Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Jovitos Einikienės ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Eglei Krūminytei,

nuotoliniu būdu organizuotame uždarame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. gegužės 16 d. Sprendimo Nr. 1, kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui ir 2023 m. gegužės 17 d. Sprendimo Nr. 2, kuriuo pareiškėjai buvo nuspręsta uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė. Pareiškėja 2022 m. vasario 9 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ĮUTP 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu, jog Lietuvoje gyvena leidimą laikinai gyventi ĮUTP 40 straipsnio 1 dalies 4¹ nustatytu pagrindu turintis jos sutuoktinis, Rusijos Federacijos pilietis E. B..

Bylos duomenimis, 2023 m. vasario 2 d. pareiškėja užpildė klausimyną, atsakydama į klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes, kuriose dirbote ir dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos), nurodė, jog nuo 2016 iki 2022 m., būdama Rusijos Federacijos AB ,,Atomenergoproekt“ darbuotoja, dirbo atominės elektrinės elektros tinklų komponavimo inžiniere-projektuotoja.

2023 m. kovo 22 d. Migracijos departamentas gavo VSD Išvadą, kurioje nurodyta, jog R. Z. kelia grėsmę valstybės saugumui. Išvadoje teigiama, jog R. Z., pildydama Migracijos departamento klausimyną, kaip minėta, nurodė, jog nuo 2016 iki 2022 m., būdama Rusijos Federacijos AB ,,Atomenergoproekt“ darbuotoja, dirbo atominės elektrinės elektros tinklų komponavimo inžiniere-projektuotoja. Šį įmonė valdoma Rusijos valstybinės branduolinės energijos korporacijos ,,Rosatom“. Korporacija ,,Rosatom“ yra atsakinga už Rusijos branduolinės energijos sektoriaus funkcionavimą ir generuoja didelę dalį šalies biudžeto pajamų. ,,Rosatom“ yra viena didžiausių mokesčių mokėtojų šalyje ir tiesiogiai prisideda prie Rusijos karinės galios stiprinimo. ,,Atomenergoproekt“ pagrindinė veiklos sritis – branduolinių jėgainių projektavimas. Šiuos projektus korporacija ,,Rosatom“ įgyvendina ir užsienio rinkose. ,,Rosatom“ vykdo rusiškų branduolinių technologijų, taip pat ir Rusijos politinės bei technologinės įtakos sklaidą užsienio rinkose ir iš šios veiklos gauna didžiąją dalį pajamų. ,,Rosatom“ taip pat įgyvendina Baltarusijos atominės elektrinės projektą. Baltarusijos atominės elektrinės projektas buvo įgyvendintas nesilaikant branduolinės saugos reikalavimų tiek statybų, tiek Baltarusijos atominės elektrinės pirmojo bloko eksploatacijos metu elektrinėje įvyko ne vienas incidentas. Atsižvelgiant į visa tai, VSD nurodė, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Vertinant pareiškėjos R. Z. socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad Lietuvoje gyvena užsienietės sutuoktinis, kuris nuo 2023 m. vasario 3 d. turi išduotą leidimą laikinai gyventi ir nuo 2023 m. vasario 9 d. yra įdarbintas UAB ,,Mera“. Migracijos departamento duomenimis, pareiškėja anksčiau jokių darbo santykių Lietuvoje nėra turėjusi. Iš bylos duomenų matyti, jog R. Z. į Lietuvos Respubliką atvyko su Suomijos išduota Šengeno viza pateikdama tikrovės neatitinkančius duomenis apie galutinį kelionės tikslą, t. y. pildydama prašymą Šengeno vizai gauti, ji nurodė, kad jos galutinis kelionės tikslas yra Suomija, o pats vykimo tikslas – turizmas. Atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą, konstatuotina, jog nei pareiškėjos, nei jos sutuoktinio ilgalaikiai ekonominiai ar socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika nesieja.

Migracijos departamentas atsižvelgęs į VSD Išvadą, Sprendimu Nr. 1 pareiškėjai atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi, o Sprendimu Nr. 2 uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų). Taigi pareiškėja, nesutikdama su ginčijamais Sprendimais, su skundu kreipėsi į teismą.

Ginčo santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, to paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Taigi, Įstatyme įtvirtinta, kad išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia VSD. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 6 dalį, VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi ar kitas Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Vadovaujantis ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu, jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, atsakovas priėmė Sprendimą Nr. 1, kuriuo pareiškėjai neišduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje.

Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas šį ĮUTP nurodytą pagrindą konstatavo įvertinęs VSD Išvadą, kurioje nurodyta, kad pareiškėjos darbas, kurį ji dirbo laikotarpiu nuo 2016 iki 2022 m., būdama atominės elektrinės elektros tinklų komponavimo inžiniere-projektuotoja Rusijos Federacijos AB ,,Atomenergoproekt“ kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.

Pažymėtina, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - ir LVAT) taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014).

LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.

EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę.

Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).

Pažymėtina, kad Migracijos departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų, jis nėra ĮUTP įpareigotas prieš priimdamas tokio pobūdžio sprendimą gauti papildomus pareiškėjo paaiškinimus, nes jie nesuteiktų teisės atsakovui nesivadovauti VSD pateikta išvada. Pareiškėjos teisė būti išklausytai yra realizuojama vykdant teisminę priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę, t. y. bylą nagrinėjant teisme, kuomet tiek pareiškėja, tiek jo atstovai gali teikti papildomus įrodymus ir paaiškinimus, taip pat savo samprotavimus tiek dėl VSD nustatytos grėsmės (ne)buvimo, tiek dėl kitų su sprendimu susijusių aspektų.

Teismas šiuos pareiškėjos teiginius vertina kritiškai. Visų pirma, pažymėtina, jog VSD Išvadoje pažymėjo, jog pareiškėja pildydama klausimyną, nurodė, kad nuo 2016 iki 2022 m., būdama Rusijos Federacijos AB ,,Atomenergoproekt“ darbuotoja, dirbo atominės elektrinės elektros tinklų komponavimo inžiniere-projektuotoja. Šį įmonė valdoma Rusijos valstybinės branduolinės energijos korporacijos ,,Rosatom“. Korporacija ,,Rosatom“ yra atsakinga už Rusijos branduolinės energijos sektoriaus funkcionavimą ir generuoja didelę dalį šalies biudžeto pajamų. ,,Rosatom“ yra viena didžiausių mokesčių mokėtojų šalyje ir tiesiogiai prisideda prie Rusijos karinės galios stiprinimo. ,,Atomenergoproekt“ pagrindinė veiklos sritis – branduolinių jėgainių projektavimas. Šiuos projektus korporacija ,,Rosatom“ įgyvendina ir užsienio rinkose. ,,Rosatom“ vykdo rusiškų branduolinių technologijų, taip pat ir Rusijos politinės bei technologinės įtakos sklaidą užsienio rinkose ir iš šios veiklos gauna didžiąją dalį pajamų. ,,Rosatom“ taip pat įgyvendina Baltarusijos atominės elektrinės projektą. Baltarusijos atominės elektrinės projektas buvo įgyvendintas nesilaikant branduolinės saugos reikalavimų tiek statybų, tiek Baltarusijos atominės elektrinės pirmojo bloko eksploatacijos metu elektrinėje įvyko ne vienas incidentas. Taigi pareiškėja VSD pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui ir vien tik faktinė aplinkybė, jog Lietuvoje kiek daugiau nei 3 mėnesius gyvena ir dirba jos sutuoktinis, su kuriuo ji ketina apsigyventi Lietuvoje, neatsveria grėsmės valstybės saugumui

svarbos, o įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, laikytina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos šeiminiai ryšiai, siekis likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

Vertindama šias aplinkybes teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų, jis nėra ĮUTP įpareigotas prieš priimdamas tokio pobūdžio sprendimą gauti papildomus pareiškėjos paaiškinimus. VSD padarytų išvadų teisėtumas ir pagrįstumas yra patikrinamas bylą nagrinėjant teisme, taigi, nagrinėjamu atveju, įvertinus nustatytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, teismas pritaria VSD Išvadai dėl perspektyvinio pareiškėjos grėsmės vertinimo ir tai, jog pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Taip pat šiuo aspektu aktualus Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Konstitucinis Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja nepaneigė VSD padarytos išvados, jog ji, dirbdama pirmiau nurodytoje įmonėje, tiesiogiai prisidėjo prie jos veiklos. Rusijos Federacijos energetikos įmonėse, kurias kontroliuoja Rusijos Federacijos valstybinės korporacijos, dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politiko nepalaikantys asmenys. Taigi pritartina, jog R. Z. išdavus leidimą laikinai gyventi ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Taip pat pažymėtina tai, kad pati pareiškėja nedalyvavo vykusiame teismo posėdyje ir nepagrindė savo skunde išdėstytų argumentų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjos teiginiai dėl jos dalyvavimo mitinguose ar kokios nors kitos opozicinės veiklos nėra vertintinos, kaip nusveriančios tą faktą, kad jos sutuoktinis turi leidimą gyventi Lietuvoje kiek ilgiau nei 3 mėnesius, t .y. visiškai nedidelis laiko tarpas. Be to, kaip nustatyta, pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko su Suomijos išduota Šengeno viza pateikdama tikrovės neatitinkančius duomenis apie galutinį kelionės tikslą, t. y. pildydama prašymą Šengeno vizai gauti, ji nurodė, kad jos galutinis kelionės tikslas yra Suomija, o pats vykimo tikslas – turizmas. Pareiškėja nepateikė teismui įrodymų, kurie nuginčytų šį faktą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad Rusijos Federacijos valdžiai nebuvo kilę abejonių dėl pareiškėjos lojalumo. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjos ryšys su aptariama įmone yra ilgalaikis, tebesitęsiantis, be to, neneigė ir pati pareiškėja, jog aptariama įmonė valdoma Rusijos valstybinės branduolinės energijos korporacijos ,,Rosatom“. Korporacija ,,Rosatom“ yra atsakinga už Rusijos branduolinės energijos sektoriaus funkcionavimą ir generuoja didelę dalį šalies biudžeto pajamų. ,,Rosatom“ yra viena didžiausių mokesčių mokėtojų šalyje ir tiesiogiai prisideda prie Rusijos karinės galios stiprinimo. ,,Atomenergoproekt“ pagrindinė veiklos sritis – branduolinių jėgainių projektavimas. Šiuos projektus korporacija ,,Rosatom“ įgyvendina ir užsienio rinkose. ,,Rosatom“ vykdo rusiškų branduolinių technologijų, taip pat ir Rusijos politinės bei technologinės įtakos sklaidą užsienio rinkose ir iš šios veiklos gauna didžiąją dalį pajamų. ,,Rosatom“ taip pat įgyvendina Baltarusijos atominės elektrinės projektą. Atitinkamai teismo vertinimu, tai lemia didesnę grėsmės tikimybę, kuri neišnyksta net ir nutraukus darbinius santykius.

Taigi nagrinėjamame kontekste svarbu pažymėti, jog Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 patvirtintos Nacionalinio saugumo strategijos (toliau – ir Nacionalinio saugumo strategija) 16 punkte nurodyta, jog autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką. Papildomas grėsmes nacionaliniam saugumui kelia šių valstybių kuriamos šiuolaikinės technologijos ir programinė įranga, įgalinanti kenkiamąją jų veiklą. Nacionalinio saugumo strategijos 22 punkte numatyta, kad Baltarusijos atominės elektrinės Astrave statybas, fizinį paleidimą ir eksploatavimo pradžią lydėję incidentai, atsakingų Baltarusijos Respublikos institucijų nenoras bendradarbiauti užtikrinant elektrinės saugumą bei neatsakingas požiūris į branduolinę saugą sukuria prielaidas rimtam branduoliniam incidentui. Todėl Baltarusijos atominės elektrinės Astrave eksploatavimas yra pavojus Lietuvos Respublikos gyventojams, reikalauja papildomų išteklių pasirengti galimų grėsmių valdymui ir kelia neigiamo poveikio aplinkai riziką (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2132-629/2023).

Pažymėtina, kad, priešingai nei nurodo pareiškėja, Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjos vertinimą: Sprendime Nr. 1 nurodyta, kad pareiškėja šiuo metu gyvenamosios vietos Lietuvoje nedeklaravusi, nedirba ir niekada ankščiau nėra dirbusi Lietuvoje. Taip pat nustatė, kad Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis, kuris nuo 2023 m. vasario 3 d. turi išduotą leidimą laikinai gyventi ir nuo 2023 m. vasario 9 d. yra įdarbintas UAB ,,Mera“. Taip pat pareiškėja R. Z. į Lietuvos Respubliką atvyko su Suomijos išduota Šengeno viza.

Teismas atkreipia dėmesį, kad atsisakius pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bendravimas su vyru, kuris, kaip nustatyta byloje, turi tokį leidimą, nėra ribojamas, nes pareiškėjos vyras yra (duomenys neskelbtini) pilietis ir jie turi galimybę neribotai lankytis ir gyventi (duomenys neskelbtini). Duomenų, pagrindžiančių faktą, jog minėtoje šalyje jie būtų persekiojami ar jiems grėstų kitoks pavojus, byloje taip pat nėra pateikta. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos asmeniniai/šeiminiai ryšiai nėra reikšmingesni už grėsmę valstybės saugumui.

Visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

Neįvertinus aptartų aplinkybių kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika visos visuomenės saugumo nenaudai. Tuo tarpu nėra jokios Konstitucijoje ar Konvencijoje ginamos vertybės, kuri sukurtų pareigą valstybei prisiimti tokią riziką.

Šioje byloje nėra jokių aplinkybių, kurios rodytų, kad VSD ar Migracijos departamentas piktnaudžiavo, be pagrindo naudojo valstybės saugumo motyvą, buvo nusiteikę prieš pareiškėją, taigi nepaneigta, kad sąžiningai siekė apginti nacionalinio saugumo interesą. Akcentuotina, kad VSD turint duomenų apie grėsmę valstybės saugumui, turi pareigą nedelsiant apie tai pranešti Migracijos departamentui (Įstatymo 4 straipsnio 6 dalis), todėl vien tai, kad pareiškėjos sutuoktiniui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, nereiškia, jog ji turi pagrįstą lūkestį tikėtis, kad leidimas bus išduotas ir jai. Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo naikinti Sprendimą Nr. 1.

Migracijos departamentas 2023 m. gegužės 17 d. priėmė Sprendimą Nr. 2, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų).

Draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką reglamentuotas Įstatymo 133 straipsnyje, kurio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

Departamento sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką atitinka Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ 37 punktą, kuriame nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nuostatas, nes Sprendime Nr. 2 buvo vertinta tiek VSD Išvadoje siūlomas uždraudimo terminas, tiek pareiškėjos ryšiai. Nors pareiškėja nurodo, kad tokie apribojimai, draudimai bei įpareigojimai nepagrįsti ir tik formalaus pobūdžio, tačiau pareiškėja nei faktiškai, nei teisiškai nepagrindė savo teiginių, atitinkamai jos argumentai laikytini deklaratyviais. Akcentuotina, jog Migracijos departamentas vadovavosi turimais duomenimis ir Sprendime Nr. 2 nurodė tiek teisinį, tiek faktinį jo pagrindą.

Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiami Sprendimai iš esmės atitinka ir VAĮ reikalavimus (yra pakankamai motyvuoti ir pagrįsti), be to, juos priimant buvo laikytasi pagrindinių ir esminių procedūrų, juos priėmė tam kompetentingas subjektas.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti skundžiamų Sprendimų, nes jie yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, Įstatymo 140 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjos naudai, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos R. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.