Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI4-1081-983/2021 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03081-2021-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 4.2; 24.1; 24.7

2022 m. kovo 30 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sauliaus Jakaičio, Faustos Vitkienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse prašymą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio teisės akto teisėtumo ištyrimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovas Vilniaus ir Alytaus apskrityse (toliau – ir Vyriausybės atstovas) kreipėsi į teismą su pareiškimu prašydamas ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) tarybos (toliau – ir Taryba) 2021-06-02 sprendimo Nr. 1-972 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo ir tvirtinimo“ 1.1.2. papunkčiu patvirtinto Bendrojo plano sprendinių aiškinamojo rašto priedo Nr. 1 „Pagrindinio brėžinio reglamentų lentelės“ 7 lentelės 7 eilutė, Bendrojo plano sprendinių tekstinio reglamento Nr. 07 schema atitinka Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintą teisėtumo principą bei iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį įstatymų viršenybės principą; ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021-06-02 sprendimu Nr. 1-972 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo ir tvirtinimo“ 1.1.1 papunkčiu patvirtinto Bendrojo plano aiškinamojo rašto Įvado E pastraipoje vartojamos sąvokos „didžiausias leistinas pastatų aukštų skaičius“ nuostata „mansardinius aukštus bei antstatus, antresoles“ atitinka Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintą teisėtumo bei Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 bei 7 punktuose įtvirtintus teisinio aiškumo bei sistemiškumo principus; nustačius, jog ginčijamų teisės aktų nuostatos neatitinka aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatų, pripažinti jas prieštaraujančiomis šiems teisės aktams.

Nurodė, jog Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2021-06-02 priėmė sprendimą Nr. 1-972 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo ir tvirtinimo“ (toliau – Sprendimas), kurio 1 punktu nusprendė patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimą (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir teritorijų planavimo proceso valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje (toliau – ir TPDRIS) Nr. K-RJ_13-16-209) pagal pridedamas tekstinę ir grafinę dalis (toliau – ir Bendrasis planas).

Pažymi, kad Sprendimo 1.1.2 papunkčiu patvirtinto Bendrojo plano sprendinių aiškinamojo rašto priedo Nr. 1 „Pagrindinio brėžinio reglamentų lentelės“ 7 lentelės 7 eilutėje nurodyta: nauja statyba kvartale galima tik vystytojui prisidedant prie kompleksinės kvartalo renovacijos tikslais plėtojamos infrastruktūros – investuotojo lėšomis rekonstruojant ir plėtojant viešąją infrastruktūrą (privažiavimų sistemą, želdynus, sporto ir rekreacinius aikštynus). Minimali investicijų į viešosios infrastruktūros plėtojimą suma – 100 Eur/ kv. m pastatų bendrojo ploto. Ši suma tarybos sprendimu gali būti indeksuojama atsižvelgiant į kainų indekso pokyčius. Konkrečios teritorijos, kuriose taikoma minėta Bendrojo plano sprendinių aiškinamojo rašto nuostata, pažymėtos Bendrojo plano sprendinių tekstinio reglamento Nr. 07 schemoje. Minėtos schemos sutartiniuose ženkluose atkartota Bendrojo plano sprendinių aiškinamojo rašto priedo Nr. 1 „Pagrindinio brėžinio reglamentų lentelės“ 7 lentelės 7 eilutės nuostata.

Įvertinęs tai, kad minėtos nuostatos yra suformuluotos imperatyviai, pareiškėjas prieina prie išvados, kad vystytojas/investuotojas, norėdamas statyti naują statinį kvartale (Bendrojo plano sprendinių tekstinio reglamento Nr. 07 schema), kuriam taikoma Bendrojo plano sprendinių aiškinamojo rašto priedo Nr. 1 „Pagrindinio brėžinio reglamentų lentelės“ 7 lentelės 7 eilutės nuostata, neturi galimybės pasirinkti kitokio elgesio varianto ir privalo įvykdyti ginčijamose nuostatose nurodytas sąlygas. O tai reiškia, kad ginčijamomis Bendrojo plano nuostatomis yra ribojama vystytojo/investuotojo teisė vykdyti naują statybą, todėl toks ribojimas turi būti pagrįstas aukštesnės galios teisės aktų nuostatomis.

Įvertinęs Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ), Lietuvos Respublikos savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo (toliau – ir SIPĮ) nuostatas Vyriausybės atstovas prieina prie išvados, kad asmenys, siekiantys vykdyti statybos darbus, turi prisidėti prie savivaldybės infrastruktūros plėtros tik SIPĮ nustatytais atvejais ir sąlygomis. Jokių kitų privalomų atvejų, sąlygų dėl prisidėjimo prie viešosios (savivaldybės) infrastruktūros plėtros įstatymai nenustato.

Pažymi, kad pagal SIPĮ nuostatas, savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis sudaroma savivaldybės infrastruktūros plėtros iniciatoriaus iniciatyva, o jo patirtos išlaidos kompensuojamos SIPĮ ir Vyriausybės nustatyta tvarka. Tuo tarpu ginčijamos Bendrojo plano nuostatos neleidžia investuotojui rinktis, ar jis tik sumokės savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoką (SIPĮ 2 str. 7 d.), ar pats inicijuos ir vykdys savivaldybės infrastruktūros plėtrą. Be to, nei ginčijamose Bendrojo plano nuostatose, nei kituose Bendrojo plano sprendiniuose nėra nustatyta, kad investuotojui yra kompensuojamos patirtos infrastruktūros plėtros išlaidos. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ginčijamose Bendrojo plano nuostatose nustatyta investuotojo pareiga nėra grindžiama SIPĮ nuostatomis, nes neatitinka savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties esminių elementų: savanoriško sutarties inicijavimo, patirtų išlaidų kompensavimo.

Pažymi, jog tai, kad ginčijamos Bendrojo plano nuostatos nustato naują, nei SIPĮ, nei kituose įstatymuose nenustatytą investuotojo pareigą finansuoti savivaldybės infrastruktūros plėtrą, įrodo ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2020-12-23 sprendimu Nr. 1-815 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos mokėjimo ir atleidimo nuo jos, kriterijų, pagal kuriuos nustatoma, kada Savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka nemokama arba mokama dalimis, tvarkos aprašo (toliau – Atleidimo nuo įmokos aprašas) 11 punkte vartojamos sąvokos „mokestis/investicija“: tuo atveju, kai statytojui yra taikomas Vilniaus bendrojo plano projekto Reglamente Nr. 7 numatytas mokestis/investicija, tokiu atveju infrastruktūros plėtros įmoka yra nemokama, t. y., pats atsakovas Atleidimo nuo įmokos apraše nurodo, kad Bendrojo plano Reglamente Nr. 7 yra numatytas mokestis/investicija, kuris akivaizdu, kad nėra prilyginamas infrastruktūros plėtros įmokai, nes, mokant „mokestį/investiciją“, „infrastruktūros plėtros įmoka netaikoma“.

Nurodo, kad sistemiškai aiškindamas SIPĮ 15 straipsnio nuostatas, Vyriausybės atstovas prieina prie išvados, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas savivaldybės tarybos teisę nustatyti ir kitus nei SIPĮ numatytus atvejus, kada savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka nemokama, ir tuo pačiu imperatyviai nurodydamas, kad savivaldybės tarybai nustačius papildomus atleidimo nuo įmokos atvejus savivaldybės infrastruktūra pastatoma ir (ar) įrengiama savivaldybės biudžeto lėšomis, siekė užkirsti kelią bet kokiems kitiems, įstatymuose nenumatytiems, savivaldybės institucijų be teisinio pagrindo nustatytiems, prisidėjimo prie infrastruktūros plėtros būdams („paramos sutartims“, „mokesčiams“ ir pan.) bei užtikrinti, kad savivaldybės infrastruktūros plėtra būtų įgyvendinama tik SIPĮ nustatytais atvejais ir būdais.

Tuo tarpu sistemiškai aiškinant Atleidimo nuo įmokos aprašo 11 punkto ir Bendrojo plano sprendinių aiškinamojo rašto priedo Nr. 1 „Pagrindinio brėžinio reglamentų lentelės“ 7 lentelės 7 eilutės nuostatą, akivaizdu, kad investuotoją atleidus nuo savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos mokėjimo, savivaldybės infrastruktūra statoma ne savivaldybės biudžeto lėšomis, kaip tai nustatyta SIPĮ 15 straipsnio 4 dalyje, o investuotojo/statytojo lėšomis. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad ginčijamose Bendrojo plano nuostatose nustatyta savarankiška (nauja), ne iš SIPĮ nuostatų kylanti, vystytojo/investuotojo pareiga prisidėti prie viešosios infrastruktūros plėtros.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, ir atsižvelgdamas į tai, kad, savivaldybės infrastruktūros plėtros sąlygos yra nustatytos SIPĮ, nei Bendrojo plano priėmimo metu, nei šiuo metu galiojančiuose įstatymuose nebuvo/nėra įtvirtintų papildomų ribojimų, nei nustatyta SIPĮ (argumentai, kad ginčijamas reglamentavimas negali būti laikomas įgyvendinančiu SIPĮ nuostatas pateiktas aukščiau), statyti naujus statinius, jei savo lėšomis neplėtoji ar nerekonstruoji viešosios infrastruktūros, t. y., nenustatyta statytojo (investuotojo/vystytojo), siekiančio statyti naujus statinius, pareiga plėtoti savivaldybės infrastruktūrą savo lėšomis, viešojo administravimo subjektams leidžiama, tik tai, kas tiesiogiai numatyta, o visa kita draudžiama, asmenų teises ir pareigas galima nustatyti/riboti tik įstatymu, o ne poįstatyminiu teisės aktu,

Vyriausybės atstovas prieina prie išvados, kad savivaldybės taryba negalėjo nustatyti daugiau ribojimų – papildomų mokesčių/finansinių pareigų statytojams/vystytojams/investuotojams, siekiantiems statyti naujus statinius, nei nustatyta įstatymuose.

Taigi, nors savivaldybės taryba ginčijamas Bendrojo plano nuostatas priėmė vykdydama savarankišką teritorijų planavimo funkciją, ji taip pat turėjo paisyti priimamų sprendimų teisėtumo, įstatymo viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principų. Tačiau šiuo atveju, savivaldybės taryba viršijo jai suteiktus įgaliojimus teritorijų planavimo procese, nepaisė teisėtumo, įstatymų viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principų ir nustatė tokį reguliavimą, kuris nėra nustatytas/pagrįstas aukštesnės galios teisės aktų nuostatomis - Taryba poįstatyminiame akte nustatė naują bendrojo pobūdžio teisės normą – t. y., įtvirtino savarankiškus asmenų veiklos ribojimo pagrindus, kurie neišplaukia iš aukštesnės galios teisės akto.

Dėl pastatų aukštų skaičiaus sąvokos pareiškėjas pažymi, kad Sprendimo 1.1.1 papunkčiu patvirtinto Bendrojo plano aiškinamojo rašo Įvado E pastraipoje nurodyta: „didžiausias leistinas pastatų aukštų skaičius – reglamentas, nurodantis didžiausią leistiną pastatų aukštų skaičių. Skaičiuojamas įskaitant cokolinius, mansardinius aukštus bei antstatus, antresoles“.

Nurodo, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016-11-07 įsakymu Nr. D1-738 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.04.04:2017 „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“ (toliau – STR) 5 priedo lentelėje nustatyti statinio projekte nurodomi bendrieji statinio rodikliai, kurie apskaičiuojami vadovaujantis Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklėmis (toliau – Kadastro taisyklės), kurias tvirtina Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras (STR 5 priedo V skyriaus 8 punktas). Vienas iš bendrųjų statinio rodiklių – aukštų skaičius. Taigi, rengiant statinio projektą turi būti vadovaujamasi ir Bendruoju planu, ir aukštesnės galios teisės aktais – STR bei Kadastro duomenų taisyklėmis. Todėl itin svarbu, kad šiuose teisės aktuose vartojamos sąvokos tarpusavyje derėtų, būtų suprantamos ir aiškinamos vienodai.

Kadastro taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002-12-30 įsakymu Nr. 522, 98.8 papunktyje nurodyta, kad kadastro duomenys – pastato aukštų skaičius – pagal antžeminių aukštų kiekį, neskaitant požeminių aukštų, pastogės patalpų, antstatų. Taigi, Kadastro taisyklėse aiškiai nurodyta, kad pastato aukštų skaičius nustatomas pagal antžeminių aukštų kiekį ir, kad požeminiai aukštai, pastogės patalpos, antstatai nėra įskaičiuojami į pastato aukštų skaičių. Tuo tarpu Bendrojo plano aiškinamojo rašo Įvado E pastraipoje, pažeidžiant (pakeičiant aukštesnės galios teisės aktuose nustatytą reguliavimą) aukščiau minėtų teisės aktų nuostatas, nurodyta, kad didžiausias leistinas pastatų aukštų skaičius skaičiuojamas įskaitant ir mansardinius aukštus, antstatus, bei antresoles.

Kadangi Kadastro taisyklėse expressis verbis nurodyta, kad antstatai nėra įtraukiami į pastato aukštų skaičių, todėl Vyriausybės atstovo manymu, minėta Bendrojo plano nuostata, kuri nustato, kad antstatai yra skaičiuojami nustatant pastato aukštų skaičių, yra pakeičiamas Kadastro taisyklėse nustatytas reguliavimas ir taip pažeidžiamas teisėtumo bei tuo pačiu ir teisinio aiškumo, sistemiškumo principai.

Taip pat Vyriausybės atstovo teigimu, į pastato aukštų skaičių nepagrįstai įskaičiuojamos ir antresolės, nes vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003-12-24 įsakymu Nr. 705 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 4.4 papunkčiu, antresolė net nėra laikoma savarankišku pastato aukštu, o yra viršutinėje pastato aukšto (patalpos) dalyje įrengtas uždaras arba pusiau uždaras (atitvertas iš vienos ar kelių pusių) pusaukštis.

Kadastro taisyklėse nėra pateiktas mansardos apibrėžimas, tačiau sistemiškai vertinant Dabartinės lietuvių kalbos žodyne, Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Konsultacijų banke pateiktą mansardos apibrėžimą – „gyvenamoji patalpa su langais pastogėje“, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005-07-01 įsakymu Nr. D1-338 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ 7.1 papunktyje pateiktą mansardos sąvoką – pastogėje įrengtas aukštas arba jo dalis <...>, akivaizdu, kad mansarda yra pastogės dalis (patalpa), kuri, vadovaujantis Kadastro taisyklių 98.8 papunkčiu, nėra įskaitoma į aukštų skaičių. Todėl darytina išvada, kad ir Bendrojo plano aiškinamojo rašo Įvado E pastraipos nuostata, numatanti, kad mansardiniai aukštai yra skaičiuojami nustatant pastato aukštų skaičių, pažeidžia teisėtumo ir teisinio aiškumo, sistemiškumo principus.

Taigi, Vyriausybės atstovo teigimu, akivaizdu, kad Kadastro taisyklėse ir Bendrajame plane yra skirtingai apibrėžiama, kaip yra nustatomas (skaičiuojamas) pastato aukštų skaičius, t. y. pažeidžiant teisėtumo bei įstatymo viršenybės principus, nustatyta kitokia pastato aukštų skaičiaus nustatymo tvarka, nei nustatyta aukštesnės galios teisės akte – Kadastro taisyklėse, numatant, kad į pastato aukštų skaičių įskaitomi mansardiniai aukštai, antstatai, antresolės. Tuo tarpu projektuojant statinį privaloma vadovautis tiek Bendruoju planu, tiek statybos techniniais reglamentais, tiek Kadastro taisyklėmis, todėl kyla didelis teisinis neaiškumas, kaip projektuojant statinį turi būti nustatomas vienas iš bendrųjų statinio rodiklių – pastato aukštų skaičius.

Apibendrindamas tai kas išdėstyta, Vyriausybės atstovas prieina prie išvados, kad Bendrojo plano aiškinamojo rašo Įvado E pastraipoje vartojamos sąvokos „didžiausias leistinas pastatų aukštų skaičius“ nuostata „mansardinius aukštus bei antstatus, antresoles“ prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtinam teisėtumo bei Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 bei 7 punktuose įtvirtintiems teisinio aiškumo bei sistemiškumo principams.

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepimo argumentais prašė administracinę bylą pagal pareiškėjo pareiškimą nutraukti, arba pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė pirmiausia atkreipė dėmesį į tai, kad Bendrasis planas yra kompleksinis teritorijų planavimo dokumentas, kuris buvo rengiamas, vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymu (toliau - ir TPĮ) bei kitų teisės aktų reikalavimais ir 2016 m. gegužės - birželio mėnesiais išduotomis planavimo sąlygomis, kurios atitinkamai apibrėžia taikytinų TPĮ redakcijų nuostatas ir keliamus reikalavimus Bendrajam planui. Pagal TPĮ 2 str. 27 ir 28 d. teritorijų planavimo dokumentai - kompleksinio (bendrieji ir detalieji planai) ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, kuriuose grafiškai ir raštu pateikiami teritorijų naudojimo, tvarkymo, apsaugos priemonių, teritorijų vystymo reikmių ir sąlygų sprendiniai, o teritorijų planavimo dokumento sprendinys - grafiškai ir raštu išreikštas teritorijų planavimo uždavinių sprendimo rezultatas, kas iš esmės suponuotų, jog Bendrais planas ir jo sprendiniai turėtų būti vertinami sistemiškai, jį suprantant kaip vientisą dokumentą. Sprendimas, kuriuo buvo patvirtintas Bendrasis planas, buvo priimtas, vadovaujantis TPĮ 27 str. 1 ir 5 d., numatančiomis, jog tik kai teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekanti institucija pritaria kompleksinio teritorijų planavimo dokumento teikimui tvirtinti, planavimo organizatorius teikia šį dokumentą atitinkamai institucijai tvirtinti, o tvirtinanti institucija gali atsisakyti tvirtinti kompleksinio teritorijų planavimo dokumentą tik šiais atvejais: 1) kai planavimo iniciatorius atsisako pasirašyti šio įstatymo 6 str. 4 d. nurodytą sutartį; 2) kai teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos kompleksinio teritorijų planavimo dokumento (išskyrus valstybei svarbių projektų teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą) patikrinimo aktas apskųstas teismui, - tol, kol įsigalioja teismo priimtas sprendimas, kuriuo kompleksinio teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas pripažįstamas neteisėtu, t. y. dėl Bendrojo plano buvo gautas teigiamas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau - ir VTPSI) 2021-05-27 patikrinimo aktas Nr. REG180192, kuris nebuvo apskųstas, ir atitinkamai Taryba turėjo pareigą patvirtinti Bendrąjį planą. Tuo tarpu, pareiškėjas pareiškimu Teismui prašo ištirtini Bendrojo plano kaip norminio teisės akto atskirų sprendinių - Tekstinio reglamento Nr. 7 ir Bendrojo plano aiškinamojo rašto sąvokos teisėtumą ir atitikimą Vietos savivaldos įstatymo 4 str. 6 p. įtvirtintam teisėtumo principui ir atitinkamai įstatymo viršenybės bei teisinio aiškumo bei sistemiškumo principams, t. y. iš esmės pareiškėjas pareiškime nelaiko Bendrojo plano kaip vientiso ir sisteminio dokumento ir nevertina kompleksinio teritorijų planavimo dokumentams ir jų tvirtinimui keliamų specifinių reikalavimų, t. y. taikytinų teisės aktų, momento iki kada gali būti keičiami sprendiniai, galimybės netvirtinti teritorijų planavimo dokumentą ir pan. Dėl to, atsakovės nuomone, nagrinėjamu atveju, vertinant pareiškėjo pareiškimo pagrįstumą, turi būti įvertinama ir Bendrojo plano kaip teritorijų planavimo dokumento specifiškumas bei nuo 2014 m. įstatymų leidėjo naujai įtvirtinto reguliavimo dėl kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų tvirtinimo santykis su reiškiamais reikalavimais dėl teisėtumo ištyrimo.

Atsakovė pažymi, kad savivaldybė organizuodama bendrojo plano rengimą bei jį tvirtindama įgyvendina jai teisės aktais suteiktą legislatyvinę diskreciją teritorijų planavimo srityje. Atsižvelgiant į Bendrojo plano, kaip norminio teisės akto, specifiką visi nustatomi sprendiniai negali būti pagrįsti tik esamais teisės aktų reikalavimais (esamu reguliavimu), nes Bendruoju planu (norminiu teisės aktu) nustatomi ir nauji, kituose teisės aktuose nenustatyti reikalavimai savivaldybės teritorijai (dalims, funkcinėms zonoms ir kt.). Be abejonės, Bendruoju planu nustatomi reikalavimai negali prieštarauti įstatymams, tačiau tai nereiškia, jog prieštaravimas gali būti grindžiamas ne konkrečiu prieštaravimu įstatymui, o tuo, kad poįstatyminiu aktu santykis yra sureglamentuojamas detaliau negu įstatyme, t. y. teigiant, jog Bendrasis planas ir jo sprendiniai prieštarauja įstatymams, visų pirma turi būti nurodomos konkrečios įstatymo nuostatos, kurių Bendrojo plano sprendiniai neatitinka, ir įvertinama, ar minėtos įstatymo nuostatos taikomos Bendrojo plano sprendiniams.

Dėl Tekstinio reglamento Nr. 7 atsakovė pažymi, kad Bendrojo plano sprendiniai buvo parengti ir visuomenės informavimo procedūra pradėta 2020 m. vasario mėn., o baigta 2020-03-06, kas reiškia, jog 2020 m. vasario mėn. buvo baigtas Bendrojo plano rengimo etapas, o tai lemia, jog Bendrajam planui ir jo konkretiems sprendiniams ir jų suformavimui bei vertinimui iš esmės aktualios tik TPĮ nuostatos, kurios galiojo sąlygų išdavimo metu ir rengimo etapo metu, kai buvo formuojami Bendrojo plano sprendiniai. Taigi vertinant Bendrojo plano sprendinius ir jų nustatymo pagrindą, šiuo atveju tiek SIPĮ, tiek ir su juo susiję TPĮ pakeitimai nėra aktualūs, nes Bendrojo plano sprendiniai buvo parengti dar 2020 m. vasario mėn., tuo tarpu SIPĮ buvo priimtas 2020-05-07, o įsigaliojo 2021-01-­01 (atitinkamai ir TPĮ pakeitimai, susiję su SIPĮ, įskaitant ir pareiškėjo pareiškime nurodytą 6 str. 4 d. įsigaliojo nuo 2021-01-01). Dėl to, nėra aišku, kodėl pareiškėjas pareiškime nurodydamas argumentus dėl Tekstinio reglamento Nr. 7 galimo prieštaravimo teisės aktams, vadovaujasi teisės aktu - SIPĮ, kuris suformuojant galutinius Bendrojo plano sprendinius ne tik, kad nebuvo priimtas, bet ir negaliojo. Kita vertus, pareiškėjo pareiškime keliamos abejonės ir dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2020-12-23 sprendimu Nr. 1-815 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos mokėjimo ir atleidimo nuo jos, kriterijų, pagal kuriuos nustatoma, kada Savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka nemokama arba mokama dalimis, tvarkos aprašo 11 p. suderinamumo su SIPĮ, nors minėtas sprendimas yra galiojantis, ir šio sprendimo teisėtumo tyrimas nėra šios bylos dalykas. Dėl to, manytina, jog vertinant Tekstinio reglamento Nr. 7 teisėtumą ir jo atitikimą teisės aktams, neturėtų būti nagrinėjami pareiškėjo pareiškime nurodytini teiginiai, susiję su SIPĮ.

Pažymi, kad Bendrojo plano sprendiniuose, numatant nuostatas dėl sovietinio laikotarpio daugiabučių namų kvartalo atnaujinimo, buvo įvertinti 2007 m. Bendrojo plano sprendiniai ir užtikrintas tokių sprendinių tęstinumas. Be to kaip jau nurodyta aukščiau, rengiant šiuos sprendinius SIPĮ dar nebuvo patvirtintas ir negaliojo, dėl to, atitinkamai Bendrajame plane ir buvo numatyti sprendiniai, įtakojantys infrastruktūros vystymą ir teisingumo užtikrinimą, t. y. Tekstiniu reglamentu Nr. 7 siekiama, kad vystytojas, ketindamas vystyti projektą miesto teritorijoje, kuri yra gerai išvystyta tiek inžinerinės, tiek socialinės infrastruktūros prasme, prisidėtų prie kvartalo atnaujinimo, kad naudą gautų ne tik jis kaip vystytojas (dėl išvystytos infrastruktūros patrauklesnė teritorija), bet ir toje teritorijoje/kvartale gyvenantys/dirbantys asmenys. Iš to seka, jog Bendrajame plane, kurį patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės taryba, numatant Tekstinį reglamentą Nr. 7, kalbama apie kvartalo renovaciją ir yra užtikrinamas tęstinumas su 2007 m. Bendrojo plano sprendiniais, t. y. minėta nuostata buvo nustatyta remiantis TPĮ 50 str. Be to, Bendrojo plano aiškinamajame rašte aiškiai numatyta ir tai, kad „Lėšos miesto urbanistinės struktūros plėtojimui būtinos infrastruktūros vystymui konsoliduojamos teisės aktų nustatyta tvarka“, kas nepaneigia pareigos konsoliduojant lėšas, vadovautis galiojančiais teisės aktais, įskaitant ir SIPĮ.

Taigi, atsakovė prieina prie išvados, kad Bendrajame plane Tekstinis reglamentas Nr. 7 buvo nustatytas, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymu (6 str. 19 p. ir 10² str.), be to pažymi, kad atsakovei savivaldybės teritorijų planavimo srityje suteikta gana plati tiek administracinė diskrecija, tiek legislatyvinė (teisėkūros) diskrecija, dėl to nesutinka su pareiškėjo pareiškime nurodomais teiginiais, jog buvo nustatytas reguliavimas, kuris nėra pagrįstas aukštesnės galios teisės aktų nuostatomis. Pažymi, jog būtent TPĮ numato pareigą, rengiant naujus teritorijų planavimo dokumentus, įvertinti ir galiojančių teritorijų planavimo dokumentų nuostatas, t. y. įstatymų leidėjas siekia tęstinumo ir stabilumo teritorijų planavimo srityje, bei nedraudžia rengiamuose teritorijų planavimo dokumentuose nustatyti ir kitus reikalavimus bei papildomus reglamentus be TPĮ numatytų privalomų sprendinių. Tai iš esmės reiškia, jog Tekstiniu reglamentu Nr. 7 nustatytas reglamentavimas yra pagrįstas tiek TPĮ, tiek VSĮ nuostatomis, dėl to teigti, jog minėtas reglamentas yra neteisėtas ar neatitinka įstatymų viršenybės principo, nėra teisinio pagrindo.

Taip pat atsakovė pastebi, jog TPĮ 2 str. 11 d. numatoma, jog „Pastatų aukštis - aukštis, matuojamas metrais nuo statinių statybos zonos esamo žemės paviršiaus vidutinės altitudės iki pastatų stogo kraigo ar jų konstrukcijos aukščiausio taško (iš esmės identiška sąvoka numatoma ir Kadastro taisyklių 85 p., numatant, kad „Pastato aukštis - aukštis, matuojamas metrais nuo pastato ar jo dalies statybos zonos esamo žemės paviršiaus vidutinės altitudės iki pastato ar jo dalies stogo kraigo ar pastato ar jo dalies konstrukcijos (neskaitant dūmtraukių, vėdinimo šachtų, antenų, žaibosaugos stiebų) aukščiausio taško“), t. y. įstatyme įtvirtinta pastatų aukščio sąvoka apimanti rodiklį, išreiškiamą metrais, o ne pastatų aukščiu. Iš to seka, jog teritorijų planavimo dokumentuose privalomasis rodiklis - pastatų aukštis, turi būti nustatomas metrais, t. y. rodiklis nustatomas aukštų skaičiumi laikytinas papildomu rodikliu, nustatomu, vadovaujantis teritorijų planavimu siekiamais tikslais, t. y. nustatyti siektinus pastatų aukščio reglamentus vertinant susiformavusį užstatymą, pastatų tūrius. Ir atitinkamai nagrinėjant teritorijų planavimo dokumento sprendinius būtent ir turėtų būti vertinama jų atitiktis teritorijų planavimą reglamentuojantiems teisės aktams, t. y. teritorijų planavimo ir statybos procesai yra atskiri procesai, kuriais siekiama skirtingų tikslų, t. y. teritorijų planavimo metu tik numatomos tam tikros teritorijos vystymo galimybės, o jų įgyvendinimas realizuojamas statybos procesų metu.

Atkreipia dėmesį ir į tai, jog be pareiškėjos pareiškime nurodomos Bendrojo plano Aiškinamojo rašto Įvado E nurodytos sąvokos „didžiausias leistinas pastatų aukštų skaičius “ taip pat yra įtvirtintos ir kitos sąvokos, susijusios su aukštingumu, t. y. „Pastatų aukštis - aukštis, matuojamas metrais nuo statinių statybos zonos esamo žemės paviršiaus vidutinės altitudės iki pastatų stogo kraigo ar jų konstrukcijos aukščiausio taško“ ir „Užstatymo aukštis (vyraujantis) - teritorijoje planuojamas vyraujantis pastatų aukštis“. Minėtos sąvokos buvo nustatytos, siekiant užtikrinti, kad Bendrajame plane būtų galima aiškiai ir vienareikšmiškai suvokti nustatytus reglamentus, siekiant išvengti kolizijų bei siekiant išvengti galimų interpretacijų susijusių su erdviniu pastatų išdėstymu tam tikrose miesto funkcinėse zonose, nustatant aiškius ribojimus pastatų aukščiui, kad būtų įskaitomi visi antžeminės dalies aukštai, kas leistų tinkamai įvertinti projektuojamų pastatų tūrius, jų santykį su teritorijoje susiformavusiu užstatymu ir kitais užstatymo reglamentais, t. y. kad tam tikrais atvejais X aukštų pastatai, nepavirstų didesniais dvejais aukštais (pvz. įkasant pirmą aukštą ir paverčiant jį cokoliu ir pristatant antstatą). Be to, kaip matyti Bendrajame plane įtvirtinta pastatų aukščio sąvoka atitinka Kadastro taisyklėse nustatytą sąvoką. Kita vertus, atsakovės nuomone, Bendrajame plane kaip kompleksiniame teritorijų planavimo dokumente, kuriuo siekiama užtikrinti darnią plėtrą bei suderinti visuomenės interesus, pasirinktas papildomas pastatų aukščio rodiklis aukštais - didžiausias leistinas pastatų aukštų skaičius- yra suderinamas su minėtais tikslais, t. y. ši sąvoka taikytina tik Bendrojo plano sprendinių prasme; kita vertus ši nuostata yra suderinama ir su Kadastro taisyklių 64 - 68 p. nurodytomis antžeminės ir požeminės pastato dalies kvalifikavimo nuostatomis. Kita vertus, pareiškėjo pareiškime nurodomi teiginiai dėl to, kad esant skirtingoms sąvokoms, kyla teisinis neaiškumas, kaip projektuojant statinį turi būti nustatomas vienas iš bendrųjų statinio rodiklių - pastato aukštų skaičius, yra deklaratyvūs, t. y. tais atvejais, kai statyba vykdoma vadovaujantis Bendrojo plano sprendiniais pagal TPĮ 20 str. 1 ir 2 d., parametrus nustato savivaldybės administracijos direktorius ar jo įgaliotas valstybės tarnautojas, kas reiškia, jog atitinkamai visi parametrai bus nurodyti aiškiai pagal Bendrojo plano sprendinius. Taip pat akcentuotina ir tai, jog Bendrajame plane taikomos sąvokos buvo patikslintos prieš Bendrojo plano sprendinių viešinimą, atsižvelgiant į VTPSI teiktas pastabas, t. y. Bendrajame plane numatytos sąvokos buvo tikslinamos ne kartą, siekiant užtikrinti jų suderinamumą su teisės aktais bei vadovautis už valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atsakingos institucijos teikiamomis rekomendacijomis.

Nagrinėjamu atveju TPĮ nustatomas aukštingumo rodiklis skaičiuojamas metrais, o ne pastatų aukštais, kuris atitinkamai yra ir nustatomas Bendrajame plane, tačiau prie šio rodiklio nustatomas ir kitas rodiklis - pastatų aukščiu, kurio nustatymas nėra draudžiamas TPĮ, kas iš esmės reiškia, jog poįstatyminiu lygmeniu - Bendruoju planu numatomas detalesnis reglamentavimas nei įstatyme. Tuo tarpu, pareiškėjas ginčijamą nuostatą siekia panaikinti, vadovaudamasis kitus teisinius santykius reglamentuojančiais poįstatyminiais teisės aktais, t. y. nurodomų teisėtumo, teisinio aiškumo bei sistemiškumo principų, įtvirtintų VSĮ ir Teisėkūros pagrindų įstatyme, pažeidimą kildina iš Kadastro taisyklių, statybos techninių reglamentų nuostatų tariamo pažeidimo, nors iš esmės pareiškėjas turėtų konkrečiai nurodyti kokį įstatymą ar Vyriausybės nutarimą pažeidžia būtent tokia Bendrajame plane numatyta nuostata. Dėl to, atsakovės nuomone, pareiškėjui nenurodžius konkrečios teritorijų planavimo procesą reglamentuojančios įstatymo ar Vyriausybės nutarimo nuostatos, kurią pažeistų Bendrajame plane įtvirtinta didžiausio leistino pastatų aukštų skaičiaus sąvoka, įvertinant, kad Bendrame plane numatyta pastatų aukščio sąvoka atitinka TPĮ bei Kadastro taisyklių reikalavimus, o Kadastro taisyklėse nėra įtvirtintų nuostatų, jog jomis privaloma vadovautis rengiant teritorijų planavimo dokumentus ir pan., pareiškėjo nurodomi teiginiai nelaikytini pagrįstais, t. y. Bendrojo plano aiškinamojo rašto Įvado E pastraipoje vartojamos sąvokos „didžiausias leistinas pastatų aukštų skaičius“ nuostata „mansardinius aukštus bei antstatus, antresoles“ neprieštarauja teisės aktams. Taip pat, atsakovės nuomone, vertinant pareiškėjo pareiškime nurodomą argumentaciją dėl minėtos nuostatos tariamo neteisėtumo, neturėtų būti vertinami pareiškėjo nurodomi poįstatyminiai aktai per se, nepateikus motyvų, kad juose numatomos nuostatos turi būti taikomas teritorijų planavimo procese ir nenurodžius konkrečių tai pagrindžiančių įstatymų ar Vyriausybės nutarimų.

Pareiškėjas, formuluodamas teisinius argumentus, keliančius abejonių norminio administracinio akto teisėtumui, turi išnagrinėti tiek atitinkamo norminio administracinio akto (jo dalies) turinį, tiek aukštesnės galios teisės akto (įstatymo ar Vyriausybės norminio akto) turinį ir pateikti savo konkrečią nuomonę dėl prieštaravimų tarp šių aktų, tačiau vietoje to, pareiškėjas Bendrojo plano sprendinių neatitikimą aukštesnės galios teisės aktams iš esmės grindžia teisės principų pažeidimu, t. y. jei pareiškėjo pareiškime nebūtų vertinami tie teisės aktai, kuriuos per se tariamai pažeidžia Bendrojo plano sprendiniai, iš esmės pareiškimas būtų laikytinas deklaratyviu, nesudarančiu prielaidų abejoti ginčijamų Bendrojo plano sprendinių teisėtumu ir pagrįstumu. Kadangi pareiškėja pareiškime tinkamai nenurodė konkrečių įstatymų ar Vyriausybės nutarimų, taikytinų nagrinėjamu atveju, kuriuos per se pažeistų pareiškėjo nurodomi ginčijami Bendrojo plano sprendiniai, t. y. pareiškėja Tekstinio reglamento Nr. 7 neteisėtumą kildina iš jo neatitikimo SIPĮ, nors minėtas įstatymas buvo priimtas vėliau nei parengti Bendrojo plano sprendiniai, o Bendrojo plano Aiškinamojo rašto sąvokos „didžiausias leistinas pastatų aukštų skaičius“ neteisėtumą sieja su poįstatyminiuose teisės aktuose (ministrų įsakymuose) nustatytu reguliavimu, kuris nėra taikomas teritorijų planavimo srityje. Toks pareiškimo pagrindimas negali būti laikomas aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais ir pagal jį tinkamas administracinės bylos dėl savivaldybės norminio administracinio akto teisėtumo išnagrinėjimas administraciniame teisme yra neįmanomas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovė prašo pripažinti, kad pareiškėjas tinkamai nesuformulavo pareiškimo dėl Savivaldybės priimto akto teisėtumo ištyrimo, todėl toks pareiškėjo pareiškimas nenagrinėtinas administraciniame teisme ir byla nutrauktina.

Pareiškėjas pateikė į bylą papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nesutinka su atsakovės atsiliepime nurodytais argumentais.

Pažymi, kad atsakovės nurodytos Vietos savivaldos įstatymo, Teritorijų planavimo įstatymo nuostatos yra bendrojo pobūdžio normos, apibrėžiančios atsakovo funkcijas, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo nustatyti asmens teisės ribojimus lemiančias nuostatas, kurios, kaip nurodyta pareiškime, gali būti nustatomos tik įstatymu. Pabrėžia, kad ginčijamos Bendrojo plano nuostatos nustato naują, jokiuose įstatymuose nenustatytą investuotojo pareigą finansuoti savivaldybės viešosios infrastruktūros plėtrą. Be to, pati atsakovė nenurodo, kad tuo metu, kai buvo rengiamas Bendrasis planas, galiojo įstatymo norma, suteikianti teisę reikalauti, kad vystytojai/investuotojai savo lėšomis prisidėtų prie infrastruktūros plėtros būtent tokiu būdu, koks yra nustatytas ginčijamuose sprendiniuose. Nesutinka su atsakovės argumentais, kad teritorijų planavimo dokumente nustatant sprendinius, kuriais bus privaloma vadovautis įgyvendinant statybos teisę, nėra pareigos vadovautis statybos teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Dėl Bendrojo plano sprendinių aiškinamojo rašto priedo Nr. 1 „Pagrindinio brėžinio reglamentų lentelės“ 7 lentelės 7 eilutė, Bendrojo plano sprendinių tekstinio reglamento Nr. 07 schemos teisėtumo ištyrimo

Nagrinėjamoje norminėje administracinėje byloje pareiškėjas prašė ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021-06-02 sprendimo Nr. 1-972 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo ir tvirtinimo“ 1.1.2. papunkčiu patvirtinto Bendrojo plano sprendinių aiškinamojo rašto priedo Nr. 1 „Pagrindinio brėžinio reglamentų lentelės“ 7 lentelės 7 eilutė, Bendrojo plano sprendinių tekstinio reglamento Nr. 07 schema atitinka Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintą teisėtumo principą bei iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį įstatymų viršenybės principą.

Sprendimo 1.1.2 papunkčiu patvirtinto Bendrojo plano sprendinių aiškinamojo rašto priedo Nr. 1 „Pagrindinio brėžinio reglamentų lentelės“ 7 lentelės 7 eilutėje nurodyta: „nauja statyba kvartale galima tik vystytojui prisidedant prie kompleksinės kvartalo renovacijos tikslais plėtojamos infrastruktūros – investuotojo lėšomis rekonstruojant ir plėtojant viešąją infrastruktūrą (privažiavimų sistemą, želdynus, sporto ir rekreacinius aikštynus). Minimali investicijų į viešosios infrastruktūros plėtojimą suma – 100 Eur/ kv. m. pastatų bendrojo ploto. Ši suma tarybos sprendimu gali būti indeksuojama atsižvelgiant į kainų indekso pokyčius“. Konkrečios teritorijos, kuriose taikoma minėta Bendrojo plano sprendinių aiškinamojo rašto nuostata, pažymėtos Bendrojo plano sprendinių tekstinio reglamento Nr. 07 schemoje. Minėtos schemos sutartiniuose ženkluose atkartota Bendrojo plano sprendinių aiškinamojo rašto priedo Nr. 1 „Pagrindinio brėžinio reglamentų lentelės“ 7 lentelės 7 eilutės nuostata.

Vyriausybės atstovo nuomone, ginčijamose nuostatose nustatytas teisinis reguliavimas nustato esmines asmens teisių bei pareigų atsiradimo, ūkinės veiklos sąlygas, kurios nėra pagrįstos įstatymų nuostatomis, t. y. jomis yra nustatoma privaloma („galima tik“) sąlyga, kurią įvykdžius galima nauja statyba, o įvertinęs Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo, Lietuvos Respublikos savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo (toliau – ir SIPĮ) nuostatas, Vyriausybės atstovas prieina prie išvados, kad asmenys, siekiantys vykdyti statybos darbus, turi prisidėti prie savivaldybės infrastruktūros plėtros tik SIPĮ nustatytais atvejais ir sąlygomis. Jokių kitų privalomų atvejų, sąlygų dėl prisidėjimo prie viešosios (savivaldybės) infrastruktūros plėtros įstatymai nenustato, dėl to tai reiškia, kad Taryba poįstatyminiame akte įtvirtino savarankiškus asmenų ūkinės veiklos ribojimo pagrindus, kurių nereglamentuoja aukštesnės galios teisės aktai ir taip viršijo jai suteiktus įgaliojimus teritorijų planavimo procese, nepaisė teisėtumo, įstatymų viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principų.

Atsakovė atsiliepime pateikdama savo argumentus dėl Bendrojo plano Tekstinio reglamento Nr. 7 teisėtumo nurodo, kad šis reglamentas buvo nustatytas tiek vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 str. 19 p. ir 10² str. nuostatomis, tiek savivaldybėms teritorijų planavimo srityje suteikta gana plačia administracine ir legislatyvine diskrecija, tiek Teritorijų planavimo įstatymo 50 straipsniu.

Pažymėtina, jog norminę administracinę bylą nagrinėjantis administracinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, turi teisę patikrinti ir įvertinti, ar atsakovui buvo suteikti įgaliojimai nustatyti ginčijamą teisinį reguliavimą ir ar atsakovas neperžengė savo kompetencijos ribų (2011 m. lapkričio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I662-11/2011, 2016 m. liepos 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-6-662/2016 Administracinė jurisprudencija. 2016, 32, p. 9-28, 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-12-502/2017 Administracinė jurisprudencija. 2017, 34, p. 9-43). Taigi, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar Tarybai Bendrojo plano keitimo ir tvirtinimo metu galiojantys teisės aktai suteikė teisę nustatyti vystytojui ribojimus susijusius su nauja statyba kvartale investuotojo lėšomis rekonstruojant ir plėtojant viešąją infrastruktūrą aspektu bendrojo teritorijos planavimo procese ir ar Taryba nustatydama tokius ribojimus neperžengė savo kompetencijos ribų.

Teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisės sistemoje teritorijų planavimas yra suprantamas kaip procedūra teritorijos vystymo bendrajai erdvinei koncepcijai, žemės naudojimo prioritetams, aplinkosaugos, paminklosaugos ir kitoms sąlygoms nustatyti, žemės, miško ir vandens naudmenų, gyvenamųjų vietovių, gamybos bei infrastruktūros sistemai formuoti, gyventojų užimtumui reguliuoti, fizinių ir juridinių asmenų veiklos plėtojimo teisėms teritorijoje nustatyti. Atsižvelgiant į nurodytas teritorijų planavimo sritis, o ypač į tai, kad teritorijų planavimu yra siekiama užtikrinti ypatingą ekologinę, socialinę, kultūrinę ir (ar) ekonominę reikšmę aplinkai turinčių teritorijų apsaugos reikalavimus, nustatyti konkrečių teritorijų naudojimo režimus bei veiklos jose apribojimus, tampa aišku, kad šis procesas yra glaudžiai ir neatsiejamai susijęs su valstybės, visuomenės, žemės sklypų ir kito nekilnojamojo turto savininkų (valdytojų, naudotojų) interesų derinimu, įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintų jų teisių bei teisėtų lūkesčių apsauga. Įgyvendinant teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, daroma įtaka ne tik suplanuotos teritorijos nekilnojamojo turto savininkų (valdytojų, naudotojų) teisėms bei teisėtiems interesams, tačiau ir ekonominiam bei socialiniam teritorijos vystymuisi, aplinkai ar atskiriems jos elementams, visuomenės narių sveikatai, kultūros paveldui ir kitiems valstybei bei visuomenei svarbiems objektams. Tvirtinamu teritorijų planavimo dokumentu yra išreiškiama ne tik valstybės (vietos savivaldos institucijų) politika dėl konkrečios teritorijos, bet ir kompromisas tarp valstybės (savivaldybės), jai atstovaujančių institucijų, nekilnojamojo turto savininkų ir suinteresuotos visuomenės bei atskirų jos narių. Todėl tik įstatymų ir poįstatyminių teises aktų (neprieštaraujančių aukštesnę teisinę galią turintiems teisės aktams) nuostatų laikymasis teritorijų planavimo procese yra prielaida suderinti ir užtikrinti valstybės, visuomenės, fizinių bei juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant teritorijų planavimą reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimas).

Teritorijų planavimas - viešosios teisės sritis, ir šiam procesui pradėti yra būtinas kompetentingo viešojo administravimo subjekto sprendimas. Viešojoje teisėje veikiantys įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai lemia tai, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems yra suteikti konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, o plečiamas valdymo institucijų kompetencijos aiškinimas yra negalimas. Tokios institucijos, vykdydamos įstatymais joms priskirtą veiklą, privalo veikti tik taip, kaip numato teisės aktai, priešingu atveju būtų pažeistas viešojo administravimo subjektui taikytinas bendrojo draudimo principas - veikti taip, kaip nėra leidžiama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-383/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 1 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A502-72/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog teritorijos bendrasis planavimas yra sudėtingas, daug laiko trunkantis kompleksinis planavimo procesas, kurio metu tarpusavyje derinami visuomenės poreikiai, planuojamos teritorijos kraštovaizdžio ypatumai, geografinė padėtis, geologinės sąlygos, urbanistikos, architektūros, techniniai, aplinkosaugos, paveldosaugos, žemės ūkio paskirties žemės naudojimo ir tvarkymo reikalavimai, žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkų ir trečiųjų asmenų teisės, valstybės saugumo ir gynybos poreikiai (2008-01-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-135/2008). Tuo tarpu teritorijų planavimo organizatoriais laikytini Vyriausybės įgalioti viešojo administravimo subjektai, savivaldybių administracijų direktoriai, įstatymų nustatyti asmenys, organizuojantys teritorijų planavimo dokumentų rengimą, derinimą, tikrinimą, viešinimo procedūras ir teikimą tvirtinti (TPĮ 2 str. 34 d.).

TPĮ 25 str. nustatyta, kad kompleksinio teritorijų planavimo procesą sudaro parengiamasis, rengimo ir baigiamasis etapai. Atitinkamai parengiamuoju etapu planavimo organizatorius pagal nustatytus planavimo tikslus numato planuojamą teritoriją, parengia ir patvirtina planavimo darbų programą. Planavimo darbų programoje numatomi konkretūs planavimo uždaviniai, nurodoma, ar turi būti atliekami tyrimai, galimybių studijos, ar rengimo etapu bus rengiama teritorijos vystymo koncepcija ir jai suformuoti išreiškiama urbanistinė idėja, išskyrus atvejus, kai urbanistinė idėja atrinkta pagal šio straipsnio 3 dalį, taip pat ar numatoma atlikti koncepcijos nepriklausomą profesinį vertinimą. Koncepcija rengiama, kai numatomos teritorijų planavimo dokumentų sprendinių alternatyvos, taip pat kitais Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklėse nustatytais atvejais. Šiuo etapu planavimo organizatorius viešai paskelbia apie priimtą sprendimą dėl teritorijų planavimo dokumento rengimo pradžios, planavimo tikslų ir planavimo darbų programą. Parengiamuoju etapu atliekami planuojamos teritorijos galimos taršos tyrimai, kai planuojama pramoninių teritorijų konversija, jeigu planavimo darbų programoje numatyta, atliekami kiti tyrimai, galimybių studijos. Be to, Vyriausybės nustatyta tvarka nustatoma, ar bus atliekamas strateginis pasekmių aplinkai vertinimas (25 str. 2 d.). Prieš pradėdamas rengti kompleksinio teritorijų planavimo dokumentą, planavimo organizatorius ar jo įgaliotas asmuo Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka raštu kreipiasi į Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklėse nurodytas institucijas, kad šios per 15 darbo dienų (dėl savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentų – per 10 darbo dienų) nuo prašymo gavimo dienos pateiktų planavimo sąlygas. Jeigu planavimo sąlygos per nustatytą terminą nebuvo išduotos ir planavimo organizatoriui apie neišdavimo priežastis nepranešta, planavimo organizatorius turi teisę pradėti rengti kompleksinio teritorijų planavimo dokumentą (25 str. 4 d.).

TPĮ 25 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad rengimo etapo metu vykdomas: 1) esamos būklės įvertinimas – atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis, rengiamo dokumento tikslus ir uždavinius, patvirtintą planavimo darbų programą, atliekamas teritorijos gamtinės, demografinės, socialinės, kraštovaizdžio, gamtos ir nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos, aplinkos apsaugos, visuomenės sveikatos saugos, inžinerinės ir ekonominės būklės, valstybės ir viešojo saugumo, krašto apsaugos reikmių vertinimas, teritorijos vystymo tendencijų, probleminių situacijų ar (ir) arealų nustatymas, teisės aktų vertinimas. Pateikiamos galimo teritorijų vystymo prognozės, atsižvelgiant į nustatytas teritorijų vystymo tendencijas; 2) bendrųjų sprendinių formavimas – atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir planuojamą teritoriją, atitinkamai teritorijai taikomų valstybės ir regionų strateginio planavimo dokumentų nuostatas, nustatomos svarbiausios teritorijos vystymo kryptys, parengiama koncepcija, jeigu planavimo darbų programoje numatyta ją rengti. Vyriausybės nustatyta tvarka atliekamas SPAV, jeigu parengiamuoju etapu priimamas sprendimas šį vertinimą atlikti. Šioje stadijoje teritorijų planavimo dokumentų rengėjas gali kreiptis į planavimo sąlygas išdavusias institucijas dėl planavimo sąlygų įvykdymo, o planavimo sąlygas išdavusios institucijos šiuo atveju privalo teikti konsultacijas. Koncepcijai raštu turi pritarti planavimo organizatorius; 3) sprendinių konkretizavimas – atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis, planavimo tikslus ir uždavinius, parengiami teritorijų planavimo dokumentų konkretūs sprendiniai, kuriuose nustatomos privalomosios nuostatos, privalomieji reikalavimai ar teritorijos naudojimo reglamentai.

TPĮ 25 str. 6 d. numatyta, kad baigiamąjį etapą sudaro šios stadijos: 1) kompleksinio teritorijų planavimo dokumento sprendinių viešinimas – supažindinimas su parengtu teritorijų planavimo dokumentu, pasiūlymų nagrinėjimas ir konsultavimasis arba viešas svarstymas; 2) kompleksinio teritorijų planavimo dokumento derinimas teritorijų planavimo dokumentą derinančiose institucijose ar Teritorijų planavimo komisijoje; 3) kompleksinio teritorijų planavimo dokumento tikrinimas teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančioje institucijoje; 4) kompleksinio teritorijų planavimo dokumento tvirtinimas ir registravimas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre.

Teritorijų planavimo sąlygų išdavimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262, numatyta, kad planavimo sąlygas išduodanti institucija planavimo sąlygas išduoda vadovaudamasi įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atitinkamą planuojamą veiklą; planavimo sąlygose išvardijami konkretūs teisės aktų reikalavimai, teritorijų planavimo dokumentų sprendinius atitinkantys reikalavimai, kuriais vadovaujantis turi būti rengiamas teritorijų planavimo dokumentas. Minėto Aprašo 15 p., reglamentuojančiame teritorijų planavimo sąlygas kompleksinio teritorijų planavimo dokumentui rengti numatyta, kad Valstybės teritorijos bendrojo plano, valstybės teritorijos dalies bendrojo plano, savivaldybės bendrojo plano, savivaldybės dalies bendrojo plano ir detaliojo plano planavimo organizatorius ar jo įgaliotas asmuo pagal nustatytus teritorijų planavimo tikslus ir teritorijų planavimo dokumento uždavinius pateikia prašymus Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-8 „Dėl Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintose Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklėse nurodytoms institucijoms, kad šios per Teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnio 4 dalyje nurodytą terminą nuo prašymo gavimo dienos išduotų planavimo sąlygas

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju Bendrojo plano sprendiniai buvo parengti ir visuomenės informavimo procedūra pradėta 2020 m. vasario mėn., o visuomenės informavimo procedūra buvo baigta 2020 m. kovo 6 d., kas įvertinus paminėtą teisinį reguliavimą reiškia, jog 2020 m. vasario mėn. ne tik buvo baigtas Bendrojo plano parengiamasis ir rengimo etapai, bet ir buvo pereita į baigiamąjį etapą.

Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XII-407 (Žin., 2013, Nr. 76-3824) 3 str. 1 d. numatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių rengimo kreiptasi planavimo sąlygų, gali būti baigiami rengti, derinami, tikrinami ir tvirtinami pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą. Taip pat ir Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo Nr. I-1120 25 ir 41 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 str. 2 d. numatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių rengimo kreiptasi planavimo sąlygų, baigiami rengti, derinami, tikrinami ir tvirtinami pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusias teritorijų planavimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas.

Taigi, pagal paminėtą įstatyminį reglamentavimą, sprendžiant dėl Bendrajam planui ir jo konkretiems sprendiniams taikytinų normų, atsižvelgtina į tai, kada dėl teritorijų planavimo dokumentų rengimo kreiptasi planavimo sąlygų.

Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo paminėta, 2020 m. vasario mėn. ne tik buvo baigtas Bendrojo plano parengiamasis ir rengimo etapai, bet ir pereita į baigiamąjį etapą, o tai reiškia, jog Bendrajam planui ir jo konkretiems sprendiniams ir jų suformavimui bei vertinimui iš esmės aktualios tik TPĮ nuostatos, kurios galiojo sąlygų išdavimo metu ir rengimo etapo metu, kai buvo formuojami Bendrojo plano sprendiniai.

Taigi sutiktina su atsakovės pozicija, jog vertinant Bendrojo plano sprendinius ir jų nustatymo pagrindą, tiek SIPĮ, kuris buvo priimtas 2020 m. gegužės 7 d., įsigaliojo 2021 m. sausio 1 d., tiek ir su juo susiję TPĮ pakeitimai, kartu ir TPĮ 6 str. 4 d., kuri įsigaliojo nuo 2021 m. sausio 1 d., nagrinėjamu atveju nėra aktualūs, nes Bendrojo plano sprendiniai buvo parengti dar 2020 m. vasario mėn. Taigi, pareiškėjas nurodydamas argumentus dėl Tekstinio reglamento Nr. 7 galimo prieštaravimo teisės aktams, vadovaujasi teisės aktais – SIPĮ ir TPĮ 6 str. 4 d., kurie suformuojant galutinius Bendrojo plano sprendinius nebuvo priimti. Dėl to vertindamas Tekstinio reglamento Nr. 7 teisėtumą teismas nevertins jo atitikimo teisės aktams – SIPĮ ir TPĮ 6 str. 4 d. Pažymėtina, kad praktika, jog teritorijų planavimo procesas vykdomas pagal sąlygų išdavimo metu ir rengimo etapo metu galiojusius teisės aktus, todėl jų atitikimas vėliau priimtiems įstatymams nėra vertinamas, yra suformuota ir LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-21-438/2017.

Taip pat teismas nevertins pareiškėjo pareiškime nurodytų argumentų dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2020-12-23 sprendimu Nr. 1-815 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos mokėjimo ir atleidimo nuo jos, kriterijų, pagal kuriuos nustatoma, kada Savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka nemokama arba mokama dalimis, Tvarkos aprašo 11 p. suderinamumo su SIPĮ, kadangi šio sprendimo teisėtumo tyrimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Pareiškėjas taip pat argumentuoja, jog nėra jokios konkrečios įstatymo nuostatos, kuri suteiktų teisę savivaldybei reikalauti, kad vystytojai/investuotojai, norėdami statyti naują statinį, prisidėtų savo lėšomis prie viešosios infrastruktūros plėtros, todėl vertintina, kad Taryba poįstatyminiame akte įtvirtino savarankiškus asmenų ūkinės veiklos ribojimo pagrindus, kurie nenumatyti jokiame aukštesnės galios teisės akte ir taip viršijo jai suteiktus įgaliojimus teritorijų planavimo procese, nepaisė įstatymų viršenybės principų.

Konstitucinis teisinės valstybės principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie gali būti reguliuojami tik įstatymu , taip pat poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. birželio 22 d., 2013 m. lapkričio 6 d. ir kt. nutarimai). Toks teisės akto formos nesilaikymas, kai Konstitucija reikalauja, kad tam tikri santykiai būtų reguliuojami įstatymu, tačiau jie yra reguliuojami poįstatyminiu aktu (nepriklausomai nuo to, ar šiuos santykius kokiu nors aspektu reguliuoja dar ir įstatymas, su kuriame nustatytu teisiniu reguliavimu konkuruoja poįstatyminiame akte nustatytas teisinis reguliavimas, ar joks įstatymas šių santykių apskritai nereguliuoja), gali būti pakankamu pagrindu tokį poįstatyminį teisės aktą pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Riboti asmens teises ir laisves, taip pat ir Konstitucijos 46 straipsnyje numatytą ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Nors tam tikri ūkinės veiklos santykiai gali būti reguliuojami tik įstatymais, kiti – Vyriausybės nutarimais, dar kiti – žemesnės galios poįstatyminiais teisės aktais, tačiau nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai, taip pat įvairias sankcijas už atitinkamus teisės pažeidimus pagal Konstituciją galima tik įstatymu (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 3 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d. nutarimus).

TPĮ 15 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad atsižvelgdamas į rengiamo bendrojo plano mastelį, planuojamą teritoriją ir jos vertingumą, planavimo darbų programoje suformuluotus planavimo uždavinius, planavimo organizatorius planavimo darbų programoje nurodo, kad bendrajame plane nustatomi įstatymais pagrįsti papildomi aplinkosaugos, kraštovaizdžio, gamtos ir nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos, visuomenės sveikatos saugos, urbanistiniai, architektūriniai, inžinerinės ir socialinės infrastruktūros vystymo ir kiti privalomieji reikalavimai.

Pagal Teritorijų planavimo įstatymo (2020-01-01 redakcija) 14 straipsnio 6 dalį, savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens bendrųjų planų uždaviniai: 1) suformuoti planavimo lygmenį atitinkančias teritorijos funkcinio ir erdvinio vystymo kryptis; 2) optimizuoti planuojamos teritorijos urbanistinę struktūrą, socialinę ir inžinerinę infrastruktūrą; 3) numatyti racionalaus žemės gelmių išteklių, žemės ūkio naudmenų, miškų, kitų gamtos išteklių išsaugojimo ir naudojimo, gamtinio karkaso ir ekologiškai pagrįstos žemės naudojimo teritorinės struktūros formavimo, gamtos ir nekilnojamojo kultūros paveldo, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės išsaugojimo priemones; 4) detalizuoti atitinkamų aukštesnio lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų sprendinius. Teritorijų planavimo įstatymo (2020-01-01 redakcija) 15 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens bendruosiuose planuose nustatomus teritorijos naudojimo privalomuosius reikalavimus numatyta, kad savivaldybės lygmens bendruosiuose planuose, atsižvelgiant į rengiamo bendrojo plano mastelį ir pagal Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisykles detalizuojant atitinkamų valstybės lygmens bendrųjų planų nuostatas, turi būti nustatomi šie teritorijos naudojimo privalomieji reikalavimai: 1) teritorijos funkcinis zonavimas; 2) teritorijos gyvenamųjų vietovių sistema – savivaldybės urbanistinių centrų sistema ir jų funkciniai ryšiai, savivaldybės urbanistinių centrų vystymo galimybės ir urbanizuotų teritorijų prioritetinės plėtros kryptys; 3) saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio apsaugos reikalavimai; 4) gamtinio karkaso sistema, papildant ją vietinės reikšmės gamtiniu karkasu su į jo sudėtį įeinančiu ekologiniu tinklu ir atskiraisiais želdynais; 5) vietinio reikšmingumo lygmens nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ir veiklos plėtojimo jo teritorijose ir apsaugos zonose reikalavimai; 6) inžinerinės ir socialinės infrastruktūros vystymo principai (ar jos išdėstymo reikalavimai), inžinerinių komunikacijų koridoriai; 7) teritorijos, skiriamos objektams, kurių išdėstymas planuojamoje teritorijoje priklauso nuo jų veiklos poveikio aplinkai ir visuomenės sveikatai; 8) išskiriamos urbanizuotos, urbanizuojamos ir neurbanizuojamos teritorijos (arba nurodomos urbanizuotų teritorijų plėtros kryptys), nustatant prioritetinės plėtros teritorijas ir galimą plėtros mastą, prioritetines ir kitas galimas veiklas; 9) mažmeninės prekybos objektų išdėstymo privalomieji reikalavimai (miesto teritorijoje), nurodant didžiausią galimą vieno mažmeninės prekybos objekto bendrą plotą atskirose planuojamos teritorijos dalyse;10) miestai, jų dalys, miesteliai, jų dalys ir kitos teritorijos, kurioms būtina rengti vietovės lygmens bendruosius planus masteliu M 1:2 000–10 000; 11) savivaldybei svarbiems objektams rezervuotinos teritorijos; 12) žemės gelmių išteklių telkiniai; 13) valstybei svarbių projektų objektų teritorijos. To paties straipsnio 6 dalyje yra numatyta, kad atsižvelgdamas į rengiamo bendrojo plano mastelį, planuojamą teritoriją ir jos vertingumą, planavimo darbų programoje suformuluotus planavimo uždavinius, planavimo organizatorius planavimo darbų programoje nurodo, kad bendrajame plane nustatomi įstatymais pagrįsti papildomi aplinkosaugos, kraštovaizdžio, gamtos ir nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos, visuomenės sveikatos saugos, urbanistiniai, architektūriniai, inžinerinės ir socialinės infrastruktūros vystymo ir kiti privalomieji reikalavimai.

Teritorijų planavimo įstatymo (2020-01-01 redakcija) 16 straipsnyje, reglamentuojančiame savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens bendrųjų planų sprendinių įgyvendinimą numatyta, kad savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens bendrųjų planų sprendiniai įgyvendinami: 1) detalizuojant sprendinius žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentuose, detaliuosiuose planuose ar žemėtvarkos planavimo dokumentuose – žemės valdos projektuose, kurių rengimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos žemės įstatymas; 2) išduodant statybą leidžiančius dokumentus Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka, kai detalieji planai ar žemės valdos projektai nerengiami; 3) rengiant sprendinių įgyvendinimo programas, kurios, atsižvelgiant į sprendinių įgyvendinimo lygmenį (valstybės, savivaldybės), derinamos su atitinkamo lygmens strateginio planavimo dokumentais, numatančiais valstybės ir savivaldybės investicijų panaudojimo galimybes planuojamose teritorijose. Minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens bendrųjų planų sprendiniai gali būti įgyvendinami pasinaudojant viešojo ir privataus sektorių partneryste pritraukiant privačias lėšas.

Sistemiškai įvertinus minėtas įstatymines nuostatas darytina išvada, kad inžinerinės ir socialinės infrastruktūros vystymo ir optimizavimo nustatymas yra sudėtinė teritorijų planavimo dalis. Atitinkamai Bendrojo plano aiškinamojo rašto priedo Nr. 1 “Pagrindinio brėžinio reglamentų lentelės” 7 lentelės 7 eilutė, kurioje nurodyta, kad nauja statyba kvartale galima tik vystytojui prisidedant prie kompleksinės kvartalo renovacijos tikslais plėtojamos infrastruktūros – investuotojo lėšomis rekonstruojant ir plėtojant viešąją infrastruktūrą (privažiavimų sistemą, želdynus, sporto ir rekreacinius aikštynus) yra sietina su visuma veiksmų norint įgyvendinti Bendrojo plano sprendinius.

Pažymėtina, kad ir Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014-01-02 įsakymu Nr. D1-8 apibrėždamos bendrųjų sprendinių formavimą ir sprendinių konkretizavimą, nustato papildomų reglamentų numatymą bendrajame plane (Taisyklių 111.8 p., 112 p., 117.3.12 p.). Taigi, teismas sutinka su atsakovės vertinimu, jog vykdant teritorijų planavimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu, savivaldybė turi teisę nustatyti savivaldybės teritorijai ir savivaldybės teritorijos dalims konkrečius reglamentus, siekdama, kad būtų sudarytos sąlygos antropogeninės aplinkos darnai, urbanistinei kokybei ir integralumui, sudarytos prielaidos tinkamai pritaikyti/atnaujinti aplinką visiems visuomenės nariams. Jeigu būtų aiškinama, jog Bendrajame plane gali būti nustatyti tik konkretūs reikalavimai, būtų paneigiama pati bendrojo plano, kaip programinio dokumento idėja ir paskirtis (Bendrasis planas pagal savo paskirtį ir sprendinių konkretizavimo lygį iš esmės yra programinio pobūdžio dokumentas, skirtas <...> erdvinio vystymo kryptims numatyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-927-502/2016).

Tačiau teismas taip pat pažymi, kad Vietos savivaldos įstatymo 10² straipsnyje nustatyta, kad teritorijų planavimas savivaldybėje vykdomas ir teritorijų planavimo dokumentai rengiami ir įgyvendinami Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis. O kaip minėta aukščiau, TPĮ 15 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad atsižvelgdamas į rengiamo bendrojo plano mastelį, planuojamą teritoriją ir jos vertingumą, planavimo darbų programoje suformuluotus planavimo uždavinius, planavimo organizatorius planavimo darbų programoje nurodo, kad bendrajame plane nustatomi įstatymais pagrįsti papildomi aplinkosaugos, kraštovaizdžio, gamtos ir nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos, visuomenės sveikatos saugos, urbanistiniai, architektūriniai, inžinerinės ir socialinės infrastruktūros vystymo ir kiti privalomieji reikalavimai. Taigi, nurodytų teisės normų sisteminė analizė duoda pagrindą išvadai, kad Taryba, įgyvendindama vieną iš Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 19 punkte nustatytų savarankiškųjų savivaldybės funkcijų – teritorijų planavimą – bendrojo plano sprendiniuose gali nustatyti tik tokias priemones ir ribojimus, kurie yra įtvirtinti įstatymuose bei kituose teritorijų planavimą reglamentuojančiuose aukštesnės galios teisės aktuose.

Taigi, kaip teisingai nurodė pareiškėjas, kadangi Bendrojo plano priėmimo metu galiojusiuose teritorijų planavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nebuvo įtvirtintas ribojimas numatantis, jog nauja statyba kvartale galima tik vystytojui prisidedant prie kompleksinės kvartalo renovacijos tikslais plėtojamos infrastruktūros – investuotojo lėšomis rekonstruojant ir plėtojant viešąją infrastruktūrą (privažiavimų sistemą, želdynus, sporto ir rekreacinius aikštynus), tokio esminės ūkinės veiklos sąlygos ribojimo įstatyminio pagrindimo nenurodė ir atsakovė, todėl atsakovė Taryba savarankiškai pagal savo kompetenciją negalėjo nustatyti daugiau (griežtesnių) apribojimų naujai vykdomoms statyboms nei nustatyta aukštesnės galios teisės aktais. Teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju Taryba viršijo įstatymų jai suteiktus įgaliojimus teritorijų planavimo procese, nepaisė priimamų sprendimų teisėtumo principo, numatyto Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte, iš Konstitucijos kylančio įstatymų viršenybės principo.

Atsižvelgus į tai atmetami kaip nepagrįsti atsakovės argumentai, jog Bendrojo plano Tekstinio reglamento Nr. 7 buvo nustatytas vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 str. 19 p. ir 10² str. ir Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis.

Teismas sutinka su atsakovės argumentais, kad savivaldybių savarankiškumas ir veiklos laisvė pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją, laikytini konstituciniais principais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002-12-24, 2004-12-13, 2011-06-21 nutarimai), tad akivaizdu, jog savivaldybės turi valstybės laiduotą savivaldos teisę. Konstitucijoje įtvirtinti savivaldybių veiklos savarankiškumo pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją bei savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principai suponuoja tai, kad savivaldybių savarankiškumo laipsnis vykdant įvairias įstatymuose nustatytas funkcijas gali būti skirtingas. Taigi, savivaldybė organizuodama bendrojo plano rengimą bei jį tvirtindama įgyvendina jai teisės aktais suteiktą legislatyvinę diskreciją teritorijų planavimo srityje. Tačiau teismas pažymi, kad LVAT jurisprudencijoje, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo oficialioje konstitucinėje doktrinoje pateiktus Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies aiškinimus, ne kartą pažymėta, kad savivaldos institucijų veiklos laisvės ir savarankiškumo principas negali būti suabsoliutintas, juo negali būti pateisinamas vietos savivaldos institucijų nesilaikymas įstatymų reikalavimų, įstatymų suteiktos kompetencijos nepaisymas, ar įstatymais priskirtų funkcijų neatlikimas. Vietos savivaldos institucijų veikloje turi būti paisoma visų Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintų pagrindinių vietos savivaldos principų, tame tarpe, teisėtumo principo, nustatančio, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus (Vietos savivaldos įstatymo 4 str. 6 p.). Viešojo administravimo subjektui draudžiama priimti norminio pobūdžio teisės aktus, jeigu tokia teisė jam nesuteikta įstatymu, be to, jis turi pareigą priimant norminio pobūdžio aktus laikytis apibrėžtų akto priėmimo procedūrų. Viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas – „Viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Todėl viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir norminių administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti (LVAT 2006 m. liepos 25 d. nutartis adm. byloje Nr. I-02/2006; 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimas adm. byloje Nr. A520-500/2013).

Taigi, atmetamas kaip nepagrįstas ir atsakovės argumentas, jog Bendrojo plano Tekstinis reglamentas Nr. 7 buvo nustatytas vadovaujantis savivaldybėms teritorijų planavimo srityje suteikta gana plačia administracine ir legislatyvine diskrecija.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pabrėžęs būtinybę viešojo administravimo subjektams laikytis įstatymų viršenybės principo, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (LVAT 2006 m. liepos 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I1-2/2006; 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-4/2008; 2011 m. gegužės 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-14/2011).

Pažymėtina, kad Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės principu. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Kaip minėta, remiantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktu, vienas iš pagrindinių vietos savivaldos organizavimo ir funkcionavimo principų yra savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumas. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Konstitucinis Teismas savo praktikoje taip pat yra ne kartą konstatavęs, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d., 2005 m. rugsėjo 20 d. nutarimai). Poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis. Poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, jie turi būti priimami remiantis įstatymais, nes poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai).

Šiuo gi atveju, kaip jau buvo minėta, Bendrojo plano priėmimo metu galiojusiuose teritorijų planavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nebuvo įtvirtintas ribojimas numatantis, jog nauja statyba kvartale galima tik vystytojui prisidedant prie kompleksinės kvartalo renovacijos tikslais plėtojamos infrastruktūros – investuotojo lėšomis rekonstruojant ir plėtojant viešąją infrastruktūrą (privažiavimų sistemą, želdynus, sporto ir rekreacinius aikštynus), todėl atsakovė Taryba savarankiškai pagal savo kompetenciją negalėjo nustatyti daugiau (griežtesnių) apribojimų naujai vykdomoms statyboms nei nustatyta aukštesnės galios teisės aktais. Teismas taip pat pažymi, jog ši išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1876-756/2015 išreikštą poziciją dėl planavimo organizatoriaus kompetencijos nustatyti tik įstatymais pagrįstus reikalavimus teritorijų planavimo procese.

Kaip paaiškino pats atsakovas, rengiant Bendrąjį planą buvo atsižvelgta ir į tuo metu galiojusio bendrojo plano, patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007-02-14 sprendimu Nr. 1-1519 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 metų ir jo sprendinių tvirtinimo“ (toliau - ir 2007 m. Bendrasis planas), sprendinius. Nagrinėjamu atveju Bendrajame plane numatant Tekstinį reglamentą Nr. 7, buvo vadovaujamasi 2007 m. Bendrojo plano Aiškinamojo rašto 3.6.2 punkte „Modernizavimas“ numatytomis nuostatomis, jog „Sovietmečio statybos gyvenamieji rajonai modernizuojami parengus kompleksinius rajono ar jo dalies renovacijos projektus, numatančius pastatų modernizavimo, aplinkos atnaujinimo principus, lokalių kvartalo želdynų sistemą, automobilių vietų išdėstymo principus. Nauja statyba, tankinanti šių rajonų gyvenamųjų teritorijų užstatymą, galima tik tuo atveju, jei tai numatyta kompleksiniuose jų renovacijos projektuose ir yra tiesiogiai susieta su teritorijos revitalizacija (atgaivinimu)“. Taip pat ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015-12-16 sprendimu Nr. 1-289 „Dėl pritarimo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinių įgyvendinimo stebėsenos (monitoringo) 2007-2014 metų ataskaitai“ buvo pritarta Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinių įgyvendinimo stebėsenos (monitoringo) 2007-2014 metų ataskaitai, kurioje buvo pateiktos rekomendacijos dėl Bendrojo plano keitimo ir nurodomi siūlymai keičiant 2007 m. Bendrąjį planą, nustatyti tarybinio laikotarpio gyvenamųjų rajonų kompleksiškos renovacijos prioritetus ir jų atnaujinimo priemones bei resursus ir valdymo mechanizmą (19.3.7.5. ir 20.2.6. p.).

Taigi atsakovas nurodo, kad Bendrojo plano sprendiniuose, numatant nuostatas dėl infrastruktūros buvo įvertinti 2007 m. Bendrojo plano sprendiniai ir užtikrintas tokių sprendinių tęstinumas, Tekstiniu reglamentu Nr. 7 siekiama, kad vystytojas, ketindamas vystyti projektą miesto teritorijoje, kuri yra gerai išvystyta tiek inžinerinės, tiek socialinės infrastruktūros prasme, prisidėtų prie kvartalo atnaujinimo, kad naudą gautų ne tik jis kaip vystytojas (dėl išvystytos infrastruktūros patrauklesnė teritorija), bet ir toje teritorijoje/kvartale gyvenantys/dirbantys asmenys. Taigi, Tekstiniu reglamentu Nr. 7 yra užtikrinamas tęstinumas su 2007 m. Bendrojo plano sprendiniais, remiantis TPĮ 50 str.

Teismas pažymi, jog TPĮ 50 str. reglamentuojančiame teritorijų planavimo proceso tęstinumą yra nurodyta, kad pagal šio įstatymo reikalavimus rengiami nauji teritorijų planavimo dokumentai turi neprieštarauti galiojantiems aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentams ir privalo įvertinti galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendinius. Jeigu galiojančio žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumento sprendiniai neatitinka pagal šį įstatymą parengto naujo aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumento sprendinių, galiojantis žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentas neprivalo būti keičiamas ar koreguojamas ir galioja neterminuotai, išskyrus šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje numatytus atvejus. Taigi, šioje normoje yra aiškiai įtvirtintas reikalavimas, kad pagal šio įstatymo reikalavimus rengiami nauji teritorijų planavimo dokumentai turi neprieštarauti galiojantiems aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentams ir privalo įvertinti galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendinius. O tai teismo vertinimu reiškia, kad rengiant Bendrojo plano sprendinius reikia išlaikyti teritorijų planavimo proceso tęstinumą, tačiau tęstinumo išlaikymas negali suponuoti Tarybos įstatymais jai suteiktos kompetencijos teritorijų planavimo procese viršijimo.

Kaip jau konstatuota aukščiau, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Taryba Bendrajame plane Tekstiniame reglamente Nr. 7 nustatydama daugiau (griežtesnių) apribojimų naujai vykdomoms statyboms nei nustatyta aukštesnės galios teisės aktais viršijo įstatymų jai suteiktus įgaliojimus teritorijų planavimo procese, tuo pažeisdama teisėtumo bei įstatymų viršenybės principus, todėl jos argumentas, kad minėtas Tekstinis reglamentas Nr. 7 buvo nustatytas vadovaujantis TPĮ 50 str., atmetamas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, teismas konstatuoja, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021-06-02 sprendimo Nr. 1-972 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo ir tvirtinimo“ 1.1.2. papunkčiu patvirtinto Bendrojo plano sprendinių aiškinamojo rašto priedo Nr. 1 „Pagrindinio brėžinio reglamentų lentelės“ 7 lentelės 7 eilutė, Bendrojo plano sprendinių tekstinio reglamento Nr. 07 schema prieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintam teisėtumo principui bei iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančiam įstatymų viršenybės principui.

Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021-06-02 sprendimu Nr. 1-972 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo ir tvirtinimo“ 1.1.1 papunkčiu patvirtinto Bendrojo plano aiškinamojo rašto Įvado E pastraipoje vartojamos sąvokos „didžiausias leistinas pastatų aukštų skaičius“ nuostata „mansardinius aukštus bei antstatus, antresoles“ teisėtumo

Pareiškėjas pareiškime taip pat prašo ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021-06-02 sprendimu Nr. 1-972 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo ir tvirtinimo“ 1.1.1 papunkčiu patvirtinto Bendrojo plano aiškinamojo rašto Įvado E pastraipoje vartojamos sąvokos „didžiausias leistinas pastatų aukštų skaičius“ nuostata „mansardinius aukštus bei antstatus, antresoles“ atitinka Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintą teisėtumo bei Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 bei 7 punktuose įtvirtintus teisinio aiškumo bei sistemiškumo principus.

Pareiškėjas nurodo, kad Kadastro taisyklėse ir Bendrajame plane yra skirtingai apibrėžiama, kaip yra nustatomas (skaičiuojamas) pastato aukštų skaičius, tuo pažeidžiant teisėtumo bei įstatymo viršenybės principus, kadangi Bendrajame plane nustatyta kitokia pastato aukštų skaičiaus nustatymo tvarka, nei nustatyta aukštesnės galios teisės akte – Kadastro taisyklėse, kuriose nustatyta, kad į pastato aukštų skaičių įskaitomi mansardiniai aukštai, antstatai, antresolės. Pažymi, kad toje pačioje visuomeninių teisinių santykių srityje vartojamų tapačių sąvokų nevienodas aiškinimas klaidina visuomenę ir yra nesuderinamas su teisinio aiškumo, sistemiškumo bei teisėtumo principais, įpareigojančiais žemesnės galios teisės aktus suderinti su aukštesnės galios teisės aktų nuostatomis ir užtikrinti teisės sistemos vidinę darną, be to, projektuojant statinį privaloma vadovautis tiek Bendruoju planu, tiek Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016-11-07 įsakymu Nr. D1-738 patvirtintu Statybos techniniu reglamentu STR 1.04.04:2017 „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“, tiek Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002-12-30 įsakymu Nr. 522, todėl kyla teisinis neaiškumas, kaip projektuojant statinį turi būti nustatomas vienas iš bendrųjų statinio rodiklių - pastato aukštų skaičius.

Teismo įsitikinimu, iš pareiškėjo pareiškime suformuluotų argumentų matyti, jog prašomos ištirti nuostatos dėl pastatų aukštų skaičiaus sąvokos neatitiktis nurodytiems teisės aktams grindžiama ne tuo, kad minėta sąvoka per se (pati savaime) konkrečiai prieštarauja konkrečiam įstatymui, bet tuo, kad ji prieštarauja poįstatyminiams teisės aktams, kurie reglamentuoja netgi ne teritorijų planavimo dokumentų rengimą ir juose įtvirtinamus rodiklius, o taikomi projektuojant statinius, atliekant nekilnojamojo turto objektų kadastrinius matavimus. Taigi, pareiškėjas ginčijamą nuostatą dėl pastatų aukštų skaičiaus sąvokos siekia panaikinti vadovaudamasis kitus teisinius santykius reglamentuojančiais poįstatyminiais teisės aktais, t. y. nurodomų teisėtumo, teisinio aiškumo bei sistemiškumo principų, įtvirtintų VSĮ ir Teisėkūros pagrindų įstatyme, pažeidimą kildina iš Kadastro taisyklių, statybos techninių reglamentų, taisyklių, patvirtintų ministrų įsakymais, nuostatų pažeidimo, nors iš esmės pareiškėjas turėtų konkrečiai nurodyti, kokį įstatymą ar Vyriausybės nutarimą pažeidžia būtent tokia Bendrajame plane numatyta nuostata.

Visgi norminėse administracinėse byloje atliekamo tyrimo dalykas yra norminio administracinio akto (ar jo dalies) atitiktis įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui. Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti norminių administracinių aktų atitikties žemesnės teisinės galios nei Vyriausybės nutarimai teisės aktams (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-223/2012; 2013 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I143-24/2013 ir kt.), o taip pat atlikti teisės aktų hierarchijos požiūriu vienodos teisinės galios teisės aktų teisėtumo patikros.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje, kurioje yra tiriamas norminių teisės aktų teisėtumas, yra pabrėžiama, jog pareiškėjo pozicija dėl norminio administracinio akto (jo dalies) atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, pareiškime turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Pareiškėjas, formuluodamas teisinius argumentus, keliančius abejonių norminio administracinio akto teisėtumu, turi išnagrinėti tiek atitinkamo norminio administracinio akto (jo dalies) turinį, tiek aukštesnės galios teisės akto (įstatymo ar Vyriausybės norminio akto) turinį ir pateikti savo konkrečią nuomonę dėl prieštaravimų tarp šių aktų. Pareiškėjas negali apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais, taip pat vien tik tvirtinimu, kad norminis administracinis aktas, jo manymu, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Priėmus nagrinėti pareiškimą dėl norminio administracinio akto (jo dalies) teisėtumo ištyrimo, kurio turinys neatitinka minėtų reikalavimų, nebūtų užtikrinamas rungimosi principo įgyvendinimas, nes būtų suvaržytos atsakovo (viešojo administravimo institucijos, priėmusios ginčijamą norminį administracinį aktą) teisės, kadangi atsakovui būtų sunkiau atsiliepime išdėstyti savo poziciją dėl pareiškėjo argumentų bei pasirengti teisminiam nagrinėjimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-04-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A442- 1503/2012, 2015-03-25 nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-221-502/2015; 2018-05-16 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-332-1062/2018).

Taigi, nesant dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo tinkamai suformuluoto tyrimo pagrindo bei tyrimo dalyko, byla dėl norminio administracinio akto teisėtumo, kurioje nėra tyrimo dalyko, nenagrinėtina administraciniame teisme, o tai yra pagrindas teismui atsisakyti priimti tokį pareiškimą (prašymą), o jeigu jis buvo priimtas – norminę administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 103 straipsnio 1 punktas) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014 Administracinė jurisprudencija.2014, 28, p. 54-64, 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2096-502/2015; 2015 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-2-438/2015; 2016 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A641-442/2016; 2016 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1391-756/2016; 2016 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1022-492/2016; 2018 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-53-415/2018; 2018 m. birželio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1256-442/2018 ir kt.). Todėl norminė administracinė byla šioje dalyje nutrauktina, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 103 straipsnio 1 punktas).

Teismui konstatavus procesinio pobūdžio aplinkybes, dėl kurių bylos dalis turėtų būti nutraukta, ta bylos dalis nėra nagrinėjama iš esmės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-503-602/2019).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 ir 87 straipsniais, 103 straipsnio 1 punktu, 104 straipsniu, 117 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021-06-02 sprendimo Nr. 1-972 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo ir tvirtinimo“ 1.1.2. papunkčiu patvirtinto Bendrojo plano sprendinių aiškinamojo rašto priedo Nr. 1 „Pagrindinio brėžinio reglamentų lentelės“ 7 lentelės 7 eilutė, Bendrojo plano sprendinių tekstinio reglamento Nr. 07 schema prieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintam teisėtumo principui bei iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančiam įstatymų viršenybės principui.

Bylos dalį pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse prašymą ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021-06-02 sprendimu Nr. 1-972 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo ir tvirtinimo“ 1.1.1 papunkčiu patvirtinto Bendrojo plano aiškinamojo rašto Įvado E pastraipoje vartojamos sąvokos „didžiausias leistinas pastatų aukštų skaičius“ nuostata „mansardinius aukštus bei antstatus, antresoles“ atitinka Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintą teisėtumo bei Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 bei 7 punktuose įtvirtintus teisinio aiškumo bei sistemiškumo principus, nutraukti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Sprendimas skelbiamas Teisės aktų registre.