Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 4-5) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 16 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad jis ginčo laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2014 m. spalio 28 d. buvo laikomas Kauno TI, kuriame buvo pažeistos jo teisės dėl netinkamo kalinimo, gyvenamojo ploto jam teko mažiau nei numatyta teisės aktuose. Pareiškėjas pažymėjo, kad kameros langai buvo nešvarūs, jų nusivalyti nebuvo galimybės, kadangi langai uždengti grotomis, mažai patenka natūralios šviesos, o elektra nuo 9:30 val. iki 16:00 val. yra išjungiama. Gyvenamojoje kameroje visi asmenys buvo rūkantys, o į prašymus perkelti pareiškėją pas nerūkančius asmenis administracija neatsižvelgė.

Pareiškėjo nuomone, kalinant jį nurodytomis sąlygomis buvo pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatos, nes pasivaikščiojimo kiemeliai yra tik apie 12 kv. m. dydžio, o pasivaikščioti galima per parą tik 1 valandą. Gyvenamos kameros priskirtos prie maitinimo patalpų, nes maistas tiekiamas tiesiai į kamerą, kriauklė yra netinkama naudoti (paviršius surūdijęs), o karštas vanduo nėra tiekiamas, tuo pažeidžiami Lietuvos higienos normų reikalavimai. Tualetas neatskirtas nuo bendros kameros erdvės, jame nėra atskiros ventiliacijos, nėra unitazo. Mėnesiui išduodamas prastos kokybės 1 ritinėlis tualetinio popieriaus, kurio užtenka tik 4 dienoms. Dušu galima naudotis tik 1 kartą per savaitę ir tik 15 minučių. Kameroje vienintelis ventiliacijos šaltinis yra langas, kurį atvėrus oro patenka labai mažai, todėl kameroje pastoviai būdavo drėgna, rūbai nedžiūdavo, o pūdavo. Kameroje buvo žiurkių ir tarakonų, o čiužiniuose ir patalynėje kitų parazitų. Pareiškėjas patyrė nepatogumus ir dėl to, kad draudžiama turėti kompiuterius bei šiltus pledus. Maisto energetinė vertė siekė tik nuo 1300 iki 1500 kcal, dėl to sportuojantis pareiškėjas negavo pilnaverčio maisto. Buvo draudžiami ilgalaikiai pasimatymai, dėl to pareiškėjo socialinė reintegracija tapo sudėtingesnė. Minėtais veiksmais atsakovas pažeidė Konvencijos 3 straipsnio nuostatas.

Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjui sutriko ir pablogėjo sveikata, jis patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, atsirado dirglumas, sumažėjo bendravimo galimybės. Atitinkamai, pareiškėjas prašė skundą tenkinti ir priteisti jam iš atsakovo 16 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 9-13) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog Kauno TI pareiškėjas atskirais laikotarpiais buvo laikomas nesilaikant teisės aktų numatytų reikalavimų dėl vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo kameros ploto. Tokie pažeidimai yra susiję su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais, t. y. objektyviomis aplinkybėmis, kurios nuo Kauno TI administracijos nepriklauso. Pažymėjo, kad langų stiklai yra prieinami valyti, trečiojo aukšto kameros langus iš patalpos vidaus privalo išvalyti joje laikomi suimtieji, o iš lauko – Kauno TI Ūkio skyriaus darbininkai. Suimtųjų (nuteistųjų), laikomų tardymo izoliatoriuje, pasivaikščiojimo gryname ore tvarką nustato Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 29 straipsnis, kuriame įtvirtinta suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Kauno TI įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotai yra nuo 11,22 kv. m. iki 17,43 kv. m. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nereguliuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui ploto pasivaikščiojimo kiemelyje normos. Kauno TI yra įrengti du kiemeliai su sporto įranga bei teniso kambarys, taip sudaromos galimybės didesniam suimtųjų (nuteistųjų) fiziniam aktyvumui. Pareiškėjas taip pat galėjo naudotis kompiuterių kambariu, biblioteka, koplyčia, tardymo izoliatorių veiklą reguliuojančiuose teisės aktuose nėra įtvirtintas reikalavimas 8 valandas laikyti suimtuosius ne kamerose.

Pažymėjo, jog pareiškėjo teiginys, kad į kameras turi būti tiekiamas karštas vanduo, yra nepagrįstas. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 83 punktu, suimtiesiems leidžiama naudotis televizoriais, radijo imtuvais, kompiuteriais, kompiuterinių žaidimų aparatais, neperrašomais kompaktiniais diskais, kitomis iki 4 GB talpos informacijos ir duomenų laikmenomis ir patalyne (išskyrus pagalvę, čiužinį ir antklodę). Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų 2003 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 173.16 punktu, nuteistiesiems leidžiama naudotis patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), todėl nėra tikslinga priimti iš artimųjų pledus nuteistiesiems. Kauno TI yra 3 dušų patalpos po tris vietas ir viena – keturių vietų, kurių plotai: 10,84; 10,12; 12,16 ir 14,23 kv. m. Kauno TI pagal sutartį su Kauno profilaktinės dezinfekcijos stotimi reguliariai tikrinama dėl užkrėstumo kenkėjais bei atliekami jų naikinimo darbai.

Pabrėžė, jog Kauno TI suimtiesiems ir nuteistiesiems leidimai ilgalaikiams pasimatymams nesuteikiami, o Kauno TI nėra kompetentingas suteikti leidimus trumpalaikiams pasimatymams, tokį sprendimą turi teisę priimti tik ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis asmuo ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla.

Atsakovas pažymėjo, jog dėl maisto kokybės ar kaloringumo pareiškėjas Kauno TI administracijai ar kitoms institucijoms nėra pateikęs skundų. Vienintelis, trumpalaikis pažeidimas, su kuriuo Kauno TI sutinka, yra vienam asmeniui tekusios gyvenamosios kameros ploto normos pažeidimas. Laikomas Kauno TI pareiškėjas laisvai galėjo pasivaikščioti kieme, pasinaudoti sporto kiemeliu, sporto kambariu su įranga, žaisti tenisą, naudotis biblioteka, koplyčia, kompiuterių kambariu, Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistų, medicinos specialistų pagalba, t. y. visomis tardymo izoliatoriuje prieinamomis priemonėmis kompensuoti per ankštos kameros sukeliamus nepatogumus. Atsakovo nuomone, Kauno TI pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 26 d. sprendimu (b. l. 42-49) pareiškėjo S. V. skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo (kalinimo) Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygas. Teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2014 m. spalio 28 d.

Pabrėžė, jog turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos nustatymo.

Teismas, pasisakydamas dėl gyvenamojo ploto normos Kauno TI pažeidimo, pažymėjo, jog Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11–1.1 punktai nustatė minimalų 3,1 kv. m. gyvenamosios patalpos plotą vienam pataisos namuose atliekančiam bausmę nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11–1.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Teismas nustatė, jog pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas nuo 2013 m. spalio 4 d. iki 2014 m. spalio 28 d. Nuo 2013 m. spalio 4 d. iki 2013 m. spalio 8 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 170, kurios plotas 15,1 kv. m. ir buvo laikomi 5 asmenys, kiekvienam teko – 3,02 kv. m. ploto; nuo 2013 m. spalio 25 d. iki 2013 m. spalio 29 d. – kameroje Nr. 233, kurios plotas 15,4 kv. m. ir buvo laikomi 3 asmenys, kiekvienam teko – 5,13 kv. m. ploto; nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki 2013 m. gruodžio 10 d. – kameroje Nr. 235, kurios plotas 15,93 kv. m. ir buvo laikomi daugiausiai 5 asmenys, kiekvienam teko – 3,18 kv. m. ploto; nuo 2014 m. balandžio 11 d. iki 2014 m. balandžio 15 d. – kameroje Nr. 212, kurios plotas 15,42 kv. m. ir buvo laikomi 6 asmenys, kiekvienam teko – 2,57 kv. m. ploto; nuo 2014 m. gegužės 7 d. iki 2014 m. gegužės 13 d. – kameroje Nr. 156, kurios plotas 15,67 kv. m. ir buvo laikomi daugiausiai 6 asmenys, kiekvienam teko – 2,61 kv. m. ploto; nuo 2014 m. birželio 10 d. iki 2014 m. birželio 17 d. – kameroje Nr. 345, kurios plotas 17,65 kv. m. ir buvo laikomi 2 asmenys, kiekvienam teko – 8,83 kv. m. ploto; nuo 2014 m. rugsėjo 23 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. – kameroje Nr. 203, kurios plotas 15,96 kv. m. ir buvo laikomi daugiausiai 5 asmenys, kiekvienam teko – 3,19 kv. m. ploto; nuo 2014 m. spalio 24 d. iki 2014 m. spalio 28 d. – kameroje Nr. 203, kurios plotas 15,96 kv. m. ir buvo laikomi daugiausiai 5 asmenys, kiekvienam teko – 3,19 kv. m. ploto. Nurodytų duomenų pagrindu teismas sprendė, jog pareiškėjui laikotarpiais (nuo 2013 m. spalio 4 d. iki 2014 m. spalio 8 d. (5 d.) – trūko 0,58 kv. m. ploto; 2013 m. gruodžio 3 d. iki 2013 m. gruodžio 10 d. (8 d.) – trūko 0,42 kv. m. ploto; nuo 2014 m. balandžio 11 d. iki 2014 m. balandžio 15 d. (5 d.) – trūko 1,03 kv. m. ploto; nuo 2014 m. gegužės 7 d. iki 2014 m. gegužės 13 d. (7 d.) – trūko 0,99 kv. m. ploto; nuo 2014 m. rugsėjo 23 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. ( 8 d.) – trūko 0,41 kv. m. ploto; nuo 2014 m. spalio 24 d. iki 2014 m. spalio 28 d. (5 d.) – trūko 0,41 kv. m. ploto iki teisės aktų numatytų reikalavimų. Atitinkamai, teismas sprendė, jog iš viso pareiškėjas 38 dienas buvo laikomas kamerose, kurių plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Teismas pabrėžė, jog atsakovas atsiliepime neginčijo fakto, jog nustatyti teisės aktų reikalavimai gyvenamojo ploto normai tam tikrą laiką buvo pažeisti.

Teismas akcentavo, jog pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos Kauno TI buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Pažymėjo, jog pareiškėjo teisės į į teisės aktais nustatytą gyvenamos patalpos plotą buvo pažeistos minimaliai, laikotarpiai trumpi. Duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nebuvo duomenų, kad Kauno TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Minėtų aplinkybių visuma nesuteikė pagrindo teismui konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytais laikotarpiais atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu buvo nenustatytas, tačiau teismas konstatavo, kad valstybė pagal nacionalinę teisę minėtais laikotarpiais neužtikrino pareiškėjui Kauno TI minimalios gyvenamojo ploto normos – trūko atitinkamai 0,58, 0,42, 1,03, 0,99, 0,41 kv. m. ploto. Tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, kad atsakovas neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės (dvasiniai išgyvenimai, nepatogumas, dirglumas ir pan.). Tačiau minėtų aplinkybių visuma, ypač atsižvelgiant į tai, kad nustatytos normos pažeidimas buvo nežymus, neintensyvus ir truko neilgą laikotarpį (tik 38 dienas), suteikė pagrindo konstatuoti, kad šios aplinkybės realiai negalėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, sveikatos sutrikdymą ar jos pablogėjimą ir kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo tardymo izoliatoriuje sąlygas, tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes, sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismo sprendimu buvo pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo Kauno TI sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas kaip nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas dėl kitų kalinimo sąlygų Kauno TI pažymėjo, jog pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2014 m. spalio 28 d. Kauno TI neužtikrino tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. per nešvarius langus patenka per mažai natūralios šviesos, o elektra išjungiama nuo 9:30 val. iki 16 val., ventiliacijos nėra, pareiškėjui teko gyventi kartu su rūkančiaisiais asmenims, per maži pasivaikščiojimo kiemeliai, kameroje nėra karšto vandens, kriauklė netinkama naudoti, tualetas neatskirtas nuo visos bendros kameros erdvės, tualetinis popierius rulonas duodamas mėnesiui tik vienas, galimybė pasinaudoti dušu buvo suteikta tik kartą per savaitę, kameroje buvo žiurkių ir tarakonų, o patalynėje – parazitų, buvo tiekiamas netinkamos kokybės maistas, nesuteikiami ilgalaikiai pasimatymai bei draudžiama gauti iš artimųjų šiltus pledus ir kompiuterius. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių minėtus skundo motyvus, kurie būtų reikšmingi sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), 21 punktą pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Teismas pažymėjo, jog šios nuostatos pažeidimo įrodymų byloje pareiškėjas nepateikė.

Toliau teismas akcentavo, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Skundo motyvas, kad gyvenamosios patalpos priskirtos prie maitinimo patalpų, yra nepagrįstas, kadangi Lietuvos higienos norma HN 76:2010, reglamentuojanti laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą, nenumato atskiros patalpos, kurioje nuteistieji galėtų atskirai pavalgyti, todėl maistas yra tiekiamas tiesiogiai į apgyvendinimo patalpas. Teismas pažymėjo, jog nors pareiškėjas taip pat nurodė, jog nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2014 m. spalio 28 d. buvo verčiamas kvėpuoti tabako dūmais, nes kameroje visi rūkė, o į pareiškėjo prašymus perkelti jį pas nerūkančius nebuvo reaguota, tačiau byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Kauno TI administraciją dėl jo perkėlimo pas nerūkančius asmenis, todėl šie skundo argumentai buvo vertinti kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai.

Nurodė, jog nors pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindžia aplinkybėmis, kad pasivaikščiojimo kamerų plotas, tenkantis vienam asmeniui, yra per mažas, o pats pasivaikščiojimo laikas per trumpas, tačiau teisės aktai nereglamentuoja ir nenurodo pasivaikščiojimo kiemelių, įrengtų tardymo izoliatoriuje, plotų. Be to, Kauno TI įrengti du kiemeliai su sporto įranga bei teniso kambarys, o viso yra 16 kiemelių, kurių plotas nuo 11,22 kv. m. iki 17,43 kv. m. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta suimtųjų teisė ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore ir ši teisė pažeista nebuvo.

Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl teisės nusiprausti po dušu daugiau nei vieną kartą per savaitę pažeidimą, pažymėjo, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalis numato, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Atsakovas teismui pateikė Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), kurio 2 punktas nurodo, kad suimtieji ir nuteistieji turi teisę pasinaudoti dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas negalėjo pasinaudoti dušu kartą per savaitę. Byloje esantys duomenys patvirtino, kad Kauno TI užtikrina švarą bei higieną gyvenamosiose bei kitos paskirties patalpose. Atsakovas teismui pateikė 2010 m. lapkričio 26 d. sutartį, sudarytą tarp UAB „Kauno profilaktinės dezinfekcijos stotis“ ir Kauno TI, Objekto higieninės priežiūros kontrolės žurnalo Nr. 2.2-126 kopiją, kurie patvirtino, jog Kauno TI reguliariai yra atliekama vabzdžių ir graužikų kontrolė bei jų naikinimas.

Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad draudžiama su savimi turėti kompiuterius ir pledus, kadangi pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punktą nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis įsigytais ar perduotais kompiuteriais (173.7. p.); patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu nuteistasis raštu atsisako Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės (173.16. p.). Asmeninių kompiuterių išdavimo naudotis suimtiesiems ir nuteistiesiems tvarkos aprašas, patvirtintas 2012 m. balandžio 20 d. Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu Nr. 1-68 (toliau – ir Asmeninių kompiuterių išdavimo naudotis suimtiesiems ir nuteistiesiems tvarkos aprašas), reglamentuoja nuteistųjų ir suimtųjų teisę naudotis asmeniniais kompiuteriais tris valandas per parą, jokių objektyvių duomenų, jog pareiškėjui buvo draudžiama naudotis asmeniniu kompiuteriu pagal minėtą teisinį reglamentavimą, byloje nebuvo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad Kauno TI yra įsteigta ir veikia Maitinimo paslaugos kokybės ir virtuvės patalpų tikrinimo komisija, kuri rūpinasi suimtųjų tinkamu maitinimu. Atsakovo teigimu, dėl maisto kokybės ar kaloringumo pareiškėjas nesikreipė į administraciją ir šias aplinkybes paneigiančių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė. Nuo 2009 m. balandžio 1 d. galiojančio Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Taigi pagal Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatas suimtiesiems leidimai ilgalaikiams pasimatymams tardymo izoliatoriuje nesuteikiami, todėl teismas konstatavo, kad šis pareiškėjo argumentas yra nepagrįstas.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės pažeidžia jo teises ir, jo manymu, sudaro pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Tačiau sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus, bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas, tačiau tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes teismas darė išvadą, kad minėti pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai buvo nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl minėtų priežasčių ši pareiškėjo skundo dalis buvo atmesta kaip nepagrįsta.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo (kalinimo) Kauno TI sąlygas. Teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėjas S. V. apeliaciniu skundu (b. l. 54) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pareiškėjas teikdamas skundą rėmėsi tik Konvencijos nuostatomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnio nuostatomis, pagal kurias nėra jokių senaties terminų ir tokia Lietuvos teisė prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai, be to, tai yra tęstinis kankinimo faktas likęs iki šių dienų.

Pirmosios instancijos teismas visiškai neskaičiavo laikotarpio, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis.

Pareiškėjas teikdamas skundą prašė kalinimo laikotarpiu skaičiuoti 4 kv. m. vienam asmeniui, atskaičiavus baldus, normą, t. y. europietišką standartą. Teikdamas skundą pareiškėjas neprašė remtis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja EŽTT praktikai.

Pareiškėjas nesutinka su visais argumentais, kuriuos atmetė pirmosios instancijos teismas, kadangi šis atmetimas yra nemotyvuotas.

Pareiškėjas pažymi, jog EŽTT yra nustatęs orientacinio dydžio kompensacijas, tačiau jomis nesivadovavo pirmosios instancijos teismas. Už pareiškėjo kankinimo faktą turi būti priteista tinkama kompensacija. Be to, pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžių ir remiasi EŽTT sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundžiamą Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, priimtas visapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes, o pareiškėjas, nepagrįstai jį siųsdamas, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Atsakovas pabrėžia, jog Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijų Rec(2006) valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių (toliau – ir Europos kalinimo taisyklės) 18.3 punkte įtvirtinta nuostata, kad konkretūs minimalūs reikalavimai, išvardinti 18.1 ir 18.2 punktuose (tarp jų ir plotas), nustatomi nacionaliniais įstatymais. Lietuvos Respublikos laisvės atėmimų vietose suimtiesiems nuteistiesiems ploto normą reguliuoja Įsakymas, kuriame nenurodyta, kad nustatant plotą turi būti atmetamas kameros baldų ir įrangos užimamas plotas.

Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą rėmėsi EŽTT bylomis Kudla prieš Lenkiją, V. prieš Lietuvą, Peers prieš Graikiją, Daktaras prieš Lietuvą, Meilus prieš Lietuvą. Pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi analogiškomis ar iš esmės panašiomis Lietuvos teismų bylomis ir sprendimais jose.

Atsakovas remiasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 130 straipsniu ir nurodo, kad pareiškėjo teiginys, kad jis nesutinka su argumentais, kuriuos atmetė teismas, neatitinka šio reikalavimo nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ar bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas, taip pat reikalavimas pateikti įrodymus, patvirtinančius skunde išdėstytas aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas teisėtai nurodė, kad teisminėje praktikoje buvo ne kartą išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks padarytas asmeniui neigiamas poveikis –neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją. Vien neturtinių žalų, kurias pareiškėjas teigia patyręs išvardinimo ir jo buvimo Kauno TI terminų palyginimas rodo, kad jo skundo argumentai pirmosios instancijos teismui neatitinka tiesos, todėl teismas ir nurodė, kad pareiškėjas nepateikė savo neturtinės žalos įrodymų. Didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, jų priežastis gali objektyviai konstatuoti Kauno TI psichologas, depresiją (ji yra liga) – psichiatras, dirglumą, nervingumą – psichiatras arba psichologas, sveikatos pablogėjimą – Sveikatos priežiūros tarnybos specialistai. Iš pateiktų atsakovo atstovo pateiktų dokumentų pirmosios instancijos teismui galima konstatuoti, kad tokių neturtinių žalų dėl laikymo Kauno TI sąlygų pareiškėjas nepatyrė.

Atsakovo nuomone, nemotyvuotas yra pareiškėjo teiginys, kad nuo kameros ploto galėtų priklausyti joje laikomo asmens socialiniai ryšiai – bendravimo galimybės, atvirkščiai, ryšių kiekis priklauso nuo kontaktų su kitais asmenimis kiekio – kuo kameroje daugiau asmenų, tuo daugiau socialinių ryšių ir galimybių bendrauti tarp joje esančių asmenų. Taigi pareiškėjas teismui neįrodė neturtinės žalos, kurią buvo patyręs kalėdamas Kauno TI. Teismas tinkamai pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (atskiromis dienomis buvo nesilaikyta ploto normos), atsižvelgdamas į tai, kad kalinimas mažesnio nei nustatyta ploto sąlygomis truko pakankamai trumpais laikotarpiais bei visas kitas sąlygas, teisėtai atmetė reikalavimą atlyginti žalą pareiškėjui pinigais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Pareiškėjas S. V. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 16 000 Lt (4 633,92 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo (kalinimo) Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygas, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas pateiktu skundu su tokiu priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, pažymėdamas, kad teismas netinkamai taikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą, priteisė nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

Teisėjų kolegija tokiai pareiškėjo pozicijai pritaria iš dalies.

Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju ginčas tarp proceso šalių kilo dėl deliktinės atsakomybės buvimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje, todėl pirmiausiai yra tikslinga aptarti deliktinės atsakomybės sąlygas, kurioms esant konstatuotoms yra sprendžiama dėl pareiškėjo patirtos žalos atlyginimo formos ir (ar) būdo.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (žr. Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimus). Valstybės institucijos, pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Pastebėtina, jog saugant ir ginant žmogaus (ir apskritai asmens – ne tik fizinio, bet ir juridinio) teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Juk ir Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus). Šiame kontekste svarbu tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tokiu atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.

Nurodytas reguliavimas, tai, kad tokiu atveju taikytinos civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė – lemia, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Įvardinto atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas lemia griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)), 2) asmens patirtos žalos ir 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pateiktus nesutinkant su priimtu teismo sprendimu, teisėjų kolegija visų pirma pastebi, kad pareiškėjas pateikė nedetalizuotą, bendro pobūdžio tipinėje formoje užpildytą apeliacinį skundą (b.l. 54), kuriame nėra išdėstyti išsamūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, motyvai.

Nors pareiškėjas teikia argumentus dėl ieškinio senaties termino, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti, tačiau pirmosios instancijos teismas nurodytu pagrindu neapribojo nagrinėtino laikotarpio, netaikė ieškinio senaties termino, tokio prašymo nebuvo pateikęs ir atsakovas, kuriam tokia teisė yra suteikiama pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį (b. l. 9-13), todėl šie pareiškėjo argumentai plačiau yra nenagrinėtini ir dėl jų nepasisakytina iš esmės (b. l. 54). Šie argumentai iš esmės nėra susiję su nagrinėjamu ginču ir pirmosios instancijos teismo pateiktomis išvadomis. Kita vertus, kaip jau buvo minėta, pareiškėjas prašomą priteisti žalą siejo su tinkamų kalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje neužtikrinimu (b. l. 4-5). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo pateiktą skundą, sprendė, kad pareiškėjas buvo kalinimas tam tikrais laikotarpiui pažeidžiant teisės aktuose numatytą minimalaus gyvenamojo ploto normą ir teismo sprendimo rezoliucine dalimi pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo (kalinimo) Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygas, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 42-49). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad ginčas apeliacinės instancijos teisme iš esmės kyla dėl Kauno tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų, pareiškėjas nesutinka su minimalaus kalinimo ploto pažeidimo nustatymu ir šių aplinkybių vertinimu, su priteista neturtinės žalos atlyginimo suma, tačiau pareiškėjas nenurodo jokių detalesnių argumentų, susijusių su kitomis skunde nurodytomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis, kurias detaliai įvertino pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, plačiau pasisako dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų.

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad jis buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog jis pateiktame skunde prašė vertinant, ar nebuvo pažeista jo teisė į minimalų kalinimo ploto imperatyvą, taikyti 4 kv. m. vienam asmeniui reikalavimą, atskaičiavus baldus, t. y. europietišką standartą, jis neprašė remtis Lietuvos teise, nes ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai.

Visų pirma teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto vadovavimosi Lietuvos teise, pažymi, kad Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teisėjai nagrinėdami bylas klauso tik įstatymo. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai.

Šiame kontekste reikia atsižvelgti ir į tai, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Pirmiau nurodyta sąveika lemia, kad sprendžiant šios kategorijos ginčus turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į reikšmingus EŽTT išaiškinimus.

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytais pažeidimais, susijusiais su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir EŽTT pateiktus išaiškinimus. EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. vasario 1 d. redakcija) (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Taigi iš esmės pirmosios instancijos nepagrįstai rėmėsi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (2012 m. liepos 1 d., 2014 m. balandžio 8 d. redakcijos) (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 11¹.2 punktu, numatančiu ne mažesnį kaip 3,6 kv. m. minimalų gyvenamąjį plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose, nors pati numatyta minimalaus gyvenamojo ploto norma yra tapati, įvardinta ir Įsakyme (b. l. 42-49). Pabrėžtina, jog nors ir pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė vienam asmeniui tenkančiu minimaliu gyvenamojo ploto norma kalinimo įstaigoje – 4 kv. m., t. y. europietišku standartu, tačiau jis nepažymi, iš kur jis kildina šį nurodytą europietišką standartą. Atitinkamai, dėl pirmiau nurodytų argumentų vadovaujamasi būtent Įsakyme numatytu teisiniu reguliavimu (b. l. 54).

Kiek tai susiję su reikalavimu pagrįsti, kad buvo laikomasi Įsakyme numatyto reguliavimo, pastebėtina, jog, remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atitinkamai, šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno tardymo izoliatoriuje buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas 2013 m. spalio 4 d. – 2014 m. spalio 28 d. laikotarpiu. Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjui laikotarpiais (nuo 2013 m. spalio 4 d. iki 2014 m. spalio 8 d. (5 d.) – trūko 0,58 kv. m. kameros ploto, 2013 m. gruodžio 3 d. iki 2013 m. gruodžio 10 d. (8 d.) – trūko 0,42 kv. m. kameros ploto, nuo 2014 m. balandžio 11 d. iki 2014 m. balandžio 15 d. (5 d.) – trūko 1,03 kv. m. kameros ploto, nuo 2014 m. gegužės 7 d. iki 2014 m. gegužės 13 d. (7 d.) – trūko 0,99 kv. m. kameros ploto, nuo 2014 m. rugsėjo 23 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. ( 8 d.) – trūko 0,41 kv. m. kameros ploto, nuo 2014 m. spalio 24 d. iki 2014 m. spalio 28 d. (5 d.) – trūko 0,41 kv. m. kameros ploto iki Įsakymo 1.3.1 punkte numatytų reikalavimų užtikrinimo. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog iš viso pareiškėjas 38 dienas buvo laikomas kamerose, kurių plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų (b. l. 29-30). Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjo kameros plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo itin mažas, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją). Taigi atsižvelgus į nurodytas aplinkybes darytina išvada, jog Kauno tardymo izoliatorius pirmiau nurodytą laikotarpį neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str.).

Vis dėlto teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad kiti kalinamieji buvo etapuojami į teismus, policijos komisariatus, taigi toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nebuvo stabilus ir ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendro ploto, be to, pareiškėjui buvo suteikiama teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore (b. l. 9-13, 34-35). Nors šios nurodytos aplinkybės visgi negali visiškai kompensuoti ar paneigti pareiškėjui tekusį mažą asmeninės erdvės plotą ir šios aplinkybės savaime nepaneigia konstatuotų atsakovo neteisėtų veiksmų, bet jos yra svarbios inter alia sprendžiant dėl pareiškėjui sukeltos žalos masto, pobūdžio, daryto pažeidimo intensyvumo (žr. EŽTT 2011 m. spalio 18 d. sprendimą Lautaru prieš Rumuniją, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją) (b. l. 13-17).

Pareiškėjas taip pat apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo sprendimo (b. l. 54). Šiuo aspektu akcentuotina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas priimdamas sprendimą įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Pažymėtina, jog teismo sprendimo motyvavimo svarbą taip pat yra pabrėžęs ir EŽTT, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. EŽTT 2001 m. rugsėjo 27 d sprendimą Hirvisaari prieš Suomiją). Teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, pateikė vertinimą dėl kitų neteisėtų veiksmų, kurių konstatavimas ir kitų sąlygų buvimas lemtų deliktinės atsakomybės kilimą, todėl teigti, kad sprendimas yra nemotyvuotas, nėra visiškai teisinio ir faktinio pagrindo (b. l. 42-49). Pareiškėjas šioje dalyje iš esmės remiasi abstrakčiu teiginiu, jo visiškai nedetalizuodamas, nenurodydamas, kokie aspektai, kokios teismo išvados, kuriais aspektais laikytinos nepagrįstomis, nemotyvuotomis (b. l. 54), pareiškėjas net neginčijo teismo teiginių, kad jis nepateikė įrodymų, pagrįstų argumentų, patvirtinančių skundo motyvus dėl kitų jo nurodytų neteisėtų veiksmų, kurie būtų reikšmingi sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą ar leistų daryti tokias išvadas, neginčijo kitų atskirų neteisėtų veiksmų vertinimo (b. l. 42-49). Taigi teismo sprendimas yra motyvuotas ir tai nesudarė pareiškėjui kliūčių pasinaudoti teise į apeliaciją, reiškiant nesutikimą su priimtu teismo sprendimu, siekiant nurodyti, kodėl atitinkamos teismo išvados yra nepagrįstos. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo skundą, administracinės bylos medžiagą, dar kartą pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo išvadų dėl kitų jo nurodytų neteisėtų veiksmų iš esmės plačiau neginčija, manydamas, kad teismas tam tikrus neteisėtus veiksmus galimai vertino netinkamai (b. l. 54).

Kiek tai susiję su atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad pareiškėjas nepateikė patirtos neturtinės žalos įrodymų ir jis atitinkamai žalos nepatyrė, dėl patirtos neturtinės žalos įrodinėjimo aspekto, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią įvertinti ir materialiai kompensuoti yra ypatingai sunku, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną galima tik iš naujo sukurti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Tai lemia, kad patirtos neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Atitinkamai, ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A-14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14), 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-940/2010). Neturtinės žalos buvimas yra konstatuotinas tada, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra intensyvūs, nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-17-749/2007).

Nagrinėjamu atveju paminėtina ir tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A-143-1966/2008, Nr. A-438-121/2009), tiek EŽTT praktikoje (šio teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą).

Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, be kita ko, pažeidimus susijusius su tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas kalėdamas tokiomis sąlygomis patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamos suvaržymus. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Taigi šiuo atveju nėra pagrindo pritarti atsakovo vertinimui, kad dėl nurodytų neteisėtų veiksmų atlikimo pareiškėjas nepatyrė žalos, kaip vienos iš kumuliatyvių sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti. Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi, kad tokia išvada daroma atsižvelgus į tai, jog šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į EŽTT praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, kaip jau buvo minėta, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi. Atitinkamai, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes vertintina, kad šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog nagrinėjant šios kategorijos bylas aktualus Konvencijos 3 straipsnis ir juo garantuojamos subjektams teisės. Plačiau pasisakant pažymėtina, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina fundamentalias demokratinės visuomenės vertybes. Ši nuostata absoliučiai draudžia kankinimą ir nežmonišką ar žeminantį elgesį bei bausmes, neatsižvelgiant į aplinkybes ir nukentėjusio asmens elgesį (žr. EŽTT 2000 m. balandžio 6 d. sprendimą Labita prieš Italiją).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Aktualu yra ir tai, kad EŽTT atsisako nustatyti, kiek minimalaus gyvenamojo ploto turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Vis dėlto, EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą pažymėjo, jog trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą. Tai yra susiję su tuo, kad, vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (žr. EŽTT sprendimą Dougoz prieš Graikiją, 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Čuprakovs prieš Latviją), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (žr. EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą byloje Alver prieš Estiją). Jeigu kamerų perpildymas nėra tokio rimtumo, kad savaime sukeltų problemų dėl Konvencijos 3 straipsnio taikymo, EŽTT nagrinėja kitus kalinimo fizinių sąlygų aspektus, reikšmingus minėtos nuostatos tinkamam taikymui. Kamerų, kuriose yra kalinamas pareiškėjas, perpildymas negali būti vertinamas izoliuotai ir turi būti nagrinėjamas visų fizinių kalinimo sąlygų kontekste (žr. 2009 m. liepos 19 d. EŽTT sprendimą byloje Sulejmanovic prieš Italiją), tokie elementai apima ypač galimybę naudotis tualetu už uždarų durų, vėdinimą, dienos šviesą ir gryną orą, šildymo tinkamumą ir pagrindinių higienos reikalavimų laikymąsi (žr. EŽTT 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Moiseyev prieš Rusiją). Atitinkamai, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Taigi nurodyti išaiškinimai lemia, kad kiekvienu individualiu atveju yra vertinama konkretaus asmens situacija ir sprendžiama dėl jo atžvilgiu galimai įvykdytų neteisėtų veiksmų buvimo, jų apimties ir sprendžiama dėl jų komuliatyvaus poveikio ir galimo Konvencijos 3 straipsnyje numatytų teisių neužtikrinimo. Taigi nurodytas vertinimas ir pripažinimas yra reliatyvus ir kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečių aplinkybių visumos.

Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo situacija ir nustatytos aplinkybės, jų komuliatyvus veikimas savaime nesuteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tai yra susiję su tuo, kad pareiškėjo atžvilgiu vykęs pažeidimas nebuvo itin ilgalaikis, buvo konstatuoti neteisėti veiksmai, susiję su minimalaus kalinimo ploto neužtikrinimu, tačiau Įsakyme numatytų reikalavimų nesilaikymas nebuvo itin žymus, nebuvo konstatuoti kiti neteisėti veiksmai, kurių kumuliatyvus veikimas sudarytų pagrindą spręsti dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo. Be to, administracinėje byloje nebuvo duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, nebuvo nustatyta, kad dėl neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo sveikatai ir sukelti ilgalaikiai padariniai (b. l. 1-4). Be to, šiame kontekste pastebėtina ir tai, jog dėl ribojimų, kurie yra neišvengiamai susiję su kalinimo režimu, pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas gyvenamojoje patalpoje buvo objektyviai neįmanomas, tačiau pripažintina, kad pirmiau minėtas kamerų perpildymas įvardintu laikotarpiu pareiškėjui privatumą dar labiau ribojo.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamoji norma, teismo sprendimu pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo (kalinimo) Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygas (b. l. 42-49).

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, atitinkamais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilius prieš Lietuvą). Analogiškos pozicijos, esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 4(14), 2008 m., p. 91–109).

Taigi pirmosios instancijos teismo nurodytas pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdas yra galimas, pripažįstamas tiek įstatymų, tiek teismų doktrinos. Vis dėlto nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į nagrinėjamo pažeidimo trukmę, pobūdį, konstatuotus neteisėtus veiksmus, nėra pagrindo apsiriboti teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytas kalinimo perpildytoje gyvenamojoje patalpoje laikotarpis bei pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto norma sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią, be to, toks perpildymas iš dalies trukdė naudotis privatumu kasdieniniame gyvenime. Teisėjų kolegija šiuo aspektu atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas pažeidžiant teisės aktų nuostatas buvo laikomas 38 paras, be to, kai kuriais laikotarpiais jam tenkantis plotas buvo mažas, atsižvelgus į kalinimo įstaigos specifiką matyti, kad pareiškėjui nebuvo suteikta gan didelė judėjimo laisvė (šiuo atveju tik pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu pareiškėjas nebuvo gyvenamojoje kameroje) (b. l. 9-13). Atitinkamai, manytina, jog tokia pirmosios instancijos teismo įvardinta patirtos žalos atlyginimo forma neatlygintų pareiškėjo patirtos žalos ir žalos kompensavimas iš esmės taptų iliuzinis. Taigi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, atsižvelgus į nurodytus argumentus, nepakanka pažeistai teisei apginti. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių spręstina dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Kiek tai susiję su konkrečiu pareiškėjui priteistinu neturtinės žalos dydžiu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jam priteistinas neturtinės žalos dydžio apskaičiavimas turėtų atitikti EŽTT priteistinas sumas panašiose bylose (b. l. 54).

Vertinant nurodytus pareiškėjo argumentus visų pirma pažymėtina, kad pagal šioje teismo nutartyje nurodytą subsidiarumo doktriną pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

EŽTT 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime dėl priimtinumo Giedrikas prieš Lietuvą yra nurodęs, jog „aukos” statusas pagal Konvencijos 34 straipsnį priklauso nuo to, ar vidaus institucijos pripažino tariamą Konvencijos pažeidimą tiesiogiai arba iš esmės, ir, jei būtina, užtikrino tinkamą su tuo susijusios žalos atlyginimą. Tik jei šios sąlygos įvykdytos, pareiškimas nebus nagrinėjamas dėl subsidiaraus Konvencijos apsauginio mechanizmo pobūdžio (žr. EŽTT 2004 m. birželio 3 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tokiu atveju pareiškėjo aukos statusas priklauso nuo to, ar priteistas žalos atlyginimas buvo adekvatus ir pakankamas, atsižvelgiant į pagal Konvencijos 41 straipsnį priteisiamą teisingą atlyginimą (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov?v prieš Slovakiją). EŽTT šioje byloje pastebėjo, kad suma, kurią pareiškėjui priteisė Lietuvos teismai, yra mažesnė, lyginant su sumomis, kurias už panašius delsimus priteisia EŽTT. Kita vertus, akcentavo pagrįstos teisingo atlyginimo sumos priteisimo vidaus sistemoje svarbą tam, kad svarstoma priemonė būtų laikoma „veiksminga“ pagal Konvenciją. Ar priteista suma laikytina pagrįsta vis dėlto yra vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, inter alia ir priteistą atlyginimo vertę, atsižvelgiant į gyvenimo lygį susijusioje valstybėje ir į tai, kad pagal nacionalinę sistemą kompensacija paprastai priteisiama ir išmokama greičiau, nei tuomet, kai dėl to spręstų EŽTT pagal Konvencijos 41 straipsnį (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov? prieš Slovakiją).

Taigi pagal nurodytus EŽTT išaiškinimus, šioje teismo nutartyje įvardintą subsidiarumo doktriną darytina išvada, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams. Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą.

Nurodytus argumentus pagrindžia ir tai, kad iš EŽTT bylų, nagrinėtų prieš Lietuvą, matyti, kad nuo vertinamų konkrečių aplinkybių priklauso priteistinas neturtinės žalos atlyginimo dydis. Pavyzdžiui, EŽTT vienoje byloje prieš Lietuvą vertino situaciją, kai kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmė buvo 1 metai 7 dienos, byloje buvo nustatyta, kad individualiai pareiškėjui tenkantis kameros plotas buvo mažiau nei 3 kv. m., kartais – 1,16 kv. m. arba 1,3 kv. m., 23 val. pareiškėjas praleisdavo kameroje, jam buvo įrengtas atviras tualetas. EŽTT už nurodytus pažeidimus pareiškėjui priteisė 5 000 Eur (žr. EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą Savenkovas prieš Lietuvą). Kitoje byloje EŽTT vertino situaciją, kai neteisėtų veiksmų trukmė buvo 3 metai 4 mėnesiai 23 dienos, kalinimo plotas, tekęs pareiškėjui, buvo 0,9 ir 1,9 kv. m., pareiškėjui nebuvo suteiktas tualetinis popierius, pareiškėjui maudymasis buvo ribojamas iki vieno karto per savaitę, nebuvo suteikta galimybė skalbtis rūbus ir patalynę. EŽTT, įvertinęs šias ir kitas aplinkybes, pareiškėjui priteisė 3 000 Eur žalos atlyginimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą). Tuo tarpu EŽTT 2009 m. liepos 2 d. sprendime Kochetkov prieš Estiją vertino situaciją, kai pažeidimas dėl netinkamų kalinimo sąlygų truko 23 dienas, gana trumpą kalinimo laiką, vienam asmeniui teko 1,5 kv. m. kameros ploto, buvo konstatuotas netinkamas kameros vėdinimas, prastos higienos sąlygos, varganos sąlygos, visą parą pareiškėjas turėjo praleisti kameroje. EŽTT minėtoje byloje, įvertinęs neteisėtų įvardintų veiksmų visumą, pareiškėjui priteisė 1 000 Eur žalos atlyginimo.

Nurodyti išaiškinimai, be kita ko, lemia, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus. Tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo formos, atsižvelgė į dalį pirmiau minėtų kriterijų. Kaip jau buvo minėta, vis dėlto nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija vertina, kad nėra pagrindo apsiriboti pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu kaip pakankamai satisfakcija, todėl atsižvelgus į pirmiau minėtų kriterijų visumą spręstina dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (38 paros), tai, kad ši nurodyta norma nebuvo pažeista itin žymiai, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), 2014 m. spalio 1 d. – 300 Eur minimali mėnesinė alga (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972), taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-699/2015, 2014 m. balandžio 8 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181/2014 ir kt.), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra tokių duomenų nustatyta, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 266 Eur. Be kita ko, svarbiausias faktorius, į kurį šiuo atveju yra atsižvelgiama, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, yra kalinimo nepriimtinomis sąlygomis trukmė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, 93 p., 155 p.).

Šiame kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus – atsižvelgimas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinamą minimalios mėnesinės algos dydį – CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų teisingumo bei protingumo kriterijų taikymo požiūriu yra įmanomas, tačiau jis negali būti laikomas vieninteliu ir pakankamu kriterijumi neturtinės žalos dydžio nustatymui (jo apskaičiavimui). Joks teisės aktas tiesiogiai arba netiesiogiai nesieja minimalios mėnesinės algos dydžio su neturtinės žalos atlyginimo instituto taikymu. Antra vertus, tik tokio neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijaus taikymas nepaaiškinamai susiaurintų galimybę individualizuoti atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymą, t. y. iš esmės paneigtų galimybę (ir pareigą) teismui atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų (tarp jų ir išvardintų tiesiogiai) atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų visumą. Be to, iš EŽTT praktikos taip pat matyti, kad netgi šis teismas netiesiogiai atsižvelgia į argumentus, susijusius su valstybės finansine padėtimi (žr. EŽTT 2008 m. vasario 7 d. sprendimo Kostadinov prieš Bulgariją, 100 punktą, 2008 m. gegužės 7 d. sprendimo Svetoslav Dimitrov prieš Bulgariją, 84 punktą) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-858/2015).

Nurodyta neturtinė žala pareiškėjui priteisiama taip pat atsižvelgus į tai, kad pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma. Šiame kontekste svarbu yra ir tai, kad EŽTT yra nurodęs, jog sergančio asmens laikymas nepriimtinomis sąlygomis iš esmės gali prilygti elgesiui, kurį draudžia Konvencijos 3 straipsnis (žr. EŽTT sprendimą Price prieš Jungtinę Karalystę, sprendimą Ilhan prieš Turkiją, Naumenko prieš Ukrainą). EŽTT praktikoje taip pat ne kartą yra konstatuota, kad nuo įvairių sveikatos sutrikimų kenčiantys nuteistieji stipriau išgyvena sunkumus, kuriuos sukelia nepriimtinos kalinimo sąlygos, į šią aplinkybę svarbu atsižvelgti, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą (žr. toliau nurodytas bylas). EŽTT yra pažymėjęs, kad nuteistieji, kurie kenčia nuo psichikos sutrikimų, linkę stipriau išgyventi menkinimo ir bejėgiškumo jausmus, tokiu būdu nagrinėjant šiuos Konvencijos pažeidimo atvejus, reikalingas padidintas atidumas. Kartais tokiu atveju pati pareiškėjo psichologinė būklė gali lemti, kad jis jaučiasi pažeidžiamesnis nei kiti nuteistieji, o jo kančia, skausmas ir baimė gali būti pasunkinti nepriimtinų kalinimo sąlygų (žr. EŽTT 2009 m. sausio 20 d. sprendimą Slawomir Musial prieš Lenkiją). Nagrinėjamu atveju nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 16 000 Lt (4 633,92 Eur) neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde (b. l. 1-5), nei apeliaciniame skunde (b. l. 54) nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Priteisiant žalą vis dėlto atsižvelgtina į pareiškėjo sveikatos būklę ginčui aktualiu metu ir kad nėra duomenų, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, pats pareiškėjas tik nurodė, kad patyrė neturtinę žalą, bet rimtesnių sveikatos sutrikimų dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų nebuvo nurodyta. Taigi nėra pagrindo teigti, kad dėl pareiškėjo psichologinės būklės jis galėjo jautriau reaguoti į konstatuotus neteisėtus veiksmus. Tokių aplinkybių pareiškėjas nenurodė ir pateiktame apeliaciniame skunde, neakcentavo savo psichologinės būsenos, sveikatos sutrikimų, leidžiančių vertinti, kad jis galėjo jautriau reaguoti į byloje konstatuotus atliktus neteisėtus veiksmus, nes būtent pareiškėjas yra tas subjektas, kuris nurodomą žalą išgyvena (b. l. 54).

Padidinti pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimo sumą nesudaro ir pagrindo pareiškėjo rėmimasis apeliaciniame skunde EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją (b. l. 54). Šiuo aspektu pažymėtina, jog nors ir pareiškėjas remiasi EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją ir joje priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu (10 000 Eur), tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamos bylos bei bylos Canali prieš Prancūziją faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, kadangi pastarojoje EŽTT iš esmės pripažino, kad pareiškėjas buvo kalinimas 6 mėnesius kalėjime 9 kv. m. kameroje, atstatytoje baldais, kartu su kitu kaliniu, tačiau pažymėjo, jog tai savaime nesudarė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo. Teismas, priteisdamas pareiškėjui nurodytą žalos atlyginimo dydį, akcentavo, kad šiuo atveju buvo nustatyti dideli higienos reikalavimų pažeidimai bei itin didelis pareiškėjo judėjimo laisvės ribojimas, neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas buvo vis dėlto pripažintas atsižvelgus į nustatytų pažeidimų kumuliatyvų poveikį. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pareiškėjo atžvilgiu buvo nustatytas minimalaus kalinimo ploto neužtikrinimas ir yra vertinama būtent konkreti pareiškėjo situacija, jo patirti nurodomi išgyvenimai. Be to, kaip jau buvo minėta, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiama į konkrečių individualią situaciją, neteisėtų veiksmų buvimą, konkrečius asmens patirtus išgyvenimus ir EŽTT neformuoja, nepateikia jokių bendrų ir fiksuotų sumų kriterijų, kuriais turėtų privalomai vadovautis Konvencijos valstybių nacionaliniai teismai. Atsižvelgiant į nurodytus išaiškinimus darytina išvada, kad šis pareiškėjo įvardinamas EŽTT sprendimas savaime nagrinėjamu atveju nėra aktualus ir nėra pagrindo juo besąlygiškai remtis sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad nors atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas visapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes, o pareiškėjas, jį nepagrįstai siųsdamas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, tačiau su tokia atsakovo pozicija nesutiktina. Pažymėtina, jog ABTĮ 130 straipsnio 1 dalis numato, kad apeliacinį skundą gali paduoti visi proceso dalyviai. Tokia pozicija yra siejama su konkretaus asmens vertinimu, kad priimtas teismo sprendimas jo netenkina ir jis siekia aukštesnės teismo tokio sprendimo patikros. Konstitucinis Teismas taip pat yra akcentavęs, jog teismų instancinės sistemos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių instancijų teismų klaidas, neleisti, kad kokioje nors byloje būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus. Toks teismų klaidų ištaisymas ir su tuo susijęs kelio neteisingumui užkirtimas yra atitinkamos bylos šalių ir visuomenės pasitikėjimo ne tik atitinkamą bylą nagrinėjančiu teismu, bet ir visa teismų sistema apskritai, būtina sąlyga (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimus). Atsižvelgus į ABTĮ proceso dalyviams suteiktinas teises, aktualius EŽTT išaiškinimus spręstina, jog vien priimto teismo sprendimo apskundimas instancine tvarka savaime nesudaro pagrindo konstatuoti pareiškėjo piktnaudžiavimo administraciniu procesu ir jo suteikiamomis galimybėmis.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 266 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 266 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip: „Priteisti pareiškėjui S. V. 266 Eur (du šimtus šešiasdešimt šešis eurus) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus“.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.