Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-2167-146/2016

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-12-22
Bylos Nr.: A-2167-146/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-64-3-01641-2015-6
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Stasys Gagys (pirm.), Romanas Klišauskas, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Pareiškėjas: E. M.
Atsakovas: Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatorius

Kategorijos

15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A-2167-146/2016Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01641-2015-6Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 21 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gruodžio 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas E. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–3), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpio nuo 2013 m. gegužės 14 d. iki 2015 m. vasario 25 d. atitinkamais periodais buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr.8, Nr.10, Nr.25 ir kt. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjo teigimu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad vienam kalinamam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamosios patalpos plotas negali būti mažesnis kaip 3 kv. m ir į šį plotą neįskaitomi baldai, sanitarinis mazgas.

Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas apie 20 kv. m (įskaitant baldus ir sanitarinį mazgą) kamerose, kuriose vienu metu buvo laikoma po 6–10 asmenų. Kamerų langai nešvarūs, stiklas nebuvo skaidrus nuo purvo, o jį nuvalyti nebuvo galimybių dėl įrengtų grotų. Kamerose buvo tamsu, gulint 1-ojo aukšto lovose neįmanoma skaityti ir rašyti. Remdamasis šiais teiginiais pareiškėjas nurodė, kad jis buvo baudžiamas kankinat, t.y. buvo pažeistos jo teisės, kurias gina Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis. Dėl nurodytų laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus. Vadovaudamasis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 ir 6.250 straipsniais, pareiškėjas prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 53–58) paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2013 m. birželio 20 d. iki 2015 m. vasario 23 d. kamerose Nr. 40, 100, 59, 41, 104, 32, 30 10, 55, 65, 25, 8, kur vienam asmeniui teko nuo 2,09 kv. m iki 20,90 kv. m kameros ploto.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:1999), nustačiusi, jog kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma yra ne mažiau kaip 5 kv. m, buvo pripažinta netekusia galios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.). Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios, ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ . Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teisės aktai nenustato tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, bet tokia situacija nėra pastovi ir priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo, įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, Šiaulių TI administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra pastovus (dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos Šiaulių TI administracijai už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato, kad šios Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Higienos normos HN 76:2010 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Taisyklių patvirtinimo ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo (veikia 1911 m. pastatytame pastate), todėl nagrinėjamu atveju analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Eksploatavimo taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (t. y. neįmanoma padidinti natūralaus apšvietimo gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas). Negalima konstatuoti Šiaulių TI neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo dienos šviesos patekimo į kamerą, nes tai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Higienos normos HN 76:2010 58 punktas reglamentuoja, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Teisės aktuose imperatyviai nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje. Kamerų būklė priklauso pirmiausia nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio. Esant poreikiui į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas. Įstaigos administracija negali būti atsakinga už tai, kad kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose. Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 ir Eksploatavimo taisyklių reikalavimais. Įstaigos administracija niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

Remdamasis išdėstytais argumentais atsakovo atstovas teigė, kad nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų pagal CK 6.271 straipsnį), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 28 d. sprendimu (b. l. 65–72) pareiškėjo E. M. skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 650 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kildindamas ją iš to, kad Šiaulių TI jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų

Teismas pažymėjo, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minėtų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Teismų praktikoje dėl CK 6.250 straipsnio taikymo ne kartą išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, tačiau neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal CK 6.271 str.). Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Įsakymu Nr. V-124 nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teisės aktai nenustato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantis kameros plotas nustatomas visas kameros plotas dalijant iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Iš atsakovo atstovo pateiktos 2015 m. gegužės 28 d. pažymos Nr. 60/09-18273 teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 20 d. iki 2013 m. vasario 23 d. buvo kalinamas kamerose Nr. 40, 100, 59, 41, 104, 32, 30 10, 55, 65, 25, 8, kuriose buvo laikoma nuo 1 iki 9 asmenų ir vienam iš asmeniui teko nuo 2,09 kv. m iki 20,90 kv. m kameros ploto. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 211 dienų buvo laikomas kamerose priartėjus, bet nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos (vienam asmeniui tenkantis kameros plotas periodiškai svyravo nuo 3,75 kv. m iki 20,91 kv. m). Pareiškėjas atskirais periodais 77 dienas buvo laikomas kamerose Nr. 40, 100, 32, 30, pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui kameros ploto normą (vienam asmeniui tenkantis kameros plotas periodiškai svyravo nuo 2,87 kv. m iki 3,37 kv. m). Dėl šio periodo teismas vertino, kad pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus, kad vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje turi tekti ne mažiau 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas pažymėjo, kad iš Šiaulių TI pateiktos pažymos bei kitų byloje esančių įrodymų negalima tiksliai nustatyti, kiek būtent laiko pareiškėjas buvo laikomas atskirais periodais 27 dienas kamerose Nr. 40, 100, 32, 30, 55, 65, 25 pažeidžiant nustatytas vienam asmeniui kameros ploto normas (vienam asmeniui tenkantis kameros plotas periodiškai svyravo nuo 2,08 kv. m iki 4,59 kv. m). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nagrinėjant tokio pobūdžio bylas būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, todėl griežtai negalima laikytis principo, kad įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimas Ananyev ir kiti prieš Rusiją; LVAT 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-114/2014). Atsižvelgdamas į tai, teismas kritiškai vertino atsakovo pateiktą 2015 m. gegužės 16 d. pažymą Nr. 60/09-16554, kurioje nurodyti laikomų asmenų skaičiai dienos pradžioje ir dienos pabaigoje, nes iš pateiktos pažymos negalima spręsti, kiek laiko per dieną pareiškėjas buvo laikomas kamerose pažeidžiant ar nepažeidžiant jo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Dėl nurodytų priežasčių teismas minėtos pažymos turinį vertino pareiškėjo, teigiančio, kad jam nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m plotas, naudai. Remdamasis išdėstytais motyvais teismas konstatavo, kad pareiškėjui Šiaulių TI nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m plotas iš viso 104 dienas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde nurodė, kad apgyvendinimo kamerose buvo tamsu. Tikrindamas šių pareiškėjo teiginių pagrįstumą, teismas dėl pateiktų į bylą Šiaulių visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Šiaulių VSC) patikrinimo aktų pažymėjo, kad jie su pareiškėjo keliamais reikalavimais bei jo skunde nurodytu laikotarpiu atskirais periodais nesietini (pareiškėjas patikrinimų metu arba nebuvo kalinamas Šiaulių TI, arba jo apgyvendinimo kamera nebuvo tikrinama). Teismas įvertimo Šiaulių TI 2015 m. birželio 2 d. pažymoje Nr. 62/08-636 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ pateiktus duomenis, kad vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 24 punktu, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus (kamerose yra skaidraus stiklo langai). Šiaulių TI pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas. Šiaulių TI visos patalpos šaltuoju metų laiku šildomos centralizuotai, šiluma tiekiama iš miesto tinklų. Įstaiga tiekiamo šildymo parametrų nereguliuoja. Gyvenamosiose kamerose įrengtas dirbtinis apšvietimas vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010. Kiekvienoje kameroje, atsižvelgiant į jos plotą, yra du šviestuvai, kuriuose įstatytos dvi–keturios dienos šviesos lempos (lium 36W/840 613), ir dirbtinė naktinė šviesa (kaitrinė lemputė 25W). Suimtieji (nuteistieji) nuolat gadina ir laužo elektros instaliaciją, rozetes, šviestuvus, netgi po tinku esančius elektros laidus. Todėl, nors elektros instaliacijos ir apšvietimo remontas atliekamas nuolat ir operatyviai, tačiau tai neturi ilgalaikio efekto. Gyvenamosiose kamerose yra skaidraus stiklo langai.

Žemesnės instancijos teismas

Įvertinęs rašytinius įrodymus, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI būtų pažeidęs teisės aktų reikalavimus dėl higienos normų laikymosi.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde dėl savo sveikatos problemų konkrečiai nepasisakė, paaiškino, kad dėl netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų patyrė neturtinę žalą, buvimas perpildytose kamerose sukėlė jam diskomfortą, susierzinimą, nepatogumus, emocinį ir psichologinį išgyvenimą. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmens sveikatos priežiūra tardymo izoliatoriuose organizuojama ir atliekama įstatymų nustatyta tvarka. Suimtiesiems turi būti užtikrintas tokios pat kokybės ir lygio gydymas kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Įvertinęs turimus rašytinius duomenis ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2013 m. birželio 30 d. iki 2015 m. vasario 23 d.), pareiškėjo gydymo stacionaro istorijos Nr. 05-A/2013/3660 įrašus bei atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių faktų, susijusių su galimu sveikatos sužalojimu, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad dėl Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sužalota pareiškėjo sveikata.

Konstatavęs, kad šioje byloje yra nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas dėl pareiškėjo apgyvendinimo perpildytose kamerose pažeidimo kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų. teismas pažymėjo, kad siekiant nustatyti, ar atsakovui dėl neteisėtų veiksmų kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala (CK 6.250 straipsnio 1 dalis), taip pat tai, ar tarp minėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys. Teismas nenustatė pagrindo abejoti, kad dėl apgyvendinimo perpildytose kamerose pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Žemesnės instancijos teismas

Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y. įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgdamas į pažeidimo trukmę (104 dienos), vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas nusprendė, kad už apgyvendinimą perpildytose kalinimo kamerose pareiškėjui priteistina 650 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Teismo vertinimu, pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti 20 000 Eur suma. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, teismas atsižvelgė ir į tai, kad buvimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

III.

Pareiškėjas E. M. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 74) nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimu, prašo jį pakeisti ir priteisti didesnę žalos atlyginimo sumą.

Žemesnės instancijos teismas

Apelianto nuomone, skundžiamas teismo sprendimas nepagrįstas, nes teismo jam priteista 650 Eur dydžio neturtinės žalos suma yra pernelyg maža jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas netinkamai vadovavosi CK 1.5 straipsnio nuostatomis, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo patirti nepatogumai, diskomfortas, psichologinė įtampa buvo kasdieniai.

Šalies argumentai

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 78–80) atsakovo atstovas pažymi, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Apeliacinis skundas neargumentuotas, apeliantas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir padarytos neturtinės žalos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpio nuo 2013 m. birželio 20 d. iki 2015 m. vasario 23 d. atitinkamais periodais buvo laikomas Šiaulių TI.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš laikymo Šiaulių TI netinkamų sąlygų.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atitinkamais skundžiamo laikotarpio periodais (iš viso 104 dienas) pareiškėjui Šiaulių TI nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas vienam asmeniui (ne mažiau 3,6 kv. m ) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė 650 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas priteisė pernelyg mažą sumą neturtinei žalai atlyginti.

Dėl nagrinėjant bylą apeliacine tvarka taikytinų procesinės teisės normų teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas prasidėjo dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t.y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Konvencijos 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymą (bylai aktuali 2012 m. spalio 2 d. įstatymo Nr. XI-2247 redakcija) tardymo izoliatorius yra suėmimo vykdymo įstaiga (SVĮ 2 str. 1 d.). Pagal šio įstatymo 7 straipsnį, kuris reglamentuoja kokie asmenys gali būti laikomi tardymo izoliatoriuje, šioje įstaigoje laikomi asmenys, kuriems paskirtas suėmimas (SVĮ 7 str. 1 d. 1 p.), taip pat nuteistieji, palikti tardymo izoliatoriuose atlikti ūkio darbus Bausmių vykdymo kodekso 68 straipsnyje nustatyta tvarka (SVĮ 7 str. 1 d. 7 p.). Be to, suimtiesiems atitinkamą laiką prilyginami nuteistieji arešto ir laisvės atėmimo bausmėmis (iki nuosprendžio įsiteisėjimo bei pasiuntimo į pataisos įstaigas ir pan.) (SVĮ 7 str. 1 dalies 2, 3, 4, 5, 6 punktai, 12 straipsnio 1 dalis).

Suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2013 m. birželio 20 d. iki 2015 m. vasario 23 d.) galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (nuo 2015 m. lapkričio 1 d. neteko galios).

Pagal Higienos normos HN 76:2010 5 punkte pateiktą šiame teisės akte vartojamų sąvokų turinį, į sąvoką „laisvės atėmimo vietos“ patenka minėtame punkte išvardytos įstaigos, tarp jų - tardymo izoliatoriai. Higienos norma HN 76:2010 minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė, tačiau 6 punkte buvo nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Ši nuostata yra bendroji, o konkrečius bendruosius sveikatos saugos laisvės atėmimo vietose reikalavimus nustatė atitinkami Higienos normoje HN 76:2010 skyriai.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą tardymo izoliatoriaus kameroje (ne mažiau 3,6 kv.m) nustatė Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo vykdymo ar bausmės atklikimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Remiantis teismų praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją; LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Nagrinėjamu atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI pareiškėjui buvo užtikrintas Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatytas minimalus gyvenamosios patalpos, tenkančios vienam asmeniui, plotas (3,6 kv. m), taip pat Higienos normos HN 76:2010 reikalaujamos sąlygos, kurių neužtikrinimu pareiškėjas skundžiasi, tenka atsakovui, kurį atstovauja Šiaulių TI. Pareiškėjas skunde teismui nurodė jo laikymo Šiaulių TI apytikslį laikotarpį ir kai kurių kamerų numerius, apytikslį jo laikymo kamerų plotą (apie 20 kv. m.) ir kamerose laikytų asmenų skaičių (nuo 6 ir 10 asmenų). Be to, skundėsi, kad kamerose buvo tamsu dėl nešvarių langų. Byloje nustatyta, kad atsakovo atstovas, vykdydamas teismo įpareigojimą pateikti duomenis (ABTĮ 68 str.) apie pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygas ginčui aktualiu laikotarpiu, pateikė teismui duomenis apie pareiškėjo laikymo sąlygas (laikymo įstaigoje visą laikotarpį ir konkrečius laikymo periodus bei laikymo dienas; kamerų numerius ir plotus, asmenų skaičių kameroje kiekvieną pareiškėjo laikymo dieną), Šiaulių VSC atliktų Šiaulių TI patalpų patikrinimo aktus.

Atsakovo atstovas pirmosios instancijos teisme įrodymais paneigė pareiškėjo skundo argumentus esą visą laikymo šioje įstaigoje laikotarpį jis buvo laikomas neužtikrinant minimalaus gyvenamojo vienam asmeniui ploto (ne mažiau 3,6 kv.m) ir dėl kamerose laikytų asmenų skaičiaus (esą visą laiką kamerose buvo laikoma nuo 6 iki 10 asmenų). Pagal atsakovo atstovo pateiktus į bylą įrodymus pareiškėjas laikotarpio nuo 2013 m. birželio 30 d. iki 2015 m. vasario 23 d. atitinkamais periodais Šiaulių TI buvo laikytas iš viso 315 dienų. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad minėtas pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpis nebuvo nepertraukiamas. Pagal pateiktus į bylą įrodymus pareiškėjo laikymas Šiaulių TI minėtu laikotarpiu susidėjo iš 19 laikymo periodų, kuriais pareiškėjas buvo išvykęs Šiaulių TI. Taigi ginčui aktualūs tik tos ginčo laikotarpio dienos, kuriomis jis buvo laikomas Šiaulių TI.

Pažymėtina, kad pareiškėjo skundo teismui teiginiai esą jis buvo laikomas Šiaulių TI kamerose tarp 6 - 10 asmenų, neatitinka tikrovės. Atsakovo atstovas šiuos teiginius paneigė, pateikdamas į bylą įrodymus, kad pareiškėjas niekada nebuvo laikytas kamerose tarp 9-10 asmenų, nes jis buvo laikomas kamerose (jų plotai nuo 16,25 kv. m. iki 23,1 kv. m) su 1-7 asmenimis, o kartais ir vienas (iš viso 6 paras). Dienų, kuriomis pareiškėjas buvo laikytas su 6-7 asmenimis (blogiausios laikymo sąlygos) skaičius yra nedidelis (aštuoniese 6 paras, septyniese 18 parų) ir tai nėra tų pačių pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikymo periodų dienos. Atsakovas pateikė įrodymus, kad atitinkamais laikotarpiais pareiškėjo laikymo sąlygos Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto prasme ne tik atitiko šios teisės normos reikalavimus, bet buvo ženkliai geresnės, nes pareiškėjas 28 dienas buvo laikomas su vienu asmeniu, 49 dienas su 2 asmenimis, 6 dienas vienas (pareiškėjui minėtais laikotarpiais teko nuo 6,2 iki 20,9 gyvenamosios patalpos ploto).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 211 dienų pareiškėjas buvo laikomas užtikrinant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatytą minimalų gyvenamosios patalpos vienam asmeniui plotą (ne mažiau 3,6 kv. m), o 77 dienas neužtikrino (vienam asmeniui teko nuo 2,87 kv. m iki 3.37 kv. m). Be to, teismas pažeidžiančioms Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus pareiškėjo laikymo sąlygoms priskyrė 27 dienų laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kai vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas svyravo intervale nuo 2,08 kv.m iki 4,59 kv.m. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Šiaulių TI administracija pareiškėjo laikymo sąlygų Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimų aspektu neužtikrino iš viso 104 dienas, t.y. neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus. Tai neatitinka ir Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalies bei Higienos normos HN 76:2010 6 punkto reikalavimų. Minėta apimtimi konstatuotini Šiaulių TI neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, kurie priežastiniu ryšiu susiję su pareiškėjo nurodytomis pasekmėmis (fiziniais nepatogumais, neigiamais dvasiniais išgyvenimais), kurios CK 6.250 straipsnio prasme kvalifikuotinos kaip neturtinė žala. Minėti byloje nustatyti pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimai nacionalinės tesiės aktų reikalavimams, atsižvelgiant į pažeidimų pobūdį, intensyvumą, trukmę, nesuteikia pagrindo Konstatuoti Konvencijos 3 punkto pažeidimą.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje nustatyta, kad konstatuoti Higienos normos HN 76:2010 pažeidimą pareiškėjo skunde nurodytu aspektu nėra pagrindo. Pagal HN 76:2010 normą gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai (22 punktas). Pareiškėjas neneigė, kad jo laikymo kamerose įrengti skaidraus stiklo langai. Jis teigė, kad kamerose tamsu dėl to, kad langai nešvarūs, dėl to I-o aukšto lovoje buvo tamsu skaityti ir rašyti. Šiame kontekste pažymėtina, kad Higienos normos HN 76:2010 58 punkte įtvirtinta laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų pareiga nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, o įstaigos administracija turi išduoti valymo inventorių ir priemones. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių argumentų, kuriuos būtų galima patikrinti ir įsitikinti, kad pareiškėjas buvo aktyvus ir rūpinosi, kad jo gyvenamojoje patalpoje langai būtų nuvalyti (kreipėsi į administraciją, prašydamas atitinkamų priemonių ir pan.), o įstaigos administracija jam nesuteikė reikiamų priemonių.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis neturtinės žalos nustatymo kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). LVAT savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs, kad suėmimo ar bausmės vykdymo įstaigos administracijos argumentai, kad ji dėl atitinkamų priežasčių tam tikrą laiką neturi galimybės suimtam (kalinamam) asmeniui užtikrinti minimalaus teisės aktų nustatyto gyvenamojo ploto vienam asmeniui, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti dėl to atsiradusią neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2009 m. sausio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-121/2009, 2010 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-122/2010, 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-890/2013, 2014 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1655/2013). Šiame kontekste primintina, kad CK 6.271 straipsnio taikymui valdžios institucijos kaltės nustatymas dėl atitinkamų neteisėtų veiksmų (neveikimo) nėra reikalingas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą nenustatė aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir padidinti teismo priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti. Pasak apelianto, teismas netinkamai vadovavosi CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo patirti nepatogumai, diskomfortas, psichologinė įtampa buvo kasdieniai. Sutikti su šiais apelianto argumentais nėra pagrindo, nes juos paneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai iš kurių matyti, kad teismas neturtinės žalos atlyginimui pareiškėjui priteistiną sumą (650 Eur) nustatė atsižvelgdamas į visumą aplinkybių: pažeidimo trukmę, intensyvumą (pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma nuolat kito), pažeistas vertybes, į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Šiaulių TI administracija būtų tyčia bloginusi pareiškėjo laikymo šioje įstaigoje sąlygas, taip pat į Lietuvoje buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas). Teismas vertino, kad pareiškėjo patirta skriauda nėra tokia didelė, kad būtų pagrindas priteisti jo prašomą 20 000 Eur sumą.

Teisėjų kolegija, sutikdama su minėtais pirmosios instancijos teismo argumentais, pažymi ir tai, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI analizė rodo, jog minėtu 104 parų laikotarpiu, kuris susideda iš 19 atskirų pareiškėjo laikymo šioje įstaigoje periodų, nukrypimai nuo minimalaus ploto vienam asmeniui buvo skirtingo intensyvumo ir jų mastas nėra didelis, pažeidimų periodus keičia periodai, kuriais buvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas. Taigi pareiškėjo laikymą atitinkamais periodais netinkamomis sąlygomis iš dalies kompensavo tie periodai, kuriais pareiškėjo laikymo sąlygos buvo ženkliai geresnės (pvz., pareiškėjas atitinkamais ginčui aktualaus laikotarpio periodais 28 dienas buvo laikomas su vienu asmeniu, 49 dienas su 2 asmenimis, 6 dienas vienas, t.y. pareiškėjui teko nuo 6,2 kv. m iki 20,9 kv.m gyvenamosios patalpos ploto). Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo laikymo sąlygas tais periodais, kuriais jos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimų, būtų bloginę kokie nors kiti neigiami veiksniai, už kurių atsiradimą būtų atsakinga Šiaulių TI administracija. Nėra duomenų ir apie tai, kad dėl byloje nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjui kilo kokios nors ilgalaikės pasekmės.

Atsakovo atstovas pagrįstai akcentavo asmenų laikymo tardymo izoliatoriuje specifiką, kad šioje įstaigoje laikomi asmenys gyvenamojoje patalpoje nebūna visą dieną (kviečiami pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojami į areštines, teismus), todėl laikymo sąlygos gyvenamosios patalpos ploto vienam asmeniui prasme nėra stabilios ir tai turi įtakos kamerose liekančių asmenų laikymo sąlygoms (likusiems kameroje asmenims tenka daugiau ploto), tačiau nepateikė konkrečių įrodymų kaip jos keitėsi ginčui aktualiu pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu. Atsakovo atstovo pateikti duomenys apie pareiškėjo laikymo sąlygas ploto vienam asmeniui aspektu nurodyti neatsižvelgiant į asmenų, kurie buvo laikomi kartu su pareiškėju, taip pat ir paties pareiškėjo judėjimą iš kameros tą pačią parą (iškvietimus pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapavimus į teismus ir pan.). Abejotina, ar galima tokia situacija, kad per ginčui aktualaus laikotarpio periodus (iš viso 104 dienas) nė vienas iš kartu su pareiškėju laikytų toje pačioje kameroje asmenų, įskaitant ir pareiškėją, nebuvo kviesti pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, ar etapuoti į teismus ir pan., t.y. kad dalis asmenų atitinkamą dienos dalį nebūdavo gyvenamojoje patalpoje ir tai epizodiškai gerino likusių toje gyvenamojoje patalpoje laikymo sąlygas. Atsakovo atstovui nepateikus šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų, nėra pagrindo pareiškėjui tekusį gyvenamosios patalpos plotą skaičiuoti kitaip nė skaičiavo teismas, tačiau pažymėtina, kad esant tokiems duomenims pareiškėjo padėtis dėl laikymo Šiaulių TI sąlygų gyvenamojo ploto vienam asmeniui prasme nepablogėtų.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos priteista pareiškėjui 650 Eur suma šiuo konkrečiu atveju pagal faktines bylos aplinkybes teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu pareiškėjui už patirtą neturtinę žalą. Pareiškėjo prašomos sumos (20 000 Eur) priteisimas pagal pirmiau aptartas šios individualios bylos aplinkybes būtų aiškiai neproporcinga, neatitinkanti pažeidimo masto ir intensyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijų kompensacija. Vien tai, kad priteista suma neturtinei žalai apeliantui atrodo pernelyg maža, nėra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėStasys GagysRomanas Klišauskas