Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Sigitas Bagdonavičius, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs N. L., a.k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2015-08-28 nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. L. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 433 str. nubausta 579 Eur bauda už tai, kad 2015-06-18, 9.30-12.00 val. vykusio patikrinimo metu adresu (duomenys neskelbtini), turinti nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. 231938, priiminėjo iš anksto užsiregistravusius asmenis, rinko anamnezę, atliko kompiuterinę kvantinę - magnetinę rezonanso diagnostiką, teikė su asmeniu susijusius patarimus, kurie buvo skirti asmenį išgydyti, apsaugoti nuo susirgimo, įvertinti jo būklę. Po apžiūros (tyrimo) pacientams buvo išrašomos sąskaitos (pinigų priėmimo čekiai), duodami rekomendacijų lapeliai, tyrimo duomenų išvadų spausdinti lapai su ranka įrašytais tyrimų duomenimis. N. L. vertėsi asmens sveikatos priežiūros veikla, neturėdama galiojančios licencijos ir nebūdama susijusi darbo santykiais su juridiniu asmeniu, turinčiu teisę teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, licenciją. Šiais veiksmais N. L. pažeidė LR Sveikatos sistemos įstatymo 16 str. 1 ir 2 dalies nuostatas bei padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 43³ str.

Apeliaciniu skundu N. L. prašo panaikinti skundžiamą Molėtų rajono apylinkės teismo 2015-08-28 nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje ir šią administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Nurodo, kad jos veikla – tyrimas kvantinio magnetinio rezonanso principu pagal dabartinį teisinį reguliavimą yra nelicenzijuota, todėl negali būti laikoma sveikatos priežiūros veikla.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad remiantis ATPK 43³ straipsniu, administracinėn atsakomybėn traukiamas ir baudžiamas asmuo už Neteisėtą vertimąsi sveikatinimo veikla nesilaikant įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytos tvarkos, bet ne už asmens sveikatos priežiūros paslaugų sutarties pažeidimą, kaip remdamasi CK 6.725 straipsniu įrodinėjo Institucija, surašiusi administracinio teisės pažeidimo protokolą. ATPK 43³ straipsnis nepateikia sąvokos „sveikatinimo veikla“ išaiškinimo. CK 1.1 str. 2 d. numatytas viešosios teisės normų viršenybės civilinės teisės normų atžvilgiu principas, todėl, siekiant teisingai išspręsti bylą, būtina buvo atskleisti šios teisinės kategorijos turinį remiantis ne civilinės, bet viešosios teisės normomis. Šiuo atveju teismas turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnio 5 dalimi, kurioje nurodyta, kad sveikatinimo veikla – asmens sveikatos priežiūra, visuomenės sveikatos priežiūra, farmacinė ir kita sveikatinimo veikla, kurios rūšis ir reikalavimus ją vykdantiems subjektams nustato Sveikatos apsaugos ministerija. Iš minėto apibrėžimo seka, kad sveikatinimo veikla galima laikyti tik Sveikatos apsaugos ministerijos pripažintą veiklą, kuri įtraukta į licenzijuojamų veiklų sąrašą. Jei veikla nėra įtraukta į licenzijuojamų veiklų sąrašą, ji negali būti laikoma sveikatinimo veikla. Siekiant nustatyti ar veikla licenzijuojama, teismas turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013-10-23 nutarimu Nr. 964 „Dėl licenzijavimo pagrindų aprašo patvirtinimo“ bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004-05-14 įsakymu Nr. V-364 (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006-04-11 įsakymu Nr. V-273 redakcija), kuriame pateikti baigtiniai Licenzijuojamų bendrųjų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, Licenzijuojamų ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų, Licenzijuojamų stacionarinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašai. Skunde pabrėžiama, kad organizmo ištyrimas kvantinio magnetinio rezonanso principu nėra licenzijuota veikla, ši veikla skunde prilyginama maisto papildų prekybai bei jų reklamai, patarimams kaip gydytis vaistažolėmis, sveikai mitybai, akupunktūrai ir kt.

Sveikatos priežiūros paslaugos (slauga) suteiktos taip pat nebuvo. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad slauga suprantama kaip sveikatos priežiūros dalis, apimanti sveikatos ugdymą, stiprinimą ir išsaugojimą, ligų ir rizikos veiksnių profilaktiką, sveikų ir sergančių asmenų fizinę, psichinę ir socialinę priežiūrą (Lietuvos medicinos norma MN 28:2011 „Bendrosios praktikos slaugytojas“, Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė 4 punktas), o normos VII skirsnis išvardija visas veiklas, patenkančias į slaugos definiciją. N. L. tvirtina, kad nei vienos iš šių išvardintų veiklų ji neatliko. Teigia, kad ji perteikė duomenis aparato, kuris nėra medicininis prietaisas.

Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad institucija, surašiusi administracinio teisės pažeidimo protokolą šiurkščiai pažeidė ATPK 260 straipsnio reikalavimus, nes protokole neatskleista pažeidimo esmė, nenurodytas teisės aktas, už kurio pažeidimą yra baudžiama. Nepagrįstas ir teismo nutarimas, nes priėmė sprendimą remdamasis tik blanketinėmis teisės normomis (pvz., Medicinos praktikos įstatymo 9 str. 2 d., Sveikatos sistemos įstatymo 2 str. 5 ir 6 d.), nenurodydamas poįstatyminių teisės aktų, į kuriuos nukreipia blanketinės įstatymų normos.

Skunde nurodoma, kad buvo pažeistos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, numatytos ATPK 256 ir 257 straipsniuose, nes teismas visiškai nevertino pažeidėjos argumentų, tokiu būdu paneigė jos teisę būti išklausytai bei padarė esminį proceso pažeidimą.

Apeliantė teigia, kad teismas ignoravo ATPK 248 straipsnyje įtvirtintus administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždavinius, nes nebuvo visapusiškai, pilutinai ir objektyviai išaiškintos bylos aplinkybės, o skundžiamas nutarimas priimtas ne įrodymų, bet prielaidų pagrindu. Be to teismas nesilaikė principo, kad visi neaiškumai vertinami traukiamojo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

Skunde nurodoma, kad teismas negalėjo vadovautis kaip precedentinėmis Panevėžio apygardos teismo nutartimis bylose Nr. ATP-441-768/2015 ir Nr. ATP-442/2015 bei Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarimu byloje Nr. I-5156-790/2015, nes Panevėžio apygardos teismo procesiniai sprendimai surašyti atmestinai, o Vilniaus apygardos teismo bylos aplinkybės yra skirtingos, be to šioje byloje priimtas nutarimas yra apskųstas ir dar neįsiteisėjęs.

Apeliantei nesuprantama teismo išvada, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo „...nebuvo susijęs darbo santykiais su tokią licenziją turinčiu juridiniu asmeniu“ (nutarimo 3 psl. priešpaskutinė eilutė), kadangi aptariama veikla nėra licenzijuota.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Akreditavimo tarnyba) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad sveikatinimo veiklą apibrėžia Sveikatos sistemos įstatymo 2 str. 5 d., numatanti, jog „Sveikatinimo veikla – asmens sveikatos priežiūra, visuomenės sveikatos priežiūra, farmacinė ir kita sveikatinimo veikla, kurios rūšis ir reikalavimus ją vykdantiems subjektams nustato Sveikatos apsaugos ministerija“. Vienas iš sveikatinimo veiklos segmentų yra asmens sveikatos priežiūra, kurią Sveikatos sistemos įstatymo 2 str. 6 d. apibrėžia kaip valstybės licencijuotą fizinių ir juridinių asmenų veiklą, kurios tikslas laiku diagnozuoti asmens sveikatos sutrikimus ir užkirsti jiems kelią, padėti atgauti ir sustiprinti sveikatą. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas – toliau CK) įtvirtina asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąvoką, kuri papildo ir detalizuoja Sveikatos sistemos įstatyme numatytą asmens sveikatos priežiūros sąvoką. CK 6.725 str. 2 d. įtvirtina nuostatą, kad šio straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „asmens sveikatos priežiūros paslaugos“ yra veikla, įskaitant tyrimus ir su asmeniu tiesiogiai susijusius patarimus, kuria stengiamasi asmenį išgydyti, apsaugoti nuo susirgimo ar įvertinti jo sveikatos būklę. Ši nuostata aiškiai nurodo tris atvejus, kuomet veikla yra pripažįstama asmens sveikatos priežiūros paslaugomis – tai veikla, kai stengiamasi išgydyti asmenį, veikla, kuria siekiama apsaugoti asmenį nuo susirgimo arba veikla, kuria siekiama įvertinti asmens sveikatos būklę. Be to, dar yra būtinos dvi sąlygos – į tą veiklą turėtų įeiti tyrimų atlikimas bei turėtų būti duodami tiesiogiai su pacientu susiję patarimai. Akreditavimo tarnyba Protokole užfiksavo, kad „N. L. atliko tyrimą kompiuterinę kvantinę rezonanso diagnostiką“. Pati N. L. Protokole tai patvirtino: „atlikau diagnostinį tyrimą su kvantiniu-biorezonansiniu aparatu. Ši aplinkybė atitinka pirmąją sąlygą. Antrąją sąlygą atitinka tai, kad ji teikė asmeniui patarimus: rekomendavo vartoti jodą, maisto papildus „FH Life“, pasiflorą).

Akreditavimo tarnyba nesutinka su administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens argumentu, kad būtina vadovautis sveikatinimo veiklos definicija, atskleista viešosios teisės, o ne Civilinio kodekso normose. Teigia, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugas reglamentuojančios Sveikatos sistemos įstatymo bei Civilinio kodekso nuostatos yra taikomos sistemiškai, papildant vienoms kitas. CK šeštosios knygos XXXV skyriaus „Atlygintinių paslaugų teikimas“ 2 skirsnio „Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas“ straipsniai yra taikomi asmens sveikatos priežiūros paslaugoms, kurių išlaidos nėra apmokamos (kompensuojamos) iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšų (CK 6.725 str. 3 d.), o Sveikatos sistemos įstatymas, inter alia reglamentuodamas visos nacionalinės sveikatos sistemos struktūrą, jos organizavimą, įtvirtina valstybės ir savivaldybių laiduojamos (nemokamos) sveikatos priežiūros užtikrinimo pagrindus reglamentuojančias normas. Nagrinėjamu atveju N. L. teikė mokamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurių teikimą reglamentuoja būtent CK normos. Tai įrodo prie protokolo pridėtas N. L. išrašytas Pinigų priėmimo kvitas, kuriame nurodyta „sumokėti už diagnostiką“.

Akreditavimo tarnyba nesutinka su skundo argumentais, kad veiklos, kurios nepatenka į licenzijuojamų veiklų sąrašus, nelaikomos nei asmens sveikatos priežiūros veikla, nei sveikatinimo veikla, kaip tai suprantama Sveikatos sistemos įstatyme, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004-05-14 įsakyme Nr. V-364, kuriame pateikti baigtiniai Licenzijuojamų bendrųjų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, Licenzijuojamų ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų, Licenzijuojamų stacionarinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašai, pagal kuriuos organizmo ištyrimas kvantinio magnetinio rezonanso principu nėra licenzijuojama veikla. Akreditavimo tarnyba pažymi, kad administracinėn atsakomybės traukiamo asmens teiktos paslaugos turėjo kelių licenzijuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų požymių. Pirma, N. L. buvo įgijusi bendrosios praktikos slaugytojos profesinę kvalifikaciją ir turi bendrosios praktikos slaugytojo licenziją Nr. SPL-46257 (ambulatorinė asmens sveikatos priežiūros slaugos – bendrosios praktikos slaugos paslauga). Antra, naudodama medicinos prietaisą – kvantinio magnetinio rezonanso analizatorių (šis prietaisas yra medicinos prietaisas, tai buvo konstatuota Akreditavimo tarnybos 2015-05-06 tarnybiniame pranešime Nr. D4-841, kuris pridėtas prie atsiliepimo), N. L. tyrė pacientų organizmą (tiriamiems asmenims išduodamuose lapuose „Kompiuterinė organizmo diagnostika“ pateikiamas atskirų organų vertinimas skalėje nuo 1 iki 5, šio lapo apačioje nurodant diagnozę bei simptomus, t.y diagnozavo organizmo sutrikimus), kas yra priskiriama gydytojo kompetencijai.

Atsižvelgiant į tai, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veikla neatitinka vienos konkrečios licencijuojamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos požymių, nėra pagrindo teigti, kad tokia veikla nėra asmens sveikatos priežiūros veikla, nes kaip jau buvo minėta, ši veikla atitinka CK 6.725 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą asmens sveikatos priežiūros paslaugų apibrėžimą.

Sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog asmens sveikatos priežiūra - valstybės licencijuota fizinių ir juridinių asmenų veikla. Šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonės ir įstaigos teisę verstis sveikatos priežiūros veikla įgyja tik Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka gavusios licencijas. Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad įmonės, įstaigos gali teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas tik gavusios licenciją. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi, slaugos ir (ar) akušerijos paslaugas asmenims teikia juridiniai asmenys, turintys asmens sveikatos priežiūros licenciją atitinkamoms sveikatos priežiūros paslaugoms. Šiose įstatymų normose aiškiai įtvirtintas reikalavimas, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugos gali būti teikiamos tik įstaigoje, turinčioje įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją teikti atitinkamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Fiziniai asmenys verstis šia veikla kaip individualia veikla (nesteigiant juridinio asmens) negali. Fiziniai asmenys gali teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas turėdami galiojančią atitinkamos praktikos licenciją tik asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją šiai veiklai. Taigi šiuo atveju N. L., būdama asmens sveikatos priežiūros specialistė (turėdama bendrosios praktikos slaugytojo licenciją), tačiau nebūdama susijusi darbo santykiais su licencijuotu atitinkamai asmens sveikatos priežiūros veiklai juridiniu asmeniu neteisėtai vykdė asmens sveikatos priežiūros veiklą.

Tiek iš aptartų N. L. teiktų paslaugų pobūdžio, tiek iš tirtiems asmenims išduodamų dokumentų matyti, kad paslaugų gavėjams N. L. siekė sudaryti įspūdį, jog teikiamos būtent asmens sveikatos priežiūros, o ne kitokios paslaugos, tą patvirtina ir Protokole užfiksuota aplinkybė, jog „N. L. teigė turinti gydytojos diplomą bei bendrosios praktikos gydytojo licenciją''. Kadangi tokios gydytojo profesinės kvalifikacijos jau nebėra, Akreditavimo tarnybos darbuotoja, surašiusi Protokolą, iš karto patikrino informaciją Akreditavimo tarnybos duomenų bazėje ir nustatė, kad N. L. medicinos praktikos licencijos neturi.

Taigi, Akreditavimo tarnyba, nustačiusi, kad 2015 m. birželio 18 d. N. L., vykdanti individualią veiklą pagal pažymą, adresu Vilniaus g. 29, Molėtai, neteisėtai teikė asmens sveikatos priežiūros paslaugas, pagrįstai pritaikė Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 16 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas ir 2015 m. birželio 18 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. S28-9-(5.57) už pažeidimą, numatytą ATPK 43³ straipsnyje.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apygardos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad N. L. yra pagrįstai nubausta pagal ATPK 43³ str. už neteisėtą vertimąsi sveikatinimo veikla nesilaikant įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytos tvarkos.

Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad Molėtų rajono apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą, skundžiamame nutarime motyvuotai pasisakė dėl N. L. kaltės, išsamiai išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus ir pateikė motyvuotas išvadas. Šioms Molėtų rajono apylinkės teismo išvadoms pritaria ir skundą nagrinėjantis teismas, todėl jų nebekartoja.

Skunde nurodoma, kad šioje byloje sąvoka “sveikatinimo veikla” negalėjo būti aiškinama remiantis CK 6.725 straipsniu, ši sąvoka, vadovaujantis CK 1.1 str. 2 d. numatytu viešosios teisės normų viršenybės civilinės teisės normų atžvilgiu principu, turėjo būti aiškinama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, kurioje nurodyta, kad sveikatinimo veikla – asmens sveikatos priežiūra, visuomenės sveikatos priežiūra, farmacinė ir kita sveikatinimo veikla, kurios rūšis ir reikalavimus ją vykdantiems subjektams nustato Sveikatos apsaugos ministerija. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šis teiginys yra nepagrįstas. Šiuo atveju N. L., laikraštyje patalpinusi skelbimą apie organizmo ištyrimą kvantinio magnetinio rezonanso principu, pateikė viešą pasiūlymą (ofertą) fiziniams asmenims dėl atitinkamų atlygintinų paslaugų teikimo, t.y. tokiais savo veiksmais siekė sukurti civilinius sutartinius santykius – už atlygį teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurios nėra apmokamos (kompensuojamos) iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto. Todėl vertindamas N. L. veiklą, apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi ir CK šeštosios knygos normomis. Pažymėtina, kad teismas sistemiškai rėmėsi ir Sveikatos sistemos įstatymo 2 str. 5 p., 6 p., ir CK 6.725 str. 2 d., pagal kurias sveikatinimo veikla apima asmens sveikatos priežiūrą, kurios paskirtis diagnozuoti asmens sveikatos sutrikimus, užkirsti jiems kelią, padėti atgauti ir sustiprinti sveikatą; šio tikslo siekiama teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas, t.y. vykdant veiklą, įskaitant tyrimus ir su asmeniu tiesiogiai susijusius patarimus, kuriais stengiamasi asmenį išgydyti, apsaugoti nuo susirgimo ar įvertinti jo sveikatos būklę. Taigi abiejų paminėtų teisės aktų nuostatos yra susijusios su asmens sveikatos priežiūros reglamentavimu ir jos nagrinėjamu atveju buvo taikytos pagrįstai.

N. L. skunde nurodo, kad sveikatos priežiūros paslaugų ji neatliko, o tik perteikė duomenis aparato, kuris nėra medicininis prietaisas. Su šiuo skundo argumentu apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka. Kaip ir nurodoma skundžiamame nutarime, N. L. kalbėjosi su pacientais, rinko anamnezę, klausdavo kuo pacientas skundžiasi, po to aparatu apžiūrėdavo ir duodavo išrašą (kompiuterinę organizmo diagnostiką), kurį pakomentuodavo, teikdavo patarimus, skirdavo rekomendacijas, imdavo pinigus, t.y. vertėsi būtent sveikatinimo veikla, kaip tai numato Sveikatos sistemos įstatymo 2 str. 5 p. ir 6 p. bei CK 6.725 str. 2 d.

Vadovaujantis Akreditavimo tarnybos 2015-05-06 tarnybiniu pranešimu Nr. D4-841, kvantinio magnetinio rezonanso analizatorius pagal jo naudojimo instrukcijoje nurodytą paskirtį atitinka Medicinos normos MN 4:2009 7 punkte numatytą medicinos prietaiso apibrėžimą, todėl atmestinas skundo argumentas, kad prietaisas nėra medicininės paskirties.

Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, aukštesnysis teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad pažeidėjos vykdoma veikla yra asmens sveikatos priežiūros veikla ir ši veikla galėjo būti vykdoma tik gavus reikiamą licenciją. Pažymėtina, kad asmens sveikatos priežiūros veiklos licencijavimas siejamas su būtinybe užtikrinti, kad ją vykdytų tik tinkamai pasirengę, turintys reikiamą išsilavinimą ir kvalifikaciją asmenys, kad ši veikla būtų vykdoma pagal nustatytus reikalavimus, užtikrinančius tokios veiklos saugumą, kokybę, medicinos mokslo principų bei medicinos etikos reikalavimų laikymąsi ir kt. Taigi licencijuojant sveikatos priežiūros veiklą yra siekiama apsaugoti asmenis nuo nekvalifikuotų paslaugų, galinčių sukelti sunkias ir negrįžtamas pasekmes jų sveikatai ar net gyvybei, suteikimo.

Pažeidėja skunde teigia, kad niekur tiesiogiai nėra numatyta, jog tyrimas kvantinio magnetinio rezonanso principu gali būti atliekamas tik turint atitinkamą licenciją, nes Licencijuojamų bendrųjų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, Licencijuojamų ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų, Licencijuojamų stacionarinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų, sąrašai yra baigtiniai. Aukštesnysis teismas šį skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Byloje nustatyta, kad tyrimo kvantinio magnetinio rezonanso principu, atsižvelgiant į jo specifiką bei pobūdį, atlikimas yra priskiriamas asmens sveikatos priežiūros veiklai. O Sveikatos sistemos įstatymo 16 str. 1 d. numatyta, kad teisė verstis tam tikros rūšies sveikatos priežiūros praktika pripažįstama fiziniams asmenims, įstatymo nustatyta tvarka gavusiems licenciją ir sertifikatą. Tuo tarpu fizinių asmenų vykdoma sveikatos priežiūros veikla neturint licencijos ar leidimo yra neteisėta (Sveikatos sistemos įstatymo 16 str. 5 d.). Taigi šios įstatymo nuostatos tiesiogiai nurodo, kad nagrinėjamu atveju pažeidėjai teikiant sveikatos priežiūros paslaugas atitinkama licencija yra būtina. Todėl vien tai, kad konkretus tyrimas nėra nurodytas nei viename iš N. L. skunde nurodytų licencijuojamų paslaugų sąrašų, dar nereiškia, kad tyrimo kvantinio magnetinio rezonanso principu atlikimui tokios licencijos nereikia. Priešingai, minėtuose sąrašuose apibrėžiamos platesnės medicininės sritys, bet ne konkretūs tyrimai, todėl nustačius, kad pažeidėjos atliekamas tyrimas priskiriamas prie asmens sveikatos priežiūros paslaugų, būtinybė atliekant šį tyrimą turėti licenciją kyla pagal aukščiau paminėto Sveikatos sistemos įstatymo 16 str. 1 d., kuris yra aukštesnės galios nei atitinkamas poįstatyminis aktas.

Kaip nurodoma skundžiamame nutarime, N. L. yra įgijusi bendrosios praktikos slaugytojos profesinę kvalifikaciją ir turi bendrosios praktikos slaugytojos licenciją, tačiau ši licencija nesuteikia teisės verstis sveikatos priežiūros veikla. N. L. taip pat nėra susijusi darbo santykiais su jokiu juridiniu asmeniu, turinčiu teisę teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, ir dėl šios priežasties pažeidėja negali teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugų, susijusių su sveikatos sutrikimų nustatymu. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad N. L. pagrįstai buvo nubausta pagal ATPK 43³ str., kadangi neteisėtai vertėsi sveikatinimo veikla nesilaikydama įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytos tvarkos.

Įvertinęs byloje esančią medžiagą ir apylinkės teismo nutarimą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) bei paskyrė tinkamą nuobaudą. Atsižvelgiant į tai, Molėtų rajono apylinkės teismo 2015-08-28 nutarimas paliekamas nepakeistas, o N. L. skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Molėtų rajono apylinkės teismo 2015-08-28 nutarimą nepakeistą ir N. L. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.