- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-11
- Bylos Nr.
- AS-875-525/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01304-2017-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas, Audrius Bakaveckas, Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- G. T.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinė mikesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Ramūno Gadliausko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. T. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl nurodymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas G. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija, VMI, atsakovas) 2017 m. kovo 22 d. mokesčių administratoriaus nurodymą Nr. (21.75-32)-FR0706-3453 (toliau – ir Nurodymas).
Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūroje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-9-00491-14 dėl pareiškėjo galbūt padarytų nusikalstamų veikų. Kaltinamasis aktas buvo perduotas Vilniaus miesto apylinkės teismui, kuriame buvo pradėta ir yra nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-74-873/2017. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 31 d. nutartimi pavedė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir Vilniaus AVMI) atlikti pareiškėjo pajamų atitikimo išlaidoms laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 27 d. iki 2014 m. kovo 11 d. analizę. Vykdydama minėtą nutartį, VMI Nurodymu įpareigojo pareiškėją pateikti dokumentus bei atsakymus į klausimus, susijusius su laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.
Pareiškėjo teigimu, Nurodymas yra neteisėtas ir nepagristas, nes atsakovui buvo pateikta baudžiamosios bylos medžiaga, todėl VMI, atlikdama teismo pavedimą, privalėjo vertinti būtent teismo šiam pavedimui įvykdyti pateiktą baudžiamosios bylos medžiagą, nereikalaudama jokių duomenų iš pareiškėjo, nes Vilniaus miesto apylinkės teismas neįpareigojo atsakovo rinkti papildomos informacijos šiam pavedimui įvykdyti. Be to, atsakovas privalėjo atsižvelgti į pareiškėjo, kaip kaltinamojo, statusą ir jam baudžiamojoje byloje garantuojamas teises: draudimą versti duoti parodymus ir draudimą versti duoti parodymus prieš save. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad Nurodymas yra būtent pareiškėjo vertimas duoti parodymus prieš save, kurie vėliau bus panaudoti prieš pareiškėją baudžiamojoje byloje.
Pareiškėjas pabrėžė, kad jis iki šiol atsisako duoti parodymus baudžiamajame procese, todėl Nurodymas pažeidžia pareiškėjo teisę neduoti jokių parodymų, teisę į gynybą, griauna baudžiamojoje byloje pareiškėjo pasirinktą gynybinę poziciją dėl parodymų davimo. Atsakovas Nurodymu taip pat verčia pareiškėją duoti parodymus ir dėl tų asmenų, kurie baudžiamojoje byloje yra pripažinti nukentėjusiaisiais, kurie baudžiamojoje byloje yra pareiškę civilinius ieškinius arba kurie kaip liudytojai buvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu. Pareiškėjas tvirtino, kad visa VMI reikalaujama pateikti informacija turėjo būti surinkta ikiteisminio tyrimo metu.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė jo netenkinti.
Atsakovas nurodė, kad Inspekcijos vyriausioji specialistė, vykdydama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 1 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1-334-873/2016 ir VMI 2016 m. lapkričio 8 d. užduotį atlikti mokestinį tyrimą Nr. (21.66-32)FR0688-2478, pradėjo pareiškėjo mokestinį tyrimą. Atsakovo teigimu, VMI, siekdama ištirti ir įvertinti pareiškėjo gautų pajamų deklaravimą, mokesčių sumokėjimą, pareiškėjo pajamų atitikimą išlaidoms laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 27 d. iki 2014 m. kovo 11 d. bei tinkamai atlikti teisės aktuose nustatytas mokesčių administratoriaus pareigas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnio nuostatomis, davė pareiškėjui tinkamai, t. y. pagal teisės aktų reikalavimus, įformintą Nurodymą.
Atsakovas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjo teiginys, jog VMI privalo atlikti pareiškėjo mokestinį tyrimą remdamasi tik baudžiamosios bylos medžiaga, yra nepagrįstas, nes teismo nutartyje nurodyta, kad atsakovui pavesta atlikti pareiškėjo pajamų atitikties išlaidoms patikrinimą, įvertinant ir duomenis, esančius baudžiamojoje byloje, t. y. teismas pavedė VMI atlikti pareiškėjo mokestinį tyrimą pagal visus turimus duomenis, įskaitant ir esančius baudžiamojoje byloje. Atsakovas pabrėžė, kad MAĮ nenustatyta, jog negalima duoti mokesčių administratoriaus nurodymo mokesčių mokėtojui, kuris yra kaltinamasis baudžiamojoje byloje.
Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką administraciniam teismui neskundžiamais laikomi mokestinio patikrinimo, taip pat ir operatyvaus, ar mokestinio tyrimo metu tikrinamam mokesčių mokėtojui duodami nurodymai pateikti duomenis, dokumentus ar kitą informaciją (2016 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-682-438/2016). Atsakovas pažymėjo, kad jis, duodamas Nurodymą, teisės aktų nuostatų ir pareiškėjo teisių nepažeidė.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartimi nutraukė administracinę bylą pagal pareiškėjo G. T. skundą.
Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, kurioje pareiškėjas yra kaltinamas nusikalstamų veikų padarymu, 2016 m. gegužės 31 d. nutartimi pavedė Vilniaus AVMI atlikti pareiškėjo pajamų atitikties išlaidoms laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 27 d. iki 2014 m. kovo 11 d. analizę, o 2016 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi pavedė Vilniaus AVMI atlikti pakartotinį pareiškėjo pajamų atitikties išlaidoms laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 27 d. iki 2014 m. kovo 11 d. patikrinimą, įvertinant ir duomenis, esančius baudžiamojoje byloje. Teismas pažymėjo, kad VMI 2017 m. kovo 22 d. priėmė Nurodymą pareiškėjui pateikti dokumentus bei atsakymus į VMI pateiktus klausimus, susijusius su pareiškėjo pajamomis ir išlaidomis laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. (MAĮ 33 str.).
Vertindamas atsakovo argumentus, kad Nurodymas negali būti ginčo administracinėje byloje dalyku, teismas nurodė, jog pagal administracinių teismų praktiką administraciniam teismui atskirai ir savarankiškai neskundžiamais tarpiniais (procedūriniais) sprendimais (veiksmais), be kita ko, laikomi mokestinio patikrinimo, taip pat ir operatyvaus ar mokestinio tyrimo metu tikrinamam mokesčių mokėtojui duodami nurodymai pateikti duomenis, dokumentus ar kitą informaciją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-275/2011, 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-432/2011 ir kt.). Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad ginčo administraciniame teisme dalyku gali būti tik tokie mokesčių administratoriaus nurodymai, kurie nėra mokestinio patikrinimo, operatyvaus ar mokestinio tyrimo procedūrų veiksmai.
Įvertinęs tai, kad nagrinėjamu atveju VMI 2016 m. lapkričio 8 d. nusprendė atlikti pareiškėjo mokestinį tyrimą, teismas sprendė, jog Nurodymas yra tik tarpinis dokumentas mokestinio tyrimo procedūros metu, todėl sutiko su atsakovo pozicija, kad toks aktas negali būti ginčo administraciniame teisme dalyku. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas dėl Nurodymo panaikinimo yra nenagrinėtinas teismo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, nes pareiškėjas skundžia tarpinį procedūrinį dokumentą, todėl yra pagrindas administracinę bylą nutraukti pagal ABTĮ 103 straipsnio 1 punktą.
III.
Pareiškėjas G. T. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį ir įpareigoti Vilniaus apygardos administracinį teismą toliau nagrinėti administracinę bylą iš esmės.
Pareiškėjas pakartoja skunde išdėstytus argumentus dėl Nurodymo nepagrįstumo ir neteisėtumo bei papildomai pažymi, kad MAĮ 144 straipsnis įtvirtina mokesčių mokėtojo teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teismo precedento doktriną, pagal kurią teismai, priimdami sprendimus tam tikrų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų ne bet kokiose bylose, o tik analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas skundą, turėjo ne formaliai vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama teismų praktika, o remtis tik tomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotomis teismų praktikos taisyklėmis, kurios buvo suformuotos analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, bei įvertinti Nurodymo reikšmę ir individualias bylos aplinkybes.
Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį ir cituodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, visiškai šios praktikos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesieja su pagal pareiškėjo skundą pradėtos bylos ratio decidendi, t. y. pirmosios instancijos teismas visiškai nesusieja tarpusavyje cituojamų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtų bylų faktinių aplinkybių su pareiškėjo iniciatyva pradėtos bylos faktinėmis aplinkybėmis. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo tariamai teisminio precedento pagrindu suformuotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių taikymo konkrečioje pareiškėjo pradėtoje byloje, t. y. pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo ginčijamos nutarties.
Pareiškėjas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje cituojamų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčių ratio decidendi nesutampa su šios bylos ratio decidendi, t. y. šios bylos ne tik nėra tapačios ar iš esmės panašios, nes skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje cituojamose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse nebuvo sprendžiami klausimai, susiję su mokesčių administratoriaus nurodymu pateikti duomenis ir informaciją baudžiamosios bylos kontekste, t. y. nei vienoje iš cituojamų bylų nebuvo sprendžiami klausimai dėl teisės apskųsti mokesčių administratoriaus įpareigojimą pateikti informaciją, kai mokestinis patikrinimas atliekamas pagal baudžiamojoje byloje priimtą nutartį, o prašoma pateikti informacija pažeidžia mokesčių mokėtojui baudžiamajame procese garantuojamas teises.
Pareiškėjas, nesutikdamas su tuo, kad tarpiniai mokesčių administratoriaus sprendimai (veiksmai) nesukelia jokių teisinių pasekmių, ir dėl to jų skundimas yra beprasmis, akcentuoja, jog šiuo atveju Nurodymas nėra beprasmis ir sukelia labai aiškius neigiamus teisinius padarinius pareiškėjui: jeigu pareiškėjas pateiks reikalaujamą informaciją, jis duos parodymus prieš save, o jeigu pareiškėjas nevykdys Nurodymo, jis bus traukiamas administracinėn atsakomybėn. Todėl Nurodymo apskundimas yra prasmingas, logiškas ir teisėtai pagrįstas pažeistų pareiškėjo teisių ir teisių interesų gynimas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartis, kuria administracinė byla pagal pareiškėjo G. T. skundą dėl Nurodymo panaikinimo buvo nutraukta pagal ABTĮ 103 straipsnio 1 punktą, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.
Nustatyta, kad VMI, vadovaudamasi MAĮ VII skyriaus nuostatomis, 2016 m. lapkričio 8 d. skyrė pareigūnę atlikti mokesčių mokėtojo G. T. (pareiškėjo) mokestinį tyrimą, užduotyje nurodytas mokestinio tyrimo tikslas – analizuoti ir sisteminti mokėtojo veiklos duomenis; dėl pajamų šaltinių pagrįstumo (b. l. 54). Inspekcija, vadovaudamasi MAĮ 33 straipsniu, 2017 m. kovo 22 d. davė pareiškėjui Nurodymą pateikti dokumentus bei atsakymus į nurodytus klausimus (b. l. 49–51). Nesutikdamas su Nurodymu, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl jo panaikinimo, tačiau pirmosios instancijos teismas bylą nutraukė, nes sprendė, kad toks aktas negali būti ginčo administraciniame teisme dalyku.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria administracinė byla nutraukta, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia nesutinka su atskirojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo ginčijamos nutarties. Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad ji yra motyvuota.
Pažymėtina, kad nors pareiškėjo akcentuojamame MAĮ 144 straipsnyje nustatyta, jog mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad šiame MAĮ straipsnyje įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą ta apimtimi, kiek tai susiję su mokesčių mokėtojo teise į teisminę gynybą, turi būti aiškinama sistemiškai atsižvelgiant į ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies (nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančios ABTĮ redakcijos 23 straipsnio 1 dalis) nuostatas. Aiškinant MAĮ 144 straipsnio, ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies (nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančios ABTĮ redakcijos 23 straipsnio 1 dalis) nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, administraciniams teismams priskirta nagrinėti tik tokias administracines bylas dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), kurios daro įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Taigi, MAĮ 144 straipsnyje nustatyta mokesčių mokėtojo teisė nėra absoliuti, o ši teisės norma, kiek ji susijusi su apskundimu teismui, negali būti aiškinama priešingai teisminio proceso paskirčiai ir negali būti traktuojama kaip suteikianti teisę skųsti teismui ir tokius mokesčių administratoriaus veiksmus, kurie teisinių pasekmių nesukelia ir kurių nagrinėjimas teisme būtų beprasmis. Kita vertus, nurodyta taisyklė turi būti taikoma pripažįstant visuotinio teisminės gynybos prieinamumo principo svarbą. Viešojo administravimo subjektų priimto akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti tik formalūs kriterijai, inter alia (be kita ko) jo pavadinimas. Tai, ar dėl akto arba sprendimo galima paduoti skundą, lemia ne jo forma, o turinys (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-302-575/2017 ir joje nurodytą teismų praktiką).
Pasisakydama dėl nagrinėjamoje byloje ginčijamo Nurodymo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Nurodymas buvo duotas atliekant pareiškėjo mokestinį tyrimą. Pagal MAĮ 2 straipsnio 24 dalį mokestinis tyrimas – mokesčių administratoriaus atliekama mokesčių mokėtojo veiklos stebėsena, apimanti pateiktų mokesčių deklaracijų, muitinės deklaracijų, dokumentų bei kitos apie mokesčių mokėtoją turimos informacijos analizę, mokesčių mokėtojų vizitavimą, jų veiklos kontrolę, siekiant nustatyti ir pašalinti trūkumus bei prieštaravimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje.
Dėl pareiškėjo akcentuojamo jo teisių ir pareigų baudžiamame procese aspekto teisėjų kolegija pabrėžia, kad šiuo atveju procedūra, kurios metu buvo priimtas Nurodymas, vyksta ne baudžiamojoje byloje, o mokesčių administravimo srityje. Mokesčių administravimo procedūroje mokesčių mokėtojai turi teises ir pareigas, nustatytas MAĮ, ir šių teisių bei pareigų apimtis nesikeičia priklausomai nuo mokesčių mokėtojo statuso kitose bylose. Įvertinusi Nurodymo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Nurodymas niekaip nelemia pareiškėjo, kaip mokesčių mokėtojo, materialinių teisių ir pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje.
Aplinkybė, jog mokesčių administratoriaus surinktais duomenimis galbūt bus remiamasi baudžiamojoje byloje, pati savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad Nurodymas gali būti ginčijamas atskiroje administracinėje byloje. Pareiškėjas jam baudžiamajame procese suteiktas teises turėtų įgyvendinti baudžiamojo proceso įstatymų nustatyta tvarka. Atmestinas pareiškėjo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią mokesčių administratoriaus mokesčių mokėtojui duodami nurodymai pateikti duomenis, dokumentus ar kitą informaciją pripažįstami administraciniam teismui atskirai ir savarankiškai neskundžiamais tarpiniais (procedūriniais) sprendimais (veiksmais).
Iš tikrųjų vyraujančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratoriaus mokesčių mokėtojui duotas nurodymas pateikti dokumentus, negali būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (žr., pvz., 2015 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-630-438/2015, 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-652-438/2015, 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1240-438/2015, 2016 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-83-575/2016, 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-159-602/2016, 2016 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-317-438/2016 ir kt.).
Pareiškėjo nurodomos baudžiamosios bylos nagrinėjimas nepagrindžia, kad yra pagrindas nukrypti nuo pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje ir šioje nutartyje nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl bylų dėl tokio pobūdžio nurodymų, kokį pareiškėjas ginčija šioje byloje, nepriskirtinumo administracinių teismų kompetencijai. Šios išvados taip pat negali paneigti ir atskirojo skundo argumentas, kad už mokesčių administratoriaus nurodymo nevykdymą mokesčių mokėtojui gali būti taikoma administracinė atsakomybė.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikydamas ABTĮ normas, pagrįstai ir teisėtai nutraukė bylą pagal pareiškėjo skundą dėl Nurodymo panaikinimo. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo G. T. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.