Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus, teisėjų Artūro Ridiko ir Evaldo Vanago,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. S. ir A. M. apeliacinius skundus dėl 2014 m. rugpjūčio 27 d. Zarasų rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo jie nuteisti :

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. – laisvės atėmimu 2 metams;

- pagal BK 187 str. 3 d. – areštu 30 parų.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 1 p., šias bausmes subendrinus apėmimo būdu jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams.

A. M. pagal BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d. išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių;

V. S. – pagal BK 178 str. 2 d. – laisvės atėmimu 1 metams 9 mėnesiams.

Pagal BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d. V. S. išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

A. M. ir V. S. nuteisti už tai, kad 2013-11-23, tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvėje Nr. (duomenys neskelbtini), veikdami kartu, būdami apsvaigę nuo alkoholio, A. M. alkūne išdaužus namo lango stiklą, įsibrovė į A. V. vasarnamį, iš kur slapta pagrobė jai priklausantį dujų balioną 150 Lt vertės, tuo padarydami nukentėjusiajai 150 Lt turtinę žalą;

Be to, A. M. nuteistas už tai, kad 2013-11-23, tiksliau nenustatytu laiku, toje pačioje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įsibraudamas į A. V. sandėliuką išdaužė 50 Lt vertės sandėliuko langą, po to įsibraudamas į jos vasarnamį išdaužė 50 Lt vertės lango stiklą ir apgadino vasarnamio 100 Lt vertės lango rėmą, taip padarydamas nukentėjusiajai 200 Lt turtinę žalą.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti. Prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį bei nuteistųjų apeliacinius skundus, sprendžia, jog nėra pagrindo sutikti su nuteistųjų argumentais ir tenkinti jų prašymus. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostatomis ir atsižvelgdamas į tai, kad V. S. prašo jį išteisinti, o A. M. – tik sušvelninti jam paskirtą bausmę, apeliacinės instancijos teismas baudžiamąją bylą nagrinėja apeliacinių skundų ribose.

Dėl V. S. apeliacinio skundo

Nuteistasis nesutinka su skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu tvirtindamas, jog jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė, A. M. parodymai apie tai, kad jie abu apvogė nukentėjusiosios vasarnamį, ikiteisminio tyrimo metu buvo išgauti prievarta ir yra neteisingi. Tačiau bylos duomenys rodo priešingai.

Matyti, kad 2013-11-23 tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvėje Nr. (duomenys neskelbtini), išdaužus namo lango stiklą buvo apiplėštas A. V. vasarnamis, iš jo pagrobiant dujų balioną. Tuo pat metu buvo išlaužtas nukentėjusiosios sandėliuko langas bei apgadintas vasarnamio lango rėmas. Skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu pripažinta, jog vagystę padarė A. M. ir V. S., o turto sugadinimą – tik A. M.. Ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu V. S. ir A. M. nurodė, jog įvykio dieną abu kartu rišo šluotas, o jas pardavę girtavo. Vėliau sugalvojo eiti pas A. M. į namus (1 t., 61 – 62, 97 – 98 b. l.; 2 t., 20 – 22 b. l.). Anot V. S., beeinant A. M. paprašė jo palaukti ir po kurio laiko pakvietė jį padėti panešti dujų balioną. Pastarasis tvirtina, jog nieko nežinojo apie vagystę, kadangi A. M. tvirtino šį balioną gavęs už darbą (1 t., 97 – 98, 100 b. l.; 2 t., 21 – 22 b. l.). Be to, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, A. M., pakeitęs ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, irgi tvirtino, jog vagystę padarė vienas, o V. S. apie tai nieko nežinojo. Tačiau tokie nuteistųjų parodymai visiškai pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo atmesti.

Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu liudytoja apklausta V. A. nurodė, kad 2013-11-23 pas ją į namus atėjo du iš matymo pažįstami vyrai (A. M. ir V. S.), kurių vienas (A. M.) pasiūlė už 70 Lt pirkti pilną dujų balioną. Vyriškiai patvirtino, jog dujų balionas nėra vogtas ir priklauso jiems (1 t., 33 b. l.; 2 t., 22 b. l.). Pats A. S. ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu pripažino, jog dujų balionas buvo prie namo ar „sarojaus“, jį jiedu nunešė už 2 – 3 namų ir pardavė V. A.. Taigi, apeliantas neginčija aplinkybės, jog šį dujų balioną kartu su A. M. nunešė parduoti netoliese gyvenusiai V. A.. Tokie V. S. parodymai, atsižvelgiant į tai, jog įvykio dieną kartu su A. M. jie rišo šluotas ir jas pardavę vartojo alkoholį, kartu ėjo namo bei kartu nešė parduoti dujų balioną, leidžia daryti išvadą apie jų bendrus veiksmus ir vieningą tyčią tą dieną prasimanyti lėšų. Neabejotina, kad BK 178 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką padarė A. M. ir V. S. kartu, juo labiau kad V. S. parodymai viso baudžiamojo proceso metu buvo nenuoseklūs. Iš pradžių jis tvirtino, kad tą dieną išsiskyrė su A. M. prie kioskelio ir iškart nuėjo į pastarojo namus (1 t., 97 – 98 b. l.), t. y. išvis neigė atlikęs kokius nors veiksmus, susijusius su pavogtu dujų balionu. Vėlesnėje apklausoje ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu jis jau aiškino, jog vis dėlto, nors ir nebuvo kartu su A. M. prie nukentėjusiosios namo ir sandėliuko, tačiau pašauktas A. M. padėjo jam panešti dujų balioną (1 t., 100 b. l.; 2 t., 21 – 22 b. l.). Taigi, V. S. parodymai yra prieštaringi, o jo aiškinimas, kad išgirdęs pagalbos šaukiantį A. M. jis tik padėjo pastarajam nunešti parduoti dujų balioną, manydamas, kad šis yra gautas už darbą, atsižvelgiant į tai, kad V. S. yra eilę kartų teistas už analogiškas nusikalstamas veikas, atlyginimai už darbą pilnais dujų balionais kaip taisyklė nėra mokami, yra neįtikimas ir nelogiškas. Tokia išvadą dar labiau sustiprina aplinkybės, kad dujų balionų žmonės įprastai nelaiko atvirose vietose ar lauke; nuteistųjų pagrobtas balionas buvo su nupjauta reduktoriaus žarna, ką V. S. neabejotinai turėjo matyti, nes jis nešė dujų balioną. Dėl to nekyla jokių abejonių, jog apeliantas ne tik, kad žinojo apie vagystę, tačiau ir tiesiogiai joje dalyvavo. Net jei į nukentėjusiosios vasarnamį buvo patekęs vienas A. M., pagrobė iš ten balioną, o V. S. jį padėjo išnešti iš įvykio vietos, nes vienas A. M. nebūtų galėjęs to padaryti dėl girtumo bei fizinės jėgos trūkumo, jo veiksmai yra vertinami kaip bendravykdytojo, nes jais buvo baigta realizuoti šios veikos objektyvinė pusė – realiai užvaldytas turtas.

Tai, kad V. S. yra kaltas dėl šios vagystės vienareikšmiai patvirtina ir A. M. parodymai bei parašytas nuoširdus prisipažinimas. 2013-11-24 A. M. savo ranka parašė nuoširdų prisipažinimą, jog vagystę padarė kartu su V. S. (1 t., 57 b. l.). 2013-11-25 apklausiamas įtariamuoju jis parodė, kad pasiūlė V. S. įlysti į namą, kartu priėjo prie namo, jam (A. M.) alkūne išdaužius lango stiklą, abu įlindo į vidų, abu iškėlė per langą dujų balioną ir nunešė parduoti (1 t., 61 – 62 b. l.). Tai, kad abu su V. S. buvo namo viduje, A. M. tą pačią dieną patvirtino ir nagrinėjant suėmimo skyrimo klausimą (1 t., 55 b. l.). Visa tai rodo aktyvų ir nuoširdų A. M. bendradarbiavimą su policijos pareigūnais. Be to, jis 2013-11-29 parodymų patikrinimo vietoje bei akistatos su V. S. metu praktiškai patvirtino vagystę padaręs kartu su V. S., nors ir pakeitė dalį savo parodymų – ėmė tvirtinti, jog V. S. nebuvo įlindęs į namo vidų, o tik stovėjo šalia (1 t., 65 – 71, 101 – 102 b. l.). Taigi, A. M. viso ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai tvirtino aplinkybę, jog vagystę padarė veikdamas kartu su V. S.. Vien tai, kad pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu jis pakeitė savo parodymus visą kaltę prisiimdamas sau, neleidžia atmesti jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų ar jais netikėti. Priešingai, toks jo parodymų keitimas, atsižvelgiant į pirmiau aptartas aplinkybes, leidžia tvirtinti tik tai, kad tokiu būdu jis tik siekė padėti V. S. išvengti baudžiamosios atsakomybės.

V. S. argumentai, jog prieš jį bei prieš A. M. buvo vartojamas fizinis smurtas bei A. M. prisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu išgautas prievarta šiuo atveju nepagrįsti ir neįrodyti. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklausti policijos pareigūnai V. B., P. C. ir L. R., kurie buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą bei prisiekę, parodė, jog nei prieš A. M., nei prieš V. S. joks smurtas nebuvo vartotas, A. M. savanoriškai rašė 2013-11-24 prisipažinimą, tuo metu jokių pašalinių asmenų nebuvo, atliekant procesinius veiksmus su A. M. dalyvavo jo advokatas, jis, supažindintas su baudžiamojo įstatymo nuostatomis, leidžiančiomis jam skiriamą bausmę sumažinti vienu trečdaliu, tuo buvo patenkintas, o be to savo kaltę praktiškai pripažino ir V. S. (2 t., 56 – 57 b. l.). Reikšminga, jog apklausiant A. M. įtariamuoju, nagrinėjant kardomosios priemonės – suėmimo, skyrimo klausimą bei atliekant kitus procesinius veiksmus dalyvavo gynėjas, ir ikiteisminio tyrimo metu jokių skundų ar pastabų nei pats A. M., nei jo gynėjas nepateikė, pretenzijų dėl patirto smurto ar prievartos niekam nereiškė (1 t., 55, 61 – 62, 64, 65 – 71 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu gynėjo paslaugos buvo garantuotos ir V. S. (1 t., 90, 97 – 98, 99, 100, 101 – 102 b. l.), o baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, abiems kaltininkams taip pat buvo užtikrinta jų teisė turėti gynėjus. Be to, byloje nėra jokių objektyvių duomenų patvirtinti, kad byla yra „sufabrikuota“ – dujų balionas buvo pavogtas, tai, pagal bylos duomenis padarė nuteistieji, jis rastas ir grąžintas nukentėjusiajai. Atliekant ikiteisminį tyrimą bei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme jokių esminių proceso pažeidimų nebuvo padaryta, A. M. ir V. S. įstatymu garantuojamos teisės nepažeistos, o policijos pareigūnai savo pareigas atlikto tinkamai. Be to, apeliacinės instancijos teismui nėra pateikta jokių duomenų, kad ikiteisminį tyrimą atlikę policijos pareigūnai būtų suinteresuoti tyčia kenkti V. S. ar A. M..

Nagrinėjant šį klausimą svarbu ir tai, jog A. M. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nesugebėjo nurodyti, kodėl pakeitė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, bei pats pripažino, jog teisiamojo posėdžio metu apklausti policijos pareigūnai prieš jį išties jokio smurto nevartojo, o kas tą galėjo daryti, nežino (2 t., 57 b. l.). Tai rodo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotų A. M. parodymų nepatikimumą bei siekį suklaidinti teismą. Todėl apylinkės teismas visiškai pagrįstai nesivadovavo A. M. parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu.

Taigi bylos duomenys patvirtina, jog A. M. ir V. S. kartu apiplėšė A. V. sodybą iš jos pagrobdami dujų balioną, dėl ko nėra pagrindo sutikti su nuteistojo V. S. argumentais ir jį iš kaltinimo pagal BK 178 str. 2 d. išteisinti. Teisėjų kolegija sprendžia, jog apylinkės teismas, skundžiamu nuosprendžiu tinkamai taikė BK 54 str. 2 d. nuostatas ir V. S. paskyrė proporcingą bei teisingą bausmę.

Papildomai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog tuo atveju, kai asmenys nusikalstamą veiką padaro veikdami bendrininkų grupe, jų veiksmai, kuriuos apėmė jų tyčia (jei nėra nustatoma bendrininko eksceso), pripažįstami bendrais ir todėl atsakomybė už padarytas nusikalstamas veikas kyla kiekvienam iš bendrininkų. Tokiu būdu ir nagrinėjamu atveju nustačius, kad A. M. ir V. S. veikdami kartu, padarė vagystę, t. y. jų veiksmus apėmė vieninga tyčia, A. M. veiksmai, kuriais jis sugadino svetimą turtą, turėtų būti vertinami kaip atlikti abiejų bendrininkų ir inkriminuojami abiems kaltininkams, nepaisant to, kad tuos konkrečius veiksmus atliko tik vienas jų. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ši veika buvo inkriminuota tik A. M., V. S. už tai nebuvo teisiamas, apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju neturi jokios galimybės koreguoti teismo nuosprendžio.

Dėl A. M. apeliacinio skundo

Apeliaciniu skundu A. M. prašo taikyti jam BK 64¹ str. nuostatas ir sušvelninti jam paskirtą bausmę, kadangi teisiamojo posėdžio metu sakė tiesą. Ikiteisminio tyrimo metu davė skirtingus parodymus, todėl kad buvo apklausinėjamas girtas bei policijos pareigūnai jam grasino, prieš jį smurtavo. Be to, dėl padaryto nusikaltimo jis nuoširdžiai gailisi, o nukentėjusioji jokių pretenzijų jam nereiškė. Kolegija nesutinka su šiais argumentais.

Visų pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nuo 2013 m. liepos 13 d. įsigaliojęs BK 64¹ str. (2013 m. liepos 2 d. įstatymas Nr. (duomenys neskelbtini) nustato, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Ši taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Aiškinant šią teisės normą pažymėtina, kad pačiame BK 64¹ str. yra įtvirtinta, jog sušvelninti paskirtą bausmę galima tik tuo pačiu nuosprendžiu (baudžiamuoju įsakymu), kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu ir nubaudžiamas. Šių BK 64¹ str. nuostatų pagrindinė paskirtis – sudaryti galimybes pagreitinti baudžiamąjį procesą atitinkamų kategorijų bylose. Siekiant šio tikslo iš esmės įtvirtinta privilegija (pozityvioji diskriminacija) atskiroms tos pačios kategorijos (teisiamųjų) asmenų grupėms, nes numatyta galimybė, BK 64¹ str. 1 d. nurodytiems asmenims prisipažinus, vienu trečdaliu sumažinti bausmę.

Taigi, kaip matyti iš pirmiau išdėstytų aplinkybių, norint taikyti BK 64¹ str., yra būtina, jog asmuo prisipažintų savo kaltę, o baudžiamoji byla būtų išnagrinėta atitinkamo proceso tvarka. Nagrinėjamu atveju apeliantas keitė savo parodymus ir nors ikiteisminio tyrimo metu prisipažino padaręs BK 178 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką kartu su V. S., pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu jau tvirtino, kad šį nusikaltimą padarė vienas, nors baudžiamojoje byloje neginčytinai nustatyta, jog tą padarė A. M. kartu su V. S.. Ši aplinkybė neleidžia daryti išvados, kad apeliantas nuoširdžiai prisipažino dėl padarytos nusikalstamos veikos ir tokiu būdu gali būti taikomas BK 64¹ str. Nuteistojo argumentai, jog apylinkės teismas privalėjo vadovautis teisiamojo posėdžio metu jo duotais parodymais, kadangi ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo išgauti prievarta ir grasinimais, atmetami kaip nepagrįsti. Pirmiau, aptariant nuteistojo V. S. apeliacinio skundo argumentus, jau buvo nurodyta, kodėl teisiamojo posėdžio metu duotais A. M. parodymais nėra pagrindo vadovautis bei kodėl netikima nuteistaisiais dėl neva prieš juos vartoto smurto. Atsižvelgiant į tai, papildomai šios aplinkybės neaptariamos ir motyvai dėl jų nekartojami. Įvertinus aukščiau išdėstytą nėra galimybės pripažinti, kad apeliantas pripažino savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo, ir todėl jam galėtų būti taikomos BK 64¹ str. nuostatos ir paskirta bausmė švelninama vienu trečdaliu. Negana to, šių nuteistojo padėtį švelninančių nuostatų taikymui kelią užkerta ir tai, jog baudžiamoji byla buvo išnagrinėta bendra tvarka, t. y. nebuvo atliktas nei sutrumpintas įrodymų tyrimas, nei byla nagrinėta pagreitinto proceso tvarka, nei priimtas baudžiamasis įsakymas. Tai, kad nukentėjusioji jiems pretenzijų neturėjo reikšmės šio įstatymo taikymui neturi.

Kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu buvo stipriai neblaivus ir todėl nesuprato savo veiksmų. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai su A. M. buvo atliekami skirtingu metu, o dalyje šių veiksmų taip pat dalyvavo ir gynėjas, taigi asmuo nuo 2013-11-24, įskaitant ir tai, kad jis buvo laikinai sulaikytas bei 10 dienų laikomas kardomajame kalinime, iki 2013-12-11, kuomet praktiškai buvo baigtas ikiteisminis tyrimas, asmuo neblaivus negalėjo būti. Pažymėtina ir tai, kad policijos pareigūnams, atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, nekilo abejonių dėl to, ar A. M. suvokia su juo atliekamų veiksmų esmę.

Bausmė apeliantui nelaikytina per griežta. BK 54 str. 2 d. įtvirtinta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei ją sunkinančias aplinkybes ir kitas teisingos bausmės paskyrimui svarbias aplinkybes. BK 27 str. 1 d. nustatyta, kad recidyvistu laikomas asmuo, kuris, būdamas teistu už tyčinio nusikaltimo padarymą ir neišnykus teistumui už jį ar jo nepanaikinus, vėl padarė vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, o BK 56 str. 1 d. sakoma, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. BK 61 str. 4 d. nustatyta, kad skiriama ne didesnė negu straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmė arba su laisvės atėmimo bausme nesusijusi bausmė tais atvejais, kai kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Šioje baudžiamojoje byloje skirdamas A. M. bausmę apylinkės teismas atsižvelgė į pastarojo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį ir pobūdį (padaryti vienas tyčinis nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas) į vieną jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes (nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, bei nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe) bei į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas išsamiai argumentavo, kodėl nėra pagrindo pripažinti A. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės to, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas bei dėl to nuoširdžiai gailisi, kadangi jis pirmosios instancijos teisme pakeitė parodymus, nevertino kritiškai savo elgesio bei niekaip nesistengė net iš dalies atlyginti nukentėjusiajai padarytą žalą. Su tokiu apylinkės teismo vertinimu apeliacinės instancijos teismo kolegija visiškai sutinka ir plačiau apie tai nepasisako.

Be to, skirdamas bausmę A. M. apylinkės teismas tinkamai įvertino ir jo asmenybę, t. y. atsižvelgė į tai, kad jis yra recidyvistas, nusikalstamas veikas padarė turėdamas neišnykusį ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo gauta dar viena baudžiamoji byla, kurioje A. M. buvo kaltinamas analogiškų nusikalstamų veikų padarymų, kad jis sistemingai daro tokio paties pobūdžio nusikaltimus, kad yra eilę kartų baustas administracine tvarka, įskaitant ir už panašaus pobūdžio veiksmus (smulkaus svetimo turto vagystės (1 t., 121 – 128 b. l.), kad neatlygino padarytos žalos bei kad yra stebimas psichikos sveikatos centre (1 t., 135 b. l.). Be to, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, jog pagrobto bei sugadinto turto vertė yra nedidelė, tačiau visiškai pagrįstai padarė išvadą, jog itin neigiamai vertinama A. M. asmenybė nesuteikia jokio pagrindo taikyti jam bausmės vykdymo atidėjimą. Kolegija, atsižvelgusi į pirmiau išdėstytas aplinkybės, sutinka su apylinkės teismo išvada, kad A. M. turi būti skiriama laisvės atėmimo bausmė, o už BK 187 str. 3 d. numatytą nusikalstamą veiką – arešto bausmė. Kartu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nuteistojo asmenybė, atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu jis buvo teisiamas dvyliktą kartą, rodo, kad jis nedaro tinkamų išvadų dėl savo elgesio, nesistengia pakeisti gyvenimo būdo bei legaliai užsidirbti lėšų pragyvenimui, o skiriamos net ir laisvės atėmimo bausmės nepadeda keiti nuteistojo požiūrio į visuomenėje priimtas elgesio bei bendruomeninio gyvenimo normas. Todėl skirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 2 metams ne tik padės sulaikyti A. M. nuo naujų nusikalstamų veikų darymo ateityje, užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą, tačiau kartu leis pasiekti BK 41 str. įtvirtintus bausmės tikslus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Nuteistųjų V. S. ir A. M. apeliacinius skundus atmesti.