Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Donatas Jatužis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracine tvarka nubaustos R. Č., a.k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu nutarimu R. Č. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 43³ str. nubausta 868 Eur bauda už tai, kad 2015 m. balandžio 28 d. 13.30 – 13.45 val. adresu Respublikos g. 45, Rokiškis, teikė asmens sveikatos priežiūros paslaugas, nebūdama susijusi darbo santykiais su juridiniu asmeniu, teikiančiu asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kaip tai numato Lietuvos Respublikos slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatymo 10 str. 1 d. 1 p. ir 5 p., neteisėtai teikė asmens sveikatos priežiūros paslaugas kaip tai numato Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 16 str. 5 d. ir šiais veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 16 str. 1 d., Lietuvos Respublikos slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatymo 4 str. 5 d.

Apeliaciniu skundu R. Č. prašo panaikinti skundžiamą nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti, jai priteisiant patirtą žalą, susijusią su atstovavimo išlaidų sumokėjimu. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, šiurkščiausiai pažeidė ATPK 250 str. 1 d. 1 p., kadangi ją nubaudė didžiule pinigine bauda iš viso nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Apylinkės teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad remiantis ATPK 43³ str., administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo baudžiamas už neteisėtą vertimąsi sveikatinimo veikla nesilaikant įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytos tvarkos, bet ne už asmens sveikatos priežiūros paslaugų sutarties pažeidimą, kaip remdamasi Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) 6.725 str. įrodinėjo Institucija, surašiusi administracinio teisės pažeidimo protokolą ir tam pritarė Rokiškio rajono apylinkės teismas. Teigia, kad remdamasis CK 6.725 str., ieškinį gali reikšti klientas, bet ne Institucija. Tam, kad asmuo teisėtai būtų patrauktas administracinėn atsakomybėn, kompetentingas pareigūnas ar institucija, turinti teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, turi nustatyti: 1) kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo verčiasi ne veikla, turinčia panašumų į sveikatinimo veiklą, bet, būtent, sveikatinimo veikla, tokia, kaip ji apibrėžta viešosios teisės normomis; 2) kad versdamasis konkrečia sveikatinimo veikla pažeidžia konkrečius įstatymus, o nagrinėjamu atveju – poįstatyminius teisės aktus. Konkretus įstatymas ar poįstatyminis teisės aktas turi būti aiškiai nurodytas administracinio teisės pažeidimo protokole. ATPK 43³ str. dispozicija nepateikia teisinės kategorijos „sveikatinimo veikla“ apibrėžimo. Todėl, siekiant teisingai išspręsti bylą, buvo būtina atskleisti šios teisinės kategorijos turinį remiantis ne civilinės, bet viešosios teisės normomis. Institucija, surašiusi administracinio teisės pažeidimo protokolą, ir teismas nuėjo lengviausiu, bet akivaizdžiai klaidingu keliu – „iš akies“ pasirėmė CK 6.725 str. 2 d., kuri iš viso nagrinėjamoje byloje netaikytinas. Iš kitos pusės, teismas netaikė viešajai teisei priskirtinų įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų. „Sveikatinimo veiklos“ definicija atskleista viešosios teisės normose, todėl įstatymo analogija, tik paimant kažką panašaus ir pritaikant iš CK šioje byloje ne tik kad neleistina, bet konstatuotina, kad tai yra įstatymo taikymo ir aiškinimo esminė klaida. Sveikatinimo veiklos apibrėžimas pateiktas ne CK 6.725 str., kaip teigė Institucija ir tam pritarė apylinkės teismas, bet Sveikatos sistemos įstatymo 2 str. 5 d. ir tik šiuo apibrėžimu pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis spręsdamas bylą. Remiantis minėtu straipsniu, sveikatinimo veikla suprantama kaip asmens sveikatos priežiūra, visuomenės sveikatos priežiūra, farmacinė ir kita sveikatinimo veikla, kurios rūšis ir reikalavimus ją vykdantiems subjektams nustato Sveikatos apsaugos ministerija. Taigi sveikatinimo veikla yra tik ta veikla, kurią tokia pripažino Sveikatos apsaugos ministerija. Tai yra vienintelis, tačiau aiškus ir patikimas kriterijus, leidžiantis atskirti sveikatinimo veiklą nuo panašios į ją veiklos. Sveikatos priežiūros veiklos ribos nustatomos ne bet kaip, o tik licencijomis, išduotomis nustatyta tvarka. Veiklos, kurios nepatenka į licencijuojamų veiklų ribas (sąrašus), nelaikomos nei asmens sveikatos priežiūros veikla, nei sveikatinimo veikla, taip, kaip tai suprantama Sveikatos sistemos įstatyme, ir už kurių pažeidimą gali būti taikoma administracinė atsakomybė, numatyta ATPK 43³ str. Rokiškio rajono apylinkės teismas, spręsdamas šią bylą, pirmiausia privalėjo remtis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 937 „Dėl licencijavimo pagrindų aprašo patvirtinimo“, kuris privalomas visoms valstybės institucijoms, tame tarpe ir Sveikatos apsaugos ministerijai, o sprendžiant ginčą iš esmės, pereiti prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. V-364 (Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2006 m. balandžio 11 d. įsakymo Nr. V-273 redakcija), kuriame pateikti baigtiniai Licencijuojamų bendrųjų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, Licencijuojamų ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų, Licencijuojamų stacionarinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų, sąrašai. Licencijuota veikla nėra ir niekada nebuvo organizmo ištyrimas kvantinio magnetinio rezonanso principu, prekyba maisto papildais ir jų reklama, taip pat aiškinimai, patarimai kylantys iš bet kokios į licencijuojamos veiklos sąrašus nepatenkančios veiklos, pvz., patarimai kaip gydytis vaistažolėmis. Tas pats pasakytina ir apie tariamai suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas (slaugą). Jų nebuvo, jau vien dėlto, kad to neįrodė Institucija, surašiusi protokolą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad slauga suprantama kaip asmens sveikatos priežiūros dalis, apimanti sveikatos ugdymą, stiprinimą ir išsaugojimą, ligų ir rizikos veiksnių profilaktiką, sveikų ir sergančių asmenų fizinę, psichinę ir socialinę priežiūrą (Lietuvos medicinos norma MN 28:201 1 „Bendrosios praktikos slaugytojas“, Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė 4 punktas), o normos VII skirsnis išvardija visas veiklas, patenkančias į slaugos definiciją, kurių nei viena nebuvo atlikta nagrinėjamu atveju. Protokole nurodyti tariamai pažeisti Slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatymo 10 str. 1 d. 1 p. ir 5 p., Sveikatos sistemos įstatymo 16 str. 5 d., yra teisinis nonsensas, kadangi tai yra bendrinės normos, todėl spręsti ar jos buvo pažeistos konkrečioje situacijoje galima tik konstatavus poįstatyminio teisės akto pažeidimą (nepažeidimą). Kad buvo vykdoma konkreti veikla, numatyta poįstatyminiais aktais kaip licencijuota, nei Institucija, nei teismas nenustatė, be to nenustatyta, kad paslauga būtų buvusi kam nors suteikta, todėl negali kilti ir administracinė atsakomybė. Šiuo atveju buvo šiurkščiai pažeistos imperatyvios administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo taisyklės, įtvirtintos ATPK 260 str., tuo, kad protokole visiškai neatskleista administracinio teisės pažeidimo esmė bei nenurodytas konkretus pažeistas teisės aktas. Taip pat buvo pažeistos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, įtvirtintos ATPK 256 -257 str., nes teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi Institucijos atstovių pasvarstymais, o nei jos (R. Č.) argumentais ir pateiktais įrodymais. Institucijos pridėti patikrinimo aktas ir protokolas yra formalūs, juose faktiškai nėra informacijos, kuri leistų spręsti, buvo ar ne padarytas administracinis teisės pažeidimas. Antstolio Sauliaus Ramanausko 2014-10-08 surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas yra bereikšmis, nes jis surašytas ne šioje byloje, o gerokai anksčiau, be to, organizmo ištyrimas kvantinio magnetinio rezonanso principu nepatenka į sveikatinimo veiklos ribas. Pirmosios instancijos teismas neištyrė jos pateikto įrodymo, kad muitinės įstaiga prietaisą vienareikšmiškai įvardijo kaip ne medicininės paskirties. Mano, kad jai paskirta bauda savo dydžiu daugeliu atveju viršija kriminalinę bausmę, numatytą Baudžiamajame kodekse, todėl tyrimas turėjo būti atliktas preciziškai tiksliai, laikantis visų atsakomybėn traukiamam asmeniui suteiktų teisių ir garantijų. Tuo tarpu šiuo atveju nutarimas nemotyvuotas, iš jo teksto visiškai neįmanoma suprasti, kodėl buvo nubausta ir kodėl nei viena jos nurodyta faktinė aplinkybė teismo nebuvo vertintas priimant nutarimą. Nurodo, kad nekėlė klausimo, ar Akreditavimo tarnyba turi teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, nes atsakymas vienareikšmiškas – tarnyba tokią teisę turi, tik nurodė, kad šios tarnybos pareigūnės V. K. ir I. L. neturėjo teisės surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą pagal ATPK 43³ str., kadangi jų tiesioginė vadovė pavedė joms surašyti administracinį teisės pažeidimo protokolą pagal ATPK 43¹ str. ( 2015-04-27 įsakymas Nr. T4-21). Priešingai negu manė apylinkės teismas, šis klausimas spręstinas vadovaujantis ne ATPK, bet Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Dokumento, patvirtinančio paminėtų pareigūnių teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą pagal ATPK 43³ str. byloje nėra, todėl administracinis persekiojimas pradėtas neteisėtai ir jis baigtinas nutraukiant administracinę bylą. Mano, kad ATPK nesant tiesioginės nuorodos apie bylinėjimosi išlaidų priteisimą, jos kaip nuostoliai priteisiami remiantis Konstitucijos 30 str. 2 d. iš Institucijos, surašiusios administracinio teisės pažeidimo protokolą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Akreditavimo tarnyba) nesutinka su apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad sveikatinimo veiklą apibrėžia Sveikatos sistemos įstatymo 2 str. 5 d. numatanti, jog „Sveikatinimo veikla – asmens sveikatos priežiūra, visuomenės sveikatos priežiūra, farmacinė ir kita sveikatinimo veikla, kurios rūšis ir reikalavimus ją vykdantiems subjektams nustato Sveikatos apsaugos ministerija“. Vienas iš sveikatinimo veiklos segmentų yra asmens sveikatos priežiūra, kurią Sveikatos sistemos įstatymo 2 str. 6 d. apibrėžia kaip valstybės licencijuotą fizinių ir juridinių asmenų veiklą, kurios tikslas laiku diagnozuoti asmens sveikatos sutrikimus ir užkirsti jiems kelią, padėti atgauti ir sustiprinti sveikatą. Pažymėtina, kad CK įtvirtina asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąvoka, kuri papildo ir detalizuoja Sveikatos sistemos įstatyme numatytą asmens sveikatos priežiūros sąvoką. CK 6.725 str. 2 d. įtvirtina nuostata, kad šio straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „asmens sveikatos priežiūros paslaugos“ yra veikla, įskaitant tyrimus ir su asmeniu tiesiogiai susijusius patarimus, kuria stengiamasi asmenį išgydyti, apsaugoti nuo susirgimo ar įvertinti jo sveikatos būklę. Ši nuostata aiškiai nurodo tris atvejus, kuomet veikla yra pripažįstama asmens sveikatos priežiūros paslaugomis – tai veikla, kai stengiamasi išgydyti asmenį, veikla, kuria siekiama apsaugoti asmenį nuo susirgimo arba veikla, kuria siekiama įvertinti asmens sveikatos būklę. Be to, dar yra būtinos dvi sąlygos – į tą veiklą turėtų įeiti tyrimų atlikimas bei turėtų būti duodami tiesiogiai su pacientu susiję patarimai. Akreditavimo tarnyba 2015 m. balandžio 28 d. Patikrinimo akte Nr. J16-27 nustatė, kad pareiškėja tyrė pacientus „Quantum Body Analyser” prietaisu (pirmoji sąlyga) bei teikė rekomendacijas (tame tarpe ir dėl maisto papildų „FH Life“), be to, tarp Akreditavimo tarnybos sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės, atliktos 2014 m. liepos 22 d., metu iš Pareiškėjų gautų dokumentų buvo pavyzdinė forma „Atsakymų santrumpa“, kuri fiziniams asmenims būdavo pateikiama po atliktų diagnostinių tyrimų ir kurioje aiškiai išdėstomi konkrečiam fiziniam asmeniui teikiami patarimai (antroji sąlyga). Pareiškėjos argumentas, kad „sveikatinimo veiklos definicija yra atskleista viešosios teisės normose, todėl įstatymo analogija kažką paimant ir pritaikant iš civilinio kodekso šioje byloje ne tik kad neleistina, bet konstatuotina, kad tai yra įstatymo taikymo ir aiškinimo esminė klaida“ yra nepagrįstas, nes asmens sveikatos priežiūros paslaugas reglamentuojančios Sveikatos sistemos įstatymo bei CK nuostatos yra taikomos sistemiškai, papildant vienoms kitas. CK šeštosios knygos XXXV skyriaus „Atlygintinių paslaugų teikimas“ 2 skirsnio „Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas“ straipsniai yra taikomi asmens sveikatos priežiūros paslaugoms, kurių išlaidos nėra apmokamos (kompensuojamos) iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšų (CK 6.725 str. 3 d.), o Sveikatos sistemos įstatymas, inter alia reglamentuodamas visos nacionalinės sveikatos sistemos struktūrą, jos organizavimą, įtvirtina valstybės ir savivaldybių laiduojamos (nemokamos) sveikatos priežiūros užtikrinimo pagrindus reglamentuojančias normas. Nagrinėjamu atveju pareiškėja teikė mokamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas (tą įrodo pareiškėjos pateiktas kainoraštis, kuriame įvardyta „kvantinė magnetinio rezonanso diagnostika - 30e“ bei Akreditavimo tarnybos 2015 m. balandžio 28 d. Patikrinimo akte Nr. J16-27 nustatyti faktai, kad „pagal paslaugų kainyną už paslaugas duodamos sąskaitos faktūros“), kurių teikimą reglamentuoja būtent CK normos. Pareiškėjos teiktos paslaugos turėjo kelių licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų požymių. Pirma, pareiškėja yra įgijusi bendrosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją ir turi bendrosios praktikos slaugytojo licenciją Nr. SPL-47108 (ambulatorinė asmens sveikatos priežiūros slaugos - bendrosios praktikos slaugos paslauga). Antra, naudodama medicinos prietaisą – kvantinio magnetinio rezonanso analizatorių (kad tai yra medicinos prietaisas buvo konstatuota Akreditavimo tarnybos 2015 m. gegužės 6 d. tarnybiniame pranešime Nr. D4-841), pareiškėja tyrė pacientų organizmą (Pareiškėjos teikiamų paslaugų skelbimas 2015 m. balandžio 21 d. laikraštyje „Gimtasis Rokiškis“ - „Organizmo ištyrimas kvantinio magnetinio rezonanso principu“), t.y. diagnozavo organizmo sutrikimus, kas yra priskirta gydytojo kompetencijai. Vien tai, kad pareiškėjos veikla neatitinka vienos konkrečios licencijuojamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos požymių, nėra pagrindo teigti, kad tokia veikla nėra asmens sveikatos priežiūros veikla, nes kaip jau buvo minėta aukščiau, ši veikla atitinka CK 6.725 str. 2 d. įtvirtintą asmens sveikatos priežiūros paslaugų apibrėžimą. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. I-5156-790/2015, pagal pareiškėjų R. Č. ir D. G. skundą išaiškino, kad „tinkamas asmens sveikatos būklės įvertinimas ir esančių sveikatos sutrikimų nustatymas (diagnozavimas) nėra savitikslis, priešingai, šia veikla siekiama, kad asmuo galėtų atgauti ir sustiprinti sveikatą. Netinkamai, nekvalifikuotai įvertinus asmens sveikatos būklę, pvz., diagnozavus sveikatos sutrikimą, kurio iš tiesų nėra, arba, priešingai, diagnozavus, kad asmuo neturi sveikatos sutrikimų, nors faktiškai jie yra, arba diagnozavus kitą, nei faktiškai yra sveikatos sutrikimą, asmens sveikatai gali būti padaryta neatitaisoma žala ir netgi gali iškilti pavojus gyvybei (pvz., asmuo gali manyti, kad yra sveikas, nors faktiškai jam turi būti nedelsiant skirtas gydymas, arba asmuo, kuriam nustatytas nesamas sveikatos sutrikimas, gali įsigyti medikamentų, kurie jam nereikalingi ar net pavojingi ir pan.)“. Sveikatos sistemos įstatymo 2 str. 6 d. nustatyta, jog asmens sveikatos priežiūra – valstybės licencijuota fizinių ir juridinių asmenų veikla. Šio įstatymo 16 str. 1 d. nustatyta, kad įmonės ir įstaigos teisę verstis sveikatos priežiūros veikla įgyja tik Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka gavusios licencijas. Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 5 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad įmonės, įstaigos gali teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas tik gavusios licenciją. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatymo 4 str. 5 d., slaugos ir (ar) akušerijos paslaugas asmenims teikia juridiniai asmenys, turintys asmens sveikatos priežiūros licenciją atitinkamoms sveikatos priežiūros paslaugoms. Šiose įstatymų normose aiškiai įtvirtintas reikalavimas, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugos gali būti teikiamos tik įstaigoje, turinčioje įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją teikti atitinkamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Fiziniai asmenys verstis šia veikla kaip individualia veikla (nesteigiant juridinio asmens) negali. Fiziniai asmenys gali teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas turėdami galiojančią atitinkamos praktikos licenciją tik asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją šiai veiklai. Taigi šiuo atveju pareiškėja, būdama asmens sveikatos priežiūros specialiste (turėdama bendrosios praktikos slaugytojo licenciją), tačiau nebūdama susijusi darbo santykiais su licencijuotu atitinkamai asmens sveikatos priežiūros veiklai juridiniu asmeniu neteisėtai vykdė asmens sveikatos priežiūros veiklą. Atsižvelgiant į tai, buvo padaryta pagrįstą išvada, kad R. Č. neteisėtai vykdė asmens sveikatos priežiūros veiklą. Taip pat Akreditavimo tarnyba pažymi, kad ATPK 259¹ str. nustatyta, jog administracinių teisės pažeidimų bylose, kurias nagrinėja šio kodekso 221 ir 224 straipsniuose nurodyti organai, teisės pažeidimų protokolus turi teisę surašyti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos valstybės tarnautojai (43¹, 43², 43³, 43⁴, 43¹⁰, 43¹³ straipsniai). Akreditavimo tarnybos 2011 m. gruodžio 15 d. įsakymo Nr. T1-1044 „Dėl Administracinio teisės pažeidimo protokolo ir nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje pildymo taisyklių, Administracinio teisės pažeidimo protokolo formos ir Nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje formos patvirtinimo ir įgaliojimų surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus suteikimo“ (Teisės aktų registro identifikacinis Nr. 111225CISAK0T1-1044) 1.2 papunkčiu teisė surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolus pagal ATPK 43³ str. yra suteikta Įstaigų vertinimo skyriaus, Specialistų licencijavimo skyriaus, Pacientų teisių priežiūros skyriaus, Sveikatos priežiūros paslaugų kokybės priežiūros skyriaus valstybės tarnautojams, taigi Akreditavimo tarnybos valstybės tarnautojos V. K. ir I. L., priklausančios minėtiems skyriams, administracinio teisės pažeidimo protokolą pareiškėjai už ATPK 43³ str. pažeidimą surašyti galėjo, nepriklausomai nuo to, ar konkrečiame Akreditavimo tarnybos direktorės įsakyme „Dėl komisijos sudarymo“ buvo nurodytas pavedimas surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą pagal konkretų ATPK straipsnį ar ne.

2015-08-07 R. Č. skundą nagrinėjančiam teismui pateikė prašymą surengti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamai išklausyta. Tinkamai bylos išnagrinėjimui užtikrinti prašo iš Panevėžio apskrities VPK ir Panevėžio apskrities VMI išreikalauti Institucijos raštus, kurių pagrindu jos atžvilgiu buvo pradėti neplaniniai patikrinimai bei kitus duomenis. Taip pat R. Č. pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodo analogiškas aplinkybes kaip ir pateiktame apeliaciniame skunde.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliantė prašo jos skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau ATPK 302¹⁰ str. 2 d. numato, kad bylos dėl apeliacinių skundų administracinių teisės pažeidimų bylose apygardos teismuose nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, jeigu teisėjas ar teisėjų kolegija, įvertinę bylos aplinkybes, nenusprendžia kitaip. Šiuo atveju aukštesnysis teismas nenustatė priežasčių, kurios trukdytų bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, kadangi tiek apeliantė, tiek ir Institucija pateikė išsamius rašytinius paaiškinimus, be to, iš bylos medžiagos matyti, kad R. Č. buvo tinkamai apklausta pirmosios instancijos teisme, jai buvo suteikta teisė duoti paaiškinimus bei atsikirtimus į Institucijos pateiktus argumentus. Todėl R. Č. prašymas jos skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas.

ATPK 302¹¹ str. 1 d. įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Apygardos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad R. Č. yra pagrįstai nubausta pagal ATPK 43³ str. už neteisėtą vertimąsi sveikatinimo veikla nesilaikant įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytos tvarkos. Nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl R. Č. kaltės. Patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, skundą nagrinėjantis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. Č. padarė jai inkriminuotą pažeidimą, numatytą ATPK 43³ str. Iš skundžiamos nutarimo matyti, kad Rokiškio rajono apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą, skundžiamame nutarime motyvuotai pasisakė dėl R. Č. kaltės, išsamiai išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus ir pateikė motyvuotas išvadas. Šioms Rokiškio rajono apylinkės teismo išvadoms pritaria ir skundą nagrinėjantis teismas ir jų nebekartoja. Tačiau apygardos teismas, atsakydamas į R. Č. skundo argumentą, kad apylinkės teismas, spręsdamas klausimą, ar jos veikla patenka į sveikatinimo veiklos turinį, neturėjo teisės remtis CK šeštosios knygos XXXV skyriaus „Atlygintinių paslaugų teikimas“ 2 skirsnio „Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas“ nuostatomis, o privalėjo vadovautis tik viešosios teisės normomis, papildomai pažymi, kad šis teiginys yra deklaratyvus ir nepagrįstas. Atmesdamas tokį skundo argumentą aukštesnysis teismas pažymi, kad šiuo atveju R. Č., laikraštyje patalpinusi skelbimą apie organizmo ištyrimą kvantinio magnetinio rezonanso principu, tokiu būdu pateikė viešą pasiūlymą (ofertą) fiziniams asmenims dėl atitinkamų atlygintinų paslaugų teikimo, t.y. tokiais savo veiksmais siekė sukurti civilinius sutartinius santykius – už atlygį teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurios nėra apmokamos (kompensuojamos) iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto. Todėl vertindamas R. Č. veiklą, apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi ir CK šeštosios knygos normomis. Kaip teisingai pažymėjo Akreditavimo tarnyba, asmens sveikatos priežiūros paslaugas reglamentuojančios Sveikatos sistemos įstatymo bei CK nuostatos yra taikomos sistemiškai ir vienos kitas papildo. Tiek iš Sveikatos sistemos įstatymo 2 str. 5 p. ir 6 p., tiek iš CK 6.725 str. 2 d. nuostatų matyti, kad asmens sveikatos priežiūra yra viena iš sveikatinimo veiklos sudedamųjų dalių, kurios tikslas – diagnozuoti asmens sveikatos sutrikimus ir užkirsti jiems kelią, padėti atgauti ir sustiprinti sveikatą; šio tikslo siekiama teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas, t.y. vykdant veiklą, įskaitant tyrimus ir su asmeniu tiesiogiai susijusius patarimus, kuriais stengiamasi asmenį išgydyti, apsaugoti nuo susirgimo ar įvertinti jo sveikatos būklę. Taigi abiejų paminėtų teisės aktų nuostatos yra susijusios su asmens sveikatos priežiūros reglamentavimu ir jos nagrinėjamu atveju buvo taikytos pagrįstai.

Bylos medžiaga patvirtina, jog R. Č., turėdama tik bendrosios praktikos slaugytojos licenciją, tačiau nebūdama darbo santykiais susijusi su jokiu juridiniu asmeniu, teikiančiu sveikatinimo paslaugas, fiziniams asmenims siūlė ištirti organizmą kvantinio magnetinio rezonanso principu, t.y. siūlė asmens sveikatos priežiūros paslaugas, susijusias su asmens sveikatos sutrikimų diagnozavimu (40 b.l.), taip pat, kaip pati patvirtino bylą nagrinėjant apylinkės teisme, atlikusi tyrimą magnetinio kvantinio rezonanso aparatu, pasakydavo klientui ko jam trūksta, duodavo patarimus, rekomendacijas, kai kuriais atvejais, jei matydavo tam tikrą nukrypimą, siūlydavo „FH Life“ maisto papildus (64 b.l.). Atsižvelgdamas į tai, aukštesnysis teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad pažeidėjos vykdoma veikla yra asmens sveikatos priežiūros veikla ir ši veikla galėjo būti vykdoma tik gavus reikiamą licenciją. Pažymėtina, kad asmens sveikatos priežiūros veiklos licencijavimas siejamas su būtinybe užtikrinti, kad ją vykdytų tik tinkamai pasirengę, turintys reikiamą išsilavinimą ir kvalifikaciją asmenys, kad ši veikla būtų vykdoma pagal nustatytus reikalavimus, užtikrinančius tokios veiklos saugumą, kokybę, medicinos mokslo principų bei medicinos etikos reikalavimų laikymąsi ir kt. Taigi licencijuojant sveikatos priežiūros veiklą yra siekiama apsaugoti asmenis nuo nekvalifikuotų paslaugų, galinčių sukelti sunkias ir negrįžtamas pasekmes jų sveikatai ar net gyvybei, suteikimo.

Pažeidėja skunde teigia, kad niekur tiesiogiai nėra numatyta, jog tyrimas kvantinio magnetinio rezonanso principu gali būti atliekamas tik turint atitinkamą licenciją, nes Licencijuojamų bendrųjų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, Licencijuojamų ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų, Licencijuojamų stacionarinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų, sąrašai yra baigtiniai. Aukštesnysis teismas šį skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Byloje nustatyta, kad tyrimo kvantinio magnetinio rezonanso principu, atsižvelgiant į jo specifiką bei pobūdį, atlikimas yra priskiriamas asmens sveikatos priežiūros veiklai. O Sveikatos sistemos įstatymo 16 str. 1 d. numatyta, kad teisė verstis tam tikros rūšies sveikatos priežiūros praktika pripažįstama fiziniams asmenims, įstatymo nustatyta tvarka gavusiems licenciją ir sertifikatą. Tuo tarpu fizinių asmenų vykdoma sveikatos priežiūros veikla neturint licencijos ar leidimo yra neteisėta (Sveikatos sistemos įstatymo 16 str. 5 d.). Taigi šios įstatymo nuostatos tiesiogiai nurodo, kad nagrinėjamu atveju pažeidėjai teikiant sveikatos priežiūros paslaugas atitinkama licencija yra būtina. Todėl vien tai, kad konkretus tyrimas nėra nurodytas nei viename iš R. Č. atsiliepime nurodytų licencijuojamų paslaugų sąrašų, dar nereiškia, kad tyrimo kvantinio magnetinio rezonanso principu atlikimui tokios licencijos nereikia. Priešingai, minėtuose sąrašuose apibrėžiamos platesnės medicininės sritys, bet ne konkretūs tyrimai, todėl nustačius, kad pažeidėjos atliekamas tyrimas priskiriamas prie asmens sveikatos priežiūros paslaugų, būtinybė atliekant šį tyrimą turėti licenciją kyla pagal aukščiau paminėto Sveikatos sistemos įstatymo 16 str. 1 d., kuris yra aukštesnės galios nei atitinkamas poįstatyminis aktas.

Bylos medžiaga patvirtina, kad R. Č. yra įgijusi bendrosios praktikos slaugytojos profesinę kvalifikaciją, tačiau nėra gavusi atitinkamos licencijos, taip pat ji nėra susijusi darbo santykiais su jokiu juridiniu asmeniu, turinčiu teisę teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, ir dėl šios priežasties pažeidėja negali teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugų, susijusių su sveikatos sutrikimų nustatymu. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad R. Č. pagrįstai buvo nubausta pagal ATPK 43³ str., kadangi neteisėtai vertėsi sveikatinimo veikla nesilaikydama įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytos tvarkos.

Pažeidėja skunde nurodo, kad Akreditavimo tarnybos specialistės V. K. ir I. L. neturėjo teisės surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą pagal ATPK 43³ str., kadangi jų tiesioginė vadovė pavedė joms surašyti administracinį teisės pažeidimo protokolą pagal ATPK 43¹ str. ( 2015-04-27 įsakymas Nr. T4-21), todėl administracinis persekiojimas pradėtas neteisėtai ir jis baigtinas nutraukiant administracinę bylą. Aukštesnysis teismas šį skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Akreditavimo tarnybos 2011 m. gruodžio 15 d. įsakymo Nr. T1-1044 „Dėl Administracinio teisės pažeidimo protokolo ir nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje pildymo taisyklių, Administracinio teisės pažeidimo protokolo formos ir Nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje formos patvirtinimo ir įgaliojimų surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus suteikimo“, pakeisto 2014 m. rugsėjo 4 d. Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktorius įsakymu Nr. T1-1239, 1.2 pp. teisė surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolus pagal ATPK 43³ str. yra suteikta Įstaigų vertinimo skyriaus, Specialistų licencijavimo skyriaus, Pacientų teisių priežiūros skyriaus, Sveikatos priežiūros paslaugų kokybės priežiūros skyriaus valstybės tarnautojams. Nagrinėjamu atveju administracinio teisės pažeidimo protokolą R. Č. surašė specialistė V. K. (3-5 b.l.). Iš Akreditavimo tarnybos pateikto pareigybės aprašymo matyti, kad V. K. yra Sveikatos priežiūros paslaugų kokybės priežiūros skyriaus vyriausioji specialistė, todėl, atsižvelgiant į aukščiau paminėto įsakymo Nr. T1-1044 turinį, ji turėjo teisę surašyti administracinio pažeidimo protokolą ir tai padarė pagrįstai.

Įvertinęs byloje esančią medžiagą ir apylinkės teismo nutarimą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) bei tinkamai paskyrė administracinę nuobaudą.

Atsižvelgiant į tai, Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. nutarimas paliekamas nepakeistas, o R. Č. skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Netenkinus pažeidėjos apeliacinio skundo, atmetamas ir jos prašymas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. nutarimą nepakeistą ir R. Č. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.