo sutuoktinės M. S. dukterims R. P. ir E. V. (b.l. 15-16), tačiau jos per įstatymo nustatytą terminą į notarą dėl palikimo priėmimo nesikreipė, paveldėjimo byla neužvesta (b.l. 17).

Ar įpėdinis priėmė palikimą, svarbiausią reikšmę turi įpėdinio valios priimti palikimą išreiškimas, o ne jos įforminimas. Tai patvirtina ir CK 5.51 straipsnio 1 dalis, numatanti, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri jį), kreipėsi į teismą, išreikšdamas valią priimti palikimą.

Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas, priėmė konkrečiu atveju asmuo palikimą, faktiškai pradėjęs valdyti paveldimą turtą ar ne, susijęs su nagrinėjamos individualios situacijos aplinkybėmis. Palikimo faktinio valdymo esmė – aktyvūs įpėdinio veiksmai, kuriais siekiama įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą. Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą (CK 5.51 str. 1 d.).

Lietuvos Respublikos CPK 185 str. 1 d. numatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumo klausimas civiliniame procese sprendžiamas remiantis tikimybių pusiausvyros principu, t.y. leidžiama pripažinti faktą įrodytu, kai surinkti įrodymai suformuoja didesnę fakto buvimo nei jo nebuvimo tikimybę. Iš suinteresuoto asmens A. S. paaiškinimų akivaizdu, kad jis suprato, kad žemė yra likusi S. dukroms, nurodė žinojęs, kad R. P. deklaruoja jo broliui priklausiusį žemės sklypą, suprato, kad palikimas vienu, ar kitu būdu priklauso šeimos nariams. Pagal CK 5.51 straipsnio 1 dalį įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu. Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą. Valdymu laikomas faktinis daikto turėjimas savo žinioje. CK 5.51 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įpėdinis faktiškai valdo palikimą, kai paveldimą turtą naudoja, juo disponuoja, jį prižiūri, moka mokesčius ir pan. Kadangi palikimo negalima priimti dalimis, įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar kokį daiktą, laikomas priėmusiu palikimą. Pareiškėja žemę deklaravo, kas patvirtina, kad pareiškėja žeme rūpinosi ir ją laikė savo turtu. Kaip nurodė pareiškėjos atstovė, neūkiškas ir neracionalus ūkininko L. K. rūpinimasis žemės sklypu lėmė, kad žemė buvo perduota kitam ūkininkui ir ši aplinkybė nėra paneigta nei rašytiniais įrodymais, nei liudytojų parodymais. Priešingai, byloje apklausti liudytojai nurodė matę, kad iki 2010 metų sklypu, kaip pieva, naudojosi ūkininkas K.. Kad iki ūkininko G. K. naudojimosi žeme ten karves buvo užginęs K., patvirtino ir suinteresuoto asmens iniciatyva pakviesta liudytoja B. A., nurodžiusi, kad K. buvo užginęs ant tos pievos karves. Tai, kad žemės sklypas buvo naudojamas daugiau, ar mažiau intensyviai bei racionaliai, nepaneigia pareiškime išdėstytų aplinkybių, kad R. P. sklypu rūpinosi kaip savu. Galimai dėl pareiškėjai nepriimtino žemės naudojimo būdo, ji ginčo žemės sklypu ir leido naudotis kitam ūkininkui – G. K.. Už žemės nepriežiūrą R. P. nebuvo taikytos jokios sankcijos ir tai paneigia suinteresuoto asmens A. S. parodymus, kad žemės sklypas buvo visiškai neprižiūrimas. Nors liudytojas K. S. nurodė, kad žemės sklypu iki 2010 metų visiškai nebuvo rūpinamasi, tokius jo teiginius paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai – dar nuo 2005 metų R. P. žemės sklypą deklaravo, kas patvirtina, kad žemę laikė savo turtu.

R. P. po J. S. mirties nesikreipė dėl palikimo priėmimo į notarą per nustatytą trijų mėnesių terminą, tačiau byloje nėra duomenų, paneigiančių, kad ji dar iki J. S. mirties ir po jo mirties, žinodama apie palikimą, rūpinosi jai tenkančiu turtu kaip savo, leido ūkininkui L. K. toliau naudotis sklypu, kuriuo jis naudojosi ir J. S. mirties momentu. Tais atvejais, kai palikimą sudaro gyvenamasis namas, faktiškas jo valdymas reiškia apsigyvenimą name po palikėjo mirties ar tolesnį gyvenimą tame name, jeigu įpėdinis jame gyveno iki palikėjo mirties; taip pat namo priežiūrą, prievolių, susijusių su namu, vykdymą (mokesčių, draudimo įmokų mokėjimą ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2001). Šiuo atveju palikimą sudaro dalis žemės sklypo, todėl teismas laiko pakankamu R. P. palikimo priėmimu faktiškai jį pradedant valdyti, žodinį susitarimą su ūkininku dėl pievos šienavimo, naudojimosi ja, o nuo 2005 metų ir žemės sklypo deklaravimą, kas paneigia A. S. argumentus, kad iki 2010 metų žemės sklypu buvo visiškai nesirūpinama ir nesinaudojama. Todėl tai, jog R. P. žemės sklypą deklaravo tik 2005 metais, žemės sklype augo krūmai ar medeliai, nepaneigia fakto, kad pareiškėja pradėjo faktiškai valdyti jai testamentu paliktą žemės sklypą. Aplinkybes, jog ginčo žemės sklype ūkininkas L. K. ganė gyvulius, naudojosi pieva, patvirtino byloje apklausti liudytojai, tame tarpe ir suinteresuoto asmens A. S. pakviesta liudytoja B. A.. Tiek pareiškėja, tiek suinteresuotas asmuo E. V. nurodė, kad jos su mama bei J. S. gyveno visi kaip viena šeima, J. S. žmonos dukras laikė savo dukromis, kurios rūpinosi jam sergant. Šias aplinkybes patvirtino šeimos draugė liudytoja O. L..

Atmestini suinteresuoto asmens A. S. atstovo advokato argumentai, kad pareiškėjai nesikreipus į notarą dėl palikimo priėmimo per įstatymo nustatytą 3 mėnesių terminą, testamentas negalioja ir pareiškėja negali priimti palikimo pradėdama turtą faktiškai valdyti, nes ji yra testamentinė, o ne įstatyminė įpėdinė. Tiek pareiškėja, tiek suinteresuotas asmuo E. V. nurodė, kad apie testamentą joms buvo žinoma. Tai patvirtina ir liudytoja B. A. parodžiusi, kad pareiškėjos mama jai buvo sakiusi apie palikimą dukterims. Vadovaujantis CK 5.2 str., paveldima pagal įstatymą ir pagal testamentą. Šiuo atveju pareiškėja R. P. yra J. S. testamentinė įpėdinė. Įstatymo nustatytu terminu ji palikimo nepriėmė. CPK 444 str. 2 d. 8 p. numato, kad teismas nagrinėja bylas dėl palikimo priėmimo. Atsižvelgiant į tai, palikimo priėmimo faktas (tiek įstatyminio, tiek testamentinio įpėdinio atžvilgiu) nustatomas teismine tvarka. Tokia yra ir aukštesnės instancijos teismų praktika (pvz. 2014 m. birželio 9 d. Kauno apygardos teismo nutartis Nr. 2A-948-260/2014).

Taigi, teismas išklausęs dalyvaujančius byloje asmenis, jų atstovus, ištyręs byloje surinktus rašytinius įrodymus, išklausęs liudytojų parodymus, įvertinęs visų surinktų byloje įrodymų visetą pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (CPK 185 straipsnis), daro išvadą, kad yra pagrindas tenkinti pareiškėjos R. P. pareiškimą.

Kitokiu būdu gauti šį faktą patvirtinančių dokumentų pareiškėja negali, todėl palikimo priėmimo faktas nustatytinas teismine tvarka (CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

Pareiškėja prašo iš suinteresuoto asmens A. S. priteisti bylinėjimosi išlaidas: 300 Eurų teismo proceso išlaidų Kauno apygardos teisme bei 300 Eur išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant Prienų rajono apylinkės teisme (b.l. 124-127). Suinteresuotas asmuo A. S. prašo priteisti iš pareiškėjos R. P. 145 Eur bylinėjimosi išlaidų (b.l. 129-130). Vadovaujantis CPK 93 str. 1 d., šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

Ypatingosios teisenos bylose bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims principus lemia šios teisenos specifika. Šioje teisenoje paprastai nėra priešingus interesus turinčių šalių. Dėl to ypatingosios teisenos bylose galioja kitokia nei ginčo teisenos atveju taisyklė – kiekvienas byloje dalyvaujantis asmuo pats atsako už savo išlaidas ir jos nėra atlyginamos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 443 straipsnio 6 dalis. Tačiau CPK 443 straipsnio 6 dalyje nurodyta išimtis, kad tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas.

Šiuo atveju pareiškėjos R. P. ir suinteresuoto asmens A. S. interesai bei suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingi. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjos R. P. prašomas priteisti viso 600 Eur bylinėjimosi išlaidas sudaro 300 Eur pagal 2015-02-06 sąskaitą už teisines paslaugas bei pinigų priėmimo kvitą dėl išlaidų už konsultavimą, apeliacinio skundo surašymą, pateikimą apygardos teismui, konsultavimą po apeliacijos (b.l. 125, 126) ir 300 Eur pagal 2015-08-26 sąskaitą už teisines paslaugas ir pinigų priėmimo kvitą už patikslinto dokumento surašymą, konsultaciją, atstovavimą teisme (b.l. 125, 127). CPK 98 str. 1 d. numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Taigi, darytina išvada, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino pabaiga siejama su bylos išnagrinėjimu iš esmės. Pareiškėja bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius dokumentus ir prašymą jas priteisti pateikė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės, t.y. prieš pradedant bylą nagrinėti 2015-08-26 teismo posėdyje. Teismas, išnagrinėdamas bylą iš esmės ir priimdamas procesinį sprendimą, turi išspręsti visų bylos nagrinėjimo teisme metu patirtų išlaidų paskirstymo klausimą. Tenkinus pareiškėjos R. P. pareiškimą, jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų tenkintinas pilnai, iš suinteresuoto asmens A. S. pareiškėjai R. P. priteistina 600 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nurodytos išlaidos neviršija Respublik?s Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio numatytų ribų, yra pagrįstos, todėl priteisiamos (CPK 88 str., 98 str.).

Iš suinteresuoto asmens A. S. valstybės naudai priteistinos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos – 5,45 Eur (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270, 448 straipsniais,

nusprendžia:

pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad R. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) kaip testamentinė įpėdinė pagal (duomenys neskelbtini) sudarytą testamentą, priėmė J. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusio (duomenys neskelbtini), mirusio (duomenys neskelbtini), palikimą faktiškai pradėdama paveldimą turtą valdyti.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas paveldėjimo tikslu.

Priteisti iš suinteresuoto asmens A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pareiškėjai R. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 600 Eur (šešis šimtus eurų) teisinės pagalbos išlaidų.

Priteisti iš suinteresuoto asmens A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 5,45 Eur (penkis eurus 45 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei, šias išlaidas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą numeris (duomenys neskelbtini), esančią „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, mokėjimo dokumente nurodant įmokos kodą 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Prienų rajono apylinkės teismą.