Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas bylos aplinkybes įvertino paviršutiniškai. Teismas kalinimo sąlygų pažeidimu pripažino tik nepakankamą gyvenamąjį plotą, tenkantį vienam kameroje laikomam asmeniui ir netinkamą kamerų apšvietimą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Lukiškių TI-K nuolat būdavo pažeidžiamas kalinčio asmens privatumas, nes tualetas nėra tinkamai atskirtas nuo likusio kameros ploto. EŽTT praktikoje yra pažymėta, kad privatumo naudojantis sanitariniais mazgais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą). Apeliantas teigia, kad kitos kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K taip pat buvo žeminančios, nes daugelio kamerų būklė yra avarinė, nuo sienų, lubų luposi dažai, byrėjo tinkas, smėlis, buvo pelėsio. Dėl nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų ir ilgo kalinimo laiko sutriko jo visavertis gyvenimas, atsirado uždarų patalpų baimė, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jis pasidarė irzlus, dirglus, kompleksuotas, sunkiai valdantis emocijas, sutriko miegas, prasidėjo depresija, dėl to teko labai kankintis ir daug iškęsti. Todėl apeliantas prašo priteisti jam iš atsakovo 5 000 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas šiais aspektais nustatė Lukiškų TI-K neteisėtus veiksmus (CK 6.271 straipsnis), tačiau neturtinei žalai atlyginti priteisė mažesne sumą nei prašė pareiškėjas.

Dėl nagrinėjant bylą apeliacine tvarka taikytinų procesinės teisės normų teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas prasidėjo dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Reikalavimo dėl žalos atlyginimo apimtis turi būti nurodyta pirmosios instancijos teismui, nes būtent pirmosios instancijos teismo funkcija ištirti pareiškėjo skundžiamas bylai reikšmingas aplinkybes ir jai teisiškai įvertinti. Apeliacinės instancijos teismo funkcija patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 136 straipsnis). Reikalavimo dėl žalos atlyginimo apimties išplėtimas naujomis faktinėmis aplinkybėmis (galimai neteisėtais veiksmais), apie kurias nebuvo pareikšta pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme negalimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje analogiško pobūdžio bylose ne kartą akcentuota, kad asmuo, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo (kalinimo) sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo (kalinimo) sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl pareiškėjo nurodytų kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo (kalinimo) vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013, 2016 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-146/2016, kt.).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą ta apimtimi, kuria reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo pateikęs pareiškėjas A. Ž. Apeliacinėje instancijoje byla nagrinėtina ta pačia apimtimi ir spręstina, ar yra pagrindas atitinkamai koreguoti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes pareiškėjas mano, kad teismo priteista suma yra pernelyg maža jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Teismas sprendime teisingai nurodė, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Konvencijos 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymą (bylai aktuali 2012 m. spalio 2 d. įstatymo Nr. XI-2247 redakcija) tardymo izoliatorius yra suėmimo vykdymo įstaiga (SVĮ 2 str.1 d.). Pagal šio įstatymo 7 straipsnį, kuris reglamentuoja kokie asmenys gali būti laikomi tardymo izoliatoriuje, šioje įstaigoje laikomi asmenys, kuriems paskirtas suėmimas (SVĮ 7 str.1 d.1 p.), taip pat nuteistieji, palikti tardymo izoliatoriuose atlikti ūkio darbus Bausmių vykdymo kodekso 68 straipsnyje nustatyta tvarka (SVĮ 7 str.1 d.7 p.). Be to, suimtiesiems atitinkamą laiką prilyginami nuteistieji arešto ir laisvės atėmimo bausmėmis (iki nuosprendžio įsiteisėjimo bei pasiuntimo į pataisos įstaigas ir pan.), taip pat laikinai perkelti nuteistieji (SVĮ 7 str. 1 dalies 2,3,4,5,6 punktai, 12 straipsnio 1 dalis).

Suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. kovo 30 d. iki 2015 m. kovo 26 d.) galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (nuo 2015 m. lapkričio 1 d. neteko galios).

Pagal Higienos normos HN 76:2010 5 punkte pateiktą šiame teisės akte vartojamų sąvokų turinį, į sąvoką „laisvės atėmimo vietos“ patenka minėtame punkte išvardytos įstaigos, tarp jų - tardymo izoliatoriai. Higienos norma HN 76:2010 minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė, tačiau 6 punkte buvo nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Ši nuostata yra bendroji, o konkrečius bendruosius sveikatos saugos laisvės atėmimo vietose reikalavimus nustato atitinkami Higienos normoje HN 76:2010 skyriai.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas, neužtikrinant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyto minimalaus ploto vienam asmeniui (ne mažiau 3,6 kv. m), ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 5 mėnesius ir 19 dienų. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant, ar yra pagrindas pakeisti (padidinti) pareiškėjui priteistiną sumą neturtinei žalai atlyginti, pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygos pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pareikšto reikalavimo ribose turi būti nagrinėjamos detaliau.

Iš atsakovo atstovo pateiktų į bylą įrodymų nustatyta, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpis (nuo 2012 m. kovo 30 d. iki 2015 m. kovo 30 d.) nebuvo vientisas. Jis susidėjo iš 5 pareiškėjo laikymo periodų, tarp kurių yra atitinkami intervalai, kuriais pareiškėjas buvo atitinkamuose pataisos namuose. Pirmasis pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K periodas (nuo 2012 m. kovo 30 d. iki 2012 m. liepos 12 d.) yra ilgiausias (iš viso 104 dienos) ir pareiškėjo laikymo sąlygos Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimų prasme buvo blogiausios. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas 62 dienas buvo laikomas kameroje Nr.254 (34,71 kv. m) tarp 10-18 asmenų (pareiškėjui teko nuo 1,9 kv. m. iki 3,47 kv. m), kameroje Nr.252 (42,33 kv. m) 15 dienų tarp 12-16 asmenų (pareiškėjui teko nuo 2,64 kv. m. iki 3,52 kv. m.), kameroje Nr.258 (34,71 kv. m) 10 dienų tarp 13-17 asmenų (pareiškėjui teko nuo 2,16 iki 2,37 kv. m.), kameroje Nr.255 (24,38 kv. m.) 17 dienų tarp 7-10 asmenų (pareiškėjui teko nuo 2,43 kv. m. iki 3,38 kv. m.). Pagal Lukiškių TI-K pateiktus duomenis dviem atvejais (2012 m. birželio 5 d. ir 2012 m. birželio 28 d.) pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas ryte atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus, tačiau vakare pareiškėjas vėl buvo laikomas pažeidžiant minėtą teisės normą. Todėl laikytina, kad nurodytomis dienomis pareiškėjas visą parą buvo laikomas neužtikrinant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimų. Pažymėtina ir tai, kad blogiausiomis šiuo periodu sąlygomis (vienam asmeniui teko 1,9 kv. m. kameros ploto) pareiškėjas buvo laikomas iš viso 9 dienas. Nors pareiškėjo laikymo kameros buvo didelės, tačiau jose nuolat buvo laikoma tiek asmenų, kad visą nurodytą laikotarpį (iš viso 104 dieną) pareiškėjui teko mažiau gyvenamosios patalpos ploto nei numatyta pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą. 2012 m. liepos 12 d. pareiškėjas iš Lukiškių TI-K išvyko į Marijampolės pataisos namus.

Kiti keturi pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K periodai, lyginant su pirmuoju, nėra ilgi. Tarp pirmojo ir antrojo periodo yra 4 mėnesių intervalas. Antrasis pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K periodas prasidėjo nuo 2012 m. lapkričio 8 d. (atvykimo iš Marijampolės pataisos namų) ir tęsėsi 6 dienas (iki 2012 m. lapkričio 14 d. – išvykimo į Pravieniškių PN-AK). Šiuo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kameroje Nr.268 (7,30 kv. m) tarp 3–4 asmenų. Pirmąją laikymo dieną pareiškėjui teko 2.4 kv. kameros ploto, o likusias 5 dienas po 1,85 kv. m. Pareiškėjas 2012 m. lapkričio 14 d. išvyko į Pravieniškių PN-AK, kur praleido 10 dienų. Trečią kartą pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2012 m. lapkričio 23 d. ir buvo laikomas 13 dienų (išvykimo 2012 m. gruodžio 6 d. į Marijampolės pataisos namus). Šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 107 (7,38 kv. m.), Nr. 117 (7,31 kv. m.) ir Nr. 375 (7,37 kv. m.) su 1,2 ar 3 asmenimis. Šiuo periodu pareiškėjas 8 dienas (laikymo su kitu asmeniu atveju) buvo laikomas Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis ir 5 dienas jų neatitinkančiomis. Tarp pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K trečiojo ir ketvirtojo periodo yra 2 metų ir vieno mėnesio intervalas. Ketvirtą kartą pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2015 m. sausio 15 d. ir buvo laikomas iš viso 21 dieną (iki išvykimo 2015 m. vasario 5 d. į Marijampolės pataisos namus). Šiuo periodu pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 121 (7,38 kv. m) ir Nr. 371 (7,18 kv. m). Dvi dienas pareiškėjas buvo laikomas vienas, tris su kitu asmeniu. Minėtais penkiais atvejais pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, kai jam tekęs minimalus gyvenamosios patalpos plotas atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus. Likusias 16 šio periodų dienų pareiškėjas buvo laikomas su 2 arba 3 asmenimis (10 dienų pareiškėjui teko 1,79 kv. m, 6 dienas po 2,39 kv. m kameros ploto). Tarp pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K ketvirtojo ir penktojo periodo yra vieno mėnesio intervalas. Ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas į Lukiškių TI-K 2015 m. kovo 19 d. atvyko penktą kartą ir buvo laikomas 7 dienas (iki išvykimo 2015 m. kovo 26 d. į Marijampolės pataisos namus). Vieną dieną pareiškėjas buvo laikomas vienas kamerose Nr.112 (7.28 kv. m.) bei Nr.310 (7,77 kv. m.), t.y. sąlygomis, atitinkančiomis Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus, o likusias 6 dienas tarp 3 asmenų (vienam asmeniui teko po 2,59 kv. m). Pagal teismų praktiką į gyvenamosios patalpos dalies užstatymą baldais turi būti atsižvelgiama (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją, LVAT 2016 m. sausio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-221-858/2016, 2016 m. vasario 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016). Pirmosios instancijos teismas į tai atsižvelgė.

Iš minėtų atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus bendrą trukmę (5 mėnesiai ir 19 dienų) nustatė nepagrįstai ir neteisingai. Nurodytais ginčui aktualus laikotarpio (nuo 2012 m. kovo 30 d. iki 2015 m. kovo 26 d.) periodais pareiškėjas minėtoje įstaigoje iš viso buvo laikytas 151 dieną, iš jų 14 dienų sąlygomis, atitinkančiomis Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus. Pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikytas iš viso 137 dienas. Taigi pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis laikotarpi bendra trukmė yra trumpesnė nei nustatė pirmosios instancijos teismas. Vertinant pažeidimo trukmę pabrėžtina, kad nurodytos 137 dienos nebuvo vientisas pareiškėjo laikymo pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus laikotarpis, o išsidėstė per trejus metus ir susidėjo iš penkių atskirų laikymo periodų, tarp kurių buvo atitinkami intervalai. Nors pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus bendra trukmė (137 dienos) nėra trumpa, tačiau laikymo nevientisumas (epizodiškumas) vertintinas kaip sukėlęs pareiškėjui mažiau fizinių nepatogumų ir neigiamų išgyvenimų (t.y. neturtinė žalą CK 6.250 straipsnio prasme) nei galėjo sukelti laikant tokiomis sąlygomis nepertraukiamai. Pažymėtina ir tai, kad per byloje nustatytos trukmės (iš viso 137 dienos) pažeidimo laikotarpį pareiškėjas 24 dienas (9 dienas pirmuoju, 5 dienas antruoju ir 10 dienų ketvirtuoju laikymo periodais) buvo laikomas itin ankštomis sąlygomis (vienam asmeniui teko 1,85–1,9 kv. m kameros ploto). Tokios laikymo sąlygos vertintinos kaip epizodinis pažeidimo suintensyvėjimas.

Atsakovo atstovo duomenys apie pareiškėjo laikymo sąlygas yra pateikti nurodant koks asmenų skaičius buvo laikomas kameroje ryte ir vakare, t.y. pagal rytinių ir vakarinių patikrinimų duomenis. Atsižvelgiant į tardymo izoliatoriaus veiklos specifiką pažymėtina ir tai, kad šioje įstaigoje laikomų asmenų skaičius paprastai keičiasi ir tarp rytinių ir vakarinių patikrinimų (dalis asmenų kviečiami į ikiteisminio tyrimo veiksmus, etapuojami į teismus), todėl laikymo sąlygos gyvenamosios patalpos ploto vienam asmeniui prasme nėra stabilios ir tai turi įtakos kamerose liekančių asmenų laikymo sąlygoms (likusiems kameroje asmenims tenka daugiau ploto). Atsakovo atstovo pateikti duomenys apie pareiškėjo laikymo sąlygas ploto vienam asmeniui aspektu nurodyti neatsižvelgiant į asmenų, kurie buvo laikomi kameroje kartu su pareiškėju, judėjimą (išvykimus) tarp rytinių ir vakarinių patikrinimų. Faktiškai nėra galima tokia situacija, kad per ginčui aktualaus laikotarpio periodus (iš viso 137 dienas) nė vienas iš kartu su pareiškėju laikytų toje pačioje kameroje asmenų nebuvo išvykę iš kameros tarp rytinio ir vakarinio patikrinimo (nebuvo kviesti ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimui, išvykę į teismus, kt.). Dalies kalinamųjų išvykimas iš kameros atitinkamai dienos daliai epizodiškai gerina likusių kameroje asmenų laikymo sąlygas minimalaus ploto vienam asmeniui prasme. Atsakovo atstovui nepateikus įrodymų apie pareiškėjo laikymo kamerose kalintų asmenų trumpalaikius išvykimus, nėra pagrindo pareiškėjui tekusį gyvenamosios patalpos plotą skaičiuoti kitaip nė nurodyta pirmiau. Pagal Suėmimo vykdymo 29 straipsnio 1 dalį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nors tai nekompensuoja ankštos gyvenamosios patalpos keliamų nepatogumų, tačiau trumpina buvimo tokiomis sąlygomis laiką ir neigiamą poveikį.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir iš netinkamo kamerų apšvietimo. Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 punktą gyvenamosiose kamerose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5%. Mažiausias gyvenamųjų patalpų dirbtinis apšvietimas turi būti 200 lx.

Atsakovo atstovas pateikė pirmosios instancijos teismui Vilniaus VSC 2012 m. gegužės – gruodžio mėn. ir 2014 m. gruodžio - 2015 m. kovo mėn. atliktų Lukiškių TI-K atitinkamų patalpų atitikties Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams patikrinimo aktus, kuriuose yra ir kai kurių pareiškėjo laikymo kamerų patikrinimo duomenys. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šių patikrinimo aktų duomenis, sprendime nurodė, kad kamerų Nr. 107, 254, 258, 371 dirbtinis apšvietimas neatitiko Higienos normos HN 76:2010 normų reikalavimų ir dėl to pareiškėjas galėjo patirti papildomus nepatogumus. Prie šių išvadų teismas priėjo nedetalizuodamas kada būtent buvo atlikti šių kamerų patikrinimai ir koks yra laiko tarpas tarp šių patikrinimų ir pareiškėjo laikymo tikrintose kamerose. Teisėjų kolegija pažymi, kad visuomenės sveikatos centro atlikti patikrinimai vertinant, ar tardymo izoliatoriaus gyvenamosios patalpos atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, yra svarbus informacijos šaltinis vertinant, ar suimto asmens laikymo sąlygos atitiko atitinkamus šio teisės akto reikalavimus, tačiau pabrėžtina, kad patikrinimo aktuose fiksuojami konkrečiu laiku atlikto patikrinimo duomenys. Jei nustatomi Higienos normos HN 76:2010 pažeidimai, visuomenės sveikatos centras patikrinimo akte išdėsto laisvės atėmimo įstaigai nurodymą pašalinti pažeidimą per nustatytą terminą. Po to yra atliekami kontroliniai patikrinimai. Visuomenės sveikatos centro patikrinimų duomenys konkretaus ginčo atveju gali turėti patikimą įrodomąją reikšmę tik tuo atveju, jei laisvės atėmimo įstaigos patalpų patikrinimas buvo atliktas konkrečiam ginčui aktualioje įstaigos patalpoje ginčui aktualiu ar bent jam labai artimu laikotarpiu. Todėl vertinant, ar Lukiškių TI-K administracija bylai aktualiu aspektu veikė pagal vykdė Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimus, į Vilniaus VSC atliktų patikrinimų aktų duomenis gali būti atsižvelgiama, jei kameros patikrinimo laikas sutampa su pareiškėjo laikymo toje kameroje periodu (jo dalimi) arba yra jam artimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus VSC patikrinimo aktuose nėra duomenų, jog kurioje nors kameroje buvo užfiksuotas Higienos normos HN 76:2010 22 punkto pažeidimas tuo aspektu, jog kamerų languose neįdėti skaidraus stiklo langai. Pareiškėjas neneigė, kad jo laikymo kamerose buvo įrengti skaidraus stiklo langai. Jis teigė, kad kamerų langai buvo nešvarūs, dėl to I-o aukšto lovoje buvo tamsu skaityti ir rašyti. Šis teiginys abstraktaus pobūdžio, nepagrįstas konkrečiais duomenimis apie tai, ar pareiškėjas visais kalinimo Lukiškių TI-K periodais turėjo lovą pirmajame aukšte. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Higienos normos HN 76:2010 58 punkte įtvirtinta laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų pareiga nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, o įstaigos administracija turi išduoti valymo inventorių ir priemones. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių konkrečių argumentų, kuriuos būtų galima patikrinti ir įsitikinti, kad jis buvo aktyvus ir rūpinosi, kad langų stiklai jo gyvenamojoje patalpoje, jei jie buvo nešvarūs, būtų nuvalyti (kreipėsi į administraciją, prašydamas atitinkamų priemonių ir pan.), o įstaigos administracija nesuteikė.

Byloje nustatyta, kad kamerą Nr. Nr.254, kurioje pareiškėjas buvo laikytas nuo 2012 m. kovo 30 d. iki 2012 m. gegužės 31 d., Vilniaus VSC 2012 metų antrąjį pusmetį tikrino šešis kartus (2012 m. liepos 2 d., 2012 m. liepos 27 d., 2012 m. rugpjūčio 27 d., 2012 m, rugsėjo 5–6 d., 2012 m. rugsėjo 10 d., 2012 m. lapkričio 14 d.). Visi patikrinimai buvo atlikti po to, kai pareiškėjas buvo perkeltas į kitą kamerą, tačiau 2012 m. liepos 2 d. patikrinimas nėra pernelyg nutolęs nuo pareiškėjo laikymo kameroje Nr.254 pabaigos. Šio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad dirbtinis apšvietimas kameroje Nr.254 neatitiko Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimų. Vėlesnio patikrinimo metu (2012 m. liepos 27 d.) buvo konstatuota, kad šioje kameroje dirbtinis apšvietimas atitinka Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimus, t.y. pažeidimas buvo pašalintas, o vėlesnių patikrinimų metu nebeužfiksuotas. Atsižvelgiant į tai, kad 2012 m. liepos 2 d. patikrinimas, kurio metu konstatuotas Higienos normos HN 76:2010 22 punkto pažeidimas, atliktas artimu pareiškėjo laikymui kameroje Nr. 254 laikotarpiu, šio patikrinimo duomenys vertintini pareiškėjo naudai. Pareiškėjo naudai taip pat vertintini duomenys apie kameros Nr.258 patikrinimą, kurioje pareiškėjas buvo laikytas nuo 2015 m. birželio 15 d. iki 2015 m. birželio 25 d. Artimiausias šiam pareiškėjo laikymo periodui šios kameros patikrinimas buvo atliktas 2012 m. liepos 27 d. (2012 m. liepos 30 d. patikrinimo aktas), t. y. praėjus beveik mėnesiui po pareiškėjo perkėlimo į kitą kamerą. Šio patikrinimo metu kameroje Nr. 258 buvo nustatytas Higienos normos HN 76:2010 22 punkto pažeidimas (dirbtinis dieninis apšvietimas buvo 113 lx).

Teisėjų kolegija nesutinka su teismo sprendimo argumentais dėl kamerų Nr. 107 ir Nr. 371. Kameroje Nr. 107 pareiškėjas buvo laikytas vieną dieną (2012 m. lapkričio 23 d.). Šią kamerą Vilniaus VSC tikrinto 2012 m. gegužės 25 d. Šis patikrinimas pernelyg nutolęs nuo pareiškėjo laikymo šiose kameroje dienos, be to, Higienos normos HN 76:2010 22 punkto pažeidimų nenustatyta. Kameroje Nr. 371 pareiškėjas buvo laikytas nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2015 m. vasario 4 d.. Šią kamerą Vilniaus VSC tikrino 2014 m. gruodžio 1 d., 2015 m. sausio 8 d. 2015 m. vasario 24 ir 27 d. Higienos normos HN 76:2010 22 punkto pažeidimų nenustatė. Dėl kitų Vilniaus VSC patikrinimo aktuose nurodytų Lukiškių TI-K kamerų, kuriose bylai aktualiu laikotarpiu buvo laikytas pareiškėjas, pažymėtina, kad kai kurie tikrinimai yra pernelyg nutolę nuo pareiškėjo laikymo atitinkamose kamerose (Nr. 109, 117, 375), todėl remtis tokių patikrinimų duomenimis nėra pagrindo. Kai kurie patikrinimai artimi pareiškėjo laikymui tose kamerose (Nr. 252, 268), tačiau Higienos normos HN 76:2010 22 punkto pažeidimų nenustatyta.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjo laikymo sąlygas neatitinkančiomis Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimų pagal dirbtinio apšvietimo aspektą galima pripažinti tik dėl kamerų Nr. 254 ir Nr. 258.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl pirmiau nurodytų Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų CK 6.271 straipsnio prasme, t.y. neveikimo nurodytais laikotarpiais taip, kaip numatyta pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą ir HN 76:2010 22 punktą, pareiškėjui galėjo atsirasti jo nurodytos pasekmės (fiziniai nepatogumai, neigiamai išgyvenimai, stresas), kurios CK 6.250 straipsnio prasme kvalifikuotinos kaip neturtinė žala, susijusi priežastiniu ryšiu su minėtais neteisėtais veiksmais. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad byloje nustatytas ir pirmiau minėtas pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas, kartu atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K administracija būtų išskyrusi pareiškėją iš kitų asmenų, dirbtinai siekusi sudaryti jam blogesnes kalinimo sąlygas, pažeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, ar kad dėl byloje nustatytų neteisėtų veiksmų pareiškėjui būtų kilę kokios nors ilgiau trukę pasekmės, nėra pagrindo pripažinti pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintus draudimus.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis neturtinės žalos nustatymo kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį Nr. A-128-858/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį Nr. A-588-858/2015).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą nenustatė aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą padidinti teismo priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pareiškėjo apskųstas pirmosios instancijos teismui laikymo Lukiškių TI-K sąlygas, nustatė, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpis pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus buvo trumpesnis nei buvo nustatęs pirmosios instancijos teismas, nevientisas, Higienos normos HN 76:2010 22 punkto pažeidimas dėl kamerų Nr.107 ir Nr.371 buvo nustatytas nepagrįstai.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos priteista pareiškėjui 1200 Eur suma šiuo konkrečiu atveju pagal faktines bylos aplinkybes teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu pareiškėjui už patirtą neturtinę žalą. Pareiškėjo prašomos sumos (pirmosios instancijos teisme prašė 10 000 Eur, apeliacinėje instancijoje – 5 000 Eur) priteisimas pagal pirmiau aptartas šios individualios bylos aplinkybes būtų aiškiai neproporcinga, neatitinkanti pažeidimo masto ir intensyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijų kompensacija. Vien tai, kad priteista suma neturtinei žalai apeliantui atrodo pernelyg maža, nėra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.