- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-04-22
- Bylos Nr.
- I1-3394-394/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00315-2020-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Jarūnė Sedalienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- L. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių, Lietuvos valstybė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas L. S. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (1-4 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 1457,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje skirtingais laikotarpiais nuo 2016-09-22 iki 2019-10-18, kamerose bei ūkio būryje. Atsakovė jį netinkamai kalino kameroje Nr. 94, kuri buvo neremontuota, atsilupę dažai, pelėsis, grybelis, netinkamai įrengtas tupimas atviras tualetas, sienelė buvo tik 1 m aukščio, jautėsi pažemintas, negalėjo tinkamai atlikti gamtinių reikalų, nes matė kiti kameroje esantys asmenys bei trukdė kameros duryse įrengta prižiūrėtojo stebėjimo akutė. Šioje kameroje laikėsi pastovi drėgmė ir nemalonus kvapas, buvo blogas apšvietimas, nešvarūs langai, jų išvalyti buvo neįmanoma dėl įrengtų grotų. Kameroje buvo įrengtos trys dviaukštės lovos, sanitarinis mazgas ir kriauklė, stalas ir spintelės, kurie užėmė beveik visą kameros plotą, buvo suvaržyta judėjimo laisvė. Kameroje Nr. 94 įrengtas tik vienas radiatorius, todėl kameroje buvo šalta, tik apie 8 °C. Atsakovė jį taip pat laikė kamerose Nr. 21 ir 38, kuriose buvo patalpinta po 5 dviaukštes lovas, kameros buvo pergrūstos, buvo laikoma po 10 sulaikytų asmenų. Atsakovė jam neišduodavo higienos priemonių, t. y. dantų pastos, šepetuko, peiliukų ir muilo, negalėjo tinkamai išsivalyti dantų, nusiskusti ir nusiprausti, jautėsi nešvarus, buvo pažemintas jo orumas, dėl dantų nepriežiūros pradėjo skaudėti dantis, teko kreiptis į odontologą. Ūkio būryje buvo laikomas gyvenamajame kambaryje Nr. 6, kuriame buvo patalpintos šešios lovos, viso buvo laikomi 7 asmenys, kambarys buvo pergrūstas baldais, buvo apribota judėjimo laisvė. Atsakovė jį taip pat laikė gyvenamuosiuose kambariuose Nr. 1 ir Nr. 2, kurie taip pat buvo perpildyti, o atsakovė nesuteikė jam nustatyto 3,10 kv. m ploto. Kalinamas netinkamomis sąlygomis patyrė pažeminimą, fizinį skausmą, depresiją, sumažėjo bendravimo galimybės.
Pareiškėjui apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, bylą prašė nagrinėti rašytinio proceso tvarka (6, 77, 105-106 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie bylos nagrinėjimo vietą bei laiką pranešta tinkamai (77 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (12-19 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jai nedalyvaujant. Paaiškino, kad pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas periodiškai nuo 2016-09-22 iki 2019-10-18. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2020-02-24.
Atsakovė nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas nustatė, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2017-03-17 iki 2018-02-15 skirtingose uždaro tipo kamerose vienas arba su dar 1-5 asmenimis ir jam teko nuo 3,75 iki 18,8 kv. m. Nuo 2018-02-15 iki 2018-07-02 bei nuo 2018-07-05 iki 2019-10-18, pareiškėją perkėlus atlikti bausmę Ūkio aptarnavimo būryje, jis buvo laikomas nerakinamose kamerose , o būtent kambaryje Nr. 2. Nacionalinis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas. Pareiškėjui visas kalinimo dienas kameros plotas atitiko nustatytus reikalavimus, todėl baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose neturėtų būti vertinamas. Kartu atsakovė pažymėjo, kad asmenys, laikomi ūkio būryje, nėra uždaryti į kameras, o gyvena bendrabučio tipo patalpose atskiruose nerakintuose kambariuose, ir bet kuriuo laisvu nuo darbo metu jie turi galimybę laisvai judėti, išeiti į lauką, žaisti krepšinį ar naudotis sporto sale. Kambarys Nr. 2 yra keturvietis, jo plotas 15,95 kv. m, todėl pareiškėjui mažiausias galėjęs tekti plotas buvo 3,98 kv. m.
Atsakovė nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, kuri yra ne medžiaginė, o iš storos polietileno plėvelės. Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių, akivaizdu, kad kameroje esantys asmenys, net į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, kas ir užtikrina pakankamą asmenų privatumą. Nėra jokių duomenų, kad kas nors būtų stengęsis piktybiškai stebėti pareiškėją naudojantis sanitariniu mazgu. Jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų. Iš visų kamerų išvestos angos į koridorių, kurių pagalba užtikrinama pakankama oro cirkuliacija. Pastate, kuriame gyvena Ūkio aptarnavimo būrio nuteistieji, sanitariniai mazgai įrengti atskirose patalpose, todėl privatumas užtikrinamas visiškai, ventiliacija galima per langą.
Atsakovė nurodė, kad Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laivės atėmimo vietų ir teritorinių policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Šiaulių tardymo izoliatoriui nėra taikomas. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus resursus. Iki pareiškėjo apgyvendinimo kameros Nr. 38 ir 94 buvo suremontuotos.
Atsakovė nurodo, kad pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI metu suimtųjų ir nuteistųjų, atliekančių arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes aprūpinimo drabužiais, avalyne, patalyne ir higienos reikmenimis tvarką ir normas nustatė LR teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Materialinio buitinio aprūpinimo normos, kuriose nurodyta ir aprūpinimo patalyne (čiužiniais) bei higienos priemonėmis tvarka. Nuo 2017-01-01 įsigaliojo Teisingumo ministro 2016-04-20 įsakymu Nr. 1R-132 patvirtintas Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas, kurio 4 punkte numatyta, jog pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas, vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms, t. y., nemokiems asmenims, esant jų rašytiniam prašymui. Pareiškėjas, pirmą kartą atvykęs į įstaigą, higienos priemonėmis buvo aprūpintas (Asmeninės sąskaitos Nr. 415 duomenys), tai jis patvirtino savo parašu. Vėliau visą kalinimo laikotarpį pareiškėjas buvo mokus ir į įstaigą su prašymais dėl higienos priemonių nesikreipė. Aktualiu laikotarpiu pas odontologą pareiškėjas kreipėsi du kartus, tačiau pagrindo teigti, kad jo kreipimasis susijęs su tariamai netinkamu aprūpinimu higienos priemonėmis, nėra. Reguliarus lankymasis pas odontologą yra realiai neišvengiamas tiek kalinamiems asmenims, tiek esantiems laisvėje.
Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.
Atsakovė pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo L. S. skundas tenkinamas iš dalies.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 1457,00 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2016-09-22 iki 2019-10-18, neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų kamerų plotui ir kitų teisės aktų reikalavimų.
Pasisakydamas dėl faktinių bylos aplinkybių reikšmės pareiškėjo prašomos atlyginti žalos atsiradimui, teismas laiko, kad turi būti atsižvelgta į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.
Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis), tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo periodiškai laikomas nuo 2016-09-22 iki 2016-09-26 ir nuo 2017-03-17 iki 2019-10-18 (22-25 b. l.), o į teismą kreipėsi tik 2020 m. vasario 24 d. (pagal spaudą ant voko – 7 b. l.), nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pateisintų tokį ilgą delsimą, todėl reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2016-09-22 iki 2016-09-26 turi būti taikoma ieškinio senatis, o pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2017-03-17 iki 2019-10-18.
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojusio iki 2019 m. kovo 5 d., 1.3.1. punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negalėjo būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2019 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-109 įsakymą Nr. V-124 panaikino ir tuo pačiu įtvirtino nuostatą (1.3. punktas), pagal kurią iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos LR Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. suaugusiam asmeniui (1.3.1. p.) ir 4,1 kv. m. nepilnamečiui asmeniui (1.3.2. p.).
Iš byloje esančios 2020-03-04 pažymos Nr. 60-8000 (22-25 b. l.) matyti, kad pareiškėjas L. S., laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2017-03-17 iki 2018-02-15, viso 145 dienas, gyvenamosiose kamerose, o nuo 2018-02-15 iki 2019-10-18 – Šiaulių TI ūkio aptarnavimo būryje, kambaryje Nr. 2. Uždaro tipo kamerose jis buvo laikomas vienas arba su dar 1-5 asmenimis ir jam teko nuo 3,75 kv. m iki 18,76 kv. m, taigi visas dienas pareiškėjui tenkanti kameros gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.
Pareiškėjas nurodo, kad buvo laikomas perpildytose kamerose Nr. 21, 38 ir 94. 2020-03-04 pažymos Nr. 60-8000 duomenimis pareiškėjas kameroje Nr. 21 iš viso nebuvo laikomas, kameroje Nr. 38 – nuo 2017-03-17 iki 2017-03-22, viso 6 dienas, su dar 3-4 asmenimis ir jam teko nuo 4,13 iki 5,17 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 94 – nuo 2017-11-29 iki 2018-01-19, viso 47 dienas, vienas arba su dar 2-4 asmenimis ir jam teko nuo 3,75 iki 18,76 kv. m., taigi reglamentuojama minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta visą jo laikymo šiose kamerose laiką.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT vertinimu, baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, išanalizavęs duomenis apie kamerų Nr. 38 ir 94, kurias nurodo pareiškėjas, dydžius (22-25 b. l.), sanitarinių mazgų šiose kamerose užimamą plotą (27-28 b. l.) ir jose buvusių asmenų skaičių (4-5 kameroje Nr. 38 ir 1-5 kameroje Nr. 94), nustatė, kad kameroje Nr. 94, kai joje buvo laikomi daugiausia 5 asmenys, iš kameros ploto (18,76 kv. m) atėmus sanitarinio mazgo plotą (1,128 kv. m) pareiškėjui teko 3,52 kv. m, t. y. mažiau kaip 3,6 kv. m., bet daugiau kaip 3 kv. m. Kai šioje kameroje buvo laikoma mažiau asmenų, taip pat kameroje Nr. 38, net ir atėmus sanitarinių mazgų užimamą plotą pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m. Įvertinus pažymos apie baldų užimamą plotą duomenis (29-32 b. l.) ir apžiūrėjus į bylą pateiktas kamerų fotonuotraukas (59, 63 b. l.), nėra pagrindo tvirtinti, kad pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo itin suvaržyta.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. ir 11¹.2. punktai nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Iš 2020 m. kovo 4 d. pažymos Nr. 60-8000 bei 2020-03-16 pažymos Nr. 62-87 (22-25, 26 b. l.) matosi, kad pareiškėjas ūkio brigadoje buvo laikomas gyvenamajame kambaryje Nr. 2, jo plotas 15,95 kv. m., kambarys keturvietis, taigi pareiškėjui teko 3,98 kv. m, t. y. minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, o teisės aktai nereglamentuoja, kad iš bendro gyvenamųjų patalpų ploto turėtų būti atimtas baldų užimamas plotas.
Pareiškėjas nurodo, kad kameroje Nr. 94 šalta, drėgna, pelėsis, grybelis, blogas apšvietimas, nešvarūs langai, kurių neįmanoma nuvalyti dėl grotų, kamera neremontuota, atsilupę dažai.
Visuomenės sveikatos saugos reikalavimus tardymo izoliatoriams nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908. Šios normos 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, pagal 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o 16 punktas reglamentuoja gyvenamųjų patalpų oro temperatūrą, kuri turi būti ne žemesnė kaip 18°C ir ne aukštesnė kaip 28°C, santykinę oro drėgmę – nuo 35 iki 65 proc., bei oro judėjimo greitį šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15 - 0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05 – 0,15 m/s. Higienos normos 17 punktas numato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, o pagal 39 punktą ant gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.
Atsakovė į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus (44-53 b. l.), iš kurių matosi, kad kamera Nr. 94 atliktų patikrinimų metu nebuvo tikrinama. Iš Šiaulių TI ūkio skyriaus pažymų apie Šiaulių TI kamerose 2016 m. ir 2017 m. atliktus remonto darbus (33-39 b. l.) matosi, kad kamera Nr. 94 buvo remontuojama 2017 m. rugpjūčio mėn., remonto metu kameroje nuvalytos ir perdažytos lubos bei sienos. Pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas nuo 2017-11-29 iki 2018-01-19 (24-25 b. l.), t. y. po remonto darbų atlikimo, taigi nepasitvirtino jo teiginys, kad kamera Nr. 94 buvo neremontuota.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, yra pasisakęs, kad byloje nesant duomenų, jog kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiktų ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių higienos normos reikalavimų, ir byloje esant nevienareikšmiškiems aktualiems ginčo laikotarpiui visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktams apie kameras, kuriose pareiškėjas nebuvo laikomas, t. y., kad jose higienos normos pažeidimai nebuvo nustatyti, nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjo laikymo kameros neatitiko higienos normos reikalavimų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-348-552/2018 ir kt.). Šiais atvejais turi būti vertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų būtų skundęsis laisvės atėmimo vietos administracijai, kreipęsis dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017, 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017).
Iš byloje esančių Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktų (44-53 b. l.) matosi, kad 2017 m. vasario – kovo mėn. buvo patikrintos Šiaulių TI kameros Nr. 8, 12, 22, 24, 27, 29, 31, 34, 38, 40, 45, 46, 59, 65, 76, 86, 87, 92, 93, 98, 101, 102, šiose kamerose buvo atliekami dirbtinės apšvietos, oro temperatūros ir santykinės oro drėgmės tyrimai, oro temperatūra ir santykinė drėgmė tikrintose kamerose atitiko higienos normos reikalavimus, patikrinimų metu nustatyta, kad galimybė išvėdinti gyvenamąsias kameras per langus sudaryta visose tikrintose kamerose, veiksnių, galinčių įtakoti nelaimingus atsitikimus, nėra, tik kamerose Nr. 31, 65 ir 98 ant sienų ir lubų yra vizualiai matomų pelėsių, o kamerose Nr. 38 ir 24 užfiksuotas dirbtinės apšvietos pažeidimas. 2018 m. kovo 21 d. operatyviosios kontrolės metu patikrintos Šiaulių TI kameros Nr. 8, 18, 19, 23, 43, 59, 60, 61, 64, 65, 66, 69 ir 82, santykinė drėgmė ir oro temperatūra tikrintose kamerose atitiko reikalavimus, išskyrus kameras Nr. 8 ir 23, kur užfiksuotas oro temperatūros pažeidimas, nurodyta, kad galimybė išvėdinti tikrintas kameras per langus sudaryta visose tikrintose kamerose, kameroje Nr. 66 užfiksuota per maža dirbtinė apšvieta, kamerose vizualiai matomų pelėsių nenustatyta.
Atsakovė į bylą pateikė 2020 m. kovo 10 d. Šiaulių TI resocializacijos skyriaus pažymą Nr. 61-792 (40 b. l.), kurioje nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2016-09-22 iki 2019-10-18 L. S. į Šiaulių TI direktorių su prašymais ir skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė.
Taigi 2018 m. kovo mėn. (pareiškėjas kameroje Nr. 94 buvo laikomas 2017-11-29 – 2018-01-19) tik dvejose Šiaulių TI kamerose buvo užfiksuotas oro temperatūros pažeidimas ir tik vienoje kameroje per maža dirbtinė apšvieta, pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų nesiskundė nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms institucijoms, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Šiaulių TI kameroje Nr. 94 buvo laikomas, pažeidžiant higienos normos reikalavimus.
Higienos normos 17 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Visuomenės sveikatos centras atliktų patikrinimų metu konstatavo, kad galimybė išvėdinti gyvenamąsias kameras per langus sudaryta visose tikrintose kamerose, todėl nėra pagrindo laikyti, kad buvo pažeistas higienos normos 17 punktas. Higienos norma HN 134:2015 natūralaus patalpų apšvietimo nereglamentuoja, higienos normos 15 punktas numato tik tai, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 24 val., todėl konstatuoti higienos normos pažeidimo dėl galimai netinkamos natūralios gyvenamųjų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, apšvietos teismas neturi pagrindo.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176, III skirsnio 14.1. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, lango angoje įstatomos metalinės grotos, lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Ši nuostata turi būti vertinama kartu su Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 109 punkte įtvirtinta suimtųjų pareiga kamerose palaikyti švarą ir tvarką bei higienos normos HN 134:2015 37 punkte numatyta įstaigos administracijos pareiga skirti valymo inventorių ir priemones. Pareiškėjas skunde nurodė, kad langai kameroje buvo nešvarūs, jų nuvalyti nebuvo jokios galimybės, nes iš vidaus ir išorės buvo grotos, tačiau nepateikė jokių duomenų, jog buvo aktyvus ir rūpinosi, kad jo gyvenamojoje patalpoje langai būtų nuvalyti (kreipėsi į administraciją, prašydamas atitinkamų priemonių, pranešė administracijai, kad negalima nuvalyti langų dėl grotų buvimo ir pan.), o įstaigos administracija nesiėmė jokių priemonių, nesuteikė jam reikalingo valymo inventoriaus, todėl pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-6-146/2017, 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2167-146/2016, 2016 m. spalio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1809-146/2016, 2015 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1277-858/2015 ir kt.).
Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI kameroje Nr. 94 netinkamai įrengtas tupimas atviras tualetas, sienelė tik 1 m aukščio, jautėsi pažemintas, negalėjo tinkamai atlikti gamtinių reikalų, nes matė kiti kameroje esantys asmenys bei trukdė kameros duryse įrengta prižiūrėtojo stebėjimo akutė, kameroje laikėsi nemalonus kvapas.
Sanitarinių mazgų įrengimą gyvenamosiose tardymo izoliatorių kamerose reglamentuoja 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, tardymo izoliatorių kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupimas), praustuvė. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja.
Atsakovė nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės (27-28 b. l.) matosi, kad sanitarinio mazgo atitvėrimo konstrukcija pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 94 pagaminta iš OSB plokštės, sienelės aukštis – 2,12 m. Į bylą pateiktos ir kameros Nr. 94 fotonuotraukos (63 b. l.), iš kurių matosi, kad įėjimas į sanitarinio mazgo zoną šioje kameroje atitvertas užuolaida. EŽTT yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (2015-03-10 sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją ir pan.); tokios nuomonės laikosi ir Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas naujausiose išnagrinėtose bylose (žr. pvz. 2019 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-3133-662/2019, Nr. A-3219-662/2019, 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-551-1062 ir kt.). Tačiau pareiškėjas privatumo pažeidimą sieja tik su tuo, kad tualetas kameroje nuo kitų asmenų atskirtas 1 m aukščio sienele, kas paneigta atsakovės pateiktais duomenimis apie sanitarinių mazgų įrengimą. Iš pateiktų fotonuotraukų matosi, kad tualetas įrengtas taip, jog per stebėjimo akutę tualetu besinaudojančio asmens matyti nėra įmanoma, jo negali matyti ir kiti kameroje esantys asmenys, nes įėjimas uždengtas užuolaida, todėl laikytina, kad privatumas, pareiškėjui naudojantis tualetu kameroje Nr. 94 buvo minimaliai užtikrintas. Tačiau nagrinėjamu atveju šioje kameroje buvo laikomi ir 5 asmenys, o sanitariniam mazgui esant įrengtam pačioje gyvenamojoje kameroje ir nesant atskiros oro šalinimo sistemos, galėjo laikytis nemalonus kvapas, taigi pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, o tuo pačiu ir neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodo, kad atsakovė jam neišduodavo higienos priemonių, t. y. dantų pastos, šepetuko, peiliukų ir muilo, negalėjo tinkamai išsivalyti dantų, nusiskusti ir nusiprausti, dėl dantų nepriežiūros pradėjo skaudėti dantis, teko kreiptis į odontologą.
Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 (nauja redakcija nuo 2017-01-01), numato, kad suimtajam (nuteistajam) atvykus į laisvės atėmimo vietą, jam nemokamai išduodamas «....» higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas, dantų pasta, dantų šepetėlis ir dezodorantas), o jeigu asmuo su savimi turi ne visas nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi; vėliau higienos reikmenimis aprūpinami tik nemokūs asmenys, esant rašytiniam jų prašymui. Laikoma, kad suimtasis (nuteistasis) yra nemokus, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Tais atvejais, kai suimtasis (nuteistasis) asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu.
Iš byloje esančios pareiškėjo Aprūpinimo apranga, patalyne, rankšluosčiais, indais, stalo įrankiais ir higienos priemonėmis asmeninių sąskaitų Nr. 415 ir Nr. 1659 (66-67, 68-69 b. l.) matosi, kad 2017 m. kovo 17 d. atvykęs į Šiaulių TI pareiškėjas buvo aprūpintas dantų šepetėliu, dantų pasta, muilu, tualetiniu popieriumi ir dezodorantu. 2018 m. vasario 15 d. pareiškėją perkėlus atlikti bausmę į Šiaulių TI Ūkio būrį, pareiškėjui buvo išduota tik patalynė ir indai (25, 68-69 b. l.), tačiau tą dieną laikyti jį naujai atvykusiu į Šiaulių TI nėra pagrindo, nes jis tik buvo perkeltas iš rėžiminio korpuso į kitą Šiaulių TI padalinį – Ūkio būrį. Į bylą pateiktas ir L. S. pinigų apskaitos žiniaraštis (70-74 b. l.), iš kurio matosi, kad pareiškėjas pinigų savo asmeninėje sąskaitoje turėjo pastoviai, nes gaudavo pervedimus bei darbo užmokestį ir pirkdavo prekes parduotuvėje, todėl turėjo galimybę įsigyti ir asmens higienos priemonių. Pareiškėjas nenurodo, kad buvo nemokus, kad prašė išduoti asmens higienos priemones, bet to nebuvo padaryta, dėl galimai neišduodamų higienos priemonių Šiaulių TI administracijai nesiskundė, todėl nėra pagrindo laikyti, kad Šiaulių TI pažeidė aprūpinimą higienos priemonėmis reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Nors iš byloje esančios Laisvės atėmimo vietų ligoninės pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus 2020-03-09 pažymos Nr. PPV-ŠTI-76 matosi, kad L. S. du kartus kreipėsi į odontologą ir buvo konsultuojamas bei gydomas, tačiau šie duomenys nesudaro pagrindo laikyti, jog pareiškėjas šiuos sveikatos sutrikimus patyrė dėl higienos priemonių neišdavimo Šiaulių TI.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o laikomas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjo laikymas kameroje Nr. 94, kurioje visą laikymo laikotarpį iš sanitarinio mazgo sklido nemalonus kvapas (47 dienos), sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus; kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą – 1457,00 Eur. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog pareiškėjas kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kamerų būklės ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, nesiskundė (40 b. l.), jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė, nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į šiai bylai aktualią naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2019-11-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2804-662/2019, 2020-01-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A-19-1062/2020, 2020-03-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1267-662 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 50,00 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 50,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo L. S. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui L. S. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 50,00 Eur (penkiasdešimt Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per sprendimą priėmusio teismo Šiaulių rūmus.